1.

Pagal Direktyvoje 2013/32/ES ( 2 ) nustatytas bendrąsias procedūrines tarptautinės apsaugos suteikimo taisykles leidžiama specialia tvarka nagrinėti prašymus asmenų, kurie, trumpai tariant, yra šalies, priskirtos prie „saugių kilmės šalių“, piliečiai. Toks priskyrimas sukelia svarbių teisinių pasekmių, ribojančių tokių prašymų nagrinėjimo sąlygas.

2.

Iki šiol Sąjungos lygmeniu nėra bendro saugių kilmės šalių sąrašo. Vietoj to pagal Direktyvą 2013/32 valstybėms narėms leidžiama patvirtinti tokius sąrašus nacionaliniais tikslais. Nors valstybės narės (19 iš jų) gana plačiai vartoja „saugios kilmės šalies“ sąvoką, ne visos valstybės narės ją taiko ( 3 ). Dėl to ši sąvoka taip pat yra sulaukusi kritikos.

3.

Čekijos Respublikos patvirtintame sąraše yra Moldova.

4.

Gavęs skundą dėl tokio sprendimo Krajský soud v Brně (Brno apygardos teismas, Čekija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, abejoja, kaip reikėtų suprasti saugios kilmės šalies sąvoką atsižvelgiant į toliau nurodytas aplinkybes.

5.

Pirma, Čekija priskyrė Moldovą prie saugių kilmės šalių (arba, atrodo, taip buvo bylai reikšmingų aplinkybių klostymosi laikotarpiu), nustačiusi teritorinę išimtį dėl Padniestrės, šalies rytinėje dalyje esančio regiono prie Ukrainos sienos. Iš bylos medžiagos matyti, kad ši išimtis buvo numatyta dėl to, kad Moldova negalėjo vykdyti valdžios šiame regione.

6.

Antra, 2022 m. Moldova, kuri yra Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) ( 4 ) susitariančioji šalis, pasinaudojo jos 15 straipsniu, pagal kurį karo ar kitos nepaprastosios padėties atveju leidžiama nukrypti nuo šioje konvencijoje numatytų įsipareigojimų.

7.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar tai, kad šalis rėmėsi EŽTK 15 straipsnio nuostatomis, reiškia, kad ji nebegali būti laikoma saugia kilmės šalimi, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2013/32. Jam taip pat kyla klausimas, ar šia direktyva valstybėms narėms nedraudžiama priskirti šalies prie saugių kilmės šalių tik iš dalies, taikant teritorinę išimtį. Galiausiai, jeigu išnagrinėjus vieną ar kitą iš šių klausimų paaiškėtų, kad pagal Sąjungos teisę Moldovą draudžiama laikyti saugia kilmės šalimi, minėtas teismas nori sužinoti, ar pagal Direktyvą 2013/32 jis privalo kelti šį klausimą savo iniciatyva.

8.

EŽTK 15 straipsnyje numatyta:

„1.   Kilus karui ar kitomis nepaprastosios padėties aplinkybėmis, dėl kurių atsiranda grėsmė tautos išlikimui, kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis gali imtis priemonių nukrypdama nuo įsipareigojimų pagal šią Konvenciją, tačiau tik tiek, kiek tai būtina dėl susidariusios kritiškos padėties ir jei tokios priemonės neprieštarauja kitiems jos įsipareigojimams pagal tarptautinę teisę.

2.   Ankstesnė nuostata neleidžia nukrypti nuo įsipareigojimų pagal 2 straipsnį, išskyrus mirties atvejus dėl teisėtų karo veiksmų, taip pat pagal 3 straipsnį, 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnį.

3.   Kiekviena Aukštoji Susitariančioji Šalis, besinaudojanti šia teise nukrypti nuo įsipareigojimų, privalo išsamiai informuoti Europos Tarybos Generalinį sekretorių apie priemones, kurių ji ėmėsi, ir apie tokių priemonių priežastis. Ji taip pat informuoja Europos Tarybos Generalinį sekretorių, nuo kada šios priemonės neteko galios ir Konvencijos nuostatos vėl buvo imtos visapusiškai įgyvendinti.“

9.

Protokolo Nr. 24 vieninteliame straipsnyje nustatyta:

„Atsižvelgiant į pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos, kurią suteikia Europos Sąjungos valstybės narės, lygį, tariama, kad, kalbant apie teisinius ir praktinius tikslus, susijusius su prieglobsčio klausimais, valstybės narės viena kitai yra patikimos kilmės šalys. Todėl valstybė narė gali svarstyti kitos valstybės narės piliečio prašymą suteikti prieglobstį arba leisti juos nagrinėti tik šiais atvejais:

<…>“

10.

Direktyvos 2013/32 31 straipsnyje „Nagrinėjimo procedūra“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės svarsto tarptautinės apsaugos prašymus nagrinėjimo procedūros metu pagal II skyriaus pagrindinius principus ir garantijas.

2.   Valstybės narės, nedarydamos poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo principui, užtikrina, kad nagrinėjimo procedūra būtų baigta kuo greičiau.

<…>

8.   Valstybės narės gali nustatyti, kad nagrinėjimo procedūra pagal II skyriaus pagrindinius principus ir garantijas gali būti paspartinta ir (arba) pagal 43 straipsnį vykdoma pasienyje arba tranzito zonose, jeigu:

<…>

<…>“

11.

Direktyvos 2013/32 32 straipsnyje „Nepagrįsti prašymai“ numatyta:

„<…>

2.   Nepagrįstų prašymų atvejais, kai taikomos 31 straipsnio 8 dalyje išvardytos aplinkybės, valstybės narės gali taip pat laikyti prašymą akivaizdžiai nepagrįstu, jeigu taip apibrėžta nacionalinės teisės aktuose.“

12.

Direktyvos 2013/32 36 straipsnyje „Saugios kilmės šalies koncepcija“ numatyta:

„1.   Trečioji šalis, pagal šią direktyvą priskirta prie saugių kilmės šalių, po atskiro prašymo nagrinėjimo gali būti laikoma saugia kilmės šalimi konkrečiam prašytojui, tik jeigu:

ir nepateikė rimtų priežasčių, kad šalis nebūtų laikoma saugia kilmės šalimi jo konkrečiomis aplinkybėmis ir dėl jo priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES[ ( 6 )].

2.   Valstybės narės nacionalinės teisės aktuose nustato papildomas saugios kilmės šalies koncepcijos taikymo taisykles ir reikalavimus.“

13.

Direktyvos 2013/32 37 straipsnyje „Nacionalinis trečiųjų šalių priskyrimas prie saugių kilmės šalių“ numatyta:

„1.   Tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo tikslais valstybės narės gali palikti galioti arba priimti naujus teisės aktus, kuriais pagal I priedą būtų numatytas nacionalinis priskyrimas prie saugių kilmės šalių.

2.   Valstybės narės reguliariai peržiūri padėtį trečiosiose šalyse, pagal šį straipsnį priskirtose prie saugių kilmės šalių.

3.   Vertinimas, ar šalis yra saugi kilmės šalis, pagal šį straipsnį yra pagrįstas keletu informacijos šaltinių, įskaitant visų pirma kitų valstybių narių, EPPB, JTVPK, Europos Tarybos ir kitų atitinkamų tarptautinių organizacijų informaciją.

4.   Valstybės narės praneša Komisijai, kurias šalis priskyrė prie saugių kilmės šalių pagal šį straipsnį.“

14.

Direktyvos 2013/32 46 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę“ numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti:

3.   Kad būtų laikomasi 1 dalies, valstybės narės užtikrina, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimas, įskaitant, atitinkamais atvejais, nagrinėjimą pagal Direktyvą [2011/95], bent vykdant apeliacines procedūras pirmosios instancijos teisme.

4.   Valstybės narės numato pagrįstus terminus ir kitas reikalingas taisykles, kad prašytojas galėtų pasinaudoti savo teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę pagal 1 dalį. Dėl terminų tokia galimybė pasinaudoti neprarandama ar netampa pernelyg sudėtinga.

Valstybės narės taip pat gali numatyti pagal 43 straipsnį priimtų sprendimų ex officio peržiūrą.

5.   Nedarydamos poveikio 6 daliai, valstybės narės leidžia prašytojams likti jų teritorijoje, kol baigiasi laikotarpis, per kurį jie gali pasinaudoti teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę, ir, kai tokia teise per tą laikotarpį buvo pasinaudota – kol laukiama priemonės rezultato.

6.   Kai [nusprendžiama]:

<…>

atitinkamo prašytojo prašymu arba ex officio teismas turi įgaliojimus priimti sprendimą, ar prašytojas gali likti valstybės narės teritorijoje, jeigu tokiu sprendimu panaikinama prašytojo teisė likti valstybėje narėje ir kai nacionalinėje teisėje nenumatyta teisė likti valstybėje narėje, kol laukiama teisių gynimo priemonės rezultato.

<…>“

15.

Direktyvos 2013/32 I priede „Priskyrimas prie saugių kilmės šalių, taikant 37 straipsnio 1 dalį“ nustatyta:

„Šalis laikoma saugia kilmės šalimi, kai, atsižvelgiant į teisinę padėtį, teisės aktų taikymą demokratinėje sistemoje ir bendras politines aplinkybes, gali būti įrodyta, kad joje iš esmės ir sistemingai nevykdomi persekiojimai, kaip apibrėžta [Direktyvos 2011/95] 9 straipsnyje, nėra kankinimo arba žiauraus ar žeminamo elgesio ar baudimo atvejų; ir nėra nesirenkamojo smurto, galinčio kilti tarptautinio arba vidaus ginkluoto konflikto padėties metu, grėsmės.

Atliekant šį vertinimą, turi būti atsižvelgta, inter alia, į tai, kokio masto apsauga nuo persekiojimo ar netinkamo elgesio užtikrinama:

16.

Zákon č. 325/1999 Sb., o azylu (Įstatymas Nr. 325/1999 dėl prieglobsčio; toliau – Prieglobsčio įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies k punkte nustatyta:

„Šiame įstatyme <…> saugi kilmės šalis – tai valstybė, kurios pilietis užsienietis yra, arba, jeigu tai asmuo be pilietybės – jo paskiausios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė:

1) kurioje apskritai ir nuosekliai nėra persekiojimo, kankinimo, nežmoniško ar žeminamo elgesio arba baudimo, taip pat be atrankos vykdomo smurto grėsmės tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto atveju;

2) iš kurios jos piliečiai ar asmenys be pilietybės neišvyksta dėl [Prieglobsčio įstatymo] 12 straipsnyje ar 14 straipsnio a punkte nurodytų priežasčių;

3) kuri yra ratifikavusi tarptautines žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijas, įskaitant nuostatas dėl veiksmingų teisių gynimo priemonių, ir jų laikosi; ir

4) kuri leidžia teisės subjektams stebėti padėtį, susijusią su pagarba žmogaus teisėms <…>“

17.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Vyhláška č. 328/2015 Sb., kterou se provádí zákon o azylu a zákon o dočasné ochraně cizinců (Potvarkis Nr. 328/2015, kuriuo įgyvendinamas Įstatymas dėl prieglobsčio ir užsieniečių laikinosios apsaugos, toliau – Potvarkis Nr. 328/2015) 2 straipsnyje tuo metu, kai klostėsi bylai reikšmingos aplinkybės, buvo numatyta, kad Čekija laikė Moldovą saugia kilmės šalimi, išskyrus Padniestrę ( 7 ).

18.

Pagal Prieglobsčio įstatymo 16 straipsnio 2 ir 3 dalis tarptautinės apsaugos prašymai atmetami kaip akivaizdžiai nepagrįsti ir tuo atveju, jeigu prašytojas atvyko iš šalies, kurią Čekija priskiria prie saugių kilmės šalių, nebent prašytojas įrodo, kad jo atveju šios šalies negalima laikyti saugia. Jeigu šio atmetimo sąlygos yra įvykdytos, prašytojo atitiktis prieglobsčio ar papildomos apsaugos suteikimo sąlygoms ir tai, ar prašytojas pateikė informacijos, patvirtinančios, kad jam gali grėsti persekiojimas arba didelė žala, nevertinama.

19.

Pagal Prieglobsčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį skundo dėl sprendimo, priimto pagal Prieglobsčio įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, padavimas neturi stabdomojo poveikio ( 8 ).

20.

Vis dėlto pagal Zákon č. 150/2002 Sb., soudní řád správní (Įstatymas Nr. 150/2002, Administracinių bylų teisenos kodeksas) 73 straipsnio 2 dalį skundo pateikėjo prašymu teismas, išklausęs atsakovą, nutartimi pripažįsta skundui stabdomąjį poveikį, jeigu dėl sprendimo vykdymo ar kitų teisinių pasekmių skundo pateikėjui būtų padaryta neproporcingai didesnė žala, palyginti su ta, kuri gali būti padaryta tretiesiems asmenims dėl stabdomojo poveikio pripažinimo, jeigu tai neprieštarautų svarbiam viešajam interesui.

21.

Pagal Administracinių bylų teisenos kodekso 75 straipsnio 2 dalį „teismas nagrinėja ginčijamus sprendimo punktus, neperžengdamas nurodytų pagrindų ribų“.

22.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2022 m. sausio mėn. Moldova paskelbė nepaprastąją padėtį dėl energetikos krizės, o 2022 m. vasario 24 d. po Rusijos invazijos į Ukrainą buvo paskelbta nepaprastoji apsiausties ir karo padėtis. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, jog 2022 m. vasario 25 d. Moldova pranešė Europos Tarybai, kad remiasi EŽTK 15 straipsniu.

23.

2022 m. vasario 9 d. CV pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Čekijoje. Savo prašyme jis teigė, kad buvo incidento, per kurį transporto priemonės vairuotojas užvažiavo ant šaligatvio ir mirtinai partrenkė pėsčiąjį, liudininkas. Transporto priemonės vairuotojas iš įvykio vietos pabėgo. Tą naktį į CV namus atvyko keli jam nepažįstami asmenys, nusivežė į mišką ir sumušė. CV iš ten pabėgo ir pasislėpė. Po dviejų dienų grįžęs į savo namus jis pamatė, kad jie sudegę. Netrukus CV pabėgo iš Moldovos į Čekiją, pasinaudodamas suklastotu Rumunijos pasu. CV taip pat nurodė, kad Moldovos policija teigia niekada nenustačiusi tariamo incidento kaltininkų ir kad jis bijo grįžti į Moldovą, nes baiminasi skriaudos tiek iš užpuolikų, tiek dėl Rusijos invazijos į Ukrainą.

24.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2016 m. ir dar kartą 2019 m. CV, prieš pateikdamas prašymą suteikti tarptautinę apsaugą, grįžo į Moldovą ir, stengdamasis išlikti diskretiškas, apie savo apsilankymus informavo tik pusbrolius. CV pripažino, kad 2016 m. jam buvo taikyta administracinė nuobauda – išsiuntimas iš šalies dvejiems metams, paskirta dėl to, kad jis įsidarbino pagal suklastotą Rumunijos pasą. Be to, 2020 m. jis gavo įsakymą išvykti, toks įsakymas pakartotinai priimtas 2022 m. sausio 23 d. CV paaiškino, kad anksčiau nesikreipė dėl tarptautinės apsaugos, nes nesuprato šio mechanizmo.

25.

2022 m. kovo 8 d. ministerija pagal Prieglobsčio įstatymo 16 straipsnio 2 dalį atmetė jo tarptautinės apsaugos prašymą kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Ministerija šį sprendimą grindė informacija, susijusia su Moldovos politine ir saugumo padėtimi (kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ministerija gavo šią informaciją iš dviejų 2021 m. vidurio laikotarpiu datuojamų dokumentų ( 9 ) ir iš savo 2022 m. sausio mėn. ataskaitos), ir tuo, kad pagal Potvarkį Nr. 328/2015 Čekija laikė Moldovą, išskyrus Padniestrę, saugia kilmės šalimi ( 10 ).

26.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, jog ministerija nustatė, kad tarptautinės apsaugos prašytojui iš saugios kilmės šalies tenka didesnė įrodinėjimo pareiga ir jis turi įrodyti, kad dėl jo asmeninių aplinkybių ši šalis nėra saugi. Ministerija nustatė, kad CV neįvykdė šios įrodinėjimo pareigos, ir dėl šios priežasties nesvarstė, ar jis turi teisę į prieglobstį arba tarptautinę apsaugą. Kalbant konkrečiau, ministerija nusprendė, kad CV neįvykdė reikalaujamos įrodinėjimo pareigos dėl kelių priežasčių.

27.

Pirma, tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas atmesti prašymą, nebuvo jokių požymių, kad konfliktas Ukrainoje išplistų į Moldovą. Antra, ministerija pripažino, kad nors Moldovoje yra esminių trūkumų, susijusių su teisinės valstybės principo laikymusi, ypač kiek tai susiję su teismų valdžia, ir nors politinio režimo oponentams, jų advokatams ir aktyvistams gali kilti persekiojimo pavojus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 9 straipsnį, pareiškėjas neteigė priklausantis kuriai nors iš šių grupių. Trečia, ministerija nurodė, kad pareiškėjas galėjo prašyti Moldovos valdžios institucijų apsaugos, tačiau nemėgino to padaryti. Ketvirta, ministerija nurodė, jog, išnagrinėjus visas faktines aplinkybes, nustatyta, kad vienintelė priežastis, dėl kurios CV pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, buvo siekis legalizuoti jo buvimą Čekijoje.

28.

CV kreipėsi į Krajský soud v Brně (Brno apygardos teismas).

29.

2022 m. gegužės 9 d. CV prašymu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sustabdė ministerijos sprendimo vykdymą, remdamasis CV argumentu, kad, jeigu grįžtų į Moldovą, jam grėstų didelė žala iš jo užpuolikų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad 2022 m. gegužės 8 d. Padniestrės separatistų kariuomenė pradėjo rengtis konfliktui. Be to, šis teismas atsižvelgė į tai, kad 2022 m. balandžio 28 d. Moldova pranešė Europos Tarybai, kad dėl karo Ukrainoje ji pratęsė tiek nukrypimą nuo įsipareigojimų pagal EŽTK 15 straipsnį, tiek nepaprastąją padėtį iki 2022 m. birželio 23 d.

30.

Tokiomis aplinkybėmis manydamas, kad CV bylos baigtis priklauso nuo saugios kilmės šalies sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2013/32, išaiškinimo, Krajský soud v. Brně (Brno apygardos teismas) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

31.

Rašytines pastabas pateikė Čekijos, Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės bei Europos Komisija. Čekijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Komisija per 2023 m. birželio 6 d. teismo posėdį buvo išklausytos ir atsakė į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus.

32.

Siekdamas išnagrinėti pateiktus klausimus pirmiausia paaiškinsiu, kad dėl tam tikrų pokyčių, įvykusių nuo šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dienos, negalima atmesti galimybės, kad Teisingumo Teismo atsakymas bus svarbus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos baigčiai (A). Tada pateiksiu įžangines pastabas dėl saugios kilmės šalies sąvokos (B). Atsakydamas į pirmąjį klausimą, paaiškinsiu, kad vien tai, jog valstybė rėmėsi EŽTK 15 straipsniu, netrukdo jos pripažinti saugia kilmės šalimi, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2013/32 (C). Atsakydamas į antrąjį klausimą nurodysiu priežastis, dėl kurių padarysiu išvadą, kad pagal Direktyvą 2013/32 valstybėms narėms priskirti šalį prie saugių kilmės šalių leidžiama tik atsižvelgiant į visą tos šalies teritoriją (D). Galiausiai išnagrinėsiu trečiąjį prejudicinį klausimą ir siūlysiu, kad pagal Direktyvą 2013/32 nacionalinis teismas privalo ex officio iškelti klausimą dėl šalies priskyrimo prie saugios kilmės šalies nesuderinamumo su Direktyva 2013/32 (E).

33.

Viena vertus, reikia pažymėti, kad pirmajame klausime siekiama išsiaiškinti, kokių pasekmių trečiosios šalies sprendimas remtis EŽTK 15 straipsniu sukelia valstybės narės galimybei toliau laikyti šią šalį saugia kilmės šalimi, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2013/32. Nors su EŽTK 15 straipsniu siejamą tvarką išsamiau nagrinėsiu toliau, atrodo, jog 2024 m. balandžio 11 d. Moldova pranešė Europos Tarybai, kad nuo 2023 m. gruodžio 31 d. ši tvarka nebetaikoma ( 11 ).

34.

Kita vertus, antrasis klausimas susijęs su valstybės narės galimybe priskirti trečiąją šalį prie saugių kilmės šalių, taikant teritorinę išimtį. Šiuo klausimu jau pažymėjau, jog atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama teritorinė išimtis panaikinta nuo 2023 m. spalio 1 d. ( 12 ). Taigi regis, nuo tos dienos Čekija laiko visą Moldovą saugia kilmės šalimi.

35.

Galiausiai trečiasis klausimas susijęs su atsakymais, kurie bus pateikti į pirmąjį ir antrąjį klausimus, ir jo svarba priklauso nuo šių atsakymų.

36.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą iš esmės aišku, kad, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad rėmimasis EŽTK 15 straipsniu arba nagrinėjamos teritorinės išimties buvimas neleidžia priskirti Moldovos prie saugių kilmės šalių, tai reikštų, kad CV prašymo nereikėjo nagrinėti taikant specialią nagrinėjimo tvarką, susijusią su saugios kilmės šalies sąvoka.

37.

Žinoma, šis paaiškinimas buvo pateiktas atsižvelgiant į nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimo metu buvusią teisinę padėtį. Atsižvelgdamas į minėtus pokyčius nesu tikras, kokių tiksliai pasekmių pagrindinei bylai turėtų pirmajame ir antrajame klausime iškeltų problemų išsprendimas, jeigu Teisingumo Teismas į vieną iš šių klausimų ar juos abu atsakytų taip, kaip nurodžiau pirma.

38.

Vis dėlto manau, kad dėl šios pastabos Teisingumo Teismo atsakymas į pateiktus klausimus netampa akivaizdžiai nesvarbus ( 13 ). Jeigu Teisingumo Teismas iš tikrųjų prieitų prie vienos iš pirma nurodytų išvadų, suprantu, kad tai galėtų turėti procesinių pasekmių tam, kaip CV prašymas turi būti išnagrinėtas atnaujinus procesą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Be to, glaustai pirma aprašytus pokyčius vis tiek turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

39.

Taigi remsiuosi prielaida, kad Teisingumo Teismo atsakymas į pateiktus klausimus išlieka svarbus ginčui pagrindinėje byloje išspręsti.

40.

Sąvoka „saugi kilmės šalis“ priklauso platesnei susijusių sąvokų kategorijai, kaip „pirmoji prieglobsčio šalis“, „saugi trečioji šalis“ ir „Europos saugi trečioji šalis“, kurias valstybėms narėms leidžiama naudoti per prieglobsčio procedūras pagal Direktyvą 2013/32, iš esmės tam, kad procesas taptų veiksmingesnis. Visomis jomis tam tikru būdu leidžiama nukrypti nuo pagrindinių taisyklių, kuriomis reglamentuojamas tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimas, tačiau skiriasi jų teisinės pasekmės ( 14 ).

41.

Nuo pat atsiradimo dešimtajame dešimtmetyje (ir spartaus išplitimo nacionalinėse teisinėse sistemose) ( 15 ) šios sąvokos buvo kritikuojamos remiantis tuo, kad dėl jų gali būti apribota tarptautinės apsaugos prašytojų teisė į tinkamą jų padėties išnagrinėjimą. Kartu, taikant tinkamas apsaugos priemones, jos taip pat buvo pripažintos priemonėmis, galinčiomis paspartinti (daugėjančių) tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą, kad valstybė galėtų sutelkti savo išteklius į prašymų iš šalių, kurių atveju labiau tikėtina, kad iš jų kilę prieglobsčio prašytojai teiks pagrįstus prašymus, nagrinėjimą ( 16 ).

42.

Ši byla susijusi su nagrinėjimo tvarka, siejama su saugios kilmės šalies sąvoka, kuri reglamentuojama Direktyvos 2013/32 36, 37 straipsniuose ir I priede ir kuri, priešingai nei kitos minėtos sąvokos, neatleidžia kompetentingų institucijų nuo pareigos iš esmės išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą.

43.

Pagrindinės šios sąvokos savybės ir jos sukeliamos teisinės pasekmės yra tokios, kaip nurodyta toliau.

44.

Pirma, iš nagrinėjamos sąvokos bendros apibrėžties matyti, kad trečioji šalis gali būti pripažinta saugia kilmės šalimi, kai, „atsižvelgiant į teisinę padėtį, teisės aktų taikymą demokratinėje sistemoje ir bendras politines aplinkybes, gali būti įrodyta, kad joje iš esmės ir sistemingai nevykdomi persekiojimai, kaip apibrėžta [Direktyvos 2011/95] 9 straipsnyje, nėra kankinimo arba žiauraus ar žeminamo elgesio ar baudimo atvejų; ir nėra nesirenkamojo smurto, galinčio kilti tarptautinio arba vidaus ginkluoto konflikto padėties metu, grėsmės“ ( 17 ).

45.

Antra, pagal Direktyvos 2013/32 37 straipsnį valstybėms narėms leidžiama trečiąsias šalis priskirti prie saugių kilmės šalių, o tai dažniausiai daroma šiuo tikslu sudarant nacionalinius sąrašus ( 18 ). Taigi šioje direktyvoje nepakartota Direktyvoje 2005/85 ( 19 ) (dabartinės direktyvos pirmtakė) pateikto bendro sąrašo, kuris pagal tą direktyvą vis dėlto nebuvo sėkmingai pritaikytas, idėja, be to, Teisingumo Teismas dėl institucinių priežasčių panaikino atitinkamą jos dalį ( 20 ).

46.

Atsižvelgiant į tai, trečia, kai valstybės narės nusprendžia vartoti saugios kilmės šalies sąvoką, jos turi paisyti jos bendros apibrėžties, primintos šios išvados 44 punkte. Tam reikia patikrinti arba joje apibūdintų grėsmių nebuvimą, atsižvelgiant į keletą veiksnių, neišsamiai išvardytų Direktyvos 2013/32 I priede, tarp jų: „a) atitinkamus šalies įstatymus ir teisės aktus ir kokiu būdu jie taikomi; b) [kaip laikomasi] [EŽTK] ir (arba) Jungtinių Tautų konvencijoje prieš kankinimą įtvirtintų teisių ir laisvių, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal [EŽTK] 15 straipsnio 2 dalį; c) [kaip] pagal Ženevos konvenciją ( 21 ) [laikomasi] negrąžinimo principo; [ir] d) veiksmingų teisių gynimo priemonių, taikytinų kovojant su tais teisių ir laisvių pažeidimais [sistemos numatymą]“.

47.

Be to, valstybės narės taip pat turi laikytis tam tikrų procedūrinių įsipareigojimų, įskaitant pareigą pranešti Komisijai apie nacionalinius priskyrimus ir pareigą reguliariai peržiūrėti padėtį, kai vertinimas yra „pagrįstas keletu informacijos šaltinių, įskaitant visų pirma kitų valstybių narių, [EPPB ( 22 )], JTVPK, Europos Tarybos ir kitų atitinkamų tarptautinių organizacijų informaciją“ ( 23 ).

48.

Galiausiai, bet ne mažiau svarbu tai, kad šalies priskyrimas prie saugių kilmės šalių turi reikšmingą poveikį prašytojams iš šių šalių.

49.

Viena vertus, kaip paaiškino Teisingumo Teismas, dėl to pradedama taikyti „speciali nagrinėjimo tvarka“, kuri „grindžiama tinkamos apsaugos kilmės šalyje prezumpcija, kurią prašytojas gali paneigti, jeigu turi svarbių priežasčių, susijusių su konkrečia jo padėtimi“ ( 24 ).

50.

Antra, pagal Direktyvos 2013/32 31 straipsnio 8 dalies b punktą valstybėms narėms leidžiama prašytojų, atvykstančių iš saugių kilmės šalių, prašymus nagrinėti paspartinta tvarka (jos turi nustatyti „pagrįstą“ tokios procedūros trukmę) ( 25 ) arba pasienyje ar tranzito zonoje.

51.

Trečia, jeigu asmens iš saugios kilmės šalies prašymas laikomas nepagrįstu, pagal Direktyvos 2013/32 32 straipsnio 2 dalį valstybėms narėms leidžiama laikyti jį dar ir „akivaizdžiai nepagrįstu“ ( 26 ), jeigu tai numatyta pagal nacionalinės teisės aktus.

52.

Remiantis tuo, ką iš esmės pažymėjo Nyderlandų vyriausybė ir Komisija, dėl šios papildomos išlygos prašytojui gali būti neleista likti nacionalinėje teritorijoje, kol bus išnagrinėtas jo skundas dėl sprendimo atmesti prašymą (priešingai pagrindinei taisyklei, kuri taikoma „paprasto“ atmetimo atveju), nebent nacionalinis teismas šiam skundui suteiktų stabdomąjį poveikį ( 27 ).

53.

Vis dėlto tai, kad prašytojas yra kilęs iš saugios kilmės šalies, neleidžia nacionalinės valdžios institucijoms atmesti asmens iš saugios kilmės šalies prašymo, individualiai neišnagrinėjus prašytojo tarptautinės apsaugos poreikių. Priešinga išvada būtų nesuderinama su Direktyva 2013/32, pagal kurios 31 straipsnio 8 dalį paspartintai procedūrai (įskaitant prašytojus iš saugių kilmės šalių) taikomi „pagrindini[ai] princip[ai] ir garantij[os]“, bendrai apibrėžti tos pačios direktyvos II skyriuje. Šios garantijos apima valstybės narės pareigą užtikrinti, kad prašymai būtų išnagrinėti ir sprendimai priimti individualiai, kaip numatyta pagal 10 straipsnio 3 dalies a punktą ir priminta Direktyvos 2013/32 36 straipsnio 1 dalyje šioje byloje nagrinėjamos „specialios nagrinėjimo tvarkos“ kontekste ( 28 ).

54.

Po šių įžanginių pastabų dabar išnagrinėsiu pirmąjį prejudicinį klausimą.

55.

Primintina, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar tai, kad atitinkama valstybė remiasi EŽTK 15 straipsniu, neleidžia jai išlaikyti savo, kaip saugios kilmės šalies, statuso.

56.

Prieš visapusiškai nagrinėjant šį klausimą būtų naudinga pakomentuoti su EŽTK 15 straipsniu susijusį teisinį reguliavimą (1). Tuo remdamasis paaiškinsiu priežastis, dėl kurių, kaip ir visos įstojusios į bylą šalys, laikausi nuomonės, kad rėmimasis EŽTK 15 straipsniu savaime netrukdo laikyti valstybės saugia kilmės šalimi, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2013/32, jeigu tenkinamos šios direktyvos I priede nustatytos tokio priskyrimo sąlygos (2). Taip pat paaiškinsiu, kad mano išvados nepaveikia Protokolas Nr. 24, į kurį atkreipė dėmesį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kurio poveikis buvo aptartas, be kita ko, per teismo posėdį (3).

57.

EŽTK 15 straipsnio 1 dalyje Susitariančiajai Šaliai leidžiama nukrypti nuo įsipareigojimų pagal EŽTK „kilus karui ar kitomis nepaprastosios padėties aplinkybėmis, dėl kurių atsiranda grėsmė tautos išlikimui“. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra paaiškinęs, kad ši sąvoka reiškia „išimtinę krizinę ar nepaprastąją padėtį, kuri daro poveikį visiems gyventojams ir kelia grėsmę organizuotam valstybę sudarančios bendruomenės gyvenimui“ ( 29 ), ir kad atitinkama nepaprastoji padėtis turi būti „esama arba neišvengiama“ ( 30 ).

58.

Vis dėlto tokiai išimtinei padėčiai įveikti nustatytų priemonių galima imtis tik „tiek, kiek tai būtina dėl susidariusios kriti[nės] padėties ir jei tokios priemonės neprieštarauja kitiems jos įsipareigojimams pagal tarptautinę teisę“ ( 31 ). Be to, pagal 15 straipsnio 2 dalį (aiškinamą atsižvelgiant į paskesnius EŽTK protokolus ( 32 )) tokios priemonės jokiomis aplinkybėmis negali paveikti teisių, laikomų tokiomis, nuo kurių negalima nukrypti: teisės į gyvybę, kankinimo ir kito nežmoniško ar žeminamo elgesio ar baudimo draudimo, draudimo laikyti vergijoje ar nelaisvėje, draudimo bausti be įstatymo, mirties bausmės panaikinimo ir teisės nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam už tą patį.

59.

Neperžengdamas šių svarbių ribų, EŽTT yra ne kartą yra nusprendęs, kad EŽTK Susitariančiosios Šalys turi plačią diskreciją nustatyti, ar „valstybės nepaprastoji padėtis kelia grėsmę tautos išlikimui“, kaip tai suprantama pagal EŽTK 15 straipsnį, ir apibrėžti tinkamą atsaką ( 33 ).

60.

Vis dėlto šios diskrecijos įgyvendinimą toliau prižiūri EŽTT. Pirma, EŽTT jau yra konstatavęs, kad tam tikros situacijos nesiekia ribos, kai leidžiama taikyti EŽTK 15 straipsnyje numatytą tvarką ( 34 ). Antra, klausimas, ar nukrypti leidžiančios priemonės, trumpai tariant, yra proporcingos nurodytai nepaprastajai padėčiai, nagrinėjamas, be kita ko, atsižvelgiant į paveiktų teisių pobūdį ir aplinkybes, dėl kurių susidarė nepaprastoji padėtis, taip pat į jos trukmę ( 35 ). EŽTT taip pat pabrėžė, kad rėmimasis 15 straipsniu „nesuteikia valstybės institucijoms carte blanche elgtis taip, kad jų elgesys sukeltų savavališkų pasekmių privatiems asmenims“ ( 36 ), ir primygtinai reikalavo, kad būtų tinkamos garantijos, apsaugančios nuo piktnaudžiavimo ( 37 ), kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

61.

Be to, iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad tai, jog šalis rėmėsi EŽTK 15 straipsniu, nebūtinai pakeis šio teismo vertinimą dėl galimo EŽTK pažeidimo. Kaip suprantu, nagrinėdamas bylą EŽTT paprastai pirmiausia vertins, ar galimas pažeidimas yra pateisinamas pagal įprastą tvarką. Tik tuo atveju, jei taip nebūtų, EŽTT taikytų minėtą specialųjį ir mažiau griežtą proporcingumo testą ( 38 ). Taip yra todėl, kad rėmimasis EŽTK 15 straipsniu neprilygsta EŽTK denonsavimui (kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) ir atitinkamai susitariančiajai šaliai EŽTK toliau išlieka privaloma, nors pagal EŽTK 15 straipsnyje numatytą sistemą jai suteikiama didesnė diskrecija nustatyti ribojamąsias priemones.

62.

Kitaip tariant, mano supratimu, rėmimasis EŽTK 15 straipsniu nereiškia, kad atitinkama susitariančioji šalis automatiškai elgiasi pažeisdama EŽTK garantuojamas teises ir laisves. Kaip tik atrodo, kad pranešimo pateikimo tikslas tokiomis aplinkybėmis yra informuoti kitas susitariančiąsias šalis, kad ji gali negebėti apsaugoti šių teisių ir laisvių, atsižvelgiant į išskirtinę padėtį, su kuria susiduria ši šalis ( 39 ). Vertinimas, ar taip iš tikrųjų buvo ir apie kokias teises ir laisves konkrečiai ėjo kalba, priklauso nuo tokio pranešimo turinio ir faktiškai taikytų priemonių.

63.

Istoriškai „pranešimai pagal 15 straipsnį“ buvo pateikiami įvairiais atvejais. Pateiksiu kelis naujausius pavyzdžius: 10 susitariančiųjų šalių (įskaitant tris valstybes nares – Estiją, Latviją ir Rumuniją, taip pat Moldova) pranešė apie nukrypti leidžiančias nuostatas pagal šią nuostatą dėl COVID-19 pandemijos ( 40 ), o nuo 2020 m. pradžios iki 2023 m. pabaigos septyni pranešimai buvo pateikti dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, gaivalinių nelaimių, energetikos krizės ir karo ( 41 ). Atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas Moldovos rėmimasis EŽTK 15 straipsniu susijęs su šiuo naujausiu įvykiu ( 42 ).

64.

Šiomis aplinkybėmis dabar nagrinėsiu klausimą, kokį poveikį trečiosios šalies sprendimas pasinaudoti EŽTK 15 straipsniu turi valstybės narės galimybei ir toliau priskirti ją prie saugių kilmės šalių, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2013/32.

65.

Primenu, jog tam, kad bet kuri šalis būtų laikoma saugia kilmės šalimi, joje „iš esmės ir sistemingai [neturi būti vykdomi] persekiojimai, kaip apibrėžta [Direktyvos 2011/95] 9 straipsnyje, nėra kankinimo arba žiauraus ar žeminamo elgesio ar baudimo atvejų; ir nėra nesirenkamojo smurto, galinčio kilti tarptautinio arba vidaus ginkluoto konflikto padėties metu, grėsmės“ ( 43 ). Šis reikalavimas taikomas ir šalims, kurios yra EŽTK susitariančiosios šalys, ir šalims, kurios nėra susitariančiosios šalys.

66.

Iš Direktyvos 2013/32 I priedo darytina išvada, kad valstybės narės turi įvertinti, ar šis reikalavimas yra įvykdytas, atsižvelgdamos į neišsamų sąrašą teisinių priemonių, kurias taikant užtikrinama apsauga nuo minėtų grėsmių, kurias nurodžiau šios išvados 46 punkte ir kurios apima EŽTK įtvirtintų teisių ir laisvių, ypač teisių, nuo kurių negalima nukrypti, paisymą.

67.

Iš pirmesnėje šios išvados dalyje pateikto paaiškinimo matyti, kad tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti, kaip jos apibrėžtos EŽTK, privaloma paisyti „net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis“ ( 44 ), įskaitant tas, dėl kurių tapo būtina remtis EŽTK 15 straipsniu. Vis dėlto tai nereiškia, kad dėl priemonių, kurių imtasi remiantis EŽTK 15 straipsniu ir kurios turi poveikį kitoms EŽTK saugomoms teisėms, negali susiklostyti su saugios kilmės šalies bendra apibrėžtimi, pateikta Direktyvos 2013/32 I priede, nesuderinama situacija. Vis dėlto klausimą, ar taip yra, sunku suformuluoti abstrakčiai, remiantis vien EŽTK 15 straipsniu, kaip iš esmės teigia Čekija ir Komisija.

68.

Kaip jau paaiškinau, rėmimasis šia nuostata nereiškia, kad faktiškai bus paveiktos EŽTK garantuojamos teisės (tos, nuo kurių galima nukrypti) ( 45 ). Atvirkščiai, šios aplinkybės nustatymas neišvengiamai priklausys nuo kiekvieno konkretaus atvejo ir ypač nuo faktinės padėties konkrečioje trečiojoje šalyje. Kaip per teismo posėdį pažymėjo Čekija, sprendimą remtis EŽTK 15 straipsniu lemia šalies, kuri remiasi šia nuostata, vertinimas, ar dėl tam tikros situacijos toks veiksmas yra arba gali tapti būtinas. Iš tikrųjų vienos šalys gali remtis EŽTK 15 straipsniu atsargumo sumetimais, o kitos manys, kad dėl tokios pačios situacijos neturėtų būti nukrypstama nuo EŽTK numatytos įprastos tvarkos ( 46 ).

69.

Šiuo klausimu pažymiu, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neišreiškiama susirūpinimo dėl jokios konkrečios Moldovos paskelbtos ar patvirtintos priemonės. Vis dėlto joje minima, pirma, tai, kad 2022 m. vasario 25 d. Moldova pateikė pranešimą, kuriame pabrėžė būtinybę nukrypti nuo tam tikrų EŽTK ir jos protokolų nuostatų taikymo, įskaitant EŽTK 10 straipsnį (kuriame numatyta saviraiškos laisvė). Pažymiu, kad šiame pranešime minima „nepaprastoji padėtis“, susiklosčiusi reaguojant į energetikos krizę, ir numatyta galimybė imtis priemonių, susijusių su „gamtinių dujų vartojimo racionalizavimu <…> žiniasklaidos darbo koordinavimu <…> [arba] nustatyti greitąsias mokėjimų surinkimo iš vartotojų už suvartotas gamtines dujas priemones“ ( 47 ).

70.

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo 2022 m. kovo 3 d. pranešimą, kuriame Moldova nurodo „nepaprastąją padėtį, apsiaustį ir karą“ ( 48 ). Kadangi tai galima nustatyti remiantis viešai prieinama informacija, šiame pranešime ir vėlesniuose jo pratęsimuose pateikiamas santykinai platesnių, nei nurodytos ankstesniame pranešime, priemonių sąrašas. Atrodo, kad šis sąrašas susijęs su įvairiais šalies teritorijoje esančių asmenų gyvenimo aspektais ir, be kitų galimų priemonių, apima „asmenų, kurių buvimas gali turėti įtakos viešosios tvarkos ir saugumo užtikrinimui, išsiuntimą iš teritorijos“ arba „priemonių, būtinų migracijos srautams valdyti, ėmimąsi“ ( 49 ).

71.

Be to, nepatikslinant, kurios EŽTK nurodytos teisės gali būti pažeistos (priešingai nei jau minėtame ankstesniame 2022 m. vasario 25 d. pranešime), būtinybė imtis priemonių paaiškinama nuoroda į „dideles grėsmes nacionaliniam saugumui netoli Moldovos ir Ukrainos sausumos sienos, nes 2022 m. vasario 24 d. Ukrainos teritorijoje prasidėjo masiniai kariniai veiksmai“ ( 50 ), arba vėliau „dėl besitęsiančio karo Ukrainos teritorijoje“ ( 51 ).

72.

Dar vienas pavyzdys: Moldovos dėl COVID-19 pandemijos pateiktame pranešime, kurį trumpai paminėjau šios išvados 63 punkte, nurodoma, kad pradėta taikyti specialioji atvykimo į šalį, judėjimo joje ir išvykimo iš šalies tvarka, „sustabdant švietimo įstaigų veiklą, nustatant karantino režimą, uždraudžiant susirinkimus, viešus renginius ir kitus masinius susibūrimus“, ir paskelbiama būtinybė nukrypti „visų pirma nuo [EŽTK] 11 straipsnio, Pirmojo protokolo 2 straipsnio ir Protokolo Nr. 4 2 straipsnio“ ( 52 ).

73.

Šiuose pavyzdžiuose nurodytų priemonių įvairovė parodo, jog sunku daryti išvadą, kad kiekvienas pranešimas, pateiktas pagal EŽTK 15 straipsnį, automatiškai reiškia, kad trečiajai valstybei nebetaikoma pareiga laikytis Direktyvos 2013/32 I priede nustatytų sąlygų. Kartu šie pavyzdžiai taip pat parodo, kad dėl tam tikrų numatomų priemonių pobūdžio arba jų plačios apimties reikalingas ypatingas budrumas.

74.

Mano pastaba, kad vien abstraktus rėmimasis EŽTK 15 straipsniu nedaro poveikio saugios kilmės šalies nustatymui, nereiškia, kad šis rėmimasis neturi reikšmės. Kaip iš esmės per teismo posėdį teigė visos šalys, manau, kad rėmimasis EŽTK 15 straipsniu yra veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti atliekant įprastą padėties vertinimą, kurį turi atlikti valstybės narės (naudojančios saugios kilmės šalies sąvoką), kaip jau paaiškinau ( 53 ). Mano nuomone, šiomis aplinkybėmis valstybės narės turi išnagrinėti priemonių taikymo sritį, atsižvelgdamos į tai, kaip jos apibrėžtos pagal EŽTK 15 straipsnį pateiktame pranešime ir kaip įgyvendintos praktiškai.

75.

Tai patikslinus, reikia išsiaiškinti, ar įtakos tokiai pozicijai turi Protokolo Nr. 24, į kurį priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo pirmajame klausime atkreipė ypatingą dėmesį, nagrinėjimas.

76.

Protokole Nr. 24 valstybės narės pareiškia viena kitą laikančios saugiomis kilmės šalimis, „todėl“ susitaria, kad „valstybė narė gali svarstyti kitos valstybės narės piliečio prašymą suteikti prieglobstį arba leisti juos nagrinėti tik“ vienu iš keturių jame išvardytų atvejų, tarp kurių yra rėmimasis EŽTK 15 straipsniu ( 54 ).

77.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šią taisyklę supranta taip, kad, kai remiamasi EŽTK 15 straipsniu, kitos valstybės narės nebegali valstybės narės, kuri remiasi šiuo straipsniu, laikyti saugia kilmės šalimi. Šio teismo teigimu, tokia pati pasekmė juo labiau turi kilti, kai EŽTK 15 straipsniu remiasi trečioji valstybė (šiuo atveju – Moldova).

78.

Manau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvada grindžiama klaidinga prielaida.

79.

Kaip (iš esmės) teigė Komisija, manau, kad Protokole Nr. 24 vartojamos sąvokos „saugi kilmės šalis“ reikšmė paprasčiausiai skiriasi nuo Direktyvoje 2013/32 reglamentuojamos sąvokos.

80.

Iš tiesų, priešingai, nei matyti iš šio protokolo, kiek tai susiję su Sąjungoje paduodamais tarptautinės apsaugos prašymais, vien trečiosios šalies priskyrimas prie saugių kilmės šalių, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2013/32, niekada negali trukdyti nagrinėti prašymą. Kaip jau trumpai nurodžiau pirmesnėje šios išvados dalyje, asmens iš tokios šalies pateiktas prašymas turi būti nagrinėjamas visada (nebent, mano nuomone, jis būtų laikomas nepriimtinu remiantis vienu iš Direktyvoje 2013/32 išvardytų išsamių pagrindų) ( 55 ).

81.

Primenu, kad Protokolas Nr. 24 yra Protokolo dėl Europos Sąjungos valstybių narių piliečių prieglobsčio, kuris buvo pridėtas prie Amsterdamo sutarties (toliau – pradinis protokolas) ( 56 ), atnaujinta versija, ir jis buvo priimtas ne tik anksčiau už dabartinę Direktyvą 2013/32, bet ir už ankstesnę Direktyvą 2005/85, kuria saugios kilmės šalies sąvoka buvo įtraukta į Sąjungos antrinės teisės sritį.

82.

Išnagrinėjus abiejų protokolų konstatuojamąsias dalis (jų turinys iš esmės nesiskiria) matyti, kad valstybės narės, priimdamos (ir vėliau palikdamos galioti) atitinkamą tekstą, turėjo omenyje tai, kad Sąjungos viduje pateikti tarptautinės apsaugos prašymai yra nepriimtini dėl konkrečiai išreikšto tarpusavio pasitikėjimo ( 57 ). Šį aspektą per teismo posėdį pažymėjo Čekijos vyriausybė.

83.

Šiose konstatuojamosiose dalyse visų pirma nurodoma valstybių narių pareiga gerbti ESS 2 straipsnyje įtvirtintas vertybes ( 58 ), „ypating[ą] status[ą] bei apsaug[ą]“, kuriuos turi „kiekvienas valstybės narės pilietis [kuris yra ir] Sąjungos pilietis“ ( 59 ), taip pat tikslas neleisti, kad „prieglobsčio institucija būtų naudojama kitiems tikslams, išskyrus šios institucijos numatytuosius“ ( 60 ).

84.

Taigi dėl šių aplinkybių protokolą suprantu kaip valstybių narių susitarimą dėl, pirma, pagrindinės taisyklės, pagal kurią negalima nagrinėti Sąjungos viduje pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų, ir, antra, (ribotų) šios taisyklės išimčių (pavyzdžiui, rėmimasis EŽTK 15 straipsniu). Vis dėlto jos neatrodo reikšmingos atsižvelgiant į sąlygas, kuriomis trečioji šalis gali būti laikoma saugia kilmės šalimi, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2013/32 ( 61 ).

85.

Dėl šių priežasčių, kaip ir visos įstojusios į šią bylą šalys, laikausi nuomonės, kad Protokolas Nr. 24 neturi įtakos mano išvadai, padarytai šios išvados 74 punkte, dėl trečiosios šalies rėmimosi EŽTK 15 straipsniu pasekmių jos galimybei ir toliau būti laikoma saugia kilmės šalimi. Taigi, mano bendra išvada dėl pirmojo klausimo yra tokia, kad vien tai, jog trečioji šalis, pripažinta saugia kilmės šalimi, rėmėsi EŽTK 15 straipsniu, savaime netrukdo ir toliau jos priskirti prie saugių kilmės šalių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 37 straipsnio 1 dalį, siejamą su šios direktyvos I priedu. Vis dėlto kompetentingos institucijos turi atsižvelgti į tokį rėmimąsi spręsdamos, ar šalį ir toliau galima priskirti prie saugių kilmės šalių, visų pirma atsižvelgdamos į priemonių, kuriomis nukrypstama nuo įsipareigojimų pagal EŽTK, kaip jos apibrėžtos pagal EŽTK 15 straipsnį pateiktame pranešime, taikymo sritį ir jo praktinį įgyvendinimą.

86.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2013/32 36 ir 37 straipsnius valstybei narei draudžiama trečiąją šalį priskirti prie saugių kilmės šalių, nustatant teritorinę išimtį, ir ar tuo atveju, kai dėl tam tikroje trečiosios šalies dalyje susidariusios padėties tokia priskyrimo išimtis yra būtina, tai reiškia, kad atitinkama trečioji šalis pagal aptariamą direktyvą negali būti laikoma saugia kilmės šalimi.

87.

Primintina, kad šis klausimas iškeltas dėl to, kad tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas atmesti prašymą, Čekija buvo priskyrusi Moldovą prie saugių kilmės šalių, išskyrus Padniestrę ( 62 ).

88.

Priešingai nei pirmojo prejudicinio klausimo atveju, dėl kurio įstojusių į bylą šalių pozicijos sutapo, jų pozicijos dėl antrojo klausimo labai skiriasi. Čekijos ir Nyderlandų vyriausybės laikosi nuomonės, kad pagal Direktyvą 2013/32 nedraudžiama priskiriant prie saugių kilmės šalių taikyti teritorinės išimties, o Vokietijos vyriausybė laikosi priešingos nuomonės. Komisija iš esmės pritaria Vokietijos vyriausybės pozicijai. Vis dėlto jis mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama teritorinė išimtis išlieka įmanoma, nes Moldova negali veiksmingai įgyvendinti savo valdžios Padniestrėje.

89.

Tokiomis aplinkybėmis paaiškinsiu, kad, atsižvelgus į atitinkamų Direktyvos 2013/32 nuostatų tekstą (1), jų priėmimo aplinkybes (2) taip pat tikslą, kurio Direktyva 2013/32 siekė teisės aktų leidėjas (3), šalis gali būti priskirta prie saugių kilmės šalių atsižvelgiant tik į visą jos teritoriją. Taip pat paaiškinsiu, kad tokia išvada vienodai taikoma ir tuo atveju, kai teritorinė išimtis buvo nustatyta dėl to, kad atitinkama trečioji šalis negalėjo vykdyti valdžios savo teritorijos dalyje (4).

90.

Primenu, kad Direktyvos 2013/32 I priede numatyta: „šalis laikoma saugia kilmės šalimi, kai, atsižvelgiant į teisinę padėtį, teisės taikymą demokratinėje sistemoje ir bendras politines aplinkybes, gali būti įrodyta, kad joje iš esmės ir sistemingai nevykdomi persekiojimai, kaip apibrėžta Direktyvos [2011/95] 9 straipsnyje, nėra kankinimo arba žiauraus ar žeminamo elgesio ar baudimo atvejų; ir nėra nesirenkamojo smurto, galinčio kilti tarptautinio arba vidaus ginkluoto konflikto padėties metu, grėsmės“.

91.

Man atrodo, kad du šios apibrėžties elementai yra ypač informatyvūs. Pirmasis elementas yra reikalavimas nustatyti šalies saugumą apskritai („paprastai“) (a) ir, antra, tai, kad teisės aktų leidėjas pasirinko nagrinėjamą sąvoką apibrėžti nurodydamas šalį ir tik šalį (b). Šiuos du aspektus nagrinėsiu paeiliui.

92.

Pažymiu, kad nagrinėjamos sąvokos apibrėžtyje daroma nuoroda į šalį, kurioje paprastai (ir nuolat) nėra jokių joje nurodytų grėsmių.

93.

Prieveiksmio „paprastai“ vartojimas pagal teisėkūros procedūrą priimtame akte, kuriuo Sąjungos teisinėje sistemoje apibrėžiama teisė į prieglobstį, mano nuomone, rodo, kad ši sąlyga turi būti įvykdyta visoje atitinkamos šalies teritorijoje, o ne tik jos dalyje (įskaitant didelę jos dalį).

94.

Pirmiausia norėčiau paneigti argumentą, kad tuo atveju, kai atitinkamos grėsmės kyla tik šalies teritorijos dalyje, tai netrukdo atitinkamos šalies laikyti apskritai saugia, nes paveikti gyventojai gali turėti galimybę ieškoti prieglobsčio saugioje šalies dalyje.

95.

Iš tikrųjų, kaip per teismo posėdį teisingai paaiškino Komisija, klausimas, ar prieglobstį tikrai galima rasti kitoje šalies dalyje, turi būti sprendžiamas nagrinėjant esmę, pasitelkus Direktyvos 2011/95 8 straipsnyje reglamentuojamą sąvoką „vidaus apsauga“ ( 63 ). Šis nagrinėjimas turi būti individualus ir jo rezultatas visada priklausys nuo konkretaus prašytojo aplinkybių. Todėl galimas „vidaus apsaugos alternatyvos“ buvimas šalies viduje negali būti pagrindas priimti kitokį sprendimą dėl to, ar apskritai galima preziumuoti, kad konkrečioje šalyje apskritai yra saugu, nes tai yra vienintelė aplinkybė, galinti pateisinti teisinių pasekmių, susijusių su saugios kilmės šalies sąvoka, taikymą, kaip trumpai apibūdinta šios išvados 48–52 punktuose ( 64 ).

96.

Tokios pasekmės rodo, kad saugios kilmės šalies sąvoka visų pirma yra procedūrinio veiksmingumo priemonė, leidžianti visus prašytojų iš atitinkamos trečiosios šalies pateiktus prašymus nagrinėti paspartinta tvarka, grindžiama prielaida, kad prašytojų kilmės šalyje vyrauja saugi padėtis.

97.

Nors, kaip iš esmės pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, toks veikimo būdas gali būti pateisinamas kalbant apie šalis, dėl kurių bendros situacijos nekyla jokių abejonių, ir jeigu esama atitinkamų garantijų ( 65 ), manau, kad jis nėra galimas, kai bendra padėtis konkrečios trečiosios šalies dalyje leidžia manyti priešingai, net jei saugumo stokojama tik konkrečiame jos regione.

98.

Iš tiesų priešinga pozicija reikštų, kad aptariamas paspartinto nagrinėjimo metodas vis tiek galėtų būti taikomas visiems iš tokios šalies kilusių prašytojų prašymams, nepaisant to, kad daliai jos gyventojų, savaime suprantama, gresia atitinkami pavojai, o tai savo ruožtu lemtų didesnę grėsmę, kad bus pažeista teisė į prieglobstį ir kartu negrąžinimo principas; abu šie principai Sąjungos teisinėje sistemoje užtikrinami kaip pagrindinės teisės, įtvirtintos Chartijos 18 straipsnyje ir 19 straipsnio 2 dalyje ( 66 ).

99.

Tiesa, per teismo posėdį Čekijos vyriausybė paaiškino, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama teritorinė išimtis buvo nustatyta būtent siekiant išspręsti šį klausimą ir suteikti prašytojams iš Padniestrės sustiprintą apsaugą.

100.

Pažymėtina, kad nors tokiu požiūriu iš tikrųjų atsižvelgiama į paveiktoje teritorijoje gyvenančių gyventojų padėtį, jo laikantis neįmanoma išvengti saugios kilmės šalies sąvokos taikymo (didelei) gyventojų daliai, nepaisant išvados, kad atitinkama kilmės šalis negali būti laikoma saugia visoje jos teritorijoje (to nesant, teritorinė išimtis išvis nebūtų buvusi laikoma reikalinga).

101.

Manau, šis rezultatas yra problemiškas, nes nesu tikras, ar visada lengva išsiaiškinti (ir išlaikyti) tikrumą dėl to, kur tiksliai yra vidinė „riba“, skirianti saugią aptariamos trečiosios šalies teritoriją nuo nesaugios, nes, be to, dėl nesaugios padėties konkrečiame regione ši riba iš esmės gali būti nepastovi. Pažymiu, kad JTVPRK taip pat ne kartą išreiškė nuomonę, kad saugios kilmės šalies sąvoka turėtų būti taikoma tik visai šaliai ( 67 ).

102.

Neatsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sprendimas padalyti šalį į dvi dalis, siekiant išlaikyti paspartintą dalies prašytojų iš atitinkamos trečiosios šalies prašymų nagrinėjimo tvarką, reiškia, kad saugios kilmės šalies sąvoka turi būti suprantama kitaip nei sąvoka „šalis“ suprantama bendrinėje kalboje, ir, kiek tai svarbu šioje byloje nagrinėjamu atveju, konkrečiomis prieglobsčio aplinkybėmis. Toliau paaiškinsiu, kad, nesant priešingos informacijos, Sąjungos teisės aktų leidėjo pateikta nagrinėjamos sąvokos apibrėžtis nurodo tik tokią ir ne kitokią reikšmę.

103.

Kaip jau pažymėjau, Direktyva 2013/32 yra dalis bendros Europos prieglobsčio sistemos (toliau – BEPS), kurios įvairios sudedamosios dalys kyla iš teisės į prieglobstį. Šios BEPS sudedamosios dalys apima aspektus, susijusius su grėsmėmis, kurių gali kilti tarptautinės apsaugos prašytojams, ir jie paprastai vertinami atsižvelgiant į jų kilmės šalyje susiklosčiusią situaciją, o ne į skirtingai apibrėžtas teritorines zonas. Tokį požiūrį atspindi įvairios sąvokos, kuriomis grindžiama BEPS, pradedant nuo pabėgėlio sąvokos ( 68 ) arba pagrindinio negrąžinimo principo ( 69 ).

104.

Iš tikrųjų nieko stebėtino, nes tarptautinėje teisinėje sistemoje pagrindinė atsakomybė už gyventojų apsaugą tenka valstybėms. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pirmasis saugumo garantas yra valstybė, visiškai natūralu, kad pagal teisėkūros procedūrą priimtame akte, kuriame numatyta konkreti procesinė priemonė, skirta nagrinėti, ar yra teisė į tarptautinę apsaugą (pavyzdžiui, šioje byloje nagrinėjama saugios kilmės šalies sąvoka), pateikiama ši tiksli nuoroda į saugumą.

105.

Nedarant poveikio mano pirma pateiktai pastabai dėl sunkumų, kurių gali kilti dėl sprendimo diferencijuoti konkrečios trečiosios šalies gyventojų vertinimą prieglobsčio kontekste, manau, kad šalies sąvokos centrinis pobūdis prieglobsčio srityje reiškia, kad, kai teisės aktų leidėjas priima sprendimą nukrypti nuo šios pagrindinės nuorodos, tam bet kuriuo atveju reikalingas aiškus patvirtinimas ir, be to, paaiškinimas, kam tiksliai taikoma tokia leidžianti nukrypti nuostata.

106.

Tai gerai įrodo šios išvados 95 punkte nurodyta vidaus apsaugos alternatyvos sąvoka, ir šios bylos aplinkybėmis šios pastabos reikšmė išryškėja dar labiau, atsižvelgiant į kitas atitinkamas Direktyvos 2005/85, galiojusios iki Direktyvos 2013/32, nuostatas, kaip iš esmės siūlo manyti ir Vokietijos vyriausybė.

107.

Primenu, kad Direktyvos 2005/85 II priede saugios kilmės šalies sąvoka buvo apibrėžta taip pat, kaip dabar ji apibrėžiama Direktyvos 2013/32 I priede. Vis dėlto, priešingai nei šioje direktyvoje, Direktyvoje 2005/85 buvo numatytos dvi skirtingos dalinio priskyrimo kategorijos.

108.

Pirma, Direktyvos 2005/85 30 straipsnio 1 dalyje buvo aiškiai nurodyta, kad valstybės narės gali prie saugių priskirti šalies dalį, jeigu taikytinos sąlygos yra įvykdytos tik dėl šios dalies. Tokia galimybė reiškė, kad reikėjo taikyti Direktyvos 2005/85 II priede nustatytas bendrąsias priskyrimo sąlygas (vėlgi, jos buvo tokios pačios, kokios šiuo metu taikomos pagal Direktyvos 2013/32 I priedą) ( 70 ). Antra, 30 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta status quo išlyga, patvirtinusi valstybių narių galimybę toliau taikyti anksčiau galiojusius nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos šalies dalis galėjo būti pripažinta saugia, arba priskirti šalį ar jos dalį prie saugių konkrečiai asmenų grupei ( 71 ). Ši galimybė reiškė, kad turėjo būti taikomos priskyrimo sąlygos, kurios galėjo skirtis nuo nurodytųjų Direktyvos 2005/85 II priede.

109.

Nors tai rodo, kad anksčiau Sąjungos teisės aktų leidėjas saugios kilmės šalies sąvoką vertino ne pagal įprastą reikšmę, kuri paprastai būtų siejama su žodžiu „šalis“, tai taip pat rodo, kad nukrypimui nuo tokios akivaizdžios ir įprastos reikšmės reikia aiškaus pareiškimo ir kartu paaiškinimo, kokia yra jos tiksli taikymo sritis: ar saugios kilmės šalies sąvoka taip pat gali reikšti ir šalies teritorijos dalį, ar visoje šalies teritorijoje gyvenančių gyventojų dalį, ar netgi šalies teritorijos dalyje gyvenančių gyventojų dalį (kaip ką tik apibūdinau, visos šios galimybės buvo numatytos pagal Direktyvą 2005/85).

110.

Direktyvoje 2013/32 nepalikta nė vieno šios gana sudėtingos tvarkos elemento. Nors išsamiau šios tvarkos atsisakymo poveikį išnagrinėsiu kiek vėliau, norėčiau pažymėti, kad, priešingai ankstesnei padėčiai, Direktyvos 2013/32 tekste nėra nieko, kas rodytų, kad teisės aktų leidėjas norėjo nukrypti nuo žodžio „šalis“ įprastos reikšmės, pagal kurią ši sąvoka taip pat bendrai suprantama konkrečiomis prieglobsčio aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į tai, laikausi nuomonės, kad saugios kilmės šalies sąvoka negali būti laikoma nurodančia ką nors daugiau ar mažiau nei šalį, nesvarbu, ar tai būtų tam tikra teritorija šalies viduje, ar regionas, kurį sudaro kelios šalys.

111.

Toliau paaiškinsiu, kad tokią išvadą papildomai patvirtina konkrečios teisinės tvarkos, kylančios iš saugios kilmės šalies sąvokos, analizė, palyginus ją su platesniu Direktyvoje 2013/32 numatytų bendrų procedūrinių standartų kontekstu.

112.

Kaip paaiškinta pirmesnėje šios išvados dalyje, iš saugių kilmės šalių atvykstančių prašytojų pateikti tarptautinės apsaugos prašymai turi būti nagrinėjami iš esmės. Vis dėlto, atsižvelgiant į platesnę Direktyvoje 2013/32 nustatytų bendrų procedūrinių standartų sistemą, tokiam nagrinėjimui taikomos taisyklės skiriasi trimis svarbiais aspektais.

113.

Primintina, kad, pirma, dėl saugios kilmės šalies sąvokos gali būti taikoma paspartinta procedūra, kuri iš esmės vykdoma trumpesniais terminais nei tie, kurie pagal pagrindinę taisyklę taikomi esant įprastai procedūrai. Nors šiuo atveju pranašumas yra tas, kad sparčiau nustatoma prašytojo teisinė padėtis, nepatogumas yra tas, kad šiems prašytojams lieka mažiau laiko pateikti savo argumentus, palyginti su „įprastais“ tarptautinės apsaugos prašytojais ( 72 ).

114.

Antra, kai išnagrinėjus tarptautinės apsaugos prašymą jis atmetamas, „įprasti“ prašytojai turi teisę likti šalies teritorijoje, kol bus išnagrinėtas jų skundas, kai toks skundas pateikiamas. Vis dėlto valstybės narės gali nuspręsti automatiškai nesuteikti tokios teisės prašytojams iš saugių kilmės šalių, ir tokia teisė gali atsirasti tik jeigu skundui bus suteiktas stabdomasis poveikis ( 73 ).

115.

Trečia, siekdami išvengti dviejų pirma apibūdintų nepatogumų, prašytojai iš saugios kilmės šalies pirmiausia turi neleisti, kad nagrinėjama sąvoka būtų vartojama jų atveju, paneigdami jų kilmės šalies saugumo prezumpciją ir įrodydami, kad konkrečiu jų atveju šios šalies negalima laikyti saugia ( 74 ). Vis dėlto tokia prielaida neturi įtakos nagrinėjimo procedūrai, kuri susijusi su „įprastais“ prašytojais.

116.

Taigi pirma aprašytais trimis elementais reikšmingai nukrypstama nuo įprastų taisyklių, kuriomis reglamentuojamas tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimas, ir dėl jų iš šių šalių kilę prašytojai atsiduria nepalankioje teisinėje padėtyje, palyginti su ta, kurią lemia bendrosios taisyklės, taikomos įprastiems prašytojams. Iš tiesų, kai prašytojas atvyksta iš saugios kilmės šalies, ne tik procedūra, kuria reglamentuojamas spartesnis jo prašymo nagrinėjimas, yra spartesnė, bet ir šiam prašytojui daromas reikšmingas poveikis dėl to, kaip jis gali prašyti teisės į prieglobstį. Nors pritariu Komisijai, kad nagrinėjama sąvoka neturi įtakos pareigai išnagrinėti prašytojo tarptautinės apsaugos poreikius, kaip jau minėjau, nepaneigiama, kad atliekant šį individualų nagrinėjimą prašytojui tenka pareiga paneigti saugumo prezumpciją, kaip tai matyti iš Direktyvos 2013/32 36 straipsnio 1 dalies antros pastraipos.

117.

Dėl šių priežasčių sąvoka, dėl kurios imamos taikyti minėtos reikšmingos leidžiančios nukrypti nuostatos, turi būti aiškinama siaurai ir negali apimti daugiau, nei nustatė Sąjungos teisės aktų leidėjas. Manau, tai neleidžia išplėsti jos taikymo trečiosioms šalims, kai nenustatyta, kad taikytinų sąlygų laikomasi visoje jų teritorijoje.

118.

Galiausiai šią išvadą patvirtina teisės aktų leidėjo ketinimas, dėl kurio buvo priimta dabartinė Direktyva 2013/32 ir kurį dabar aptarsiu.

119.

Kaip jau nurodžiau, priimant Direktyvą 2013/32 nagrinėjamos sąvokos apibrėžtis išliko tokia pati kaip ir Direktyvoje 2005/85, tačiau buvo išbrauktos dvi konkrečios nuostatos, pagal kurias buvo leidžiamos dvi skirtingos dalinio priskyrimo kategorijos (aptartos šios išvados 107–109 punktuose).

120.

Siūlydama šį pakeitimą Komisija paaiškino, kad šis pašalinimas reiškia, jog „esminiai reikalavimai, taikomi nacionaliniam priskyrimui prie [saugios kilmės šalies], turi būti įvykdyti visoje šalies teritorijoje“ ( 75 ).

121.

Atsižvelgdamas į šį teiginį, priešingai nei Nyderlandų vyriausybė, nematau nieko dviprasmiško dėl to, ko siekė Komisija.

122.

Atsižvelgiant į tai, per teismo posėdį daug diskusijų kilo dėl to, kad priimtame tekste šis pakeitimas nebuvo niekaip paaiškintas. Čekijos vyriausybė ir Nyderlandų vyriausybė teigė, kad tokį nutylėjimą galima suprasti taip, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino susieti šį pašalinimą su ta pačia pasekme, kurią Komisija nurodė minėtame pasiūlyme. Nagrinėjamų nuostatų pašalinimas tokiomis aplinkybėmis veikiau reiškė, kad klausimas buvo paliktas spręsti valstybėms narėms.

123.

Manęs tokia pozicija neįtikina.

124.

Pirma, ir, priešingai nei šios įstojusios į bylą šalys, nemanau, kad stebina tai, jog nėra konstatuojamosios dalies, kurioje būtų paaiškintas šio konkretaus pokyčio poveikis. Iš tikrųjų šis pokytis pasireiškė ne naujos taisyklės įtraukimu ar esamos taisyklės išimties nustatymu, o nukrypti leidžiančios nuostatos pašalinimu ( 76 ). Kaip jau paaiškinau, dėl tokio nukrypimo saugios kilmės šalies sąvoka buvo išplėsta, įtraukiant šalies dalį arba gyventojų dalį, arba šalies dalies gyventojų dalį. Kai ši leidžianti nukrypti nuostata buvo pašalinta, apibrėžiant nagrinėjamą sąvoką tiesiog sugrįžta prie sąvokos įprastos reikšmės, pagal kurią ji taip pat bendrai suprantama prieglobsčio srityje. Tai savaime nereikalauja jokio konkretaus paaiškinimo, ir galbūt todėl Komisija nepateikė jokio paaiškinimo, įskaitant pradinio pasiūlymo konstatuojamosiose dalyse.

125.

Antra, man atrodo, kad svarbu palyginti viso teisėkūros proceso „pradžios“ ir „pabaigos“ taškus. Iš šio palyginimo matyti, kad minėtas teisės akto pakeitimas (išbraukimas) buvo patvirtintas taip, kaip iš pradžių siūlyta, todėl galima daryti pagrįstą prielaidą, kad šis pakeitimas nekėlė jokio susirūpinimo, įskaitant dėl Komisijos paaiškinimo dėl siektino rezultato.

126.

Trečia, pažymiu, kad prie pradinio Komisijos pasiūlymo pridėti dokumentai patvirtina tikslą „užtikrinti, kad [saugios kilmės šalies] sąvokos taikymui visose valstybėse narėse, kurioms taikoma direktyva, būtų taikomos vienodos sąlygos“ ( 77 ), ir būtinybę „mažinti [tuometinių] standartų dviprasmiškumą“ ( 78 ). Toks tikslas buvo išreikštas rengiant aktą, kuriame Sąjungos teisės aktų leidėjas dar kartą patvirtino savo valią nustatyti bendrą prieglobsčio procedūrą nauju suderinimo etapu ( 79 ).

127.

Pastaruoju aspektu ir, kalbant apie nagrinėjamą sąvoką, tiesa, kad Direktyvoje 2013/32 taip pat atsisakyta minties pateikti bendrą minimalų saugių kilmės šalių sąrašą (kuris niekada nebuvo priimtas galiojant ankstesnei direktyvai) ( 80 ). Vis dėlto ja taip pat buvo panaikinta status quo tvarka, išlaikant anksčiau valstybėms narėms suteiktą galimybę priskyrimui prie saugių kilmės šalių taikyti reikalavimus, kurie skiriasi nuo Direktyvos 2005/85 II priede pateiktos bendros apibrėžties ( 81 ). Tai reiškia, kad pagal Direktyvoje 2013/32 nustatytą tvarką visi nacionaliniai priskyrimo atvejai turi atitikti šios direktyvos I priede pateiktą bendrą saugios kilmės šalies sąvokos apibrėžtį.

128.

Atsižvelgiant į tai ir į minėtą ilgalaikį teisės aktų leidėjo ketinimą pereiti prie bendros prieglobsčio tvarkos, minėtų nukrypti leidžiančių nuostatų pašalinimą pagrįsta aiškinti kaip sąmoningą žingsnį siekiant didesnio procedūrinių reikalavimų vienodumo. Iš tikrųjų, nors dabartinė teisinė padėtis nepašalina grėsmės, kad prašytojai iš tos pačios trečiosios šalies skirtingose valstybėse narėse bus vertinami skirtingai ( 82 ), galimybės pasinaudoti teritorinėmis išimtimis nebuvimas aiškiai sumažina šią grėsmę.

129.

Be to, jei būtų pritarta Čekijos ir Nyderlandų vyriausybės siūlomam aiškinimui, tai reikštų, kad, nepaisant aiškios ir gana sudėtingos nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo iki tol buvusios pagrindinės taisyklės, išbraukimo ( 83 ), tai pačiai pagrindinei taisyklei būtų ir toliau taikomos tos pačios išimtys (ir (arba) galbūt kitos) išimtys.

130.

Manau, toks aiškinimo rezultatas tiesiog pernelyg sunkiai suprantamas, kad įtikintų. Man neaišku, kodėl Sąjungos teisės aktų leidėjas turėjo išbraukti nagrinėjamą leidžiančią nukrypti nuostatą, jeigu iš tikrųjų ketino ją palikti. Jeigu būtų buvę norima būtent tokio rezultato, tokiam ketinimui, o ne pirma aprašytam ketinimui, būtų reikėję pateikti paaiškinimą, dėl ko tvarkos, kuria nukrypstama nuo pagrindinės taisyklės, pašalinimas reiškia, kad ši tvarka iš tikrųjų yra išlaikoma ir kokiais būtent būdais.

131.

Galiausiai įtakos šiai išvadai neturi Direktyvos 2013/32 36 straipsnio 2 dalis, kurią nurodė Čekijos vyriausybė ir pagal kurią „valstybės narės nacionalinės teisės aktuose nustato papildomas saugios kilmės šalies koncepcijos taikymo taisykles ir reikalavimus“. Kaip rodo šios nuostatos formuluotė ir struktūra, ši galimybė reiškia taisykles ir reikalavimus, kuriais„papildomi“ 36 straipsnio 1 dalyje nurodyti reikalavimai, nustatant sąlygas, kuriomis šalis konkretaus prašytojo atveju gali būti laikoma saugia kilmės šalimi ( 84 ). Ši dalis nesusijusi su šios sąvokos apibrėžtimi, kurios, kaip pripažįsta Čekijos vyriausybė, reikia paisyti pirmiausia. Vis dėlto šioje apibrėžtyje (pateiktoje Direktyvos 2013/32 I priede) nėra jokios panašios formuluotės, kuri rodytų, kad valstybė narė gali papildyti joje nustatytas sąlygas.

132.

Atsižvelgdamas į tai, laikausi nuomonės, kad, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendžia panaikinti ankstesnę tvarką, pagal kurią leidžiamos dvi atskiros kategorijos skirtingai nustatomų dalinių priskyrimų, išlaikant tą pačią pagrindinę taisyklę, kuria apibrėžiama saugios kilmės šalies sąvoka, šis pakeitimas turi būti aiškinamas tik taip, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė suderinti teisinę tvarką, taikomą nacionaliniams priskyrimams prie saugių kilmės šalių, leisdamas priskirti prie saugių kilmės šalių atsižvelgiant tik į visą šalies teritoriją.

133.

Nors ši pastaba patvirtina ankstesnes mano analizės dalis, lieka išnagrinėti, ar šiai bendrai išvadai turi įtakos Komisijos siūlymas, kad priskyrimui prie saugių kilmės šalių vis tiek gali būti taikoma teritorinė išimtis, kai trečioji šalis negali įgyvendinti valdžios savo teritorijos dalyje.

134.

Kaip jau pažymėjau, priežastis, dėl kurios Padniestrė nebuvo įtraukta priskiriant Moldovą prie saugių kilmės šalių, buvo ta, kad Moldova buvo laikoma nevykdančia „veiksmingos kontrolės“ šiame regione.

135.

Komisija šia aplinkybe rėmėsi teigdama, kad nors, jos nuomone, pagal Direktyvą 2013/32 neleidžiama taikyti teritorinių išimčių (ir priskirti prie saugių kilmės šalių taip, kad reikėtų taikyti tokias išimtis), tai, kad Moldova negali vykdyti valdžios funkcijų Padniestrėje, yra tinkamas pagrindas taikyti tokią išimtį, o Sąjungos teisės aktų leidėjas į tokį scenarijų tiesiog neatsižvelgė ( 85 ).

136.

Pirma, priešingai nei Komisija, nesuprantu, kaip veiksmingos kontrolės klausimas gali paveikti pirma pateiktos analizės rezultatą.

137.

Veiksmingos kontrolės sąvoka yra tarptautinės teisės sąvoka, kurios tikslas iš esmės yra nustatyti, ar tarptautinė atsakomybė už tarptautiniu mastu neteisėtą veiką gali būti priskirta valstybei eksteritorialumo atveju (todėl gali būti atitinkamai apribota teritorinės valstybės atsakomybė) ( 86 ). Iš to kylanti teisinė tvarka atrodo gana sudėtinga, tačiau šio sudėtingumo šiuo atveju nereikia nagrinėti ( 87 ).

138.

Taip yra todėl, kad ši byla nėra (ir negali būti) apie tarptautinės atsakomybės už neteisėtą veiksmą priskyrimą, ji yra apie tai, ar pagal Sąjungos teisę priskirti prie saugių kilmės šalių leidžiama taikant teritorinę išimtį.

139.

Šis klausimas turi būti išspręstas atsižvelgiant į konkrečias taisykles, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė priimdamas Direktyvą 2013/32. Pirma paaiškinau priežastis, dėl kurių darau išvadą, kad tokios galimybės pagal dabar galiojančias taisykles nėra. Atsižvelgiant į tai, tiksli priežastis, dėl kurios valstybė narė nusprendė, kad dėl trečiojoje šalyje susiklosčiusios padėties priskiriant šalį prie saugių kilmės šalių būtina taikyti teritorinę išimtį, neturi reikšmės.

140.

Antra, manęs neįtikina argumentas dėl teisės aktų leidėjo neveikimo. Atrodo, kad pateikiant su veiksminga kontrole susijusį argumentą remiamasi EŽTT jurisprudencija, kurioje jis apribojo Moldovos atsakomybę už EŽTK pažeidimus Padniestrėje, nes ši šalis „nevykdo valdžios“ šiame regione, kurį EŽTT, trumpai tariant, ne kartą pripažino „faktiškai kontroliuojamu“ Rusijos ( 88 ).

141.

Pažymiu, kad pirmoji jurisprudencija šiuo klausimu suformuota 2004 m., o pasiūlymas, kuriuo remiantis buvo priimta dabartinė direktyva, paskelbtas 2009 m., pati direktyva priimta 2013 m. Taigi nagrinėjama situacija tikrai nebuvo nežinoma.

142.

Be to, kaip per teismo posėdį iš esmės pažymėjo Čekijos vyriausybė, tokia situacija tikrai nėra pavienė. Nyderlandų vyriausybė per teismo posėdį taip pat paaiškino, kad Nyderlandai priskyrė Sakartvelą prie saugių kilmės šalių, išskyrus Abchaziją ir Pietų Osetiją, remdamiesi tuo, kad šiuose regionuose teritorinė valstybė faktiškai nevykdo valdžios ( 89 ).

143.

Taigi, nors negaliu atmesti galimybės, kad anksčiau valstybės narės, priskirdamos prie saugių kilmės šalių, galėjo taikyti konkrečią teritorinę išimtį dėl kitų priežasčių ( 90 ), man atrodo, kad tam tikra praktinio negalėjimo vykdyti valdžios funkcijų regione forma bus tipiška ar net vyraujanti priežastis. Todėl manau, kad, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas panaikino dalinio priskyrimo pagrindą, kaip paaiškinta pirma, sunku patikėti, kad jis būtų galėjęs nežinoti, kad kai kurios trečiosios valstybės gali susidurti su tokio pobūdžio sunkumais.

144.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta pirma, darau tokią išvadą: tai, kad trečioji šalis negali vykdyti valdžios savo nacionalinės teritorijos dalyje, neturi įtakos mano prieš tai padarytai išvadai, išdėstytai šios išvados 132 punkte, t. y. kad pagal Direktyvą 2013/32 priskirti prie saugių kilmės šalių leidžiama tik visą šalies teritoriją, kai taikytinos sąlygos yra įvykdytos visoje atitinkamos trečiosios šalies teritorijoje.

145.

Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį, siejamą su Chartijos 47 straipsniu, jis privalo savo iniciatyva patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas priskyrimas prie saugių kilmės šalių yra nesuderinamas su Direktyva 2013/32, jeigu Teisingumo Teismas, remdamasis atsakymu į pirmąjį ar antrąjį klausimus, konstatuotų, kad toks nesuderinamumas yra.

146.

Darytina išvada, kad būtinybė atsakyti į trečiąjį klausimą priklauso nuo atsakymų į pirmuosius du prejudicinius klausimus. Atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į antrąjį klausimą, tokia būtinybė yra nustatyta ( 91 ).

147.

Šiuo klausimu pirmiausia norėčiau pažymėti, jog Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalyje, su kuria pirmiausia susijęs trečiasis klausimas, įtvirtinta konkreti garantija, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas suteikė prieglobsčio teisės srityje, siekdamas apsaugoti prašytojo teisę į veiksmingą teisminę kontrolę. Pagal ją reikalaujama, kad „taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę [teisme] būtų numatytas išsamus ir ex nunc faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimas, įskaitant, atitinkamais atvejais, nagrinėjimą pagal [Direktyvą 2011/95], bent vykdant apeliacines procedūras pirmosios instancijos teisme“.

148.

Kadangi šia nuostata suderinama teisminės kontrolės, kuri turi būti užtikrinta Sąjungos prieglobsčio teisės srityje, apimtis, kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, laikausi nuomonės, kad atsakymą į trečiąjį klausimą visų pirma reikia suprasti atsižvelgiant į šią konkrečią teisės į veiksmingą teisminę gynybą sąvoką. Vis dėlto, jei būtų nustatyta, kad klausimas dėl teismo pareigos savo iniciatyva patikrinti nagrinėjamą klausimą nepatenka į darniojo standarto taikymo sritį, tada reikšmę savaime įgytų lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai (kuriuos nurodė kai kurios įstojusios į bylą šalys) ( 92 ).

149.

Taigi iš pradžių nustatysiu tikslų klausimą, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išnagrinėti, atsižvelgiant, be kita ko, į Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį (1). Tada remdamasis šiais patikslinimais paaiškinsiu, jog, išnagrinėjus šią nuostatą, darytina išvada, kad į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti teigiamai (2). Papildomai dar išnagrinėsiu šį klausimą, atsižvelgdamas į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus (3).

150.

Primenu, kad CV prašymas, išnagrinėjus jį iš esmės, buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas (kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 32 straipsnio 2 dalį), kad tas sprendimas buvo priimtas paspartinta tvarka (kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 31 straipsnio 8 dalį) ir kad abi nuostatos taikomos dėl Moldovos statuso kaip saugios kilmės šalies, kurios pilietis yra CV.

151.

Komisija iš esmės mano, kad tokia procedūrinė situacija reiškia, pirma, kad turi būti priimtas sprendimas taikyti paspartintą procedūrą, tada sprendimas dėl esmės, kuriuo tarptautinės apsaugos prašymas buvo pripažintas nepagrįstu, ir galiausiai sprendimas, kuriuo tas pats prašymas (be to) pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu (tai, Komisijos teigimu, gali įvykti tik jeigu prieš tai konkretus prašymas pirmiausia pripažįstamas nepagrįstu) ( 93 ).

152.

Remdamasi šiuo atskyrimu, Komisija savo atsakymą į trečiąjį prejudicinį klausimą formuluoja priklausomai nuo to, kuris iš pirma nurodytų aspektų būtų svarstomas. Nors toliau šiuos argumentus nagrinėsiu išsamiau, prieš tai turiu pateikti tris pastabas.

153.

Pirma, bylos medžiagoje nėra jokios informacijos, kuri rodytų, kad nacionalinė procedūra dėl CV prašymo apėmė daugiau negu vieną formalų sprendimą. Iš tiesų atrodo, kad nebuvo nei formalaus sprendimo, dėl kurio būtų pradėta paspartinta procedūra, nei atskiro formalaus sprendimo, kuriuo CV prašymas, prieš pripažįstant jį akivaizdžiai nepagrįstu, pirmiausia buvo pripažintas nepagrįstu, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

154.

Antra, nesant reikalo šioje byloje išsamiau aptarinėti šio požiūrio ( 94 ), atrodo, kad nebuvo teigiama, jog tiesioginis CV prašymo pripažinimas akivaizdžiai nepagrįstu (prieš tai nepriėmus jokio sprendimo pripažinti jį nepagrįstu) užkirstų kelią aptariamo neigiamo sprendimo teisminei kontrolei pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį tiek, kiek tuo sprendimu CV prašymas atmestas iš esmės. Iš pastarosios nuostatos, siejamos su tos pačios direktyvos 46 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad sprendimams, kuriais tarptautinės apsaugos prašymas atmetamas iš esmės, pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį turi būti taikoma teisminė kontrolė ( 95 ).

155.

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškelta problema vis dėlto susijusi ne su CV galimybe ginčyti sprendimo atmesti prašymą pagrįstumą, bet su saugios kilmės šalies sąvokos, kuria grindžiamas šis sprendimas, taikymu. Nors CV ginčija sprendimą atmesti prašymą iš esmės, jis neginčijo Moldovos priskyrimo prie saugių kilmės šalių teisėtumo (jeigu jis būtų patvirtintas).

156.

Kaip jau paaiškinau pirmesnėje šios išvados dalyje, aplinkybė, kad Moldova buvo priskirta prie saugių kilmės šalių, reiškė, kad CV tarptautinės apsaugos prašymui buvo taikoma speciali nagrinėjimo tvarka, susijusi su šia sąvoka, apėmusi, be kita ko, CV atvejo vertinimą remiantis jo kilmės šalies saugumo prezumpcija ir paspartintos procedūros taikymą.

157.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad, jeigu iš Teisingumo Teismo atsakymo į pirmąjį ar antrąjį prejudicinius klausimus būtų matyti, kad Moldovos priskyrimas prie saugių kilmės šalių yra nesuderinamas su Direktyva 2013/32, pagal taikytiną nacionalinę teisę tas teismas negalėtų šio klausimo iškelti savo iniciatyva. Kalbant konkrečiau, jis paaiškina, kad pagal Administracinių bylų teisenos kodekso 75 straipsnio 2 dalį teisminė kontrolė administracinėse bylose apsiriboja prašytojo iškeltais teisės klausimais.

158.

Vis dėlto jis priduria, kad, nukrypstant nuo šios taisyklės, Čekijos administraciniai teismai formuoja nacionalinę praktiką, pagal kurią teisėjai savo iniciatyva turi atsižvelgti į procedūrinius pažeidimus, dėl kurių administracinė institucija priėmė sprendimą, kurio dėl konkrečios bylos procedūrinių aplinkybių nebuvo galima priimti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad tokia išeitis teoriškai būtų galima esant šioje byloje nagrinėjamai situacijai, nes, kaip suprantu šį argumentą, speciali nagrinėjimo tvarka, susijusi su saugios kilmės šalies sąvoka, neturėjo būti taikoma, jei nebuvo įvykdytos jos vartojimo sąlygos (dėl priskyrimo prie saugių kilmės šalių nesuderinamumo su Direktyva 2013/32, jeigu jis būtų patvirtintas).

159.

Kartu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat paaiškina, kad nacionalinėje jurisprudencijoje nebuvo patvirtinta, jog ši išimtis gali būti taikoma teisminei kontrolei prieglobsčio srityje ir kad Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalis neperkelta į nacionalinę teisės sistemą. Taigi minėtam teismui iš esmės kyla klausimas, ar jis gali savo iniciatyva iškelti neteisėto priskyrimo prie saugių kilmės šalių (jei tai būtų patvirtinta) klausimą, remdamasis Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalimi (tiesiogiai taikytina), siejama su Chartijos 47 straipsniu ( 96 ), ir ar pagal šias nuostatas iš tikrųjų reikalaujama, kad šis teismas atliktų tokią kontrolę. Taigi toliau reikia išnagrinėti būtent šį aspektą.

160.

Pažymėtina, kad Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalies formuluotė (priminta šios išvados 147 punkte) buvo išaiškinta, be kita ko, Sprendime Alheto, kuriame Teisingumo Teismas iš esmės paaiškino, kad nors žodžių junginys „ex nunc“ įpareigoja nacionalinį teismą prireikus atsižvelgti į naujas aplinkybes, atsiradusias priėmus skundžiamą sprendimą, žodis „išsamus“ reikalauja išnagrinėti tiek aplinkybes, į kurias sprendžiančioji institucija atsižvelgė, tiek aplinkybes, į kurias ji galėjo atsižvelgti (bet neatsižvelgė) ( 97 ).

161.

Be to, iš paskesnės Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad visiškas ir ex nunc faktinių ir teisinių aplinkybių išnagrinėjimas, įskaitant, kai taikytina, prašytojo tarptautinės apsaugos poreikių išnagrinėjimą reiškia nagrinėjimą, kuris yra „visapusis ir atnaujintas“ ir kad Sąjungos teisės aktų leidėjas yra nustatęs teisminės kontrolės standartą, kad nacionalinis teismas galėtų priimti privalomą sprendimą dėl to, „ar prašytojas atitinka <…> nustatytus tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus“, kai šis teismas mano, kad „turi informacijos apie visas šiuo klausimu būtinas faktines ir teisines aplinkybes“ ( 98 ).

162.

Atsižvelgdamas į šiuos paaiškinimus ir į Direktyvos 2013/13 46 straipsnio 3 dalies kontekstą, taip pat į šia direktyva siekiamus tikslus, laikausi nuomonės, kad pareiga atlikti išsamų ar išsamų, arba, kaip paaiškino Teisingumo Teismas, „visapusį“ ir atnaujintą nagrinėjimą iš esmės reiškia, kad nacionalinis teismas privalo savo iniciatyva nurodyti klaidą, padarytą nagrinėjant konkretų prašymą pagal specialią nagrinėjimo tvarką, susijusią su saugios kilmės šalies sąvoka, jeigu nėra įvykdytos jos taikymo sąlygos.

163.

Siekdamas paaiškinti savo poziciją pirmiausia primenu, kad Sąjungos pirminėje teisėje Sąjungos teisės aktų leidėjui nustatyta pareiga laikytis Ženevos konvencijos ( 99 ) ir teisė į prieglobstį įtvirtinta kaip pagrindinė teisė ( 100 ). Tai reiškia, kad Sąjungos teisės aktai, kurie buvo priimti siekiant sukonkretinti šią teisę, t. y. Direktyva 2013/32, turi būti rengiami ir aiškinami atsižvelgiant į šiuos pirminės teisės reikalavimus ( 101 ). Be to, šie teisės aktai taip pat turi būti aiškinami atsižvelgiant į teisių, į kurias trečiųjų šalių piliečiai gali pretenduoti pagal Direktyvą 2011/95, kurioje Sąjungoje nustatyta speciali teisinė tarptautinės apsaugos tvarka, pobūdį.

164.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad, kai trečiosios šalies pilietis atitinka Direktyvoje 2011/95 nustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo sąlygas, valstybės narės iš esmės privalo suteikti prašomą statusą, nes šiuo klausimu jos neturi jokios diskrecijos ( 102 ).

165.

Tai reiškia, jog teisminės kontrolės aspektai pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį turi būti aiškinami taip, kad padėtų užtikrinti tarptautinės apsaugos suteikimą asmenims, atitinkantiems taikytinas sąlygas, ir kartu išvengti situacijos, kai atsisakoma suteikti tokią apsaugą, nepaisant to, kad yra įvykdytos taikytinos sąlygos.

166.

Kalbant apie šią bylą, antra, iš saugios kilmės šalies sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2013/32, matyti, kad prašymo, pateikto siejant su šia sąvoka, nagrinėjimas grindžiamas saugumo prašytojo kilmės šalyje prezumpcija, kurią tenka paneigti prašytojui per procedūrą, kuri, beje, gali būti paspartinta.

167.

Tai savaime keičia taikomą nagrinėjimo schemą ir, nors, kaip jau ne kartą priminiau, pagal šią schemą neatleidžiama nuo pareigos atlikti individualų nagrinėjimą, tarptautinės apsaugos prašymas negali būti laikomas tinkamai ir išsamiai išnagrinėtu, kaip bendrai reikalaujama pagal Direktyvą 2013/32 ( 103 ), jei sprendžiančioji institucija taikė šią schemą, nepaisydama to, kad nebuvo įvykdytos jos taikymo sąlygos.

168.

Trečia, nesu tikras, kaip veiktų pareiga „išsamiai ir ex nunc“ išnagrinėti faktines ir teisines aplinkybes, prireikus įskaitant prašytojo tarptautinės apsaugos poreikius, jeigu Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta ši pareiga, nebūtų aiškinama taip, kad joje reikalaujama, kad nacionalinis teismas savo iniciatyva iškeltų taikytos procedūros teisėtumo klausimą, ir jeigu, kaip teigia Čekijos vyriausybė, ji apsiribotų klausimu, ar prašytojas paneigė saugumo prezumpciją, nesuteikiant teismui galimybės pirmiausia patikrinti sąvokos, dėl kurios taikoma tokia prezumpcija, taikytinumą ( 104 ).

169.

Iš tiesų, nesant pareiškėjo argumentų, negalėjimas remtis taikytos procedūrinės tvarkos neteisėtumu reikštų, kad nacionaliniam teismui tektų išlikti saistomam sprendžiančiosios institucijos procedūrinio pasirinkimo, kuris nagrinėjamu atveju turėtų įtaką ne tik procedūros nagrinėjimo terminui, bet ir nagrinėjimo apimčiai (dėl prašytojo kilmės šalies saugumo prezumpcijos taikymo).

170.

Šiomis aplinkybėmis, jeigu nacionalinis teismas negalėtų įvertinti galimo nagrinėjimo tvarkos neteisėtumo, kuris iš tikrųjų būtų paveikęs visą prašytojo tarptautinių poreikių nagrinėjimo procesą, nacionaliniam teismui būtų nustatyti nereikalingi apribojimai, kurie neleistų jam veikti už konkrečios nagrinėjimo tvarkos ribų, kiek tai susiję su klausimo, ar prašytojui turi būti suteikta tarptautinė apsauga, vertinimu.

171.

Kaip jau priminiau, šį klausimą svarbu išspręsti dėl Direktyvoje 2013/32 nustatytų procedūrinių taisyklių pamatinės logikos. Taigi, mano požiūriu, patvirtindamas naują teisminės kontrolės apimties apibrėžtį Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti, kad atvejai būtų nagrinėjami išsamiai ( 105 ), o tai leidžia daryti išvadą, kad šioje nuostatoje numatyta teisminė kontrolė neišvengiamai apima nagrinėjant atitinkamą prašymą taikytos procedūros teisėtumą.

172.

Reikėtų pridurti, kad peržiūrėdamas sprendimą atmesti tarptautinės apsaugos prašymą, išnagrinėtą taikant šioje byloje aptariamą specialią tvarką, nacionalinis teismas, žinoma, gali padaryti išvadą, jog bylos medžiagoje esanti informacija rodo, kad neigiamas sprendimas turi būti pakeistas ir tarptautinė apsauga turi būti suteikta. Tokiu atveju pritariu Komisijos nuomonei, kad atitinkamos trečiosios šalies priskyrimo prie saugių kilmės šalių teisėtumo nagrinėjimas neturės reikšmės ( 106 ).

173.

Atsižvelgiant į tai ir, priešingai Komisijos išreikštai bendresnio pobūdžio pozicijai, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šioje byloje nagrinėjamo priskyrimo prie saugių kilmės šalių teisėtumo nagrinėjimas išliktų svarbus, jei nacionalinis teismas, išnagrinėjęs esmę, negalėtų padaryti kitokios išvados nei ta, kurią padarė sprendžiančioji institucija.

174.

Iš tikrųjų vienintelis būdas, kaip šis teismas galėtų įsitikinti, kad prašymas buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėtas (po to, kai jam buvo taikyta nagrinėjimo tvarka, kuri neturėjo būti taikoma), yra jam pačiam atlikti tokį nagrinėjimą arba grąžinti bylą sprendžiančiajai institucijai ( 107 ). Abiem atvejais nacionalinis teismas turi galėti nepaisyti bet kokios bylos nagrinėjimui taikytos procedūrinės tvarkos (o tam neišvengiamai reikia pareikšti poziciją dėl jos teisėtumo) ir prireikus priimti privalomą sprendimą dėl tinkamos procedūrinės tvarkos, kurią taikydama sprendžiančioji institucija turėtų iš naujo išnagrinėti prašymą, neatsižvelgdama į tai, ar prašytojas ginčijo pirmojoje instancijoje taikytos procedūrinės tvarkos neteisėtumą.

175.

Tokiai išvadai neturi įtakos tai, kad Sprendime Fathi Teisingumo Teismas Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį aiškino taip, kad pagal ją nacionalinis teismas neprivalo savo iniciatyva nagrinėti, ar buvo teisingai taikomi valstybės narės, atsakingos už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, numatyti reglamente „Dublinas III“ ( 108 ). Neigiamas Teisingumo Teismo atsakymas buvo grindžiamas konkrečiomis dviejų toje byloje nagrinėtų Sąjungos teisės aktų nuostatomis, pagal kurias, trumpai tariant, į Direktyvos 2013/32 taikymo sritį nepatenka reglamente „Dublinas III“ reglamentuojamos procedūros tarp valstybių narių ( 109 ). Tačiau šiomis aplinkybėmis tokia išimtis netaikoma.

176.

Šios išvados nepaneigia ir tai, kad Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalyje neminima ex officio kontrolė ir šiuo aspektu ji skiriasi nuo 46 straipsnio 4 ir 6 dalių, kuriose vartojama ši sąvoka, kaip pažymėjo Nyderlandų vyriausybė.

177.

Iš tikrųjų, viena vertus, Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 4 dalyje be kita ko, nurodyta, kad „[v]alstybės narės taip pat gali numatyti [per pasienyje arba tranzito zonose taikomas procedūras] priimtų sprendimų ex officio peržiūrą“ ( 110 ). Kita vertus, Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 6 dalyje reglamentuojamos pasekmės, kurių sukelia galimybė neleisti, kad tam tikrose situacijose esantiems prašytojams (pavyzdžiui, prašytojams iš saugių kilmės šalių) būtų automatiškai leidžiama likti šalies teritorijoje laukiant, kol bus išnagrinėtas jų skundas dėl sprendimo atmesti jų prašymą. Ši galimybė priklauso nuo nacionalinių teismų teisės nuspręsti, ar prašytojas gali likti nacionalinėje teritorijoje „atitinkamo prašytojo prašymu arba ex officio <…>“ ( 111 ).

178.

Nemanau, kad kuris nors iš šių aspektų yra svarbus atliekant šioje byloje aptariamą vertinimą, nes nė vienas iš jų nesusijęs su pareiškėjo atvejo kontrolės apimtimi.

179.

Turint tai omenyje, žinoma, negalima neatsižvelgti į Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimą vartoti skirtingas sąvokas apibūdinant peržiūrą skirtingose tos pačios nuostatos dalyse (t. y. terminą „ex officio“ Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 4 ir 6 dalyse ir sąvoką „išsamus“ jos 46 straipsnio 3 dalyje).

180.

Vis dėlto šiuo klausimu pirma išdėstytas požiūris nereiškia, kad teisinių aplinkybių „išsamios“ teisminės kontrolės pareiga pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį reiškia nacionalinių teismų pareigą patikrinti šiuos klausimus ex officio, niekaip neapribojant jų materialinės taikymo srities. Taip juo labiau yra todėl, kad būdvardis „išsamus“, kaip matyti iš Sprendimo Alheto, apima, be kita ko, teisės klausimus, kurių nenagrinėjo pirmojoje instancijoje sprendimą priėmusi institucija. Jei šis reikalavimas būtų taikomas kartu su pareiga atlikti kontrolę ex officio, tai reikštų, kad nacionaliniai teismai privalėtų savo iniciatyva tikrinti galimai neapibrėžtą teisinių klausimų kategoriją ( 112 ).

181.

Kitaip nei tuo atveju, klausimas, ar prašymas buvo nagrinėjamas taikant teisingo nagrinėjimo tvarką, visų pirma neišvengiamai yra sprendžiančiosios institucijos atlikto vertinimo dalis. Antra, paaiškinau, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimas taikyti specialią nagrinėjimo tvarką, susijusią su saugios kilmės šalies koncepcija, daro poveikį šio nagrinėjimo parametrams ir dėl šios priežasties yra glaudžiai susijęs su surinktų įrodymų apimtimi, todėl jiems gali būti taikoma teisminė kontrolė.

182.

Atsižvelgdamas į tai, laikausi nuomonės, kad Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip: pagal ją reikalaujama, kad teismas, nagrinėjantis skundą dėl sprendimo, kuriuo tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 32 straipsnio 2 dalį, taikant specialią nagrinėjimo tvarką, siejamą su saugios kilmės šalies sąvoka, privalo savo iniciatyva iškelti priskyrimo prie saugių kilmės šalių nesuderinamumo su Direktyvos 2013/32 reikalavimais klausimą, jeigu jo neiškėlė pareiškėjas ir jeigu šis teismas negali padaryti išvados, kuri, išnagrinėjus bylą iš esmės, skirtųsi nuo sprendžiančiosios institucijos padarytos išvados.

183.

Jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano pirma išdėstytai analizei ir vietoj to konstatuotų, kad Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalies sąvoka „išsamus ir ex nunc <…> nagrinėjimas“ neapima nacionalinio teismo pareigos savo iniciatyva iškelti klaidos taikant nagrinėjimo tvarką, tai reikštų, kad šį klausimą iš esmės turėtų spręsti valstybės narės, laikydamosi veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų ( 113 ).

184.

Pirma, pagal lygiavertiškumo principą reikalaujama vienodai vertinti ieškinius, grindžiamus nacionalinės teisės pažeidimu, ir panašius ieškinius, grindžiamus Sąjungos teisės pažeidimu ( 114 ).

185.

Kaip jau nurodžiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paminėjo Čekijos administracinių teismų praktiką, pagal kurią nacionaliniai teismai, kaip suprantu, vidaus teisės reglamentuojamose srityse turi ex officio atsižvelgti į procedūrinius pažeidimus, jeigu dėl tokio pažeidimo administracinė institucija priėmė sprendimą, kuris nebuvo galimas tos bylos procedūrinėmis aplinkybėmis. Kartu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad ši praktika neapima sprendimo, priimto dėl tarptautinės apsaugos prašymo, kurį reglamentuoja taikytinos Sąjungos teisės normos, teisminės kontrolės.

186.

Šiuo klausimu remiuosi suformuota jurisprudenciją, pagal kurią numatyta, kad lygiavertiškumo principo taikymas nustatomas remiantis tuo, ar nagrinėjami ieškiniai, atitinkamai grindžiami nacionaline ir Sąjungos teise, iš tikrųjų yra panašūs. Šis klausimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, ar atitinkami ieškiniai yra panašūs „savo dalykais, pagrindais ir pagrindiniais elementais“ ( 115 ), taip pat į „teisės normų svarbą visam procesui, į minėto proceso eigą ir šių teisės normų taikymo ypatumus įvairiuose nacionaliniuose teismuose“ ( 116 ). Iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad tai turi išnagrinėti nacionalinis teismas, tiesiogiai žinantis išsamias taikytinas nacionalines procesines taisykles ( 117 ).

187.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar ieškiniai, grindžiami vidaus teisės normomis, į kurias atsižvelgdami nacionaliniai teismai privalo savo iniciatyva patikrinti procedūros teisėtumą, yra panašūs į šioje byloje nagrinėjamą skundą. Jei atsakymas būtų teigiamas, pagal lygiavertiškumo principą šis teismas privalo tokią nacionalinę praktiką taikyti ir pagrindinėje byloje nagrinėjamam skundui.

188.

Antra, siekiant įvertinti veiksmingumo principo laikymąsi, reikia patikrinti, ar dėl Administracinių bylų teisenos kodekso 75 straipsnio 2 dalies, pagal kurią administracinius sprendimus tikrinantys nacionaliniai teismai gali išnagrinėti tik šalių pateiktus argumentus, pareiškėjams tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti teisėmis, kurias jie kildina iš atitinkamų Sąjungos teisės normų.

189.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją vertinant, ar dėl nacionalinės procesinės teisės nuostatos Sąjungos teisės taikymas tampa neįmanomas arba pernelyg sudėtingas, reikia atsižvelgti į šios nuostatos vaidmenį visame procese, jo eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose. Žvelgiant iš šios perspektyvos, prireikus būtina, be kita ko, atsižvelgti į teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą ( 118 ).

190.

Kalbant apie nacionaliniams teismams ex officio tenkančias pareigas, pažymėtina, jog iš bendros Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pagal veiksmingumo principą nacionaliniams teismams nenustatoma pareigos ex officio iškelti pagrindą, grindžiamą Sąjungos teise, neatsižvelgiant į šios nuostatos svarbą Sąjungos teisinei sistemai, kai šalims suteikiama reali galimybė pateikti tokį pagrindą nacionaliniame teisme ( 119 ).

191.

Atsižvelgiant į tai, viena vertus, tiesa yra ta, kad Teisingumo Teismas laipsniškai apibrėžė plačias nacionalinių teismų pareigas, tenkančias jiems ex officio vartotojų teisės srityje, trumpai tariant, siekdamas užtikrinti, kad nesąžiningos sutarties sąlygos nebūtų privalomos vartotojams ( 120 ).

192.

Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją toks požiūris iš tikrųjų siejamas būtent su ta sritimi, kurioje jis suformuotas. Teisingumo Teismas yra paaiškinęs, kad tokio pat požiūrio nereikalaujama laikytis baudžiamajame procese, taikant tam tikras šiai teisės sričiai būdingas sąlygas, ir nesuprantu, kodėl šios bylos aplinkybėmis reikėtų manyti kitaip ( 121 ).

193.

Kita vertus, tiesa yra ir tai, kad Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog kompetentinga teisminė institucija privalo savo iniciatyva išnagrinėti trečiųjų šalių piliečių sulaikymo teisėtumą, taip pat kiek tai susiję su pagrindais, kurių atitinkamas asmuo nenurodė.

194.

Vis dėlto Teisingumo Teismas padarė tokią išvadą remdamasis ne veiksmingumo principu, o konkrečiomis ir tiksliomis taisyklėmis, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė trečiųjų šalių piliečių sulaikymo teisminės kontrolės kontekste ( 122 ), ir tai panašu į mano analizę, kurią atlikau pirma šioje išvadoje, atsižvelgdamas į Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą tikslią normą.

195.

Taigi, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano pagrindiniam siūlymui, laikausi nuomonės, kad atsakymas, kurį reikia pateikti į trečiąjį klausimą, atsižvelgiant į veiksmingumo principą, turi būti grindžiamas šios išvados 190 punkte priminta bendrąja Teisingumo Teismo jurisprudencija.

196.

Atsižvelgiant į tai, jokia bylos medžiagoje esanti informacija neleidžia manyti, kad CV neturėjo galimybės remtis priskyrimo prie saugių kilmės šalių nesuderinamumu su Direktyvos 2013/32 I priede įtvirtintomis sąlygomis nagrinėjant jo skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

197.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad dėl paspartintos procedūros prašytojams tampa ypač sunku pateikti savo argumentus.

198.

Vis dėlto tai savaime nereiškia, kad tokiems prašytojams, kaip CV, neįmanoma arba pernelyg sudėtinga ginčyti saugios kilmės šalies sąvokos taikytinumą.

199.

Žinoma, kaip teigia Vokietijos vyriausybė, per procesą pirmojoje instancijoje atitinkami prašytojų ir sprendžiančiųjų institucijų vaidmenys skiriasi.

200.

Kalbant konkrečiau, išnagrinėjus Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 1 dalį matyti, kad, nors iš tarptautinės apsaugos prašytojų gali būti reikalaujama pateikti nagrinėjimui būtinas faktines aplinkybes ( 123 ), iš jų negali būti reikalaujama kelti klausimų, susijusių su teisiniu pagrindu, kuriuo remiantis nagrinėjamas jų prašymas. Ši užduotis tenka sprendžiančiajai institucijai, kaip bendrai pripažįstama toje pačioje nuostatoje, patikslinant, kad „valstybės narės pareiga – bendradarbiaujant su prašytoju įvertinti atitinkamą su prašymu susijusią informaciją“ ( 124 ).

201.

Atsižvelgdamas į tai, nemanau, kad toks užduočių padalijimas prašytojams, kurie pateiktų faktines aplinkybes, ir nacionalinėms institucijoms, kurios jas teisiškai kvalifikuotų, savaime atskleidžia perteklinį struktūrinį sunkumą, kurį visomis aplinkybėmis tektų kompensuoti nacionalinių teismų pareiga savo iniciatyva iškelti teisės klausimus, kurie galbūt buvo klaidingai įvertinti. Be to, Direktyvos 2013/32 II skyriuje nustatomos bendros garantijos, kurios turi būti suteiktos prašytojams, taip pat per paspartintą procedūrą, pavyzdžiui, pareiga būti informuotam apie procedūrą, kuria vadovaujamasi ( 125 ), kaip ginčyti neigiamą sprendimą ( 126 ), arba pareiga suteikti nemokamą teisinę pagalbą per apeliacines procedūras ( 127 ).

202.

Nors valstybių narių pareigoms užtikrinti šias garantijas gali būti taikomi tam tikri apribojimai ir kai kurios iš jų teikiamos pagal prašymą (o tai reiškia, kad reikia žinoti jas esant), iš bylos medžiagos nematyti, kad iš CV buvo atimta galimybė jomis pasinaudoti. Be to, nėra jokios informacijos, kuri rodytų, kad apskundimo galimybei buvo taikomi tokie trumpi terminai, kad dėl jų prašytojui būtų buvę pernelyg sudėtinga ar neįmanoma remtis priskyrimo prie saugių kilmės šalių neteisėtumu.

203.

Šiomis aplinkybėmis nemanau, kad pagal veiksmingumo principą nacionalinis teismas privalo savo iniciatyva nurodyti priskyrimo prie saugių kilmės šalių nesuderinamumą su Direktyva 2013/32.

204.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Krajský soud v Brně (Brno apygardos teismas, Čekijos Respublika) pateiktus prejudicinius klausimus: