1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų ( 2 ) 14 straipsnio 4 dalies b punkto išaiškinimo.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant trečiosios šalies piliečio M. A. ir Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai) (toliau – valstybės sekretorius) ginčą dėl pastarojo sprendimo atmesti jo tarptautinės apsaugos prašymą.

3.

Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte nurodyta, kad valstybės narės gali panaikinti statusą, kuris buvo suteiktas pabėgėliui, kai jis galutiniu nuosprendžiu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų valstybės narės, kurioje yra, visuomenei.

4.

Šios direktyvos 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tokiu atveju valstybės narės taip pat gali nuspręsti nesuteikti pabėgėlio statuso, jei tokio nuosprendžio dar nėra priimta. Sprendimas pagrindinėje byloje buvo priimtas remiantis būtent šia nuostata.

5.

Išvadose, kurias pateikiau bylose AA (Pabėgėlis, padaręs sunkų nusikaltimą) ir Pabėgėlių ir asmenų be pilietybės generalinis komisaras (Pabėgėlis, padaręs sunkų nusikaltimą) ( 3 ), siūliau aiškinimą, pagal kurį Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte nustatytos dvi kumuliacinės sąlygos, susijusios su valstybių narių turima galimybe panaikinti pabėgėlio statusą. Šiuo klausimu paaiškinau, kodėl manau, kad galutinio nuosprendžio už itin sunkų nusikaltimą buvimas yra būtina, bet nepakankama sąlyga, kad valstybė narė galėtų panaikinti šį statusą.

6.

Tose išvadose taip pat nurodžiau priežastis, dėl kurių manau, kad pavojus atitinkamos valstybės narės visuomenei, kurį kelia nuteistas asmuo tuo metu, kai priimamas sprendimas panaikinti pabėgėlio statusą, turi būti realus, esamas ir pakankamai didelis. Be to, patikslinau, kad priimant sprendimą panaikinti pabėgėlio statusą, mano manymu, turi būti atsižvelgiama į proporcingumo principą ir apskritai į pagrindines atitinkamo asmens teises, kurias užtikrina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.

7.

Vis dėlto, kadangi nė vienas iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų pateiktų klausimų bylose C‑663/21 ir C‑8/22 nebuvo tiesiogiai susijęs su sąlygos, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis turi būti „galutiniu teismo sprendimu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą“ reikšme, šiuo aspektu savo nuomonės nepareiškiau.

8.

Šioje byloje Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) aiškiai klausia Teisingumo Teismo dėl šio aspekto savo pirmajame prejudiciniame klausime dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą.

9.

Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje didžiausias dėmesys bus skirtas pirmajam prejudiciniam klausimui, kuriuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia, kad Teisingumo Teismas patikslintų kriterijus, leidžiančius apibrėžti sąvoką „itin sunkus nusikaltimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą.

10.

Šioje išvadoje nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, jog ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad „itin sunkus nusikaltimas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, reiškia nusikalstamą veiką, pasižyminčią ypatingu sunkumu. Patikslinsiu metodą ir kriterijus, kuriuos taikydamos valstybės narės, mano nuomone, gali įvertinti, ar padarytas toks nusikaltimas.

11.

Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ( 4 ), papildytos Protokolu dėl pabėgėlių statuso ( 5 ) (toliau – Ženevos konvencija), 33 straipsnyje nustatyta:

„1.   Nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

2.   Tačiau ši nuostata negali būti taikoma pabėgėliams, dėl svarbių priežasčių laikomiems pavojingais šalies, kurioje jie yra, saugumui arba nuteistiems įsigaliojusiu nuosprendžiu už ypač sunkų nusikaltimą ir keliantiems pavojų šiai šaliai.“

12.

Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad:

13.

Šios direktyvos 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse įtvirtinta:

„4.   Valstybės narės gali panaikinti statusą, kurį pabėgėliui suteikė Vyriausybinė, administracinė, teisminė arba pusiau teisminė institucija, arba nutraukti ar atsisakyti pratęsti jo galiojimą, kai:

5.   Susidarius 4 dalyje nurodytoms situacijoms valstybės narės gali nuspręsti nesuteikti pabėgėlio statuso, jei toks sprendimas dar nėra priimtas.“

14.

Šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalies b punktas suformuluotas taip:

„Trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės nesuteikiamas papildomą apsaugą galinčio gauti asmens statusas, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad:

<…>

b) jis padarė sunkų nusikaltimą[.]“

15.

Šios direktyvos 21 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Valstybės narės laikosi negrąžinimo principo pagal tarptautinius įsipareigojimus.

2.   Kai tai nedraudžiama pagal 1 dalyje minimus tarptautinius įsipareigojimus, valstybės narės gali grąžinti pabėgėlį, oficialiai pripažintą arba ne, jei:

16.

Vreemdelingencirculaire 2000 (2000 m. Aplinkraštis dėl užsieniečių) C2/7.10.1 skirsnyje „Viešąja tvarka grindžiamas atsisakymo pagrindas“ patikslinta:

„Vertindama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje dėl suteikto prieglobsčio Immigratie – en Naturalisatiedienst [Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba, Nyderlandai (toliau – IND)] išnagrinėja klausimą, ar užsienio valstybės pilietis nekelia pavojaus viešajai tvarkai arba nacionaliniam saugumui. Jei užsienio valstybės pilietis yra pabėgėlis, kaip tai suprantama pagal [Ženevos] konvenciją, IND įvertina, ar padarytas itin sunkus nusikaltimas <…>

IND vertina, ar padarytas (itin) sunkus nusikaltimas, kiekvienu konkrečiu atveju remdamasi visomis reikšmingomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Šiuo aspektu ji bet kuriuo atveju atsižvelgia į konkrečias užsienio valstybės piliečio nurodytas aplinkybes, susijusias su nusikalstamos veikos pobūdžiu ir sunkumu, taip pat į laiką, praėjusį nuo tada, kai tos aplinkybės susiklostė.

<…>

IND sprendžia klausimą, ar padarytas (itin) sunkus nusikaltimas, patikrindama, ar bendra skirtų bausmių suma atitinka bent jau taikytiną dydį. Šiame kontekste didelė reikšmė teikiama individualioms aplinkybėms, be kita ko, tam, kokia nusikalstamų veikų dalis kelia pavojų visuomenei. Bet kuriuo atveju bent vienas iš nuosprendžių turi būti susijęs su nusikalstama veika, keliančia tokį pavojų.

Siekdama nustatyti, ar skirtų bausmių suma atitinka taikytiną dydį, IND bet kuriuo atveju atsižvelgia į besąlygiškai vykdytinų bausmių dalį.

Atlikdama vertinimą ji atsižvelgia į sąlyginių bausmių dalį, jei ir tiek, kiek (taip pat) kalbama apie:

Siekdama nustatyti, ar yra pavojus viešajai tvarkai arba nacionaliniam saugumui, IND taip pat atsižvelgia į nuosprendžius, kuriais skiriami viešieji darbai. Ji apskaičiuoja taikytiną dydį, remdamasi šiais elementais:

<…>

Viešoji tvarka, kai užsienio valstybės pilietis yra pabėgėlis, kaip tai suprantama pagal [Ženevos] konvenciją

IND neišduoda leidimo laikinai gyventi šalyje dėl suteikto prieglobsčio užsienio valstybės piliečiui, kuris atitinka visas šias sąlygas:

Konstatuojama, kad padarytas „itin sunkus nusikaltimas“, jeigu įvykdytos visos šios sąlygos:

Atlikdama šį vertinimą IND taip pat atsižvelgia į nusikalstamą veiką, kuri padaryta užsienyje. Šiuo klausimu remdamasi Openbaar Ministerie [prokuratūra, Nyderlandai] pateikta informacija ND įvertina, kokias pasekmes lemtų ši nusikalstama veika pagal Nyderlandų teisę, jei ši veika būtų padaryta ir už ją būtų skirta bausmė Nyderlanduose.

IND kiekvienu konkrečiu atveju įvertina pavojų visuomenei, remdamasi visomis reikšmingomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis.

Vertindama „pavojų visuomenei“, kurį kelia užsienio valstybės pilietis, IND bet kuriuo atveju atsižvelgia, be kita ko, į šiuos aspektus:

Užsienio valstybės piliečio keliamą pavojų visuomenei IND vertina pagal padėtį, kuri yra susidariusi prašymo nagrinėjimo metu (ex nunc vertinimas).

Bet kuriuo atveju IND gali pripažinti, kad esama pavojaus visuomenei, jei kalbama apie:

<…>“

17.

2018 m. liepos 5 d. M. A. Nyderlanduose pateikė ketvirtą tarptautinės apsaugos prašymą.

18.

2020 m. birželio 12 d. sprendimu valstybės sekretorius šį prašymą atmetė. Šiame sprendime jis nurodė, kad M. A. pagrįstai bijo būti persekiojamas savo kilmės šalyje, bet jis galutiniu nuosprendžiu buvo nuteistas už itin sunkų nusikaltimą, todėl kelia pavojų visuomenei.

19.

Valstybės sekretorius šiuo klausimu rėmėsi tuo, kad M. A. 2018 m. galutiniu nuosprendžiu buvo nuteistas 24 mėnesių laisvės atėmimo bausme ( 6 ) už tris seksualinės prievartos atvejus, įvykdytus tą patį vakarą, pasikėsinimą įvykdyti seksualinę prievartą ir mobiliojo telefono vagystę.

20.

M. A. 2020 m. birželio 12 d. sprendimą apskundė.

21.

2020 m. liepos 13 d. sprendimu Rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) šį sprendimą panaikino, motyvuodamas tuo, jog valstybės sekretorius nepakankamai pagrindė, viena vertus, tai, kad M. A. padarytos nusikalstamos veikos buvo tokio sunkumo, kad jomis galima pagrįsti atsisakymą sutekti pabėgėlio statusą, ir, kita vertus, tai, kad M. A. kelia realų, esamą ir pakankamai didelį pavojų vienam iš pagrindinių visuomenės interesų.

22.

Valstybės sekretorius dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Raad van State (Valstybės Taryba). Grįsdamas šį apeliacinį skundą jis, pirma, teigia, kad veikos, kuriomis kaltinamas M. A., turi būti vertinamos kaip vienas itin sunkus nusikaltimas, atsižvelgiant į jų pobūdį, skirtą bausmę ir šių veikų neigiamą poveikį Nyderlandų visuomenei. Antra, valstybės sekretorius tvirtina, jog tai, kad M. A. buvo nuteistas už itin sunkų nusikaltimą iš esmės įrodo, kad jis kelia pavojų visuomenei.

23.

M. A. savo ruožtu teigia, kad valstybės sekretorius suklydo laikydamas baudos dydį atskaitos tašku nagrinėjant ir vertinant, ar nusikaltimas yra itin sunkus. Kiekvienas atvejis turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias jo aplinkybes, o valstybės sekretoriaus taikomas metodas neleidžia to padaryti. M. A. taip pat pabrėžia, kad seksualinė prievarta yra lengviausia seksualinio nusikaltimo forma. Be to, dėl sąlygos, susijusios su pavojaus visuomenei buvimu, M. A. mano, kad Den Haag (Hagos apylinkės teismas) pateiktas vertinimas yra teisingas.

24.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad, siekiant priimti sprendimą dėl minėto apeliacinio skundo, jam reikalingi patikslinimai dėl aplinkybių, į kurias atsižvelgdamos valstybės narės turi nustatyti, ar trečiosios šalies pilietis galutiniu nuosprendžiu buvo nuteistas už itin sunkų nusikaltimą. Jam pirmiausia kyla klausimas, kiek Teisingumo Teismo išvada, padaryta 2018 m. rugsėjo 17 d. Sprendime Ahmed ( 7 ), kiek tai susiję su Direktyvos 2011/95 17 straipsnio 1 dalies b punktu, gali būti taikoma kalbant apie šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punktą, kai pirmojoje nuostatoje vartojama sąvoka „sunkus nusikaltimas“, o antrojoje – „itin sunkus nusikaltimas“.

25.

Be to, atsižvelgdamas į šalių nesutarimą dėl sąvokos „pavojus visuomenei“ apimties, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakartoja prejudicinius klausimus, Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) pateiktus byloje C‑8/22 ( 8 ).

26.

Šiomis aplinkybėmis Raad van State (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27.

Rašytines pastabas pateikė M. A., Nyderlandų ir Vengrijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

28.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo dėl Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto taikymo srities siekiant nustatyti, kokį metodą ir kokius kriterijus taikant turi būti apibrėžta sąvoka „itin sunkus nusikaltimas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

29.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia siekia sužinoti, ar reikalavimai ir kriterijai, į kuriuos atsižvelgtina siekiant nustatyti, ar asmuo padarė „sunkų nusikaltimą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 17 straipsnio 1 dalies b punktą, kylantys, be kita ko, iš Sprendimo Ahmed, yra reikšmingi ir siekiant nuspręsti, ar asmuo padarė „itin sunkų nusikaltimą“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punktą.

30.

Primintina, kad itin sunkaus nusikaltimo padarymas yra būtina, nors ir nepakankama, sąlyga siekiant pasinaudoti galimybe panaikinti pabėgėlio statusą arba atsisakyti jį suteikti, kurią valstybės narės turi pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 5 dalį.

31.

Pažymėtina, kad nei Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte, nei jokioje kitoje šios direktyvos nuostatoje nepateikiama sąvokos „itin sunkus nusikaltimas“ apibrėžtis.

32.

Taip pat reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte nėra nuorodos į valstybių narių teisę siekiant apibrėžti sąvoką „itin sunkus nusikaltimas“, vartojamą šioje nuostatoje. Tačiau ir iš vienodo Sąjungos teisės taikymo reikalavimo, ir iš lygybės principo išplaukia, kad, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai ( 9 ).

33.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad dėl savarankiško ir vienodo sąvokos „itin sunkus nusikaltimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą, aiškinimo valstybės narės neturi netekti diskrecijos apibrėžti atitinkamą savo baudžiamąją politiką. Kitaip tariant, kalbama ne apie siekį aplinkiniu keliu suvienodinti valstybių narių baudžiamąją politiką. Tokiu aiškinimu tik siekiama, kad šioje nuostatoje nurodytos sąlygos, susijusios su ypatingu nusikaltimo sunkumu, vertinimas būtų pagrįstas bendru metodu ir bendrais kriterijais, siekiant užtikrinti, kad galimybė panaikinti pabėgėlio statusą arba atsisakyti jį suteikti būtų vienodai ribojama visose valstybėse narėse.

34.

Taigi kalbama ne apie valstybių narių baudžiamosios politikos sampratų skirtumų, kurių gali būti, neigimą. Reikia kompetentingoms institucijoms suteikti būtinas priemones, kad jos, remdamosi bendru pagrindu, galėtų nustatyti nusikaltimo sunkumo laipsnį.

35.

Tai patikslinus pažymėtina: kadangi Direktyvoje 2011/95 sąvoka „itin sunkus nusikaltimas“ nėra apibrėžta, ji turi būti aiškinama remiantis įprasta jos reikšme bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant ji vartojama, ir teisės aktų, kuriuose ji įtvirtinta, tikslus ( 10 ).

36.

Kalbant apie sąvoką „nusikaltimas“, ji, mano nuomone, turi būti suprantama kaip bendrai reiškianti nusikalstamą veiką, numatytą atitinkamos valstybės narės baudžiamojoje teisėje, neapsiribojant konkrečiomis nusikaltimų rūšimis.

37.

Iš tikrųjų skiriamasis kriterijus, leidžiantis apriboti sąvokos „itin sunkus nusikaltimas“ apimtį, yra susijęs su atitinkamos nusikalstamos veikos sunkumo laipsniu. Taigi tik dėl ypatingo sunkumo nusikaltimų valstybės narės gali pasinaudoti turima galimybe panaikinti pabėgėlio statusą arba atsisakyti jį suteikti.

38.

Dėl įprastos žodžių junginio „itin sunkus“ reikšmės pažymėtina, kad jis bendrinėje kalboje reiškia sunkumo laipsnį, kuris pagal savo mastą yra neįprastas arba retas, todėl gali būti laikomas „ypatingu“. Taigi šis žodžių junginys yra pasakymų „ypač sunkus“, „nepaprastai sunkus“ arba „labai sunkus“ sinonimas.

39.

Tai reiškia, kad „itin sunkus nusikaltimas“ – tai nusikalstama veika, kuriai būdingi tam tikri specifiniai požymiai, leidžiantys ją priskirti sunkiausiems nusikaltimams.

40.

Taigi reikia manyti, kad „itin sunkus nusikaltimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą, yra nusikalstama veika, pasižyminti ypatingu sunkumu, pripažįstamu valstybėje narėje, kuri nori pasinaudoti teise panaikinti pabėgėlio statusą arba atsisakyti jį suteikti.

41.

Mano nuomone, kontekstas, kuriam esant pateikiama ši nuostata, leidžia patvirtinti šiuos pirmuosius analizės elementus.

42.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad atsižvelgiant į šį kontekstą minėta nuostata turi būti aiškinama siaurai.

43.

Iš tikrųjų primintina, kad pabėgėlio statusas suteikiamas asmeniui, kai jis atitinka mažiausius reikalavimus, nustatytus Sąjungos teisėje. Taigi pagal Direktyvos 2011/95 13 straipsnį valstybės narės suteikia pabėgėlio statusą trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuris priskiriamas prie pabėgėlių pagal šios direktyvos II ir III skyrius.

44.

Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte ir 5 dalyje nurodytas pabėgėlio statuso panaikinimo arba atsisakymo jį suteikti pagrindas, kuris reiškia šios direktyvos 13 straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės išimtį ir lemia šios direktyvos VII skyriuje nustatytų teisių ir lengvatų apribojimą. Taigi, mano manymu, šis pabėgėlio statuso panaikinimo arba atsisakymo jį suteikti pagrindas, kaip nukrypti leidžianti nuostata, turi būti aiškinamas siaurai, o tai reiškia, kad juo gali būti remiamasi tik tada, kai kompetentinga institucija įrodo, jog atitinkamas trečiosios šalies pilietis yra galutiniu nuosprendžiu nuteistas už nusikaltimą, pasižymintį ypatingu sunkumu.

45.

Palyginimas su kitomis Direktyvos 2011/95 nuostatomis, mano nuomone, leidžia patvirtinti tokį aiškinimą. Tarp priežasčių, dėl kurių nesuteikiama pabėgėlio statuso, šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytas „sunkaus nepolitinio nusikaltimo“ padarymas, o tarp priežasčių, dėl kurių nesuteikiama papildomos apsaugos, šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas „sunkaus nusikaltimo“ padarymas. Šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkte nurodydamas „itin sunkų nusikaltimą“ Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai norėjo apriboti šios nuostatos taikymo sritį, reikalaudamas ne tik to, kad sunkumo laipsnis, minimas šioje nuostatoje, būtų didesnis nei tas, kurio reikia nesuteikimo pagrindams taikyti, bet ir to, kad būtų kalbama apie ypatingo sunkumo laipsnį. Taip pat pažymėtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas pavartojo žodžių junginį „itin sunkus“, o ne „labai sunkus“.

46.

Be to, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo dėl atitinkamo pagrindo, kuris nurodytas Direktyvos 2011/95 21 straipsnio 2 dalyje ir pagal kurį pabėgėlis gali būti grąžintas, reikia manyti, kad pagal šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punktą pabėgėlio statuso panaikinimui taikomos griežtos sąlygos, nes tik pabėgėlis, galutiniu nuosprendžiu nuteistas už „itin sunkų nusikaltimą“, gali būti laikomas keliančiu „pavojų tos valstybės narės visuomenei“ ( 11 ). Šios griežtos sąlygos atitinka reikšmingas pasekmes, kurias lemia pabėgėlio statuso panaikinimas arba atsisakymas jį suteikti, nes atitinkamas asmuo neturės arba nebeturės visų teisių ir lengvatų, nurodytų šios direktyvos VII skyriuje, kadangi jos susijusios su šiuo statusu ( 12 ).

47.

Aiškinimas, pagal kurį Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto ir 5 dalies taikymo sritis apribojama ypač sunkiais nusikaltimais, mano manymu, atitinka ir aiškinimą, pateikiamą dėl Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalies, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad negrąžinimo principu negali remtis pabėgėlis, „nuteist[as] įsigaliojusiu nuosprendžiu už ypač sunkų nusikaltimą ir keliant[is] pavojų [šalies, kurioje jis yra, visuomenei]“. Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors šia nuostata siekiama kito tikslo, nes joje nustatytos negrąžinimo principo išimtys, neginčijama, kad ja grindžiami pabėgėlio statuso panaikinimo ar atsisakymo jį suteikti pagrindai, Sąjungos teisės aktų leidėjo nurodyti Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse. Taigi, mano manymu, tikslinga atsižvelgti į šios konvencijos 33 straipsnio 2 dalies aiškinimą, nes, kaip matyti iš šios direktyvos 4, 23 ir 24 konstatuojamųjų dalių, ši konvencija yra tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo kertinis akmuo ( 13 ).

48.

Apskritai manytina: kadangi Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyti atvejai, kai valstybės narės gali panaikinti pabėgėlio statusą arba atsisakyti jį suteikti, iš esmės atitinka tuos atvejus, kai valstybės narės gali pabėgėlį grąžinti pagal šios direktyvos 21 straipsnio 2 dalį ir Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalį, šiose nuostatose nurodyti pagrindai turėtų būti aiškinami taip pat.

49.

Vis dėlto atrodo, kad Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalies aiškinimas sutampa su mano siūlomu Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto aiškinimu, t. y. kad „itin sunkus“ nusikaltimas reiškia ypač sunkią nusikalstamą veiką.

50.

Dėl sąvokos „nusikaltimas“ pažymėtina, kad ji, kaip minėta, nacionalinės teisės aktuose gali turėti skirtingas reikšmes, kaip buvo pabrėžta aiškinant Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalį ( 14 ). Taigi šios nuostatos taikymas priklauso ne nuo to, ar veika, už kurią nuteistas asmuo, priskiriama prie tam tikros kategorijos pagal nacionalinę baudžiamąją teisę, o veikiau nuo to, ar konstatuojama, jog tai yra „itin sunki“ veika, kuri tokia laikoma pagal šią teisę ( 15 ).

51.

Be to, buvo pabrėžtas išimtinis Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo pobūdis ( 16 ). Šiuo požiūriu „itin sunkus nusikaltimas“ – tai „sunkaus nusikaltimo“ rūšis, apsiribojanti „išskirtiniais atvejais“ ( 17 ). Reikalavimas dėl „itin sunkaus nusikaltimo“ atsižvelgiant į jo ribotumą atitinka būtinybę išlaikyti labai griežtą negrąžinimo principo išimties, nustatytos Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalyje, taikymą ( 18 ).

52.

Pagrindinis Direktyvos 2011/95 tikslas – užtikrinti, kad visos valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus ir kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos ( 19 ), mano manymu, taip pat patvirtina aiškinimą, pagal kurį šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkto ir 5 dalies taikymo sritis apsiriboja išimtiniais atvejais, t. y. griežčiausiai baudžiama veika ir sunkiausiomis nusikaltimo formomis atitinkamoje valstybėje narėje.

53.

Tai patikslinus reikia išnagrinėti metodą ir kriterijus, leidžiančius valstybėms narėms nustatyti, kad padarytas „itin sunkus nusikaltimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą.

54.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismo jurisprudencijoje padarytos kelios išvados, kurios, mano manymu, gali būti taikomos pagal analogiją, bet kurias vis dėlto reikėtų papildyti.

55.

Kalbant apie metodą, pažymėtina, kad iš šios jurisprudencijos matyti, kad kompetentinga atitinkamos valstybės narės institucija gali nurodyti nesuteikimo pagrindus, numatytus Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 2 dalies b punkte ir 17 straipsnio 1 dalies b punkte, susijusius su atveju, kai tarptautinės apsaugos prašytojas padarė „sunkų nusikaltimą“, tik atlikusi konkretų jai žinomų tikslių aplinkybių įvertinimą, siekdama nustatyti, ar yra rimtų priežasčių laikyti, kad statuso suteikimo reikalavimus iš esmės atitinkančio suinteresuotojo asmens padaryti veiksmai patenka į šio nesuteikimo pagrindo taikymo sritį, o vertinant atitinkamo nusikaltimo sunkumą reikia visapusiškai išnagrinėti visas konkretaus atvejo aplinkybes ( 20 ).

56.

Mano manymu, taip apibrėžtas metodas suderinamas su tuo, kad valstybės narės, siekdamos teisinio saugumo, nustato minimalias bausmių ribas, leidžiančias pasinaudoti galimybe panaikinti pabėgėlio statusą arba atsisakyti jį suteikti, kurią jos turi pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą ir 5 dalį ( 21 ). Valstybės narės taip pat gali nuspręsti pasinaudoti šia galimybe dėl tam tikrų nusikalstamos veikos rūšių. Vis dėlto kiekvienu atveju svarbu, kad naudojantis šia galimybe nebūtų jokio automatiškumo ( 22 ). Todėl visada turi būti įvertintos visos konkrečios aplinkybės, neatsižvelgiant į tai, ar valstybės narės yra nustačiusios bausmės ribą, ar ne. Toks vertinimas juo svarbesnis ir sunkesnis dėl to, kad baudžiamas nusikaltėlis, o ne nusikaltimas ( 23 ). Be to, tas pats baudžiamasis kvalifikavimas gali apimti daug įvairaus sunkumo veikų.

57.

Mano nuomone, apkaltinamojo nuosprendžio motyvai turi lemiamą reikšmę atliekant būtiną vertinimą. Todėl reikia nustatyti, ar aptariamą asmenį nuteisęs teismas padarytus nusikaltimus kvalifikavo kaip „sunkius“, ar kaip „itin sunkius“ ir kokiais pagrindais rėmėsi šiam kvalifikavimui pagrįsti.

58.

Taigi, kaip minėta, kalbama ne apie nusikaltimo ypatingo sunkumo ribos nustatymą Sąjungos lygmeniu, nes tai būtų nesuderinama ne tik su valstybių narių baudžiamosios politikos skirtumais, bet ir su metodu, pagal kurį turi būti išnagrinėtos visos kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybės.

59.

Be to, pritariant Komisijos nuomonei patikslintina: kadangi materialinė baudžiamoji teisė tik ribotai suderinta, valstybės narės išlaiko tam tikrą diskreciją apibrėžti, kas yra „itin sunkus nusikaltimas“ taikant Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą.

60.

Kalbant apie kriterijus, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas Sprendime Ahmed nurodė, kad aiškinimą, pagal kurį reikia atlikti visų reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimą, „pagrindžia 2016 m. sausio mėn. Europos prieglobsčio paramos biuro (EASO)[ ( 24 )] ataskaita „Netaikymas. Kvalifikavimo direktyvos (2011/95/ES) 12 ir 17 straipsniai“, kurios 3.2.2 punkte, susijusiame su Direktyvos 2011/95 17 straipsnio 1 dalies b punktu, rekomenduojama, kad nusikaltimo sunkumas, dėl kurio asmeniui gali būti atsisakyta suteikti papildomą apsaugą, būtų vertinamas remiantis įvairiais kriterijais, kaip antai nagrinėjamos veikos pobūdžiu, padaryta žala, procedūros, kuria pradedamas persekiojimas, forma, skirtinos bausmės pobūdžiu ir atsižvelgiant į tai, ar nagrinėjama veika daugumos jurisdikcijų taip pat laikoma sunkiu nusikaltimu. Šiuo klausimu [EUAA] remiasi tam tikrais valstybių narių aukščiausiųjų teismų priimtais sprendimais“ ( 25 ).

61.

Nors šiame sprendime Teisingumo Teismo pabrėžti kriterijai buvo susiję su sąvoka „sunkus nusikaltimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 17 straipsnio 1 dalies b punktą, mano manymu, šie kriterijai naudingi ir siekiant nustatyti, ar padarytas „itin sunkus nusikaltimas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punktą ( 26 ), nes remiantis minėtais kriterijais šiomis aplinkybėmis reikia įrodyti ypatingą aptariamo nusikaltimo sunkumą, o tai reiškia labai didelio laipsnio skirtumą, palyginti su sunkiu nusikaltimu ( 27 ).

62.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad tarp veiksnių, į kuriuos atsižvelgiama taikant Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalį, yra nusikaltimo pobūdis, faktiškai padaryta žala, baudžiamojo persekiojimo proceso forma ir tai, ar aptariama veika būtų laikoma sunkia pagal daugumą teisės sistemų ( 28 ).

63.

Taigi, mano manymu, siekiant įrodyti, kad padarytas „itin sunkus nusikaltimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą, reikia atsižvelgti į šiuos kriterijus: aptariamos veikos pobūdį ( 29 ), padarytą žalą ( 30 ), proceso formą, taikytą vykdant atitinkamo asmens baudžiamąjį persekiojimą ir priimant dėl jo nuosprendį, skirtos bausmės pobūdį ir trukmę ( 31 ), taip pat į tai, ar aptariama veika būtų laikoma itin sunkiu nusikaltimu pagal daugumą teisės sistemų.

64.

Be to, atsižvelgtina į tai, kad Teisingumo Teismas Sprendime Ahmed dėl skirtinos bausmės nusprendė, jog pagal Direktyvos 2011/95 17 straipsnio 1 dalies b punktą draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriuose nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti laikomas padariusiu sunkų nusikaltimą remiantis vien už atitinkamą nusikaltimą pagal šios valstybės narės teisę skirtinos bausmės kriterijumi ( 32 ). Tačiau šiame sprendime pripažįstama, kad skirtinos bausmės kriterijus yra ypač svarbus siekiant įvertinti nusikaltimo sunkumą ( 33 ).

65.

Dėl skirtos, o ne tik skirtinos, bausmės manau, kad su bausmės pobūdžiu ir trukme susijusiam kriterijui turi tekti dar didesnė reikšmė ( 34 ).

66.

Vis dėlto pagal analogiją su tuo, ką Teisingumo Teismas nusprendė byloje Ahmed, reikia pripažinti, kad skirtos bausmės kriterijus neturi būti taikomas kaip vienintelis ir automatiškai, siekiant nustatyti, ar nusikaltimas yra itin sunkus. Šį kriterijų, kaip ir nusikaltimo pobūdžio kriterijų, turi papildyti visų aplinkybių vertinimas, įskaitant aplinkybių, kuriomis buvo padaryta nusikalstama veika, ir atitinkamo asmens elgesio tyrimą ( 35 ), ir atliekant šį vertinimą pirmiausia reikia remtis apkaltinamajame nuosprendyje nurodytais motyvais.

67.

Iš tikrųjų, kadangi Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte daroma nuoroda į galutinį nuosprendį, reikia manyti, jog tokį nuosprendį priėmęs teismas atsižvelgė į visas konkretaus atvejo aplinkybes, kad galėtų skirti, jo vertinimu, tinkamą bausmę. Šiuo klausimu pažymėtina, kad apkaltinamojo nuosprendžio motyvų ir šį nuosprendį priėmusio teismo atlikto vertinimo lemiamas pobūdis, kurį pabrėžiau pirma, mano manymu, kyla iš skirtumo tarp pabėgėlio statuso ar teisės naudotis papildoma apsauga nesuteikimo priežasčių, nurodytų šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b punkte ir 17 straipsnio 1 dalies b punkte ir susijusių su sunkaus nusikaltimo „padarymu“, ir pabėgėlio statuso panaikinimo ar atsisakymo jį suteikti priežasties, nurodytos šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkte ir 5 dalyje ir susijusios su „[nuteisimu] galutiniu teismo sprendimu“.

68.

Be to, mano manymu, atliekant reikiamą vertinimą ypač svarbu palyginti skirtą bausmę su maksimalia bausme, pagal įstatymą skiriama už atitinkamą nusikalstamą veiką ( 36 ). Taip pat reikia išnagrinėti skirtos bausmės vietą atitinkamoje valstybėje narėje taikomoje bausmių dydžių sistemoje ( 37 ).

69.

Pridurtini iš šie kriterijai, kurie, mano manymu, priskirtini prie kriterijų, naudingų vertinant, ar nusikaltimas yra ypač sunkus:

70.

Taip pat patikslintina, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte daroma nuoroda į aplinkybę, kad pabėgėlis buvo „galutiniu teismo sprendimu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ( 39 ). Vienaskaitos vartojimas, taip pat būtinybė šią nuostatą aiškinti siaurai, mano nuomone, reiškia, kad šia pabėgėlio statuso panaikinimo arba atsisakymo jį suteikti priežastimi negali būti remiamasi sudedant bausmes, skirtas už kelias nusikalstamas veikas, iš kurių nė viena, vertinama atskirai, negali būti kvalifikuojama kaip „itin sunkus nusikaltimas“ ( 40 ).

71.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į metodą ir kriterijus, kurie aprašyti pirma, turi įvertinti, ar gali dėl M. A. priimtą nuosprendį kvalifikuoti kaip susijusį su „itin sunkiu nusikaltimu“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi, be kita ko, atsižvelgti į M. A. skirtos bausmės pobūdį ir dydį, nagrinėjamu atveju – 24 mėnesių laisvės įkalinimo bausmę. Jis taip pat turi patikrinti, ar šios bausmės vykdymas buvo aštuoniems mėnesiams atidėtas, kaip matyti iš M. A. ir Nyderlandų vyriausybės pateiktų rašytinių pastabų.

72.

Be to, kaip minėta, metodas, kurį taikant Nyderlandų teisės aktuose nustatomas bausmės arba laisvės atėmimo priemonės dydis, nagrinėjamu atveju – dešimties mėnesių bausmė, kaip minimali riba, galinti leisti valstybei narei pasinaudoti turima galimybe panaikinti pabėgėlio statusą arba atsisakyti jį suteikti, mano manymu, iš esmės neatrodo ginčytinas. Tačiau šis metodas turi apimti visų kiekvienu konkrečiu atveju susiklosčiusių aplinkybių įvertinimą; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti.

73.

Be to, kaip teisingai pažymi Komisija, mano manymu, Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktui prieštarauja tai, kad pagal Nyderlandų teisės aktus kompetentinga institucija gali sudėti kelias bausmes, skirtas už kelias nusikalstamas veikas, siekdama patikrinti, ar viršyta ši minimali riba. Šiuo atžvilgiu, mano nuomone, svarbu skirti, ar valstybės narės baudžiamojoje teisėje nusikaltimų sutapties atveju numatytas bausmių sudėjimas, ar bausmių nesudėjimas skiriant didžiausią skirtiną bausmę. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar M. A. skirta bausmė susijusi su vienu, ar su kitu iš šių atvejų, o pirmuoju atveju kompetentinga institucija, sudėdama kelias bausmes, skirtas už kelias nusikalstamas veikas, negali konstatuoti, kad padarytas „itin sunkus nusikaltimas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

74.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) pateiktą pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip:

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 14 straipsnio 4 dalies b punktas

turi būti aiškinamas taip, kad: