1.

„Vakarų Sacharos teritorija nepriklauso Maroko Karalystei; todėl etiketė, kurioje nurodyta, kad šios prekės kilusios iš Maroko, pažeidžia Sąjungos maisto produktų ženklinimo reikalavimus“.

2.

Apibendrinant, būtent tokį argumentą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pateikia pareiškėja. Todėl ji paprašė Ministère de l’agriculture et de la souveraineté alimentaire (Žemės ūkio ir nepriklausomo apsirūpinimo maistu ministerija, Prancūzija) ir Ministère de l’économie, des finances et de la souveraineté industrielle et numérique (Ekonomikos, finansų ir pramoninio bei skaitmeninio nepriklausomumo ministerija) (toliau – ministerijos) uždrausti importuoti Vakarų Sacharos kilmės vynuoginius pomidorus ir Charentais melionus (toliau – aptariami produktai), paženklintus kaip Maroko Karalystės kilmės pomidorai.

3.

Dėl šio ginčo kyla du atskiri klausimai.

4.

Pirmasis – ar valstybės narės gali imtis vienašališkų veiksmų bendros prekybos politikos srityje, kad uždraustų tam tikrų prekių importą iš trečiųjų šalių. Nors šis klausimas nėra naujas, atsižvelgiant į neseniai valstybių narių nustatytas priemones, nukreiptas prieš importą iš Ukrainos, jis neabejotinai aktualus platesniu požiūriu ( 2 ).

5.

Antroji problema, kurią reikia išspręsti, susijusi su maisto produktų, kilusių iš Vakarų Sacharos teritorijos, ženklinimu. Šiuo atveju kyla klausimas, ar šie produktai gali būti pateikiami rinkai kaip kilę iš Maroko Karalystės. Šį klausimą galima nagrinėti atsižvelgiant į sprendimus Taryba / Front Polisario ( 3 ) ir Western Sahara Campaign UK ( 4 ), kuriuose Teisingumo Teismas pripažino, kad Vakarų Sacharos teritorija turi atskirą teritorinį statusą ( 5 ).

6.

Vakarų Sachara yra teritorija Šiaurės Vakarų Afrikoje. XIX a. ją kolonizavo Ispanijos Karalystė. 1963 m. vykstant dekolonizavimo procesui Jungtinės Tautos įtraukė šią teritoriją į priklausomų teritorijų sąrašą ( 6 ). Ji šiame sąraše yra iki šiol.

7.

Dekolonizacijos procesas (dar) nebaigtas ir Vakarų Sachara tebėra vienintelė priklausoma teritorija Afrikoje. 1976 m. Ispanija atsisakė atsakomybės būti koloniją administruojančia valdžia. Nuo to laiko tarp Maroko Karalystės, kuri kontroliuoja maždaug 80 % Vakarų Sacharos teritorijos ir skelbiasi turinti suverenitetą visoje Vakarų Sacharoje, ir Front populaire pour la libération de la saguia-el-hamra et du rio de oro (toliau – Front Polisario), kuris kontroliuoja likusią Vakarų Sacharos teritorijos dalį ir teigia atstovaujantis sahravių tautai, tęsiasi konfliktas, įskaitant karinį konfliktą. Tarptautinis Teisingumo Teismas savo patariamojoje nuomonėje dėl Vakarų Sacharos pripažino, kad sahravių tauta turi apsisprendimo teisę ( 7 ).

8.

Konfliktas Vakarų Sacharoje Teisingumo Teismui nėra naujas. Pripažindamas, kad apsisprendimo teisė yra privaloma Europos Sąjungai jos išoriniuose santykiuose, Teisingumo Teismas sprendimuose Taryba / Front Polisario ir Western Sahara Campaign UK konstatavo, kad Vakarų Sacharos teritorija turi kitokį ir atskirą statusą bet kurios kitos valstybės, įskaitant Maroko Karalystę, atžvilgiu ( 8 ).

9.

Tuo remdamasis Teisingumo Teismas išaiškino Asociacijos susitarimą ir Žvejybos partnerystės susitarimą ( 9 ), kurie buvo atitinkamai taikomi tik „Maroko Karalystės teritorijoje“ ir „vandenyse, į kuriuos Maroko Karalystė turi suverenias teises[,] arba jos jurisdikcijai priklausančius vandenis“, kaip neapimančius nei Vakarų Sacharos teritorijos, nei greta jos esančių vandenų ( 10 ).

10.

Taryba nurodė Komisijai imtis veiksmų atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus Taryba / Front Polisario ir Western Sahara Campaign UK ( 11 ). Paskui vykusių derybų su Maroko Karalyste rezultatus atspindi, pirma, susitarimas, pagal kurį muitų tarifų lengvatų taikymas išplečiamas Vakarų Sacharos teritorijos kilmės prekėms ( 12 ), ir, antra, susitarimas bei įgyvendinimo protokolas dėl tausios žvejybos su Vakarų Sachara besiribojančiuose vandenyse ( 13 ).

11.

Front Polisario ginčijo sprendimus, kuriais patvirtinami šie susitarimai. Apeliaciniai skundai dėl Bendrojo Teismo sprendimų, kuriais jis panaikino tuos sprendimus ( 14 ), šiuo metu nagrinėjami Teisingumo Teisme. Šiandien lygiagrečiai taip pat pateiksiu išvadas tose abiejose apeliacinėse bylose ( 15 ). Vis dėlto ir neatsižvelgiant į tai, ar Teisingumo Teismas pritars mano išvadoms tose bylose, jų baigtis neturės įtakos šios bylos baigčiai.

12.

Šioje byloje pareiškėja nacionalinio teismo nagrinėjamoje pagrindinėje byloje yra Confédération paysanne, Prancūzijos žemės ūkio sąjunga. Ji prašė ministerijų uždrausti importuoti aptariamus produktus, užaugintus Vakarų Sacharos teritorijoje. Šie produktai importuojami į Prancūziją ir parduodami šioje šalyje su etikete, kurioje kaip jų kilmės vieta nurodoma Maroko Karalystė ( 16 ). Pareiškėja teigia, kad tai prieštarauja Sąjungos maisto produktų ženklinimo reikalavimams, pagal kuriuos įpareigojama ženklinant teisingai nurodyti produkto kilmės šalį. Pareiškėjos teigimu, kai aptariami produktai importuojami į Prancūziją, ant jų klaidingai nurodoma, kad jų kilmės šalis yra Maroko Karalystė, o ne Vakarų Sacharos teritorija. Todėl jų importas turėtų būti uždraustas.

13.

Manydama, kad ministerijos implicitiškai atmetė tokį prašymą, pareiškėja kreipėsi į Conseil d’État (Valstybės Taryba).

14.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal taikytinus teisės aktus reikalaujama nurodyti maisto produkto kilmės šalį ar teritoriją. Šis reikalavimas, kuris yra prekybos maisto produktais elementas, iš esmės turėtų būti įvykdytas importo metu. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad pagal taikytinus reglamentus valstybėms narėms aiškiai nesuteikiama teisės imtis priemonių, draudžiančių importuoti produktus, neatitinkančius šio kilmės ženklinimo reikalavimo. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimus bylose Taryba / Front Polisario ir Western Sahara Campaign UK, kyla klausimas, ar Sąjungos teisės normos maisto produktų ženklinimo srityje turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas reikalaujama, kad ženklinant iš Vakarų Sacharos teritorijos kilusius produktus kaip jų kilmės šalis turi būti nurodyta ne Maroko Karalystė, o Vakarų Sacharos teritorija.

15.

Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

16.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Confédération paysanne, Prancūzijos vyriausybė, Taryba ir Komisija. Šios šalys taip pat buvo išklausytos per 2023 m. spalio 24 d. įvykusį teismo posėdį.

17.

Kaip jau paaiškinau pirma, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjamas tuo pat metu kaip ir dvi apeliacinės bylos, kuriose šiandien taip pat teikiu išvadą ( 17 ). Vienas iš dviejų apeliacinių skundų susijęs su lengvatinio režimo, taikomo, be kita ko, aptariamiems produktams, importuojamiems į Europos Sąjungą iš Vakarų Sacharos teritorijos, galiojimu ( 18 ).

18.

Nesvarbu, kaip pasibaigtų tos apeliacinės bylos, du klausimai, į kuriuos Teisingumo Teismas prašė manęs sutelkti dėmesį atliekant analizę, t. y. 1 ir 4 prejudiciniai klausimai, išlieka reikšmingi ( 19 ).

19.

Šiuos du klausimus nagrinėsiu paeiliui. Kiek tai susiję su 1 prejudiciniu klausimu, vertinsiu, ar valstybės narės pagal Sąjungos teisę turi kompetenciją vienašališkai uždrausti į Europos Sąjungą importuoti tam tikras prekes, kurios galimai nepaženklintos tinkama kilmės šalies etikete ( 20 ). Kiek tai susiję su pateiktu 4 prejudiciniu klausimu, išnagrinėsiu, ar ant aptariamų produktų kaip jų kilmės šalį reikėtų nurodyti Vakarų Sacharą ir ar ant jų kaip kilmės šalis taip pat gali būti nurodyta Maroko Karalystė.

20.

Manau, kad prieš nagrinėjant 1 klausimo esmę jį reikia performuluoti. Taip yra todėl, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad jam reikia išaiškinimo dėl 1 klausimo, ir nurodo Reglamentą dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams ( 21 ), Žemės ūkio produktų reglamentą ( 22 ), Bendrąjį prekybos vaisiais ir daržovėmis reglamentą ( 23 ) ir Sąjungos muitinės kodeksą ( 24 ) kaip pareiškėjos prašomo taikyti vienašališko importo draudimo galimus teisinius pagrindus.

21.

Draudimas importuoti tam tikrus produktus yra politikos priemonė, taikoma prekybai prekėmis ( 25 ), t. y. pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį šis klausimas patenka į bendros prekybos politikos taikymo sritį. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas paaiškina, kad pareiškėjos prašoma priemonė nėra susijusi su draudimu prekiauti aptariamais produktais Prancūzijoje ar pateikti juos į šios šalies rinką. Pareiškėja paprašė Prancūzijos valdžios institucijų vienašališkai uždrausti šių produktų, kurių kilmės šalis yra Vakarų Sachara, importą dėl galimo Sąjungos reikalavimų maisto produktų ženklinimo srityje pažeidimo.

22.

Kadangi bendra prekybos politika priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai ( 26 ), Prancūzija neturi kompetencijos nustatyti importo draudimo, išskyrus atvejus, kai Europos Sąjunga įgalioja ją ar paprašo tai padaryti.

23.

Visi kiti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyti reglamentai, išskyrus Sąjungos muitinės kodeksą, susiję su Sąjungos maisto produktų ženklinimu Sąjungos rinkoje. Be to, šie reglamentai nebuvo priimti remiantis Sutarčių nuostatomis, reglamentuojančiomis prekybą su trečiosiomis šalimis ir bendrą prekybos politiką (SESV 206 arba 207 straipsniai), vėlgi išskyrus Sąjungos muitinės kodeksą. Jie priimti remiantis straipsniais, kuriais reglamentuojamas žemės ūkis (SESV 43 straipsnis) ir vidaus rinka (SESV 114 straipsnis).

24.

Kadangi Reglamentu dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, Žemės ūkio produktų reglamentu ir Bendruoju reglamentu dėl prekybos vaisiais ir daržovėmis nereglamentuojama prekyba su trečiosiomis šalimis, pagal juos Prancūzijai negali būti suteikti įgaliojimai taikyti prašomą priemonę. Bet kuriuo atveju nė vienu iš šių reglamentų valstybėms narėms neleidžiama vienašališkai uždrausti reikalavimų neatitinkančių produktų importo ( 27 ).

25.

Taigi, siekdama pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, siūlau taip performuluoti 1 klausimą: ar pagal Sąjungos teisę, visų pirma pagal Sąjungos muitinės kodeksą, valstybei narei leidžiama nustatyti nacionalinę priemonę, kuria draudžiama importuoti vaisius ir daržoves, nepažymėtus teisinga kilmės šalies etikete.

26.

Kaip paaiškinau šios išvados 21 punkte, prekyba prekėmis priskiriama bendros prekybos politikos sričiai. Ši politika turi būti reglamentuojama vienodais principais ( 28 ).

27.

Pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktą Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją bendros prekybos politikos srityje. Tai reiškia, kad tik Europos Sąjunga gali priimti teisiškai privalomus aktus dėl prekybos prekėmis su trečiosiomis šalimis ( 29 ).

28.

Šis kompetencijos pasidalijimas reiškia, kad valstybės narės negali imtis veiksmų tarptautinės prekybos srityje, išskyrus atvejus, kai Europos Sąjunga yra konkrečiai įgaliojusi jų imtis, arba kai jos įgyvendina Sąjungos aktus.

29.

Taigi Teisingumo Teismas turi atsakyti į klausimą, ar pagal pirminę arba antrinę Sąjungos teisę valstybėms narėms suteikiami savarankiški įgaliojimai nustatyti tokio pobūdžio vienašalę priemonę, kurios prašo pareiškėja.

30.

Sąjungos pirminės teisės lygmeniu atsakymas yra neigiamas. Sutartyse nėra nuostatos, pagal kurią valstybės narės būtų įgaliotos nustatyti vienašales priemones, kuriomis būtų apribojama arba sustabdoma prekyba su trečiąja valstybe ar teritorija ( 30 ).

31.

Manau, kad šis požiūris visų pirma logiškai paaiškinamas Sutartyje numatytų Europos Sąjungos ir jos institucijų įgaliojimų esminio pobūdžio iškraipymo pavojumi ( 31 ).

32.

Antra, tokios priemonės keltų grėsmę Europos Sąjungos išorės prekybos politikos vienodumui ir taip būtų pakenkta vienam iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama bendra prekybos politika ( 32 ).

33.

Galiausiai svarbus ne tik išorinis Europos Sąjungos įvaizdis kaip patikimos prekybos partnerės, nes jai taip pat gali kilti atsakomybė PPO ginčų sprendimo taryboje ( 33 ).

34.

Sąjungos antrinės teisės lygmeniu atsakymas nėra toks tiesmukas.

35.

Esama bent vieno precedento tais atvejais, kai Europos Sąjunga leidžia valstybėms narėms tam tikromis sąlygomis toliau taikyti konkrečias nacionalines priemones, kuriomis iš esmės trukdoma kompetencijos pasidalijimui pagal bendrą prekybos politiką ( 34 ). Vis dėlto tokie atvejai yra reti.

36.

Labiau paplitusios specialios priemonės, pagal kurias Europos Sąjungai leidžiama imtis tam tikrų apsaugos priemonių, susijusių su prekyba su trečiosiomis valstybėmis ar teritorijomis ( 35 ). Tokiais atvejais Europos Sąjunga gali nustatyti tam tikras priemones, kuriomis reguliuojamas ne Sąjungos produktų išleidimas į Europos Sąjungos muitų teritoriją ir, jei reikia ( 36 ), tik į jos dalį ( 37 ).

37.

Žinoma, kaip teigia Prancūzijos vyriausybė, tiek Pagrindiniame importo reglamente, tiek Sąjungos muitinės kodekse yra nuostatų, kuriose valstybėms narėms numatyta galimybė išimtiniais atvejais nustatyti vienašales prekybos priemones. Pagrindinio importo reglamento 24 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad „šis reglamentas valstybėms narėms neužkerta kelio priėmimui arba taikymui: draudimų, kiekybinių apribojimų arba stebėjimo priemonių, grindžiamų viešosios moralės, visuomenės interesų ar viešojo saugumo <…> motyvais“. Be to, pagal Sąjungos muitinės kodekso 134 straipsnio 1 dalį „į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo yra muitinės prižiūrimos ir gali būti jos tikrinamos“ ir „kai taikytina, joms taikomi draudimai ir apribojimai, pagrįsti, inter alia, visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo <…> reikalavimais“.

38.

Vis dėlto aišku, kad tos nuostatos nėra nuolatinis leidimas Sąjungos antrinės teisės lygmeniu nustatyti vienašales importo sustabdymo priemones dėl Sąjungos reikalavimų maisto produktų ženklinimo srityje galimų pažeidimų.

39.

Pirma, Pagrindinio importo reglamento 24 straipsnio 2 dalies a punkte numatytos rūšies priemonės turi būti taikomos erga omnes tiek, kiek jos nukreiptos prieš PPO nares, todėl taikomos visam atitinkamo produkto importui, neatsižvelgiant į kilmę ( 38 ). Taigi priemonė, kurią Prancūzija prašo taikyti tik iš Maroko Karalystės, PPO narės, kilusiems produktams, negali patekti į šios nuostatos taikymo sritį.

40.

Be to, Pagrindinio importo reglamento 24 straipsnio 2 dalies a punkte numatytos priemonės turi būti nustatytos, be kita ko, „viešosios moralės, visuomenės interesų ar viešojo saugumo <…> motyvais“. Taigi šia nuostata leidžiama riboti prekybos laisvę ( 39 ) remiantis konkrečiais bendrojo intereso pagrindais, panašiais į nurodytuosius SESV 36 straipsnyje ( 40 ).

41.

Neatmetu galimybės, kad būtent sąvoka „viešoji moralė“, kuri reiškia konkrečios bendruomenės įsitikinimus dėl to, kas yra teisinga ir kas neteisinga, galėtų apimti melagingą arba klaidinantį maisto produktų ženklinimą.

42.

Vis dėlto atsižvelgdama į tai, kad Pagrindinio importo reglamento 24 straipsnio 2 dalies a punkte numatytos išimtys turi būti aiškinamos siaurai ( 41 ), nesu įsitikinusi, ar Sąjungos darniųjų prekybos standartų pažeidimas gali būti priežastis apriboti konkrečios rūšies produkto importą į vieną valstybę narę.

43.

Kaip paaiškino Prancūzijos vyriausybė, aišku, jog negalima manyti, kad prekių importo iš trečiųjų šalių liberalizavimo Pagrindiniu importo reglamentu ir Sąjungos muitinės kodeksu taip pat siekiama tikslo ar poveikio liberalizuoti prekybą šiomis prekėmis po jų importo.

44.

Tai tiesiog logiška, nes prekės, importuojamos parduoti Europos Sąjungos rinkoje, gyvavimo cikle importo etapas įvyksta prieš prekybos etapą.

45.

Žinoma, šie du etapai gali būti vienas kito „būtinu papildiniu“ ( 42 ).

46.

Vis dėlto sėkmingas prekės muitinis įforminimas nebūtinai reiškia atitiktį vartojimo prekių ženklinimo taisyklėms, ir vice versa: kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime Expo Casa Manta, „kaip ir teisėtai Bendrijoje pagaminta prekė negali būti pateikta rinkai vien dėl šios priežasties, teisėtas prekės importas nereiškia, kad ją bus automatiškai leista pateikti rinkai“ ( 43 ).

47.

Vis dėlto, net jei būtų daroma (klaidinga) prielaida, kad prekės muitinis įforminimas reiškia atitiktį vartojimo prekių ženklinimo taisyklėms, pareiškėjos numatyta priemonė bet kuriuo atveju būtų neveiksminga, nes aptariami produktai, jeigu būtų importuoti per kitas valstybes nares, vis tiek galėtų būti parduodami Prancūzijos vartotojui.

48.

Šiomis aplinkybėmis nemanau, kad valstybei narei būtų pateisinama remtis viešąja morale grindžiamu pagrindu siekiant vienašališkai apriboti tam tikrų prekių importą iš trečiųjų valstybių (ir taip sutrikdyti šios prekės judėjimą Sąjungoje) motyvuojant siekiu ištaisyti tariamą Sąjungos darniųjų prekybos standartų pažeidimą.

49.

Antra, Sąjungos muitinės kodekso 134 straipsnio 1 dalyje numatyta muitinės priežiūra nėra savarankiškas įgaliojimas, kuris leistų valstybėms narėms nustatyti, be kita ko, tam tikrų prekių importo draudimus.

50.

Muitinės priežiūros sąvoka veikiau reiškia tam tikrą į Europos Sąjungą importuojamų prekių teisinį statusą. Būtent remdamasi šiuo statusu nacionalinė muitinė vėliau atlieka muitinį tikrinimą ( 44 ). Šie tikrinimai apima atitinkamoms prekėms taikomo režimo (pvz., joms taikomo lengvatinio muitų tarifų režimo) ir atitinkamam importuotojui nustatytų pareigų (pvz., pareigos sumokėti muitus ir importo muitus) laikymosi patikrą.

51.

Be to, pati priemonė, kuri tikrinama taikant muitinės priežiūrą, turi būti nustatyta Sąjungos teisėje arba ją įgyvendinančioje valstybės narės teisėje. Tai yra tokie draudimai ir apribojimai, kurie nurodyti Sąjungos muitinės kodekso 134 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje ( 45 ).

52.

Vis dėlto nagrinėjamu atveju pareiškėja nesiremia jokia Sąjungos teisės ar valstybės narės įgyvendinimo teisės akto nuostata, pagal kurią Prancūzijai būtų suteikta teisė imtis ministerijų prašomų priemonių ( 46 ).

53.

Taigi darytina išvada, kad nei Sąjungos muitinės kodeksu, nei Pagrindiniu importo reglamentu negalima remtis siekiant leisti Prancūzijos vyriausybei nustatyti vienašališką draudimą importuoti tam tikrus iš Vakarų Sacharos teritorijos kilusius produktus todėl, kad ant jų nėra teisingo kilmės šalies ženklinimo.

54.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į 1 klausimą atsakyti neigiamai.

55.

4 klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar bylai reikšmingos Sąjungos maisto produktų ženklinimo taisyklės turėtų būti aiškinamos taip, kad importo ir pardavimo vartotojui etapais ant Vakarų Sacharoje užaugintų vaisių ir daržovių pakuotės kaip kilmės šalis turi būti nurodyta ne Marokas, o Vakarų Sacharos teritorija.

56.

Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose ir Prancūzijos vyriausybė, ir Komisija ginčija šio klausimo priimtinumą. Abi teigia, kad siekiant išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamą ginčą reikia tik patikrinti numanomo ministerijų sprendimo vienašališkai neuždrausti nagrinėjamų produktų importo iš Vakarų Sacharos teritorijos teisėtumą. Taigi siekiant išspręsti šį ginčą nebūtina atsakyti į klausimą, ar ant iš Vakarų Sacharos importuotų produktų reikėtų nurodyti, kad jie kilę iš šios teritorijos.

57.

Mano nuomone, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra akivaizdu, kad Sąjungos maisto produktų ženklinimo taisyklių taikymo aptariamiems produktams išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis ar dalyku.

58.

SESV 267 straipsnyje nustatyta Teisingumo Teismo ir valstybių narių teismų tiesioginio bendradarbiavimo procedūra ( 47 ). Vykstant šiai procedūrai, grindžiamai aiškiu funkcijų atskyrimu, būtent nacionalinis teismas nustato Sąjungos teisės aspektus, kurių jam reikia jo nagrinėjamai bylai išspręsti, nes tik šis teismas atsako už būsimą sprendimą ( 48 ). Taigi nacionalinio teismo pateiktiems klausimams taikoma svarbos prezumpcija, o Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą ( 49 ).

59.

Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu gana akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus ( 50 ).

60.

Šiuo atveju, nors 1 klausimas susijęs tik su importo draudimu, nėra aišku, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme prašoma priemonė turėjo apimti ir importo etapą, ir atitinkamų produktų pateikimą vartotojams Prancūzijos rinkoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendime 4 klausimas taip pat užduotas taip, lyg būtų susijęs su abiem šiais etapais.

61.

Nors laikausi nuomonės, kad šių dviejų etapų negalima suplakti į vieną (taip pat žr. šios išvados 44 punktą), akivaizdu, kad pareiškėjos prašymas, nesvarbu, ar jis pagrįstas, ar ne, taip pat susijęs su aptariamų produktų atitiktimi Sąjungos maisto produktų ženklinimo reikalavimams. Taigi ši aplinkybė atrodo naudinga prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduočiai nuspręsti dėl nagrinėjamo numanomo sprendimo teisėtumo. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal nacionalinę teisę jis turi teisę ex officio taikyti pareiškėjos prašomą priemonę, tačiau išsamiau neapibrėžia atvejų, kai šią priemonę galima įpareigoti taikyti. Atrodo, kad ir dėl šios priežasties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pareiškėjos atvejį būtina įvertinti iš esmės, o tai apima ir 4 klausime iškeltas problemas.

62.

Vadinasi, 4 klausimas yra priimtinas.

63.

4 klausimas suformuluotas taip, kad juo siekiama išsiaiškinti, ar Sąjungos teisėje nustatyti neigiami ir teigiami įpareigojimai dėl tinkamo aptariamų produktų ženklinimo, kai jie kilę iš Vakarų Sacharos teritorijos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal Sąjungos maisto produktų ženklinimo reikalavimus draudžiama kilmės šalies etiketėje nurodyti (ir) Maroko Karalystę, ar pagal juos, atvirkščiai, reikalaujama kaip kilmės šalį nurodyti Vakarų Sacharos teritoriją.

64.

Manau, kad pagal atitinkamas Sąjungos maisto produktų ženklinimo taisykles iš tikrųjų reikalaujama, kad ženklinant iš Vakarų Sacharos teritorijos kilusius produktus ši teritorija privalo būti nurodyta kaip kilmės šalis (teigiamas įpareigojimas) ir neturi būti pateikta kitų teritorinių nuorodų (neigiamas įpareigojimas). Taigi ant šių prekių negali būti jokios nuorodos į Maroko Karalystę.

65.

Analizės, kuria remdamasi padarysiu tokią išvadą, struktūra yra tokia: visų pirma nustatysiu, kad pagal bendrąsias ir (arba) specialiąsias Sąjungos maisto produktų ženklinimo taisykles, taikomas nagrinėjamiems produktams, pirmiausia etiketėje reikalaujama nurodyti kilmės šalį (a). Tada patikslinsiu, kad Vakarų Sacharos teritorija gali būti laikoma kilmės šalimi, kaip tai suprantama pagal šias taisykles (b). Trečia, paaiškinsiu, kodėl Vakarų Sacharos nenurodymas kaip aptariamų produktų kilmės šalies gali suklaidinti Sąjungos vartotojus dėl jų pasirinkimo (c). Galiausiai išnagrinėsiu, ar Sąjungos teisės aktais maisto produktų ženklinimo srityje draudžiama papildoma nuoroda į Maroko Karalystę (d).

66.

Reglamentu dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams siekiama įgalinti vartotojus, suteikiant jiems „teisingą, neutralią ir objektyvią“ informaciją, kad rinkdamiesi jie „tur[ėtų] pakankamai informacijos“ apie jų vartojamus maisto produktus ( 51 ), ir užkirsti kelią veiksmams, kurie gali klaidinti vartotojus ( 52 ). Tam jame reikalaujama „aiškiai, suprantamai ir įskaitomai ženklinti maisto produktus“ ( 53 ).

67.

Dalis informacijos, kuri (paprastai) turi būti pateikta vartotojui, yra „kilmės šalis“ arba „kilmės vieta“ ( 54 ). Tai reiškia vietą, iš kurios yra kilęs atitinkamas maisto produktas ( 55 ).

68.

Šiuo reikalavimu išreiškiamas draudimo teikti klaidinančią informaciją apie maistą principas ( 56 ).

69.

Taigi Reglamentas dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams skirtas būtent vartotojų apsaugai nuo informacijos nepateikimo arba neteisingos informacijos, kuri gali suklaidinti vartotoją dėl tikrosios produkto kilmės ( 57 ).

70.

Prie pavojaus suklaidinti vartotoją elemento svarbos šioje išvadoje sugrįšiu vėliau (jos 102 ir paskesni punktai); vis dėlto pirmiausia reikia nustatyti, kokie konkretūs reikalavimai šioje byloje aptariamiems produktams kyla iš teisės aktų, kuriais reglamentuojamas vaisių ir daržovių ženklinimas.

71.

Priimtais kaip taisyklės, kuriomis papildomas Reglamentas dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams ( 58 ), Žemės ūkio produktų reglamentu ir Bendruoju prekybos vaisiais ir daržovėmis reglamentu nustatyti prekybos vaisiais ir daržovėmis reikalavimai ( 59 ).

72.

Tam, kad produktą būtų galima parduoti vartotojams Sąjungos rinkoje, turi būti laikomasi Žemės ūkio produktų reglamente nustatytų prekybos taisyklių ( 60 ). Sąjungos teisės aktų leidėjas mano, kad šių standartų taikymas „yra naudingas gamintojams, prekybininkams ir vartotojams“ ( 61 ).

73.

Viena iš Žemės ūkio produktų reglamente nustatytų prekybos taisyklių yra ta, kad turi būti nurodyta ūkininkavimo vieta ir (arba) kilmės šalis ( 62 ).

74.

Šios nuorodos reikalaujama vaisiams ir daržovėms, kurios skirtos parduoti vartotojui šviežios ( 63 ).

75.

Reikalavimas nurodyti vaisių ir daržovių kilmę taikomas visais prekybos etapais, įskaitant vaisių ir daržovių importą ( 64 ). Prekiautojas vaisiais ir daržovėmis „pateikti pardavimui, siūlyti juos parduoti arba tiekti, ar kitu būdu jais prekiauti Sąjungoje gali tik laikydamasis šių standartų“ ( 65 ).

76.

Žemės ūkio produktų reglamentas papildomai įgyvendintas Bendruoju prekybos vaisiais ir daržovėmis reglamentu ( 66 ), kuriame išsamiai išdėstyti bendrieji ir specialieji prekybos standartai, taikytini prekybai vaisiais ir daržovėmis ( 67 ).

77.

Vynuoginiams pomidorams taikomi specialieji prekybos standartai ( 68 ). Jie apima privalomą kilmės šalies ženklinimą ( 69 ). Šioje etiketėje gali būti papildomai, bet neprivalomai, nurodytas „[pomidorų] auginimo rajonas arba nacionalinis, regioninis ar vietinis vietovės pavadinimas“ ( 70 ).

78.

Charentais melionams taikomi Bendrojo prekybos vaisiais ir daržovėmis reglamento bendrieji prekybos standartai ( 71 ). Jiems taip pat reikalaujama privalomo kilmės šalies ženklinimo ( 72 ). Vis dėlto, priešingai nei vynuoginių pomidorų atveju, šiame reglamente nenurodytas išsamesnės informacijos apie kilmę pridėjimas.

79.

Šiems reikalavimams nustatytos atitikties patikros, kurios taikomos visais prekybos etapais ( 73 ).

80.

Kaip per teismo posėdį paaiškino Komisija, nustačius neatitiktį draudžiama be kompetentingos kontrolės institucijos leidimo perkelti reikalavimų neatitinkančius produktus į kitą vietą. Tada reikia užtikrinti, kad šie produktai atitiktų Bendrojo prekybos vaisiais ir daržovėmis reglamento reikalavimus. Jei tai neįmanoma, kompetentingos institucijos gali reikalauti, kad produktai būtų panaudoti gyvūnams šerti, pramoniniam perdirbimui ar kitoms ne maisto reikmėms ar net sunaikinami ( 74 ).

81.

Tai reiškia, kad aptariamiems produktams taikomi bendrieji ir specialieji prekybos standartai įpareigoja ženklinant šiuos produktus nurodyti jų kilmės šalį.

82.

Iš minėto paaiškinimo dėl bendrųjų ir specialiųjų taisyklių, taikomų Sąjungos maisto produktų ženklinimui, aišku, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas reikalauja, kad ant aptariamų produktų būtų nurodyta jų kilmės šalis.

83.

Taigi šioje byloje natūraliai kyla klausimas, ar pagal tas taisykles priklausoma Vakarų Sacharos teritorija yra kilmės šalis.

84.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip ir Reglamente dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams bei Žemės ūkio produktų reglamente, Bendrajame prekybos vaisiais ir daržovėmis reglamente „kilmės šalies“ sąvoka neapibrėžta ( 75 ).

85.

Atsižvelgiant į tai, Sąjungos muitinės kodekse, kuriame įtvirtintos specialiosios nelengvatinės prekių kilmės nustatymo taisyklės, jo taisyklių taikymas šiuo aspektu aiškiai išplečiamas kitoms su prekių kilme susijusioms Sąjungos priemonėms ( 76 ).

86.

Kaip Teisingumo Teismas yra paaiškinęs dėl Žemės ūkio produktų reglamento, tai apima prekybai taikomą kilmės šalies reikalavimą ( 77 ).

87.

Manau, kad tas pats taikoma Reglamentui dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams ir Bendrajam prekybos vaisiais ir daržovėmis reglamentui. Juk to reikia siekiant vienodai, veiksmingai ir nuosekliai aiškinti kilmės šalies nurodymo reikalavimą ženklinimo srityje ( 78 ).

88.

Darytina išvada, kad kilmės šalies ženklinimas įvairiuose šioje byloje taikytinuose Sąjungos reglamentuose, susijusiuose su maisto produktais, turi būti aiškinamas atsižvelgiant į atitinkamas Sąjungos muitinės kodekso taisykles ir nurodymus.

89.

Pagal Sąjungos muitinės kodekso 60 straipsnį tik vienoje „šalyje“ ar „teritorijoje“ gautos prekės laikomos tos šalies ar teritorijos kilmės prekėmis.

90.

„Šalyje“ arba „teritorijoje“ užauginti augaliniai produktai laikomi gautais tik joje ( 79 ). Jie atitinkamai laikomi kilusiais iš tos teritorijos ( 80 ).

91.

Sprendime Vignoble Psagot Teisingumo Teismas sąvoką „teritorija“ išaiškino kaip žyminčią bet kurį subjektą, nepriklausantį „šalies“ arba „valstybės“ kategorijai ( 81 ), t. y. „geografinę erdvę, priklausančią valstybės jurisdikcijai ir patenkančią į jos tarptautinės atsakomybės sritį, tačiau tarptautinės teisės aspektu turinčią savo statusą, kuris yra atskiras nuo tos valstybės statuso“ ( 82 ).

92.

Sprendime Taryba / Front Polisario ir Sprendime Western Sahara Campaign UK Teisingumo Teismas pripažino, kad pagal viešąją tarptautinę teisę Vakarų Sacharos teritorija yra kitokia teritorija, atskira nuo Maroko Karalystės teritorijos ( 83 ).

93.

Taigi Sąjungos muitinės kodekso 60 straipsnio taikymo tikslais Vakarų Sacharos teritorija turi būti laikoma atskira muitų teritorija.

94.

Kaip Komisija paaiškino per teismo posėdį, šis statusas jau pripažintas Europos Sąjungos teisės aktuose dėl užsienio prekybos statistikos, suteikiant Vakarų Sacharos teritorijai jai skirtą kilmės kodą ( 84 ). Būtent šį ES muitų tarifo (TARIC) ( 85 ) kodą savo muitinės deklaracijoje turi nurodyti iš Vakarų Sacharos teritorijos kilusių produktų importuotojai ir jam pagrįsti jie turi pateikti kilmės deklaraciją.

95.

Darytina išvada, kad Sąjungos teisės aktuose dėl maisto produktų ženklinimo vartojama kilmės šalies sąvoka taip pat apima Vakarų Sacharos teritoriją.

96.

Kadangi šioje byloje aptariami produktai buvo gauti tik Vakarų Sacharos teritorijoje, jie turi būti atitinkamai paženklinti.

97.

Šiai išvadai neturi poveikio tai, kad praktiškai trečiąją valstybę, šiuo atveju Maroko Karalystę Europos Sąjunga laiko prisiėmusia (faktinę) atsakomybę už Vakarų Sacharos teritorijos (ar bent jos kontroliuojamų dalių) administravimą. Taigi importo į Europos Sąjungą tikslais būtent Maroko valdžios institucijos tikrina ir patvirtina produktų, kurių kilmės vieta, kaip teigiama, yra Vakarų Sacharos teritorijoje, kilmę.

98.

Kaip paaiškino ir Taryba, ir Komisija, tokia sistema buvo sukurta todėl, kad priklausoma Vakarų Sacharos teritorija pati neturi (pripažintų) muitinės institucijų, kurios galėtų kontroliuoti šioje teritorijoje pagamintų arba užaugintų produktų kilmės statusą ( 86 ).

99.

Kaip paaiškinu šiandien bylose Komisija ir Taryba / Front Polisario teikiamose savo išvadose, susitarimas su priklausoma teritorija atitinka tiek esamą tarptautinės teisės būklę, tiek praktinę realybę, tačiau nesprendžiamas (politinis) valstybės pripažinimo klausimas ( 87 ). Vis dėlto jis nekeičia išvados, kad Vakarų Sachara yra atskira teritorija muitų tikslais.

100.

Taigi darytina išvada, kad pagal maisto srityje taikomus Sąjungos teisės aktus Vakarų Sacharos teritorijoje išauginti aptariami produktai turi būti ženklinami kaip kilę iš šios teritorijos.

101.

Nustačius, kad pagal Sąjungos maisto produktų ženklinimo taisykles, taikomas vaisiams ir daržovėms, įpareigojama ant aptariamų produktų nurodyti jų kilmės šalį, ir patvirtinus, kad kilmės šalies sąvoka apima ir priklausomą Vakarų Sacharos teritoriją, galima daryti išvadą, kad ant šių produktų kaip jų kilmės šalis turi būti nurodyta Vakarų Sachara. Taigi papildomas klausimas, į kurį reikia atsakyti, yra tas, ar nuorodos į šią teritoriją nepateikimas gali suklaidinti Sąjungos vartotoją.

102.

Kaip pažymėjau šios išvados 69 punkte, informacijos apie Sąjungos maisto produktus, susijusios su kilmės šalies ženklinimu, tikslas yra apsaugoti vartotoją, kad jis nebūtų (negalėtų būti) „klaidinamas“ dėl tikrosios produkto kilmės ( 88 ).

103.

Nors produkto kilmės šalies ženklinimas nėra pagrindinis vartotojo elgesį skatinantis veiksnys ( 89 ), jis turi įtakos jo sprendimams pirkti ( 90 ).

104.

Nėra dviejų vienodų vartotojų. Vieniems iš jų gali labai rūpėti produktų kilmė. Kiti gali nė nepažvelgti į pirkinio kilmę.

105.

Kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, vertinant galimybę suklaidinti vartotoją atsižvelgiama į paprastą vartotoją, t. y. į vartotoją, kuris yra „pakankamai informuot[as] apie maisto produkto kilmę ir su ja susijusią kokybę ir protingai pastab[u]s bei nuovok[u]s šiuo klausimu“ ( 91 ).

106.

Reglamento dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vartotojų informavimas apie maistą, įskaitant informaciją apie produkto kilmę, turėtų leisti jiems „rinktis turint pakankamai informacijos“, o šiam pasirinkimui įtakos turi, be kita ko, etiniai aspektai ( 92 ).

107.

Gali atrodyti, kad pakankamai informuotas ir nuovokus vartotojas galėtų manyti, jog svarbu žinoti, kad produktas kilęs iš Vakarų Sacharos. Vis dėlto klausimas, kaip informacija, kad produktas yra kilęs iš Vakarų Sacharos, gali paveikti vartotojo sprendimą pirkti, yra subjektyvus tik šiam vartotojui ( 93 ).

108.

Toks sprendimas nebūtinai susijęs su neutralia Europos Sąjungos pozicija dėl būsimo Vakarų Sacharos teritorijos statuso pertvarkymo.

109.

Be to, nesant informacijos apie tai, kad produkto kilmės šalis yra Vakarų Sachara, pakankamai informuotas ir nuovokus vartotojas galėtų būti suklaidintas dėl produkto, kurį jis nusprendžia pirkti, tikrosios kilmės.

110.

Kaip suderinamos šios teisinės ir politinės pozicijos?

111.

Akivaizdu, kad nagrinėdamas klausimą, ar yra pavojus, jog vartotojas gali būti suklaidintas netikslios informacijos apie kilmės šalį, nacionalinis teismas, kuris priima sprendimą šiuo klausimu, neturi ir iš tikrųjų net negalėtų atsižvelgti į galimus skirtingus etinius vartotojų pageidavimus.

112.

Mano nuomone, kriterijus, kurį norėjo nustatyti Sąjungos teisės aktų leidėjas, yra daug objektyvesnis.

113.

Klausimas, kurį turi kelti teismas, yra paprastas: ar esama pavojaus, kad dėl produkto, pažymėto kilmės šalies etikete, kurioje nurodyta teritorija X, nors iš tikrųjų šis produktas kilęs iš teritorijos Y, gali būti priimtas neteisinga informacija pagrįstas sprendimas pirkti? ( 94 )

114.

Atsakymas yra teigiamas: etiketė, kurioje nurodyta, kad maisto produktas kilęs iš kitos vietos nei tikroji jo kilmės vieta, gali suklaidinti vartotoją dėl objektyviai teisingos šio produkto kilmės (laikomos tokia pagal Sąjungos teisę) ( 95 ).

115.

Taigi nagrinėjamu atveju etiketė, kurioje nurodyta, kad produktas yra Maroko kilmės, nors šis produktas kilęs iš Vakarų Sacharos teritorijos, vartotojui yra klaidinanti.

116.

Tokia etiketė neatitiktų bendro reikalavimo padėti vartotojui pasirinkti „turint pakankamai informacijos“ apie pirkinį, kuri gali būti susijusi su etinio pobūdžio aspektais, ir tinkamai neatspindėtų Europos Sąjungos esamos politinės pozicijos.

117.

Atsižvelgdamas į tai, siūlau Teisingumo Teismui į 4 klausimo dalį, susijusią su pozityvia pareiga dėl ženklinimo, atsakyti taip: pagal Reglamentą dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, Žemės ūkio produktų reglamentą ir Bendrąjį prekybos vaisiais ir daržovėmis reglamentą reikalaujama, kad aptariami produktai būtų paženklinti kilmės šalies etikete, parodančia, kad jie kilę iš Vakarų Sacharos teritorijos.

118.

Ar pirma pateikta išvada palieka kokios nors erdvės papildomai nuorodai į Maroko Karalystę?

119.

Byloje Vignoble Psagot, kuria rėmiausi šioje išvadoje, Teisingumo Teismo buvo prašoma paaiškinti, ar teisingą kilmės teritorijos nurodymą (nagrinėjamu atveju Golano aukštumos arba Vakarų Krantas) galima laikyti savaime nepakankamu, kad vartotojui būtų pateikta teisinga informacija apie iš šios teritorijos kilusių produktų kilmės šalį.

120.

Taigi gali kilti klausimas, ar „Maroko Karalystės“ įtraukimas į produktų, kilusių iš Vakarų Sacharos teritorijos, kilmės šalies etiketę taip pat suteiktų Sąjungos vartotojui objektyviai teisingą informaciją.

121.

Atsižvelgdamas į specifinę padėtį geografinėje zonoje, dėl kurios priimtas Sprendimas Vignoble Psagot, kur kai kurios Sirijos Arabų Respublikos (Golano aukštumos) arba Palestinos teritorijos (Vakarų Krantas, įskaitant Rytų Jeruzalę) dalys, iš kurių buvo kilę toje byloje aptarti produktai, buvo okupuotos „Izraelio nausėdijų“, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad papildomos informacijos apie vietą nepateikimas gali suklaidinti vartotoją ( 96 ).

122.

Vadinasi, nenurodant tikrosios kilmės vietos, vartotojai galėtų būti skatinami manyti (klaidinami), kad produktas Vakarų Kranto atveju (įskaitant Rytų Jeruzalę) yra kilęs iš Palestinos gamintojo, arba Golano aukštumų atveju – iš Sirijos gamintojo ( 97 ).

123.

Paprastos nuorodos į „Izraelio nausėdiją“ nepakaktų, kad būtų išvengta tokio pobūdžio klaidinimo ( 98 ).

124.

Šios bylos teisinės ir faktinės aplinkybės, taip pat Teisingumo Teismui iškeltas klausimas skiriasi.

125.

Vakarų Sacharos teritorija yra atskira teritorija siekiant nurodyti kilmę muitų ir ženklinimo tikslais.

126.

Tiesa, šiuo metu tik Maroko valdžios institucijos gali ir yra pripažintos Europos Sąjungos kaip turinčios įgaliojimus tikrinti produkto, kaip kilusio iš Vakarų Sacharos teritorijos, kilmę (žr. šios išvados 97 ir 98 punktus).

127.

Vis dėlto tai nereiškia, kad iš Vakarų Sacharos kilusio produkto kilmė pasikeičia, kai atliekamas tokio pobūdžio sertifikavimas.

128.

Byloje Vignoble Psagot Teisingumo Teismo buvo klausiama ne to, ar galima nurodyti dvi šalis ar teritorijas, o ar išsamesnę „kilmės vietos“ nuorodą galima pridėti prie informacijos apie kilmės šalį ar teritoriją, nepaisant to, kad sąvokos „kilmės šalis“ ir „kilmės vieta“ Reglamente dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams sujungtos jungtuku „arba“.

129.

Atsižvelgęs į tai, kad tarptautinė bendruomenė ir Europos Sąjunga prieštaravo Izraelio nausėdijoms šiose teritorijose, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nepateikus informacijos apie prekių, kilusių iš šių nausėdijų, tikrąją kilmę vartotojai netektų galimybės priimti informacija pagrįstą sprendimą pirkti ( 99 ).

130.

Vis dėlto nagrinėjamu atveju nuorodos „Maroko Karalystė“ pridėjimas prie informacijos apie aptariamų produktų kilmės šalį labiau nepaaiškintų jų kilmės vietos.

131.

Pirma, tokia informacija nėra objektyviai teisinga.

132.

Antra, gerai informuotas ir nuovokus vartotojas galėtų suprasti būtiną informaciją apie aptariamų produktų kilmę tik tuo atveju, jeigu kaip kilmės šalis būtų nurodyta vien Vakarų Sachara.

133.

Vadinasi, kad ir kokia būtų subjektyvi vartotojo pozicija dėl Maroko Karalystės buvimo Vakarų Sacharos teritorijoje, nuorodos „Maroko Karalystė“ pridėjimas ženklinant produktus, kurie nėra kilę iš šios teritorijos, gali suklaidinti vartotoją būtent dėl to, kad ji „neatspindi visos tiesos“ ( 100 ).

134.

Galiausiai, kaip per teismo posėdį paaiškino Komisija, kilmės šalies sąvokai, kaip ji suprantama pagal bendruosius ir specialiuosius prekybos standartus, taikomus aptariamiems produktams ( 101 ), reikalaujama vieno kilmės šalies pavadinimo ( 102 ).

135.

Pirma, manau, kad tai lemia sąvokos „šalis“ vartojimas vienaskaita Bendrojo reglamento dėl prekybos vaisiais ir daržovėmis tekste ir konstatuojamosiose dalyse ( 103 ).

136.

Antra, toks požiūris grindžiamas bendra „kilmės“ nustatymo logika pagal Sąjungos muitinės kodekso 60 straipsnį. Pagal šią nuostatą „tik vienoje šalyje ar teritorijoje gautos prekės“ ( 104 ) gali būti kilusios tik iš vienos šalies ar teritorijos ( 105 ).

137.

Atsižvelgiant į tai, tie patys nuoseklaus aiškinimo motyvai, kuriais remiantis Sąjungos maisto produktų ženklinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose vartojamos sąvokos „kilmė“ aiškinimas turi derėti su muitams ir išorės prekybos statistikai taikomose taisyklėse vartojamos tos pačios sąvokos aiškinimu, taip pat turėtų būti pagrindas pateikti panašų aiškinimą dėl kilmės vienaskaitiškumo ženklinimo srityje.

138.

Laikantis šių taisyklių, iš Vakarų Sacharos teritorijos kilę produktai turėtų būti ženklinami būtent kaip iš ten kilę produktai, nenurodant jokios kitos kilmės.

139.

Šiuos argumentus patvirtina Komisijos per teismo posėdį išreikšta pozicija, nes ji pritarė, jog šių taisyklių taikymas leidžia daryti išvadą, kad klaidinga ženklinti nagrinėjamus produktus kaip kilusius iš Maroko Karalystės.

140.

Vis dėlto, kaip paaiškino ir Komisija, vykstant šios teritorijos apsisprendimo procesui nereikėtų atmesti jokio rezultato tikimybės, nes Europos Sąjunga yra išreiškusi neutralią poziciją dėl Vakarų Sacharos teritorijos ateities ( 106 ).

141.

Taigi jeigu ženklinant iš Vakarų Sacharos teritorijos kilusį produktą greta nuorodos į „Vakarų Sacharą“ būtų nurodyta ir „Maroko Karalystė“, tai prieštarautų Europos Sąjungos išreikštai pozicijai dėl Vakarų Sacharos teritorijos, būtų pažeistas reikalavimas pateikti „teisingą, neutralią ir objektyvią“ ( 107 ) informaciją apie aptariamų produktų kilmės šalį ir Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimas reikalauti ženklinant nurodyti tik vieną kilmę.

142.

Darytina išvada, kad aptariamų produktų kilmės šalies etiketėje neturi būti jokios kitos teritorijos pavadinimo nei Vakarų Sachara.

143.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) pateiktus prejudicinius klausimus: