1.

Ar ūkio subjektas, importuojantis tam tikros rūšies naftos produktą, gali būti įpareigotas kaupti kitos rūšies naftos produkto atsargas pagal Direktyvos 2009/119/EB ( 2 ) 3 straipsnį, ir, jeigu taip, kokia yra šio įpareigojimo apimtis?

2.

Tokie iš esmės yra klausimai, kuriuos pateikė Administrativen sad – Varna (Varnos administracinis teismas, Bulgarija) ir kuriais Teisingumo Teismo prašoma pirmą kartą išaiškinti ( 3 ) Direktyvą 2009/119, siekiant nustatyti valstybių narių diskreciją vykdant savo pareigą laikyti privalomąsias atsargas. Abu prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl, pirma, Direktyvos 2009/119 33 konstatuojamosios dalies, 1 straipsnio, 2 straipsnio pirmos pastraipos i ir j punktų, taip pat jos 3 ir 8 straipsnių (toliau – bylai reikšmingos Direktyvos 2009/119 nuostatos) ir, antra, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 straipsnio bei 52 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

3.

Šie prašymai pateikti nagrinėjant Trade Express‑L OOD (toliau – Trade Express) (byla C‑395/22) bei DEVNIA TSIMENT AD (toliau – Devnia Tsiment) (byla C‑428/22) ir Zamestnik-predsedatel na Darzhavna agentsia „Darzhaven rezerv i voennovremenni zapasi“ (Nacionalinės agentūros „Valstybės rezervai ir atsargos karo metu“ pirmininko pavaduotojas, Bulgarija; toliau – nacionalinės agentūros pirmininko pavaduotojas) ginčus dėl to, ar šio subjekto įsakymai dėl minėtų dviejų bendrovių privalomųjų mazuto atsargų kaupimo ir laikymo yra teisėti.

4.

Pagal Bulgarijos teisės aktus visi ūkio subjektai, kurie atitinkamais metais importavo energetikos produktus, turi kaupti privalomąsias atsargas. Pagal šiuos teisės aktus kaip privalomosios atsargos gali būti kaupiama tik žalia nafta ir keturių rūšių naftos produktai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pagrindinėse bylose į Bulgariją importavo atitinkamai dviejų rūšių produktus, priskiriamus prie Reglamento (EB) Nr. 1099/2008 ( 4 ) A priedo 3.4 skyriuje nurodytos kategorijos „Nafta (žalia nafta ir naftos produktai)“, t. y. naftos koksą ir tepamąsias alyvas. Dėl šio importo pareiškėjoms buvo nustatytas įpareigojimas savo lėšomis ir savo vardu vienus metus kaupti tam tikrus kiekius kito naftos produkto, t. y. mazuto, privalomąsias atsargas. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme jos iš esmės ginčija šį įpareigojimą ir teigia, kad nevykdo jokios ekonominės veiklos su mazutu ir kad dėl įpareigojimo kaupti šio produkto privalomąsias atsargas joms atsirado nepagrįsta finansinė našta, prieštaraujanti tiek Direktyvos 2009/119, tiek Chartijos nuostatoms.

5.

Būtent atsižvelgdamas į Bulgarijos Respublikoje egzistuojantį reglamentavimą ( 5 ) Teisingumo Teismas turės įvertinti valstybių narių įgaliojimus nustatyti produktų, kurių atsargas reikia privalomai saugoti, rūšis ir sąlygas, kuriomis jos gali įpareigoti ūkio subjektus kaupti tokias atsargas.

6.

Pirmosios naftos ir naftos produktų privalomąsias atsargas reglamentuojančios taisyklės buvo įtvirtintos Direktyvoje 68/414 ( 6 ), paskutinį kartą iš dalies pakeistoje 1998 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 98/93/EB ( 7 ) ir vėliau panaikintoje Direktyva 2006/67 ( 8 ). Direktyva 2006/67 savo ruožtu buvo panaikinta Direktyva 2009/119. Būtent pastaroji direktyva šiuo metu galioja ir taikoma pagrindinėse bylose ratione temporis.

7.

Direktyvos 2009/119 2, 5, 8, 10, 11 ir 33 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

<…>

<…>

8.

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Tikslas“ nurodyta:

„Šia direktyva nustatomos taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti aukšto lygio naftos tiekimo saugumą Bendrijoje pasitelkiant patikimus ir skaidrius mechanizmus, grindžiamus valstybių narių tarpusavio solidarumu, išlaikyti privalomąsias žalios naftos ir (arba) naftos produktų atsargas ir įdiegti būtinas procedūrines priemones rimtoms tiekimo problemoms spręsti.“

9.

Minėtos direktyvos 2 straipsnio pirmos pastraipos f, i, j ir l punktuose pateiktos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>

10.

Tos pačios direktyvos 3 straipsnyje „Privalomosios atsargos. Atsargų saugojimo įpareigojimų apskaičiavimas“ numatyta:

„1.   Valstybės narės priima tokius įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie gali būti reikalingi, kad ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 31 d. užtikrintų, jog Bendrijoje nuolat būtų išlaikytas joms skirtas bendras naftos atsargų kiekis, kuris sudarytų ne mažiau kaip 90 dienų vidutinio dienos grynojo importo arba 61 dieną vidutinio dienos vidaus suvartojimo, priklausomai nuo to, kuris kiekis yra didesnis.

2.   Vidutinis dienos grynasis importas, į kurį reikia atsižvelgti, apskaičiuojamas remiantis praėjusių kalendorinių metų žalios naftos importo ekvivalentu, nustatytu pagal I priede nustatytą metodą ir procedūras.

Vidutinis dienos vidaus suvartojimas, į kurį reikia atsižvelgti, apskaičiuojamas remiantis vidutinio vidaus suvartojimo per praėjusius kalendorinius metus žalios naftos ekvivalentu, nustatytu ir apskaičiuotu pagal II priede nustatytą metodą ir procedūras.

3.   Tačiau nepaisant 2 dalies, laikotarpiu nuo kiekvienų kalendorinių metų sausio 1 d. iki birželio 30 d. toje dalyje nurodyto grynojo importo ir vidaus suvartojimo dienos vidurkiai nustatomi remiantis priešpaskutiniais kalendoriniais metais prieš konkrečius kalendorinius metus importuotu ar suvartotu kiekiu.

4.   Šiame straipsnyje nurodyti atsargų saugojimo įpareigojimų apskaičiavimo metodai ir procedūros gali būti iš dalies keičiami pagal 23 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą.“

11.

Direktyvos 2009/119 4 straipsnio „Atsargų kiekių apskaičiavimas“ 1 dalyje nurodyta, kad „atsargų kiekiai apskaičiuojami naudojant III priede nustatytus metodus. <…>“

12.

Šios direktyvos 7 straipsnio „Centrinės saugyklos“ (toliau – CS) 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės gali įsteigti CS. <…>

2.   Pagrindinis CS tikslas – įsigyti, išlaikyti ir parduoti naftos atsargas šios direktyvos tikslais ar siekiant įgyvendinti tarptautinius susitarimus dėl naftos atsargų saugojimo. Ji yra vienintelė įstaiga ar tarnyba, kuriai gali būti suteikti įgaliojimai įsigyti arba parduoti specialiąsias atsargas.“

13.

Tos pačios direktyvos 8 straipsnyje „Ūkinės veiklos vykdytojai“ numatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad ūkinės veiklos vykdytojui, kurį ji įpareigoja saugoti atsargas, kad būtų vykdomi 3 straipsnyje nustatyti įpareigojimai, būtų suteikta teisė ūkinės veiklos vykdytojo nuožiūra perleisti bent dalį šių įpareigojimų tik:

Pagal c ir d punktus perleistų įpareigojimų negalima pakartotinai perleisti. Visi b ir c punktuose nurodytų perleidimų pakeitimai ar galiojimo pratęsimai atliekami tik gavus visų valstybių narių, kurios davė leidimą perleidimui, išankstinį leidimą. Bet koks d punkte nurodyto perleidimo pakeitimas ar pratęsimas laikomas nauju perleidimu.

2.   Kiekviena valstybė narė gali apriboti ūkinės veiklos vykdytojų, kuriuos ji įpareigoja ar įpareigojo saugoti atsargas, perleidimo teises. <…>

3.   Neatsižvelgiant į 1 ir 2 dalių nuostatas, valstybė narė gali įpareigoti ūkinės veiklos vykdytoją perleisti valstybės narės centrinės saugyklos bent dalį jam nustatytų atsargų saugojimo įpareigojimų.

4.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad, likus ne mažiau kaip 200 dienų iki laikotarpio, su kuriuo yra susijęs nustatytas įpareigojimas, pradžios, ūkinės veiklos vykdytojai būtų informuoti apie tvarką, kuri bus naudojama apskaičiuojant jiems nustatytus atsargų saugojimo įpareigojimus. Ūkinės veiklos vykdytojai teise perleisti atsargų saugojimo įpareigojimus centrinėms saugykloms turi pasinaudoti likus ne mažiau kaip 170 dienų iki laikotarpio, su kuriuo yra susijęs atitinkamas įpareigojimas, pradžios. <…>“

14.

Tos pačios direktyvos 9 straipsnyje „Specialiosios atsargos“ 1 ir 5 dalyse nurodyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų sąlygų, gali įsipareigoti išlaikyti minimalų naftos atsargų kiekį, apskaičiuotą pagal vartojimo dienų skaičių. <…>

<…>

5.   Kiekviena valstybė narė, kuri neįsipareigojo atitinkamais kalendoriniais metais ne trumpiau nei 30 dienų išlaikyti specialiąsias atsargas, užtikrina, kad ne mažiau nei trečdalį jų įsipareigotų saugoti atsargų sudarytų 2 ir 3 dalyse nurodyti produktai. <…>“

15.

Direktyvos 2009/119 III priede nustatyti „Saugomų atsargų kiekio apskaičiavimo metodai“. Jos trečioji ir penktoji–septintoji įtraukos suformuluotos taip:

„Žalios naftos atsargos sumažinamos 4 %, tai atitinka vidutinį našumą, išreikštą pirminiu benzinu.

<…>

Kitų naftos produktų kiekis apskaičiuojamas taikant vieną iš dviejų toliau nurodytų metodų. Valstybės narės pasirinktąjį metodą privalo taikyti visus atitinkamus kalendorinius metus.

Valstybės narės gali:

Apskaičiuojant atsargas, galima įtraukti kiekį, saugomą:

<…>“

16.

Reglamento Nr. 1099/2008 2 straipsnio d punkte sąvoka „energetikos produktai“ šiame reglamente apibrėžiama kaip „degusis kuras, šiluma, atsinaujinanti energija, elektros energija arba bet kokia kita energijos forma“.

17.

Minėto reglamento A priede pateikti „Terminų paaiškinimai“. Šio priedo 3.4 skyriuje apibrėžta sąvoka „Nafta (žalia nafta ir naftos produktai)“.

18.

Minėto priedo 3.4.20 punkte sąvoka „Tepalai“ apibrėžta taip:

„Iš distiliato šalutinių produktų gauti angliavandeniliai. Jie dažniausiai naudojami guolių paviršių trinčiai mažinti. Įtraukiamos visos prekinės tepamosios alyvos markės, pradedant šeivine alyva ir baigiant cilindrine alyva, ir visos kitos, naudojamos plastiškuosiuose tepaluose, variklinėje alyvoje ir visose tepalams naudojamos bazinės alyvos markėse.“

19.

To paties priedo 3.4.23 punkte sąvoka „Naftos koksas“ apibrėžta taip:

„Juodos spalvos kietas šalutinis produktas, dažniausiai gaunamas atliekant naftos išvestinės žaliavos, vakuumo likučių, deguto ir pikio krekingą arba koksavimą uždelsto arba skystojo koksavimo metu. Jį daugiausiai sudaro anglis (90–95 %) ir mažas pelenų kiekis. Naudojamas plieno pramonėje kaip žaliava kokso krosnyse, kurui, elektrodų ir chemikalų gamybai. Dvi pagrindinės rūšys yra žaliasis koksas ir degtas koksas. Įtraukiamas vadinamasis katalizavimo koksas, kuris nusėda ant katalizatoriaus rafinavimo metu; šis koksas negali būti naudojamas antrą kartą ir paprastai sudeginamas kaip naftos perdirbimo gamyklų kuras.“

20.

2013 m. vasario 15 d.Zakon za zapasite ot neft i neftoprodukti (Įstatymas dėl naftos ir naftos produktų atsargų, toliau – ZZNN) ( 9 ), kuriuo Direktyva 2009/119 buvo perkelta į Bulgarijos teisę, 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[ZZNN] reglamentuotas privalomųjų naftos atsargų ir specialiųjų naftos produktų atsargų kaupimas, laikymas, atnaujinimas, naudojimas bei atkūrimas ir nustatytos būtinosios procedūrinės priemonės rimtoms tiekimo problemoms spręsti“.

21.

ZZNN 2 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta:

„1.   Pagal šį įstatymą turi būti kaupiamos, laikomos, atnaujinamos, naudojamos, atkuriamos ir kontroliuojamos naftos ir toliau išvardytų kategorijų naftos produktų privalomosios atsargos: 1) variklių benzinas; 2) dyzelinas, benzininiai reaktyviniai degalai ir dyzelinių variklių degalai; 3) mazutas; 4) propano-butano dujos.

<…>

4.   Šis įstatymas taikomas energetikos produktams, nurodytiems [Reglamento Nr. 1099/2008] A priedo 3.4 skyriuje, ir mazutui, išskyrus atvejus, kai šalies teritorijoje jie tiekiami pramoninėse pakuotėse, kurių neto masė neviršija 1 kg.“

22.

ZZNN 3 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„Įpareigotieji asmenys savo vardu ir savo lėšomis patys organizuoja ir finansuoja jiems nurodyto dydžio privalomųjų atsargų kaupimą, laikymą, atnaujinimą ir atkūrimą.“

23.

ZZNN 21 straipsnio 1 ir 11 dalyse numatyta:

„1.   Privalomosios atsargos gali būti laikomos naftos ir (arba) naftos produktų, nurodytų 2 straipsnio 1 dalyje, pavidalu.

<…>

11.   Mazuto privalomųjų atsargų lygis, nustatomas atsižvelgiant į grynąjį importą ir atvežimą į Bendriją, taip pat vidutinį dienos suvartojimą, gali būti kaupiamas ir laikomas iki 100 % dyzelino, automobiliams skirto benzino ir (arba) dyzelinių variklių degalų, pavidalu, kurių kiekis turi būti lygus prašomam pakeisti mazuto atsargų kiekiui.“

24.

Trade Express, pareiškėja pagrindinėje byloje, dėl kurios pradėta byla C‑395/22, Bulgarijoje deklaravo 89,6 t tepamųjų alyvų įsigijimą Bendrijos viduje 2020 m. Šios tepamosios alyvos, patenkančios į Reglamento Nr. 1099/2008 A priedo 3.4 skyriaus 3.4.20 punkto taikymo sritį, buvo skirtos parduoti. Tais pačiais metais Trade Express nevykdė jokios kitos ekonominės veiklos, susijusios su kitais tame pačiame priede nurodytais produktais.

25.

Devnia Tsiment, pareiškėja pagrindinėje byloje, dėl kurios pradėta byla C‑428/22, deklaravo, kad 2020 m. į Bulgariją importavo 34657,39 t naftos kokso. Šis naftos koksas, patenkantis į Reglamento Nr. 1099/2008 A priedo 3.4 skyriaus 3.4.23 punkto taikymo sritį, buvo naudojamas mineraloginiame procese gaminant neplakiruotą cementą, vadinamąjį klinkerį. Tais pačiais metais Devnia Tsiment nevykdė jokios ekonominės veiklos, susijusios su kitų rūšių produktais, išvardytais tame pačiame priede.

26.

Dėl šios veiklos dviem 2021 m. balandžio 29 d. įsakymais (toliau kartu – ginčijami įsakymai) Nacionalinės agentūros pirmininko pavaduotojas nurodė atitinkamai Devnia Tsiment ir Trade Express savo sąskaita bei savo lėšomis 2021 m. liepos 1 d.–2022 m. birželio 30 d. laikotarpiu sukaupti ir laikyti mazuto privalomųjų atsargų kiekį. Devnia Tsiment buvo nurodyta sukaupti ir laikyti 7806,058 t atsargas, o Trade Express – 15,947 t.

27.

Kiekviena iš šių bendrovių kreipėsi į Administrativen sad – Varna (Varnos administracinis teismas), prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą šiose bylose, dėl jai skirto įsakymo panaikinimo. Jos ginčija ginčijamų įsakymų teisėtumą, iš esmės teigdamos, kad nacionalinės teisės aktai nesuderinami su Direktyva 2009/119 tiek, kiek juose ūkio subjektams nustatytas įpareigojimas saugoti kitų naftos produktų nei tie, kurie yra jų ūkinės veiklos objektas, privalomąsias atsargas ( 10 ).

28.

Minėtas teismas konstatuoja, kad Devnia Tsiment ir Trade Express 2020 m. nevykdė ir šiuo metu vis dar nevykdo jokios ekonominės veiklos, kuri lemtų Reglamento Nr. 1099/2008 A priedo 3.4 skyriuje išvardytų rūšių produktų, išskyrus atitinkamai naftos koksą ir tepamąsias alyvas, naudojimą. Jis pabrėžia, kad šios bendrovės neturi nei pagal Nacionalinės agentūros pirmininko pavaduotojo reikalaujamo mazuto privalomųjų atsargų kiekio, nei tokių atsargų saugojimo sandėlio, todėl jos nėra naftos produktų „sandėliai“, kaip tai suprantama pagal ZZNN. Dėl to privalomųjų atsargų kaupimas ir sandėliavimas reikštų, pirma, didelę finansinę naštą, nes jos būtų priverstos arba nupirkti reikalaujamą privalomųjų mazuto atsargų kiekį, arba už užmokestį perduoti įsipareigojimus kitiems ūkio subjektams, ir, antra, kad būtinas techninis terminas naftos produktų saugojimo sandėlio registravimo procedūrai atlikti.

29.

Minėtas teismas nurodo, kad bylose, kuriose nagrinėti panašūs ginčai, kaip kilę pagrindinėse bylose, Varhoven administrativen sad (Aukščiausiasis administracinis teismas, Bulgarija) atmetė bendrovių, kurios importavo naftos koksą ar tepamąsias alyvas arba vykdė jų įsigijimus Bendrijos viduje pažeisdamos įsakymus, kuriais jos buvo įpareigotos kaupti rezervines mazuto atsargas, skundus ( 11 ).

30.

Vis dėlto prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl šių teisės aktų suderinamumo su atitinkamomis Direktyvos 2009/119 nuostatomis, siejamomis su Chartija.

31.

To teismo nuomone, iš Direktyvos 2009/119 33 konstatuojamosios dalies, 2 straipsnio pirmos pastraipos i ir j punktų, taip pat jos 3 ir 8 straipsnių iš esmės matyti, kad šia direktyva siekiama, kad būtų sukauptos privalomosios visų produktų, nurodytų Reglamento Nr. 1099/2008 A priedo 3.4 skyriuje „Žalia nafta ir naftos produktai“, t. y. visų 24 tokių produktų pogrupių, o ne vien kai kurių iš jų, atsargos.

32.

Bulgarijos teisės aktuose numatytas įpareigojimas kaupti tokias atsargas taikomas tik naftai ir kitiems keturiems naftos produktams, tarp jų – mazutui ( 12 ). Pagal juos kiekvienas ūkio subjektas, importuojantis tame skyriuje nurodytus produktus, yra įpareigotas kaupti ir laikyti privalomąsias vieno iš šių keturių naftos produktų atsargas. Konkrečiai kalbant, pagal šiuos teisės aktus ūkio subjektui, savo veiklai naudojančiam tik tepamąsias alyvas ar naftos koksą, gali būti nustatyta pareiga kaupti privalomąsias mazuto atsargas, net jeigu jis su juo nevykdo jokios veiklos. Minėtas teismas linkęs manyti, kad toks įpareigojimas prieštarauja Direktyvos 2009/119 tikslams ir esmei, taip pat Chartijoje įtvirtintam proporcingumo principui.

33.

Iš tiesų dėl ūkio subjektui nustatytos pareigos saugoti naftos produkto, kurio jis nenaudoja savo ekonominei veiklai, atsargas, jis būtų priverstas, perleidžiant dalį jam tenkančio įpareigojimo, pirkti arba skolintis reikalingą šio produkto kiekį ir saugoti jį pagal teisės aktų reikalavimus. Dėl to jis patirtų didelę finansinę naštą ( 13 ), būtų daromas poveikis vidaus rinkos ir konkurencijos taisyklėms. Atsižvelgiant į Direktyvos 2009/119 logiką ir nuoseklumo reikalavimą, lyg reikėtų pritarti aiškinimui, kad tokiam ūkio subjektui nustatytini tokie įpareigojimai natūra, kurie nesukeltų pernelyg didelių suvaržymų (pavyzdžiui, pareiga saugoti energetikos produkto, naudojamo šio subjekto ekonominei veiklai, atsargas), siekiant užtikrinti tinkamą Sąjungos viešųjų interesų ir privačiųjų interesų (t. y. kišimosi į privačią teisinę sritį) pusiausvyrą. Be to, pagal Bulgarijos teisės aktus neleidžiama atsižvelgti į poveikį, kurį atitinkamo ūkio subjekto finansinei padėčiai ir konkurencingumui turi administraciniai reikalavimai ir finansiniai ištekliai, būtini norint sukaupti ir laikyti privalomąsias atsargas, atitinkamu atveju susijusias su jo ekonominei veiklai nenaudojamu produktu.

34.

Šiomis aplinkybėmis Administrativen sad – Varna (Varnos administracinis teismas, Portugalija) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiose abiejose bylose iš esmės analogiškus prejudicinius klausimus:

35.

2022 m. rugpjūčio 9 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu šios bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas. Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Devnia Tsiment, Bulgarijos, Nyderlandų ir Slovakijos vyriausybės, taip pat Komisija. Per 2023 m. liepos 5 d. vykusį teismo posėdį šios šalys, išskyrus Slovakijos vyriausybę, buvo išklausytos ir atsakė į Teisingumo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

36.

Pirmiausia manau, kad, siekiant aiškumo, būtų tikslinga performuluoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus prejudicinius klausimus. Šis teismas iš esmės klausia, ar atitinkamos Direktyvos 2009/119 nuostatos, siejamos su Chartijos 17 straipsniu ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos:

37.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar vykdydama įsipareigojimus pagal Direktyvos 2009/119 3 straipsnį valstybė narė gali reikalauti, kad „ūkinės veiklos vykdytojas“, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 8 straipsnį, kuris importavo Reglamento Nr. 1099/2008 A priedo 3.4 skyriuje nurodytą energetikos produktą, kauptų ir laikytų „privalomąsias atsargas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio pirmos pastraipos j punktą.

38.

Manau akivaizdu, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

39.

Šiuo tikslu reikėtų pateikti kelias įžangines pastabas.

40.

Pirmiausia, manau, naudinga priminti, kad, siekiant 1968 m. ir 2006 m. direktyvų tęstinumo ( 14 ), kaip matyti iš Direktyvos 2009/119 1 straipsnio, siejamo su jos 3 ir 33 konstatuojamosiomis dalimis, ja siekiama: i) stiprinti ir užtikrinti aukšto lygio naftos tiekimo saugumą Sąjungoje pasitelkiant patikimus ir skaidrius mechanizmus, pagrįstus valstybių narių tarpusavio solidarumu, kartu laikantis vidaus rinkos ir konkurencijos taisyklių; ii) laikyti privalomąsias žalios naftos ir (arba) naftos produktų atsargas; ir iii) įdiegti būtinas procedūrines priemones rimtoms tiekimo problemoms spręsti. Tuo remiantis darytina išvada, kad dėl šio valstybių narių solidarumo kiekvienos valstybės narės sukauptos naftos atsargos sudaro dalį bendrų Sąjungos išteklių. Šios direktyvos 8 konstatuojamojoje dalyje tai patvirtinama, nurodant, kad „naftos atsargų turėjimas ir energijos tiekimo saugumo užtikrinimas yra labai svarbūs valstybių narių ir [Sąjungos] viešojo saugumo elementai“ ( 15 ).

41.

Be to, reikia pabrėžti, kad pagal Direktyvos 2009/119 3 straipsnio 1 dalį „valstybės narės priima tokius įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie gali būti reikalingi, kad <…> [Sąjungoje] nuolat būtų išlaikytas joms skirtas bendras naftos atsargų kiekis, kuris sudarytų ne mažiau kaip 90 dienų vidutinio dienos grynojo importo arba 61 dieną vidutinio dienos vidaus suvartojimo“. Iš šios nuostatos formuluotės matyti, pirma, kad valstybės narės pačios turi nustatyti, kaip jos vykdys joms pagal šią direktyvą tenkančius įpareigojimus ( 16 ), ir, antra, kad minėtoje direktyvoje vis dėlto nustatyti šių privalomųjų atsargų apskaičiavimo metodai ir taisyklės, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas laiko tinkamomis.

42.

Galiausiai įgyvendindamos joms tenkančius įpareigojimus valstybės narės turi galimybę ūkio subjektams nustatyti atsargų saugojimo įpareigojimus. Iš įvairių Direktyvos 2009/119 nuostatų matyti, kad įpareigojimas kaupti atsargas tenka ne vien valstybės narės CS ( 17 ) – jis gali būti (išimtinai arba papildomai) nustatomas pramonės subjektams ir ūkinės veiklos vykdytojams ( 18 ).

43.

Taigi, siekiant atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą, reikia nustatyti, ar Direktyvoje 2009/119 konkrečiai nurodyta ūkio subjektų kategorija, kuri gali būti įpareigota saugoti atsargas.

44.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į jos kontekstą, teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ir prireikus jo genezę ( 19 ).

45.

Dėl įvairių Direktyvos 2009/119 nuostatų formuluotės pirmiausia reikia konstatuoti, kad daugelyje jų vartojama sąvoka „ūkinės veiklos vykdytojas“, tačiau šioje direktyvoje ši sąvoka aiškiai neapibrėžta ( 20 ). Šios direktyvos 8 straipsnyje, savo ruožtu pavadintame „Ūkinės veiklos vykdytojai“, reglamentuota ūkio subjektui suteikta galimybė perleisti bent dalį jam nustatyto atsargų saugojimo įpareigojimo valstybės narės ar kitų valstybių narių CS ( 21 ) arba kitiems ūkio subjektams, turintiems atsargų ar perteklinių saugojimo pajėgumų likusioje Sąjungos dalyje ar valstybėje narėje ( 22 ), tačiau nepatikslinta įmonių kategorija, prie kurios priskiriami tokie veiklos vykdytojai.

46.

Be to, reikia pažymėti, kad, vertinant kontekstą, „ūkinės veiklos vykdytojo“ sąvokos ribas galima nustatyti iš kitų Direktyvos 2009/119 nuostatų.

47.

Pirma, šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad „valstybės narės įsteigta centrinė saugykla – įstaiga ar tarnyba, kuri nesiekia pelno ir veikia vadovaudamasi bendru interesu, ji nelaikoma ūkinės veiklos vykdytoju, kaip apibrėžta šioje direktyvoje ( 23 ). Atvirkščiai, bet kuri pelno siekianti įmonė galėtų būti laikoma „ūkinės veiklos vykdytoju“, kaip jis suprantamas pagal šią direktyvą.

48.

Antra, minėtos direktyvos 2 straipsnio pirmos pastraipos k punkte numatyta, kad yra „ūkinės veiklos vykdytojų“, kurie turi vadinamųjų „komercinių“ atsargų, t. y. naftos atsargų, tačiau, remiantis šia direktyva, jų neprivaloma laikyti. Tai reiškia, kad sąvoka „ūkinės veiklos vykdytojas“ vartojama kaip bendrinė ir nereiškia vien veiklos vykdytojų, kuriems tenka pareiga kaupti naftos atsargas.

49.

Trečia, tos direktyvos 3 straipsnyje, kuriame aprašoma, kaip turi būti apskaičiuojamas atsargų kiekis, kurį valstybės narės turi saugoti, daroma nuoroda būtent į „vidutinį dienos grynąjį importą“, kuris savo ruožtu, kaip matyti iš šio straipsnio 2 dalies, apskaičiuojamas remiantis praėjusių kalendorinių metų žalios naftos importo ekvivalentu, nustatytu pagal I priede nustatytą metodą ir procedūras. Taikydamos šiame I priede numatytą 2-ąjį metodą, valstybės narės gali šį skaičiavimą atlikti remdamosi „grynojo visų kitų naftos produktų, apibrėžtų Reglamento <…> Nr. 1099/2008 A priedo 3.4 skyriuje, importo suma“. Vadinasi, kadangi ūkinės veiklos vykdytojai, kurie importuoja tokius produktus, prisideda prie bendros valstybės pareigos kaupti privalomąsias atsargas, nuoseklu, kad šie veiklos vykdytojai turėtų (potencialiai) pareigas kaupti ir laikyti tokias atsargas.

50.

Trečia, man atrodo, kad platų sąvokos „ūkinės veiklos vykdytojas“ aiškinimą patvirtina pats tikslas, kurio siekiama Direktyva 2009/119 – užtikrinti aukšto lygio tiekimo saugumą ( 24 ). Atsižvelgiant į šį tikslą, atrodo nuoseklu, kad įmonės, kurioms gali būti nustatytas įpareigojimas turėti atsargų, turi galėti turėti energetikos produktų, sudarančių naftos atsargas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio pirmos pastraipos i punktą.

51.

Galiausiai, ketvirta, man atrodo, kad platų šios sąvokos aiškinimą patvirtina Direktyvos 2009/119 genezė, kuri leidžia nustatyti papildomas šių veiklos vykdytojų savybes.

52.

Iš tiesų šios sąvokos šaknų galima ieškoti 1968 m. direktyvoje, kurios 4 konstatuojamojoje dalyje buvo nurodyta, kad „gamyba pačioje valstybėje savaime duoda tiekimo garantijas“ ir kad „gamybos pačioje Bendrijoje sąlygos ir didesnės tiekimo saugumo garantijos, būdingos tai gamybai, leidžia valstybėms narėms nustatyti atsargų kiekio palaikymo pareigą importui“ ( 25 ). Tos direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad į privalomąsias atsargas galima įtraukti, be kita ko, „atsargas, kurias sukaupia naftos perdirbimo įmonės ir importo, saugojimo ar didmeninio paskirstymo firmos“, „atsargas, kurias sukaupia stambūs vartotojai, kurie pagal nacionalinių įstatymų nuostatas privalo turėti pastovių atsargų“, ir „atsargas, laikomas baržose ir pakrančių laivuose, pervežančiuose naftos produktus šalies teritorijoje, jei kompetentingos institucijos turi galimybę tas atsargas patikrinti ir jei tomis atsargomis galima nedelsiant pasinaudoti“ ( 26 ). Šias nuostatas atitinkančios nuostatos šiuo metu iš esmės įtvirtintos Direktyvos 2009/119 III priedo septintoje pastraipoje, kurioje nustatyti energetikos produktų kiekiai, į kuriuos galima atsižvelgti apskaičiuojant atsargas ( 27 ).

53.

Taigi manau, kad sąvoka „ūkinės veiklos vykdytojas“ turi būti suprantama kaip apimanti bet kurį rinkoje veikiantį veiklos vykdytoją, vykdantį veiklą Reglamento Nr. 1099/2008 A priedo 3.4 skyriuje išvardytų energetikos produktų gamybos, importo ar pardavimo srityje, arba veiklą, susijusią su tokių produktų naudojimu jei ne pramoniniais tikslais, tai bent dideliu mastu. Taigi sąvoka „ūkinės veiklos vykdytojas“ gali apimti ne tik gamintojus (pavyzdžiui, naftos perdirbimo įmones), bet ir prekiautojus naftos produktais (pavyzdžiui, Trade Express) arba gamintojus, naudojančius naftos produktus gamybos tikslais (pavyzdžiui, Devnia Tsiment), kuriems iš esmės taip pat gali būti nustatyta atsargų saugojimo pareiga.

54.

Tuo remiantis darytina išvada, kad nors Direktyvoje 2009/119 neapibrėžti nei ūkinės veiklos vykdytojai, kuriems gali būti nustatyti privalomųjų atsargų saugojimo įpareigojimai, nei tai, kaip valstybės narės turi nustatyti šiuos veiklos vykdytojus, taip paliekant joms diskreciją nuspręsti, kurios įmonės privalo saugoti šias atsargas, analizė, atlikta atsižvelgiant į šios direktyvos kontekstinį, teleologinį ir istorinį aiškinimą, leidžia tiksliau apibrėžti sąvokos „ūkinės veiklos vykdytojas“, kuri išlieka labai plati, ribas.

55.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į pirmąjį (performuluotą) klausimą atsakyti: Direktyvos 2009/119 nuostatos, siejamos su Chartijos 17 straipsniu ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos ūkinės veiklos vykdytojas, importavęs Reglamento Nr. 1099/2008 A priedo 3.4 skyriuje išvardytus energetikos produktus, gali būti įpareigotas kaupti privalomąsias atsargas.

56.

Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar valstybė narė, vykdydama įsipareigojimus pagal Direktyvos 2009/119 3 straipsnį, gali apriboti privalomąsias atsargas sudarančių energetikos produktų rūšis ir reikalauti tik dalies Reglamento Nr. 1099/2008 A priedo 3.4 skyriuje išvardytų produktų rūšių.

57.

Manau, kad ir į šį klausimą reikėtų atsakyti teigiamai.

58.

Pirmiausia, kaip nurodyta šios išvados 41 punkte, primenu, kad valstybės narės teisė nustatyti įpareigojimą kaupti privalomąsias atsargas kyla iš Direktyvos 2009/119 3 straipsnio 1 dalies, kurioje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad būtų išlaikytas „bendras naftos atsargų kiekis“. Šios direktyvos 2 straipsnio pirmos pastraipos i punkte „naftos atsargos“ apibrėžiamos kaip „energetikos produktų, išvardytų Reglamento <…> Nr. 1099/2008 A priedo 3.4 skyriuje, atsargos“. Šiame skyriuje „Nafta (žalia nafta ir naftos produktai)“ pateikiamas 24 rūšių produktų sąrašas. Šiuo klausimu Reglamentas Nr. 1099/2008, palyginti su Direktyva 2009/119, yra tik orientacinis dokumentas ( 28 ).

59.

Kadangi šiose dviejose nuostatose bendrai nurodomos Reglamento Nr. 1099/2008 A priedo 3.4 skyriuje išvardytų energetikos produktų atsargos, galima manyti, kad atsargų saugojimo įpareigojimas taikomas visiems šiems produktams. Vadinasi, iš esmės valstybė narė turi turėti galimybę nustatyti ūkinės veiklos vykdytojams atsargų saugojimo įpareigojimą, kuris apimtų visus minėtos direktyvos 2 straipsnio i punkte nurodytus naftos produktus.

60.

Vis dėlto remiantis šiomis dviem nuostatomis negalima daryti išvados, jog Direktyva 2009/119 valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad būtų nuolat saugomos kiekvieno iš Reglamento Nr. 1099/2008 A priedo 3.4 skyriuje išvardytų produktų atsargos ar kad jos negali apriboti energetikos produktų rūšių, sudarančių jų privalomąsias atsargas.

61.

Iš tiesų, pirma, dėl šioms byloms reikšmingų nuostatų formuluotės reikia pažymėti, kad Direktyvos 2009/119 2 straipsnio pirmos pastraipos j punkte „privalomosios atsargos“ apibrėžiamos kaip „naftos atsargos, kurias pagal 3 straipsnį privalo laikyti kiekviena valstybė narė“. Vis dėlto šios direktyvos 3 straipsnyje aprašomas tik atsargų kiekio, kurį valstybės narės privalo laikyti, apskaičiavimo metodas, kaip atspirties tašką naudojant „vidutinį dienos grynąjį importą“ arba „vidutinį dienos vidaus suvartojimą“ ( 29 ), kurie savo ruožtu apskaičiuojami pagal žalios naftos ekvivalentą. Kalbant konkrečiau, privalomosios atsargos turi būti kaupiamos pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies pirmoje ir antroje pastraipose nurodytus privalomųjų atsargų apskaičiavimo metodus ir taisykles (šiose nuostatose atitinkamai daroma nuoroda į šios direktyvos I ir II priedus) ir tos pačios direktyvos 3 straipsnio 3 dalį. Taigi šiame 3 straipsnyje nustatyta ne konkreti privalomųjų atsargų, kurias valstybės narės turi turėti, sudėtis, o tik jų kiekis.

62.

Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad pozicija, kuria grindžiama galiojanti direktyva, skiriasi nuo pozicijos, kurios laikytasi ankstesnėse jos redakcijose, kai iš esmės buvo reikalaujama, kad valstybės narės laikytų tam tikrą kiekvienos iš trijų kategorijų naftos produktų atsargų kiekį: „a) variklių benzino ir aviacinio kuro (aviacinio benzino ir benzino tipo reaktyvinio kuro); b) gazolio, dyzelino, žibalo ir žibalo tipo reaktyvinio kuro; ir c) mazuto“ ( 30 ). Kaip matyti iš galiojančios direktyvos 5 konstatuojamosios dalies, šis pakeitimas buvo grindžiamas siekiu pritaikyti atsargų saugojimo įpareigojimų apskaičiavimo metodą, siekiant juos priderinti prie metodų, naudojamų pagal TEA susitarimą, t. y. dėl praktinių priežasčių ir siekiant sumažinti administracinę naštą ( 31 ).

63.

Vadinasi, priešingai nei direktyvose, galiojusiose iki Direktyvos 2009/119 priėmimo, pastarojoje nebenustatyta prievolės saugoti tam tikrų kategorijų produktus, o tai rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą palikti valstybėms narėms galimybę laisvai pasirinkti produktus, kurie gali būti privalomųjų atsargų dalis.

64.

Antra, man atrodo, kad tokį aiškinimą patvirtina konteksto elementai.

65.

Pirma, pagal šios direktyvos 4 straipsnį „Atsargų kiekių apskaičiavimas“ atsargų kiekis apskaičiuojamas remiantis „žalios naftos ekvivalentu“ pagal šios direktyvos III priede nurodytus metodus ( 32 ). Viena vertus, pagal šio III priedo trečią pastraipą, kurioje nurodoma „žalia nafta“, turi būti sudedami žalios naftos kiekiai (šį skaičių reikia sumažinti 4 %, o tai atitinka vidutinį našumą, išreikštą pirminiu benzinu). Kita vertus, kalbant apie kitų rūšių naftos produktus, iš šio priedo šeštos pastraipos matyti, kad siekdamos apskaičiuoti žalios naftos ekvivalentą valstybės narės gali pasirinkti vieną iš dviejų metodų, t. y.: „a) įtraukti visas kitas Reglamento <…> Nr. 1099/2008 A priedo 3.4 skyriuje nurodytų naftos produktų atsargas <…> daugindamos kiekį iš koeficiento 1,065; arba b) įtraukti tik šių produktų atsargas: <…> daugindamos kiekį iš koeficiento 1,2“ [toliau – b punkte nurodytų kategorijų produktai“] ( 33 ). Taigi Direktyvos 2009/119 III priedo formuluotėje valstybėms narėms aiškiai numatyta galimybė į savo privalomąsias atsargas įtraukti tik dalį naftos produktų, t. y. tuos, kurie priskiriami b punkte nurodytų kategorijų produktams. Tokios pasirinkimo galimybės suteikimas valstybėms narėms suponuoja jų laisvę nustatyti savo privalomųjų atsargų sudėtį, jeigu laikomasi Direktyvos 2009/119 3 straipsnyje nustatytų kiekio reikalavimų. Iš tiesų tik valstybės narės gali žinoti faktinę padėtį apie nacionaliniu lygmeniu suvartojamus, pagaminamus ar importuojamus naftos produktus. Iš oficialių statistinių duomenų matyti, kad didžioji dauguma valstybių narių yra nusprendusios, kaip ir Bulgarijos Respublika, į savo privalomąsias atsargas, be žalios naftos, taikant minėtą antrąjį metodą, įtraukti ir b punkte nurodytų kategorijų produktus ( 34 ).

66.

Antra, reikėtų pažymėti, kad vienintelis laisvo valstybių narių pasirinkimo apribojimas kyla iš Direktyvos 2009/119 9 straipsnio 5 dalies reikalavimų, susijusių su „specialiosiomis atsargomis“, kurias gali sudaryti tik viena (arba kelios) iš 14 naftos produktų rūšių, išvardytų šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje. Valstybės narės, neprisiėmusios įsipareigojimo per visą konkrečių kalendorinių metų laikotarpį ne trumpiau nei 30 dienų laikyti specialiąsias atsargas, turi užtikrinti, kad bent trečdalį jų įsipareigotų saugoti atsargų sudarytų produktai, kurių sudėtis atitinka minėtos direktyvos 9 straipsnio 2 ir 3 dalis, t. y. bent vienos kategorijos naftos produktai (iš išvardytųjų 2 dalyje). Šioje nuostatoje iš esmės reikalaujama, kad bent trečdalis valstybės narės įsipareigotų saugoti atsargų būtų laikoma specialiųjų produktų, atspindinčių vartojimo tendencijas (taip parodant tikruosius atitinkamos valstybės narės poreikius), pavidalu.

67.

Galiausiai, trečia, kalbant apie šioms byloms reikšmingų nuostatų tikslą, pažymėtina, kad, priešingai, nei nurodo prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, jog negalima teigti, kad tikslas užtikrinti aukštą naftos tiekimo saugumo lygį gali būti pasiektas tik tuo atveju, jeigu valstybės narės kaip privalomąsias atsargas laiko visus Reglamento Nr. 1099/2008 A priedo 3.4 skyriuje nurodytus energetikos produktus. Priešingai, šiame priede išvardyti skirtingų kategorijų naftos produktai turi skirtingą reikšmę ištikus didelėms tiekimo krizėms. Tai aiškiai parodo aplinkybė, kad pagal esamą turimų atsargų kiekio apskaičiavimo metodą, išsamiau apibūdintą Direktyvos 2009/119 III priede ir aprašytą šios išvados 65 punkte, apskaičiuojant energetikos produktų žalios naftos ekvivalentą palankesnis koeficientas (t. y. 1,2) numatytas b punkte nurodytų kategorijų produktams ( 35 ), palyginti su kitų rūšių naftos produktams numatytu koeficientu (t. y. 1,065). Kitaip tariant, šie skirtingi koeficientai leidžia manyti, kad galiojančioje direktyvoje valstybėms narėms ne tik nenustatytas įpareigojimas laikyti privalomąsias visų Reglamento Nr. 1099/2009 A priedo 3.4 skyriuje išvardytų energetikos produktų atsargas, bet ir nustatant palankesnį koeficientą b punkte nurodytų kategorijų produktams šioje direktyvoje netiesiogiai pripažįstama, jog šie produktai yra naudingesni ištikus galimai didelei tiekimo krizei. Be to, Direktyvoje 2009/119 leidžiama į privalomąsias atsargas įtraukti „žalios naftos“ atsargas, kurias perdirbus galima pagaminti visų šiame priede išvardytų kategorijų naftos produktus. Taigi, vertinant praktiškai, būtų nelogiška reikalauti, kad valstybės narės kauptų absoliučiai visų Reglamento Nr. 1099/2009 A priedo 3.4 skyriuje išvardytų kategorijų energetikos produktų privalomąsias atsargas.

68.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į antrąjį klausimą atsakyti, kad atitinkamos Direktyvos 2009/119 nuostatos, siejamos su Chartijos 17 straipsniu ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos privalomąsias atsargas sudaro tik dalis Direktyvos 2009/119 2 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytų rūšių energetikos produktų, su sąlyga, kad šios atsargos yra: i) kaupiamos taikant šios direktyvos 3 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytus atsargų saugojimo įpareigojimų apskaičiavimo metodus ir taisykles; ii) apskaičiuojamos laikantis III priede nustatytų metodų; ir iii) jomis paisoma minėtos direktyvos 9 straipsnio 5 dalies.

69.

Trečiuoju–penktuoju prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar įgyvendindama jai pagal Direktyvos 2009/119 3 straipsnį tenkančius įpareigojimus valstybė narė gali įpareigoti ūkinės veiklos vykdytoją laikyti kitų produktų, nei jis pats importuoja, arba produktų, kurie nesusiję su jo ekonomine veikla, atsargas, net jei dėl to ūkinės veiklos vykdytojui tenka didelė finansinė našta.

70.

Kitaip, nei atsakant į du pirmuosius prejudicinius klausimus, manau, kad atsakant į pastaruosius tris klausimus iškyla daugiau niuansų.

71.

Remiantis atsakymais, pateiktais į pirmuosius du klausimus, reikia priminti, kad, pirma, Direktyvoje 2009/119 nenumatyta, kuriems ūkinės veiklos vykdytojams gali būti nustatyti įpareigojimai saugoti privalomąsias atsargas, todėl būtent valstybės narės, kurioms skirti šioje direktyvoje nurodyti įpareigojimai, turi nuspręsti, kurios įmonės (arba CS) privalo saugoti naftos ir (arba) naftos produktų atsargas, ir kad, antra, šioje direktyvoje valstybėms narėms nenustatyta pareigos laikyti visų Reglamento Nr. 1099/2008 A priedo 3.4 skyriuje išvardytų energetikos produktų atsargas.

72.

Vadinasi, logiška daryti išvadą, kad valstybės narės turi nuspręsti, kokius privalomųjų atsargų kaupimo ir laikymo įpareigojimus ūkio subjektams galima nustatyti, kad būtų vykdomi iš Direktyvos 2009/119 kylantys įpareigojimai. Konkrečiai kalbant, valstybė narė iš esmės turėtų galėti nustatyti įpareigojimą kaupti privalomąsias atsargas bet kuriam ūkio subjektui – tiek kalbant apie produkto kiekį, tiek apie jo rūšį, neatsižvelgiant į tai, ar ūkio subjektas pats disponuoja kauptinu produktu ir (arba) tam produktui saugoti skirtomis saugyklomis.

73.

Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad nors paprastai įpareigojimą saugoti atsargas vykdanti valstybė narė sieks tai padaryti veiksmingiausiu būdu ir pasirinks nustatyti šiuos įpareigojimus daugiausia toms įmonėms, kurios jau turi saugyklas arba realių galimybių jas išsinuomoti, dėl ypatingos situacijos toje pat valstybėje narėje gali būti būtina paskirstyti atsargų saugojimo įpareigojimus ne vien tokioms įmonėms, bet įtraukiant ir kitas įmones, kurios arba pačios neturi saugyklos ar lengvos prieigos prie tokių saugyklų, arba neturi energetikos produkto, kuris turi būti privalomai saugomas ( 36 ).

74.

Vis dėlto, kai valstybė narė, naudodamasi jai Sąjungos teisės aktu suteikta diskrecija, nustato priemones, tai turi būti laikoma šios teisės įgyvendinimu, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį ( 37 ). Vadinasi, tokie įpareigojimai, kurie gali turėti reikšmingų pasekmių ūkio subjekto padėčiai, gali būti nustatomi tik paisant, pirma, Chartijos 17 straipsnyje įtvirtintos teisės į nuosavybę ir, antra, Chartijos 16 straipsnyje užtikrintos laisvės užsiimti verslu, kuri apima laisvę užsiimti ekonomine ar komercine veikla, sutarčių laisvę ir laisvą konkurenciją ( 38 ), taip pat kiekvienos įmonės teisę laisvai naudotis turimais ekonominiais, techniniais ir finansiniais ištekliais, neviršijant už savo veiksmus prisiimtos atsakomybės ribų ( 39 ).

75.

Dėl apribojimų, kurie gali būti taikomi naudojimuisi teise į nuosavybę dėl šių įpareigojimų nustatymo, taip pat norėčiau priminti, kad Chartijos 17 straipsnyje garantuota teisė į nuosavybę nėra absoliuti ir kad gali būti nustatyti naudojimosi ja apribojimai, pagrįsti Sąjungos siekiamais bendrojo intereso tikslais. Taigi, kaip matyti iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies, gali būti taikomi naudojimosi teise į nuosavybę apribojimai, tačiau visų pirma ( 40 ) tik tuo atveju, kai jie tikrai atitinka siekiamus bendrojo intereso tikslus ir siekiamų tikslų atžvilgiu nėra neproporcingas bei neleistinas kišimasis, sudarantis grėsmę pačios garantuojamos teisės esmei ( 41 ). Be to, dėl laisvės užsiimti verslu Teisingumo Teismas taip pat yra patvirtinęs, kad ši laisvė nėra absoliuti ir turi būti vertinama atsižvelgiant į jos funkciją visuomenėje ( 42 ).

76.

Man atrodo, kad naudinga pateikti paaiškinimų dėl šio aspekto.

77.

Visų pirma, man atrodo neginčytina, kad Direktyva 2009/119 siekiamas tikslas, apibūdintas šios išvados 40 punkte, t. y. užtikrinti energijos tiekimo saugumą, yra vienas iš bendrojo intereso tikslų, kuriuo galima pateisinti nuosavybės naudojimo apribojimą ( 43 ). Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad minimalus aprūpinimas naftos produktais susijęs ne tik su išimtinai ekonominio pobūdžio motyvais ir todėl gali būti tikslas, kurį apima „visuomenės saugumo“ sąvoka ( 44 ). Taigi manau, kad tikslingai nustatant būtiniausių naftos produktų saugojimą ir plačiai apibrėžiant ūkio subjektų, kuriems taikomas atsargų saugojimo įpareigojimas, ratą pagrindinėse bylose nagrinėjamus teisės aktus reikia laikyti gebančiais pasiekti šį tikslą.

78.

Antra, būtina įvertinti, ar tokie įpareigojimai, nenumačius žalos atlyginimo ūkio subjektams, kuriems jie nustatyti, yra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis, pažeidžiantis pačios teisės į nuosavybę esmę ( 45 ). Nors Direktyvoje 2009/119 nenumatyta žalos atlyginimo sistemos, joje yra kitų taisyklių, kurios man atrodo reikšmingos vertinant šių įpareigojimų proporcingumą.

79.

Viena vertus, pagal Direktyvos 2009/119 8 straipsnį valstybė narė turi „užtikrin[ti], kad ūkinės veiklos vykdytojui, kurį ji įpareigoja saugoti atsargas <…> būtų suteikta teisė ūkinės veiklos vykdytojo nuožiūra perleisti bent dalį šių įpareigojimų“ ( 46 ). Kaip nurodyta šios išvados 45 punkte, ūkio subjektas gali pasirinkti, ar perleisti šiuos įpareigojimus kuriai nors CS, ar kitiems ūkio subjektams valstybės narės, kurios naudai saugomos šios atsargos, teritorijoje ar už jos ribų, ir tai „apmokant tik suteiktų paslaugų sąnaudas“ ( 47 ). Ši nuostata rodo, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas netiesiogiai pripažino, kad valstybės narės gali nustatyti ūkio subjektams įpareigojimus, kuriuos sunku įvykdyti, todėl jie turi turėti galimybę pasirinkti, ar juos perleisti už pagrįstą kainą tinkamesniam ūkio subjektui. Taigi reali perleidimo galimybė iš esmės turėtų būti suvokiama kaip garantija, kad atsargų saugojimo įpareigojimai yra proporcingi, ir kaip teisingos konkurencijos sąlygų užtikrinimas.

80.

Kita vertus, vadovaujantis ta pačia logika, primintina, kad įpareigojimas kaupti ir laikyti atsargas yra konkrečiai apibrėžtas laiko ir dydžio atžvilgiu (vienus metus, tam tikras kiekis) ir kad niekas neturėtų trukdyti ūkio subjektams, įpareigotiems kaupti naftos produktų, kurių jie nenaudoja savo veiklai, privalomąsias atsargas, parduoti šiuos produktus pasibaigus privalomųjų atsargų laikymo metams ir taip gauti pelno.

81.

Atsižvelgiant į šiuos pateiktus paaiškinimus, būtent prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į Bulgarijos Respublikoje esančias specialias aplinkybes, turi įvertinti, ar apribojimai, kuriuos lėmė ginčijami įsakymai, atitinka Sąjungos teisę.

82.

Šiuo aspektu akivaizdu, kad nustatyti įpareigojimai, vertinami bendrai, bet kuriuo atveju neturi viršyti minimalių atsargų ribų, nustatytų Direktyvos 2009/119 3 straipsnyje ( 48 ). Toks įpareigojimas, jeigu jis teisingai paskirstomas (taigi, iš esmės, proporcingai) visiems ūkio subjektams, neturėtų pažeisti teisės į nuosavybę ir (arba) laisvės užsiimti verslu esmės.

83.

Kalbant apie pažeidimo apimtį, reikia atskirti du atvejus.

84.

Pirma, laikausi nuomonės, kad, kai ūkio subjektai privalo kaupti tam tikros rūšies energetikos produkto, kuris yra jų veiklos dalis, privalomąsias atsargas, teisės į nuosavybę (ir kartu laisvės užsiimti verslu) pažeidimas negali a priori būti laikomas neproporcingu kišimusi, jeigu, be kita ko, tie subjektai iš esmės turi fizinę infrastruktūrą ar verslo santykius, būtinus žalios naftos ir naftos produktų gamybai, prekybai, perdirbimui, gabenimui ir saugojimui. Vis dėlto toks įpareigojimas neturėtų lemti nepagrįstos ar pernelyg didelės finansinės naštos, palyginti su vykdant savo komercinę veiklą gaunama apyvarta ( 49 ).

85.

Antra, kai valstybė narė, kaip šiuo atveju Bulgarijos Respublika, savo nacionalinės teisės aktuose numato pareigą ūkio subjektui kaupti naftos produkto, kurio jis nenaudoja savo įprastai ekonominei veiklai, privalomąsias atsargas, logiška, kad šis ūkio subjektas gali patirti papildomų išlaidų, palyginti su ankstesniame punkte nurodytais ūkio subjektais. Taigi, jei tarp tokių subjektų esama realios arba potencialios konkurencijos, nustačius tokį įpareigojimą galėtų atsirasti akivaizdžiai nesąžiningų sąlygų dėl galimybės įvykdyti atsargų saugojimo įpareigojimą, o tai būtų nesuderinama ne tik su vidaus rinkos ir konkurencijos taisyklių laikymusi, kurio aiškiai reikalaujama Direktyvos 2009/119 33 konstatuojamojoje dalyje, bet ir su nediskriminavimo principu. Taigi tokiu atveju, kuris vis dėlto išskirtinis, kai subjekto konkurencinė padėtis iš esmės paveikiama dėl finansinės naštos, pagal nacionalinės teisės aktus arba pasitelkiant teismą, kuris atliktų individualų vertinimą, būti galima taikyti taisomąsias priemones, pavyzdžiui, papildomų išlaidų kompensavimą arba atleidimą nuo pareigos mokėti draudimą ar akcizą, susijusį su naftos produkto įsigijimu, arba atleidimą nuo administracinių išlaidų, susijusių su šio produkto transportavimu ir saugojimu, kad būtų galima atkurti vienodas sąlygas rinkoje ir sudaryti vienodas sąlygas visiems ūkio subjektams.

86.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į performuluotus trečiąjį, ketvirtąjį ir penktąjį klausimus siūlau atsakyti, kad atitinkamos Direktyvos 2009/119 nuostatos, siejamos su Chartijos 17 straipsniu, turi būti aiškinamos taip: pagal jas nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos ūkio subjektas įpareigojamas saugoti kitų nei jo paties importuojamų produktų arba produktų, kurie nėra susiję su jo ekonomine veikla, atsargas, net jeigu dėl to šiam subjektui atsiranda didelė finansinė našta, nebent dėl tokio įpareigojimo to subjekto padėtis tampa neproporcingai nepalanki, be kita ko, atsižvelgiant į jo apyvartą ar palyginti su kitais konkuruojančiais ūkio subjektais.

87.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Administrativen sad – Varna (Varnos administracinis teismas, Bulgarija) pateiktus ir performuluotus prejudicinius klausimus:

2009 m. rugsėjo 14 d. Direktyvos 2009/119/EB, kuria valstybės narės įpareigojamos išlaikyti privalomąsias žalios naftos ir (arba) naftos produktų atsargas, iš dalies pakeistos 2018 m. spalio 19 d. Komisijos įgyvendinimo direktyva (ES) 2018/1581, 1 straipsnis, 2 straipsnio pirmos pastraipos i punktas, 3 ir 8 straipsniai, siejami su 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1099/2008 dėl energetikos statistikos, iš dalies pakeisto 2019 m. lapkričio 26 d. Komisijos reglamentu (ES) 2019/2146, A priedo 3.4 skyriumi ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsniu,

turi būti aiškinami taip, kad:

pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos: