1.

Direktyvos 2009/72/EB ( 2 ), kuria nustatomos elektros energijos vidaus rinkos bendrosios taisyklės, 3 straipsnio 5 ir 7 dalyse nurodyta, kad klientui, elektros energijos vartotojui, pageidaujant pakeisti tiekėją laikantis sutartyje nustatytų sąlygų, ši teisė jam suteikiama jo nediskriminuojant sąnaudų, pastangų arba laiko požiūriu ir kad jis faktiškai gali lengvai pakeisti tiekėją.

2.

Ar pirmesnio tiekėjo mažajai įmonei taikomos sutartinės netesybos nutraukus terminuotą elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartį prieš terminą siekiant pakeisti tiekėją, kurių dydis atitinka iki pradinio sutarties galiojimo termino nesuvartotos elektros energijos kainą, yra suderinamos su vartotojo teise faktiškai galėti lengvai pakeisti tiekėją, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 5 ir 7 dalis? Iš esmės tokį klausimą pateikia Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija).

3.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant G sp. z o.o., įmonės, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų (toliau – bendrovė G), ir W S.A., elektros energijos tiekėjo (toliau – tiekėjas W) ginčą dėl sutartinių netesybų sumokėjimo nutraukus prieš terminą elektros energijos tiekimo sutartį, saistančią abi šias šalis.

4.

Šioje byloje Teisingumo Teismas pirmą kartą turės pateikti Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalių aiškinimą. Siekiant atsakyti į pateiktą klausimą, atsižvelgiant į tinkamą elektros energijos vidaus rinkos veikimą reikės suderinti, viena vertus, pripažįstamą vartotojo teisę faktiškai galėti lengvai pakeisti tiekėją ir, kita vertus, pirmesnio tiekėjo teisę gauti kompensaciją už nesuvartotą elektros energiją, kurią vartotojas įsipareigojo iš jo nupirkti pagal terminuotą tiekimo fiksuota kaina sutartį.

5.

Direktyvos 2009/72 1, 3, 42, 52 ir 57 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

6.

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ nustatyta:

„Šia direktyva nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos siekiant patobulinti ir integruoti konkurencingas Bendrijos elektros energijos rinkas. Joje nustatomos taisyklės, reglamentuojančios elektros energijos sektoriaus organizavimą ir veikimą, atvirą patekimą į rinką, kvietimams teikti paraiškas dalyvauti konkurse taikomus kriterijus ir tvarką, leidimų išdavimą ir sistemų eksploatavimą. Be to, direktyvoje nustatomi visuotinių paslaugų teikimo įpareigojimai ir elektros energijos vartotojų teisės bei išaiškinami konkurencijos reikalavimai.“

7.

Šios direktyvos 2 straipsnio „Sąvokų apibrėžtys“ 7, 9–12 ir 19 dalyse nurodyta:

„Šioje direktyvoje taikomos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>

8.

Šios direktyvos 3 straipsnio „Įpareigojimai teikti viešąsias paslaugas ir vartotojų apsauga“ 3–5 ir 7 dalyse įtvirtinta:

„3.   Valstybės narės užtikrina, kad visiems namų ūkio vartotojams ir, kai valstybės narės mano, kad to reikia, mažosioms įmonėms (t. y. įmonėms, kuriose dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, o metinė apyvarta arba balansas neviršija 10 milijonų EUR) būtų teikiamos universaliosios paslaugos, t. y. kad jos turėtų teisę savo teritorijoje gauti nustatytos kokybės elektros energiją už pagrįstas, lengvai bei aiškiai palyginamas, skaidrias ir nediskriminacines kainas. <…>

4.   Valstybės narės užtikrina, kad tiekėjui sutikus visi vartotojai turėtų teisę iš jo gauti elektros energiją nepaisant to, kurioje valstybėje narėje tiekėjas įregistruotas, jei tiekėjas laikosi taikytinų prekybos ir balansavimo taisyklių. <…>

5.   Valstybės narės užtikrina, kad:

<…>

Valstybės narės užtikrina, kad a ir b punktuose nurodytos teisės būtų suteikiamos vartotojams jų nediskriminuojant sąnaudų, pastangų arba laiko požiūriu.

<…>

7.   Valstybės narės imasi tinkamų priemonių galutiniams vartotojams apsaugoti ir visų pirma užtikrina, kad būtų taikomos adekvačios priemonės pažeidžiamiems vartotojams apsaugoti. Šiomis aplinkybėmis kiekviena valstybė narė apibrėžia pažeidžiamų vartotojų koncepciją, kuri gali būti susijusi su energijos nepritekliumi ir, inter alia, su draudimu kritiniais atvejais tokiems vartotojams atjungti elektros energijos tiekimą. Valstybės narės užtikrina, kad būtų paisoma su pažeidžiamais vartotojais susijusių teisių ir pareigų. Visų pirma jos imasi priemonių atokiose vietovėse esantiems galutiniams vartotojams apsaugoti. Jos užtikrina aukštą vartotojų apsaugos lygį, ypač susijusį su sutarties sąlygų, bendros informacijos ir ginčų sprendimo mechanizmų skaidrumu. Valstybės narės užtikrina, kad reikalavimus atitinkantis vartotojas faktiškai galėtų lengvai pasirinkti naują tiekėją. Bent namų ūkio vartotojų atžvilgiu tos priemonės apima I priede nustatytas priemones.“

9.

Direktyvos 2009/72 33 straipsnio „Rinkos atvėrimas ir abipusiškumas“ 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės užtikrina, kad reikalavimus atitinkančiais vartotojais būtų:

<…>

c) nuo 2007 m. liepos 1 d. – visi vartotojai.“

10.

Šios direktyvos I priedo „Vartotojų apsaugos priemonės“ 1 punkte nurodyta:

„Nepažeidžiant Bendrijos taisyklių dėl vartotojų apsaugos, ypač 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis[ ( 3 )] ir 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais[ ( 4 )], 3 straipsnyje nurodytos priemonės skirtos užtikrinti, kad vartotojai:

<…>

<…>“

11.

Direktyva 2009/72 nuo 2021 m. sausio 1 d. buvo panaikinta ir pakeista Direktyva (ES) 2019/944 ( 5 ), remiantis pastarosios direktyvos 72 straipsnio pirma pastraipa.

12.

Direktyvos 2019/944 2 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ 16–18 punktuose nurodyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios terminų apibrėžtys:

<…>

13.

Šios direktyvos 12 straipsnio „Keitimo teisė ir tiekėjo pakeitimo mokesčių taisyklės“ 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2.   Valstybės narės užtikrina, kad bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių.

3.   Nukrypstant nuo 2 dalies, valstybės narės gali leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra numatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį. Tokie mokesčiai turi būti proporcingi ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas. Tiesioginių ekonominių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui arba telkimu užsiimančiam rinkos dalyviui, o leistinumą taikyti sutarties nutraukimo mokesčius stebi reguliavimo institucija arba kita kompetentinga nacionalinė institucija.“

14.

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1997 m. balandžio 10 d.Ustawa – Prawo energetyczne (Energetikos įstatymas) ( 6 ) (toliau – Energetikos įstatymas) 4j straipsnio 3a dalyje nustatyta:

„Galutinis vartotojas gali nutraukti savo sudarytą terminuotą sutartį, pagal kurią elektros energijos įmonė jam tiekia dujinį kurą arba elektros energiją, nepatirdamas kitų sąnaudų ir negaudamas kitokio žalos atlyginimo nei kylančių iš sutarties, pateikęs elektros energijos įmonei rašytinį pareiškimą.“

15.

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1964 m. balandžio 23 d.Ustawa – Kodeks cywilny (Civilinio kodekso įstatymas) ( 7 ) (toliau – Civilinis kodeksas) 483 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Sutartyje galima nustatyti, kad žala, padaryta dėl nepiniginės prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo, bus atlyginta sumokant nustatytą sumą (sutartines netesybas).“

16.

Civilinio kodekso 484 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo atveju kreditorius turi teisę į nustatyto dydžio sutartines netesybas, neatsižvelgiant į patirtos žalos dydį. Reikalavimas atlyginti žalą, viršijančią numatytų netesybų dydį, yra nepriimtinas, nebent šalys susitaria kitaip.

2.   Jeigu įvykdyta esminė prievolės dalis, skolininkas gali prašyti sumažinti sutartines netesybas; tas pats taikytina ir tuo atveju, jei sutartinės netesybos yra akivaizdžiai per didelės.“

17.

2010 m. sausio 1 d. bendrovė G, pagal Lenkijos teisę įsteigta mažoji įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų ( 8 ), su tiekėju W sudarė bendrąją terminuotą fiksuotos kainos sutartį, pagal kurią šis tiekėjas įsipareigojo tiekti elektros energiją K. (Lenkija) esančiam kaimo turizmo ūkiui (toliau – aptariama sutartis).

18.

2015 m. vasario 23 d. bendrovė G ir tiekėjas W sudarė susitarimą, pagal jį ši bendrovė įsipareigojo nenutraukti sudarytos sutarties bent iki 2016 m. gruodžio 31 d. Šiame susitarime šios šalys susitarė, kad turi teisę nutraukti aptariamą sutartį iš anksto įspėjus, nustačius šešių mėnesių įspėjimo apie nutraukimą terminą, skaičiuojamą nuo pranešimo apie nutraukimą įteikimo dienos, įsigaliojantį kalendorinių metų pabaigoje, ir kad, jei bendrovė G nutrauks sutartį prieš pasibaigiant laikotarpiui, kuriam sudaryta ši sutartis, tiekėjas W galės reikalauti sumokėti sumą, atitinkančią iki pradinio sutarties galiojimo termino nesuvartotos elektros energijos kainą (toliau – sutartinės netesybos) ( 9 ).

19.

2015 m. sausio 30 d. bendrovė G su Z S.A., kitu elektros energijos tiekėju (toliau – tiekėjas Z) sudarė tiekimo sutartį, susijusią su tuo pačiu kaimo turizmo ūkiu. 2015 m. vasario 25 d. tas kitas tiekėjas Z, remdamasis įgaliojimu, kurį jam suteikė bendrovė G, pranešė tiekėjui W apie šios naujos sutarties sudarymą ir tuo atveju, jei pastarasis nesutiktų su šia nauja padėtimi, įspėjo apie aptariamos sutarties nutraukimą.

20.

2016 m. kovo 9 d. tiekėjas W pateikė bendrovei G debeto avizą dėl 63959,70 Lenkijos zlotų (PLN) (apie 15372 EUR reikalavimo pateikimo metu) ( 10 ) sutartinių netesybų, kurios turėjo būti sumokėtos ne vėliau kaip 2016 m. kovo 23 d. Kadangi bendrovė G iki nurodytos datos šios sumos nesumokėjo, tiekėjas W 2016 m. lapkričio 21 d. pareiškė ieškinį Sąd Rejonowy dla m. st. Warszawy w Warszawie (Varšuvos miesto apylinkės teismas, Lenkija), siekdamas, kad iš šios bendrovės būtų priteista minėta sutartinių netesybų suma, taip pat įstatymu numatytos palūkanos, skaičiuojamos nuo 2016 m. kovo 24 d. iki sumokėjimo dienos.

21.

2020 m. vasario 7 d. tas teismas šį ieškinį patenkino. Jis, be kita ko, pripažino: kadangi bendrovė G sudarė elektros energijos pardavimo sutartį su nauju tiekėju, aptariama sutartis buvo nutraukta prieš terminą, taigi tiekėjas W įgijo teisę reikalauti sumokėti sutartines netesybas, kaip tai suprantama pagal Civilinio kodekso 483 straipsnio 1 dalį. Šiuo klausimu minėtas teismas nurodė, kad pagal šio kodekso 484 straipsnio 1 dalį tiekėjo pateiktam reikalavimui sumokėti sutartines netesybas nenustatyta patirtos žalos įrodymo sąlyga ir kad šios netesybos tiekėjo pakeitimo atveju buvo numatytos aptariamoje sutartyje, o jų dydis atitinka šios sutarties nuostatas.

22.

Bendrovė G dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, teigdama, be kita ko, kad pagal Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 dalį sutartinės netesybos jai neturi būti taikomos. Ši bendrovė taip pat tvirtino, kad tiekėjas W nepatyrė jokios faktinės žalos, tik prarado galimą gauti pelną, atitinkantį jos nurodytą elektros energijos pirkimo apimtį. Šis tiekėjas savo ruožtu teigė, kad pagal Civilinio kodekso 484 straipsnio 1 dalį sutartinės netesybos nepriklauso nuo patirtos žalos dydžio.

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, pirma, kad pagal Energetikos įstatymo 4j straipsnio 3a dalį galutinis vartotojas gali nutraukti terminuotą elektros energijos tiekimo sutartį, nepatirdamas kitų sąnaudų ir negaudamas kitokio žalos atlyginimo nei kylantys iš sutarties. Šiame įstatyme nenurodyta jokių šių sąnaudų ir žalos atlyginimo apskaičiavimo kriterijų, nes jame nėra jokios nuorodos į šių sąnaudų proporcingumą ir neatmetama galimybė reikalauti vienkartinės kompensacijos. Pagal sutarčių laisvės principą šalys gali sureguliuoti su elektros energijos tiekimo sutarties nutraukimu prieš terminą susijusių sąnaudų ir žalos atlyginimo klausimus, taip pat apskaičiuoti sutartines netesybas. Tokias netesybas, kaip tai suprantama pagal Civilinį kodeksą, turi sumokėti kreditorius ir jos neturi viršyti tuo tikslu numatytos sumos, neatsižvelgiant į patirtos žalos dydį, taip pat nacionalinis teismas negali savo iniciatyva jų sumažinti, o įrodinėjimo našta atitenka reikalavimą pateikusiai šaliai, ir ji turi įrodyti, kad netesybų suma yra nepagrįstai didelė. Kalbant apie mažąsias įmones, pažymėtina, kad Energetikos įstatymo 4j straipsnio 3a dalyje nėra jokios nuorodos į vartotojų apsaugą, todėl nėra galimybės patikrinti sutartinių netesybų nesąžiningumo. Be to, šiame įstatyme nenumatyta galimybė sumažinti sutartinių netesybų ex officio profesionalių vartotojų atžvilgiu.

24.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar nacionalinės teisės nuostatos yra suderinamos su Sąjungos teise, nes pagal Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 dalį valstybės narės turi užtikrinti, kad vartotojams būtų suteikta galimybė pasirinkti naują elektros energijos tiekėją jų nediskriminuojant sąnaudų, pastangų arba laiko požiūriu. Be to, nors šio straipsnio 7 dalyje nurodyta būtinybė užtikrinti, kad reikalavimus atitinkantys vartotojai faktiškai galėtų lengvai pasirinkti naują tiekėją, taigi būtinybė išlaikyti tinkamą proporcingumą sąnaudų atžvilgiu, šioje nuostatoje neminimos jokios nuobaudos ar kompensacijos. Jei vartotojas iš tikrųjų patirtų finansinį nuostolį, tokio nuostolio dydis neturėtų tapti kitų elektros energijos tiekėjų diskriminavimo priemone, dėl kurios vartotojas neturėtų veiksmingos galimybės pakeisti tiekėją.

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad nors Direktyva 2009/72 pagrindinėje byloje taikoma ratione temporis, Direktyva 2019/944, pakeitusia Direktyvą 2009/72, buvo padaryta patikslinimų, kurie susiję su teise laisvai pakeisti elektros energijos tiekėją ir kurie yra reikšmingi aiškinant pastarąją direktyvą. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi Direktyvos 2019/944 4 straipsnio ir 12 straipsnio 3 dalies nuostatomis, iš kurių matyti, kad, jei dėl elektros energijos tiekėjo pakeitimo mažosios įmonės patiria išlaidų, šios išlaidos turi būti proporcingos ir neviršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo inicijuoto sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš to daro išvadą, kad dėl nacionalinės teisės aktuose numatytos galimybės taikyti sutartines netesybas, neatsižvelgiant į patirtos žalos dydį, nesant aiškių ir tikslių šių netesybų apskaičiavimo kriterijų, gali būti neįmanoma siekti apsaugos tikslo, nurodyto Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalyse bei Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje, taip apribojant vartotojo laisvę nuraukti savo elektros energijos tiekimo sutartį.

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, antra, nagrinėja galimybę elektros energijos tiekėjui sutartyje numatyti mokesčius vartotojui už sutarties nutraukimą prieš terminą, de facto atitinkančius iki pradinio sutarties termino nesuvartotos energijos sąnaudas, atsižvelgiant į Direktyva 2009/72 siekiamą tikslą galėti lengvai, be diskriminacijos, pakeisti tiekėją ir būtinybę laikytis proporcingumo principo. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje pateikiama naudingų gairių dėl Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalių aiškinimo, neatmetant galimybės nustatyti mokesčius, kurie vis dėlto turi būti proporcingi. Šiomis aplinkybėmis tas teismas abejoja dėl sutarties nuostatų, pagal kurias mokesčiai, susiję su terminuotos sutarties nutraukimu prieš terminą, atitinka skolą, lygią nesuvartotam elektros energijos, kurią vartotojas galėjo panaudoti per likusį sutarties laikotarpį, kiekiui, teisėtumo ir dėl galimybės šiuos mokesčius apskaičiuoti remiantis „take or pay“ („imk arba mokėk“) taisykle. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tokia sistema iš esmės netrukdo veiksmingai pakeisti elektros energijos tiekėją. Jei sutartinės netesybos atitinka iki pradinio sutarties termino nesuvartotas elektros energijos sąnaudas, sutarties nutraukimas prieš terminą vartotojui reiškia pasekmę, prilyginamą besitęsiantiems sutartiniams santykiams su tiekėju. Esant tokiai situacijai, vartotojas, pageidaujantis nutraukti sutartį, vis dėlto tikriausiai pasirinks išlaikyti sutartinius santykius, kuriuos jis laiko nenaudingais, o tiekėjas savo ruožtu bus užtikrintas, kad bet kuriuo atveju turės finansinės naudos visą sutarties galiojimo laiką. Tokios netesybos reikštų, kad vartotojui perkeliama visa finansinė sutarties nutraukimo rizika, taigi jos būtų akivaizdžiai per didelės.

28.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad tuo pat metu elektros energijos tiekėjas, sudaręs sutartį su vartotoju, patiria įvairių išlaidų, pavyzdžiui, perka elektros energiją. Taigi kyla klausimas, kaip apskaičiuoti tiesioginius elektros energijos tiekėjo ekonominius nuostolius, jei vartotojas nutraukia sutartį prieš terminą, t. y. ar reikia atsižvelgti į suvartotos elektros energijos kainą, ar ir į elektros energijos perdavimo arba jos paskirstymo paslaugos kainą. Šiuo aspektu siekiant išvengti priekaišto dėl savavališko ir šališko taikymo, kartu užtikrinant teisingą įrodinėjimo pareigos paskirstymą, taip pat norint užtikrinti nacionalinės teisės nuostatų atitiktį Direktyvai 2009/72, reikėtų išnagrinėti klausimą, ar Energetikos įstatymo nuostatose neturėtų būti aiškiai nurodytas sąnaudų, susijusių su terminuotos elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutarties nutraukimu prieš terminą, apskaičiavimo būdas.

29.

Šiomis aplinkybėmis Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

30.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Lenkijos ir Graikijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

31.

Savo dviem prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose nustatyta, kad, kai mažoji įmonė nutraukia terminuotą elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartį prieš terminą siekdama pakeisti tiekėją, ši įmonė gali tekti sumokėti sutartines netesybas, jei šiose teisės nuostatose nurodyta, kad šios netesybos privalomos neatsižvelgiant į pirmesnio tiekėjo patirtos žalos dydį ir jeigu jose nenustatyta jokių kriterijų šioms netesyboms apskaičiuoti arba sumažinti ir leidžiama, kad šių netesybų dydis atitiktų iki pradinio sutarties termino nesuvartotos elektros energijos kainą.

32.

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad bendrovė G yra mažoji įmonė, kuri sudarė aptariamą sutartį dėl elektros energijos tiekimo kaimo turizmo ūkiui. 2016 m. kovo 9 d. tiekėjas W, remdamasis šios sutarties nuostatomis, paprašė bendrovės G sumokėti sutartines netesybas už šios sutarties nutraukimą prieš terminą siekiant pakeisti tiekėją, kurių dydis atitinka nesuvartotos elektros energijos, kurią ši bendrovė įsipareigojo iš jo nupirkti iki šios sutarties galiojimo pabaigos, kainą. Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal nacionalinę teisę galima nutraukti terminuotą sutartį nepatiriant kitų sąnaudų ir negaunant kitokio žalos atlyginimo nei kylančių iš sutarties, tačiau nepatikslinami kriterijai, taikytini apskaičiuojant jų dydį, taip pat nenumatyta galimybė ex officio sumažinti netesybas, nebent atitinkamos šalies, kuri privalėtų įrodyti, kad jos per didelės, prašymu. Be to, pagal nacionalinės teisės aktus sutartinių netesybų dydis nesiejamas su patirtos žalos dydžiu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar tokios teisės nuostatos atitinka Direktyvos 2009/72 3 straipsnį, kuriame, be kita ko, nurodyti valstybių narių įpareigojimai, susiję su vartotojų apsauga ( 11 ), pirmiausia šio straipsnio 5 ir 7 dalis, kurių dar nėra aiškinęs Teisingumo Teismas.

33.

Pirmiausia primintina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą, taip pat į teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ir paskirtį ( 12 ).

34.

Šiomis aplinkybėmis, pirma, dėl minėtų nuostatų formuluotės pažymėtina, kad Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 dalies a punkte nurodyta, jog valstybės narės užtiktina, kad vartotojui pageidaujant pakeisti tiekėją „laikantis sutartyje numatytų sąlygų“, pakeitimą per tris savaites atliktų atitinkamas (‑i) operatorius (‑iai) ( 13 ) ir kad ši teisė būtų suteikiama vartotojams jų nediskriminuojant sąnaudų, pastangų arba laiko požiūriu. Be to, šio straipsnio 7 dalyje, iš pirmo žvilgsnio iš esmės susijusioje būtent su „pažeidžiamais vartotojais“, taip pat apskritai nurodyta, kad valstybės narės užtikrina aukštą vartotojų apsaugos lygį, ypač susijusį su sutarties sąlygų skaidrumu, ir tai, kad „reikalavimus atitinkantis vartotojas“ galėtų „faktiškai <…> lengvai pasirinkti naują tiekėją“. Šio straipsnio 7 dalyje taip pat nurodyta, kad „bent namų ūkių vartotojų atžvilgiu“ šios priemonės apima šios direktyvos I priede nustatytas priemones.

35.

Pagal Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 12 punktą „reikalavimus atitinkančiu vartotoju“ laikomas vartotojas, kuris gali pirkti elektros energiją iš jo pasirinkto tiekėjo, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 33 straipsnį. Pagal šio 33 straipsnio 1 dalies c punktą sąvoka „reikalavimus atitinkantis vartotojas“ nuo 2007 m. liepos 1 d. apima „visus vartotojus“. Todėl valstybės narės privalo visiems vartotojams, įskaitant mažąsias įmones, neatsižvelgiant į jų pažeidžiamumą, užtikrinti veiksmingą galimybę lengvai pakeisti elektros energijos tiekėją.

36.

Iš Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalių formuluočių matyti, kad vartotojas, elektros energijos tiekėjo klientas, turi būti apsaugotas, kai pageidauja pakeisti tiekėją. Be to, nors šiose nuostatose nėra nei aiškiai minima galimybė pirmesniam tiekėjui reikalauti sumokėti sutartines netesybas už sutarties nutraukimą prieš terminą, nei a fortiori nurodyti kriterijai, taikytini apskaičiuojant šių netesybų dydį, šio straipsnio 5 dalies a punkte nustatyta, kad turi būti laikomasi sutartyje numatytų sąlygų.

37.

Taigi manau, kad pagal Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalių formuluotes iš esmės negalima atmesti galimybės, jog terminuotoje elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartyje būtų numatytos sutartinės netesybos, taikomos vartotojui šios sutarties nutraukimo prieš terminą atveju, jei vartotojas pageidauja pakeisti tiekėją. Vis dėlto pagal šias nuostatas dėl šių netesybų dydžio vartotojas neturi netekti veiksmingos galimybės lengvai pakeisti tiekėją.

38.

Antra, dėl Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalių konteksto pakanka konstatuoti, pirma, kad šio straipsnio 7 dalies paskutiniame sakinyje daroma nuoroda į vartotojų apsaugos priemones, išvardytas šios direktyvos I priede, kurias valstybės narės turi priimti „bent“ namų ūkio vartotojų atžvilgiu. Šio priedo 1 punkto a punkte, be kita ko, nurodyta, kad vartotojai turi teisę sudaryti sutartį su elektros energijos tiekėju, kurioje numatyta galimybė be mokesčio nutraukti sutartį. Be to, pagal šią nuostatą sutarties sąlygos turi būti sąžiningos ir iš anksto gerai žinomos; bet kuriuo atveju ši informacija turėtų būti pateikta prieš sudarant ar patvirtinant sutartį. Minėto priedo 1 punkto e papunktyje patikslinama, kad vartotojai neturi būti apmokestinami už tiekėjo pakeitimą. Taigi iš šių nuostatų aiškiai matyti, kad „bent namų ūkio vartotojų atžvilgiu“ nustatyta, kad jie neturi patirti jokių išlaidų, jei pakeičia elektros energijos tiekėją, įskaitant atvejus, kai kalbama apie terminuotą tiekimo fiksuota kaina sutartį.

39.

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad bendrovę G apima ne tik sąvokos „vartotojas“, „galutinis vartotojas“ ir „reikalavimus atitinkantis vartotojas“, kaip tai apibrėžta atitinkamai Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 7, 9 ir 12 punktuose, bet ir sąvoka „ne namų ūkio vartotojas“, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio 11 punktą, reiškianti fizinį ar juridinį asmenį, perkantį elektros energiją ne savo namų ūkio vartojimui. Iš tikrųjų iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad bendrovė G, kuri sudarė aptariamą sutartį dėl elektros energijos tiekimo kaimo turizmo ūkiui, veikė vykdydama profesinę veiklą ( 14 ).

40.

Kita vertus, šios bendrovės neapima sąvoka „namų ūkio vartotojas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/72 2 straipsnio 10 punktą, kuriame ji apibrėžiama kaip vartotojas, perkantis elektros energiją savo namų ūkio vartojimui. Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad Lenkijos Respublika ketino išplėsti šios direktyvos I priedo taikymo sritį, įtraukdama „ne namų ūkio vartotojus“. Taigi neatrodo, kad šio straipsnio 1 punkto a ir e papunkčių nuostatos būtų taikomos ne namų ūkio vartotojui, kaip antai bendrovei G. Tai reiškia, kad, a contrario, pagal minėtą direktyvą tokio vartotojo atžvilgiu neatmetama galimybė, jog terminuotoje elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartyje būtų numatytos sutartinės netesybos, jei ši sutartis būtų nutraukta prieš terminą siekiant pakeisti tiekėją.

41.

Antra, Direktyvos 2009/72 42 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad visai Bendrijos pramonei ir prekybai, įskaitant mažąsias ir vidutinio dydžio įmones, „taip pat turėtų būti užtikrintas aukštas vartotojų apsaugos lygis“, visų pirma namų ūkio vartotojams, ir kad, kai valstybės narės mano, kad to reikia, – mažosioms įmonėms taip pat turėtų būti sudaryta galimybė naudotis viešųjų paslaugų garantijomis. Veiksmažodžio „turėti“ vartojimas sąlygine nuosaka rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo norą palikti valstybėms narėms diskreciją, suteikiant joms tiesiog galimybę, o ne nustatant pareigą teikti mažosioms įmonėms aukšto lygio vartotojų apsaugą. Ir šiuo aspektu pažymėtina, su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs tai dar patikrins, jog iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad Lenkijos Respublika būtų pasinaudojusi šia galimybe, kiek tai susiję su mažosiomis įmonėmis. Esant tokiai situacijai, manau, kad pagal šią direktyvą nedraudžiama taikyti sutartinių netesybų mažajai įmonei tuo atveju, jei terminuota elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis nutraukiama prieš terminą siekiant pakeisti tiekėją.

42.

Be to, pažymėtina, kad Direktyvos 2019/944, kuria nuo 2021 m. sausio 1 d. panaikinta ir pakeista Direktyva 2009/72, 12 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, jog valstybės narės užtikrina, kad „bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms“ ( 15 ) nereikėtų mokėti „jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių“; kartu šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nukrypstant nuo šios nuostatos, valstybės narės gali leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra numatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį.

43.

Šiuo aspektu pažymėtina, viena vertus, kad Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 16 punkte „sutarties nutraukimo mokestis“ apibrėžiamas kaip mokestis arba sankcija, kuriuos tiekėjai arba telkimu užsiimantys rinkos dalyviai nustato vartotojams už elektros energijos tiekimo arba paslaugų sutarties nutraukimą, ir, kita vertus, kad šio straipsnio 17 punkte nurodyta, jog „tiekėjo pakeitimo mokestis“ – tai mokestis arba sankcija už tiekėjo arba telkimu užsiimančio rinkos dalyvio pakeitimą, įskaitant sutarties nutraukimo mokestį, kuriuos tiekėjai, telkimu užsiimantys rinkos dalyviai arba sistemos operatoriai tiesiogiai ar netiesiogiai nustato vartotojams. Vadinasi, šioje direktyvoje atskiriamas paprastas tiekimo sutarties nutraukimas nuo tokios sutarties nutraukimo, kai siekiama pakeisti tiekėją. Iš šių nuostatų matyti, kad pagal minėtą direktyvą mažoji įmonė, kaip antai bendrovė G, turi teisę nutraukti terminuotą elektros tiekimo fiksuota kaina sutartį prieš terminą, jei nori pakeisti tiekėją, neturėdama patirti išlaidų, susijusių su tiekėjo pakeitimu, taigi ir neprivalėdama mokėti sutarties nutraukimo mokesčio.

44.

Vis dėlto, pirma, atsižvelgiant į pagrindinės bylos faktinių aplinkybių susiklostymo datą Direktyva 2019/944 šioje byloje netaikytina ratione temporis. Kita vertus, nors šioje direktyvoje nustatytos išsamios taisyklės dėl mokesčių, kurie gali būti taikomi mažajai įmonei, jeigu elektros energijos tiekimo sutartis nutraukiama prieš terminą, tokios taisyklės net netiesiogiai nebuvo nustatytos Direktyvoje 2009/72, kaip matyti, be kita ko, iš šios išvados 41 punkto. Vadinasi, mano nuomone, Direktyvos 2019/944 12 straipsnio nuostatos negali būti pagal analogiją taikomos šioje byloje ( 16 ).

45.

Galiausiai, trečia, Direktyvos 2009/72 52 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „vartotojus“ ( 17 ) reikėtų aprūpinti aiškia ir suprantama informacija apie jų teises, susijusias su energetikos sektoriumi. Mano manymu, iš šios konstatuojamosios dalies galima daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju, kai vartotojas ketina apsirūpinti elektros energija, jis, prieš sudarydamas terminuotą elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartį, tiekėjo turi būti aiškiai, išsamiai ir skaidriai informuotas apie sutartines netesybas, jų taikymo sąlygas ir apskaičiavimo būdą, o dėl šių netesybų dydžio, atsižvelgiant į Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 7 dalį, vartotojas neturi netekti teisės faktiškai galėti lengvai pakeisti tiekėją. Nagrinėjamu atveju, mano nuomone, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad sutartinės netesybos buvo aiškiai ir išsamiai nurodytos aptariamoje sutartyje, o tai leido bendrovei G aiškiai žinoti jų apskaičiavimo būdą ir tai, kad jų dydis atitinka iki pradinio sutarties galiojimo termino nesuvartotą elektros energijos kainą ( 18 ).

46.

Vadinasi, Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalių kontekstas iš esmės patvirtina, kad elektros energijos tiekėjo ir mažosios įmonės sudarytoje sutartyje gali būti numatytos netesybos už sutarties nutraukimą prieš terminą, kurias turi sumokėti mažoji įmonė, su sąlyga, kad sutarties sudarymo metu ji buvo aiškiai, išsamiai ir skaidriai informuota apie tokias netesybas ir kad dėl jų dydžio ji nepraranda teisės faktiškai galėti lengvai pakeisti tiekėją.

47.

Trečia, aiškinimą, kad pagal Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalis neatmetama galimybė mažajai įmonei taikyti sutartines netesybas, jei terminuota elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis nutraukiama prieš terminą, kai valstybė narė neišplėtė namų ūkio vartotojams suteikiamos apsaugos taikymo srities ir į ją neįtraukė šių įmonių, patvirtina šia direktyva siekiami tikslai.

48.

Iš tikrųjų Direktyva 2009/72, kaip matyti iš jos 1 straipsnio, siekiama nustatyti elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo bendrąsias taisykles ir vartotojų apsaugos nuostatas siekiant patobulinti ir integruoti konkurencingas Sąjungos elektros energijos rinkas. Šiomis aplinkybėmis pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją šia direktyva iš esmės siekiama sukurti atvirą ir konkurencingą elektros energijos vidaus rinką, kuri leistų vartotojams laisvai rinktis savo tiekėjus, o pastariesiems – laisvai tiekti savo vartotojams prekes, sukurti vienodas konkurencijos sąlygas šioje rinkoje, užtikrinti tiekimo saugumą ir kovoti su klimato kaita ( 19 ).

49.

Taigi pagrindinis Direktyva 2009/72 siekiamas tikslas – užbaigti elektros energijos vidaus rinkos kūrimą ( 20 ), o tai, be kita ko, reiškia, elektros energijos tiekėjų plėtrą tam, kad, in fine, būtų užtikrintos geresnės tiekimo sąlygos vartotojams. Šiuo aspektu Direktyvos 2009/72 57 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad vartotojai visiškai pasinaudotų liberalizuotos elektros energijos vidaus rinkos galimybėmis.

50.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad terminuotos elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartys gali apsaugoti vartotojus, užtikrindamos jiems mažą ir stabilią elektros energijos kainą. Šiuo klausimu Komisija savo rašytinėse pastabose daro nuorodą į 2016 m. gegužės 17 d. Europos energetikos reguliavimo institucijų tarybos (CEER) nuomonę dėl sutarties nutraukimo prieš terminą mokesčio ( 21 ), pagal kurią tokios sutartys suteikia vartotojams tikrumo dėl elektros energijos sąnaudų, kurios nesikeičia ( 22 ). Vis dėlto dėl tokios sutarties sudarymo elektros energijos tiekėjas patyrė įvairių sąnaudų, siekdamas įsigyti visą elektros energijos kiekį, kurio nuo pat pradžių reikėtų vartotojo poreikiams patenkinti, o tai, kaip pažymi CEER, reiškia papildomas išlaidas, pirmiausia norint apsisaugoti nuo sąnaudų nepastovumo didmeninėje rinkoje ( 23 ). Taigi tuo atveju, jei vartotojas, sudaręs terminuotą tiekimo fiksuota kaina sutartį, ją nutraukia prieš terminą, sutarties nutraukimo prieš terminą mokestis gali leisti tiekėjui kompensuoti dėl šios sutarties susidariusias išlaidas. Jei taip nebūtų, tiekėjas galėtų būti priverstas perkelti riziką patirti tokias išlaidas visiems savo klientams, dėl to galiausiai galėtų padidėti elektros energijos kainos ir sumažėti pasiūla vartotojams ( 24 ).

51.

Vadinasi, mano nuomone, atsižvelgiant į Direktyvą 2009/72, terminuotų elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutarčių ypatumai reiškia, kad mokesčiai sutarties nutraukimo prieš terminą atveju gali būti pateisinami galiausiai siekiant užtikrinti visų vartotojų apsaugą, leidus jiems gauti mažesnes elektros energijos kainas.

52.

Taigi, manau, kad pagrindinis keblumas, su kuriuo susiduriama šioje byloje, yra sutartinių netesybų dydis, kuris turi ir leisti klientui faktiškai galėti lengvai pakeisti tiekėją, ir suteikti pirmesniam tiekėjui kompensaciją, pakankamą išlaidoms, patirtoms siekiant užtikrinti sutarties vykdymą, padengti, antraip Direktyva 2009/72 netektų veiksmingumo.

53.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mini Direktyvos 2019/944 12 straipsnio 3 dalį, kurioje dėl terminuotos elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutarties nutraukimo prieš terminą mokesčio nurodyta, kad šis mokestis „neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos <…> patiria tiekėjas“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, šioje nuostatoje pateikiamos Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalių aiškinimo gairės. Vis dėlto, pirma, kaip minėta šios išvados 44 punkte, Direktyva 2019/944 pagrindinėje byloje netaikytina ratione temporis. Antra, ši nuostata susijusi tik su terminuotos tiekimo fiksuota kaina sutarties nutraukimo mokesčiu, o ne su išlaidomis, patirtomis dėl tiekėjo keitimo. Trečia, kalbant apie mažąsias įmones, Direktyvoje 2019/944 laikomasi kitokio požiūrio nei Direktyvoje 2009/72, jos 12 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodant, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių mokesčių, susijusių su tiekėjo pakeitimu. Taigi esu tos nuomonės, kad Direktyva 2019/944 negali būti remiamasi tokioje byloje, kaip pagrindinė byla.

54.

Kalbant apie Direktyvą 2009/72, reikia konstatuoti, kad joje nenurodyta nei mokesčio suma, kurią galėtų sumokėti mažoji įmonė, jeigu ji nutraukia terminuotą elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartį prieš terminą, kad pakeistų tiekėją, nei tokio mokesčio apskaičiavimo būdas. Vadinasi, pagal šią direktyvą valstybėms narėms paliekama diskrecija reglamentuoti tokį sutarties nutraukimo mokestį.

55.

Taigi atsakydamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus manau, kad nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias tuo atveju, jei mažoji įmonė prieš terminą nutraukia terminuotą tiekimo fiksuota kaina sutartį, ji turi mokėti sutartines netesybas, neatsižvelgiant į pirmesnio tiekėjo patirtos žalos dydį, nors šiose teisės nuostatose nenustatyti šių netesybų apskaičiavimo ar sumažinimo kriterijai ir pagal jas leidžiama, kad šių netesybų suma atitiktų iki pradinio sutarties galiojimo termino nesuvartotos elektros energijos kainą, vien dėl šių aplinkybių nėra nesuderinamos su Direktyva 2009/72.

56.

Vis dėlto valstybėms narėms palikta diskrecija negali lemti to, kad teisė faktiškai galėti lengvai pakeisti tiekėją, kylanti iš šios direktyvos 3 straipsnio 5 ir 7 dalių, netektų savo prasmės. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo galimybę taikyti netesybas, kurių dydis atitinka iki sutarties galiojimo pabaigos nesuvartotos elektros energijos kainą pagal „take or pay“, „imk arba mokėk“, taisyklę ( 25 ). Vadovaujantis šia taisykle, nagrinėjamu atveju pirkėjas privalo sumokėti už visą elektros energiją, kurią įsipareigojo nupirkti, arba už jos dalį, neatsižvelgiant į tai, ar jis šią energiją suvartojo ( 26 ). „Imk arba mokėk“ tipo taisyklė iš pirmo žvilgsnio reiškia, kad vartotojas visiškai prisiima tiekimo sutarties, kurią pasirašė, riziką, ir tai labai atgraso nuo šios sutarties nutraukimo, kad nereikėtų patirti dvigubų elektros energijos sąnaudų sutarties nutraukimo prieš terminą atveju. Tuo remiantis galima būtų daryti išvadą, kad tokia taisyklė yra nesuderinama su Direktyva 2009/72.

57.

Vis dėlto, mano manymu, tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis neatmestina galimybė, kad pagal nacionalinės teisės nuostatas, kai tiekėjas patiria įvairių sąnaudų, siekdamas užtikrinti terminuotos tiekimo fiksuota kaina sutarties įvykdymą iki jos termino, pirmiausia pirkdamas elektros energiją vartotojo poreikiams patenkinti nuo pat pradžių, šio tiekėjo patirtos išlaidos dėl šios sutarties nutraukimo prieš terminą iš tikrųjų gali atitikti sumą, kurią vartotojas būtų sumokėjęs iki sutarties galiojimo pabaigos, jei būtų tinkamai ją vykdęs.

58.

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar sutartinėmis netesybomis nėra pažeidžiama bendrovės G teisė faktiškai galėti lengvai pakeisti tiekėją, atsižvelgiant į visas ginčo aplinkybes, pirmiausia į sutartinių netesybų sumos proporcingumą, šiai sumai neturint viršyti sąnaudų, kurių pirmesnis tiekėjas patyrė dėl sutarties nutraukimo prieš terminą, kad jis nepagrįstai nepraturtėtų ( 27 ).

59.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į prejudicinius klausimus atsakyti, jog Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 5 ir 7 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose nustatyta, kad, kai mažoji įmonė nutraukia terminuotą elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartį prieš terminą siekdama pakeisti tiekėją, ji gali tekti sumokėti sutartines netesybas, jei šiose teisės nuostatose nurodyta, kad šios netesybos mokėtinos neatsižvelgiant į pirmesnio tiekėjo patirtos žalos dydį, nors jose nenustatyti šių netesybų apskaičiavimo ar sumažinimo kriterijai ir pagal jas leidžiama, kad šių netesybų suma atitiktų iki pradinio sutarties galiojimo termino nesuvartotos elektros energijos kainą, su sąlyga, kad ši įmonė tiekėjo buvo aiškiai, išsamiai ir skaidriai informuota apie tokias netesybas, jų taikymo sąlygas, taip pat apskaičiavimo būdą ir kad dėl jų dydžio ši įmonė nepraranda teisės faktiškai galėti lengvai pakeisti tiekėją. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs turi atsižvelgti į visas konkrečias ginčo aplinkybes, pirmiausia į tai, ar sutartinių netesybų suma yra proporcinga, nes ji neturi viršyti sąnaudų, kurių pirmesnis tiekėjas patyrė dėl sutarties nutraukimo prieš terminą.

60.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija) pateiktus prejudicinius klausimus:

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB, 3 straipsnio 5 ir 7 dalys

turi būti aiškinamos taip, kad

pagal jas nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose nustatyta, kad, kai mažoji įmonė nutraukia terminuotą elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartį prieš terminą siekdama pakeisti tiekėją, ji gali tekti sumokėti sutartines netesybas, jei šiose teisės nuostatose nurodyta, kad šios netesybos mokėtinos neatsižvelgiant į pirmesnio tiekėjo patirtos žalos dydį, nors jose nenustatyti šių netesybų apskaičiavimo ar sumažinimo kriterijai ir pagal jas leidžiama, kad šių netesybų suma atitiktų iki pradinio sutarties galiojimo termino nesuvartotos elektros energijos kainą, su sąlyga, kad ši įmonė tiekėjo buvo aiškiai, išsamiai ir skaidriai informuota apie tokias netesybas, jų taikymo sąlygas, taip pat apskaičiavimo būdą ir kad dėl jų dydžio ši įmonė nepraranda teisės faktiškai galėti lengvai pakeisti tiekėją. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs turi atsižvelgti į visas konkrečias ginčo aplinkybes, pirmiausia į tai, ar sutartinių netesybų suma yra proporcinga, nes ji neturi viršyti sąnaudų, kurių pirmesnis tiekėjas patyrė dėl sutarties nutraukimo prieš terminą.