1.

Šiais prašymais priimti prejudicinį sprendimą Audiencia Provincial de Pontevedra (Pontevedros provincijos teismas, Ispanija) prašo Teisingumo Teismo išaiškinti 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis Ia“) ( 2 ) 25 straipsnio 1 dalį. Prašymai pateikti nagrinėjant Danijos jūrų transporto operatoriaus Maersk A/S (toliau – Maersk) ir Ispanijos draudimo bendrovės Allianz Seguros y Reaseguros SA (toliau – Allianz) bylas C-345/22 ir C-347/22 ir Ispanijos draudimo bendrovės Mapfre España Compañía de Seguros y Reaseguros SA (toliau – Mapfre) ir Vokietijos transporto bendrovės MACS Maritime Carrier Shipping GmbH & Co. (toliau – MACS) bylą C-346/22. Kiekviename iš šių ieškinių yra reikalavimas atlyginti žalą dėl dalinio jūrų transportu gabentų prekių praradimo. Juose keliamas klausimas dėl sąlygų, kuriomis konosamentu patvirtintoje krovinių vežimo jūra sutartyje numatyta jurisdikcijos išlyga galima remtis prieš trečiąją šalį, kuri vėliau įsigijo šiuos krovinius ir taip tapo konosamento turinčia trečiąja šalimi.

2.

Briuselio konvencijos 17 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta:

„Jeigu bylos šalys, iš kurių viena ar daugiau turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar buveinę Susitariančioje Valstybėje, susitarė, kad kurios nors Susitariančiosios Valstybės teismas ar teismai turi jurisdikciją spręsti bet kokius, ypač dėl teisinių santykių kylančius ar galinčius kilti, ginčus, tam teismui ar teismams priklauso išimtinė jurisdikcija. Toks jurisdikciją suteikiantis susitarimas:

3.

Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Toks jurisdikciją suteikiantis susitarimas:

4.

Reglamento „Briuselis Ia“ 15, 19 ir 20 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

5.

Reglamento „Briuselis Ia“ II skyriaus „Jurisdikcija“ 7 skirsnio „Susitarimas dėl jurisdikcijos“ 25 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Susitarimas dėl jurisdikcijos:

<…>

5.   Susitarimas dėl jurisdikcijos, kuris yra sutarties dalis, laikomas nuo kitų sutarties sąlygų nepriklausomu susitarimu.

Susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimas negali būti ginčijamas remiantis vien tuo, kad sutartis negalioja.“

6.

2014 m. liepos 24 d.Ley 14/2014, de 24 de julio, de Navegación Marítima (Laivybos įstatymas Nr. 14/2014, toliau – LNM) ( 3 ) preambulės XI skirsnis suformuluotas taip:

„<…>

I skyriuje pateikiamos specialios jurisdikcijos ir kompetencijos taisyklės ir, remiantis pirmenybiniu tarptautinių susitarimų ir Europos Sąjungos teisės normų taikymu šioje srityje, siekiama užkirsti kelią nustatytiems piktnaudžiavimams, pripažįstant negaliojančiomis laivo naudojimo sutartyse arba papildomose laivybos sutartyse esančias išlygas, kuriose numatoma ginčą perduoti užsienio jurisdikciją turinčiam teismui arba arbitražui užsienyje, jei dėl šių išlygų nebuvo individualiai ir atskirai derėtasi.

<…>“

7.

LNM 251 straipsnyje „Perleidimo veiksmingumas“ numatyta:

„Konosamento pateikimas turi tas pačias pasekmes kaip ir konosamente nurodytų prekių pristatymas, nepažeidžiant teisės pareikšti ieškinius baudžiamojoje ir civilinėje bylose, kuriuos gali pareikšti asmuo, neteisėtai netekęs šių prekių. Konosamento įgijėjas įgyja visas perleidėjo teises ir ieškinius, susijusius su prekėmis, išskyrus susitarimus dėl jurisdikcijos ir arbitražo, kuriems pagal IX antraštinės dalies I skyrių reikalingas įgijėjo sutikimas.“

8.

LNM 468 straipsnyje „Nuostatos dėl jurisdikcijos ir arbitražo“ nurodyta:

„Nepažeidžiant Ispanijoje taikomų tarptautinių susitarimų nuostatų ir [ES] teisės normų, sutartyse dėl laivo naudojimo arba papildomose laivybos sutartyse esančios išlygos, kuriose numatoma ginčą perduoti spręsti užsienio jurisdikciją turinčiam teismui arba arbitražui užsienyje, yra negaliojančios ir laikomos neegzistuojančiomis, jeigu dėl šių išlygų nebuvo individualiai ir atskirai derėtasi.

Visų pirma jurisdikcijos arba arbitražinės išlygos įtraukimas į bet kurios iš ankstesnėje dalyje nurodytų sutarčių spausdintines sąlygas savaime nėra įrodymas, kad laikomasi jose nustatytų reikalavimų.“

9.

Maersk Line Perú S.A.C. ( 4 ), kaip vežėja, ir Aguafrost Perú, kaip siuntėja, sudarė sutartį dėl krovinių vežimo jūra „kainos ir frachto“ sąlygomis, tai patvirtina 2018 m. balandžio 9 d. išduotas konosamentas. Šio konosamento kitoje pusėje buvo tokia jurisdikcijos išlyga: „Visais kitais atvejais šiam konosamentui ir jo aiškinimui taikoma Anglijos teisė, o bet kokie iš jo kylantys ginčai sprendžiami Londono [(Jungtinė Karalystė)] [(Anglijos ir Velso) (Jungtinė Karalystė)] aukštajame teisingumo teisme, išskyrus kitos šalies teismų jurisdikciją. Be to, vežėjas savo nuožiūra gali pareikšti ieškinį prekybininkui kompetentingame teisme pagal jo veiklos vietą.“ Ispanijos žuvies ir jūros gėrybių tiekėja Oversea Atlantic Fish SL (toliau – Oversea) įsigijo vežamas prekes ir taip tapo šį konosamentą turinčia trečiąja šalimi.

10.

Prekės į paskirties uostą buvo pristatytos apgadintos. Allianz, kaip draudimo bendrovė, perėmusi Oversea teises, pareiškė ieškinį Maersk Juzgado de lo Mercantil no 3 de Pontevedra (Pontevedros komercinių bylų teismas Nr. 3, Ispanija) ir pareikalavo atlyginti 67449,71 EUR dydžio žalą ( 5 ).

11.

Remdamasi minėta jurisdikcijos išlyga, Maersk teigė, kad Ispanijos teismai neturėjo jurisdikcijos. 2020 m. gegužės 26 d. nutartimi Juzgado de lo Mercantil no 3 de Pontevedra (Pontevedros komercinių bylų teismas Nr. 3) atmetė šį skundą. Šią nutartį Maersk apskundė šiam teismui apeliacine tvarka. 2020 m. gruodžio 2 d. nutartimi apeliacinis skundas buvo atmestas.

12.

2021 m. liepos 7 d. sprendimu Juzgado de lo Mercantil no 3 de Pontevedra (Pontevedros komercinių bylų teismas Nr. 3) iš esmės patenkino Allianz ieškinį. Maersk pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, ginčydama tik Ispanijos teismų jurisdikciją. Jos teigimu, kadangi LNM 251 straipsnis prieštarauja Sąjungos teisei, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo taikyti reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnį. Atitinkamai jurisdikcijos išlyga galima remtis prieš konosamentą turinčią trečiąją šalį.

13.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar tokia jurisdikcijos išlyga, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, su kuria sutiko pradinės vežimo sutarties šalys, galima remtis prieš konosamentą turinčią trečiąją šalį, kuri nei aiškiai, nei individualiai, nei atskirai su šia sąlyga nesutiko.

14.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad „jurisdikcijos išlyga“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka. Tarptautinio jūrų transporto sektoriuje jurisdikcijos išlygos taikomos dažnai, todėl pagal reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies c punktą susitariančiosios šalys turėjo žinoti apie jų egzistavimą. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, Sprendime Castelletti ( 6 ) patvirtinama prezumpcija, kad asmuo, prieš kurį galima remtis tokia išlyga, su ja sutiko. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad jurisdikcijos išlygos pagal savo pobūdį yra savarankiškos ir atskirtos. Taigi tokias išlygas reglamentuojanti bylos esmei taikytina teisė gali būti taikoma atskirai nuo likusią sutarties dalį reglamentuojančios teisės sistemos. Todėl jurisdikcijos išlyga gali galioti net ir tuo atveju, kai pati sutartis laikoma negaliojančia.

15.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad tais atvejais, kai konosamentus, į kuriuos įtraukta jurisdikcijos išlyga, įgyja trečioji šalis, LNM 251 straipsnis nukreipia į šio įstatymo 468 straipsnį, kuriame numatyta, kad jurisdikcijos išlygos yra negaliojančios, jeigu dėl jų nebuvo individualiai ir atskirai derėtasi ( 7 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena principą, kurį Teisingumo Teismas įtvirtino SprendimeRuss ( 8 ) ir pakartojo Sprendime Coreck ( 9 ) ir pagal kurį „<…> jeigu į konosamentą įtraukta išlyga dėl jurisdikcijos galioja pagal [Briuselio] konvencijos 17 straipsnį vežėjo ir siuntėjo santykiuose, ta išlyga galima remtis prieš trečiąją šalį, konosamento turėtoją, nuo to momento, kai pagal taikytiną nacionalinę teisę konosamento turėtojas perima siuntėjo teises ir pareigas“. Šioje citatoje paminėtą „taikytiną nacionalinę teisę“ galima suprasti kaip nuorodą į LNM 251 straipsnį. Kadangi šalys dėl jurisdikcijos išlygos turėjo derėtis individualiai ir atskirai, pagal konosamentą būtų perleistos ne visos teisės. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar LNM 251 straipsnis neprieštarauja minėtam principui.

16.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat teigia, kad nacionalinė teisė, pagal kurią gali būti nustatomas jurisdikcijos išlygos galiojimas, gali būti valstybės, kuriai pagal šią išlygą suteikiama jurisdikcija, t. y. Jungtinės Karalystės, teisė. Grįsdamas šią poziciją, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalimi ir Teisingumo Teismo sprendimu Benincasa ( 10 ) ir Sprendimu DelayFix ( 11 ), kuriuose pažymima, kad faktinis jurisdikcijos išlygos galiojimas turi būti vertinamas pagal valstybės narės, kurios teismai nurodyti šioje išlygoje, teisės aktus.

17.

Darydamas prielaidą, kad taikomas LNM 251 straipsnis ir kad reikia patikrinti, ar konosamentą turinti trečioji šalis individualiai ir atskirai sutiko su jurisdikcijos išlyga, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iškėlė klausimą dėl tokio sutikimo pateikimo formos. Teismas mano, kad šis klausimas reglamentuojamas pagal Sąjungos teisę, ir pažymi, kad tais atvejais, kai tenkinami reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies reikalavimai, taikomas numanomo sutikimo testas.

18.

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iškėlė klausimą dėl LNM 251 straipsnio suderinamumo su Teisingumo Teismo jurisprudencija tiek, kiek šioje nuostatoje numatyta, kad nors konosamento išdavimui taikoma viena teisė, šiame konosamente esančiai jurisdikcijos išlygai taikoma kita teisė ( 12 ).

19.

Taigi Audiencia Provincial de Pontevedra (Pontevedros provincijos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos klausimus:

20.

Kaip matyti iš 2019 m. balandžio 13 d. išduoto konosamento, MACS, kaip vežėja, ir Tunacor Fisheries Ltd, kaip siuntėja, sudarė sutartį dėl krovinių vežimo jūra „kainos ir frachto“ sąlygomis. Kitoje konosamento pusėje buvo nurodyta tokia jurisdikcijos išlyga: „Šiam konosamentui taikoma Anglijos teisė, o bet kokie iš jo kylantys ginčai perduodami nagrinėti Londono [(Anglijos ir Velso)] aukštajam teisingumo teismui.“ Ispanijos bendrovė Fortitude Shipping SL (toliau –Fortitude) įsigijo minėtas prekes ir taip tapo šį konosamentą turinčia trečiąja šalimi.

21.

Prekės į paskirties uostą buvo pristatytos apgadintos. Mapfre, kaip draudimo bendrovė, perėmusi Fortitude teises, pareiškė ieškinį MACS Juzgado de lo Mercantil no 3 de Pontevedra (Pontevedros komercinių bylų teismas Nr. 3) ir pareikalavo atlyginti 80187,90 EUR dydžio žalą ( 13 ).

22.

Remdamasi minėta jurisdikcijos išlyga, MACS teigė, kad Ispanijos teismai neturi jurisdikcijos. 2020 m. gegužės 3 d. nutartimi Juzgado de lo Mercantil no 3 de Pontevedra (Pontevedros komercinių bylų teismas Nr. 3) atsisakė jurisdikcijos. Šią nutartį Mapfre apeliacine tvarka apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Remdamasi LNM 251 straipsniu, ji teigė, kad jurisdikcijos išlyga negalima remtis prieš Fortitude, nes pastaroji nei buvo krovinių vežimo sutarties šalis, nei dalyvavo ją vykdant. MACS teigimu, kadangi LNM 251 straipsnis prieštarauja Sąjungos teisei, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi taikyti reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnį, todėl jurisdikcijos išlyga galima remtis prieš konosamentą turinčią trečiąją šalį.

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turėdamas tų pačių abejonių kaip ir byloje C-345/22, nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą iš esmės tais pačiais klausimais, kaip ir minėtoje byloje.

24.

Kaip matyti iš 2018 m. rugpjūčio 2 d. išduoto konosamento, Maersk, kaip vežėja, ir Aguafrost Perú, kaip siuntėja, sudarė sutartį dėl krovinių vežimo jūra „kainos ir frachto“ sąlygomis. Kitoje konosamento pusėje buvo įtraukta jurisdikcijos išlyga, kurios formuluotė identiška šios išvados 9 punkte nurodytai išlygai. Oversea įsigijo aptariamas prekes ir taip tapo šį konosamentą turinčia trečiąja šalimi.

25.

Prekės į paskirties uostą buvo pristatytos apgadintos. Allianz, kaip draudimo bendrovė, perėmusi Oversea teises, pareiškė ieškinį Maersk Juzgado de lo Mercantil no 3 de Pontevedra (Pontevedros komercinių bylų teismas Nr. 3) ir pareikalavo atlyginti 106093,65 EUR dydžio žalą ( 14 ).

26.

Remdamasi jurisdikcijos išlyga, Maersk teigė, kad Ispanijos teismai neturi jurisdikcijos. 2020 m. spalio 20 d. nutartimi Juzgado de lo Mercantil no 3 de Pontevedra (Pontevedros komercinių bylų teismas Nr. 3) atmetė šį skundą.

27.

2021 m. liepos 9 d. sprendimu Juzgado de lo Mercantil no 3 de Pontevedra (Pontevedros komercinių bylų teismas Nr. 3) iš esmės patenkino Allianz ieškinį. Maersk apskundė šį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, teigdama, kad Ispanijos teismai neturi jurisdikcijos. Kadangi LNM 251 straipsnis prieštarauja Sąjungos teisei, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi taikyti reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnį ir taip užtikrinti, kad jurisdikcijos išlyga būtų galima remtis prieš konosamentą turinčią trečiąją šalį.

28.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turėdamas tų pačių abejonių, kaip ir byloje C-345/22, nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą iš esmės tais pačiais klausimais, kaip ir minėtoje byloje.

29.

2022 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑345/22, C‑346/22 ir C‑347/22 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

30.

Rašytines pastabas pateikė šalys pagrindinėje byloje, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija.

31.

2019 m. spalio 17 d. buvo priimtas Susitarimas dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos ( 15 ) (toliau – Susitarimas dėl išstojimo), jis įsigaliojo 2020 m. vasario 1 d. Pagal Susitarimo dėl išstojimo 67 straipsnio „Jurisdikcija, teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas ir susijęs centrinių institucijų bendradarbiavimas“ 1 dalies a punktą nuostatos dėl jurisdikcijos, įtvirtintos reglamente „Briuselis Ia“, tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek valstybėse narėse su Jungtine Karalyste susijusiais atvejais taikomos teismo procesams, pradėtiems iki Susitarimo dėl išstojimo 126 straipsnyje nustatyto pereinamojo laikotarpio pabaigos.

32.

Nagrinėjamos bylos susijusios su sąlygomis, kuriomis siekiama suteikti jurisdikciją Jungtinės Karalystės teismams. Nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad pagrindinėje byloje teisminiai ieškiniai buvo pareikšti iki 2020 m. gruodžio 31 d., t. y. iki Susitarimo dėl išstojimo 126 straipsnyje numatyto pereinamojo laikotarpio pabaigos. Kaip teisingai pažymi Ispanijos vyriausybė ir Komisija, siekiant išspręsti ginčus, dėl kurių priimtos nutartys dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, būtina išaiškinti reglamentą „Briuselis Ia“.

33.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies taisyklė, pagal kurią faktinis jurisdikcijos išlygos galiojimas turi būti vertinamas pagal šioje išlygoje nurodyto teismo ar teismų valstybės narės teisę, taikoma užtikrinant galimybę remtis konosamente esančios jurisdikcijos išlyga prieš šį konosamentą turinčią trečiąją šalį.

34.

Reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnyje reglamentuojami susitarimai, kuriais sutarties šalys suteikia jurisdikciją valstybės narės teismui ar teismams spręsti bet kokius esamus ar būsimus ginčus, kurie gali tarp jų kilti ( 16 ). Sąvoka „jurisdikcijos išlyga“, savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, turi būti aiškinama taip, kad būtų visapusiškai įgyvendintas pasirinkimo laisvės principas, kuriuo grindžiama reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalis ( 17 ).

35.

Palyginus su atitinkamomis Briuselio konvencijos ir reglamento „Briuselis I“ nuostatomis, matyti, kad reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnyje padaryta pakeitimų, susijusių su jurisdikcijos išlygomis. Pirma, atsisakyta reikalavimo, kad bent vienos iš šalių buveinė būtų valstybėje narėje ( 18 ). Antra, reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nauja vienoda kolizinė norma, pagal kurią faktinis jurisdikcijos išlygos galiojimas turi būti vertinamas pagal valstybės narės, kurios teismai nurodyti šioje išlygoje, teisės aktus, kurie, kaip nurodyta šio reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje, apima „tos valstybės narės kolizines normas“ ( 19 ). Noriu pažymėti, kad ši nauja taisyklė taikoma tada, kai faktinio galiojimo klausimas keliamas tiek teisme, kurį šalys nurodė jurisdikcijos išlygoje, tiek bet kuriame kitame valstybės narės teisme, kuriame byla iškelta neatsižvelgiant į šią išlygą ( 20 ). Trečia, reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jurisdikcijos išlygas galima atskirti nuo kitų sutarties sąlygų ( 21 ).

36.

Nei reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnyje, nei jokioje kitoje jo nuostatoje nėra aiškiai reglamentuojamas jurisdikcijos išlygų poveikis trečiosioms šalims, visų pirma asmenims, kurie nėra pradinės sutarties, su kuria susijusi jurisdikcijos išlyga, šalys ir kurie vėliau tampa tos sutarties šalimis dėl teisių perleidimo ar kitokio susitarimo ( 22 ). Teisingumo Teismo nuomone, į sutartį įtraukta jurisdikcijos išlyga iš esmės gali turėti poveikį tik pradinių sutarties šalių santykiams ( 23 ). Tam, kad trečioji šalis galėtų remtis tokia sąlyga, iš esmės būtina, kad ji su ja sutiktų ( 24 ). Toks požiūris atitinka ankstesnę Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl Briuselio konvencijos 17 straipsnio ir reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalies ( 25 ).

37.

Reglamento „Briuselis I“ 25 straipsnio 1 dalis taikoma tik tais atvejais, kai šalys yra „susitarusios“ dėl teismo. Kaip matyti iš šio reglamento 15 konstatuojamosios dalies, toks šalių sutarimas pateisina pirmenybę, kuri, remiantis pasirinkimo laisvės principu, suteikiama jų pasirinktam teismui ( 26 ). Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą, kuriame iškelta byla, in limine litis patikrinti, ar dėl jurisdikcijos išlygos iš tiesų buvo pasiektas šalių konsensusas, kurio buvimas turi būti aiškiai ir tiksliai įrodytas, o tai padeda nustatyti šioje nuostatoje nurodyti formos reikalavimai ( 27 ).

38.

Keliuose sprendimuose dėl Briuselio konvencijos 17 straipsnio išaiškinimo, priimtuose nagrinėjant ginčus dėl jūrų transporto paslaugų sutarčių, Teisingumo Teismas vis dėlto pripažino, kad į konosamentą įtraukta jurisdikcijos išlyga gali būti panaudota prieš trečiąją sutarties šalį. Šia išlyga galima remtis, jei ji pripažįstama galiojančia vežėjui ir siuntėjui ( 28 ) ir jei pagal galiojančią nacionalinę teisę trečioji šalis, įsigijusi konosamentą, perima siuntėjo teises ir pareigas ( 29 ). Teisingumo Teismo teigimu, tokiomis aplinkybėmis nereikia tikrinti, ar konosamentą turinti trečioji šalis sutiko su pradinėje sutartyje numatyta jurisdikcijos išlyga. Įsigijus konosamentą, trečiajai šaliai negali būti suteikiama daugiau teisių, nei jų turėjo siuntėjas. Taigi trečiajai šaliai suteikiamos visos konosamente numatytos teisės ir kartu jai taikomos visos jame numatytos pareigos, įskaitant jurisdikcijos išlygą ( 30 ). Jeigu galiojančioje nacionalinėje teisėje toks pakeitimas nenumatytas, bylą nagrinėjantis teismas turi įsitikinti, ar trečioji šalis iš tikrųjų sutiko su jurisdikcijos išlyga ( 31 ).

39.

Sprendime Refcomp, kuris apėmė ir reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalies aiškinimą, Teisingumo Teismas nurodė, kad minėtos jurisprudencijos taikymo sritį reikia vertinti atsižvelgiant į labai specifinį konosamentų pobūdį, kurį jis apibūdino kaip „tarptautinės prekybos instrument[ą], skirt[ą] reguliuoti santykį, susidarantį bent tarp trijų asmenų, t. y. jūrų transporto vežėjo, prekių siuntėjo arba pakrovėjo ir jų gavėjo“ ir „perleidžiam[ą] vertybin[į] popieri[ų], leidžiant[į] jo savininkui perleisti gabenamas prekes įgijėjui, kuris tampa visų pakrovėjo teisių ir pareigų vežėjo atžvilgiu turėtoju“ ( 32 ). Būtent atsižvelgiant į šiuos siuntėjo ir konosamentą turinčios trečiosios šalies pavadavimo santykius, konosamentą turinti trečioji šalis yra saistoma šiame konosamente esančios jurisdikcijos išlygos. Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad ši jurisprudencija netaikytina šios bylos aplinkybėmis, nes jos buvo susijusios su jurisdikcijos išlyga, dėl kurios gamintojas ir pradinis prekių pirkėjas susitarė kaip dėl prekių nuosavybės teisės perleidimo sutarčių grandinės dalies ( 33 ).

40.

Vėliau Teisingumo Teismas laikėsi ne tokio griežto požiūrio ir kitoms sutartims taikė jurisprudenciją, kurią buvo suformavęs dėl konosamentų.

41.

Sprendime CDC Hydrogen Peroxide buvo aiškinamas, be kita ko, reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnis. Belgijos bendrovė, įsteigta siekiant patenkinti nuo kartelio nukentėjusių įmonių ieškinius dėl žalos atlyginimo, Vokietijos teisme pareiškė ieškinį dėl informacijos atskleidimo ir žalos atlyginimo kelioms skirtingose valstybėse narėse registruotoms bendrovėms, dalyvavusioms pažeidžiant SESV 101 straipsnį. Remdamasis Sprendimu Coreck, Teisingumo Teismas nusprendė, kad „tik tuo atveju, jei pagal bylos esmei taikytiną nacionalinę teisę, kuri nustatyta taikant teismo, į kurį kreiptasi, vietos tarptautinės privatinės teisės taisykles, trečiasis asmuo perimtų visas pradinio susitariančiojo asmens teises ir pareigas, susitarimas dėl jurisdikcijos, kuriam šis trečiasis asmuo nepritarė, galėtų būti panaudotas prieš jį“ ( 34 ).

42.

Tokio paties požiūrio Teisingumo Teismas laikėsi ir Sprendime Profit Investment SIM ( 35 ), kuriame konstatavo, kad obligacijų emisijos prospekte esančia jurisdikcijos išlyga galima remtis prieš trečiąjį asmenį, įsigijusį šias obligacijas iš finansų tarpininko, kai, be kita ko, nustatyta, kad „trečiasis asmuo, įsigydamas antrinėje rinkoje nagrinėjamų obligacijų, perėmė minėto tarpininko teises ir pareigas, susijusias su šiomis obligacijomis, pagal taikytiną nacionalinę teisę“.

43.

Sprendime DelayFix kilo klausimas, ar Ryanair gali remtis jurisdikcijos išlyga prieš DelayFix – oro transporto keleivių reikalavimų išieškojimu užsiimančią bendrovę – kuri nustatyta jos ir keleivio, perleidusio savo reikalavimą DelayFix, sudarytoje vežimo sutartyje, kai ši bendrovė nesutiko su jurisdikcijos išlyga. To sprendimo 47 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad remtis šia jurisdikcijos išlyga galima tik tuo atveju, jei DelayFix, trečioji šalis, perėmė pradinės sutarties šalies, šiuo atveju keleivio, teises ir pareigas „pagal bylos esmei taikytiną nacionalinę teisę“.

44.

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pagal Sąjungos teisę vežėjo ir siuntėjo konosamente sutarta jurisdikcijos išlyga galima remtis prieš šį konosamentą turinčią trečiąją šalį, jeigu trečioji šalis sutiko su šia išlyga arba jeigu ji perėmė siuntėjo teises ir pareigas ( 36 ). Klausimas, ar trečioji šalis, įsigydama konosamentą, perima siuntėjo teises ir pareigas, turi būti sprendžiamas remiantis nacionaline teise. Kaip teisingai teigia Allianz, Mapfre ir Ispanijos vyriausybė, ši nacionalinė teisė yra bylos esmei taikytina nacionalinė teisė, nustatyta taikant ginčą nagrinėjančio teismo tarptautinės privatinės teisės normas ( 37 ).

45.

Atrodo, kad Sprendimo DelayFix 47 punkte laikomasi to paties požiūrio, kai, cituojant Sprendimo CDC Hydrogen Peroxide 65 punktą, kuriame savo ruožtu nurodomas Sprendimo Coreck 30 punktas, daroma nuoroda į „bylos esmei taikytiną nacionalinę teisę“. Grįžęs prie šio klausimo 63 punkte ir to sprendimo rezoliucinėje dalyje, Teisingumo Teismas, atrodo, pakeičia poziciją ir nusprendžia, kad klausimas, ar išieškojimo įmonė yra visų pradinės sutarties šalies teisių ir pareigų perėmėja, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į „valstybės, kurios teismai yra nurodyti [jurisdikcijos] sąlygoje, teisės aktus“.

46.

Dėl šio požiūrio kyla trys sunkumai, dėl kurių nerekomenduoju Teisingumo Teismui jį taikyti ( 38 ).

47.

Pirma, iš šios išvados 45 punkto matyti, kad Sprendimo DelayFix argumentacija yra nenuosekli, gal net visiškai prieštaringa. Negalima siekti vadovautis šios išvados 44 punkte apibendrinta Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, kurioje teigiama, kad klausimui, ar trečioji šalis perima siuntėjo teises ir pareigas įgijusi konosamentą, spręsti taikoma bylos esmei taikytina nacionalinė teisė, nustatyta pagal teismo, kuriame iškelta byla, tarptautinės privatinės teisės normas, ir tik po to daryti išvadą, kad vietoj jos taikoma jurisdikcijos išlygoje nurodytos valstybės narės teisė.

48.

Antra, manau, kad Sprendimo DelayFix 63 punkte ir rezoliucinėje dalyje pateiktas požiūris ne tik patikslina Teisingumo Teismo sprendimą Coreck ir Sprendimą CDC Hydrogen Peroxide ar perteikia jų niuansus ( 39 ). Išskyrus atvejus, kai tai yra paprasčiausias apsirikimas (kaip paaiškinsiu šios išvados 50 punkte, neatmetu šios galimybės), tokiu požiūriu akivaizdžiai nukrypstama nuo minėtų ankstesnių sprendimų. Nors Teisingumo Teismas nebūtinai privalo laikytis savo ankstesnės jurisprudencijos ir, be abejo, gali ją pritaikyti, pavyzdžiui, atsižvelgdamas į taikytinos teisės normų pasikeitimus arba naujų veiksnių atsiradimą, stebina tai, kad Sprendime DelayFix nepateikta jokio paaiškinimo, kodėl jis pakeitė savo poziciją dėl taikytinos nacionalinės teisės.

49.

Trečia, Sprendimo DelayFix 63 punkte ir rezoliucinėje dalyje pateiktas požiūris gali būti aiškinamas taip, kad reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje kolizinėje normoje, susijusioje su faktiniu jurisdikcijos išlygos galiojimu, reglamentuojamas pradinės sutarties šalies teisių ir pareigų perleidimas trečiajai šaliai. Šios išvados 54–56 punktuose paaiškinsiu, kodėl manau, kad Teisingumo Teismas negali taikyti tokio aiškinimo.

50.

Atsižvelgdamas į Sprendimo DelayFix 48–62 punktuose išdėstytus argumentus, neatmetu galimybės, kad Teisingumo Teismas siekė remtis jurisdikcijos išlygoje nurodytų teismų valstybės teisės aktais, nagrinėdamas šios išlygos galiojimą esant santykiams tarp pradinių sutarties šalių, t. y. oro transporto bendrovės ir keleivio. Šiuo atveju 63 punkte ir sprendimo rezoliucinėje dalyje esanti nuoroda į šį teisės aktą būtų tik apsirikimas.

51.

Mano nuomone, trys priežastys paaiškina, kodėl, nepaisant reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies pakeitimų, toliau taikomi principai, nustatyti jurisprudencijoje aiškinant Briuselio konvencijos 17 straipsnio pirmą pastraipą ir reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalį, apie kurias kalbama šios išvados 38, 39 ir 41–44 punktuose.

52.

Pirmiausia noriu pažymėti, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog, kadangi reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalis beveik identiška reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 daliai, jo pateiktas antrosios iš šių nuostatų aiškinimas taip pat taikomas pirmajai ( 40 ).

53.

Antra, manau, jog reikalavimo, kad bent vienos iš šalių buveinė būtų valstybėje narėje, panaikinimu visų pirma siekiama sustiprinti šalių laisvę pasirinkti kompetentingą teismą ar teismus ir jis neturi jokios įtakos jurisdikcijos išlygų taikymui trečiosioms šalims ar jų padariniams.

54.

Galiausiai (o tai, atrodo, yra pirmojo prejudicinio klausimo esmė) sutinku su Ispanijos vyriausybe ir Komisija, kad naujoji kolizinė norma, kurioje numatyta, kad faktinis jurisdikcijos išlygos galiojimas turi būti nustatomas pagal toje išlygoje nurodyto teismo ar teismų valstybės narės teisę, nėra skirta jurisdikcijos išlygų poveikiui trečiosioms šalims reglamentuoti, ypač tam, ar šalis, kuri nebuvo supažindinta su pradine sutartimi, perima pradinės sutarties šalies teises ir pareigas.

55.

Šiuo klausimu pritariu, atrodo, vieningai nuomonei doktrinoje, kad reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „turinio galiojimas“ apima faktinį jurisdikcijos išlygos galiojimą, kai ji ginčijama kaip negaliojanti, įskaitant suklydimą, neteisingą aiškinimą, smurtą, apgaulę arba įgaliojimų nebuvimą ar neveiksnumą ( 41 ). Prof. T. Hartley ir prof. M. Dogauchi savo 2005 m. birželio 30 d. Hagos konvencijos dėl susitarimų dėl teismingumo aiškinamajame pranešime pritaria šiai pozicijai, konvencijos 5 straipsnio pirmą pastraipą komentuodami taip: „Nuostata dėl niekinio susitarimo taikoma tik esminiams (o ne formos) negaliojimo pagrindams“ ir ja „visų pirma siekiama pateikti nuorodas į visuotinai pripažintus pagrindus, pvz., apgaulę, suklydimą, neteisingą aiškinimą, prievartą ir neveiksnumą“ ( 42 ).

56.

Iš to išplaukia, kad jurisdikcijos išlygų poveikis trečiosioms šalims nepatenka į reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką „turinio galiojimas“ ( 43 ). Jurisdikcijos išlygos galiojimas ir galimybė ją taikyti ar ja remtis prieš trečiąsias šalis yra atskiri ir skirtingi klausimai.

57.

Atsižvelgdamas į tai, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį klausimą atsakyti: reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad vežėjo ir siuntėjo sutarta jurisdikcijos išlyga, įtraukta į konosamentą, galima remtis prieš konosamentą turinčią trečiąją šalį, jeigu ji, įgijusi šį konosamentą, perėmė siuntėjo teises ir pareigas. Į šį klausimą turi atsakyti bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis bylos esmei taikytina nacionaline teise, nustatyta pagal jo tarptautinės privatinės teisės normas. Šioje nuostatoje įtvirtintoje taisyklėje, pagal kurią faktinis jurisdikcijos išlygos galiojimas turi būti vertinamas pagal šioje išlygoje nurodyto teismo ar teismų valstybės narės teisę, nereglamentuojamas klausimas, ar galima remtis į konosamentą įtraukta jurisdikcijos išlyga prieš šį konosamentą turinčią trečiąją šalį.

58.

Savo antruoju–ketvirtuoju klausimais, kuriuos tikslinga nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos vežėjo ir siuntėjo sudarytos krovinių vežimo jūra sutarties trečioji šalis, įsigijusi šią sutartį patvirtinantį konosamentą, perima visas siuntėjo teises ir pareigas, išskyrus į jį įtrauktą jurisdikcijos išlygą, kuria galima remtis tik tuo atveju, jei ji dėl šios išlygos derėjosi individualiai ir atskirai.

59.

Iš pirmojo prejudicinio klausimo nagrinėjimo matyti, kad pagal, atrodytų, teisingą reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies aiškinimą į konosamentą įtraukta jurisdikcijos išlyga gali būti remiamasi prieš konosamentą turinčią trečiąją šalį, jei ši išlyga buvo pripažinta galiojančia vežėjo ir siuntėjo santykiuose ir jei pagal taikytiną nacionalinę teisę trečioji šalis, įsigijusi konosamentą, perėmė siuntėjo teises ir pareigas. Tokiu atveju nereikia tikrinti, ar yra konosamentą turinčios trečiosios šalies sutikimas dėl jurisdikcijos išlygos.

60.

Mano supratimu, iš prejudicinių klausimų matyti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro prielaidą, kad šiam klausimui yra taikoma Ispanijos teisė, būtent LNM 251 straipsnis, siejamas su jo 468 straipsniu ( 44 ). Šios dvi nuostatos, taikomos kartu, regis, rodo, kad trečioji šalis, įsigijusi konosamentą, perima visas siuntėjo teises ir ieškinius, susijusius su prekėmis, išskyrus teises ir ieškinius, kurie kyla iš jurisdikcijos išlygos. Ši išlyga galioja tik tuo atveju, jei šį konosamentą turinti trečioji šalis dėl jos derėjosi individualiai ir atskirai.

61.

Priešingai Allianz, Mapfre ir Ispanijos vyriausybės pozicijai, pritariu Komisijos nuomonei, kad šiais nacionalinės teisės aktais apeinama reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalis, kaip ji išaiškinta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, todėl jie jai prieštarauja.

62.

Vis dėlto noriu pažymėti, kad LNM 468 straipsnyje nurodyta, jog jis taikomas „[nepažeidžiant] <…> [ES] teisės normų“ ( 45 ). Atsižvelgdama į šią išlygą, Ispanijos vyriausybė savo pastabose šią nuostatą, vertinamą „atskirai“, aiškina kaip taikytiną tik jurisdikcijos išlygoms, kurioms netaikomas reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnis, konkrečiai – toms, kuriomis jurisdikcija suteikiama trečiųjų šalių teismams. Taip pat prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad LNM 468 straipsnio nuostata netaikoma, jei pagal jurisdikcijos išlygą jurisdikcija suteikiama valstybės narės teismams.

63.

Šiuo klausimu norėčiau priminti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo aiškinti nacionalinės teisės aktus pagal Sąjungos teisę. Todėl, jei pagal LNM 468 straipsnio išlygą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų aiškinti nagrinėjamą nacionalinės teisės aktą pagal reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalį, kaip išaiškinta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, ir toks aiškinimas neprieštarautų Ispanijos teisei (o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), toks sprendimas turi būti priimtas.

64.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus atsakyti: reglamento „Briuselis Ia“ 25 straipsnio 1 dalies nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos vežėjo ir siuntėjo sudarytos krovinių vežimo jūra sutarties trečiajai šaliai, įsigijusiai šią sutartį patvirtinantį konosamentą, pereina visos siuntėjo teisės ir pareigos, išskyrus jame įtvirtintą jurisdikcijos išlygą, kuria galima remtis prieš ją tik tuo atveju, jei ji dėl šios išlygos derėjosi individualiai ir atskirai.

65.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau į Audiencia Provincial de Pontevedra (Pontevedros provincijos teismas, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: