1.

Čekijos Respublikos teismas Teisingumo Teismo klausia, ar nacionalinė viešojo pirkimo sutarčių peržiūros sistema atitinka Direktyvą 89/665/EEB ( 2 ) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnį.

2.

Šis teismas abejoja būtent tuo, ar nacionalinės teisės normos, pagal kurias leidžiama sudaryti viešojo pirkimo sutartį prieš teismui priimant sprendimą dėl konkurso dalyvio skundo, kuriame jis ginčija savo pašalinimą iš pirkimo procedūros ir sutarties sudarymą su vienu iš jo konkurentų, atitinka Direktyvą 89/665 ir Chartijos 47 straipsnį.

3.

1 straipsnyje („Peržiūros procedūrų taikymo sritis ir galimybė jomis pasinaudoti“) numatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma [2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014, p. 65)] nurodytoms sutartims, išskyrus atvejus, kai tokios sutartys neįtrauktos į taikymo sritį pagal tos [d]irektyvos [7–12, 15–17 ir 37] straipsnius.

<…>

Valstybės narės turi imtis reikiamų priemonių užtikrinti, kad sutarčių, kurias apima [Direktyvos 2014/24] <…> taikymo sritis, atveju perkančiųjų organizacijų priimti sprendimai galėtų būti veiksmingai ir visų pirma kuo greičiau peržiūrėti šios direktyvos 2–2f straipsniuose nurodytomis sąlygomis remiantis tuo, kad tokiais sprendimais buvo pažeisti viešuosius pirkimus reglamentuojantys [Sąjungos] teisės aktai arba nacionalinės taisyklės, kuriomis tie teisės aktai perkeliami į nacionalinę teisę.

<…>

3.   Valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų peržiūros procedūros, kuriomis pagal išsamias taisykles, kurias gali nustatyti valstybės narės, galėtų pasinaudoti bent bet kuris asmuo, kuris yra arba buvo suinteresuotas gauti [sudaryti] konkrečią sutartį ir kuriam dėl tariamo pažeidimo buvo padaryta žala ar kilusi tokios žalos rizika.“

4.

2 straipsnyje („Peržiūros procedūrų reikalavimai“) nurodyta:

„1.   Valstybės narės turi užtikrinti, kad priemonės, kurių imtasi dėl 1 straipsnyje nurodytų peržiūros procedūrų, apimtų nuostatas dėl įgaliojimų:

2.   1 dalyje ir 2d bei 2e straipsniuose nurodyti įgaliojimai gali būti suteikti atskiroms institucijoms, atsakingoms už skirtingus peržiūros procedūros aspektus.

3.   Jei nuo perkančiosios organizacijos nepriklausoma pirmosios instancijos institucija peržiūri sprendimą dėl sutarties suteikimo [sudarymo], tai valstybės narės turi užtikrinti, kad perkančioji organizacija negalėtų sudaryti sutarties[,] kol peržiūros institucija nepriims sprendimo dėl prašymo taikyti laikinąsias priemones ar dėl peržiūros. Šis sustabdymas turi pasibaigti ne anksčiau kaip atidėjimo laikotarpis, nurodytas 2a straipsnio 2 dalyje ir 2d straipsnio 4 ir 5 dalyse.

4.   Peržiūros procedūros nebūtinai turi turėti automatinį sustabdymo poveikį sutarties suteikimo [sudarymo] procedūroms, su kuriomis jos susijusios, išskyrus 3 dalyje ir 1 straipsnio 5 dalyje numatytus atvejus.

5.   Valstybės narės gali nustatyti, kad už peržiūros procedūras atsakinga institucija gali atsižvelgti į galimas laikinųjų [apsaugos] priemonių taikymo pasekmes visiems interesams, kurie galėtų būti pažeisti, taip pat į visuomenės interesus, bei gali nuspręsti netaikyti tokių priemonių, jei jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.

<…>

6.   Valstybės narės gali nustatyti, kad jei reikalaujama atlyginti nuostolius remiantis tuo, kad sprendimas buvo priimtas neteisėtai, tai tokį ginčijamą sprendimą pirmiausia turi panaikinti reikiamus įgaliojimus turinti institucija.

7.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įgaliojimų vykdymo poveikis sutarčiai, sudarytai po jos suteikimo [sudarymo] turi būti nustatytas nacionalinės teisės aktais, išskyrus 2d–2f straipsniuose numatytus atvejus.

Be to, išskyrus tuos atvejus, kai sprendimas turi būti panaikintas iki žalos atlyginimo priteisimo, valstybė narė gali numatyti, kad, sudarius sutartį pagal 1 straipsnio 5 dalį, šio straipsnio 3 dalį ar 2a-2f straipsnius, už peržiūros procedūras atsakingos institucijos turi įgaliojimus tik priteisti žalos atlyginimą bet kuriam asmeniui, nukentėjusiam dėl pažeidimo.

<…>

9.   Tais atvejais, kai už peržiūros procedūras atsakingos institucijos nėra teisminio pobūdžio, jos visada turi pateikti raštišką savo sprendimo paaiškinimą. Be to, tokiu atveju turi būti numatytos atitinkamos nuostatos, garantuojančios procedūras, pagal kurias visos tariamai neteisėtos priemonės, kurių ėmėsi peržiūros institucija, arba visi tariami jai suteiktų įgaliojimų panaudojimo trūkumai galėtų būti peržiūrėti teisme arba kitoje institucijoje, kuri laikoma teismu ar tribunolu, kaip tai suprantama pagal Sutarties 234 straipsnį, ir kuri nepriklauso nei nuo perkančiosios organizacijos, nei nuo peržiūros institucijos.

<…>“

5.

2a straipsnyje („Atidėjimo laikotarpis “) nustatyta:

„1.   Patvirtindamos būtinas nuostatas, kuriomis laikomasi šio straipsnio 2 dalyje bei 2c straipsnyje nustatytų minimalių sąlygų, valstybės narės turi užtikrinti, kad 1 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys turėtų pakankamai laiko, kad būtų atlikta perkančiosios organizacijos priimtų sprendimų dėl sutarties suteikimo veiksminga peržiūra.

2.   Sutartis negali būti sudaryta po sprendimo suteikti [sudaryti] sutartį, kuri patenka į [Direktyvos 2014/24] <…> taikymo sritį, jei nepasibaigęs bent 10 kalendorinių dienų laikotarpis, kuris pradedamas skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai atitinkamiems dalyviams ir kandidatams faksu arba elektroninėmis priemonėmis nusiųstas sprendimas dėl sutarties suteikimo [sudarymo], ar, jei naudojamos kitokios ryšių priemonės, – nepasibaigęs bent 15 kalendorinių dienų laikotarpis, kuris pradedamas skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai atitinkamiems dalyviams ir kandidatams išsiunčiamas sprendimas dėl sutarties suteikimo [sudarymo], arba nepasibaigęs bent 10 kalendorinių dienų laikotarpis, kuris pradedamas skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai buvo gautas sprendimas dėl sutarties suteikimo [sudarymo].

Dalyviai laikomi suinteresuotais, jeigu jie nėra galutinai pašalinti. Pašalinimas yra galutinis, jeigu apie jį buvo pranešta suinteresuotiems dalyviams ir arba nepriklausoma peržiūros institucija jį pripažino teisėtu, arba jam jau negali būti taikoma peržiūros procedūra.

Kandidatai laikomi suinteresuotais, jei perkančioji organizacija nepranešė jiems apie jų paraiškos atmetimą prieš atitinkamiems dalyviams pranešdama apie sprendimą dėl sutarties suteikimo [sudarymo].

<…>“

6.

246 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Perkančioji organizacija negali sudaryti sutarties su rangovu: <…>

7.

257 straipsnio j punkte nurodyta:

„ÚOHS sprendimu nutraukia pradėtą procedūrą, jeigu

<…>

j) vykstant administracinei procedūrai perkančioji organizacija sudarė sutartį dėl atitinkamo viešojo pirkimo dalyko vykdymo

<…>“.

8.

61 straipsnyje nustatyta:

„1.   Vykstant procedūrai administracinė institucija gali ex officio arba šalies prašymu iki procedūros pabaigos nuspręsti taikyti laikinąją apsaugos priemonę, jei tai būtina siekiant laikinai sureguliuoti procedūros dalyvių padėtį. <…> Taikant laikinąją apsaugos priemonę galima įpareigoti procedūros dalyvį ar kitą asmenį atlikti kokį nors veiksmą, susilaikyti nuo jo ar jam neprieštarauti, taip pat areštuoti daiktą, kuris gali būti įrodymas, arba daiktą, kuris gali būti vykdymo dalykas.

<…>

3.   Administracinė institucija sprendimu nedelsdama panaikina laikinąją apsaugos priemonę, kai tik išnyksta priežastis, dėl kurios ji buvo taikyta. Jeigu ji to nepadaro, laikinoji apsaugos priemonė nustoja galioti tą dieną, kai sprendimas byloje tampa vykdytinas arba ima kelti kitų teisinių pasekmių.

<…>“.

9.

38 straipsnyje numatyta:

„1.   Jeigu buvo pateiktas skundas ir dėl didelės žalos grėsmės būtina laikinai sureguliuoti šalių padėtį, teismas, nutartimi pritaikydamas laikinąją apsaugos priemonę, gali įpareigoti šalis atlikti kokį nors veiksmą, susilaikyti nuo jo ar jam neprieštarauti. Dėl tų pačių priežasčių teismas gali nustatyti tokią pareigą ir trečiajai šaliai, jeigu teisėtai galima to iš jos reikalauti.

<…>“.

10.

72 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Skundą galima pateikti per du mėnesius nuo tos dienos, kurią pareiškėjui buvo pranešta apie sprendimą, įteikiant jo kopiją arba kitu įstatyme numatytu būdu, nebent specialiame įstatyme nustatytas kitoks terminas.“

11.

78 straipsnyje nurodyta:

„1.   Jeigu skundas yra pagrįstas, teismas panaikina ginčijamą sprendimą dėl jo neteisėtumo ar procedūrinių pažeidimų. Teismas ginčijamą sprendimą dėl neteisėtumo taip pat panaikina tada, kai nustato, kad administracinė institucija peržengė teisės aktuose numatytas administracinės diskrecijos ribas arba šia diskrecija piktnaudžiavo.

<…>

4.   Jeigu teismas panaikina sprendimą, jis kartu paskelbia, kad byla grąžinama iš naujo nagrinėti atsakovei.“

12.

2019 m. rugsėjo 27 d.Statutární město Brno (Brno miestas, Čekijos Respublika) paskelbė konkursą, siekdamas sudaryti viešojo pirkimo sutartį dėl eismo valdymo centro šviesoforų sistemos funkcijų išplėtimo ( 4 ).

13.

Konkurse dalyvavo bendrovės CROSS Zlín, a.s. (toliau – CROSS) ir Siemens Mobility, s.r.o.; kiekviena jų pateikė savo pasiūlymą.

14.

2020 m. balandžio 6 d. perkančioji organizacija pašalino CROSS iš procedūros, nes bendrovė nesilaikė konkurso sąlygų.

15.

2020 m. balandžio 7 d. perkančioji organizacija rangove pasirinko Siemens Mobility.

16.

CROSS 2020 m. balandžio 6 d. sprendimą apskundė pačiai perkančiajai organizacijai; ši skundą atmetė 2020 m. gegužės 4 d.

17.

CROSS pateikė ÚOHS prašymą peržiūrėti 2020 m. gegužės 4 d. sprendimą ir reikalavo panaikinti pranešimą apie jos pašalinimą iš konkurso ir Siemens Mobility pasirinkimą rangove.

18.

2020 m. liepos 3 d. ÚOHS ex officio pritaikė laikinąją apsaugos priemonę, pagal kurią perkančiajai organizacijai buvo uždrausta sudaryti sutartį, kol nebus baigta peržiūros procedūra.

19.

2020 m. rugpjūčio 5 d. ÚOHS nepatenkino CROSS prašymo dėl peržiūros.

20.

CROSS ÚOHS pirmininkui pateikė skundą dėl 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo.

21.

2020 m. lapkričio 9 d. ÚOHS pirmininkas skundą atmetė. ÚOHS sprendimas tapo galutinis (pasibaigus administracinei procedūrai) ( 5 )2020 m. lapkričio 13 d.

22.

2020 m. lapkričio 18 d. perkančioji organizacija sudarė viešojo pirkimo sutartį su Siemens Mobility.

23.

2021 m. sausio 13 d. dėl 2020 m. lapkričio 9 d. ÚOHS pirmininko sprendimo CROSS pateikė skundą Krajský soud v Brně (Brno apygardos teismas, Čekijos Respublika).

24.

CROSS prašė teismo suteikti skundui stabdomąjį poveikį ir laikinai uždrausti perkančiajai organizacijai sudaryti sutartį.

25.

2021 m. vasario 11 d.Krajský soud v Brně (Brno apygardos teismas) atmetė CROSS prašymą, nusprendęs, kad:

26.

2022 m. kovo 28 d.Krajský soud v Brně (Brno apygardos teismas) išklausė bylos šalis, siekdamas išaiškinti, ar tikslinga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, atsižvelgiant į abejones dėl nacionalinės teisės normų atitikties Direktyvai 89/665 ir Chartijos 47 straipsniui.

27.

Jis mano, kad šios nacionalinės teisės normos, pagal kurias viešojo pirkimo sutartis gali būti sudaryta iš karto po to, kai ÚOHS pirmininko sprendimas tampa galutinis (pasibaigus administracinei procedūrai), gali prieštarauti Direktyvos 89/665 2 straipsnio 3 daliai ir 2a straipsnio 2 daliai, nes taikant tas normas neužtikrinama veiksminga teisinė gynyba iš atrankos procedūros pašalintiems konkurso dalyviams.

28.

Išklausęs šalis Krajský soud v Brně (Brno apygardos teismas) nutarė pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Čekijos teisės nuostata, leidžianti perkančiajai organizacijai sudaryti viešojo pirkimo sutartį prieš paduodant skundą teismui, kompetentingam nagrinėti [ÚOHS] kaip antrosios instancijos sprendimo pašalinti konkurso dalyvį teisėtumą, yra suderinama su Direktyvos 89/665/EEB 2 straipsnio 3 dalimi ir 2a straipsnio 2 dalimi, aiškinamomis atsižvelgiant į [Chartijos] 47 straipsnį?“

29.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme gautas 2022 m. gegužės 9 d.

30.

Rašytines pastabas pateikė ÚOHS, Čekijos bei Kipro vyriausybės ir Europos Komisija. Visų jų, taip pat CROSS, atstovai dalyvavo 2023 m. gegužės 25 d. teismo posėdyje.

31.

Remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, net jei pagal Čekijos teisės nuostatas taikant Direktyvą 89/665 ÚOHS priskiriama prie „peržiūros institucijų“, ji negali būti laikoma nepriklausomu ir nešališku teismu, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnį ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Randstad Italia ( 6 ) 73 punktą.

32.

Teisingumo Teismas turi laikytis nacionalinio teisinio pagrindo, kurį apibrėžė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kompetentingas aiškinti nacionalinę teisę ( 7 ). Taigi reikia pritarti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo argumentams dėl ÚOHS teisinio pobūdžio.

33.

Iš tiesų savo rašytinėse pastabose Teisingumo Teismui ÚOHS nurodė, kad ji yra ne teismas ( 8 ), o tik „už peržiūros procedūras atsakinga institucija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 89/665 2 straipsnį.

34.

Nepaisant Komisijos išreikštų abejonių ( 9 ), CROSS taip pat užginčijo sutarties sudarymą su Siemens Mobility. Tai matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ( 10 ).

35.

Ši aplinkybė atitinka prejudicinio klausimo turinį – juo Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti Direktyvos 89/665 2 straipsnio 3 dalį, t. y. taisyklę, reglamentuojančią „sprendimo sudaryti sutartį peržiūros“ stabdomąjį poveikį.

36.

Valstybės narės turi užtikrinti, kad suinteresuotieji asmenys galėtų naudotis perkančiųjų organizacijų sprendimų peržiūros mechanizmais (tuo atveju, kai sutartys akivaizdžiai patenka į Direktyvos 2014/24 taikymo sritį), pagal kuriuos galima greitai ir veiksmingai įvertinti, ar tais sprendimais nebuvo pažeista Sąjungos viešųjų pirkimų teisė arba nacionalinės teisės normos, kuriomis ši teisė perkelta į atitinkamas nacionalinės teisės sistemas. Galiausiai to siekiama ir Direktyva 89/665.

37.

Pagal šios direktyvos 1 straipsnio 5 dalį valstybės narės gali reikalauti, kad asmuo, norintis pateikti skundą dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, pirmiausia kreiptųsi į pačią perkančiąją organizaciją.

38.

Taigi valstybių narių procesinė autonomija apima ir neprivalomo pirminio prašymo atlikti peržiūrą (skundo) ( 11 ) pateikimą perkančiajai organizacijai. Pateikus tokį skundą sustabdoma galimybė sudaryti sutartį, kaip buvo ir nagrinėjamu atveju.

39.

Be šio perkančiajai organizacijai teikiamo skundo, Direktyvoje 89/665 yra numatytos tikros peržiūros, atliekamos „už peržiūros procedūras atsakingose institucijose“. Šios institucijos minimos direktyvos 2 straipsnyje, pripažįstant, kad jos gali būti arba nebūti „teisminio pobūdžio“, kaip patvirtinta to straipsnio 9 dalyje (joje nustatytos taisyklės taikomos tais atvejais, kai institucijos nėra teisminės) ( 12 ).

40.

Visų pirma Direktyvos 89/665 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sprendimas sudaryti sutartį gali būti peržiūrėtas „nuo perkančiosios organizacijos nepriklausom[oje] pirmosios instancijos institucij[oje]“. Kaip paaiškinsiu toliau, šiuo nurodymu nei reikalaujama, nei draudžiama, kad pirmosios instancijos institucija būtų teisminio pobūdžio.

41.

Direktyvos 89/665 2 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka yra plati ( 13 ). Ji gali apimti:

42.

2 straipsnio 3 dalyje pateiktame tekste akcentuojama sąvoka „pirmosios instancijos institucija“ (ir galbūt jos nepriklausomumas nuo perkančiosios organizacijos), bet, kartoju, ne tai, ar ji yra teisminė.

43.

Taigi teisminė institucija pagal Direktyvos 89/665 2 straipsnio 3 dalį gali veikti kaip pirmosios instancijos institucija, jeigu tai numatyta nacionalinės teisės akte (Čekijos Respublikoje, regis, taip nėra).

44.

Pagal Direktyvos 89/665 2 straipsnio 3 dalį valstybės narės teisėje turi būti užtikrinta, kad perkančioji organizacija nesudarytų sutarties, kol pirmosios instancijos peržiūros institucija nepriims sprendimo dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar dėl peržiūros. Šis sustabdymas turi pasibaigti ne anksčiau kaip laikotarpis, nurodytas kitose Direktyvos 89/665 nuostatose ( 15 ).

45.

Pagal Direktyvos 89/665 2 straipsnio 3 dalį automatinis atidėjimo laikotarpis taikomas tik tol, kol pirmosios instancijos institucija (nagrinėjamu atveju – ÚOHS) priims sprendimą dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar dėl peržiūros.

46.

Išskyrus 2 straipsnio 3 dalyje (ir 1 straipsnio 5 dalyje) numatytą atvejį, Direktyvoje 89/665 nereikalaujama, kad visos kitos peržiūros procedūros būtinai turėtų automatinį stabdomąjį poveikį. Tai nurodyta jos 2 straipsnio 4 dalyje.

47.

Taigi automatinį stabdomąjį poveikį turi peržiūra, kuri atliekama pirmosios instancijos institucijoje, kaip numatyta 2 straipsnio 3 dalyje. Būtent šis ypatumas (ir nepriklausomumas nuo perkančiosios organizacijos) yra lemiamas siekiant taikyti laikinąją apsaugos priemonę – draudimą sudaryti sutartį.

48.

Kartoju, pagal Direktyvą 89/665 vėlesnė teisminė peržiūra, pradėta dėl pirmosios instancijos institucijos sprendimo, nebūtinai turi automatinį stabdomąjį poveikį, jeigu ta institucija yra administracinė. Tokiai teisminei peržiūrai taikoma bendroji Direktyvos 89/665 2 straipsnio 4 dalies nuostata.

49.

Vėliau išnagrinėsiu, ar pagal Chartijos 47 straipsnį teisminė peržiūra (atliekama priėmus „pirmosios instancijos institucijos“ sprendimą) privalo turėti tokį patį stabdomąjį poveikį, kaip numatytasis Direktyvos 89/665 2 straipsnio 3 dalyje.

50.

Iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos matyti, kad Čekijos Respublikoje suinteresuotieji asmenys, siekdami užginčyti sprendimus sudaryti sutartį, gali pasinaudoti šiomis teisių gynimo priemonėmis („peržiūra“ plačiąja prasme):

51.

Pažymėtina, kad iš esmės pagal Direktyvą 89/665 nėra jokių kliūčių sudaryti sutartį prieš atliekant teisminę peržiūrą arba ją vykdant, jeigu prieš tai peržiūra buvo atlikta ir sprendimas priimtas ÚOHS.

52.

Dėl Direktyvos 89/665 Teisingumo Teismas nusprendė, kad „<…> Chartijos 47 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose įtvirtinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą yra ypač svarbi, kai valstybės narės, vykdydamos šią pareigą, nustato procesineskreipimosi į teismą taisykles, kuriomis apsaugomos [Sąjungos teisėje suteiktos] kandidatų ir dalyvių, patyrusių žalos dėl perkančiųjų organizacijų sprendimų, teisės“ ( 16 ).

53.

Direktyvos 89/665 1 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės priimtų teisės aktus, būtinus siekiant užtikrinti, kad perkančiųjų organizacijų sprendimus būtų galima veiksmingai peržiūrėti šios direktyvos 2–2f straipsniuose nustatytomis sąlygomis.

54.

Logiška, kad veiksmingumo reikalavimas taikomas ir teismuose atliekamai peržiūrai, reglamentuojamai Chartijos 47 straipsnyje. Šis reikalavimas turi pasekmių peržiūros etapui, per kurį taikomos laikinosios apsaugos priemonės.

55.

Kaip jau pabrėžiau, Direktyvos 89/665 2 straipsnio 3 dalyje pirmosios instancijos institucijų atliekamai peržiūrai suteiktas stabdomasis poveikis. Vis dėlto vėliau atliekama teisminė pirmosios instancijos institucijos (administracinės) sprendimo peržiūra neturi automatinio stabdomojo poveikio. Šiai peržiūrai taikoma Direktyvos 89/665 2 straipsnio 4 dalies nuostata.

56.

Vis dėlto reikėtų priminti Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytinų bylose, kuriose nagrinėjamas iš Sąjungos teisės kylančių teisių klausimas:

57.

Atsižvelgdamas į tikslą „užtikrinti visapusišką pagarbą teisei į veiksmingą teisinę gynybą <…>, kaip nustatyta Chartijos 47 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose“ ( 19 ), Teisingumo Teismas šias garantijas sieja su Sąjungos teisėje suteiktų kandidatų ir dalyvių, patyrusių žalos dėl perkančiųjų organizacijų sprendimų, teisių apsauga ( 20 ). Dėl to Teisingumo Teismas pripažino, kad suinteresuotiesiems asmenims turi būti suteikta „real[i] galimyb[ė] [sprendimą] apskųsti, įskaitant galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones“ iki sutarties sudarymo ( 21 ).

58.

Jeigu, kaip nagrinėjamu atveju, už peržiūros procedūras atsakingos institucijos nėra teisminės (t. y. nepriklauso teisinės gynybos sistemai stricto sensu), pagal nurodytą jurisprudenciją turi būti suteikta galimybė kreiptis į teismą, kad jis nuspręstų dėl tų institucijų sprendimų.

59.

Viešųjų pirkimų srityje tai patvirtinta Direktyvos 89/665 2 straipsnio 9 dalyje: jeigu valstybės narės pasirenka administracinę peržiūros institucijų struktūrą, šių institucijų sprendimai turi būti „teisminės peržiūros dalykas <…>“.

60.

Tokiais atvejais Direktyvos 89/665 2 straipsnio 9 dalyje reikalaujama, kad būtų leidžiama teisminę peržiūrą taikyti kaip priemonę siekiant užginčyti „vis[as] tariamai neteisėt[as] priemon[es], kurių ėmėsi peržiūros institucija, arba vis[us] tariam[us] jai suteiktų įgaliojimų panaudojimo trūkum[us]“.

61.

Taigi ši teisminė kontrolė turi apimti teismo galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones (arba peržiūrėti pirmesnėse instancijose jau pritaikytas priemones), kad peržiūros institucijos padarytas pažeidimas netaptų negrįžtamas, neištaisius neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų ( 22 ). Tik taip bus užtikrinta veiksminga teisminė apsauga, garantuojama Chartijos 47 straipsnyje.

62.

Teismo galimybė priteisti vien žalos atlyginimą (Direktyvos 89/665 2 straipsnio 7 dalies antra pastraipa), kurią nurodysiu toliau, turi būti suprantama atsižvelgiant į šias aplinkybes.

63.

Direktyvos 89/665 2 straipsnio 7 dalies antrą pastraipą aiškinant atskirai būtų galima teigti, kad valstybės narės turi teisę besąlygiškai numatyti, jog dėl neteisėtų veiksmų gali būti priteista tik atlyginti žalą (taip tvirtino viena iš teismo posėdyje dalyvavusių šalių).

64.

Vis dėlto manau, kad šis argumentas nėra teisingas ir kad teisės į veiksmingą teisinę gynybą paisoma tik tada, kai kartu atsižvelgiama į Direktyvos 89/665 2 straipsnio 7 ir 9 dalis. Bet kokį neteisminės pirmosios instancijos peržiūros institucijos padarytą pažeidimą ar jos priimtą tariamai neteisėtą priemonę turi patikrinti teismas stricto sensu, kuris turėjo galimybę pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones prieš nuspręsdamas, ar dėl sutarties panaikinimo verta vien atlyginti žalą.

65.

Žinoma, šios galimybės buvimas nereiškia, kad laikinoji apsaugos priemonė turi būti taikoma kiekvienu atveju: teismas, įvertinęs priešingus interesus, turi nustatyti, ar egzistuoja periculum in mora, taip pat ar subjekto, prašančio taikyti priemonę, teisinė pozicija bent jau atrodo pagrįsta. Kartoju, svarbu, kad teismas turėtų visus įgaliojimus priimti sprendimą dėl laikinosios apsaugos priemonės.

66.

Manau, kad nėra pagrindo šios apsaugos netaikyti tais atvejais, kai sutartis buvo sudaryta iki prašymo atlikti teisminę peržiūrą pateikimo. Žinoma, tokiu atveju teismas negali sustabdyti jau sudaryto akto sudarymo, tačiau jis gali pasinaudoti kitų rūšių priemonėmis, pavyzdžiui, laikinai sustabdyti jau pasirašytos sutarties galiojimą.

67.

Per teismo posėdį Čekijos vyriausybės ir ÚOHS atstovai teigė, kad pritarus tokiai galimybei galėtų nukentėti viešasis interesas, kuris neatsiejamas nuo greitų ir veiksmingų viešųjų pirkimų, nes teismo procesai dažnai vyksta lėtai, o delsimas lemtų nestabilumą.

68.

Nemanau, kad šio prieštaravimo negalima įveikti:

69.

Pagal Čekijos teisės sistemą mano siūlomą sprendimą galima įgyvendinti, nes, kaip buvo pripažinta per teismo posėdį, Įstatymo Nr. 150/2002 38 straipsnyje leidžiama taikyti „laikinąją apsaugos priemonę, [įpareigojus] šalis atlikti kokį nors veiksmą, susilaikyti nuo jo ar jam neprieštarauti“. Pagal pačią nuostatą nedraudžiama sustabdyti jau sudarytos sutarties galiojimo.

70.

Pritariu Komisijai ( 25 ), kad šia galimybe reikia naudotis atsargiai ir atmesti prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurie pateikti piktnaudžiaujant ar yra nepagrįsti. Mano nuomone, teismas turi griežtai reikalauti, kad būtų ne tik nustatytas periculum in mora, bet ir nurodytas teisinis pagrindas, iš kurio matyti tam tikra tikimybė, jog materialinis reikalavimas bus patenkintas (fumus boni iuris).

71.

Be to, teismui, turinčiam nuspręsti dėl reikalavimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga atidžiai apsvarstyti, ar dėl svarbių bendrojo intereso priežasčių (kurių negalima paprasčiausiai sutapatinti su ekonominiais interesais, tiesiogiai susijusiais su sutartimi) ( 26 ) turi būti laikinai palikta galioti jau sudaryta sutartis.

72.

Atsižvelgiant į pirma pateiktas pastabas, Direktyvos 89/665 2 straipsnio 3 dalyje numatytas automatinio sustabdymo mechanizmas neturi būti taikomas ir teismo procesams. Manau, kad šios nuostatos nereikia sugriežtinti išplečiant automatinio sustabdymo poveikį daugiau, nei numatė teisės aktų leidėjas. Paprasčiausiai tuo atveju, kai nepriklausoma peržiūros institucija nėra teisminė, Chartijos 47 straipsnyje numatyta, kad teismas turi išlaikyti visus įgaliojimus priimti sprendimą dėl laikinosios apsaugos priemonės pagal savo nacionalinės teisės normas.

73.

Tokiomis aplinkybėmis galimos dvi situacijos:

74.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą dėl Direktyvos 89/665 2 straipsnio 3 dalies aiškinimo.

75.

Vis dėlto šis teismas savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą išreiškė tam tikrų abejonių, kurios, nors ir susijusios su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, apima platesnę sritį nei šių priemonių taikymas ir veikiau siejamos su teismo sprendimo, kuriuo užbaigiama byla, veiksmingumu. Šiuo klausimu teismas teigia, kad:

76.

Siekdamas išsamumo išnagrinėsiu šias abejones, nors ir nesu įsitikinęs, kad tai tikrai būtina norint pateikti naudingą atsakymą į klausimą, kurį pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apibendrina šio prašymo pabaigoje.

77.

Kitoje išvadoje esu nurodęs ( 28 ), kad skundų nagrinėjimo mechanizmų, skirtų teisme peržiūrimiems institucijos (pavyzdžiui, ÚOHS) sprendimams apskųsti, logika reiškia, kad iš esmės, jei kompetentingas teismas panaikina sprendimą, toks panaikinimas taip pat turėtų būti išplėstas ir šio sprendimo sukeltoms pasekmėms, nes jos netenka teisinio pagrindo, kuriuo remiantis atsirado.

78.

Kitaip tariant, teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas viešojo pirkimo sutarties sudarymas, iš esmės turėtų lemti, kad sutartis negali įsigalioti. Sutarties sudarymas panaikinamas atgaline data (ex tunc) nuo sprendimo ją sudaryti priėmimo momento. Tai, be kita ko, yra bendrasis kriterijus, nustatytas Direktyvoje 89/665 (ją iš dalies pakeitus 2007 m.) ir taikomas sutartims, dėl kurių padaryti sunkiausi šios direktyvos pažeidimai ( 29 ).

79.

Vis dėlto pagal šį bendrąjį kriterijų galima taikyti išimtis, ir tai numatyta Direktyvoje 89/665 (visų pirma kai viešojo pirkimo sutartys jau sudarytos), nes dėl sutarties pripažinimo negaliojančia kyla tam tikrų problemų ( 30 ). Pavyzdžiui, jeigu nesilaikoma formalių reikalavimų, valstybės narės „negaliojimo principą gali laikyti netinkamu. Tais atvejais valstybės narės turėtų turėti galimybę numatyti alternatyvias sankcijas“ ( 31 ).

80.

Pagal Direktyvą 89/665, iš dalies pakeistą Direktyva 2007/66, tuo atveju, kai sutartys iš esmės turėtų būti pripažintos negaliojančiomis dėl neteisėtumo, galima „pripažinti j[ų] visą arba dalinį laikiną poveikį“, t. y. sutartį palikti galioti, nepažeidžiant galimybės skirti atitinkamas sankcijas ir įpareigoti atlyginti nuostolius (Direktyvos 2007/66 21 ( 32 ) ir 22 ( 33 ) konstatuojamosios dalys ir iš dalies pakeistos Direktyvos 89/665 2d ir 2e straipsniai).

81.

Taigi Direktyvoje 89/665 yra numatyta galimybė sprendimą, kuriuo tenkinamas ieškinys dėl panaikinimo, priimti dėl jau sudarytos sutarties, tačiau netaikyti visos apimties jos panaikinimo pasekmių.

82.

Šiuo klausimu Direktyvoje 89/665 nurodyti įvairūs sprendimai, atsižvelgiant į nagrinėjamus atvejus:

83.

Iš visų šių nuostatų matyti, kad pagal Direktyvą 89/665 nacionalinės teisės normose tam tikromis aplinkybėmis gali būti nustatyta, jog sprendimas, kuriuo panaikinamas viešojo pirkimo sutarties sudarymas: a) galioja atgaline data ir turi poveikį ex tunc visoms sutartinėms prievolėms; b) arba nelemia neišvengiamo šios sutarties pasekmių panaikinimo.

84.

Tokiomis Direktyvos 89/665 nuostatomis siekiama užtikrinti pusiausvyrą tarp įprastų sprendimo dėl panaikinimo pasekmių ir kitų viešųjų interesų, susijusių su sutartyje numatytų paslaugų teikimu, apsaugos. Šioje srityje (kaip ir kitose) pagal nacionalinę teisę sprendimas, kuriuo teisės aktas pripažįstamas negaliojančiu, gali netekti savo „įprasto“ poveikio ir vietoj to gali būti nustatytas įpareigojimas atlyginti žalą ar taikomos kitos alternatyvios priemonės.

85.

Minėtos Direktyvos 89/665 nuostatos (ir nacionalinės teisės normos, kuriomis jos perkeltos į nacionalinę teisę) neprieštarauja Chartijos 47 straipsniui ( 36 ), jeigu dėl teisinės gynybos, į kurią turi teisę bet kuris konkurso dalyvis, šis dalyvis gali gauti patirtos žalos atlyginimą tuo atveju, kai jam nepalankus sutarties sudarymas panaikinamas a posteriori.

86.

Teisė, kurios apsauga užtikrinta Chartijos 47 straipsniu, nesuteikia galimybės vienareikšmiai atsakyti į klausimus, kylančius dėl teismo sprendimų, kuriais panaikinami administraciniai aktai (arba sutartys), veiksmingumo. Remiantis 47 straipsniu akivaizdžiai galima nustatyti bendrąją taisyklę, kurią minėjau, bet tai pačiai taisyklei gali būti taikomos pirma nurodytos išimtys ( 37 ).

87.

Vis dėlto sutartys išlieka negaliojančios, jeigu valstybės narės (tai numačiusios savo teisės aktuose) nacionalinis teismas priima sprendimą, kuriame pripažįsta sutarties sudarymą negaliojančiu ir nustato, kad šis sprendimas sukelia pasekmes ex tunc.

88.

Nagrinėjamoje byloje pirma pateiktos pastabos gali būti ypač svarbios, nes sudarius sutartį teismas, kompetentingas nagrinėti ÚOHS sprendimus, netaikė jokių laikinųjų apsaugos priemonių. Tokiomis aplinkybėmis, jeigu sprendimu, kuriuo išsprendžiamas ginčas, bus panaikintas ÚOHS sprendimas (taip pat sutartis, kuriai ÚOHS pritarė), o nacionalinės teisės normose reikalaujama, kad byla būtų grąžinta šiai institucijai toliau nagrinėti, pagal Direktyvos 89/665 2d straipsnį ÚOHS turės įvertinti, kokias pasekmes sukelia sutarties pripažinimas negaliojančia.

89.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau pateikti Krajský soud v Brně (Brno apygardos teismas, Čekijos Respublika) tokį atsakymą:

1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo 2 straipsnio 3 ir 9 dalys ir 2a straipsnio 2 dalis, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu,

turi būti aiškinamos taip:

pagal jas nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais remdamasi perkančioji organizacija, pasibaigus procedūrai nepriklausomoje (neteisminėje) peržiūros institucijoje, gali sudaryti viešojo pirkimo sutartį prieš pateikiant skundą teisme, kuris yra kompetentingas nagrinėti sprendimo pašalinti konkurso dalyvį arba sudaryti atitinkamą sutartį teisėtumą, jeigu nagrinėdamas tą skundą teismas, turintis priimti sprendimą dėl jo, turi teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios prireikus apima jau pasirašytos sutarties galiojimo sustabdymą.