1.

Plačiai pripažįstama, kad dėl XX a. pradžią žymėjusių ekonominių krizių labai padidėjo ekonominė ir socialinė nelygybė. Siekdamos ją panaikinti įvairios Europos valstybių vyriausybės nusprendė įgyvendinti išteklių perskirstymo politiką, kurią Italijoje iš esmės atspindi „piliečio bazinės pajamos“. Taigi piliečio bazinių pajamų klausimas Italijoje turi aiškų politinį aspektą, kuris sudaro nepaneigiamą šių bylų pagrindą.

2.

Kalbant apie vien teisinį šių bylų aspektą, pažymėtina, kad jos, pradėtos Tribunale di Napoli (Neapolio teismas, Italija) pateikus du prašymus priimti prejudicinį sprendimą, suteikia Teisingumo Teismui progą išdėstyti savo poziciją dėl 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso ( 2 ) 11 straipsnio 1 dalies d punkto aiškinimo, konkrečiau kalbant – dėl klausimo, ar dėl piliečio bazinių pajamų gavimo nustatyta sąlyga iki prašymo pateikimo būti pragyvenus Italijos teritorijoje dešimt metų, iš kurių paskutinius dvejus metus – nepertraukiamai, atitinka šią nuostatą.

3.

Šiose bylose reikšmingi Direktyvos 2003/109 4–7 ir 9–11 straipsniai, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 34 straipsnis.

4.

2019 m. sausio 28 d.Decreto‑legge n. 4 „Disposizioni urgenti in materia di reddito di cittadinanza e di pensioni“ (Dekretas įstatymas Nr. 4 „Skubios nuostatos dėl piliečio bazinių pajamų ir pensijų“) (GURI, Nr. 23, 2019 m. sausio 28 d.), pakeisto į įstatymą 2019 m. kovo 28 d.Legge n. 26 „Conversione in legge, con modificazioni, del decreto‑legge 28 gennaio 2019, n. 4, recante disposizioni urgenti in materia di reddito di cittadinanza e di pensioni“ (Įstatymas Nr. 26 „2019 m. sausio 28 d. Dekreto įstatymo Nr. 4 „Skubios nuostatos dėl piliečio bazinių pajamų ir pensijų“ su pakeitimais pakeitimas įstatymu“) (GURI, Nr. 75, 2019 m. kovo 29 d.) (toliau – Dekretas įstatymas Nr. 4/2019), 2 straipsnio „Naudos gavėjai“ 1 dalyje nustatyta:

„[Piliečio bazinės pajamos] užtikrinamos namų ūkiams, kurie prašymo pateikimo metu ir visą išmokos mokėjimo laikotarpį atitinka visas toliau išvardytas sąlygas:

<…>“

5.

Šio dekreto įstatymo 7 straipsnio „Sankcijos“ 1 dalyje nurodyta:

„Jei veika nėra sunkesnis nusikaltimas, tas, kas, siekdamas neteisėtai gauti 3 straipsnyje nurodytą išmoką, pateikė ar panaudojo deklaracijas ar dokumentus, kurie yra suklastoti ar patvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, arba nuslėpė reikiamą informaciją, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki šešerių metų.“

6.

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsakymų į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimų matyti, kad CU ir ND yra trečiųjų šalių pilietės, Italijoje įgijusios ilgalaikio gyventojo statusą. Abi šias pilietes Pubblico Ministero della Procura della Repubblica presso il Tribunale di Napoli (Respublikinės prokuratūros prie Neapolio teismo prokuroras, Italija) kaltina įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą Dekreto įstatymo Nr. 4/2019 7 straipsnio 1 dalyje. Šios pilietės atitinkamai 2020 m. rugpjūčio 27 d. ir 2020 m. spalio 9 d. pateikė prašymus skirti piliečio bazines pajamas, juose melagingai tvirtindamos, kad atitinka šiai išmokai gauti nustatytas sąlygas, be kita ko, sąlygą būti Italijoje pragyvenus bent dešimt metų, nurodytą šiame dekrete įstatyme. Taip CU ir ND neteisėtai gavo atitinkamai 3414,40 EUR ir 3186,66 EUR.

7.

Tribunale di Napoli (Neapolio teismas) kyla abejonių dėl Dekreto įstatymo Nr. 4/2019 atitikties Sąjungos teisei, nes jame dėl piliečio bazinių pajamų, laikomų socialinės paramos priemone, skirta minimaliam pragyvenimo lygiui užtikrinti, nustatyta sąlyga būti pragyvenus Italijoje bent dešimt metų, iš kurių paskutinius dvejus metus – nepertraukiamai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal šį dekretą įstatymą į trečiųjų šalių piliečius, įskaitant turinčius ilgalaikį leidimą gyventi šalyje, laikomasi skirtingo požiūrio nei į Italijos piliečius.

8.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, išmoka, vadinama „piliečio bazinėmis pajamomis“, priskiriama prie vienos iš trijų Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytų kategorijų (socialinė apsauga, socialinė pagalba ir socialinis saugumas), kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę. Be to, šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalis šiuo atveju netaikytina, nes panašu, kad Italijos valstybė, priimdama atitinkamas nacionalinės teisės normas, neišreiškė noro laikytis šiame 11 straipsnyje nurodyto vienodo požiūrio socialinės pagalbos ir socialinio saugumo srityje tik kiek tai susiję su pagrindinėmis išmokomis. Bet kuriuo atveju, net jei toks apribojimas būtų buvęs numatytas, jis neatitiktų minėto 11 straipsnio, nes pagal Dekreto įstatymo Nr. 4/2019 1 straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį piliečio bazinės pajamos užtikrina esminį išmokų lygį neviršijant turimų išteklių.

9.

Sąjungos teisės išaiškinimas būtinas siekiant priimti sprendimus pagrindinėse bylose, nes jeigu sąlyga, nurodyta Dekreto įstatymo Nr. 4/2019 2 straipsnio 1 dalies a punkto 2 papunktyje, neatitiktų Sąjungos teisės, atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymio neliktų.

10.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo manantis, kad sąlyga būti pragyvenus Italijoje dešimt metų, iš kurių paskutinius dvejus metus – nepertraukiamai, yra nepalanki trečiųjų šalių piliečiams, kuriems pagal Sąjungos teisės aktus taikoma speciali apsauga, pavyzdžiui, ilgalaikiams gyventojams, įgijusiems teisę nuolat gyventi Sąjungos valstybėje narėje tada, kai joje pragyveno penkerius metus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 4 straipsnį. Tas pats taikytina ir Italijos piliečiams, kurie grįžta į Italiją tam tikrą laiką pragyvenę kitoje valstybėje narėje. Dėl pagrindinėse bylose aptariamos nacionalinės teisės nuostatos taip pat diskriminuojami pabėgėlio statusą turintys asmenys, kuriems pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) 29 straipsnį turi būti užtikrinta būtina socialinė parama tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir valstybių narių piliečiams.

11.

Šiomis aplinkybėmis Tribunale di Napoli (Neapolio teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Jeigu į pirmą klausimą būtų atsakyta teigiamai:

12.

Italijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Šios suinteresuotosios šalys, taip pat CU ir ND buvo išklausytos per posėdį, įvykusį 2023 m. spalio 3 d.

13.

2023 m. gegužės 2 d. vykusiame bendrajame posėdyje Teisingumo Teismas, vadovaudamasis Procedūros reglamento 101 straipsniu, nusprendė paprašyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti paaiškinimų – nurodyti asmenų, kuriems pagrindinėse bylose pareikšti kaltinimai, teisinį statusą, taip pat patikslinti, koks Sąjungos teisės aktas, pasak nacionalinio teismo, taikytinas šiems asmenims, ir nurodyti konkrečias šio teisės akto nuostatas, kurių išaiškinimas, kaip mano tas teismas, būtinas siekiant priimti sprendimus jo nagrinėjamose bylose.

14.

Atsakymuose į šį prašymą, pateiktuose Teisingumo Teismui 2023 m. birželio 9 d. (byloje C‑223/22) ir 2023 m. birželio 13 d. (byloje C‑112/22), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad abu atitinkami asmenys yra trečiųjų šalių piliečiai, Italijoje įgiję ilgalaikio gyventojo statusą. Atsakyme, pateiktame byloje C‑112/22, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad nuostata, kurios išaiškinimas naudingas siekiant priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje, – tai Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktas. O atsakyme, susijusiame su byla C‑223/22, jis dar kartą patvirtino, kad būtina išaiškinti visas nuostatas, nurodytas Teisingumo Teismui pateiktuose prejudiciniuose klausimuose.

15.

Atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus, teisinė analizė bus išdėstyta taip. Pirmiausia pareikšiu nuomonę dėl suinteresuotųjų šalių prieštaravimų, susijusių su Teisingumo Teismo jurisdikcija ir šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu (B ir C skirsniai). Paskui išnagrinėsiu, be kita ko, klausimą, susijusį su reikšminguose Italijos teisės aktuose nustatytos sąlygos dėl pragyvenimo laikotarpio atitikties Direktyvai 2003/109 (D skirsnis).

16.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, piliečio bazinės pajamos, numatytos Dekrete įstatyme Nr. 4/2019, – tai priedas prie šeimos pajamų iki 6000 EUR, prie kurio gali būti pridėtas priedas prie pajamų namų ūkiams, kurie yra nuomininkai, daugiausia iki 3360EUR per metus. Ši išmoka skiriama nepertraukiamam, ne ilgesniam kaip 18 mėnesių laikotarpiui ir gali būti atnaujinta.

17.

Piliečio bazinės pajamos skiriamos pateikus pilnamečių atitinkamo namų ūkio narių deklaraciją, patvirtinančią, kad jie iš karto gali dirbti, taip pat tai, kad jie naudojasi individualizuota pagalba siekiant įsidarbinimo ir socialinės įtraukties, įskaitant veiklą bendruomenės labui, profesinį persikvalifikavimą, studijų užbaigimą ir kitus kompetentingų tarnybų apibrėžtus įsipareigojimus, susijusius su integracija į darbo rinką ir socialine įtrauktimi. Ši pagalba įforminama sudarant sutartį dėl įsidarbinimo, kuria iš esmės įsipareigojama aktyviai ieškoti darbo ir priimti atitinkamus pasiūlymus, arba sutartį dėl socialinės įtraukties, pasirašomą už kovą su skurdu atsakingose savivaldybės tarnybose.

18.

Savo rašytinėse pastabose Italijos vyriausybė suabejojo dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos atsakyti į pateiktus klausimus, remdamasi tuo, kad nacionalinės teisės aktai, susiję su piliečio bazinėmis pajamomis, priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai. Šios vyriausybės teigimu, piliečio bazinės pajamos nėra socialinės pagalbos ar socialinio saugumo priemonė, kuria suinteresuotiesiems asmenims siekiama užtikrinti tam tikrą pajamų lygį. Priešingai, kalbama apie sudėtingą priemonę, kuria siekiama bendresnio tikslo – kovoti su socialine atskirtimi. Kadangi pagrindinėse bylose Sąjungos teisė netaikoma, Teisingumo Teismas turi konstatuoti šiuo atveju neturintis jurisdikcijos.

19.

Tuo remdamasi Italijos vyriausybė ginčijo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą piliečio bazinių pajamų kvalifikavimą. Savo prieštaravimą ji iš esmės grindžia 2022 m. sausio 10 d.Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) sprendimu Nr. 19/2022.

20.

Byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) buvo prašoma nuspręsti dėl Dekreto įstatymo Nr. 4/2019 2 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunkčio, pagal kurį – be įvairių sąlygų, įvykdytinų siekiant gauti piliečio bazines pajamas, – reikalaujama, kad trečiųjų šalių piliečiai turėtų ilgalaikį leidimą gyventi Sąjungoje, atitikties Konstitucijai. Konkrečiau kalbant, į tą teismą buvo kreiptasi, be kita ko, su klausimu, ar, kadangi skiriant piliečio bazines pajamas siekiama patenkinti pirminius žmogaus poreikius, toks šios išmokos gavėjų rato ribojimas atitinka vienodo požiūrio principą, įtvirtintą Italijos Konstitucijos 3 straipsnyje.

21.

Savo sprendime Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) priminė, jog jau yra konstatavęs, kad „piliečio bazines pajamas reglamentuojančiose taisyklėse apibrėžiama pagalba reintegruotis į darbo rinką, kuri neapsiriboja vien ekonomine pagalba“, ir kad ši išmoka „nėra tik socialinės paramos pobūdžio būtent dėl to, kad ją skiriant numatytas ir mokymo bei integravimosi procesas, apimantis konkrečius įsipareigojimus, o jeigu jie nevykdomi, pagalba įvairiomis formomis nebeteikiama“.

22.

Be to, tas teismas nurodė, kad „piliečio bazinės pajamos, nors turi ir kovos su skurdu priemonės požymių, netampa socialinės paramos išmoka, skirta pirminiams žmogaus poreikiams patenkinti; jomis siekiama kitokių ir sudėtingesnių aktyvios užimtumo ir socialinės integracijos politikos tikslų“, todėl konstatavo, kad jam pateiktas atitikties Konstitucijai klausimas yra nepagrįstas.

23.

Mano manymu, šiuo Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) vertinimu, susijusiu su piliečio bazinių pajamų kvalifikavimu, negalima pagrįsti Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkto netaikymo, taigi ir to, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti šiuos prejudicinius klausimus.

24.

Iš tikrųjų šioje nuostatoje daroma nuoroda į nacionalinę teisę, kiek tai susiję su sąvokų „socialinė apsauga“, „socialinė pagalba“ ir „socialinis saugumas“ apibrėžtimi. Tačiau Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tokia nuoroda reiškia, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar atitinkama nacionalinė priemonė priklauso nacionalinėje teisėje nurodytoms išmokoms ( 3 ). Šis teiginys yra tik konkreti bendrosios taisyklės, kuri grindžiama reikalavimu aiškiai atskirti nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijas priimant prejudicinį sprendimą, išraiška ir pagal šią taisyklę Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos aiškinti nacionalinės teisės, taigi tik nacionalinis teismas, pateikęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, turi nustatyti tikslią nacionalinių įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatų apimtį ( 4 ). Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nurodė, kad piliečio bazinės pajamos priklauso vienai iš trijų Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytų kategorijų, todėl neabejotina, kad šis straipsnis taikytinas.

25.

Siekdamas naudingai atsakyti nacionaliniam teismui, Teisingumo Teismas pagal suformuotą jurisprudenciją gali nurodyti gaires, grindžiamas pagrindinės bylos medžiaga, taip pat jam pateiktomis rašytinėmis ir žodinėmis pastabomis, pirmiausia dėl aspektų, į kuriuos nacionalinis teismas turi atsižvelgti toje byloje priimdamas sprendimą ( 5 ). Vis dėlto pagal šią jurisprudenciją Teisingumo Teismas gali tik įtraukti į savo atsakymą nacionalinės teisės elementus, leidžiančius pasiekti minėtą tikslą, nepateikdamas šios teisės išaiškinimo.

26.

Teisingumo Teismas įgaliotas tik nuspręsti dėl Sąjungos teisės aiškinimo atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytą faktinę ir teisinę situaciją, negalėdamas nei ja abejoti, nei patikrinti jos tikslumo atsižvelgiant į nacionalinio teismo, nors ir aukščiausiojo, priimtą sprendimą.

27.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pritarti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktam aptariamos priemonės kvalifikavimui, taigi piliečio bazines pajamas laikyti išmoka, kurią apima sąvoka „socialinė pagalba“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktą. Kadangi ši direktyva taikytina šioje byloje, mano nuomone, Teisingumo Teismas turi pripažinti savo jurisdikciją nagrinėti šiuos prašymus priimti prejudicinį sprendimą.

28.

Italijos vyriausybė ir Komisija savo rašytinėse pastabose teigė, kad prašymai priimti prejudicinį sprendimą nepriimtini, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnį.

29.

Konkrečiai kalbant, šios dvi šalys teigė, kad prašymai priimti prejudicinį sprendimą yra neišsamūs, kiek tai susiję su asmenų, stojusių prieš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą pagrindinėse baudžiamosiose bylose, statusu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, dėstydamas argumentus, kuriais grindžia savo siūlomus atsakymus į prejudicinius klausimus, paaiškina, kad pagrindinėse bylose aptariama gyvenimo šalyje sąlyga lemia trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, savo piliečių ir Sąjungos piliečių, taip pat trečiųjų šalių piliečių, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, diskriminaciją, nors klausimai pateikti dėl teisės aktų, susijusių su visomis šiomis asmenų kategorijomis. Vis dėlto kalbama apie tarpusavyje nesuderinamus teisinius statusus, kurių suinteresuotieji asmenys šiose bylose negali kartu turėti.

30.

Šiuo klausimu primintina, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog pagal Procedūros reglamento 94 straipsnį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi bent minimaliai paaiškinti prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų pasirinkimo priežastis ir ryšį, kurį įžvelgia tarp šių nuostatų ir jo nagrinėjamoje byloje taikytinų nacionalinės teisės aktų ( 6 ).

31.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsakymus į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimų, darytina išvada, kad šie prejudiciniai klausimai priimtini tiek, kiek jie pateikti dėl Direktyvos 2003/109 išaiškinimo ( 7 ).

32.

Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose dėl trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, galimybės naudotis socialinės pagalbos priemone nustatyta sąlyga būti pragyvenus atitinkamoje valstybėje narėje bent dešimt metų, iš kurių paskutinius dvejus metus – nepertraukiamai, o už melagingą deklaravimą, susijusį su šia sąlyga, numatyta baudžiamoji sankcija.

33.

Pirmiausia, siekiant apibrėžti teisinę sistemą, apimančią antrinės teisės nuostatą, kurią Teisingumo Teismas turi išaiškinti, reikia šį tą patikslinti.

34.

Pagrindine Sąjungos teisinės sistemos teisėtos migracijos srityje priemone – Direktyva 2003/109, kaip matyti iš jos 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių, siekiama užtikrinti trečiųjų šalių piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir šiuo tikslu priartinti šių trečiųjų šalių piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais ( 8 ).

35.

Direktyvoje 2003/109 nustatytos ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygos bei su tuo susijusios teisės, taip pat šį statusą turinčių trečiųjų šalių piliečių apsigyvenimo kitose valstybėse narėse sąlygos. Toks statusas atitinka aukščiausią trečiosios šalies piliečio integracijos lygį, nebent jis įgyja priimančiosios valstybės narės pilietybę.

36.

Nurodytinos šioje byloje svarbios šios direktyvos nuostatos.

37.

Minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat pateikdami atitinkamą prašymą yra penkerius metus teisėtai ir nepertraukiamai pragyvenę jų teritorijoje. 5 straipsnyje nurodytos šio statuso įgijimo sąlygos. Pagal šio straipsnio 1 dalies a ir b punktus trečiosios šalies pilietis privalo įrodyti, jog turi pakankamai išteklių ir sveikatos draudimą, kad netaptų našta atitinkamai valstybei narei ( 9 ). 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta, kad suteikti šį statusą gali būti atsisakyta viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sumetimais. 7 straipsnyje nustatytos procedūrinės taisyklės, reglamentuojančios prašymo suteikti šį statusą nagrinėjimą, o 9 straipsnyje išdėstytos šio statuso panaikinimo ir praradimo sąlygos.

38.

Kaip minėta, įgytas ilgalaikio gyventojo statusas pirmiausia reiškia, kad trečiųjų šalių piliečiams taikomos sustiprintos apsaugos nuo išsiuntimo priemonės ir į juos turi būti laikomasi tokio paties požiūrio kaip ir į priimančiosios valstybės narės piliečius.

39.

Pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalį vienodas požiūris susijęs su šioje nuostatoje išvardytomis sritimis, be kita ko, su socialine apsauga, socialine pagalba ir socialiniu saugumu (d punktas), kaip tai apibrėžta nacionalinėje teisėje, išskyrus išimtis, kurias valstybės narės gali nustatyti remdamosi šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalimis.

40.

Kadangi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, nagrinėjamu atveju aptariama priemonė priklauso vienai iš šių sričių, kaip tai suprantama pagal nacionalinės teisės aktus, piliečio bazinėms pajamoms taikytinas Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktas.

41.

Taigi nagrinėjamu atveju reikia atsižvelgti į vienodo požiūrio reikalavimą.

42.

Prieš vertindamas vienodo požiūrio laikymąsi norėčiau paaiškinti, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalies aiškinimu, šiose bylose pagal analogiją netaikytina dėl skirtingo teisių laisvai judėti ir trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, teisių pobūdžio.

43.

Pirmosios teisės valstybių narių piliečiams suteikiamos pagal Sutartį. Minėtoje jurisprudencijoje laikomasi požiūrio, kad Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalis „yra speciali SESV 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos vienodo požiūrio taisyklės išraiška specifinėje socialinių lengvatų srityje ir turi būti aiškinama taip pat kaip ir ši nuostata“ ( 10 ). Todėl, kai kyla klausimas dėl vienodo požiūrio į darbuotojus, kurie yra vienos iš valstybių narių piliečiai, ir savo darbuotojus, kiek tai susiję su socialinėmis ir mokestinėmis lengvatomis, reikia nustatyti, ar skirtingu požiūriu, kurį lemia nacionalinė priemonė, siekiama teisėto tikslo ir ar šis požiūris atitinka proporcingumo principą.

44.

Antrosios teisės kyla iš antrinės teisės akto – Direktyvos 2003/109. Teisingumo Teismas sprendimuose, kuriuose pateikė šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies d punkto išaiškinimą, nebuvo tos nuomonės, kad ši nuostata yra Sutarties straipsnio „speciali išraiška“ ( 11 ).

45.

Kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvoje 2003/109 išsamiai jau nurodė atvejus, kuriais valstybės narės gali nukrypti nuo vienodo požiūrio į ilgalaikio gyventojo statusą turinčius trečiųjų šalių piliečius ir savo piliečius ( 12 ), skirtingas požiūris į šias dvi piliečių, kurių situacija panaši, kategorijas savaime reiškia šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies d punkto pažeidimą.

46.

Todėl, mano nuomone, su laisvu darbuotojų judėjimu susijusia jurisprudencija gali būti remiamasi tik siekiant patikrinti, ar į trečiųjų šalių piliečius, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, laikomasi skirtingo požiūrio nei į priimančiosios valstybės narės piliečius ir ar jų situacijos panašios.

47.

Nagrinėjamu atveju, kalbant apie šių dviejų kategorijų piliečių situacijų panašumą, pažymėtina, kad Italijos vyriausybė nurodė, jog piliečio bazinės pajamos – tai administraciniu atžvilgiu labai sudėtinga priemonė, nes ją įgyvendinant reikia laikytis su kiekvienu atitinkamu namų ūkiu sudarytų konkrečių susitarimų ir nuolat prižiūrėti jų vykdymą, taip pat mokėti dideles sumas iš viešųjų lėšų. Būtent dėl šios priežasties, Italijos vyriausybės nuomone, nacionalinės teisės aktų leidėjas tinkamai nustatė, kad šią išmoką gali gauti tik piliečiai, tvirtai ir visam laikui įsitvirtinę tiek Italijos darbo rinkoje, tiek apskritai Italijos visuomenėje.

48.

Darant prielaidą, kad Italijos vyriausybė taip siekia nurodyti administracinius ir ekonominius sunkumus, reikia manyti, kad jais niekaip nepaaiškinama, kodėl trečiųjų šalių piliečių situacija neturėtų būti laikoma panašia į priimančiosios valstybės narės piliečių, turinčių tokių pačių ekonominių poreikių, situaciją, jeigu jie, užbaigę procedūrą ir įvykdę Direktyvoje 2003/109 nurodytas sąlygas, įgijo pagal šią direktyvą suteikiamą ilgalaikio gyventojo statusą ( 13 ). Pridurtina, kad neseniai priimtame sprendime Teisingumo Teismas pripažino, jog šių dviejų kategorijų piliečių situacijos taip pat negali būti laikomos skirtingomis dėl jų atitinkamų ryšių su priimančiąja valstybe nare, nes tokia išvada prieštarauja Sąjungos teisės aktų leidėjo vertinimui, kad ilgalaikio gyventojo statusas suteikia teisę į tai, jog būtų taikomas toks pat požiūris, kaip ir į savo piliečius, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalį ( 14 ).

49.

Atsakymas į klausimą, ar pagrindinėse bylose aptariama sąlyga lemia skirtingą požiūrį į šių kategorijų piliečius, mano manymu, būtinai turi būti teigiamas.

50.

Ši sąlyga taikoma visiems, pretenduojantiems į piliečio bazines pajamas, neatsižvelgiant į tai, ar jie trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, ar savo piliečiai. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalyje nėra jokios informacijos, kuri leistų manyti, kad pagal joje nustatytą vienodą požiūrį draudžiama tik atvira diskriminacija dėl atitinkamo asmens pilietybės (tiesioginė diskriminacija). Iš tikrųjų vienodas požiūris apima visas paslėptas diskriminacijos formas, kurios, taikant kitus atskyrimo kriterijus, iš tikrųjų lemia tokį patį rezultatą (netiesioginė diskriminacija).

51.

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad dėl gyvenamąja vieta grindžiamo atskyrimo, kaip šiuo atveju nustatytas pagrindinėse bylose aptariama sąlyga, savo piliečiai gali atsidurti geresnėje padėtyje, nes nerezidentai dažniausiai yra kitos valstybės piliečiai ( 15 ). Tas pats taikytina ir atskyrimui pagal gyvenimo šalyje trukmę, kai požiūris į savo piliečius lyginamas su požiūriu į trečiųjų šalių piliečius, kurie ilgalaikio gyventojo statusą įgijo atitinkamos valstybės narės teritorijoje teisėtai pragyvenę penkerius metus.

52.

Per posėdį Italijos vyriausybė teigė, kad trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, gerai integruojasi į Italijos visuomenę, kai naudojasi tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Italijos piliečiai (išskyrus politines teises), turi minimalias pajamas ir pakankamai moka italų kalbą. Taigi, šios vyriausybės teigimu, šių piliečių galimybė atitikti pagrindinėse bylose aptariamą sąlygą iš esmės yra analogiška Italijos piliečių galimybei. Vis dėlto nežinau, kaip šiuo argumentu būtų galima paneigti tai, kas konstatuota pirmesniame šios išvados punkte.

53.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagrindinėse bylose aptariama gyvenamosios vietos sąlyga taip pat gali turėti įtakos Italijos piliečiams, kurie grįžta į Italiją tam tikrą laiką pragyvenę kitoje valstybėje narėje. Manau, kad ši aplinkybė taip pat neleidžia paneigti mano padarytos išvados. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog tam, kad priemonė galėtų būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, nebūtina, kad ji būtų palanki visiems savo piliečiams arba būtų nepalanki tik kitų valstybių narių piliečiams, o savo piliečiams tokia nebūtų ( 16 ).

54.

Galiausiai Teisingumo Teismas turės išnagrinėti klausimą dėl nacionalinės nuostatos, kaip Dekreto įstatymo Nr. 4/2019 7 straipsnio 1 dalies, kurioje už melagingą deklaravimą, susijusį su pagrindinėse bylose aptariama sąlyga, nustatyta šio dekreto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies a punkto 2 papunktyje, numatyta laisvės atėmimo nuo dvejų iki šešerių metų bausmė, atitikties Direktyvai 2003/109.

55.

Tokios sankcijos teisinis reglamentavimas Direktyvoje 2003/109 nenumatytas, todėl sietinas su nacionaline teise. Vis dėlto tai nereiškia, kad šis reglamentavimas atitinka šią direktyvą.

56.

Primintina, kad pagrindinėse bylose aptariama sąlyga yra materialinis nusikalstamos veikos, kurią nustačius skiriama aptariama sankcija, sudėties požymis.

57.

Tai reiškia, kad, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kaip siūlau, jog ši sąlyga prieštarauja Sąjungos teisei, pirmiausia Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktui, nacionalinis teismas turėtų netaikyti ir Dekreto įstatymo Nr. 4/2019 2 straipsnio 1 dalies a punkto 2 papunkčio, ir šio dekreto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies.

58.

Kaip iš esmės pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, netaikant nacionalinės teisės nuostatos, kurioje įtvirtinta ši sąlyga, prieš baudžiamąsias bylas nagrinėjantį teismą stojusio asmens deklaracijoje nebeliktų šio materialinio nusikalstamos veikos požymio, taigi nebeliktų ir pačios nusikalstamos veikos. Konkrečiau kalbant, dėl nuostatos, kurioje įtvirtinta minėta sąlyga, netaikymo melagingo deklaravimo, kaip tai suprantama pagal Dekreto įstatymo Nr. 4/2019 7 straipsnio 1 dalį, turinys nebeturi pasekmių.

59.

Vadinasi, baudžiamoji sankcija, numatyta už melagingą deklaravimą, susijusį su pagrindinėse bylose aptariama sąlyga, taip pat prieštarauja Sąjungos teisei ( 17 ).

60.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus atsakyti, jog Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose dėl galimybės naudotis nacionaline socialinės pagalbos priemone nustatyta sąlyga būti pragyvenus atitinkamoje valstybėje narėje bent dešimt metų, iš kurių paskutinius dvejus metus – nepertraukiamai, o už melagingą deklaravimą, susijusį su šia sąlyga, numatyta baudžiamoji sankcija.

61.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunale di Napoli (Neapolio teismas, Italija) pateiktus prejudicinius klausimus:

2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 11 straipsnio 1 dalies d punktas

turi būti aiškinamas taip:

pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose dėl galimybės naudotis nacionaline socialinės pagalbos priemone nustatyta sąlyga būti pragyvenus atitinkamoje valstybėje narėje bent dešimt metų, iš kurių paskutinius dvejus metus – nepertraukiamai, o už melagingą deklaravimą, susijusį su šia sąlyga, numatyta baudžiamoji sankcija.