1.

Nors kai kurie intelektinės nuosavybės teisių apsaugos procesiniai aspektai yra suderinti ( 2 ), jiems vis dar taikomos nevienodos nacionalinės taisyklės. Direktyvos 2004/48/EB ( 3 ) nuostatomis siekiama sumažinti to sukeltus nepatogumus vidaus rinkos plėtrai, šiuo tikslu apibrėžiant priemonių, kurios turi būti numatytos nacionalinėje teisėje siekiant užtikrinti, kad teismo procese būtų paisoma autorių teisių ir gretutinių teisių, sąrašą.

2.

Vis dėlto šioje byloje kyla sunkumų ne dėl aptariamų priemonių sąrašo, o dėl asmenų, kurie turėtų turėti teisę jomis naudotis nacionaliniuose teismuose. Pagrindinis klausimas – ar pagal Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktą valstybės narės įpareigojamos kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijoms (toliau – KAO) pripažinti teisę savo vardu pareikšti ieškinį kilus ginčams dėl šioje direktyvoje numatytų priemonių taikymo.

3.

Šioje byloje šis klausimas kyla dėl organizacijos, turinčios teisę išduoti vadinamąsias „išplėstos apimties“ kolektyvines licencijas, veiklos. Išplėstos apimties licencijos, kurios septintajame dešimtmetyje atsirado Skandinavijos šalyse ( 4 ), yra originalus intelektinės nuosavybės teisių valdymo mechanizmas, leidžiantis tam tikroms KAO suteikti naudojimo teises ne tik savo narių, bet ir kitų teisių turėtojų, kurie nepasirinko individualaus jų teisių valdymo, vardu. Šis mechanizmas pasiteisino tose srityse, kuriose dėl kūrinių, kuriuos gali naudoti licenciatai, gausos ir pernelyg didelio rinkos susiskaidymo sudėtinga valdyti teises pagal individualias sutartis, nes dėl to atsiranda daug teisinio nesaugumo ( 5 ).

4.

Dėl KAO suteiktų plačių įgaliojimų teisių valdymo srityje kyla klausimas, koks vaidmuo šioms įstaigoms turėtų tekti intelektinės nuosavybės teisminės gynybos srityje. Atsakant į šį klausimą reikėtų atsižvelgti į didelius ginčo teisenos skirtumus valstybėse narėse. Šie skirtumai, mano nuomone, paaiškina Sąjungos teisės aktų leidėjo apdairumą, kai jis nusprendė išsamiai nederinti nacionalinės teisės aktų pagal galiojančias Sąjungos teisės nuostatas.

5.

Direktyvos 93/83/EEB ( 6 ) 9 straipsnyje „Naudojimasis kabelinio retransliavimo priemonėmis“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad autorių ir gretutinių teisių turėtojų teise suteikti kabelinio tinklo operatoriui leidimą retransliuoti ar jo nesuteikti būtų galima naudotis tik per [kolektyvinio administravimo] organizaciją.

2.   Kai teisės turėtojas nėra perdavęs savo teisių valdymo [kolektyvinio administravimo] organizacijai, tariama, kad [kolektyvinio administravimo] organizacijai, kuri valdo tos pačios kategorijos teises, yra pavesta valdyti jo teises. Kai tos kategorijos teises valdo kelios [kolektyvinio administravimo] organizacijos, teisės turėtojas laisvai pasirenka, kuri iš tų [kolektyvinio administravimo] organizacij[ų] bus laikoma įgaliota valdyti jo teises. Šioje dalyje nurodytas teisių turėtojas turi tokias pat teises ir pareigas, kylančias iš sutarties tarp kabelinių tinklų operatoriaus ir [kolektyvinio administravimo] organizacijos, kuri laikoma įgaliota valdyti jo teises, kaip ir teisių turėtojai, kurie įgaliojo tą [kolektyvinio administravimo] organizaciją, ir jis gali reikšti pretenzijas dėl savo teisių per tokį laiką, kurį atitinkama valstybė narė nustato, bet kuris negali būti trumpesnis nei treji metai skaičiuojant nuo kabelinės retransliacijos, kai buvo retransliuojamas jo kūrinys ar kitas saugomas objektas, dienos.

3.   Valstybė narė gali numatyti, kad tuomet, kai teisių turėtojas duoda leidimą kūrinio ar kito saugomo objekto pirminiam transliavimui jos teritorijoje, tariama, jog jis sutinka savo kabelinės retransliacijos teisėmis naudotis ne individualiai, o pagal šios direktyvos nuostatas.“

6.

Direktyvos 2004/48 3, 10 ir 18 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

7.

Direktyvos 2004/48 1 straipsnyje „Objektas“ nustatyta:

„Ši direktyva nustato priemones, procedūras ir gynybos būdus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių gynimą. Šioje direktyvoje terminas „intelektinės nuosavybės teisės“ apima pramoninės nuosavybės teises.“

8.

Šios direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nurodyta:

„Nepažeidžiant priemonių, kurios yra ar gali būti numatytos [Sąjungos] ar nacionalinės teisės aktuose, jei tokios priemonės yra palankesnės teisių turėtojams, šioje direktyvoje numatytos priemonės, procedūros ir gynybos būdai yra taikomi 3 straipsnio nustatyta tvarka visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, numatytiems [Sąjungos] ir (arba) atitinkamos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose.“

9.

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje „Bendrasis įsipareigojimas“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės numato priemones, procedūras ir gynybos būdus, būtinus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikoma ši direktyva, [paisymą]. <…>

2.   Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai <…> turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys; jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.“

10.

Direktyvos 2004/48 4 straipsnis „Asmenys, turintys teisę kreiptis dėl priemonių, procedūrų ir gynybos būdų taikymo“ suformuluotas taip:

„Valstybės narės pripažįsta, kad siekti šiame skyriuje numatytų priemonių, procedūrų ir gynybos būdų taikymo turi teisę šie asmenys:

11.

Direktyvos 2014/26/ES ( 7 ) 12 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„nors ir taikoma visoms kolektyvinio administravimo organizacijoms, išskyrus III antraštinę dalį, kuri taikoma tik toms kolektyvinio administravimo organizacijoms, kurios administruoja autorių teises naudoti muzikos kūrinius internete daugelyje teritorijų, šia direktyva nedaromas poveikis nuostatoms dėl teisių administravimo valstybėse narėse, tokio kaip individualus administravimas, atstovaujančiosios kolektyvinio administravimo organizacijos ir naudotojo susitarimo poveikio apimties išplėtimas, t. y. išplėstos apimties kolektyvinių licencijų teikimas, privalomas kolektyvinis administravimas, teisinės atstovavimo prezumpcijos ir teisių perdavimas kolektyvinio administravimo organizacijoms;“

12.

Šios direktyvos 3 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ a punkte nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

13.

Šios direktyvos 35 straipsnyje „Ginčų sprendimas“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad dėl kolektyvinio administravimo organizacijų ir naudotojų ginčų, susijusių su, be kita ko, taikomomis ar siūlomomis licencijų teikimo sąlygomis ar sutarties pažeidimais, būtų galima kreiptis į teismą arba, jei tikslinga, į kitą nepriklausomą ir nešališką ginčų sprendimo įstaigą, kuri specializuojasi intelektinės nuosavybės teisės srityje.

2.   33 ir 34 straipsniai ir šio straipsnio 1 dalis nedaro poveikio šalių teisei pareikšti ir ginti savo teises teisme.“

14.

Tekijänoikeuslaki (404/1961) (Autorių teisių įstatymas), iš dalies pakeisto Įstatymu 607/2015 (toliau – Autorių teisių įstatymas), 26 straipsnio „Sutartinė licencija“ 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo nuostatos, susijusios su sutartinėmis licencijomis, taikomos naudotojo ir Švietimo ir kultūros ministerijos akredituotos įstaigos, kuri konkrečioje srityje atstovauja daugeliui Suomijoje naudojamų kūrinių autorių, sudarytam susitarimui dėl tos pačios srities autorių kūrinių naudojimo. Atsižvelgiant į tokį susitarimą, akredituota organizacija laikoma įgaliota toje pačioje srityje atstovauti ir kitų kūrinių autoriams. Licenciatas, gavęs išplėstos apimties kolektyvinę licenciją pagal tokį susitarimą, gali, laikydamasis tokiame susitarime nustatytų sąlygų, naudoti visus tos pačios srities autorių kūrinius.

15.

Pagal Autorių teisių įstatymo 26 straipsnio 4 dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodytos organizacijos nustatyta tvarka dėl atlyginimo už kūrinių atgaminimą, paskelbimą ar transliavimą paskirstymo jos tiesiogiai atstovaujamiems autoriams arba atlyginimo panaudojimo bendriems autorių tikslams taikoma ir tos pačios srities autoriams, kuriems ta organizacija tiesiogiai neatstovauja.

16.

Kopiosto r. y. yra kolektyvinio administravimo organizacija, atstovaujanti autorių teisių turėtojams, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/26 3 straipsnio a punktą, kurią Švietimo ir kultūros ministerija akreditavo kaip organizaciją, įgaliotą išduoti išplėstos apimties licencijas. Jos, be kita ko, susijusios su į radijo ar televizijos programą įtrauktų kūrinių retransliavimo teisėmis. Kartu Kopiosto administruoja ir išduoda licencijas daugelio autorių vardu, remdamasi šių autorių jai suteiktais įgaliojimais.

17.

Bendrovė Telia Finland Oyj (toliau – Telia) valdo kabelinės televizijos tinklą, perduodantį nekoduotus nacionalinės televizijos kanalų transliavimo signalus, skirtus viešam platinimui.

18.

2018 m. sausio 24 d.Kopiosto kreipėsi į Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas, Suomija) su ieškiniu dėl teisių pažeidimo, prašydama pripažinti, kad Telia retransliavo televizijos programas, neturėdama jos leidimo. Šiuo pagrindu Kopiosto paprašė kompensacijos ir žalos atlyginimo, visų pirma remdamasi tuo, kad ji yra organizacija, įgaliota išduoti išplėstos apimties licencijas, ir papildomai – kad ji yra autorių, patikėjusių jai administruoti jų teises, atstovė.

19.

2019 m. birželio 18 d. sprendimu Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas) atmetė Kopiosto reikalavimus, motyvuodamas tuo, kad ši organizacija neturėjo teisės savo vardu pareikšti ieškinio dėl teisių pažeidimo.

20.

Kopiosto apskundė tokį sprendimą Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija), remdamasi savo tiesioginiu suinteresuotumu pareikšti ieškinį kilus ginčui dėl teisių, kurias apima jos suteiktos licencijos.

21.

Atsakydama į Kopiosto argumentus Telia teigia, kad šios organizacijos galimybė suteikti kolektyvines licencijas neleidžia jai savo vardu pareikšti ieškinio dėl teisių pažeidimo, nes tokį ieškinį gali pareikšti tik šių teisių turėtojai, t. y. kūrėjai arba jų teisių perėmėjai.

22.

Nesant nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis reglamentuojamas pagrindinėje byloje nagrinėjamas klausimas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Kopiosto pareikšto ieškinio dėl teisių pažeidimo priimtinumas priklauso nuo to, kaip reikia aiškinti atitinkamas Direktyvos 2004/48 nuostatas, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 ir 47 straipsnius.

23.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visų pirma kyla klausimas, ar KAO statusas prašyti taikyti Direktyvoje 2004/48 numatytas priemones priklauso tik nuo jų bendro procesinio veiksnumo, ar taip pat nuo specialiai šiuo tikslu priimtų taikytinų teisės aktų nuostatų buvimo.

24.

Be to, Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) kyla klausimas, ar Direktyvos 2004/48 18 konstatuojamojoje dalyje vartojama sąvoka „tiesioginis interesas“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, todėl, jeigu ši sąvoka būtų aiškinama vienodai, reikėtų pripažinti tiesioginį KAO suinteresuotumą savo vardu prašyti taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones.

25.

Galiausiai tuo atveju, jei KAO turėtų teisę prašyti taikyti Direktyvoje 2004/48 numatytas priemones, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kokios būtų to pasekmės, atsižvelgiant į teisių turėtojų, kurie nėra šių organizacijų nariai, pagrindines teises, įtvirtintas Chartijos 17 ir 47 straipsniuose, tuo atveju, kai šios organizacijos turėtų teisę suteikti išplėstos apimties kolektyvines licencijas.

26.

Šiomis aplinkybėmis Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2022 m. kovo 15 d. Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Suomijos, Lenkijos vyriausybės ir Komisija. Pasibaigus rašytinei proceso daliai Teisingumo Teismas nusprendė esąs pakankamai informuotas, kad priimtų sprendimą nesurengęs teismo posėdžio.

28.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar organizacijų, įgaliotų teikti sutartines licencijas ir kolektyviai administruojančių intelektinės nuosavybės teises, teisė kreiptis į teismą kaip šių teisių gynimo proceso šaliai, o tai yra būtina teisės pareikšti ieškinį sąlyga pagal Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktą, apima tik nacionalinėje teisėje numatytą bendrą teisę kreiptis į teismą kaip proceso šaliai, ar ir teisę savo vardu pareikšti ieškinį dėl tokių teisių gynimo, kuri turi būti aiškiai pripažinta nacionalinėje teisėje.

29.

Siekdamas tikslumo ir aiškiai atskirti procesinį veiksnumą (kuris paprastai kyla iš teisinio subjektiškumo) nuo teisės pareikšti ieškinį (kuri vertinama atsižvelgiant į bylos pobūdį ir dalyką), siūlau Teisingumo Teismui šį klausimą performuluoti taip, kad juo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacijų teisė prašyti, kad būtų taikomos Direktyvos 2004/48 II skyriuje numatytos priemonės, procedūros ir gynybos būdai, kaip tai suprantama pagal jos 4 straipsnio c punktą, priklauso tik nuo šių organizacijų procesinio veiksnumo, ar ir nuo jų teisės pareikšti ieškinį siekiant ginti joms patikėtas individualias teises aiškaus įtvirtinimo nacionalinėje teisėje.

30.

Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia nustatyti, ar „teisė kreiptis“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktą, priklauso tik nuo KAO procesinio veiksnumo, ar ir nuo šių institucijų teisės pareikšti ieškinį buvimo. Antruoju atveju dar reikia nustatyti, ar ši teisė pareikšti ieškinį turi būti aiškiai įtvirtinta taikytinuose teisės aktuose.

31.

Šis pirmasis klausimas neatrodo labai sudėtingas. Mano nuomone, nekyla jokių abejonių, kad KAO teisė prašyti taikyti Direktyvos 2004/48 II skyriuje numatytas priemones priklauso nuo jų teisės pareikšti ieškinį, todėl tam nepakanka vien bendro procesinio veiksnumo.

32.

Šiuo klausimu atrodo, kad Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punkte vartojama sąvoka „teisė kreiptis“ yra neaiški. Vis dėlto šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į šios direktyvos 18 konstatuojamąją dalį. Jos teiginiai buvo išaiškinti Sprendime SNB‑REACT ( 8 ), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad „valstybės narės privalo prekių ženklų savininkų kolektyvinio atstovavimo institucijai pripažinti teisę, siekiant ginti prekių ženklų savininkų teises, savo vardu imtis [toje] direktyvoje numatytų teisių gynimo priemonių ir, ginant šias teises, savo vardu pareikšti ieškinius teismuose, jeigu pagal nacionalinės teisės aktus tokia institucija laikoma tiesiogiai suinteresuota tokių teisių gynimu ir šie teisės aktai leidžia jai tuo tikslu kreiptis į teismą“ ( 9 ).

33.

Mano nuomone, iš to aiškiai matyti, kad „teisė kreiptis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktą, priklauso ne tik nuo bendro procesinio veiksnumo, bet ir nuo KAO teisės pareikšti ieškinį buvimo pagal taikytinus teisės aktus.

34.

Norėčiau pridurti, kad aiškinant priešingai, t. y. kad „teisė kreiptis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktą, priklausytų tik nuo procesinio veiksnumo, ši sąlyga netektų bet kokios praktinės reikšmės.

35.

Kaip pažymėjo Suomijos vyriausybė ( 10 ), procesinis veiksnumas yra įprastas juridinio asmens subjektiškumo požymis, kurį paprastai turi KAO, neatsižvelgiant į šių organizacijų pagal nacionalinės teisės aktus numatytų formų įvairovę ( 11 ). Praktiškai neaiškumų kyla tik dėl KAO teisės ar suinteresuotumo pareikšti ieškinį ( 12 ).

36.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad teisė kreiptis, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktą, priklauso nuo KAO teisės pareikšti ieškinį įtvirtinimo. Vadinasi, reikia nustatyti, ar ši teisė turėtų būti aiškiai įtvirtinta.

37.

Kadangi pirmasis prejudicinis klausimas susijęs su būtinybe nacionalinėje teisėje aiškiai įtvirtinti KAO teisę pareikšti ieškinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar šios teisės įtvirtinimo pagrindas turėtų būti rašytinė teisės nuostata.

38.

Šiuo klausimu, atsižvelgdamas į sunkumus, kylančius dėl galimo KAO teisės savo vardu pareikšti ieškinį vietoj teisių turėtojų pripažinimo ( 13 ), manau, kad geriausiai teisinio saugumo poreikius atitiktų teisėkūros procedūra priimamas teisės aktas.

39.

Vis dėlto praktiškai daugelyje valstybių narių nėra teisės akto, kuriuo būtų konkrečiai reglamentuota KAO teisė pareikšti ieškinį ( 14 ). Taigi negalima atmesti galimybės, kad šis klausimas gali būti reglamentuojamas bendro pobūdžio procesinėmis nuostatomis arba kad jis yra sprendžiamas jurisprudencijoje ( 15 ), ypač tose valstybėse narėse, kuriose žemesnės instancijos teismai formaliai privalo laikytis aukščiausiųjų teismų jurisprudencijos ( 16 ).

40.

Tokiomis aplinkybėmis man atrodo, kad pažodinis Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punkto aiškinimas, pagal kurį KAO teisė pareikšti ieškinį priklausytų nuo „[taikytinų] teisės normų] (kursyvu išskirta mano), tam tikromis aplinkybėmis gali pakenkti šios direktyvos veiksmingumui.

41.

Taigi manau, kad Teisingumo Teismas šioje byloje galėtų semtis įkvėpimo iš savo jurisprudencijos, susijusios su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tvarka ( 17 ). Pagal šią jurisprudenciją „norint direktyvą perkelti į nacionalinę teisę, nebūtina jos nuostatų formaliai ir pažodžiui perkelti į aiškias ir specialias teisės normas – gali pakakti bendro teisinio konteksto, jeigu jis realiai užtikrina visišką direktyvos taikymą pakankamai aiškiu ir tiksliu būdu“ ( 18 ).

42.

Tokį teisinį kontekstą gali lemti, be kita ko, suformuota jurisprudencija ( 19 ).

43.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad KAO teisė prašyti taikyti Direktyvos 2004/48 II skyriuje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio c punktą, priklauso nuo jų teisės pareikšti ieškinį siekiant ginti individualias teises, už kurias jos atsakingos, įtvirtinimo. Jei taikytinuose teisės aktuose nėra šiuo tikslu priimtų nuostatų, ši teisė gali kilti iš bendro teisinio konteksto, jeigu jos taikymo sritis ir pasekmės atitinkamų asmenų padėčiai nustatytos pakankamai aiškiai ir tiksliai.

44.

Antruoju prejudiciniu klausimu, kaip jis formuluojamas, siekiama išnagrinėti sąvokos „tiesioginis interesas ginti jos atstovaujamų teisių turėtojų autorių teises“ savarankišką pobūdį.

45.

Šios sąvokos nėra nė vienoje Direktyvos 2004/48 nuostatoje. Vis dėlto šią formuluotę šiek tiek kitokia forma Sprendime SNB-REACT ( 20 ) yra pavartojęs Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktą, siejamą su šios direktyvos ( 21 ) 18 konstatuojamąja dalimi, kurioje vartojama sąvoka „tiesioginis interesas“.

46.

Remdamasis minėta konstatuojamąja dalimi Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punktas turi būti suprantamas taip, kad tais atvejais, kai kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo organizacija pagal nacionalinę teisę laikoma tiesiogiai suinteresuota šių teisių gynimu, valstybės narės turi pripažinti šiai organizacijai teisę prašyti taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones ( 22 ).

47.

Šiomis aplinkybėmis man atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pateikdamas Teisingumo Teismui klausimą dėl Sprendime SNB-REACT vartojamos sąvokos „tiesioginis suinteresuotumas“ savarankiško pobūdžio, siekia nustatyti būtent valstybėms narėms pagal Direktyvos 2004/48 nuostatas tenkančios pareigos pripažinti KAO suinteresuotumą savo vardu pareikšti ieškinį bylose, susijusiose su šios direktyvos 4 straipsnio c punkte nurodytų priemonių taikymu, jeigu toks suinteresuotumas nekyla iš nacionalinės teisės aktų, buvimą ir galimą apimtį.

48.

Taigi siūlau performuluoti antrąjį prejudicinį klausimą: šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės privalo pripažinti organizacijų, įgaliotų suteikti šioje nuostatoje nurodytas kolektyvines licencijas, tiesioginį interesą savo vardu prašyti taikyti šios direktyvos II skyriuje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus, kaip antai pareikšti ieškinį dėl teisių pažeidimo, jeigu toks interesas nekyla iš nacionalinės teisės aktų.

49.

Į šį klausimą Sprendime SNB-REACT ( 23 ) iš esmės buvo atsakyta neigiamai, todėl nematau priežasčių, dėl kurių Teisingumo Teismas šioje byloje turėtų atsakyti kitaip.

50.

Primintina, kad pagal Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punkto nuostatas teisė kreiptis, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, išlieka priklausoma nuo „[taikytinų] teisės normų“. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pažymėjo: „Direktyvos 2004/48 4 straipsnio a punkte numatyta, jog valstybės narės intelektinės nuosavybės teisių turėtojams bet kuriuo atveju pripažįsta teisę siekti šios direktyvos II skyriuje numatytų priemonių, procedūrų ir gynybos būdų taikymo, o direktyvos 4 straipsnio b–d punktuose nurodyta, kad valstybės narės šią teisę kitiems asmenims ir tam tikroms konkrečioms institucijoms pripažįsta tik tiek, kiek leidžiama taikomos teisės normų nustatyta tvarka“ ( 24 ).

51.

Dėl šioje nuostatoje vartojamos sąvokos „[taikytinos] teisės normos“ Teisingumo Teismas nusprendė, kad ji apima ne tik nacionalinės, bet ir Sąjungos teisės aktus ( 25 ).

52.

Taigi, siekiant atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą, reikia nustatyti, ar šiuo metu galiojančiose Sąjungos teisės nuostatose pripažįstamas KAO, kaip antai Kopiosto, tiesioginis interesas savo vardu prašyti taikyti Direktyvoje 2004/48 numatytas priemones.

53.

Mano nuomone, taip nėra.

54.

Pirma, tokio intereso negalima kildinti iš Direktyvos 2004/48 nuostatų.

55.

Priešingai, ir neatsižvelgiant į Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punkto turinį, kuris, mano nuomone, yra aiškus, su šia nuostata susijusių teisėkūros darbų eiga rodo, kad pagal šią direktyvą valstybės narės neįpareigojamos pripažinti galimybės KAO pareikšti ieškinį, kilus ginčams dėl teisių turėtojų individualių teisių. Iš tikrųjų buvo atsisakyta pradiniame Komisijos pasiūlyme buvusios nuostatos, numatančios tokią pareigą ( 26 ).

56.

Antra, nemanau, kad KAO suinteresuotumas pareikšti ieškinį kyla iš Direktyvos 2014/26 nuostatų. Vis dėlto šiuo klausimu gali kilti abejonių.

57.

Direktyvos 2014/26 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad „dėl kolektyvinio administravimo organizacijų ir naudotojų ginčų, susijusių su, be kita ko, taikomomis ar siūlomomis licencijų teikimo sąlygomis ar sutarties pažeidimais, būtų galima kreiptis į teismą“ (kursyvu išskirta mano). Atsižvelgiant į šios nuostatos turinį, galima būtų daryti išvadą, kad KAO netiesiogiai pripažįstamas suinteresuotumas pareikšti ieškinį kilus jų ir naudotojų ginčams.

58.

Vis dėlto izoliuotas šios nuostatos aiškinimas neatitiktų Direktyvos 2014/26 tikslų ir bendros sistemos, nes ja nesiekiama reglamentuoti KAO galimybės pareikšti ieškinį ( 27 ). Be to, tokį aiškinimą būtų sunku suderinti su Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punkto nuostatomis, kuriose reglamentuojamas šis klausimas ir nuo kurių Direktyva 2014/16 nenukrypstama. Taigi manau, kad pastarosios direktyvos 35 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintas KAO suinteresuotumas pareikšti ieškinį.

59.

Galiausiai toks suinteresuotumas nekyla ir iš Direktyvos (ES) 2019/790 ( 28 ) 12 straipsnio, kuriuo valstybėms narėms leidžiama tam tikrais šioje nuostatoje numatytais atvejais nustatyti išplėstos apimties kolektyvinių licencijų išdavimo tvarką ( 29 ).

60.

Šiuo klausimu nepritariu Komisijos analizei ( 30 ) – atrodo, kad ji Direktyvos 2019/790 12 straipsnio 1 dalies b punkte vartojamą sąvoką „numanoma, kad [organizacija] atstovauja teisių turėtojams“ ir Direktyvos 2014/26 12 konstatuojamojoje dalyje vartojamą sąvoką „teisinės atstovavimo prezumpcijos“ aiškina kaip nurodančias KAO procesinį veiksnumą. Vis dėlto pagal šių sąvokų vartojimo kontekstą jos reiškia vieną iš išplėstos apimties licencijų išdavimo būdų, kuris nuo „klasikinio“ modelio skiriasi teisių turėtojams suteikta didesne laisve ( 31 ).

61.

Norėčiau pridurti, kad teisės administruoti teises pripažinimas nereiškia, kad pripažįstama su tuo susijusi teisė ar interesas pareikšti ieškinį. Tam tikri kolektyvinio administravimo mechanizmai, pavyzdžiui, teisinės atstovavimo prezumpcijos sistema, nebūtinai lemia teisių perleidimą KAO, todėl teisė išduoti išplėstos apimties licenciją nereiškia, kad implicitiškai pripažįstama teisė pareikšti ieškinį vietoj teisių turėtojo ( 32 ). Prireikus ji gali būti kildinama iš specialiai šiuo tikslu priimtų nuostatų ( 33 ).

62.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal galiojančias Sąjungos teisės nuostatas valstybės narės nėra įpareigotos pripažinti KAO suinteresuotumo savo vardu pareikšti ieškinį kilus ginčams, susijusiems su Direktyvoje 2004/48 numatytų priemonių taikymu.

63.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Direktyvos 2004/48 4 straipsnio c punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip: valstybės narės neprivalo pripažinti šioje nuostatoje nurodytų organizacijų, įgaliotų suteikti kolektyvines licencijas, tiesioginio intereso savo vardu prašyti taikyti šios direktyvos II skyriuje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį dėl teisių pažeidimo, jeigu toks interesas nekyla iš taikytinų nacionalinės teisės aktų.

64.

Trečiasis prejudicinis klausimas pateiktas darant prielaidą, kad, nesant atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų, būtų manoma, kad pagal Direktyvos 2004/48 nuostatas valstybės narės įpareigojamos pripažinti KAO teisę pareikšti ieškinį savo vardu ginčuose dėl teisių, kurias apima išplėstos apimties licencijos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tokia pareiga atitinka Chartijos 17 ir 47 straipsniuose įtvirtintas teises.

65.

Atsižvelgdamas į mano siūlomą atsakymą į antrąjį prejudicinį klausimą, manau, kad į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškelta problema gali kilti ir būti analizuojama tik atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus, kuriais KAO suteikiama teisė arba suinteresuotumas pareikšti ieškinį, o šiuo atveju taip nėra ( 34 ).

66.

Norėčiau pridurti, kad teisė pareikšti ieškinį KAO gali būti realiai suteikta tik tuo atveju, jei tinkamai užtikrinami kūrėjų interesai ir pagrindinės teisės, o tai priklauso nuo nacionalinės teisės aktų materialinių ir procedūrinių nuostatų, kurios buvo iš dalies suderintos Direktyvos 2014/26 nuostatomis, visumos.

67.

Minėti teisės aktai susiję su tokiais klausimais, kaip „opt-out“ mechanizmo buvimas teisių administravimo srityje, savininko teisė įstoti į bylą ar prieštarauti, galimo KAO atsisakymo pasekmės, alternatyvaus ginčų sprendimo procedūrų apimtis ir poveikis arba galimybė nustatyti administravimo organizacijos atsakomybę už žalą esant kvazisutartiniam santykiui, pavyzdžiui, negotiorum gestio. Vis dėlto šios bylos aplinkybėmis tie klausimai yra hipotetiniai.

68.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija) pateiktus prejudicinius klausimus: