1.

Ne bis in idem principas, pagal kurį, trumpai tariant, draudžiama pakartotinai persekioti tą patį asmenį ir taikyti jam baudžiamojo pobūdžio sankcijas už tą pačią veiką, įtvirtintas, inter alia, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnyje ir Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – KŠSĮ), 54 straipsnyje ( 2 ).

2.

Savo jurisprudencijoje Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad tyrimo etape prokurorų priimti nutarimai nutraukti bylą taip pat gali lemti ne bis in idem principo taikymą, tačiau tik tuo atveju, jei jie buvo priimti po to, kai atlikus išsamų tyrimą buvo priimtas sprendimas dėl bylos esmės ( 3 ). Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma prašo Teisingumo Teismo patikslinti kriterijus, pagal kuriuos tyrimas turėtų būti laikomas „išsamiu“, kad būtų galima taikyti ne bis in idem principą.

3.

KŠSĮ 54 straipsnyje, kuris yra jos 3 skyriuje „Ne bis in idem principo taikymas“, nurodyta:

„Asmuo, kurio teismo procesas vienoje Susitariančiojoje Šalyje yra galutinai baigtas, už tas pačias veikas negali būti persekiojamas kitoje Susitariančiojoje Šalyje, jei bausmė paskirta, ji jau įvykdyta, faktiškai vykdoma arba pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies įstatymus nebegali būti vykdoma.“

4.

Magyarország Alaptörvénye (Vengrijos pagrindinis įstatymas) XXVIII straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, išskyrus įstatyme numatytus išimtinius atvejus, niekas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ar teisiamas dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios buvo išteisintas arba pripažintas kaltu galutiniu nuosprendžiu pagal Vengrijos teisės aktus arba, taikant tarptautinę sutartį ar Europos Sąjungos teisės aktą, pagal kitos valstybės teisės aktus.

5.

Pagal büntetőeljárásról szóló 2017. évi XC. törvény (2017 m. Baudžiamojo proceso įstatymas XC; toliau – Baudžiamojo proceso įstatymas) 4 straipsnio 3 dalį baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o jau pradėtas procesas turi būti nutrauktas, jei atitinkamas asmuo dėl padarytos veikos jau nuteistas galutiniu nuosprendžiu, išskyrus išimtinius atvejus ir tam tikrus specialiuosius procesus. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o jau pradėtas procesas turi būti nutrauktas, jei atitinkamas asmuo dėl padarytos veikos jau nuteistas galutiniu nuosprendžiu Europos Sąjungos valstybėje narėje arba jeigu valstybėje narėje dėl tos veikos priimtas sprendimas dėl esmės, kuris pagal tos valstybės teisę užkerta kelią galimybei dėl tos pačios veikos pradėti naują baudžiamąjį procesą arba atnaujinti baudžiamąjį procesą ex officio ar įprasta teismine tvarka.

6.

Strafprozessordnung (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – StPO) 190 straipsnyje „Ikiteisminio tyrimo užbaigimas“ nustatyta:

„Prokuratūra privalo nutraukti baudžiamąjį procesą ir užbaigti ikiteisminį tyrimą, jei:

7.

StPO 193 punkte „Tolesni procesiniai veiksmai“ nustatyta:

„1.   Užbaigus procesą, tolesnis tyrimas kaltinamojo atžvilgiu negali būti vykdomas; prireikus prokuratūra priima nutarimą jį paleisti į laisvę. Tačiau jei nutarime dėl proceso pratęsimo reikalaujama atlikti tam tikrus tyrimo ar įrodymų administravimo veiksmus, prokuratūra gali kartais nurodyti juos atlikti arba atlikti juos pati.

2.   Prokuratūra gali nurodyti pratęsti tyrimą, nutrauktą pagal 190 arba 191 straipsnius, jeigu su nusikalstama veika susijusiam baudžiamajam procesui nėra suėjęs senaties terminas ir jeigu:

<…>“

8.

2012 m. rugpjūčio 22 d. Austrijos Zentrale Staatsanwaltschaft zur Verfolgung von Wirtschaftsstrafsachen und Korruption (Centrinė prokuratūra, vykdanti baudžiamąjį persekiojimą už ekonominius nusikaltimus ir korupciją, toliau – WKStA) pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Vengrijos piliečio (toliau – 5 kaltinamasis), įtariamo kyšininkavimu, ir dviejų kitų kaltinamųjų, įtariamų pinigų plovimu, lėšų pasisavinimu ir korupcija.

9.

Tyrimai buvo susiję su 2005–2010 m. įvykiais, kai, kaip įtariama, per kelias skirtingose valstybėse narėse įsteigtas bendroves buvo duodami kyšiai valstybės pareigūnams, siekiant daryti įtaką sprendimui, kuris turėjo būti priimtas vykdant viešųjų pirkimų procedūrą dėl naujų traukinių tiekimo dviem metro linijoms Budapešte (Vengrija). Tai buvo ir kelių milijonų eurų pervedimai už konsultacines paslaugas, kurios, kaip įtariama, niekada nebuvo suteiktos.

10.

Buvo įtariama, kad, siekdamas laimėti šį viešųjų pirkimų konkursą, 5 kaltinamasis, tariamai žinojęs apie fiktyvų konsultavimo sutarčių pobūdį ir tikrąjį jų tikslą, įsipareigojo perduoti neteisėtą naudą, kad papirktų asmenį ar asmenis, galinčius padaryti įtaką sprendimus dėl šios sutarties priimantiems asmenims. Konkrečiai kalbant, nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2010 m. vasario 8 d. 5 kaltinamasis tariamai atliko iš bendrovės kelis bendros daugiau nei 7000000 EUR vertės mokėjimus valstybės pareigūnams, kurie įvykdė kyšininkavimo nusikaltimą ir kurie liko nežinomi.

11.

Įtarimai 5 kaltinamajam buvo grindžiami tyrimo duomenimis, gautais pateikus teisinio bendradarbiavimo prašymą Jungtinės Karalystės Serious Fraud Office (Kovos su sukčiavimu stambiu mastu tarnyba), taip pat informacija apie banko sąskaitas ir dviejų įtariamų Austrijos piliečių apklausų duomenimis.

12.

5 kaltinamasis nebuvo apklaustas kaip įtariamasis WKStA tyrime, nes 2014 m. gegužės 26 d. WKStA taikyta tyrimo priemonė, kuria siekta nustatyti jo buvimo vietą, t. y. priemonė, priskirtina prie procesinių prievartos priemonių pagal StPO 193 straipsnio 2 dalį, nedavė rezultatų.

13.

2014 m. lapkričio 3 d. nutarimu WKStA nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl įrodymų trūkumo. Vėliau WKStA kelis kartus iš naujo išnagrinėjo situaciją, tačiau kiekvieną kartą nustatė, kad sąlygos pratęsti ikiteisminį tyrimą ir pradėti procesą pagal nacionalinę teisę nebuvo patenkintos. Visų pirma ji manė, kad baudžiamojo persekiojimo už 5 kaltinamajam inkriminuojamą korupcijos nusikaltimą senaties terminas Austrijoje suėjo vėliausiai 2015 m.

14.

2019 m. balandžio 10 d. ir rugpjūčio 29 d.Központi Nyomozó Főüügyészség (Vengrijos generalinė prokuratūra, toliau – KNF) pateikė Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas, Vengrija) kaltinamąjį aktą, kuriuo Vengrijoje pradėtas baudžiamasis procesas prieš 5 kaltinamąjį dėl papirkimo, kaip apibrėžta Vengrijos baudžiamojo kodekso 254 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

15.

2020 m. gruodžio 8 d. nutartimi Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas) nutraukė baudžiamąją bylą prieš 5 kaltinamąjį, taikydamas ne bis in idem principą, nes šiam asmeniui inkriminuojamos veikos buvo identiškos toms, kurios buvo WKStA tyrimo objektas.

16.

Ši Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas) nutartis vėliau buvo panaikinta apeliacine tvarka 2021 m. birželio 15 d.Fővárosi Ítélőtábla (Sostinės apeliacinis teismas, Vengrija) nutartimi. Šis teismas nusprendė, kad 2014 m. lapkričio 3 d. WKStA sprendimas nutraukti tyrimą negali būti laikomas galutiniu sprendimu, kaip tai suprantama pagal Chartijos 50 straipsnį ir KŠSĮ 54 straipsnį. Šiuo klausimu minėtas teismas laikėsi nuomonės, kad iš turimų dokumentų nebuvo galima aiškiai nustatyti, ar WKStA nutarimas nutraukti tyrimą buvo pagrįstas pakankamai nuodugniu ir visapusišku įrodymų vertinimu. Jo nuomone, nebuvo įrodyta, kad WKStA surinko įrodymus, išskyrus dviejų įtariamųjų austrų, tariamų 5 kaltinamojo bendrininkų, apklausą, ar kad WKStA apklausė kuriuos nors iš beveik 90 asmenų, kuriuos KNF buvo įvardijusi savo kaltinamajame akte siekdama juos apklausti ar gauti jų parodymus. Be to, 5 kaltinamasis nebuvo apklaustas kaip įtariamasis. Todėl Fővárosi Ítélőtábla (Budapešto apeliacinis teismas) grąžino bylą Fővárosi Törvényszék (Budapešto apygardos teismas) išnagrinėti iš naujo.

17.

Tokiomis aplinkybėmis, abejodamas, kaip tinkamai išaiškinti bylai reikšmingas Sąjungos teisės nuostatas, Fővárosi Törvényszék (Budapešto apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

18.

Rašytines pastabas šioje byloje pateikė KNF, 5 kaltinamasis, Vengrijos, Austrijos ir Šveicarijos vyriausybės bei Europos Komisija. Minėtos šalys taip pat atsakė į Teisingumo Teismo klausimą raštu, pateiktą kaip proceso organizavimo priemonę, kuriame buvo klausiama, kokiais kriterijais, jų nuomone, nacionalinis teismas turėtų vadovautis vertindamas, ar tenkinamas reikalavimas dėl „išsamaus tyrimo“, kaip tai suprantama pagal 2016 m. birželio 29 d. Sprendimą Kossowski ( 4 ).

19.

Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje bus nagrinėjamas tik trečiasis prejudicinis klausimas.

20.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo pateikti paaiškinimus dėl principo ne bis in idem sudedamosios dalies „bis“, t. y. pakartotinio baudžiamojo persekiojimo.

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia Teisingumo Teismo, ar prokuroro nutarimas nutraukti bylą kaltinamajam, kuris nebuvo apklaustas per ikiteisminį tyrimą, bet jo atžvilgiu imtasi ikiteisminio tyrimo veiksmų ir surinkta informacija bendradarbiaujant su kitų valstybių narių institucijomis, patikrinus banko sąskaitą ir apklausus du bendrininkus, turi būti laikomas pagrįstu išsamiu tyrimu ir todėl kaltinamajam taikomas ne bis in idem principas pagal Chartijos 50 straipsnį ir KŠSĮ 54 straipsnį.

22.

Nesu tikras, ar Teismas gali ir turi atsakyti į taip suformuluotą klausimą. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo atlikti teisinį vertinimą, kuris de facto prilygsta atitinkamų ES teisės nuostatų taikymui konkrečioms bylos aplinkybėms. Tačiau tai nėra Teisingumo Teismo užduotis nagrinėjant bylą pagal SESV 267 straipsnį.

23.

Teisingumo Teismo užduotis procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nurodyti visus ES teisės aiškinimo aspektus, kurie leistų jam išspręsti nagrinėjamą ginčą ( 5 ). Tai reiškia, kad tokioje byloje kaip ši Teisingumo Teismas privalo paaiškinti, kokiomis sąlygomis taikytinas Chartijos 50 straipsnyje ir KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintas ne bis in idem principas, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų pats įvertinti, ar prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nesiimant tolesnių veiksmų, gali lemti ne bis in idem principo taikymą ( 6 ).

24.

Atvirkščiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotis yra, be kita ko, aiškinti nacionalinę teisę, išnagrinėti į bylos medžiagą įtrauktus procesinius veiksmus, prireikus apklausti šalis (prokurorą ir (arba) kaltinamąjį) dėl konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų vertės ir reikšmės ir, remiantis pirmiau išvardytais elementais, nagrinėjamoje byloje pritaikyti atitinkamas (ES ir nacionalines) nuostatas.

25.

Atsižvelgdamas į tai, manau, kad trečiasis klausimas turi būti performuluotas taip, kad juo siekiama sužinoti, kokiomis sąlygomis prokuroro nutarimas nutraukti bylą kaltinamajam yra pagrįstas „išsamiu tyrimu“, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, ir dėl to suteikia šiam asmeniui teisę į apsaugą pagal ne bis in idem principą, remiantis Chartijos 50 straipsniu ir KŠSĮ 54 straipsniu.

26.

Šis klausimas iškelia problemą, kurią neseniai nagrinėjau savo išvadoje byloje Parchetul de pe lângă Curtea de Apel Craiova ( 7 ). Todėl šioje išvadoje remiuosi atitinkamomis savo išvados byloje Parchetul dalimis, kartu atsižvelgdamas į šiuo metu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamos bylos ypatumus ir šalių, pateikusių pastabas šioje byloje, argumentus.

27.

Pagal Chartijos 50 straipsnį draudžiama du kartus persekioti baudžiamąja tvarka ir bausti, jeigu asmuo „jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu“. Savo ruožtu KŠSĮ 54 straipsniu užtikrinamas ne bis in idem principo taikymas bet kuriam asmeniui, „kurio teismo procesas <…> yra galutinai baigtas“. Šiuo klausimu Teisingumo Teismo jurisprudencijoje aiškiai nurodyta, jog tam, kad būtų laikoma, kad pagal baudžiamąją teisę priimtu sprendimu galutinai nuspręsta dėl faktinių aplinkybių, dėl kurių pradėtas antras procesas, „būtina ne tik tai, kad šis sprendimas būtų tapęs galutinis, bet ir tai, kad jis būtų priimtas įvertinus bylos esmę“ ( 9 ).

28.

Taigi, siekiant nustatyti, ar vėlesnis procesas lemia pakartotinį baudžiamąjį persekiojimą, draudžiamą pagal ne bis in idem principą, reikia išnagrinėti du nagrinėjamo nutarimo aspektus: vienas jų susijęs su galutiniu nutarimo pobūdžiu (jo „galutinumu“), o kitas – su jo turiniu (ar jame buvo išnagrinėta bylos esmė). Trečiasis prejudicinis klausimas yra susijęs su antruoju aspektu.

29.

Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, reikalavimas, jog tam, kad ne bis in idem principas būtų taikomas, teismo sprendimas turi būti priimtas įvertinus bylos esmę, kyla iš pačios Chartijos 50 straipsnio formuluotės, nes šioje nuostatoje vartojamos sąvokos „pripažintas kaltu“ ir „išteisintas“ neabejotinai reiškia, kad buvo išnagrinėta atitinkamo asmens baudžiamoji atsakomybė ir šiuo klausimu priimtas sprendimas ( 10 ).

30.

Teisingumo Teismas taip pat turėjo galimybę išaiškinti, kad valstybės narės teisminių institucijų sprendimas išteisinti kaltinamąjį nesant pakankamai tinkamų įrodymų iš esmės pripažintinas priimtu išnagrinėjus bylą iš esmės ( 11 ).

31.

Taip pat sakyčiau, kad bylos esmės vertinimas apima situaciją, kai baudžiamasis persekiojimas nutraukiamas ir kaltinimai atmetami dėl to, kad, nepaisant to, jog buvo nustatyti faktiniai nusikalstamos veikos požymiai, buvo pagrindų atleisti tariamą kaltininką nuo atsakomybės (pavyzdžiui, būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas ar force majeure) arba pagrindų, neleidžiančių jo patraukti atsakomybėn (pavyzdžiui, asmuo buvo nepilnametis arba turėjo sunkų psichikos sutrikimą) ( 12 ).

32.

Tačiau Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad sprendimai, kuriais asmuo išteisinamas, kaltinimai atmetami arba procesas nutraukiamas tik dėl procesinių priežasčių arba kurie bet kokiu atveju priimti neįvertinus asmens baudžiamosios atsakomybės, negali būti laikomi „galutiniais“, norint taikyti ne bis in idem principą ( 13 ). Mano nuomone, paprastai taip būna tais atvejais, kai procesas nutraukiamas dėl, pavyzdžiui, amnestijos, imuniteto, abolitio criminis arba suėjusio senaties termino ( 14 ).

33.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad iš jurisprudencijos matyti, jog reikalavimas, kad sprendime būtų pateiktas bylos esmės vertinimas (turint omenyje asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, baudžiamąją atsakomybę), negali būti patikrintas vien formaliai.

34.

Žinoma, kai sprendimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą aiškiai grindžiamas procesiniais pagrindais, nereikia atlikti jokio papildomo patikrinimo: toks sprendimas iš esmės negali lemti ne bis in idem principo taikymo. Vis dėlto, kai sprendimas grindžiamas trūkstamais ar nepakankamais įrodymais, reikia atlikti papildomus veiksmus. Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Kossowski ( 15 ), o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) pakartojo Sprendime Mihalache ( 16 ), tikras bylos išnagrinėjimas iš esmės neabejotinai reiškia, kad atliekamas išsamus tyrimas. Taigi reikia nustatyti, ar toks išsamus tyrimas atliktas, ar ne.

35.

Šias išvadas, su kuriomis visiškai sutinku, reikia paaiškinti.

36.

Ir Teisingumo Teismas, ir EŽTT savo jurisprudencijoje išplėtė ne bis in idem principo apsaugos taikymo sritį už teismo sprendimų stricto sensu ribų. Abu teismai nusprendė, kad „galutiniais“ sprendimais, kaip tai suprantama pagal ne bis in idem principą, gali būti laikomi ir kitų valdžios institucijų, dalyvaujančių vykdant baudžiamąjį teisingumą nacionaliniu lygmeniu, kurioms nacionalinė teisė suteikia įgaliojimus nustatyti neteisėtus veiksmus ir už juos bausti, pavyzdžiui, prokurorų, sprendimai. Taip yra nepaisant to, kad šiame procese nedalyvauja joks teismas ir kad atitinkamas sprendimas nėra teismo sprendimas ( 17 ).

37.

Šis išplėtimas labai pagerino asmenų teisių apsaugą pagal baudžiamąją teisę ir per baudžiamąjį procesą. Vis dėlto vargu ar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad prokuroro nutarimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą tyrimo etape negali būti ipso facto prilygintas teismo nuosprendžiui dėl asmens išteisinimo, priimtam tinkamai išnagrinėjus bylą teisme, kai įrodymai pateikiami teismui (ar prisiekusiųjų kolegijai), šalys dėl jų pateikė savo nuomonę ir galiausiai jie buvo teismo (ar prisiekusiųjų kolegijos) įvertinti.

38.

Kaip žinoma, valstybių narių baudžiamosiose sistemose įtvirtinti įvairūs teisiniai modeliai, pagal kuriuos reglamentuojamos, pirma, sąlygos, kurioms esant prokurorai gali arba privalo tirti įtariamas nusikalstamas veikas ir prireikus pradėti įtariamų nusikalstamą veiką padariusių asmenų baudžiamąjį persekiojimą, ir, antra, pagrindai, kuriais remiantis baudžiamasis procesas gali būti nutrauktas. Pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse narėse priežastys, susijusios su viešojo intereso nebuvimu, pakankamu nusikaltimo sunkumu arba nukentėjusiojo skundu, ankstesniu kaltinamojo elgesiu ar net biudžeto apribojimais, yra teisėtas pagrindas prokurorui nutraukti tyrimą ( 18 ).

39.

Nepaisant to, ar valstybės narės baudžiamojoje sistemoje baudžiamasis persekiojimas iš esmės yra privalomas, ar gali būti pradėtas atitinkamo subjekto nuožiūra, teisminio tikslingumo, ekonomiškumo arba politiniai sumetimai (pavyzdžiui, esamas darbo krūvis, vykdymo prioritetai, tyrimo finansinės ir darbo sąnaudos) neišvengiamai gali turėti įtakos prokurorų sprendimams daugiau ar mažiau aktyviai tirti įtariamą nusikalstamą veiką arba, atvirkščiai, nutraukti baudžiamąjį persekiojimą. Manyti, kad kiekvienas Europos Sąjungos prokuroras sprendžia dėl jam pavestų tyrimų ir procesų likimo remdamasis vien savo vidiniu įsitikinimu dėl įtariamo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltės ir gebėjimu ją įrodyti teisme, būtų tik iliuzija.

40.

Man atrodo, kad tokie svarstymai gali būti dar svarbesni, kai prokurorai susiduria su tarptautiniais nusikaltimais, įvykdytais dviejose ar daugiau valstybių narių ir (arba) turinčiais joms įtakos, kuriuos padaro asmenys, pasinaudoję Sąjungos teise pagrįstomis teisėmis laisvai judėti per valstybių sienas. Tokiais atvejais akivaizdu, kad kai kurie prokurorai gali turėti geresnes galimybes nei kiti sėkmingai atlikti tyrimą ir prireikus patraukti nusikalstamas veikas galbūt padariusius asmenis baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat akivaizdu, kad faktinis kelių prokurorų, dirbančių skirtingose valstybėse narėse, savo kalba ir esančių galbūt už tūkstančių kilometrų vienas nuo kito ir gal nežinančių apie lygiagrečiai vykstantį procesą, veiksmų derinimas nėra savaime suprantamas dalykas, nepaisant to, kad yra specialių priemonių šiam klausimui spręsti ( 19 ).

41.

Taigi tarpusavio pasitikėjimu grindžiamoje ir tarptautiniu mastu taikomoje sistemoje, mano nuomone, absoliučiai būtina, kad ne bis in idem principas būtų taikomas tik jeigu prokuroro nutarimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą grindžiamas bylos esmės vertinimu, kuris yra išsamaus tyrimo, atlikto kruopščiai įvertinus pakankamai išsamius įrodymus, rezultatas.

42.

Iš tiesų, kai asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, baudžiamoji atsakomybė atmetama remiantis įrodymų nepakankamumu ir fragmentiškumu, galima drąsiai manyti, kad prokuroro nutarimas iš esmės buvo pagrįstas teisminio tikslingumo, ekonomiškumo arba politiniais sumetimais.

43.

Žinoma, tai, kad prokuroras atliko kruopštų pakankamai išsamių įrodymų vertinimą, nereiškia, kad priimant nutarimą nutraukti baudžiamąjį persekiojimą būtinai turi būti išsklaidytos visos abejonės dėl asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, baudžiamosios atsakomybės. Iš tikrųjų prokurorui gali tekti susitaikyti su neišvengiamomis pasekmėmis, atsiradusiomis dėl to, kad, nepaisant jo asmeninės nuomonės dėl atitinkamo asmens kaltės, atlikus išsamų tyrimą nebuvo surinkta įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį.

44.

Vis dėlto, jeigu tyrimas buvo pakankamai išsamus ir kruopštus, nutarimas dėl baudžiamojo persekiojimo nutraukimo gali būti de facto prilygintas išteisinamajam nuosprendžiui. Kaip minėta šios išvados 30 punkte, Teisingumo Teismas pripažino, kad tinkamų įrodymų nepakankamumu grindžiami sprendimai iš esmės pripažintini priimtais išnagrinėjus bylą iš esmės. Mano nuomone, tai logiškai išplaukia, be kita ko, iš nekaltumo prezumpcijos principo ( 20 ).

45.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kyla toks klausimas: kaip reikėtų nuspręsti, ar toks nutarimas, kaip čia nagrinėjamas, yra pagrįstas išsamiu tyrimu?

46.

Tai, ar prokuroro nutarimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą buvo pagrįstas išsamiu tyrimu, turėtų būti nustatoma iš esmės remiantis pačiame nutarimo tekste nurodytais motyvais ( 21 ) (prireikus siejamais su jame nurodytais ir (arba) prie jo pridėtais dokumentais ( 22 )). Iš tiesų būtent šiame dokumente paaiškinti baudžiamojo persekiojimo nutraukimo pagrindai ir įrodymai, kuriais remiantis jis nutrauktas.

47.

Pavyzdžiui, Sprendime Kossowski Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo ir galimo liudytojo apklausos neatlikimas per tyrimą netiesiogiai rodo, kad nebuvo atliktas išsamus tyrimas ( 23 ). Ir atvirkščiai – kaip EŽTT nurodė Sprendime Mihalache, kai ikiteisminis tyrimas pradėtas pareiškus skundą atitinkamo asmens atžvilgiu, apklausus nukentėjusįjį, kompetentingai institucijai surinkus ir ištyrus įrodymus ir remiantis jais priėmus pagrįstą sprendimą, tokios aplinkybės gali lemti išvadą, kad byla buvo išnagrinėta iš esmės ( 24 ).

48.

Taigi reikia vertinti kiekvieną konkretų atvejį, daugiausia atsižvelgiant į nutarimo nutraukti procesą faktinį turinį ( 25 ). Jeigu tame nutarime kas nors būtų neaišku, niekas nedraudžia antrosios valstybės narės institucijoms pasinaudoti Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis bendradarbiavimo priemonėmis ( 26 ), siekiant gauti reikiamus paaiškinimus iš pirmosios valstybės narės valdžios institucijų ( 27 ).

49.

Vis dėlto dėl teisinio saugumo ir nuspėjamumo labai svarbu, kad pagrindiniai elementai, leidžiantys suprasti, kuo remiantis priimtas sprendimas nutraukti bylą, būtų įtraukti į nutarimo tekstą (papildytą jame nurodytais ir (arba) prie jo pridėtais dokumentais, atsižvelgiant į konkretų atvejį). Iš tiesų įtariamas nusikalstamą veiką padaręs asmuo turi turėti galimybę patikrinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamą Sąjungos ir nacionalinę teisę, nagrinėjamas nutarimas gali lemti ne bis in idem principo taikymą ( 28 ). Taigi keitimasis informacija ex post gali būti naudingas siekiant patikslinti nutarimo apimtį ir prasmę arba papildyti jo motyvus, tačiau negali iš esmės pakeisti jo turinio.

50.

Šiame etape gali būti naudinga akcentuoti vieną svarbų dalyką. Pirmiau pateiktas vertinimas negali būti aiškinamas taip, kad baudžiamosios institucijos, dalyvaujančios antrajame procese, iš esmės gali peržiūrėti per pirmąjį procesą priimtų sprendimų teisingumą. Tai prieštarautų tarpusavio pasitikėjimo principui – principui, kuris yra Sąjungos taisyklių dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės pagrindas – ir dėl to ne bis in idem principas taptų iš esmės neveiksmingas ( 29 ).

51.

Antrajame procese dalyvaujančios institucijos turi teisę tik patikrinti (materialinį ir (arba) procesinį) priežasčių, dėl kurių pirmasis prokuroras nutarė nutraukti baudžiamąjį persekiojimą, pobūdį. Šiuo tikslu šioms institucijoms turėtų būti leista patikrinti, ar prokuroras tai padarė išnagrinėjęs išsamius įrodymus ir nepažeidęs pareigos (dėl to, kad manė, jog įrodymų surinkti neįmanoma, pernelyg sudėtinga ar paprasčiausiai nebūtina) surinkti papildomus įrodymus, kurie gali būti ypač svarbūs atliekant vertinimą.

52.

Kitais požiūriais pirmojo prokuroro priimtame nutarime nutraukti baudžiamąjį persekiojimą padarytos išvados (pavyzdžiui, dėl įrodymų įrodomosios vertės) turėtų būti priimtos išsamiau nenagrinėtos. Antrajame procese dalyvaujančios institucijos negali iš naujo vertinti pirmojo prokuroro jau ištirtų įrodymų ( 30 ). Tarpusavio pasitikėjimas valstybių narių baudžiamųjų sistemų veikimu reiškia, kad nacionalinės baudžiamosios institucijos privalo gerbti kitų nacionalinių institucijų išvadas, kad ir kokį sprendimą šios priimtų ( 31 ).

53.

Galbūt šiuo klausimu būtų naudinga pateikti dar vieną paaiškinimą. Būtinybė patikrinti, ar nutarime nutraukti baudžiamąjį persekiojimą buvo įvertinta bylos esmė remiantis išsamiu tyrimu, yra reikalavimas, kuris gana aiškiai susijęs su „paprastais“ nutarimais dėl baudžiamojo persekiojimo nutraukimo, t. y. sprendimais, kuriais byla nutraukiama, o asmuo, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, metaforiškai tariant, „išeina į laisvę“.

54.

Iš tiesų visų valstybių narių teisėje numatyti keli alternatyvūs ginčų sprendimo mechanizmai, kuriuos taikant baudžiamasis persekiojimas gali būti nutrauktas mainais į tai, kad įtariamas nusikalstamą veiką padaręs asmuo sutinka su švelnios (švelnesnės) administracinės nuobaudos arba alternatyvios baudžiamosios priemonės paskyrimu. Savaime suprantama, kad tokio pobūdžio sprendimai nutraukti baudžiamąjį persekiojimą paprastai turėtų būti laikomi prilygstančiais apkaltinamiesiems nuosprendžiams, kiek tai susiję su ne bis in idem principu. Taip yra nepaisant to, ar juose oficialiai konstatuojama įtariamo nusikalstamą veiką padariusio asmens atsakomybė. Kadangi jurisprudencija šiuo klausimu yra gana aiški, mano nuomone, nebūtina toliau į jį gilintis ( 32 ).

55.

Pirmiau pateiktas ne bis in idem principo išaiškinimas man atrodo labiausiai atitinkantis jo loginį pagrindą ir tikslą. Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti, kad šis principas yra labai sena teisinė konstrukcija, kurios pėdsakų galima rasti, be kita ko, Hamurabio kodekse, Demosteno raštuose, Justiniano digestuose, taip pat daugelyje viduramžių kanonų įstatymų ( 34 ). (Dabartinėje) Europos Sąjungoje, net ir nesant jokių su tuo susijusių nuostatų, šis principas buvo suformuluotas dar XX a. 7‑ojo dešimtmečio viduryje ir yra siejamas su prigimtinio teisingumo idėja ( 35 ).

56.

Atrodo, kad nors tiksli ne bis in idem principo reikšmė ir taikymo sritis bėgant amžiams šiek tiek kito, jo dvejopo loginio pagrindo (teisingumo ir teisinio saugumo) suvokimas išliko gana nuoseklus ( 36 ).

57.

Viena vertus, paprastai valstybės, „turinčios visus išteklius ir galią, bandymai pakartotinai nuteisti asmenį už įtariamą nusikalstamą veiką, taip sukeliant jam nepatogumų, išlaidų ir kančių bei priverčiant jį gyventi nuolatinėje nerimo ir nesaugumo būsenoje“, laikomi nesąžiningais ir savavališkais ( 37 ). Taigi ne bis in idem principas visų pirma skirtas užkirsti keliui tam, kad asmeniui kiltų „pavojus“ daugiau nei vieną kartą ( 38 ).

58.

Kita vertus, ne bis in idem principas taip pat neatsiejamas nuo res judicata principo, pagal kurį tam, kad būtų užtikrintas tiek teisės ir teisinių santykių stabilumas, tiek tinkamas teisingumo vykdymas, galutiniais tapę teismo sprendimai nebeturėtų būti ginčijami ( 39 ).

59.

Sąjungos teisės sistemoje ne bis in idem principo apsauga turi trečią loginį pagrindą: laisvo asmenų judėjimo laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje užtikrinimą. Teisingumo Teismas, remdamasis KŠSĮ 54 straipsniu, pažymėjo, kad asmeniui, dėl kurio priimtas galutinis sprendimas, turi būti suteikta galimybė laisvai judėti, nebijant naujo baudžiamojo persekiojimo už tas pačias veikas kitoje valstybėje narėje ( 40 ).

60.

Taigi šiems tikslams prieštarauja pernelyg siauras ne bis in idem principo aiškinimas. Vis dėlto kartu pernelyg platus šio principo taikymas prieštarautų kitiems viešiesiems interesams, kuriuos reikia apsaugoti.

61.

Visų pirma kalbu apie bendrąjį visuomenės interesą veiksmingai persekioti nusikalstamas veikas padariusius asmenis ( 41 ) ir konkretų nusikaltimų aukų interesą ne tik gauti žalos atlyginimą iš nusikalstamas veikas padariusių asmenų, bet ir įsitikinti, kad „teisingumas įvykdytas“ ( 42 ). Juk pats pavadinimas „laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė“ reiškia, kad laisvė negali būti užtikrinta saugumo ir teisingumo sąskaita. Paskutinė sąvoka, be abejo, turi būti suprantama kaip teisingumas visiems asmenims: ne tik įtariamiems nusikalstamas veikas padariusiems asmenims, bet ir tariamoms aukoms. Todėl pagal ESS 3 straipsnio 2 dalį šioje erdvėje laisvas asmenų judėjimas turi būti užtikrinamas kartu taikant atitinkamas, be kita ko, nusikalstamumo prevencijos ir kovos su juo priemones ( 43 ).

62.

Šiuo požiūriu negalima neatsižvelgti į tai, kad paviršutiniškas požiūris į ne bis in idem principo taikymą gali lemti tam tikrą nusikalstamas veikas padariusių asmenų piktnaudžiavimą ir manipuliacijas, nes – kaip teisingai nurodė Vengrijos vyriausybė – jie gali ieškoti palankesnio teisinio reglamentavimo, kad išvengtų bausmės už savo veiksmus. Iš tiesų, kai nusikaltimus vienu metu tiria keli prokurorai, kyla realus pavojus, kad prasčiausioje padėtyje esanti (arba turinti nepakankamai darbuotojų arba per didelį darbo krūvį) prokuratūra gali de facto sutrukdyti atlikti rimtą to nusikaltimo tyrimą, nes tos prokuratūros nutarimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą gali užkirsti kelią bet kurios kitos prokuratūros veiksmams.

63.

Be to, ant šios svarstyklių lėkštės yra su Sąjunga susijęs interesas, į kurį reikėtų rimtai atsižvelgti: tai – tarpusavio pasitikėjimas. Iš nuoseklios jurisprudencijos matyti, kad tarpusavio pasitikėjimą galima užtikrinti ir sustiprinti tik jeigu valstybės narės institucijos turi galimybę įsitikinti, kad kitoje valstybėje narėje buvo tinkamai įvertinta įtariamo nusikalstamą veiką padariusio asmens baudžiamoji atsakomybė ( 44 ). Jei tokio vertinimo nėra, abipusiam pasitikėjimui paprasčiausiai nėra pagrindo. Kaip nacionalinis teismas galėtų remtis arba pasitikėti kito teismo atliktu asmens atsakomybės vertinimu, jei nuodugnaus vertinimo iš esmės nebuvo atlikta?

64.

Taigi aiškinant Chartijos 50 straipsnį ir KŠSĮ 54 straipsnį itin svarbu rasti teisingą šių interesų pusiausvyrą. Visų pirma veiksminga asmens teisių apsauga turėtų būti suderinta su teisėtu valstybių narių interesu išvengti nusikaltimą padariusių asmenų nebaudžiamumo ( 45 ). Tai – pagrindinė mintis, kuria vadovavausi šioje išvadoje (kaip ir ankstesnėse savo išvadose), kai, peržiūrėjęs ir apsvarstęs jurisprudenciją, bandžiau pasiūlyti Teisingumo Teismui, mano nuomone, „subalansuotą“ požiūrį į ne bis in idem principo aiškinimą.

65.

Visų pirma nesuprantu, kaip asmuo, kurio atsakomybė už tariamą nusikalstamą veiką per pirmąjį procesą buvo išnagrinėta tik ikiteisminio tyrimo stadijoje ir tik remiantis nepakankamais ir fragmentiškais įrodymais, galėtų pagrįstai teigti, kad dėl vėlesnio proceso, per kurį jo dalyvavimas darant nusikalstamą veiką išnagrinėtas remiantis įtikinamais ir išsamiais įrodymais, jam antrą kartą kiltų „pavojus“ ir (arba) kad toks procesas prieštarautų res judicata principui.

66.

Kaip pažymėjau šios išvados 23 ir 24 punktuose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės turi įvertinti, ar jo nagrinėjamoje byloje tenkinamos pirma aptartos sąlygos. Vis dėlto siekdamas kuo labiau padėti tam teismui dabar norėčiau trumpai aptarti galimą ne bis in idem principo taikymą pagrindinei bylai.

67.

Konkrečiai kalbant, trečiuoju klausimu iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar tyrimo veiksmai, kurie nurodyti kaip atlikti (informacijos rinkimas bendradarbiaujant su kitų valstybių narių valdžios institucijomis, banko sąskaitos patikrinimas ir dviejų bendrininkų apklausa), ir tyrimo veiksmai, kurie nurodyti kaip neatlikti (atitinkamo asmens apklausa), rodo, kad Austrijos prokuroras iš tikrųjų atliko pakankamai išsamų tyrimą.

68.

Vis dėlto labai abejoju, ar Teisingumo Teismas galėtų į tokį klausimą atsakyti „taip“ arba „ne“. Iš tiesų, paprastas atliktų arba neatliktų tyrimo priemonių sąrašas mažai ką (jei apskritai ką nors) pasako apie atitinkamo prokuroro atlikto tyrimo išsamumą ir kruopštumą. Teisingumo Teismui visų pirma nėra žinomi šie veiksniai: i) atitinkamų faktų sudėtingumas; ii) ką parodė surinkti įrodymai; iii) kokie papildomi įrodymai galėjo būti surinkti.

69.

Kaip minėta 48 punkte, tyrimo išsamumo vertinimas būtinai turi būti atliekamas remiantis konkrečiu atveju ir priklauso nuo visų susijusių aplinkybių. Nėra kontrolinio galimų tyrimo priemonių sąrašo, kuriame pažymėjus atitinkamus langelius arba jų nepažymėjus, valdžios institucijoms būtų galima nurodyti, ar tam tikras tyrimas buvo tinkamai atliktas, ar ne. Kaip minėta, ne tik skiriasi valstybių narių teisinės nuostatos šiuo klausimu, bet, svarbiausia, kiekviena byla yra skirtinga.

70.

Kai kuriose bylose gali prireikti daug tyrimo veiksmų, kitose – kur kas mažiau. Kai kuriais atvejais įrodymų visuma gali būti neįtikinama, nors ją sudaro keletas įrodymų, o kitais atvejais gali pakakti surinkti kelis pagrindinius įrodymus, kad būtų pakankamai aišku dėl kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės.

71.

Be to, tyrimo išsamumą lemia ne tik taikytų priemonių skaičius, bet ir tyrimo rezultatų analizės kruopštumas, kaip pabrėžė Vengrijos vyriausybė.

72.

Todėl raginu Teisingumo Teismą galutinį šių klausimų vertinimą palikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Atsižvelgdamas į tai, norėčiau pateikti tik dvi paskutines pastabas.

73.

Pirma, visai įmanoma, kad Austrijos prokuroro atliktų tyrimo veiksmų įvairumas ir pobūdis gali būti laikomi požymiu, kad šis prokuroras iš tiesų atliko išsamų tyrimą, kaip teigia Austrijos vyriausybė. Kita vertus, tikrai nesutinku su Austrijos vyriausybe, kad tik labai kraštutinėmis ar ypatingomis aplinkybėmis tyrimas turėtų būti laikomas nepakankamu ir dėl to negalinčiu lemti ne bis in idem principo taikymo. Mano nuomone, šiuo atžvilgiu negalima daryti jokių prielaidų. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad valstybėse narėse daugelio ikiteisminių tyrimų nutraukimas dėl įrodymų netinkamumo bei trūkumo grindžiamas ir teisminio tikslingumo, ekonomiškumo ar politiniais sumetimais.

74.

Be to, kaip suprantu, Austrijos prokuroras nusprendė nebetęsti tyrimo ir nekelti bylos, be kita ko, motyvuodamas tuo, kad nusikaltimų, kuriais įtariamas 5 kaltinamasis, tyrimui Austrijoje buvo suėjęs senaties terminas. Kaip paaiškinau šios išvados 32 punkte, sprendimai, kuriais procesas nutraukiamas dėl senaties, paprastai nėra susiję su asmens baudžiamosios atsakomybės vertinimu, todėl laikytina, kad jie iš esmės negali lemti ne bis in idem principo taikymo. Mano nuomone, tai aspektas, į kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui gali prireikti atsižvelgti.

75.

Antra, sutinku su Šveicarijos vyriausybe, kad vien tai, jog kaltinamasis negalėjo būti išklausytas, savaime nereiškia, kad tyrimas nebuvo pakankamai išsamus. Nematau priežasčių, dėl kurių kaltinamojo apklausa turėtų būti būtina sąlyga, kad tyrimas būtų laikomas pakankamai išsamiu ir nuodugniu.

76.

Taigi, jei Vengrijos valdžios institucijos neturi konkretaus pagrindo manyti, kad tokia apklausa galėjo suteikti duomenų, kurie būtų pakankamai svarbūs vertinant kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę, t. y. duomenų, į kuriuos atsižvelgus pusiausvyra potencialiai galėtų pakrypti šio asmens patraukimo baudžiamosios atsakomybės pusėn, vien tai, kad šios apklausos nebuvo įmanoma atlikti, negali būti laikoma pakankama priežastimi laikyti tyrimą netinkamu. Šiuo aspektu norėčiau pabrėžti, kad vertinamas baudžiamasis procesas yra ikiteisminio tyrimo stadijoje, todėl vertinant scenarijų „kas būtų, jeigu būtų“ negalima vadovautis tikrumo ar beveik tikrumo kriterijumi, o būtina vadovautis tikimybių pusiausvyros kriterijumi.

77.

Kita vertus, prokurorui tikrai nedraudžiama daryti išvadų remiantis tuo, kad kaltinamasis galėjo pats vengti galimybės būti išklausytas, pavyzdžiui, tapdamas nepasiekiamu policijos institucijoms.

78.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, manau, kad „išsamus tyrimas“ pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl ne bis in idem principo turi būti suprantamas kaip tyrimas, kurio metu prokuroras priėmė nutarimą nutraukti procesą nuodugniai įvertinęs pakankamai išsamius įrodymus. Siekdamos patikrinti, ar taip buvo, antrosios valstybės narės institucijos visų pirma turėtų įvertinti: i) ar nutarimas nutraukti procesą buvo iš esmės pagrįstas teisminio tikslingumo, ekonomiškumo ar politiniais sumetimais; ii) ar pirmosios valstybės narės prokuroras nesurinko papildomų įrodymų, kurie galėjo būti ypač svarbūs vertinant kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę, nes manė, kad tai neįmanoma, pernelyg sudėtinga ar paprasčiausiai nereikalinga.

79.

Apibendrindamas siūlau Teisingumo Teismui į Fővárosi Törvényszék (Budapešto apygardos teismas, Vengrija) prejudicinį klausimą atsakyti taip:

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnis ir Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo, 54 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad prokuroro nutarimas nutraukti procesą kaltinamojo atžvilgiu yra pagrįstas „išsamiu tyrimu“ ir todėl suteikia kaltinamajam teisę į apsaugą pagal ne bis in idem principą, jei prokuroras priėmė šį nutarimą nuodugniai įvertinęs pakankamai išsamius įrodymus. Siekdamos patikrinti, ar taip buvo, antrosios valstybės narės institucijos visų pirma turėtų įvertinti: i) ar nutarimas nutraukti procesą buvo iš esmės pagrįstas teisminio tikslingumo, ekonomiškumo ar politiniais sumetimais; ii) ar pirmosios valstybės narės prokuroras nesurinko papildomų įrodymų, kurie galėjo būti ypač svarbūs vertinant kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę, nes manė, kad tai neįmanoma, pernelyg sudėtinga ar paprasčiausiai nereikalinga.