GENERALINIO ADVOKATO

MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,

pateikta 2023 m. gegužės 25 d. ( 1 )

Byla C‑86/22

Papier Mettler Italia Srl

prieš

Ministero della Transizione Ecologica (buvusi Ministero dell’Ambiente e della Tutela del Territorio e del Mare),

Ministero dello Sviluppo Economico,

dalyvaujant:

Associazione Italiana delle Bioplastiche e dei Materiali Biodegradabili e Compostabili – Assobioplastiche

(Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 98/34/EB – Valstybių narių pareiga pranešti Komisijai apie techninių reglamentų projektus – Nepranešimo apie techninį reglamentą pasekmės – Direktyva 94/62/EB – Teisės aktų derinimas – Aplinka – Pakuotės ir pakuočių atliekos – Lengvieji plastikiniai pirkinių maišeliai – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatytos griežtesnės techninės taisyklės nei Sąjungos teisės aktuose – SESV 114 straipsnio 5 ir 6 dalys – Tiesioginis Direktyvos 94/62 veikimas – Atsakomybė už valstybės narės padarytą žalą privatiems asmenims“

Lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių komercinę sėkmę lemia jų mažas svoris ir atsparumas irimui. Dėl šių maišelių paplitimo – jie naudojami vieną ar kelis kartus ir yra lengvai išmetami kaip atliekos – kyla didelė taršos problema ( 2 ). Dauguma šių maišelių nepatenka į atliekų tvarkymo grandines ir galiausiai kaupiasi gamtoje, ypač kaip jūrą teršiančios šiukšlės ( 3 ).

Nagrinėdamas šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas turi nuspręsti, ar Sąjungos teisę atitinka Italijos teisės aktai, pagal kuriuos draudžiama jos teritorijoje naudoti tam tikrų savybių turinčius plastikinius pirkinių maišelius, nors Direktyvoje 94/62/EB ( 4 ) buvo leista juos tiekti rinkai visose valstybėse narėse.

I. Teisinis pagrindas

A. Sąjungos teisė

1. Direktyva 94/62

1 straipsnyje („Tikslai“) nustatyta:

„1. Šios direktyvos tikslas – suderinti pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo nacionalines priemones, kad, pirma, būtų galima užkirsti kelią daryti poveikį valstybių narių ir trečiųjų šalių aplinkai arba mažinti tą poveikį ir taip užtikrinti aukštą aplinkosaugos lygį, o antra, kad būtų galima užtikrinti vidaus rinkos funkcionavimą ir išvengti prekybos kliūčių bei konkurencijos iškraipymo ir apribojimo Bendrijoje.

<…>“

2 straipsnyje („Taikymo sritis“) nurodyta:

„1. Ši direktyva taikoma visoms Bendrijoje į rinką pateiktoms pakuotėms ir visoms pakuočių atliekoms, nepriklausomai nuo naudotų medžiagų ir nesvarbu, ar jos gaminamos ir naudojamos pramonės, prekybos, raštinių, parduotuvių, paslaugų, buities ar kitokioje srityje.

<…>“

3 straipsnyje („Apibrėžimai“) ( 5 ) pateiktos tokios sąvokų apibrėžtys:

„<…>

1b.	plastikiniai pirkinių maišeliai – iš plastiko pagaminti pirkinių maišeliai, su rankenomis arba be jų, tiekiami vartotojams prekių ar produktų pardavimo vietoje;

1c.	lengvieji plastikiniai pirkinių maišeliai – plastikiniai pirkinių maišeliai, kurių sienelės storis yra mažesnis kaip 50 mikronų;

<…>“

4 straipsnio 1a dalyje („Prevencija“) ( 6 ) numatyta:

„1a. Valstybės narės imasi priemonių, kad tvariai mažintų lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių sunaudojimą savo teritorijoje.

Tos priemonės gali būti, be kita ko, nacionaliniai naudojimo mažinimo tikslai, toliau taikomos ar nustatomos ekonominės priemonės, taip pat pardavimo ribojimai, kuriais nukrypstama nuo 18 straipsnio, jei šie ribojimai yra proporcingi ir nediskriminaciniai.

<…>“

7.	9 straipsnyje („Esminiai reikalavimai“) nustatyta: „1. Valstybės narės užtikrina, kad, praėjus trejiems metams nuo šios direktyvos įsigaliojimo, pakuotė galėtų būti pateikiama į rinką tik su sąlyga, kad ji atitinka visus šioje direktyvoje ir jos II priede nustatytus esminius reikalavimus. <…>“

16 straipsnyje („Pranešimas“) nurodyta:

„1. Prieš priimdamos tokias priemones ir nepažeisdamos [1983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyvos 83/189/EEB, nustatančios informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 109, 1983, p. 8)], valstybės narės [apie] ketinamų priimti pagal šią direktyvą priemonių projektus praneša Komisijai, išskyrus fiskalinio pobūdžio priemones, bet praneša [apie] technines specifikacijas, susijusias su fiskalinėmis priemonėmis, kurios skatina tų techninių specifikacijų laikytis, kad Komisija galėtų jas išnagrinėti atsižvelgdama į esamas nuostatas, kiekvienu atveju laikydamasi pirmiau nurodytoje direktyvoje nustatytos tvarkos.

2. Jei siūloma priemonė yra kartu ir techninis klausimas, kaip numatyta Direktyvoje 83/189/EEB, valstybė narė, pateikdama pranešimą šioje direktyvoje nustatyta tvarka, gali nurodyti, kad pranešimas lygiai taip pat galioja ir Direktyvai 83/189/EEB.“

9.	18 straipsnyje („Laisvė pateikti į rinką“) numatyta: „Valstybės narės netrukdo pateikti į rinką savo teritorijoje pakuočių, kurios atitinka šios direktyvos nuostatas.“

10.	II priede reglamentuojami „pakuotės sudėties ir tinkamumo naudoti ar pakartotinai naudoti ir perdirbti esminiai reikalavimai“.

2. Direktyva 98/34/EB ( 7 )

11.

1 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos šios terminų apibrėžtys:

<…>

12)

„Techninio reglamento projektas“ – techninės specifikacijos, kito reikalavimo ar paslaugų taisyklės tekstas, įskaitant administracines nuostatas, parengtas siekiant suteikti dokumentui teisinę galią arba galiausiai jį priimti kaip techninį reglamentą, esantis tokioje parengimo stadijoje, kai dar galima daryti esminius jo keitimus.

<…>“

12.

8 straipsnyje nurodyta:

„1. Laikydamosi 10 straipsnio nuostatų, valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą, kuomet užtenka pateikti informaciją apie atitinkamą standartą; jos taip pat pateikia Komisijai pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei priežastys nėra aiškios iš projekto.

<…>

5. Kai techninių reglamentų projektai sudaro dalį priemonių, apie kurias projekto stadijoje reikia pranešti Komisijai pagal kitą Bendrijos aktą, valstybės narės gali pranešti pagal šį kitą aktą, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu jos oficialiai nurodo, jog minėtas pranešimas taip pat yra pranešimas pagal šios direktyvos nuostatas.

Tai, kad Komisija nepareiškė nuomonės dėl techninio reglamento projekto pagal šią direktyvą, neturi prieštarauti bet kuriam sprendimui, kuris gali būti priimtas pagal kitus Bendrijos aktus.“

B. Nacionalinė teisė. 2013 m. kovo 18 d. dekretas ( 8 )

13.	1 straipsnyje pateikta tokia pirkinių maišelių apibrėžtis: „maišeliai, kuriuos prekybos vietoje galima įsigyti sumokėjus tam tikrą mokestį arba nemokamai ir kurie skirti vartotojams maisto ir ne maisto produktams nešti“.

14.

2 straipsnyje nustatyta:

„1. Leidžiama tiekti rinkai pirkinių maišelius, kurie priskiriami prie vienos iš toliau nurodytų kategorijų:

a)	biologiškai skaidūs ir kompostuojami maišeliai, išmetami kaip atliekos, atitinkantys darnųjį standartą UNI EN 13432:2002 ( 9 );

daugkartiniai maišeliai, pagaminti iš kitokių polimerinių medžiagų, nei nurodytosios a punkte, su maišelio naudingąjį dydį atitinkančiomis išorinėmis rankenomis:

b.1.	maišelių sienelės storis yra didesnis kaip 200 mikronų, o perdirbto plastiko procentinė dalis juose ne mažesnė kaip 30 %, jeigu maišeliai skirti maisto produktams nešti;

b.2)	maišelių sienelės storis yra didesnis kaip 100 mikronų, o perdirbto plastiko procentinė dalis juose ne mažesnė kaip 10 %, jeigu maišeliai nėra skirti maisto produktams nešti;

daugkartiniai maišeliai, pagaminti iš kitokių polimerinių medžiagų, nei nurodytosios a punkte, su maišelio naudingąjį dydį atitinkančiomis vidinėmis rankenomis:

c.1.	maišelių sienelės storis yra didesnis kaip 100 mikronų, o perdirbto plastiko procentinė dalis juose ne mažesnė kaip 30 %, jeigu maišeliai skirti maisto produktams nešti;

c.2)	maišelių sienelės storis yra didesnis kaip 60 mikronų, o perdirbto plastiko procentinė dalis juose ne mažesnė kaip 10 %, jeigu maišeliai nėra skirti maisto produktams nešti.

2. Be to, leidžiama tiekti rinkai daugkartinius pirkinių maišelius, pagamintus iš popieriaus, natūralaus pluošto audinių, poliamido pluošto ir ne polimerinių medžiagų.

<…>“

15.	6 straipsnyje numatyta: „Šiam dekretui taikoma pranešimo procedūra pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą [98/34]; jis įsigalios tik sėkmingai užbaigus šią procedūrą.“

II. Faktinės aplinkybės, byla ir prejudiciniai klausimai

16.	Papier Mettler Italia Srl (toliau – Papier Mettler) yra bendrovė, vykdanti veiklą pakuočių platinimo srityje. Jos veikla visų pirma susijusi su polietileno pakuočių, įskaitant plastikinius pirkinių maišelius, gamyba.

17.	Papier Mettler, manydama, kad dėl 2013 m. dekreto patyrė žalos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paprašė panaikinti šį dekretą ir atlyginti žalą, kurią patyrė ar patirs dėl šio dekreto ( 10 ).

18.

Papier Mettler savo prašymą grindė tokiais argumentais:

–	2013 m. dekrete draudžiama tiekti rinkai plastikinius pirkinių maišelius, kuriuos galima naudoti pagal Direktyvą 94/62. Konkrečiai kalbant, jo 2 straipsnyje reikalaujama, kad plastikiniai pirkinių maišeliai atitiktų tam tikrus techninius reikalavimus, o tai pažeidžia direktyvas 94/62 ir 98/34,

–	procedūriniu požiūriu, atsižvelgiant į tai, kad Direktyva 94/62 yra derinamoji direktyva, apie nacionalinės institucijos nustatytas technines taisykles Komisijai turi būti pranešta prieš jas priimant (SESV 114 straipsnio 5 ir 6 dalys),

–	Direktyvos 94/62 16 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės iš anksto praneštų Komisijai apie ketinamų priimti priemonių projektus, kad Komisija galėtų juos išnagrinėti atsižvelgdama į galiojančias nuostatas,

–	Direktyvos 98/34 8 straipsnyje taip pat reikalaujama pateikti Komisijai „kiekvieno techninio reglamento projektą“ prieš jį priimant ir „pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą“,

–	taigi apie 2013 m. dekretą Komisijai turėjo būti pranešta iš anksto, o Italijos Respublika to nepadarė,

–	materialiniu požiūriu 2013 m. dekretas prieštarauja Direktyvai 94/62, nes jame draudžiama teikti rinkai pirkinių maišelius, kurie atitinka vieną iš minėtos direktyvos II priedo 3 punkte nustatytų naudojimo kriterijų ( 11 ).

19.

Institucija atsakovė nesutiko su Papier Mettler reikalavimais ir pateikė tokius argumentus:

–	apie 2013 m. dekretą Komisijai buvo tinkamai pranešta 2013 m. kovo 12 d. Jo įsigaliojimas priklausė nuo to, ar bus sėkmingai užbaigta Direktyvoje 98/34 numatyta procedūra. Ši procedūra baigta 2013 m. rugsėjo 13 d.,

–	2013 m. dekrete numatytos techninės taisyklės yra būtinos siekiant Italijoje išspręsti taršos problemą, susijusią su išrūšiuotų organinių atliekų surinkimu, ir skatinti naudoti biologiškai skaidžius bei kompostuojamus plastikinius pirkinių maišelius ( 12 ),

–

nustatant tam tikras rinkai tiekiamų pirkinių maišelių rūšis ( 13 ), 2013 m. dekrete įtvirtintas atrankinis draudimas – draudžiami tik tie plastikiniai maišeliai, kurie iš esmės negali būti naudojami pakartotinai, nes jų sienelės yra mažesnio storio nei nustatytasis, ir greitai tampa plastiko atliekomis.

20.

Tokiomis aplinkybėmis Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) pateikė šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar pagal SESV 114 straipsnio 5 ir 6 dalis, taip pat Direktyvos [94/62] 16 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos [98/34] 8 straipsnį draudžiama taikyti tokią nacionalinės teisės nuostatą, kaip numatytoji ginčijamame bendrame ministerijų dekrete, pagal kurią draudžiama tiekti rinkai vienkartinius pirkinių maišelius, pagamintus iš biologiškai neskaidžių medžiagų, bet atitinkančius kitus Direktyvoje [94/62] nustatytus reikalavimus, jei apie tokią nacionalinę tvarką, kurioje nustatytos griežtesnės nei Sąjungoje galiojančios techninės taisyklės, valstybė narė iš anksto nepranešė Europos Komisijai ir apie ją buvo pranešta tiktai priėmus priemonę bei prieš ją paskelbiant?

Ar Direktyvos [94/62] 1 ir 2 straipsnius, 9 straipsnio 1 dalį ir 18 straipsnį, papildytus šios direktyvos II priedo 1, 2 ir 3 punktais, reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama priimti tokią nacionalinės teisės nuostatą, pagal kurią draudžiama tiekti rinkai vienkartinius pirkinių maišelius, pagamintus iš biologiškai neskaidžių medžiagų, bet atitinkančius kitus Direktyvoje [94/62] nustatytus reikalavimus, ar, remiantis tikslu geriau užtikrinti aplinkos apsaugą, galima pateisinti nacionalinės teisės aktuose nustatytus papildomus techninius reikalavimus, prireikus atsižvelgiant į konkrečias atliekų surinkimo valstybėje narėje problemas ir į tai, kad šiai valstybei taip pat reikia įgyvendinti atitinkamus Sąjungos teisės aktuose numatytus įsipareigojimus šioje srityje?

Ar Direktyvos [94/62] 1 ir 2 straipsnius, 9 straipsnio 1 dalį ir 18 straipsnį, papildytus šios direktyvos II priedo 1, 2 ir 3 punktais, reikia aiškinti taip, kad jie yra aiški ir tiksli taisyklė, pagal kurią draudžiama sudaryti bet kokias kliūtis tiekti rinkai direktyvos reikalavimus atitinkančius maišelius, ir visos valstybės institucijos, įskaitant valdžios įstaigas, turi netaikyti galimai nesuderinamų nacionalinės teisės aktų?

Galiausiai ar nacionalinės teisės akto, pagal kurį draudžiama tiekti rinkai vienkartinius pirkinių maišelius, kurie nėra biologiškai skaidūs, bet gaminami laikantis Direktyvoje [94/62] nustatytų reikalavimų, priėmimas, kai jis nėra pateisinamas tikslu geriau užtikrinti aplinkos apsaugą, konkrečiomis atliekų surinkimo valstybėje narėje problemomis ir tuo, kad ši valstybė taip pat turi įgyvendinti Sąjungos teisės aktuose numatytus įsipareigojimus šioje srityje, gali būti laikomas rimtu ir akivaizdžiu Direktyvos [94/62] 18 straipsnio pažeidimu?“

III. Procesas Teisingumo Teisme

21.	Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2022 m. vasario 9 d.

22.	Rašytines pastabas pateikė Papier Mettler, Associazione Italiana delle Bioplastiche e dei Materiali Biodegradabili e Compostabili (toliau – Assobioplastiche), Italijos vyriausybė ir Europos Komisija. Visų jų atstovai dalyvavo 2023 m. kovo 22 d. surengtame teismo posėdyje.

IV. Vertinimas

A. Pirminės pastabos

23.

Pirma, reikia išsiaiškinti, kokios rūšies plastikinius pirkinių maišelius mini prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Nors nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą vartojama ne visada vienoda terminija, atrodo, kad bet kuriuo atveju joje nurodyti vienkartiniai lengvieji plastikiniai pirkinių maišeliai ( 14 ), išmetami kaip atliekos ir pagaminti iš biologiškai neskaidžių ir nekompostuojamų medžiagų, tačiau atitinkantys kitus Direktyvoje 94/62 nustatytus reikalavimus.

24.

Antra, reikia patikslinti Sąjungos teisės normas, kurios yra svarbios siekiant atsakyti į pateiktus klausimus:

–

nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi Direktyvos 94/62 1 ir 2 straipsniais, iš tikrųjų nebūtina išaiškinti šių nuostatų (atitinkamai reglamentuojančias tos direktyvos dalyką ir taikymo sritį), nes nekyla abejonių, kad plastikiniai pirkinių maišeliai yra pakuotės ( 15 ),

–	priešingai, lemiamos nuostatos ginčo sprendimui gali būti Direktyvos 94/62 9 straipsnio 1 dalis ir 18 straipsnis.

B. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas

25.	Assobioplastiche ir Italijos vyriausybė mano, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes 2013 m. dekretas niekada nebuvo įsigaliojęs arba buvo panaikintas.

26.	Assobioplastiche prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumui taip pat prieštarauja dėl to, kad šį prašymą pateikęs teismas neatsižvelgė į Direktyvos 94/62 4 straipsnio 1a dalį.

27.

Manau, kad nė vienas iš prieštaravimų nėra pagrindas a limine atmesti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Šį prašymą pateikusiam teismui tenka atsakomybė nustatyti ginčui taikomą nacionalinį teisinį pagrindą, į kurio taikymo sritį patenka prašymai priimti prejudicinį sprendimą. Kaip žinoma, šiems prašymams taikoma svarbos prezumpcija ( 16 ).

28.

Teismo posėdyje šalys ilgai diskutavo dėl 2013 m. dekreto galiojimo ir taikymo, tačiau remiantis jų pastabomis nebuvo galima priimti aiškaus sprendimo šiuo klausimu. Jos sutiko, kad susidariusi teisinė padėtis yra paini: viena šalis ją apibūdino kaip chaotišką, kita – kaip nepaaiškinamą, trečia – kaip painų reguliavimą.

29.

Komisija teigia, kad 2013 m. dekretas Italijoje įsigaliojo ir buvo taikomas nuo jo oficialaus paskelbimo iki oficialaus panaikinimo 2017 m. ( 17 ) Bet kuriuo atveju 6 straipsnio taikymas galėjo būti atidėtas iki 2013 m. rugsėjo 13 d. – dienos, kurią baigėsi Direktyvos 98/34 9 straipsnyje numatytas status quo laikotarpis. 2013 m. kovo 27 d. oficialiai paskelbus teisės aktą, jis nebebuvo projektas ir tapo galiojančiu teisės aktu, todėl Komisija nepateikė nuomonės dėl jo atitikties Sąjungos teisei.

30.

Italijos vyriausybė ir Assobioplastiche teigia, kad 2013 m. dekretas niekada neįsigaliojo, nes pranešimo Komisijai procedūra nebaigta sėkmingai ir buvo pritaikyta šio dekreto 6 straipsnyje numatyta sustabdymo sąlyga. Po kelerių metų 2013 m. dekretas oficialiai panaikintas siekiant jį „pašalinti“ iš Italijos teisės sistemos, tačiau galiojantis teisės aktas iš tiesų nebuvo panaikintas.

31.

Papier Mettler paaiškino, kad Dekrete-įstatyme Nr. 2/2012 ( 18 ) numatyta sankcijų sistema pradėta įgyvendinti priėmus 2013 m. dekretą ir buvo taikoma neatsižvelgiant į šio dekreto įsigaliojimą. Pačiai Papier Mettler sankcijos netaikytos dėl to, kad ji nustojo prekiauti plastikiniais pirkinių maišeliais, Italijoje uždraustais 2013 m. dekretu, o tai lėmė, kad bendrovė negavo pelno, kurį reikalauja atlyginti.

32.

Bet kuriuo atveju sprendimą dėl tokios painiavos, susijusios su 2013 m. dekreto įsigaliojimu ir veikimu, turės priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją aiškinti nacionalinę teisę. Teisingumo Teismas negali dalyvauti sprendžiant ginčą – jį išspręsti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

33.

Jeigu šis teismas nuspręstų, kad 2013 m. dekretas (dėl kurio Papier Mettler teisme pateikė skundą) niekada nebuvo įsigaliojęs ir nesukėlė teisinių pasekmių, prašymas priimti prejudicinį sprendimą neturėtų pagrindo. Teismui būtų pakakę laikyti šią aplinkybę įrodyta, kad paprasčiausiai būtų galima priimti sprendimą pagrindinėje byloje. Jeigu jis taip nenusprendė ir pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, tai galima numanyti, kad laikėsi priešingos nuomonės.

34.

Bet kuriuo atveju nemanau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamas ginčas ir pats prašymas priimti prejudicinį sprendimą gali būti laikomi fiktyviais. Taigi laikau šį prašymą priimtinu atsižvelgdamas į tai, kad galutinį sprendimą dėl 2013 m. dekreto įsigaliojimo ir aiškinimo priims nacionalinis teismas.

35.	Dėl antrojo priimtinumu grindžiamo prieštaravimo nurodysiu tik tai, kad Direktyvos 94/62 4 straipsnio 1a dalis ratione temporis netaikoma bylos faktinėms aplinkybėms. Šios aplinkybės susiklostė 2013 m., o į Direktyvą 94/62 ta dalis buvo įtraukta 2015 m. (priėmus Direktyvą 2015/720).

C. Pirmasis prejudicinis klausimas

36.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar nacionalinė taisyklė, kurios turinys toks, kaip nurodyta pirma ( 19 ), ir apie kurią valstybė narė Komisijai pranešė ją priėmusi, tačiau likus kelioms dienoms iki jos oficialaus paskelbimo, atitinka Direktyvos 94/62 16 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 98/34 8 straipsnį ( 20 ).

1. Direktyvos 98/34 taikymas

37.

Nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, nei bylos šalims nekyla abejonių dėl to, kad 2013 m. dekretas yra techninis reglamentas (kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 98/34). Nagrinėjamoje byloje dėl tokio kvalifikavimo nekyla problemų, dažnai pateikiamų nagrinėti Teisingumo Teismui ( 21 ), ir neginčijama prielaida, kad dekretas yra techninis reglamentas.

38.	Kaip nurodysiu toliau, Italijos valstybė privalėjo pranešti Komisijai apie šį techninį reglamentą (2013 m. dekretą) tuo metu, kai buvo rengiamas jo projektas, t. y. prieš jį priimdama ( 22 ).

39.

Pagal Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo nedelsdamos pateikti Komisijai kiekvieną techninio reglamento projektą. Jos turi pateikti „pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei priežastys nėra aiškios iš projekto“. Jeigu į techninį reglamentą tik perkeltas visas tarptautinio ar Europos standarto tekstas, užtenka pateikti informaciją apie atitinkamą standartą.

40.	Neįvykdžius šios pareigos, atitinkamu techniniu reglamentu negalima remtis prieš privačius asmenis tiek baudžiamojoje byloje, tiek kito pobūdžio byloje, kurioje nagrinėjamas privačių asmenų ginčas ( 23 ).

41.

Direktyva 98/34 Komisijai yra suteikti įgaliojimai tikrinti techninių reglamentų projektus, apie kuriuos jai praneša valstybės narės ( 24 ). Būtent tam, kad būtų apsaugoti šie įgaliojimai, numatytos su nepranešimu apie projektus tiesiogiai susijusios pasekmės, kaip Teisingumo Teismas pripažino priėmęs Sprendimą CIA Security International: Direktyvos 98/34 8 straipsnyje nustatyta pareiga veikia tiesiogiai, o nepateiktais nacionaliniais techniniais reglamentais negalima remtis prieš privačius asmenis.

42.	Tokios pačios pasekmės buvo nustatytos ir taikant kitas informavimo bei kontrolės procedūras, panašias į analizuojamąją šiuo atveju, pavyzdžiui, informacinės visuomenės paslaugų srityje taikomą Direktyvoje 2000/31/EB ( 25 ) numatytą procedūrą, dėl kurios priimtas Sprendimas Airbnb Ireland ( 26 ).

43.

Teisingumo Teismas Sprendime Airbnb Ireland patvirtino pasekmes, kylančias iš tokio pobūdžio direktyvoje, suteikiančioje Komisijai įgaliojimus, nustatytos pareigos, kuri yra pakankamai aiški, tiksli ir besąlygiška: ši pareiga veikia tiesiogiai, todėl privatūs asmenys gali ja remtis nacionaliniuose teismuose ( 27 ).

44.	Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad apie 2013 m. dekretą Komisijai buvo pranešta 2013 m. kovo 12 d. ( 28 ), dekretas priimtas po šešių dienų ir oficialiai paskelbtas 2013 m. kovo 27 d.

45.

Taigi, pateikus tokį pranešimą Komisijai, pažeista Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga, nes:

–	techninio reglamento projekto rengimo procesas buvo taip toli pažengęs tuo metu, kai apie projektą pranešta Komisijai, kad nebebuvo įmanoma padaryti esminių šio projekto pakeitimų (iš tiesų nebebuvo galimi jokie pakeitimai),

–	Komisijai nedelsiant turi būti pranešta apie techninio reglamento „projektą“, o ne apie jo galutinę versiją ( 29 ),

–

turint omenyje pirma nurodytą laiko seką, Italijos Respublika negalėjo atsižvelgti į Švedijos Karalystės pastabas ir išsamias Nyderlandų Karalystės bei Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės nuomones dėl techninio reglamento projekto, nes 2013 m. dekretas patvirtintas prieš pateikiant šias nuomones.

46.

Vadinasi, buvo apeita Direktyvoje 98/34 nustatyta procedūra. Techninio reglamento projektą patvirtinus per šešias dienas nuo pranešimo Komisijai, pažeista Direktyvos 98/34 9 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga užtikrinti status quo: valstybė narė negali priimti projekto, apie kurį pranešta, mažiausiai tris mėnesius nuo tos dienos, kurią Komisija gavo pranešimą.

47.

Siekdama pateisinti savo veiksmus ir paneigti, kad Direktyva 98/34 buvo pažeista, Italijos vyriausybė nurodo du pagrindus:

–	pranešimas apie 2013 m. dekreto projektą yra 2011 m. pateikto ankstesnio pranešimo kopija,

–

pagal 2013 m. dekreto 6 straipsnį šio dekreto įsigaliojimas priklauso nuo to, ar bus sėkmingai užbaigta pranešimo procedūra. Kadangi Komisija nepateikė nuomonės, ši procedūra nesibaigė sėkmingai ( 30 ), taigi dekretas niekada neįsigaliojo. Dėl to Italija Komisijai nepateikė galutinio šio techninio reglamento teksto ( 31 ).

48.	Nė vienas iš šių dviejų pagrindimų manęs neįtikina.

49.

Dėl 2011 m. pranešimo ( 32 ) pažymėtina, kad tuomet Komisijai perduotas techninio reglamento projektas vėliau tapo Dekretu-įstatymu Nr. 2/2012, kuriuo pratęstas draudimas tiekti rinkai plastikinius pirkinių maišelius, išmetamus kaip atliekos ir neatitinkančius darniojo standarto UNI EN 13432:2002. Jo 2 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta parengti vėlesnį ministerijos dekretą, siekiant nustatyti draudimo tiekti rinkai biologiškai neskaidžius ir nekompostuojamus plastikinius pirkinių maišelius taikymo sritį. Be to, šioje dalyje nustatytos sankcijos už būsimo teisės akto nesilaikymą.

50.	Taigi, kaip per teismo posėdį tvirtino Komisija, 2013 m. pranešimo negalima laikyti tik 2011 m. pranešimo kopija. 2013 m. pranešime yra naujų apribojimų, susijusių su plastikiniais pirkinių maišeliais, ir buvo privaloma apie juos pranešti Komisijai pagal Direktyvą 98/34.

51.	Dėl sustabdymo sąlygos (6 straipsnis) pažymėtina, kad Italijos valstybės veiksmai įtraukiant šią sąlygą į 2013 m. dekreto tekstą yra nesuderinami su Direktyva 98/34.

52.

Iš tiesų oficialus 2013 m. dekreto paskelbimas pats savaime gali turėti poveikį laisvam prekių judėjimui, nes jis daro įtaką Italijos rinkai tiekiamų plastikinių pirkinių maišelių rūšims. Sąlyga, kad dekretas įsigalios, jeigu Direktyvoje 98/34 numatyta pranešimo procedūra baigsis sėkmingai, reiškia, kad taikomas teisinio saugumo principo neatitinkantis teisėkūros metodas, nes privatūs asmenys nežino, kada baigsis procedūra, į kurią atsižvelgdami jie turi derinti savo veiksmus (taip pat nežino, ar jos baigtis bus sėkminga, ar ne).

53.

Be to, taikant šį teisėkūros metodą nėra galimybės tinkamai atsižvelgti į Komisijos ir kitų valstybių narių pastabas ir išsamias nuomones dėl techninio reglamento projekto atitikties Sąjungos teisės normoms, kaip buvo nagrinėjamoje byloje. Dėl to sunku įgyvendinti tikslą, kurio siekiama Direktyva 98/34, t. y. užkirsti kelią techninėms prekybos kliūtims, kol jos dar nepradėjo daryti ribojamojo poveikio.

54.	Galiausiai manau, kad priėmus 2013 m. dekretą dėl formalių priežasčių buvo pažeista Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalis ir 9 straipsnio 1 dalis.

2. Direktyvos 94/62 taikymas

55.	Pagal Direktyvos 94/62 16 straipsnio 1 dalį valstybės narės, prieš priimdamos su pakuotėmis ir pakuočių atliekomis susijusių priemonių, kurias jos ketina priimti pagal šią direktyvą, projektus, turi pranešti apie juos Komisijai.

56.	To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu siūloma priemonė yra techninio pobūdžio, valstybė narė gali nurodyti, kad pranešimas apie ją lygiai taip pat galioja ir Direktyvai 83/189 (vėliau pakeistai Direktyva 98/34).

57.

Italijos valstybė pranešė Komisijai apie 2013 m. dekreto projektą pagal Direktyvos 94/62 16 straipsnį. Šioje nuostatoje (kitaip nei Direktyvos 98/34 9 straipsnyje) nenumatyta laikotarpio, per kurį valstybė narė, prieš priimdama nacionalinės teisės akto projektą, turi sulaukti Komisijos ir kitų valstybių pastabų. Dėl to nemanau, kad Italija pažeidė šią nuostatą, nors 2013 m. dekretas oficialiai paskelbtas, kaip jau minėjau, praėjus šešioms dienoms po pranešimo Komisijai.

58.	Direktyvos 94/62 16 straipsnyje numatyta procedūra yra paprasta informavimo procedūra, o atitinkama Direktyvoje 98/34 nustatyta procedūra – informavimo apie nacionalinės teisės aktus ir šių teisės aktų kontrolės procedūra. Taigi tai skirtingos procedūros, kurios taip pat turi skirtingą poveikį.

59.	Nei remiantis Direktyvos 94/62 16 straipsnio turiniu, nei jo tikslu negalima nuspręsti, kad išankstinio pranešimo pareigos nesilaikymas turi tokias pačias pasekmes kaip Direktyvos 98/34 nevykdymas.

60.

Direktyvos 94/62 16 straipsnis yra susijęs su valstybių narių ir Komisijos santykiais, todėl iš jo nekyla jokia privačių asmenų teisė, kuri gali būti pažeista, jeigu valstybė narė neįvykdo jame nustatytos pareigos. Taigi šia nuostata negalima remtis nacionaliniuose teismuose siekiant, kad būtų panaikintos arba privatiems asmenims netaikomos taisyklės, apie kurias nepranešta ( 33 ).

61.	Laikausi nuomonės, kad Direktyvos 94/62 16 straipsnyje yra nustatyta paprasta informavimo procedūra, panaši į tas, kurias Teisingumo Teismas analizavo savo sprendimuose Enichem Base ir Bulk Oil ( 34 ).

62.

Priešingai nei per teismo posėdį teigė Komisija, manau, kad logiška, jog per šios rūšies procedūras atmetama galimybė netaikyti nacionalinių nuostatų privatiems asmenims tuo atveju, kai jos buvo priimtos nesilaikant išankstinio pranešimo pareigos, nustatytos Sąjungos teisės normoje, kurioje nenumatyta tiesiogiai su šios pareigos nevykdymu susijusių teisinių pasekmių.

63.

Kartoju, Direktyvos 94/62 16 straipsnyje įtvirtinta paprasta informavimo procedūra negali būti prilyginta procedūrai, nustatytai Direktyvoje 98/34 ar kitose ją atitinkančiose nuostatose, kaip buvo taikant pirma minėtą pareigą, numatytą Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies b punkto antroje įtraukoje ( 35 ).

64.

Pirmesnių pastabų negalima pakeisti remiantis Direktyvos 94/62 16 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 98/34 8 straipsnio 5 dalyje pateiktomis kryžminėmis nuorodomis. Šiose nuostatose tik nurodyta, kad apie nacionalinį projektą tinkamai galima pranešti taikant dvi informavimo procedūras, numatytas įvairiuose „Bendrijos aktuose“. Taip užtikrinama, kad apie tą patį projektą Komisijai nebūtų pranešta kelis kartus. Vis dėlto pagal šią taisyklę skirtingas abiejų procedūrų pobūdis nepasikeičia.

65.

Taip pat turiu paaiškinti, kad, kaip per teismo posėdį nurodė Komisija, pranešimas apie techninio reglamento projektą pagal Direktyvos 98/34 8 straipsnį negalioja taikant SESV 114 straipsnio 5 dalį. Siekdama pasinaudoti šia SESV sutarties nuostata valstybė narė turi pagrįsti, kad nacionalinės teisės aktas, kurį jį ketina priimti, parengtas dėl to, kad reikia užtikrinti aukštesnį aplinkos (taip pat darbo aplinkos) apsaugos lygį atsižvelgiant į pačios pranešančiosios valstybės ypatumus, atsiradusius dėl priėmus derinamąjį teisės aktą pateiktų naujų mokslo įrodymų.

66.	Pateikiant pranešimą pagal Direktyvą 98/34, tokio išsamaus pagrindimo nereikalaujama. Be to, pagal šią direktyvą pateiktas pranešimas reiškia, kad paprasčiausiai sustabdomas teisės akto projekto įsigaliojimas tam tikram laikotarpiui, laukiant galimos Komisijos ir kitų valstybių narių reakcijos.

67.

Priešingai, SESV 114 straipsnio 5 dalyje numatytu pranešimu siekiama, kad Komisija patvirtintų didžiausią apsaugą užtikrinantį nacionalinės teisės aktą, patikrinusi, ar pagal jį netaikoma savavališkos diskriminacijos priemonė arba slapta neribojama valstybių narių tarpusavio prekyba, taip pat ar jis netrukdo veikti vidaus rinkai.

D. Antrasis prejudicinis klausimas

68.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar nacionalinės teisės aktas, pagal kurį draudžiama tiekti rinkai (vienkartinius) pirkinių maišelius, išmetamus kaip atliekos ir pagamintus iš neskaidžių medžiagų, bet atitinkančius kitus Direktyvoje 94/62 nustatytus reikalavimus,

–	pažeidžia Direktyvos 94/62 18 straipsnį, siejamą su jos 9 straipsniu ir II priedu,

–	gali būti pateisinamas tikslu geriau užtikrinti aplinkos apsaugą.

1. Nacionalinės teisės akto neatitiktis Direktyvos 94/62 18 straipsniui

69.	Šiame straipsnyje nurodyta, kad „[v]alstybės narės netrukdo pateikti į rinką savo teritorijoje pakuočių, kurios atitinka šios direktyvos nuostatas“.

70.

Pagal Direktyvos 94/62 9 straipsnį „pakuotė gal[i] būti pateikiama į rinką tik su sąlyga, kad ji atitinka visus šioje direktyvoje ir jos II priede nustatytus esminius reikalavimus“. Tame priede reglamentuojami „pakuotės sudėties ir tinkamumo naudoti ar pakartotinai naudoti ir perdirbti esminiai reikalavimai“ ( 36 ).

71.	Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad „pakuočių ženklinimo ir identifikavimo bei <…> pakuočių sudėties ir tinkamumo jas pakartotinai naudoti ar utilizuoti reikalavimai“ (Direktyvos 94/62 8–11 straipsniai ir II priedas) buvo visiškai suderinti ( 37 ).

72.

Atsižvelgiant į šį teiginį galima daryti tokias išvadas:

–	kai taisyklės Sąjungos teisės aktu yra visiškai suderintos, užtikrinamas laisvas pagal suderintus reikalavimus pagamintų produktų judėjimas visoje Sąjungos teritorijoje. Valstybės narės praranda galimybę nustatyti papildomus reikalavimus, grindžiamus bendrojo intereso apsauga ( 38 ),

–	išsamiai derindamos taisykles Sąjungos institucijos atlieka būtiną palyginimą – laisvo produktų judėjimo tikslą lygina su bendrųjų interesų apsaugos tikslu, todėl nacionalinės institucijos negali šių tikslų lyginti pakartotinai,

–	kai sritis išsamiai suderinta Sąjungoje, visos su šia sritimi susijusios nacionalinės priemonės turi būti vertinamos atsižvelgiant į tos suderinimo priemonės, o ne į pirminės teisės nuostatas ( 39 ).

73.	Remiantis šiomis prielaidomis, pagal Direktyvos 94/62 18 straipsnį, siejamą su jos 9 straipsniu ir II priedu, dėl materialinių arba esminių priežasčių draudžiama priimti tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjami šioje byloje.

74.

Pagal 2013 m. dekretą draudžiama tiekti rinkai techninio standarto (UNI EN 13432:2002) neatitinkančius pirkinių maišelius, net jeigu jie atitinka kitus Direktyvos 94/62 II priedo 3 punkte nustatytus naudojimo reikalavimus, nebent tie maišeliai atitinka kitas technines storio ir formos specifikacijas, kurios taip pat nenumatytos šioje direktyvoje.

75.	Taigi 2013 m. dekrete, nors ir siekiama užtikrinti veiksmingą aplinkos apsaugą ir efektyvesnį atliekų rinkimą, yra pasirinkti (teikiant pirmenybę) Direktyvoje 94/62 leidžiami kompostavimo ir biologinio skaidumo, o ne medžiagų perdirbimo ir energijos gavybos būdai.

76.

Direktyvos 94/62 II priedo 3 punkte šie keturi pakuočių naudojimo būdai nurodyti kaip lygiaverčiai. Vadinasi, nacionalinės teisės akte negali būti nepaisoma Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimo, jeigu jis visiškai suderino atitinkamą sritį nepalikęs jokios galimybės valstybėms narėms pirmenybę teikti vieniems pakuočių panaudojimo būdams, palyginti su kitais, arba uždrausti pastaruosius.

2. Dėl aplinkos apsauga grindžiamo pagrindimo

77.

Kartoju, pakuočių ženklinimo ir identifikavimo, jų sudėties ir pakartotinio naudojimo ar utilizavimo reikalavimai yra išsamiai suderinti Direktyvos 94/62 8–11 straipsniuose ir II priede. Taigi vienintelė galimybė, kurią Italijos Respublika turėjo siekdama priimti griežtesnį teisės aktą, buvo numatyta SESV 114 straipsnio 5 ir 6 dalyse ( 40 ).

78.	Šiose SESV nuostatose valstybei narei leidžiama priimti naujas nacionalines nuostatas, grindžiamas naujais mokslo įrodymais ir reglamentuojančias, be kita ko, aplinkos apsaugą, remiantis tuo, kad nustačius derinimo priemonę iškilo tai valstybei narei būdingų problemų.

79.

Vis dėlto tokia galimybė suteikiama tik tuo atveju, jeigu apie nacionalinę priemonę pranešta iš anksto ir Komisija ją patvirtino per šešis mėnesius nuo pranešimo gavimo ( 41 ). Kadangi nenustatyta, kad Italijos vyriausybė laikėsi šių reikalavimų, SESV 114 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatyta išimtis nagrinėjamu atveju netaikoma.

3. Direktyvos 94/62 4 straipsnio 1a dalies poveikis

80.	Italijos vyriausybė ir Assobioplastiche teigia, kad 2013 m. dekretas buvo patvirtintas, nes Direktyvos 94/62 4 straipsnis buvo papildytas 1a dalimi, priėmus Direktyvą 2015/720.

81.

Jų argumentui negalima pritarti, nes:

–	Direktyva 2015/720, kurios perkėlimo į nacionalinę teisę terminas baigėsi 2016 m. lapkričio 27 d. (2 straipsnis), ratione temporis netaikoma ginčui, kilusiam priėmus 2013 m. dekretą,

–

bet kuriuo atveju, nors pagal Direktyvą 2015/720 galima nustatyti nacionalines Direktyvą 94/62 atitinkančių pakuočių laisvo tiekimo rinkai išimtis, tokias išimtis leidžiama taikyti lengviesiems plastikiniams pirkinių maišeliams (kurių sienelės storis yra mažesnis kaip 50 mikronų). Priešingai, 2013 m. dekrete nustatytas platesnis draudimas – buvo uždrausti plastikiniai pirkinių maišeliai, kurių sienelės storis didesnis kaip 60 mikronų.

82.

Taigi pagal Direktyvos 94/62 18 straipsnį, siejamą su jos 9 straipsnio 1 dalimi ir II priedu, draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias negalima tiekti rinkai (vienkartinių) pirkinių maišelių, išmetamų kaip atliekos ir pagamintų iš biologiškai neskaidžių medžiagų, bet atitinkančių kitus Direktyvoje 94/62/EB nustatytus reikalavimus, jeigu valstybė narė nepranešė Komisijai apie šias teisės nuostatas ir Komisija jų nepatvirtino pagal SESV 114 straipsnio 5 ir 6 dalis.

E. Trečiasis prejudicinis klausimas

83.	Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar Direktyvos 94/62 18 straipsnis, siejamas su jos 9 straipsnio 1 dalimi ir II priedu, veikia tiesiogiai ir ar valstybės narės institucijos privalo netaikyti nesuderinamų nacionalinės teisės aktų.

84.

Suformuotoje jurisprudencijoje dėl tiesioginio direktyvų veikimo ( 42 ) nurodyta:

–	„visais atvejais, kai paaiškėja, jog direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlyginės ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei ši per nustatytą terminą neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę arba ją perkėlė netinkamai <…>“,

–

„<…> Sąjungos teisės nuostata yra, pirma, besąlyginė, kai joje nustatomas su jokia sąlyga nesiejamas įpareigojimas, kurį įgyvendinant ar kurio poveikiui atsirasti nereikia priimti jokio kito Sąjungos institucijų ar valstybių narių akto, ir, antra, pakankamai tiksli, kad asmuo galėtų ja remtis, o teismas – taikyti, kai joje įpareigojimas suformuluotas nedviprasmiškai <…>“,

–

„<…> nors direktyva valstybėms narėms suteikia tam tikrą diskreciją priimant jos įgyvendinimo tvarką, šios direktyvos nuostata gali būti laikoma besąlygine ir tikslia, jeigu joje valstybėms narėms nedviprasmiškai nustatyta tiksli pareiga pasiekti konkretų rezultatą, kuris nėra susietas su jokia joje įtvirtintos normos taikymo sąlyga <…>“.

85.	Direktyvos 94/62 18 straipsnis, siejamas su jos 9 straipsnio 1 dalimi ir II priedu, yra aiški, tiksli ir besąlyginė Sąjungos teisės norma, kuri veikia tiesiogiai ir kuria privatūs asmenys gali remtis nacionaliniuose teismuose prieš Italijos valstybės institucijas.

86.	Šiuo klausimu pakanka patvirtinti, kad Direktyvos 94/62 18 straipsnyje griežtai ir be išimčių valstybėms narėms draudžiama trukdyti savo teritorijoje pateikti į rinką pakuočių, kurios atitinka pačioje direktyvoje nustatytus reikalavimus.

87.

Nuoroda į šiuos pakuočių ženklinimo ir identifikavimo bei sudėties ir tinkamumo jas pakartotinai naudoti ar utilizuoti reikalavimus (numatytus 8–11 straipsniuose ir II priede) yra pateikta Direktyvos 94/62 9 straipsnio 1 dalyje; joje nurodyta, kad rinkai gali būti tiekiamos tik šiuos reikalavimus atitinkančios pakuotės.

88.

Konkrečiai kalbant, II priede yra nustatyti reikalavimai dėl pakuočių gamybos ir sudėties (1 punktas), jų pakartotinio naudojimo (2 punktas) ir naudojimo (3 punktas). Kaip išnagrinėjau, šiame priede numatyti keturi alternatyvūs pakuočių naudojimo kriterijai (medžiagų perdirbimas, energijos gavyba, kompostas arba biologinis skaidumas).

89.

Kol Direktyva 94/62 nebuvo iš dalies pakeista Direktyva 2015/720, nuostata dėl pagal Direktyvą 94/62 pagamintų pakuočių laisvo tiekimo rinkai buvo taikoma besąlygiškai. Nustatyti griežtesnes lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių tiekimo rinkai priemones valstybėms narėms buvo leista tik įsigaliojus Direktyvai 2015/720.

90.	Kadangi Direktyvos 94/62 18 straipsnis, siejamas su jos 9 straipsnio 1 dalimi ir II priedu, veikia tiesiogiai, nacionalinis teismas byloje turi netaikyti jokių nacionalinės teisės normų, nesuderinamų su Sąjungos teise ( 43 ).

F. Ketvirtasis prejudicinis klausimas

91.

Kadangi pagrindinėje byloje prašoma „atlyginti žalą, kuri buvo ir bus patirta <…> dėl [Italijos] institucijos neteisėtų veiksmų“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar priėmus „nacionalinės teisės aktą, pagal kurį draudžiama tiekti rinkai vienkartinius pirkinių maišelius, kurie nėra biologiškai skaidūs, bet gaminami laikantis Direktyvoje 94/62 nustatytų reikalavimų“, padarytas rimtas ir akivaizdus Direktyvos 94/62 18 straipsnio pažeidimas.

92.

Tam, kad valstybei kiltų atsakomybė už žalą, padarytą privatiems asmenims dėl jai inkriminuojamų Sąjungos teisės pažeidimų, turi būti įvykdytos trys sąlygos:

–	taikant pažeistą Sąjungos teisės normą suteikiama teisių privatiems asmenims,

–	šios normos pažeidimas yra pakankamai aiškus,

–	yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp to pažeidimo ir šių asmenų patirtos žalos ( 44 ).

93.	Šios trys sąlygos yra būtinos ir pakankamos, kad privatiems asmenims atsirastų teisė į žalos atlyginimą. Vis dėlto negalima atmesti, kad remiantis nacionaline teise valstybės atsakomybė gali kilti ir ne tokiomis griežtomis sąlygomis ( 45 ).

94.

Iš esmės nacionaliniai teismai, laikydamiesi Teisingumo Teismo pateiktų gairių, turi patikrinti, ar šios trys sąlygos yra įvykdytos ( 46 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia tik dėl vienos iš šių sąlygų, t. y. ar buvo padarytas pakankamai aiškus Sąjungos teisės pažeidimas. Taigi atrodo, kad jam nekyla abejonių dėl kitų dviejų sąlygų.

95.

Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui gali pateikti gaires, kad atsižvelgdamas į visus su byla susijusius veiksnius nacionalinis teismas išsiaiškintų, ar nagrinėjamu atveju buvo padarytas pakankamai aiškus pažeidimas. Sprendimui priimti svarbūs veiksniai, be kita ko, yra tokie:

–	pažeistos normos aiškumas ir tikslumas,

–	diskrecijos, kurią institucijoms suteikia pažeista teisės norma, apimtis,

–	tai, ar pažeidimas arba žala yra padaryti tyčia, ar netyčia,

–	tai, ar galima teisės klaida yra pateisinama, ar nepateisinama,

–	aplinkybė, kad Sąjungos institucijos pasirinkta pozicija galėjo prisidėti prie neveikimo, Sąjungos teisei prieštaraujančių nacionalinių priemonių ar veiklos ėmimosi arba nenutraukimo ( 47 ).

96.

Dėl aiškumo ir tikslumo pažymėtina, kad Direktyvos 94/62 18 straipsnis, siejamas su jos 9 straipsnio 1 dalimi ir II priedu, yra ir aiškus, ir tikslus. Šios nuostatos nedviprasmiškos ir jose valstybėms narėms nustatyta negatyvi pareiga (netrukdyti tiekti rinkai pakuočių, atitinkančių tam tikras direktyvoje, kuria visiškai suderinti reikalavimai, nustatytas savybes).

97.

Nekyla abejonių dėl Italijos valstybės ketinimo leisti tiekti rinkai tik 2013 m. dekrete numatytus plastikinius pirkinių maišelius ir uždrausti kitus maišelius, leistinus pagal Direktyvą 94/62. Tiesa, šia priemone buvo siekiama sumažinti taršą, tačiau Italijos teisės aktų leidėjas žinojo, kad nustatydamas tokią taisyklę jis gali pažeisti Direktyvą 94/62 ( 48 ).

98.

Direktyvos 94/62 18 straipsnyje, siejamame su jos 9 straipsnio 1 dalimi ir II priedu, nacionalinėms institucijoms nesuteikta jokios diskrecijos savo teritorijoje uždrausti pakuotes, atitinkančias suderintas taisykles. Italijos vyriausybė SESV 114 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatyta tvarka galėjo priimti griežtesnes aplinkosaugos taisykles, tačiau, kaip jau minėjau, nenustatyta, kad ji tai padarė.

99.	Taip pat minėjau, kad valstybės narės neturėjo diskrecijos priimti griežtesnių nacionalinių priemonių dėl vienkartinių lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių tiekimo rinkai, kol nebuvo priimta Direktyva 2015/720, kuria Direktyvos 94/62 4 straipsnis papildytas nauja 1a dalimi.

100.

Vis dėlto šis teisės akto pakeitimas galėtų turėti tam tikrą poveikį ( 49 ), jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad Italijos valstybė (dėl klaidos, kurios pateisinamumą turės įvertinti tas teismas) norėjo imtis veiksmų prieš pateikiant 2013 m. lapkričio 4 d. Komisijos teisėkūros pasiūlymą ( 50 ), pagal kurį priimta Direktyva 2015/720.

101.	Vis dėlto pats pasiūlymas buvo pateiktas paskelbus 2013 m. dekretą. Taigi vargu ar galima teigti, kad šiuo atveju Sąjungos institucija prisidėjo prie nacionalinės priemonės priėmimo.

102.

Vadinasi, taikant draudimą tiekti rinkai lengvuosius vienkartinius plastikinius pirkinių maišelius, kurie yra biologiškai neskaidūs ir nekompostuojami, taip pat maišelius, neatitinkančius tam tikrų sąlygų dėl sienelių storio, jeigu tokie maišeliai atitinka Direktyvoje 94/62 nustatytus reikalavimus, gali būti padarytas neabejotinai aiškus Direktyvos 94/62 18 straipsnio pažeidimas; tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

V. Išvada

103.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) tokį atsakymą:

„1.

Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos draudžiama tiekti rinkai vienkartinius (išmetamus kaip atliekos) pirkinių maišelius, pagamintus iš biologiškai neskaidžių medžiagų, ir apie kuriuos valstybė narė pranešė Komisijai juos priėmusi, net ir likus kelioms dienoms iki jų oficialaus paskelbimo:

—

pažeidžia 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką, iš dalies pakeistos 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB, 1 dalį ir 9 straipsnio 1 dalį ir minėtais teisės aktais negalima remtis prieš privačius asmenis;

—	nepažeidžia 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų 16 straipsnio 1 dalyje nustatytos paprastos informavimo procedūros, jeigu šie maišeliai atitinka kitus šioje direktyvoje nustatytus reikalavimus.

Pagal Direktyvos 94/62 18 straipsnį, siejamą su jos 9 straipsnio 1 dalimi ir II priedu, draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias negalima tiekti rinkai (vienkartinių) lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių, išmetamų kaip atliekos ir pagamintų iš biologiškai neskaidžių medžiagų, bet atitinkančių kitus Direktyvoje 94/62/EB nustatytus reikalavimus, jeigu valstybė narė apie šias teisės nuostatas nepranešė Komisijai ir Komisija jų nepatvirtino SESV 114 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatyta tvarka.

3.	Direktyvos 94/62 18 straipsnis, siejamas su jos 9 straipsnio 1 dalimi ir II priedu, veikia tiesiogiai ir visos valstybių narių institucijos, įskaitant teismus, nagrinėdamos konkretų ginčą privalo netaikyti nesuderinamų nacionalinės teisės aktų.

Taikant draudimą tiekti rinkai lengvuosius vienkartinius plastikinius pirkinių maišelius, kurie yra biologiškai neskaidūs ir nekompostuojami, taip pat maišelius, neatitinkančius tam tikrų sąlygų dėl sienelių storio, jeigu tokie maišeliai atitinka Direktyvoje 94/62 nustatytus reikalavimus, gali būti padarytas neabejotinai aiškus Direktyvos 94/62 18 straipsnio, siejamo su jos 9 straipsnio 1 dalimi ir II priedu, pažeidimas; tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.“

( 1 ) Originalo kalba: ispanų.

( 2 ) Žr. 2022 m. kovo 2 d. Jungtinių Tautų Aplinkos asamblėjos rezoliuciją UNEP/EA.5/Res.14 „Plastiko taršos nutraukimas: siekis parengti teisiškai privalomą tarptautinį dokumentą“.

( 3 ) Dėl šio reiškinio Sąjungoje žr. 2018 m. sausio 16 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Europinė plastikų žiedinėje ekonomikoje strategija“, COM(2018) 28 final.

( 4 ) 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (OL L 365, 1994, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 13 t., p. 349).

( 5 ) Atnaujintame 2015 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/720, kuria dėl lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių sunaudojimo mažinimo iš dalies keičiama Direktyva 94/62/EB (OL L 115, 2015, p. 11).

( 6 ) Ten pat.

( 7 ) 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, nustatanti informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką (OL L 204, 1998, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 337), iš dalies pakeista 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB (OL L 217, 1998, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 8). Ši direktyva 2015 m. spalio 6 d. pakeista 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (OL L 241, 2015, p. 1).

( 8 ) 2013 m. kovo 18 d. Decreto ministeriale – Individuazione delle caratteristiche tecniche dei sacchi per l’asporto delle merci, del Ministero dell’Ambiente e della Tutela del Territorio e del Mare e del Ministero dello Sviluppo Economico (Aplinkos ir teritorijos bei jūrų apsaugos ministerijos ir Ekonominės plėtros ministerijos dekretas, kuriuo nustatomos techninės pirkinių maišelių savybės) (GURI, Nr. 73, 2013 m. kovo 27 d.; toliau – 2013 m. dekretas).

( 9 ) 2002 m. kovo 1 d. UNI EN 13432:2002, Imballaggi – Requisiti per imballaggi recuperabili mediante compostaggio e biodegradazione – Schema di prova e criteri di valutazione per l'accettazione finale degli imballaggi. Prieiga prie šio standarto už tam tikrą mokestį suteikiama UNI Ente Italiano di Normazione interneto svetainėje.

( 10 ) Per teismo posėdį ji šią žalą įvardijo kaip pelną, negautą dėl to, kad Italijoje nebuvo galimybės parduoti pagal Direktyvos 94/62 reikalavimus pagamintų pirkinių maišelių, kuriuos ji teisėtai tiekė rinkai kitose valstybėse narėse.

( 11 ) 2013 m. dekrete draudžiama tiekti rinkai pirkinių maišelius, kurie neatitinka standarto UNI EN 13432:2002 specifikacijų arba kitų papildomų storio ir formos techninių specifikacijų. Tokie reikalavimai Direktyvoje 94/62 nenumatyti, taigi Italijos Respublika draudžia tiekti rinkai pirkinių maišelius, kurie atitinka Direktyvos 94/62 II priedo 3 punkte numatytus reikalavimus.

( 12 ) Atsakovė teigia, kad Italijos vartotojai paprastai naudoja vienkartinius plastikinius pirkinių maišelius organinėms atliekoms rinkti.

( 13 ) T. y. šias rūšis: a) biologiškai skaidūs ir kompostuojami vienkartiniai pirkinių maišeliai, atitinkantys darnųjį standartą UNI EN 13432:2002; b) tam tikro storio, taigi daugkartiniai įprasti plastikiniai pirkinių maišeliai; c) daugkartiniai pirkinių maišeliai, pagaminti iš popieriaus, natūralaus pluošto audinių, poliamido pluošto ir ne polimerinių medžiagų.

( 14 ) Tiksliau šiuos maišelius galbūt reikėtų vadinti išmetamais kaip atliekos maišeliais, kurie nebūtinai yra vienkartiniai, nes vartotojai gali juos naudoti daugiau nei vieną kartą, jei to nori, o maišelis yra patvarus.

( 15 ) 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimas Plato Plastik Robert Frank (C‑341/01, EU:C:2004:254) ir 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimas Eco-Emballages ir kt. (C‑313/15 ir C‑530/15, EU:C:2016:859).

( 16 ) 2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Levola Hengelo (C‑310/17, EU:C:2018:899) 28 punktas ir 2022 m. spalio 6 d. Sprendimo Contship Italia (C‑433/21 ir C‑434/21, EU:C:2022:760) 24 punktas.

( 17 ) Assobioplastiche savo rašytinių pastabų 4 punkte tvirtina, kad 2013 m. dekretas negalioja nuo 2017 m. rugpjūčio 13 d., kai buvo pakeistas Italijos teisės aktu, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2015/720, t. y. 2017 m. birželio 20 d.Decreto-legge n.o 91, disposizioni urgenti per la crescita economica nel Mezzogiorno (Dekretas-įstatymas Nr. 91 dėl skubių Mezzogiorno ekonominės plėtros nuostatų) (GURI, Nr. 141, 2017 m. birželio 20 d., p. 1), kuris su tam tikrais pakeitimais pertvarkytas į 2017 m. rugpjūčio 3 d.Legge n.o 123 (Įstatymas Nr. 123) (GURI, Nr. 188, 2017 m. rugpjūčio 12 d., p. 1).

( 18 ) 2012 m. sausio 25 d.Decreto-Legge n.o 2, misure straordinarie e urgenti in materia ambientale (Dekretas-įstatymas Nr. 2 dėl ypatingų ir skubių priemonių aplinkos srityje; toliau – Dekretas-įstatymas Nr. 2) (GURI, Nr. 20, 2012 m. sausio 25 d., p. 1), kuris su tam tikrais pakeitimais pertvarkytas į Legge Nr. 28 (2012 m. kovo 24 d. Įstatymas Nr. 28; GURI, Nr. 71, 2012 m. kovo 24 d., p. 1).

( 19 ) T. y. taisyklė, pagal kurią draudžiama tiekti rinkai vienkartinius pirkinių maišelius (išmetamus kaip atliekos), pagamintus iš biologiškai neskaidžių medžiagų, bet atitinkančius kitus Direktyvoje 94/62/EB nustatytus reikalavimus.

( 20 ) Taigi pirmasis klausimas iš esmės susijęs su procedūriniais aspektais. Dėl materialinių priežasčių nuomonę apie 2013 m. dekreto atitiktį SESV 114 straipsnio 5 ir 6 dalims pateiksiu analizuodamas antrąjį klausimą.

( 21 ) Pavyzdžiui, žr. 2022 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Belplant (C‑658/21, EU:C:2022:925).

( 22 ) Žr. šioje išvadoje pateiktą „techninio reglamento projekto“ apibrėžtį, nustatytą Direktyvos 98/34 1 straipsnio 12 punkte.

( 23 ) 1996 m. balandžio 30 d. Sprendimo CIA Security International (C‑194/94, EU:C:1996:172; toliau – Sprendimas CIA Security International) 49 ir 50 punktai, 2016 m. vasario 4 d. Sprendimo Ince (C‑336/14, EU:C:2016:72) 84 punktas, 2016 m. spalio 27 d. Sprendimo James Elliott Construction (C‑613/14, EU:C:2016:821) 64 punktas ir 2020 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Star Taxi App (C‑62/19, EU:C:2020:980) 57 punktas.

( 24 ) Pranešus apie projektą, prasideda trijų, keturių arba šešių mėnesių laikotarpis, per kurį tas projektas negali būti galutinai priimtas, kad Komisija ir kitos valstybės narės apie jį pranešusiai valstybei galėtų perduoti pastabas arba išsamias nuomones dėl projekto atitikties Sąjungos teisei. Šis laikotarpis pratęsiamas iki dvylikos mėnesių, jeigu Komisija nusprendžia pasiūlyti derinamąjį teisės aktą atitinkamu klausimu.

( 25 ) 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos Direktyva) (OL L 178, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399). Jos 3 straipsnio 4 dalies b punkto antroje įtraukoje valstybėms narėms nustatyta konkreti pareiga iš anksto pranešti Komisijai ir valstybei narei, kurios teritorijoje įsisteigęs paslaugos teikėjas, apie savo ketinimą priimti priemonę, ribojančią laisvą tos paslaugos judėjimą.

( 26 ) 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimo (C‑390/18, EU:C:2019:1112; toliau – Sprendimas Airbnb Ireland) 88–97 punktai.

( 27 ) Pranešimo ir kontrolės procedūra leidžia Komisijai užtikrinti, kad nebūtų sudarytos arba paliktos prekybos kliūtys, kurios pažeidžia SESV, visų pirma siūlant nacionalinių priemonių pakeitimus (Sprendimo Airbnb Ireland 90 ir 92 punktai).

( 28 ) 2013 m. kovo 12 d. Pranešimas Nr. 2013/152/I „Ministerijų dekreto dėl prekėms nešti skirtų maišelių techninių charakteristikų nustatymo, nurodyto Dekreto-įstatymo Nr. 2/2012, [iš dalies] pakeisto Įstatymu Nr. 28/2012, 2 straipsnyje, projektas“; jis pateiktas šiuo adresu: https://ec.europa.eu/growth/tools-databases/tris/lt/search/?trisaction=search.detail&year=2013&num=152.

( 29 ) 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija / Portugalija (C‑500/03, nepaskelbtas Rink., EU:C:2005:515) 39 punktas.

( 30 ) Italijos vyriausybė nurodo raštą, kurį Komisija jai išsiuntė 2015 m. birželio 23 d.

( 31 ) Italijos vyriausybės teigimu, ši aplinkybė lėmė tai, kad buvo priimtas 2014 m. birželio 24 d.Decreto-legge n.o 91 (Dekretas-įstatymas Nr. 91/2014) (GURI, Nr. 144, 2014 m. birželio 24 d., p. 1), kuris su tam tikrais pakeitimais pertvarkytas į 2014 m. rugpjūčio 11 d.Legge n.o 116, recante disposizioni urgenti per il settore agricolo, la tutela ambientale e l'efficientamento energetico dell'edilizia scolastica e universitaria, il rilancio e lo sviluppo delle imprese, il contenimento dei costi gravanti sulle tariffe elettriche, nonche' per la definizione immediata di adempimenti derivanti dalla normativa europea (Įstatymas Nr. 116, kuriuo nustatomos skubios žemės ūkio sektoriaus, aplinkosaugos, mokyklų ir universitetų pastatų energetinio efektyvumo, įmonių steigimo ir vystymo, elektros energijos tarifų išlaidų ribojimo nuostatos ir nuostatos, pagal kurias nedelsiant apibrėžiami iš Sąjungos teisės aktų kylantys įpareigojimai) (GURI, Nr. 192, Paprastasis priedas, 2014 m. rugpjūčio 20 d.); jo 11 straipsnio 2bis dalyje buvo išbraukta visa nuoroda į ministerijos dekretą, pateikta Dekreto-įstatymo Nr. 2/2012 2 straipsnio 4 dalyje, kad jame numatytos sankcijos būtų taikomos tiesiogiai.

( 32 ) 2011 m. balandžio 5 d. Pranešimas Nr. 2011/174/I „Įstatymo, kuriuo uždraudžiama prekiauti prekėms nešti skirtais biologiškai neskaid[žiais] maišeliais, projektas“, pateiktas šiuo adresu: https://ec.europa.eu/growth/tools-databases/tris/lt/search/?trisaction=search.detail&year=2011&num=174.

( 33 ) Pagal analogiją dėl 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų (OL L 194, 1975, p. 39; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 23) 3 straipsnio 2 dalies žr. 1989 m. liepos 13 d. Sprendimo Enichem Base ir kt. (380/87, EU:C:1989:318; toliau – Sprendimas Enichem Base) 22–24 punktus.

( 34 ) 1986 m. vasario 18 d. Sprendimo Bulk Oil (Zug) (174/84, EU:C:1986:60) 62 punktas.

( 35 ) Sprendimo Airbnb Ireland 94 punkte nurodyta, kad ši pareiga „yra ne paprasčiausias reikalavimas pateikti informaciją, panašus į nagrinėtą byloje, kurioje priimtas <…> Sprendimas Enichem Base ir kt. <…>, bet procesinis esminio pobūdžio reikalavimas, pateisinantis galimybės prieš privačius asmenis remtis nepraneštomis priemonėmis, apribojančiomis laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą, nebuvimą“. Šiam teiginiui neprieštarauja tai, kad „valstybei narei, kuri ketina priimti priemonę, ribojančią laisvę teikti informacinės visuomenės paslaugą, oficialiai nenumatyta įpareigojimo nekeisti esamos padėties“ (93 punktas).

( 36 ) Konkrečiai kalbant, jo 1 punkte nustatyti įvairūs pakuočių gamybos ir sudėties reikalavimai, 2 punkte – pakartotinio pakuočių naudojimo reikalavimai, o 3 punkte – pakuočių naudojimo reikalavimai. Pastarajame punkte numatyti keturi alternatyvūs pakuočių naudojimo kriterijai: pakuotės gali būti naudojamos perdirbant jų medžiagą, energijos gavybai ir kompostui arba skaidomos biologiškai. Bet kuriuo atveju tai, kad taikoma kuri nors iš šių pakuočių panaudojimo technologijų, reiškia, kad pakuotės tikrai gali būti tiekiamos Sąjungos vidaus rinkai.

( 37 ) 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Radlberger Getränkegesellschaft ir S. Spitz (C‑309/02, EU:C:2004:799) 56 punktas ir 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Vokietija (C‑463/01, EU:C:2004:797) 44 punktas. Priešingai, „nacionalinių sistemų, skirtų pakartotiniam pakuočių naudojimui skatinti, organizavimas nėra visiško suderinimo objektas“.

( 38 ) 1993 m. gegužės 5 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija (C‑246/91, EU:C:1993:174) 7 punktas; 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo ATRAL (C‑14/02, EU:C:2003:265) 44 punktas ir 2018 m. balandžio 12 d. Sprendimo Fédération des entreprises de la beauté (C‑13/17, EU:C:2018:246) 23 punktas.

( 39 ) 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Viva Telecom Bulgaria (C‑257/20, EU:C:2022:125) 23 punktas ir 2023 m. sausio 19 d. Sprendimo CIHEF ir kt. (C‑147/21, EU:C:2023:31) 26 punktas.

( 40 ) Pagal analogiją žr. 2013 m. kovo 7 d. Sprendimo Lapin ELY-keskus, liikenne ja infrastruktuuri (C‑358/11, EU:C:2013:142) 37 punktą.

( 41 ) Komisija turi patikrinti, ar pagal nacionalinę priemonę yra taikoma savavališka diskriminacija arba slapta ribojama valstybių narių tarpusavio prekyba, taip pat ar ta priemonė trukdo veikti vidaus rinkai.

( 42 ) 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften (C‑684/16, EU:C:2018:874) 63 punktas, 2021 m. sausio 14 d. Sprendimo RTS infra ir Aannemingsbedrijf Norré-Behaegel (C‑387/19, EU:C:2021:13) 46 ir 47 punktai bei 2022 m. kovo 8 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld (Tiesioginis veikimas) (C‑205/20, EU:C:2022:168) 17–19 punktai.

( 43 ) 2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski (C‑573/17, EU:C:2019:530) 68 punktas ir 2022 m. sausio 18 d. Sprendimo Thelen Technopark Berlin (C‑261/20, EU:C:2022:33) 20 punktas.

( 44 ) 2022 m. birželio 28 d. Sprendimo / Ispanija (Teisės aktų leidėjo padarytas Sąjungos teisės pažeidimas) (C‑278/20, EU:C:2022:503) 31 punktas ir 2022 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Ministre de la Transition écologique ir Premier ministre (Valstybės atsakomybė už oro taršą) (C‑61/21, EU:C:2022:1015) 44 punktas.

( 45 ) 1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame (C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79) 66 punktas ir 2022 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Ispanija (Teisės aktų leidėjo padarytas Sąjungos teisės pažeidimas) (C‑278/20, EU:C:2022:503) 32 punktas.

( 46 ) 2014 m. birželio 19 d. Sprendimo Specht ir kt. (C‑501/12–C‑506/12, C‑540/12 ir C‑541/12, EU:C:2014:2005) 100 punktas ir 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Kantarev (C‑571/16, EU:C:2018:807) 95 punktas.

( 47 ) 1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame (C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79) 56 punktas ir 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Hochtief Solutions Magyarországi Fióktelepe (C‑620/17, EU:C:2019:630) 42 punktas.

( 48 ) Dėl to jis nurodė, kad 2013 m. dekretas įsigalios, jeigu Direktyvoje 98/34 numatyta procedūra baigsis sėkmingai.

( 49 ) Bet kuriuo atveju laiko veiksnys galėtų turėti įtakos Italijos valstybės mokėtinos kompensacijos apskaičiavimui, atsižvelgiant į pažeidimo neigiamo poveikio ekonominės veiklos vykdytojams trukmę: neabejotinai aiškus pažeidimas išnyktų nuo Direktyvos 2015/720 įsigaliojimo, t. y. išnyktų bent jau pažeidimas, susijęs su draudimu tiekti rinkai vienkartinius plastikinius pirkinių maišelius, kurių sienelės storis mažesnis kaip 50 mikronų.

( 50 ) 2013 m. lapkričio 4 d. dokumentas (COM) 2013 761 final„Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų siekiant sumažinti lengvųjų plastikinių maišelių naudojimą“.