1.

Tarp sektorių, kuriuos COVID‑19 pandemija paveikė labiausiai ir iš karto, buvo kelionių ir turizmo sektorius ( 2 ). Dėl pandemijos sukelto neužtikrintumo ir jos spartaus plitimo po skirtingus žemynus daug keliautojų nutraukė kelionių paslaugų paketų sutartis anksčiau, nei vyriausybės ėmėsi neatidėliotinų priemonių ir buvo uždarytos sienos. Susiklosčius šiai neapibrėžtai situacijai, kilo abejonių dėl tikslios kelionės paslaugų paketo sutarties šalių teisių ir pareigų apimties, tiksliau – keliautojams tapo sunku pasinaudoti teise nutraukti sutartį nemokant sutarties nutraukimo mokesčio pagal Direktyvos 2015/2302 ( 3 ) 12 straipsnio 2 dalį.

2.

Šiomis aplinkybėmis šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas tik procesinės teisės klausimas. Jis susijęs su teismų įgaliojimais ex officio pripažinti vartotojų teises, kylančias iš Direktyvos 2015/2302, konkrečiai – keliautojo teisę laikantis šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį nemokant jokio sutarties nutraukimo mokesčio, jeigu atsiranda neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių. Be to, jame keliamas klausimas, ar teismas turi turėti teisę ex officio priteisti vartotojui daugiau, nei jis prašė, kad užtikrintų veiksmingą jo, kaip keliautojo, teisių, kylančių iš šios direktyvos, įgyvendinimą.

3.

Yra daug suformuotos jurisprudencijos dėl nacionalinių teismų įgaliojimų ex officio nustatyti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga. Ši jurisprudencija, grindžiama silpnesniosios šalies apsaugos sumetimais, apima kai kuriuos principinius Sąjungos vartotojų teisės srities sprendimus ( 4 ), kaip antai sprendimus Océano Grupo ( 5 ), Cofidis ( 6 ) arba Aziz ( 7 ). Sprendimas Océano Grupo buvo laikomas „galinga priemone nesąžiningumui pašalinti ir socialiniam teisingumui sutarčių teisėje atkurti“ ( 8 ), o Sprendimas Cofidis įkvėpė net menininkus ( 9 ). Praėjus daugiau kaip dviem šios jurisprudencijos plėtojimo ir įtvirtinimo dešimtmečiams, naujausiuose sprendimuose daugiausia dėmesio skiriama ex officio doktrinos aspektų išaiškinimui, siekiant kartais trapios pusiausvyros tarp veiksmingos vartotojų apsaugos ir pagrindinių proceso teisės principų ( 10 ). Šiuo požiūriu atrodo, kad ex officio doktrina pasiekė savo raidos „brandos“ etapą arba, kaip taikliai nurodo vienas autorius, „proto amžių“ ( 11 ). Ši byla yra šio etapo dalis.

4.

Direktyvos 2015/2302 II skyriaus pavadinimas – „Pareiga teikti informaciją ir kelionės paslaugų paketo sutarties turinys“. Šio skyriaus 5 straipsnyje „Ikisutartinė informacija“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad, prieš keliautojui įsipareigojant pagal bet kurią kelionės paslaugų paketo sutartį arba bet kokį atitinkamą pasiūlymą, organizatorius, o tais atvejais, kai paketą parduoda agentas, taip pat ir agentas pateiktų keliautojui standartinę informaciją atitinkamos I priedo A arba B dalyje įtvirtintos formos pagalba ir, kai taikoma paketui, toliau nurodytą informaciją:

<…>

<…>

3.   1 ir 2 dalyse nurodyta informacija pateikiama aiškiai, suprantamai ir turi būti pastebima. Kai tokia informacija pateikiama raštu, ji turi būti įskaitoma.“

5.

Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad keliautojas galėtų bet kuriuo metu nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį iki paketo pradžios. Kai keliautojas nutraukia kelionės paslaugų paketo sutartį pagal šią dalį, gali būti reikalaujama, kad jis organizatoriui sumokėtų tinkamą ir pagrįstą sutarties nutraukimo mokestį. <…>

2.   Nepaisant 1 dalies, keliautojas turi teisę nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį iki paketo pradžios nemokėdamas jokio sutarties nutraukimo mokesčio, jeigu kelionės tikslo vietoje ar visiškai greta atsiranda neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių, darančių didelį poveikį paketo vykdymui arba darančių didelį poveikį keleivių nuvežimui į kelionės tikslo vietą. Jei kelionės paslaugų paketo sutartis nutraukiama pagal šią dalį, keliautojas turi teisę į visų sumokėtų sumų už paketą grąžinimą, bet jam nesuteikiama teisė papildomai gauti žalos atlyginimą.“

6.

Direktyvos 2015/2302 23 straipsnio „Privalomasis direktyvos pobūdis“ 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2.   Keliautojai negali atsisakyti teisių, jiems suteiktų nacionalinėmis priemonėmis, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę.

3.   Keliautojas nėra įpareigojamas jokiais sutartiniais susitarimais ar savo pareiškimais, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai atsisakoma pagal šią direktyvą keliautojams suteikiamų teisių arba jos apribojamos, arba kuriais siekiama išvengti šios direktyvos taikymo.“

7.

Šios direktyvos 24 straipsnyje „Vykdymo užtikrinimas“ numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad būtų nustatytos tinkamos ir veiksmingos priemonės, kuriomis būtų užtikrinama atitiktis šiai direktyvai.“

8.

Direktyvos 2015/2302 I priedo A dalyje „Standartinė informacijos forma kelionės paslaugų paketo sutartims, kai galima naudoti hipersaitus“ teksto lauke pateiktas šios formos turinys ir nurodyta, kad paspaudęs hipersaitą keliautojas galės susipažinti su šia informacija:

„Pagrindinės teisės pagal Direktyvą (ES) 2015/2302

<…>

<…>“

9.

Direktyvos 2015/2302 I priedo B dalyje „Standartinė informacijos forma kelionės paslaugų paketo sutartims tomis situacijomis, kuriomis netaikoma A dalis“ teksto lauke pateiktas šios formos turinys ir toliau nurodytos tos pačios šioje direktyvoje įtvirtintos pagrindinės teisės kaip ir šios direktyvos I priedo A dalyje.

10.

2007 m. lapkričio 16 d.Real Decreto Legislativo 1/2007, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley General para la Defensa de los Consumidores y Usuarios y otras leyes complementarias (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 1/2007, kuriuo patvirtinta Bendrojo įstatymo dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos suvestinė redakcija ir kiti papildomi įstatymai; toliau – Bendrasis įstatymas dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos) (BOE, Nr. 287, 2007 m. lapkričio 30 d., p. 49181) 153 ir 160 straipsniais į nacionalinę teisę perkelti Direktyvos 2015/2302 5 ir 12 straipsniai.

11.

2000 m. sausio 7 d.Ley 1/2000 de Enjuiciamiento Civil (Įstatymas Nr. 1/2000 dėl Civilinio proceso kodekso) (BOE, Nr. 7, 2000 m. sausio 8 d., p. 575; toliau – LEC) 216 straipsnyje nustatyta:

„Civilines bylas nagrinėjantys teismai sprendžia bylas remdamiesi šalių nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateiktais įrodymais ir reikalavimais, išskyrus konkrečius atvejus, kai įstatyme nurodyta kitaip.“

12.

LEC 218 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Teismo sprendimai turi būti aiškūs ir tikslūs, atitikti šalių prašymus ir kitus reikalavimus, laiku pateiktus vykstant procesui. Juose nusprendžiama dėl to, ko prašė šalys, pripažįstama arba paneigiama atsakovo atsakomybė ir išsprendžiami visi klausimai, dėl kurių šalys ginčijosi.

Teismas negali nukrypti nuo ieškinio dalyko ir atsižvelgti į kitas nei šalių nurodytas faktines ar teisines aplinkybes, jis turi priimti sprendimą remdamasis byloje taikytinomis teisės nuostatomis, net jei bylos šalys jų tiksliai nenurodė ir jomis nesirėmė.“

13.

LEC 412 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Ieškinyje, atsiliepime į ieškinį ar prireikus priešieškinyje nurodyto bylos dalyko šalys vėliau nebegali keisti.“

14.

2019 m. spalio 10 d. ieškovas iš atsakovės Tuk Tuk Travel SL įsigijo kelionės į Vietnamą ir Kambodžą paslaugų paketą dviem asmenims; išvykimas buvo numatytas iš Madrido (Ispanija) 2020 m. kovo 8 d., o grįžimas – 2020 m. kovo 24 d.

15.

Pasirašydamas sutartį ieškovas sumokėjo 2402 EUR; bendra kelionės kaina buvo 5208 EUR. Bendrosiose sutarties sąlygose buvo informuota apie galimybę „atšaukti kelionę iki jos pradžios sumokant sutarties nutraukimo mokestį“. Į jas nebuvo įtraukta nei sutartinės, nei ikisutartinės informacijos apie galimybę atšaukti kelionę, jeigu kelionės tikslo vietoje ar visiškai greta atsiranda neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių, darančių didelį poveikį kelionės paslaugų paketo vykdymui.

16.

2020 m. vasario 12 d. ieškovas pranešė atsakovei apie savo sprendimą nevykti į kelionę dėl COVID‑19 plitimo Azijoje ir paprašė grąžinti už neįvykusią kelionę jau sumokėtas sumas.

17.

2020 m. vasario 14 d. atsakyme atsakovė informavo ieškovą, kad, atskaičiusi atšaukimo išlaidas, jam grąžins 81 EUR. Ieškovas užginčijo tokį atšaukimo išlaidų skaičiavimą. Galiausiai atsakovė pranešė, kad jam grąžins 302 EUR.

18.

Ieškovas nusprendė pareikšti ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir bylą vesti be teisinio atstovo, nes tokią teisę jis turi pagal nacionalinę proceso teisę. Jis tvirtino, kad nusprendė atšaukti kelionę dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, būtent dėl nerimą keliančios sveikatos situacijos dėl COVID‑19. Jis pareikalavo papildomai grąžinti 1500 EUR ir sutiko, kad agentūra pasiliktų 601 EUR administravimo išlaidoms padengti.

19.

Atsakovė nurodė, kad sutarties nutraukimo dieną ieškovo sprendimas atšaukti kelionę buvo nepagrįstas. 2020 m. vasario mėn. į tas šalis buvo keliaujama kaip įprastai. Taigi, atsakovės nuomone, ieškovas neturėjo teisės remtis nenugalimos jėgos aplinkybėmis, siekdamas nutraukti sutartį. Be to, atsakovė tvirtino, kad ieškovas sutiko su bendrosiomis sutarties sąlygomis dėl administracinių mokesčių, mokėtinų nutraukus kelionės paslaugų paketo sutartį pirma laiko (15 % visos kelionės kainos), ir su tuo, kad atšaukimo mokesčiai yra tokie, kokius taiko kiekvienas paslaugų teikėjas. Dar daugiau, nesudarydamas draudimo sutarties ieškovas prisiėmė su kelionės atšaukimu susijusią riziką.

20.

Kadangi šalys neprašė surengti žodinio bylos nagrinėjimo, 2021 m. birželio 22 d. procese prasidėjo pasitarimų etapas. Vis dėlto 2021 m. rugsėjo 15 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priėmė nutartį (toliau – 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartis) ir paprašė šalių per 10 dienų pateikti pastabas dėl šių klausimų: pirma, dėl to, ar vartotojo nurodyta sveikatos situacija gali būti laikoma išskirtine ir neišvengiama rizika, kaip tai suprantama pagal Bendrojo vartotojų ir naudotojų apsaugos įstatymo 160 straipsnio 2 dalį; antra, dėl kelionės organizatoriaus vartotojui nepateiktos informacijos apie šio teisę nutraukti sutartį nemokant sutarties nutraukimo mokesčio teisinių pasekmių, o tiksliau dėl to, ar tai, kad (prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone) nekyla pareigos pateikti tokią informaciją pagal Direktyvą 2015/2302, prieštarauja SESV 169 straipsnio 1 daliai ir 2 dalies a punktui; trečia, dėl to, ar teismas gali ex officio informuoti vartotoją apie šio teisių apimtį, kai iš ieškinio matyti, kad jis apie jas nežino; ir, ketvirta, dėl to, ar pagal vartotojų apsaugą reikalaujama, kad teismas įpareigotų atsakovę grąžinti vartotojui visą jo sumokėtą sumą, nepaisydamas principo, pagal kurį šalys apibrėžia ieškinio dalyką, ir ultra petita principo tuo atveju, kai vartotojas nebuvo informuotas apie savo teisių apimtį. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šalių pateikti argumentus dėl būtinybės pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

21.

Ieškovas pastabų nepateikė. Atsakovė dar kartą patvirtino savo poziciją dėl neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių, kurios pateisintų sutarties nutraukimą, nebuvimo. Dėl likusios dalies ji manė, kad nėra būtinybės pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nes ieškovas nepateikė jokių pastabų dėl 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartyje iškeltų klausimų.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl, pirma, Direktyvos 2015/2302 5 straipsnio galiojimo. Visų pirma jis tvirtina, kad nei šioje direktyvoje, nei Ispanijos teisės aktuose, kuriais ši direktyva perkelta į nacionalinę teisę, tarp privalomos informacijos, kurią organizatoriai turi pateikti keliautojams, nėra numatyta teisės nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį atsiradus neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių, nemokant sutarties nutraukimo mokesčio. Kadangi tokio reikalavimo nebuvo, ieškovas nežinojo apie savo teisę atgauti visą sumokėtą sumą. Remdamasis šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar minimali informacija, kuri buvo pateikta ieškovui pagal Direktyvą 2015/2302, yra nepakankama, atsižvelgiant į SESV 169 straipsnį, siejamą su SESV 114 straipsniu.

23.

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar pagal Sąjungos teisę galima sprendime ex officio nurodyti grąžinti visas vartotojo sumokėtas sumas, viršijančias jo ieškinio sumą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad toks ex officio priimtas sprendimas grąžinti sumas prieštarautų pagrindiniam Ispanijos proceso teisės principui, t. y. kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytas sprendimas turi atitikti ieškinyje pareikštus reikalavimus (LEC 218 straipsnio 1 dalis).

24.

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Primera Instancia no 5 de Cartagena (Kartachenos pirmosios instancijos teismas Nr. 5) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25.

Rašytines pastabas pateikė Čekijos, Ispanijos ir Suomijos vyriausybės, Europos Sąjungos Taryba, Europos Parlamentas ir Europos Komisija. Posėdyje, kuris įvyko 2022 m. sausio 12 d., dalyvavo Ispanijos ir Suomijos vyriausybių, Parlamento ir Komisijos atstovai.

26.

Pirmiausia Čekijos vyriausybė teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą netiesiogiai grindžiamas prielaida, jog, esant konkrečios bylos aplinkybėms, ieškovas turėjo teisę nutraukti sutartį pagal Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalį dėl neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių, susiklosčiusių kelionės tikslo vietoje. Vis dėlto Čekijos vyriausybė tvirtina, kad ši prielaida yra klaidinga. Jos nuomone, neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių buvimas turi būti įvertintas kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo momentu. Vien rizika, kad tokios aplinkybės gali atsirasti ateityje, negali lemti keliautojo teisės nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį.

27.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduoti klausimai nesusiję su klausimu, ar konkrečiai šios bylos aplinkybėmis ieškovas turėjo teisę nutraukti sutartį, nemokėdamas jokio sutarties nutraukimo mokesčio pagal Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalį. Taigi šis klausimas nebus nagrinėjamas atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes. Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą dėl prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktų faktinių ir teisinių vertinimų ( 12 ).

28.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti dėl Direktyvos 2015/2302 5 straipsnio galiojimo, atsižvelgiant į SESV 169 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies a punktą, siejamus su SESV 114 straipsnio 3 dalimi. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės dėl šios nuostatos galiojimo kyla dėl prielaidos, kad toje nuostatoje tarp ikisutartinės informacijos, kurią privaloma pateikti keleiviams, nenurodyta šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė.

29.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Čekijos ir Suomijos vyriausybės, Taryba, Parlamentas ir Komisija rašytinėse pastabose nurodė, jog prielaida, kuria grindžiamos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės dėl Direktyvos 2015/2302 5 straipsnio galiojimo, yra klaidinga.

30.

Direktyvos 2015/2302 5 straipsnis, reglamentuojantis pareigą suteikti ikisutartinę informaciją, turi būti aiškinamas atsižvelgiant į standartinės informacijos formos, nustatytos I priedo A ir B dalyse, turinį. Konkrečiai kalbant, Direktyvos 2015/2302 5 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nustatyta, kad organizatorius turi pateikti keliautojui standartinę informaciją, naudodamasis atitinkama forma, esančia I priedo A arba B dalyje, ir, kai tai taikytina kelionės paslaugų paketui, informaciją, kuri nurodyta toje nuostatoje.

31.

Direktyvos 2015/2302 I priedo A ir B dalyse pateiktoje standartinėje informacijos formoje nurodytos pagrindinės teisės, apie kurias keliautojai turi būti informuoti. Pagal šio priedo A ir B dalių septintą įtrauką šios teisės apima keliautojų teisę „nutraukti sutartį nemok[ant] sutarties nutraukimo mokesčio iki paketo pradžios išimtinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, jeigu kelionės tikslo vietoje esama rimtų saugumo problemų, galinčių padaryti poveikį paketui“. Nors konkreti Direktyvos 2015/2302 nuostata, kurioje numatyta ši teisė, t. y. 12 straipsnio 2 dalis, nėra aiškiai nurodyta standartinės informacijos formos tekste, akivaizdu, kad šioje formoje turi būti nurodytas šios teisės turinys.

32.

Be to, Komisija pažymėjo, kad Direktyvos 2015/2302 5 straipsnio 1 dalis ir jos I priedas buvo teisingai perkelti į Ispanijos teisę, konkrečiai – į Bendrąjį vartotojų ir naudotojų apsaugos įstatymą.

33.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 2015/2302 5 straipsnyje prie privalomos ikisutartinės informacijos, kuri turi būti pateikta keliautojams, nurodyta šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje numatyta keliautojų teisė nutraukti sutartį iki kelionės paslaugų paketo pradžios ir susigrąžinti visas sumokėtas sumas, jeigu atsiranda neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių, darančių didelį poveikį paketo vykdymui. Taigi priešinga prielaida, kuria grindžiamos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės dėl Direktyvos 2015/2302 5 straipsnio galiojimo, iš tiesų yra klaidinga.

34.

Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad išnagrinėjus pirmąjį klausimą nepaaiškėjo nieko, kas galėtų turėti įtakos Direktyvos 2015/2302 5 straipsnio galiojimui.

35.

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal SESV 267 straipsnyje numatytą nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą Teisingumo Teismas turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris pastarajam leistų išspręsti nagrinėjamą bylą, todėl, atsižvelgdamas į tai, jis turi performuluoti jam pateiktus klausimus. Siekiant pateikti tokį naudingą atsakymą, Teisingumo Teismui gali tekti atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kurių nacionalinis teismas nebuvo nurodęs savo klausime ( 13 ).

36.

Atsižvelgiant į šią jurisprudenciją, pažymėtina, kad, kaip savo rašytinėse pastabose iš esmės nurodė Ispanijos ir Suomijos vyriausybės bei Komisija, iš antrojo klausimo konteksto matyti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalį, o šiame klausime esančią nuorodą į šios direktyvos 15 straipsnį galima vertinti kaip spausdinimo klaidą.

37.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, antrąjį prejudicinį klausimą reikia performuluoti taip, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jį užduoda iš esmės tam, kad išsiaiškintų, ar Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalis, siejama su SESV 114 ir 169 straipsniais, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama taikyti nacionalinio teismo proceso principus, pagal kuriuos ginčą nagrinėjantis nacionalinis teismas negali ex officio priteisti vartotojui visos jam priklausančios grąžintinos sumos, jeigu vartotojas reikalauja mažesnės sumos.

38.

Siekiant atsakyti į šį klausimą, būtina pateikti kelias pastabas dėl jo apimties. Kaip jau buvo nurodyta šioje išvadoje ( 14 ), 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šalių pateikti savo pastabas dėl tam tikrų klausimų. Tarp šių klausimų buvo ir klausimas, ar minėtas teismas turi įgaliojimus, pirma, ex officio informuoti vartotoją apie jo teisių apimtį ir, antra, priteisti vartotojui sumą, viršijančią ieškinio reikalavimus. Vartotojas nepateikė pastabų dėl šių klausimų. Per posėdį Ispanijos vyriausybė nurodė, kad pati šią nutartį supranta taip, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas informavo vartotoją apie jo teises. Vis dėlto vartotojas jokių veiksmų nesiėmė. Mano nuomone, atsižvelgiant į 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį, kurią pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir į Teisingumo Teismo nagrinėjamos bylos medžiagą, negalima daryti išvados, kad nacionalinis teismas iš tiesų informavo vartotoją apie jo teises.

39.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, atliksiu tokios struktūros analizę. Pirma, kaip įvadą nurodysiu nacionalinių teismų pareigos ex officio taikyti Sąjungos teisės aktų nuostatas dėl vartotojų apsaugos svarbiausius elementus. Antra, išnagrinėsiu klausimą, ar nacionalinis teismas privalo ex officio taikyti Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalį. Galiausiai išnagrinėsiu klausimą, ar nacionalinis teismas turėtų būti įgaliotas priteisti didesnę sumą, nei vartotojas prašė savo ieškinyje.

40.

Teisingumo Teismas jau ne kartą apibrėžė, kaip nacionaliniai teismai turi užtikrinti vartotojų teisių, numatytų Sąjungos vartotojų teisės aktuose, apsaugą ir šių teisės aktų poveikį teismų įgaliojimams ex officio taikyti Sąjungos vartotojų teisės nuostatas.

41.

Svarbiausia šios jurisprudencijos kryptis susijusi su Direktyva 93/13 ( 15 ). Nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir verslininko, jeigu jam žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės ( 16 ).

42.

Nesąžiningų sutarčių sąlygų ex officio kontrolės principas grindžiamas elementų, kuriuos iš esmės lemia Direktyvoje 93/13 nustatyta apsaugos sistema, atitinkamų nuostatų privalomasis pobūdis, viešojo intereso, kurį sudaro vartotojų apsauga, pobūdis ir svarba, taip pat veiksmingumo aspektai, deriniu.

43.

Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas suformuotoje jurisprudencijoje pabrėžė vartotojų apsaugos, kuri sudaro viešąjį interesą, pobūdį ir svarbą, nes vartotojų padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos lygio ( 17 ). Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis yra imperatyvi nuostata, kuria formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę ( 18 ). Ši nuostata laikoma lygiaverte nacionalinėms normoms, kurios vidaus teisės sistemoje priskiriamos prie viešosios tvarkos normų kategorijos ( 19 ).

44.

Be to, pagal Direktyvą 93/13 valstybės narės įpareigojamos, kaip matyti iš jos 7 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos 24 konstatuojamąja dalimi, numatyti tinkamas ir veiksmingas priemones, užkertančias kelią tolesniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, verslininkų sudaromose su vartotojais ( 20 ).

45.

Aplinkybės, pateisinančios pozityvų nacionalinio teismo įsikišimą siekiant kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir prekiautojo, nustatytos ne vien Direktyvoje 93/13. Teisingumo Teismas, remdamasis veiksmingumo principu ir nepaisydamas priešingų vidaus teisės normų, reikalavo, kad nacionalinis teismas ex officio taikytų tam tikras Sąjungos direktyvų vartotojų apsaugos srityje nuostatas. Šį reikalavimą pateisina argumentas, kad šiose direktyvose nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, jog vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio ir kad egzistuoja reali rizika, jog būtent dėl informacijos trūkumo vartotojas nesirems teisės norma, skirta jo apsaugai ( 21 ).

46.

Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas turėjo progą nuspręsti dėl teismų ex officio atliekamo tam tikrų Direktyvos 1999/44/EB ( 22 ) (sprendimai Duarte Hueros ( 23 ) ir Faber ( 24 )) ir Direktyvos 87/102/EEB ( 25 ) (Sprendimas Rampion ir Godard ( 26 )) nuostatų taikymo. Be to, Teisingumo Teismas ne kartą priminė nacionalinių teismų pareigą ex officio nagrinėti tam tikrų Sąjungos vartotojų apsaugos teisės aktų nuostatų pažeidimus, visų pirma kiek tai susiję su Direktyva 85/577/EEB ( 27 ) (Sprendimas Martín ( 28 )) ir Direktyva 2008/48/EB ( 29 ) (sprendimai Radlinger ir Radlingerová ( 30 ) ir OPR‑Finance ( 31 )).

47.

Dėl šios teismų pareigos pozityviai įsikišti įgyvendinimo pažymėtina, kad jis priklauso nuo to, ar tampa žinomos tam reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės ( 32 ).

48.

Be to, kai nacionalinis teismas ex officio konstatuoja, kad pažeistos tam tikros Sąjungos vartotojų apsaugos teisėje nustatytos pareigos, nelaukdamas, kol vartotojas dėl to pateiks prašymą, jis turi taikyti visas pasekmes, kylančias pagal nacionalinę teisę dėl tokio pažeidimo, su sąlyga, kad laikomasi rungimosi principo, o nacionalinėje teisėje numatytos sankcijos yra veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios ( 33 ).

49.

Nacionaliniams teismams ex officio taikant Sąjungos vartotojų teisę, tai gali turėti įtakos nacionalinei proceso teisei. Pagal procesinės autonomijos principą, nesant reglamentavimo Sąjungos teisės aktais, procedūrų, skirtų pagal Sąjungos teisę kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, įgyvendinimo tvarką valstybės narės nustato savo vidaus teisės sistemoje, laikydamosi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų ( 34 ). Dėl veiksmingumo principo Teisingumo Teismas vis dėlto pripažino, kad jo laikymasis negali visiškai kompensuoti atitinkamo vartotojo visiško pasyvumo ( 35 ).

50.

Be to, valstybių narių pareiga užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių, susijusių su vartotojų apsauga, veiksmingumą reiškia veiksmingos teisminės gynybos reikalavimą, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje; jis, be kita ko, taikomas apibrėžiant išsamias proceso taisykles, susijusias su tokiomis teisėmis grindžiamais ieškiniais ( 36 ).

51.

Iš visų išdėstytų aplinkybių matyti, kad reikalavimas nacionaliniams teismams pozityviai įsikišti į vartotojų ginčus tapo, kaip taikliai pažymėta akademinėje bendruomenėje, „tikra ex officio taikymo Europoje tvarka“ ( 37 ), kuri Sąjungos vartotojų teisėje įtvirtino „visapusišką visa apimančią procesinę teisių gynimo priemonę“ ( 38 ).

52.

Ex officio doktrinos visapusiškumas verčia mane manyti, kad priežastys, kuriomis grindžiama nacionalinių teismų pareiga ex officio taikyti Sąjungos vartotojų apsaugos teisę, taip pat galioja ir dėl Direktyvos 2015/2302. Kitoks aiškinimas, kaip per posėdį nurodė Komisija, lemtų nenuoseklumą vartotojų apsaugos srityje.

53.

Visos posėdyje dalyvavusios suinteresuotosios šalys pripažino, kad nacionaliniai teismai privalo ex officio taikyti Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalį ir pripažinti vartotojo teisę nutraukti sutartį nemokant sutarties nutraukimo mokesčio, jeigu jiems žinomos tam reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Šiuo klausimu darytina išvada, kad iš esmės nacionalinis teismas, siekdamas nustatyti jo nagrinėjamoje byloje taikytinas teisės normas, turi teisiškai kvalifikuoti faktines aplinkybes ir aktus, kuriais remiasi šalys, grįsdamos savo reikalavimus ( 39 ). Taigi pagrindinėje byloje nacionalinis teismas turėtų patikrinti, ar ieškovo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, gali būti kvalifikuojamos kaip „neišvengiamos ir nepaprastos aplinkybės“, dėl kurių atsiranda Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalyje numatyta teisė.

54.

Be to, šios direktyvos I priedo A ir B dalyse keliautojo teisė nutraukti sutartį bet kuriuo metu iki kelionės paslaugų paketo pradžios nemokant jokio sutarties nutraukimo mokesčio kvalifikuojama kaip „pagrindinė teisė“. Atsižvelgiant į jos svarbą, ši teisė yra ikisutartinės informacijos, kurią pagal Direktyvos 2015/2302 5 straipsnio 1 dalį organizatorius turi pateikti keliautojui, dalis ( 40 ). Iš Direktyvos 2015/2302 26 konstatuojamosios dalies matyti, kad tokia ikisutartinė informacija yra „pagrindinė informacija“, kuri turėtų būti laikoma „privaloma“. Taigi teisė nutraukti sutartį nemokant jokio sutarties nutraukimo mokesčio susiklosčius neišvengiamoms ir nepaprastoms aplinkybėms yra reikšminga Direktyvos 2015/2302 sistemoje. Ji taip pat padeda pasiekti šios direktyvos tikslą, kuris, kaip matyti iš šios direktyvos 1 straipsnio, siejamo su jos 3 ( 41 ) ir 5 konstatuojamosiomis dalimis, yra pasiekti aukštą ir kiek įmanoma vienodesnį vartotojų apsaugos lygį, kiek tai susiję su keliautojų ir prekiautojų sutartimis dėl kelionės paslaugų paketų.

55.

Šis tikslas nebūtų veiksmingai pasiektas, jeigu vartotojas privalėtų pats remtis teise pareikšti reikalavimus organizatoriui, būtent dėl realaus pavojaus, kad vartotojas nežinos savo teisių ar susidurs su sunkumais jas įgyvendinant ( 42 ). Iš tiesų iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nagrinėjant vartotojų teisės srities bylą egzistuoja nemaža rizika, kad būtent dėl nežinojimo vartotojas nesirems teisės norma, skirta jo apsaugai ( 43 ). Ši rizika padidėja tais atvejais, kai atstovaujama sau, kaip yra pagrindinėje byloje.

56.

Be to, iš Direktyvos 2015/2302 23 straipsnio, siejamo su jos 46 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad šioje direktyvoje nustatytos keliautojų teisės yra privalomos. Šiuo klausimu svarbu priminti, kad Teisingumo Teismas jurisprudencijoje iš Sąjungos vartotojų teisės direktyvų nuostatų privalomojo pobūdžio kildina reikalavimą teismams jas taikyti ex officio. Ši išvada buvo padaryta dėl Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies ( 44 ), taip pat dėl kitų Sąjungos vartotojų apsaugos teisės nuostatų. Sprendime Faber ( 45 ) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad įrodinėjimo naštos padalijimo taisyklė, numatyta Direktyvos 1999/44 5 straipsnio 3 dalyje, pagal šios direktyvos 7 straipsnį yra ribojamojo pobūdžio tiek šalims, kurios negali nuo jos nukrypti pagal sutartį, tiek valstybėms narėms, kurios turi užtikrinti jos laikymąsi. Teisingumo Teismas nusprendė, kad teismai turi taikyti tokią taisyklę ex officio, net jeigu ja aiškiai nesirėmė vartotojas, galintis ja pasinaudoti.

57.

Taigi pagal analogiją reikia pripažinti, kad Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalyje, siejamoje su šios direktyvos 23 straipsniu, įtvirtintos keliautojo teisės privalomasis pobūdis reiškia, kad nacionaliniai teismai privalo ex officio pripažinti šią teisę ir tinkamai informuoti vartotoją, net jeigu šis, galėdamas ja pasinaudoti, ja aiškiai nesirėmė.

58.

Be to, pagrindinėje byloje aptariamu atveju organizatorius pažeidė pareigą informuoti vartotoją apie šio teisę nutraukti sutartį. Taigi nacionalinio teismo ex officio pripažinimas vartotojui suteiktos teisės būtų tinkama ir veiksminga priemonė Direktyvos 2015/2302 laikymuisi užtikrinti, kaip to reikalaujama pagal šios direktyvos 24 straipsnį.

59.

Pritariu Suomijos vyriausybei, kuri per posėdį nurodė, kad nacionalinis teismas turėtų informuoti vartotoją apie jo teises, kai tik jam kyla abejonių dėl to, kad šis dėl nežinojimo nevisiškai pasinaudoja savo teisėmis. Tam turėtų pakakti „vien tam tikrų požymių“ ( 46 ), rodančių, kad taip yra. Turėtų būti laikoma, kad tokie požymiai yra akivaizdūs tokiais atvejais, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai organizatorius pažeidė savo ikisutartinę pareigą informuoti arba jeigu informacija nėra pateikta „aiškiai, suprantamai ir [nėra] pastebima“, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 2015/2302 5 straipsnio 3 dalį.

60.

Suomijos vyriausybė per posėdį taip pat teisingai nurodė, kad nacionalinio teismo vykdomas vartotojo informavimas apie jo teises yra proceso organizavimo priemonė. Tai – atskiras procesinis veiksmas, skirtas abiem šalims ir atliekamas laikantis šiuo klausimu nacionalinės teisės procesinėse normose numatytos formos ( 47 ). Kaip jau buvo pažymėta šioje išvadoje ( 48 ), kai nacionalinis teismas ex officio nurodo ieškinio pagrindą, jis turi veikti pagal rungimosi principą ir pasiūlyti abiem šalims pateikti savo pastabas dėl teismo atliekamo vertinimo.

61.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad veiksminga vartotojų apsauga galėtų būti užtikrinta tik tuo atveju, jeigu nacionalinis teismas būtų įpareigotas jam žinomomis tam reikalingomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis ex officio taikyti Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalį ir tinkamai informuoti vartotoją apie šioje nuostatoje įtvirtintą jo teisę nutraukti sutartį nemokant jokio sutarties nutraukimo mokesčio, su sąlyga, kad visada laikomasi rungimosi principo.

62.

Kitas iškeltas klausimas – ar nacionalinio teismo pareiga ex officio taikyti Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalį ir tinkamai informuoti vartotoją apie joje numatytas jo teises reiškia ir nacionalinio teismo pareigą ex officio priteisti visą grąžintiną sumą, viršijančią vartotojo reikalaujamą sumą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar, esant tokioms aplinkybėms, principo, pagal kurį ieškinio dalyką apibrėžia šalys, ir ne ultra petita principo taikymas prieštarautų veiksmingai vartotojų apsaugai.

63.

Šiuo klausimu reikia paaiškinti, kad teismas ex officio taiko teisę, neperžengdamas savo kompetencijos ir nagrinėjamo ginčo dalyko ribų. Todėl svarbu atskirti du skirtingus teismo įgaliojimų aspektus. Vienas dalykas yra pripažinti teismo įgaliojimus ex officio taikyti nuostatas, skirtas vartotojų apsaugai, ir tinkamai informuoti vartotoją apie jose numatytas jo teises. Visai kas kita – pripažinti teismo įgaliojimus, tinkamai informavus vartotoją, peržengti ginčo dalyko ribas ir ex officio priteisti daugiau, nei vartotojas reikalavo.

64.

Visos suinteresuotosios šalys pabrėžė pagrindinio principo, pagal kurį ieškinio dalyką apibrėžia šalys, svarbą ( 49 ). Pažymėtina, kad vartotojų teisės taikymo ex officio doktrina reiškia tik būtiną tokio principo patikslinimą, siekiant ištaisyti disbalansą tarp vartotojo ir profesionalo. Ja nesiekiama nepaisyti pagrindinių civilinio proceso principų arba sukurti „paternalistinį“ teismą ( 50 ). Teisingumo Teismas Sprendime Lintner ( 51 ) konstatavo, kad apsaugos, kurią nacionalinis teismas turi suteikti vartotojui savo iniciatyva imdamasis veiksmų, veiksmingumas „negali būti toks, kad būtų nepaisoma šalių pretenzijose apibrėžtų ginčo dalyko ribų arba jos būtų peržengiamos, taigi šis nacionalinis teismas neturi išplėsti šio ginčo taip, kad viršytų jam pateiktus reikalavimus ir pagrindus“. Priešingu atveju būtų nepaisoma ne ultra petita principo, nes teisėjui būtų leidžiama nepaisyti šalių reikalavimuose ir pagrinduose nustatytų ginčo dalyko ribų arba jas peržengti ( 52 ).

65.

Taip pat pažymėtina, kad Teisingumo Teismas ypatingą reikšmę teikia vartotojo per procedūrą išreikštiems pageidavimams. Teisingumo Teismas dėl nacionalinio teismo pareigos panaikinti (prireikus ex officio) nesąžiningas sąlygas pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį nurodė, kad minėtas teismas neprivalo netaikyti nagrinėjamos sąlygos, jei šio teismo informuotas vartotojas neketina remtis tuo, kad sąlyga yra nesąžininga ir neprivaloma, taip duodamas laisvą ir pakankamai informacija pagrįstą sutikimą dėl nagrinėjamos sąlygos taikymo ( 53 ).

66.

Taigi Sąjungos vartotojų teisėje nustatyta ir vartotojų naudai įvesta apsaugos sistema negali būti jiems primesta. Vadinasi, jeigu vartotojas pageidauja nesiremti šia apsaugos sistema, ji nėra taikoma ( 54 ). Vartotojas gali nesutikti, kad jo atveju teisė būtų taikoma ex officio ( 55 ).

67.

Tais pačiais argumentais reikėtų remtis kalbant apie apsaugos sistemą, nustatytą Direktyvoje 2015/2302. Taigi, jeigu vartotojas, teismo tinkamai informuotas apie jo teises ir procesines priemones joms apginti, nenori remtis šia apsauga, veiksmingumo principas negali būti išplėstas taip, kad nacionalinis teismas būtų įpareigotas išplėsti ieškinio reikalavimus ir pažeisti ne ultra petita principą.

68.

Per posėdį teisėjų kolegija pateikė klausimų ir pastabų dėl pagrįstų priežasčių, kuriomis remiantis gali būti paaiškintas vartotojo sprendimas reikalauti mažesnės sumos nei ta, kurią jis turi teisę gauti. Iš tiesų, nelygu teisės sistema, toks sprendimas gali būti siejamas su taikytina procedūra ( 56 ). Taip pat negalima atmesti, kad gali būti remiamasi asmeniniais sumetimais ( 57 ). Esant tokioms aplinkybėms, jeigu vartotojas nesiima jokių veiksmų po to, kai nacionalinis teismas jį informavo apie jo teises ir priemones šioms teisėms apginti, galima daryti pagrįstą išvadą, kad jis laisva valia ir turėdamas pakankamai informacijos pasirinko palaikyti pradinį reikalavimą.

69.

Vis dėlto, kaip Komisija nurodė per posėdį, pagrindinėje byloje aptariamu atveju negalima manyti, kad vartotojas, nepateikęs pastabų dėl nacionalinio teismo iškeltų klausimų, laisva valia ir turėdamas pakankamai informacijos pasirinko palaikyti pradinį reikalavimą. Kaip jau buvo pažymėta ( 58 ), iš bylos medžiagos aiškiai nematyti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išaiškino vartotojui jo teises ir procesines priemones, kuriomis jis gali pasinaudoti, kad apgintų savo teises.

70.

Taip pat svarbu pažymėti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog nacionaliniai teismai neturi bendros pareigos peržengti ginčo ribas ir priteisti daugiau ar ką nors kita, nei buvo prašoma. Konkrečiai tai pasakytina apie vartotojo teisę reikalauti grąžinti pagal nesąžiningą sutarties sąlygą nepagrįstai sumokėtas sumas. Turi būti susiklosčiusios specifinės ir išskirtinės aplinkybės, rodančios, kad iš vartotojo atimtos procesinės priemonės, leidžiančios jam ginti savo teises pagal Sąjungos vartotojų teisę ( 59 ).

71.

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad nacionaliniai teismai iš esmės neprivalo ex officio įskaityti mokėjimų, nepagrįstai atliktų pagal nesąžiningą sąlygą, į likusią pagal sutartį mokėtiną sumą, tačiau jie turi laikytis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų ( 60 ).

72.

Taigi iš jurisprudencijos matyti, kad veiksmingumo ir veiksmingos teisminės apsaugos principai nacionalinių teismų neįpareigoja nepaisyti ar peržengti šalių reikalavimuose nustatytus ginčo dalyko apribojimus. Vis dėlto pagal šiuos principus turi būti prieinamos veiksmingos priemonės, leidžiančios vartotojui apginti savo teises ir reikalauti to, į ką jis turi teisę.

73.

Dėl to kyla klausimas, ar tokiomis veiksmingomis procesinėmis priemonėmis buvo galima pasinaudoti pagrindinėje byloje aptariamu atveju. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta tik nacionalinės teisės nuostata, kurioje įtvirtintas ginčo nekintamumo principas (LEC 412 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto nacionalinis teismas detaliai nenurodė, kaip konkrečiai šis principas taikomas Ispanijos teisės sistemoje ( 61 ). Jis taip pat nedetalizavo, ar dėl galimo ieškinio reikalavimų padidinimo tektų pakeisti jurisdikciją turintį teismą arba taikytiną procedūrą. Taigi nacionalinėje proceso teisėje turi būti nustatytos procesinės priemonės, kurias taikydamas vartotojas gali pasinaudoti teise reikalauti visos atliktų mokėjimų sumos, laikydamasis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų. Tai gali būti, pavyzdžiui, naujo ieškinio pareiškimas arba ginčo, dėl kurio kreiptasi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, dalyko išplėtimas šiam teismui pasiūlius ( 62 ). Šiuo klausimu primintina, kad aplinkybė, jog vykstant ypatingai procedūrai taikomi tam tikri procesiniai reikalavimai, kurių vartotojas turi paisyti, kad galėtų apginti savo teises, nereiškia, kad jam netaikoma veiksminga teisminė apsauga ( 63 ). Vis dėlto, kaip jau minėjau, procesinės priemonės, kuriomis galima pasinaudoti siekiant apginti šias teises, turėtų užtikrinti veiksmingą teisminę apsaugą.

74.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalis, siejama su SESV 114 ir 169 straipsniais, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama taikyti nacionalinio teismo proceso principų, pagal kuriuos ginčą nagrinėjantis nacionalinis teismas negali ex officio priteisti vartotojui visos jam priklausančios grąžintinos sumos tuo atveju, kai vartotojas reikalauja mažesnės sumos. Vis dėlto nacionalinis teismas privalo ex officio taikyti Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalį, kai jam žinomos visos tam reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės ir jeigu laikomasi rungimosi principo. Konkrečiai kalbant, nacionalinis teismas privalo tinkamai informuoti vartotoją apie teises, kurias šis turi pagal šią nuostatą, ir apie procesines priemones, kuriomis galima pasinaudoti siekiant apginti šias teises, jeigu šiomis priemonėmis užtikrinama veiksminga teisminė apsauga.

75.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Juzgado de Primera Instancia no 5 de Cartagena (Kartachenos pirmosios instancijos teismas Nr. 5, Ispanija) prejudicinius klausimus: