Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2022 m. liepos 14 d.(1)
Bylos C‑31/22 P(I), C‑32/22 P(I) ir C‑74/22 P(I)
Atlas Copco Airpower,
Atlas Copco AB [C‑31/22 P(I)]
Anheuser-Busch Inbev,
Ampar [C‑32/22 P(I)]
Soudal NV,
Esko-Graphics BVBA [C‑74/22 P(I)]
prieš
Magnetrol International
ir Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – Įstojimas į bylą – Apeliacinis skundas dėl įstojimo į bylą – Leidimas įstoti į bylą per apeliacinį procesą dėl Bendrojo Teismo sprendimo – Šio sprendimo panaikinimas ir bylos grąžinimas Bendrajam Teismui – Bendrojo Teismo netiesioginis atsisakymas pripažinti šalis, kurios įstojo į apeliacinę bylą, proceso šalimis grąžinus bylą“
I. Įvadas
1. Šiose bylose aiškiai keliamas naujas klausimas dėl įstojusios į bylą šalies statuso, kurį Teismas pripažino apeliacinio skundo nagrinėjimo etape, išsaugojimo, kai byla grąžinama Bendrajam Teismui. Teisingumo Teismui taip pat suteikiama galimybė priimti sprendimą dėl apeliacinių skundų, pateiktų dėl sprendimų atmesti prašymą įstoti į bylą, priimtinumo taisyklių.
II. Teisinis pagrindas
A. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutas
2. Protokolo (Nr. 3) dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto (toliau – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutas) 39 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:
„Teisingumo Teismo pirmininkas, pasinaudodamas sumarine bylos nagrinėjimo tvarka, kuri nustatoma procedūros reglamentu ir kuri tiek, kiek būtina, gali skirtis nuo kai kurių šio Statuto taisyklių, pateiktų pareiškimų atžvilgiu gali priimti nutarimą sustabdyti akto taikymą, kaip numatyta [SESV] 278 straipsnyje ir EAEB sutarties 157 straipsnyje, arba paskirti laikinąsias apsaugos priemones pagal [SESV] 279 straipsnį, arba sustabdyti priverstinį sprendimo vykdymą laikantis [SESV] 299 straipsnio ketvirtosios pastraipos ar EAEB sutarties 164 straipsnio trečiosios pastraipos.“
3. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio pirmoje, antroje ir ketvirtoje pastraipose nustatyta:
„Valstybės narės ir Sąjungos institucijos gali įstoti į Teisingumo Teisme nagrinėjamas bylas.
Tokia pat teise gali pasinaudoti ir Sąjungos įstaigos ir organai bei kiti asmenys, galintys įrodyti suinteresuotumą Teisingumo Teismui pateiktos bylos baigtimi. Fiziniai ar juridiniais asmenys negali įstoti į bylas tarp valstybių narių, Sąjungos institucijų arba valstybių narių ir Sąjungos institucijų.
<...>
Prašyme įstoti į bylą nurodomi paaiškinimai gali būti pateikiami tik vienos iš šalių reikalavimams paremti.“
4. Šio statuto 56 straipsnio pirmoje ir trečioje pastraipose numatyta:
„Apeliacinį skundą Teisingumo Teismui galima paduoti per du mėnesius nuo apskundžiamo sprendimo pranešimo dėl Bendrojo Teismo galutinių sprendimų ir to Teismo sprendimų, tik iš dalies išsprendžiančių esminius klausimus arba išsprendžiančių procesinius klausimus, susijusius su kompetencijos [nebuvimu arba nepriimtinumu grindžiamu prieštaravimu].
<...>
Išskyrus bylas, susijusias su Sąjungos ir jų tarnautojų ginčais, apeliacinį skundą taip pat gali paduoti valstybės narės ir Sąjungos institucijos, neįstojusios į Bendrojo Teismo nagrinėjamą bylą. Tokių valstybių narių ir Sąjungos institucijų padėtis yra tokia pat, kaip ir pirmoje instancijoje į bylą įstojusių valstybių narių ar institucijų.“
5. Minėto statuto 57 straipsnyje įtvirtinta:
„Kiekvienas asmuo, kurio prašymą įstoti į bylą Bendrasis Teismas atmetė, per dvi savaites nuo pranešimo apie prašymą atmetantį sprendimą gali paduoti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui.
Bylos šalys bet kurį Bendrojo Teismo sprendimą, priimtą vadovaujantis [SESV] 278 ar 279 straipsniu arba 299 straipsnio ketvirtąja pastraipa arba EAEB sutarties 157 straipsniu arba 164 straipsnio trečiąja pastraipa, Teisingumo Teismui gali apskųsti per du mėnesius nuo pranešimo apie juos dienos.
Šio straipsnio pirmose dviejose pastraipose paminėtas apeliacinis skundas nagrinėjamas ir sprendžiamas 39 straipsnyje nustatyta tvarka.“
6. To paties statuto 61 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose numatyta:
„Jei apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo sprendimą panaikina. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima padaryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.
Grąžinus bylą Bendrajam Teismui, Teisingumo Teismo sprendimas teisės klausimais tam teismui yra privalomas.“
B. Teisingumo Teismo procedūros reglamentas
7. Teisingumo Teismo procedūros reglamento 172 straipsnyje „Atsiliepimą į apeliacinį skundą galinčios pateikti šalys“ nurodyta:
„Bet kuri iš atitinkamos Bendrojo Teismo nagrinėtos bylos šalių, turinti suinteresuotumą, kad apeliacinis skundas būtų patenkintas arba atmestas, gali per du mėnesius nuo apeliacinio skundo įteikimo pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsiliepimo į skundą pateikimo terminas nepratęsiamas.“
C. Bendrojo Teismo procedūros reglamentas
8. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 1 straipsnio 2 dalies c punkte nurodyta:
„2. Taikant šį reglamentą:
<...>
c) „šalis“ arba „šalys“ – kai terminas vartojamas be papildomų žodžių – bet kuri bylos šalis, įskaitant įstojusias į bylą šalis;
<...>“
9. Procedūros reglamento 142 straipsnyje „Įstojimo į bylą dalykas ir pasekmės“ numatyta:
„1. Į bylą įstoti galima tik vienos iš pagrindinių šalių visiems reikalavimams ar jų daliai palaikyti. Įstojus į bylą neįgyjama tokių pačių procesinių teisių, kurios suteikiamos pagrindinėms šalims, visų pirma – teisės prašyti surengti teismo posėdį.
2. Pagrindinio ginčo atžvilgiu įstojimas į bylą yra papildomas. Jis netenka savo dalyko, kai byla išbraukiama iš Bendrojo Teismo registro šaliai atsisakius reikalavimų ar pagrindinėms šalims susitarus, ar pripažinus ieškinį nepriimtinu.
3. Įstojusi į bylą šalis pripažįsta ginčą byloje tokį, koks jis yra jos įstojimo į bylą metu.“
10. Procedūros reglamento 143 straipsnio „Prašymas įstoti į bylą“ 1 dalyje numatyta:
„1. Prašymas įstoti į bylą pateikiamas per šešias savaites nuo 79 straipsnyje nurodyto pranešimo paskelbimo dienos.“
11. To paties procedūros reglamento 217 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Jei Teisingumo Teismo vėliau panaikinti sprendimas ar nutartis buvo priimti po to, kai Bendrajame Teisme buvo baigta rašytinė proceso dalis dėl bylos esmės, Bendrajame Teisme nagrinėtos bylos šalys per du mėnesius nuo Teisingumo Teismo sprendimo arba nutarties įteikimo gali pateikti pastabas raštu dėl iš Teisingumo Teismo sprendimo ar nutarties darytinų išvadų ginčui išspręsti. Šis terminas negali būti pratęstas.“
12. To paties reglamento 219 straipsnyje „Bylinėjimosi išlaidos“ įtvirtinta:
„Bendrasis Teismas sprendžia bylinėjimosi išlaidų, susijusių su jo nagrinėtomis bylomis, ir bylinėjimosi išlaidų, susijusių su Teisingumo Teismo nagrinėtais apeliaciniais skundais, klausimus.“
III. Ginčų aplinkybės
13. 2016 m. sausio 11 d. Komisijos sprendime (ES) 2016/1699 dėl valstybės pagalbos schemos, susijusios su pelno perviršio neapmokestinimu SA.37667 (2015/C) (ex 2015/NN)[,] kurią įgyvendino Belgija (OL L 260, 2016, p. 61, toliau – ginčijamas sprendimas), Europos Komisija nustatė, kad Belgijos Karalystės leidimai neapmokestinti yra pagalbos schema, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, kuri yra nesuderinama su vidaus rinka ir įgyvendinta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį. Be to, Komisija nurodė iš pagalbos gavėjų, kurių galutinį sąrašą turi vėliau nustatyti Belgijos Karalystė, susigrąžinti taip suteiktą pagalbą.
IV. Procesas Bendrajame Teisme, procesas Teisingumo Teisme ir šalių pateikti reikalavimai
14. 2016 m. kovo 22 d. ir gegužės 25 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Belgijos Karalystės ir Magnetrol International NV ieškinius dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.
15. Bendrasis Teismas nusprendė sujungti bylas Belgija / Komisija (T‑131/16) ir Magnetrol International / Komisija (T‑263/16), kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas galutinis sprendimas.
16. 2019 m. vasario 14 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimu Belgija ir Magnetrol International / Komisija (T‑131/16 ir T‑263/16, EU:T:2019:91) ginčijamas sprendimas buvo panaikintas.
17. 2019 m. balandžio 24 d. Komisija pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo.
18. 2019 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimis Soudal NV, Esko-Graphics BVBA, Flir Systems Trading Belgium BVBA, Anheuser-Busch InBev SA/NV, Ampar BVBA, Atlas Copco Airpower SAS, Atlas Copco AB, Wabco Europe BVBA ir Celio International NV buvo leista įstoti į bylą palaikyti Magnetrol International reikalavimų.
19. 2021 m. rugsėjo 16 d. Sprendime Komisija / Belgija ir Magnetrol International (C‑337/19 P, EU:C:2021:741) Teisingumo Teismas:
– panaikino 2019 m. vasario 14 d. Bendrojo Teismo sprendimą Belgija ir Magnetrol International / Komisija (T‑131/16 ir T‑263/16, EU:T:2019:91),
– atmetė ieškinio pirmąjį ir antrąjį pagrindus byloje T‑131/16 ir ieškinio pirmąjį pagrindą ir trečiojo pagrindo pirmą dalį byloje T‑263/16,
– grąžino bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl ieškinio trečiojo-penktojo pagrindų byloje T‑131/16 ir ieškinio antrojo pagrindo, trečiojo pagrindo antros ir trečios dalies ir ketvirtojo pagrindo byloje T‑263/16, ir
– atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
20. Soudal ir Esko-Graphics, taip pat Atlas Copco Airpower ir Atlas Copco, Anheuser-Busch Inbev ir Ampar pateikė Bendrajam Teismui pastabas dėl išvadų, kurios siekiant išspręsti ginčą turi būti padarytos remiantis 2021 m. rugsėjo 16 d. Sprendimu Komisija / Belgija ir Magnetrol International (C‑337/19 P, EU:C:2021:741), atitinkamai 2021 m. lapkričio 16 ir 25 d. raštais.
21. 2021 m. gruodžio 17 d. Atlas Copco Airpower, Atlas Copco, Anheuser-Busch Inbev, Ampar Soudal ir Esko-Graphics gavo 2021 m. gruodžio 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarijos raštą, jame buvo pranešta, kad bylą nagrinėjančios Bendrojo Teismo kolegijos pirmininkas nusprendė neįtraukti šių pastabų į bylos medžiagą, nes jos nėra dokumentas, numatytas Bendrojo Teismo procedūros reglamente.
22. 2021 m. gruodžio 29 d. Bendrojo Teismo pirmininkui ir jo nariams skirtu raštu šios šešios bendrovės, remdamosi 2019 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartyje Komisija / Belgija ir Magnetrol International (C‑337/19 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:30) išdėstytais motyvais ir Bendrojo Teismo jurisprudencija, paprašė, pirma, ištaisyti „klaidą“ (oversight), kurią Bendrasis Teismas padarė, kai atsisakė įtraukti jų pastabas į bylos medžiagą, ir, antra, patvirtinti jų, kaip įstojusių į bylą Bendrajame Teisme šalių, statusą.
23. Šiame rašte šešios bendrovės paprašė pateikti joms atsakymą per penkias dienas, nes gali būti priverstos per nustatytą terminą pateikti apeliacinį skundą dėl galimo netiesioginio atsisakymo suteikti joms įstojusios į šią bylą šalies statusą.
24. 2022 m. sausio 10 d. Atlas Copco Airpower ir Atlas Copco, taip pat Anheuser-Busch Inbev ir Ampar pateikė apeliacinius skundus atitinkamai bylose C‑31/22 P ir C‑32/22 P.
25. 2022 m. sausio 11 d. raštu Bendrojo Teismo kancleris patvirtino, kad gavo 2021 m. gruodžio 29 d. Soudal ir Esko-Graphics raštą, ir atkreipė jų dėmesį į tai, kad Bendrojo Teismo procedūros reglamente nenumatyta šalių, kurioms leista įstoti į Teisingumo Teisme nagrinėtą bylą C‑337/19 P, galimybės pateikti pastabas byloje T‑263/16 RENV.
26. 2022 m. sausio 28 d. Soudal ir Esko-Graphics pateikė apeliacinį skundą byloje C‑74/22 P.
27. Atlas Copco Airpower ir Atlas Copco Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti joms skirtame 2021 m. gruodžio 6 d. Bendrojo Teismo rašte pateiktą sprendimą ir
– nurodyti, kad Atlas Copco Airpower ir Atlas Copco išsaugo įstojusių į bylą šalių statusą byloje T‑263/16 RENV po to, kai Teisingumo Teismas grąžino šią bylą Bendrajam Teismui.
28. Anheuser-Busch Inbev ir Ampar Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti joms skirtame 2021 m. gruodžio 6 d. Bendrojo Teismo rašte pateiktą sprendimą ir
– nurodyti, kad Anheuser-Busch Inbev ir Ampar išsaugo įstojusių į bylą šalių statusą byloje T‑263/16 RENV po to, kai Teisingumo Teismas grąžino šią bylą Bendrajam Teismui.
29. Soudal ir Esko-Graphics Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti joms skirtame 2021 m. gruodžio 6 d. Bendrojo Teismo rašte pateiktą sprendimą,
– nurodyti įtraukti jų rašytines pastabas į bylos medžiagą ir
– konstatuoti, kad Soudal ir Esko-Graphics išsaugo įstojusių į bylą šalių statusą byloje T‑263/16 RENV po to, kai Teisingumo Teismas grąžino šią bylą Bendrajam Teismui.
30. Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– pripažinti apeliacinius skundus nepriimtinais,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti apeliacinius skundus kaip nepagrįstus,
– priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.
31. Teismo posėdžio nebuvo surengta.
V. Analizė
A. Dėl priimtinumo
1. Dėl apeliacinių skundų bylose C‑31/22 P ir C‑32/22 P priimtinumo
32. Komisija teigia, kad apeliaciniai skundai bylose C‑31/22 P ir C‑32/22 P nepriimtini tiek, kiek yra grindžiami Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 57 straipsniu. Pagal šią nuostatą galima apskųsti Bendrojo Teismo sprendimą, kuriuo atmetamas prašymas įstoti į bylą, tačiau šiose dviejose bylose Bendrasis Teismas nėra priėmęs tokio sprendimo. Bendrasis Teismas tik nusprendė neprijungti prie bylos T‑263/16 RENV medžiagos Atlas Copco Airpower ir Atlas Copco, taip pat Anheuser-Busch Inbev ir Ampar pateiktų rašytinių pastabų.
33. Iš karto reikia pritarti Komisijai, kad 2021 m. gruodžio 6 d. Bendrojo Teismo raštu Atlas Copco Airpower ir Atlas Copco, taip pat Anheuser-Busch Inbev ir Ampar buvo siekiama pranešti, kad jų pateiktos pastabos neįregistruotos, nes nelaikomos dokumentais, numatytais Bendrojo Teismo procedūros reglamente. Be to, nustatyta, kad Atlas Copco Airpower ir Atlas Copco, taip pat Anheuser-Busch Inbev ir Ampar oficialiai nepateikė prašymų įstoti į bylą. Taigi, formaliai vertinant, ginčijamame rašte nurodytu sprendimu nėra atmestas prašymas įstoti į bylą ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis negali būti skundžiamas apeliacine tvarka pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 57 straipsnį.
34. Vis dėlto manau, kad tokio formalistinio šios nuostatos aiškinimo nepakanka. Atsižvelgiant į labai specifines šių bylų aplinkybes, kurioms būdinga, be kita ko, tai, kad aptariamos bendrovės galėjo teisėtai manyti, jog išsaugo turėtą įstojusios į bylą šalies statusą grąžinus bylą, vien tai, kad Bendrojo Teismo sprendime aiškiai nėra atsisakoma suteikti įstojusios į bylą šalies statusą, mano nuomone, savaime neleidžia atmesti galimybės, kad iš tikrųjų netiesiogiai buvo atsisakyta.
35. Iš tiesų Atlas Copco Airpower ir Atlas Copco, taip pat Anheuser-Busch Inbev ir Ampar pateikė Bendrajame Teisme pastabas, „remdamosi Bendrojo Teismo procedūros reglamento 217 straipsnio 1 dalimi“, kurioje minimos jame nagrinėtos bylos šalys. Šia prasme jos turi tokį statusą kaip į bylą įstojusios šalys.
36. Tokiomis aplinkybėmis Bendrojo Teismo sprendimu neįtraukti šių pastabų į bylos medžiagą netiesiogiai, bet tikrai, paneigiamas Atlas Copco Airpower ir Atlas Copco, taip pat Anheuser-Busch Inbev ir Ampar, kaip įstojusių į bylą šalių, statusas.
37. Toks netiesioginis sprendimas, kuris, mano nuomone, sukelia tokių pačių padarinių kaip ir sprendimas atmesti prašymą įstoti į bylą arba sprendimas, kuriuo užbaigiamas įstojimas į bylą, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 57 straipsnį gali būti skundžiamas apeliacine tvarka, kaip ir pastarasis sprendimas.
38. Juo labiau kad iš tikrųjų tik mano siūlomas šios nuostatos aiškinimas gali užtikrinti prašymą įstoti į bylą pateikusių šalių, kurių, kaip įstojusių į bylą šalių, statusas buvo pripažintas Teisingumo Teisme, teisminę apsaugą, ir in fine užtikrinti šio Statuto 40 straipsnyje įtvirtintos teisės įstoti į bylą veiksmingumą, kai jos negali pasinaudoti jokiomis kitomis teisių gynimo priemonėmis.
39. Viena vertus, manau, jog negalima reikalauti, kad šalis, įgijusi įstojusios į bylą šalies statusą Teisingumo Teisme, pateiktų Bendrajame Teisme oficialų prašymą įstoti į bylą tik tam, kad vėliau galėtų pateikti apeliacinį skundą dėl sprendimo, kuriuo šis prašymas būtų atmestas; tai būtų daroma nuolat. Iš tikrųjų teisė pateikti prašymą būtų prarandama dėl suėjusio termino, nes greičiausiai jis nebūtų pateiktas per šešias savaites nuo pranešimo apie atitinkamą ieškinį, kaip numatyta Bendrojo Teismo procedūros reglamento 143 straipsnyje.
40. Kita vertus, skundas dėl Bendrojo Teismo sprendimo nutraukti bylos nagrinėjimą taip pat nėra galimas teisių gynimo būdas, nes tokį skundą gali pareikšti tik Bendrajame Teisme nagrinėjamos bylos šalys, taigi šalys, kurių, kaip įstojusių į bylą Bendrajame Teisme, statusas jau buvo pripažintas.
41. Šiomis aplinkybėmis manau, kad apeliacinius skundus bylose C‑31/22 P ir C‑32/22 P reikia pripažinti priimtinais.
2. Dėl apeliacinio skundo byloje C‑74/22 P priimtinumo
42. Komisija teigia, kad apeliacinis skundas byloje C‑74/22 P yra nepriimtinas. Pirma, ji pažymi, kad skundžiamas sprendimas nepriklauso nė vienai iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnyje nurodytų kategorijų, todėl Soudal ir Esko-Graphics negali grįsti savo apeliacinio skundo šia nuostata.
43. Antra, ji nurodo, kad net jei apeliacinis skundas galėtų būti perkvalifikuotas į „apeliacinį skundą, pateiktą pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 57 straipsnį“, o Komisija su tuo nesutinka, jis taip pat turėtų būti atmestas dėl tų pačių priežasčių kaip ir bylose C‑31/22 P ir C‑32/22 P. Komisijos nuomone, toks apeliacinis skundas bet kuriuo atveju yra pavėluotas.
44. Manau, kad apeliacinis skundas, kiek jis grindžiamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsniu, turi būti laikomas nepriimtinu, nes ginčijamu sprendimu neužbaigiamas procesas ir neišsprendžiamas atskirasis procesinis klausimas dėl kompetencijos nebuvimo arba nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.
45. Viena vertus, reikia konstatuoti, kad bylos T‑263/16 RENV nagrinėjimas Bendrajame Teisme tęsiamas priėmus ginčijamą sprendimą, kuriuo joks bylos aspektas neišsprendžiamas iš esmės.
46. Kita vertus, nors nesutarimai dėl prašymo įstoti į bylą yra atskirasis procesinis klausimas, vis dėlto jie nėra susiję su nepriimtinumu ar kompetencijos nebuvimu grindžiamais prieštaravimais, kurie yra vieninteliai atskirieji procesiniai klausimai, paminėti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnyje. Iš tiesų tiek Bendrajame Teisme, tiek Teisingumo Teisme nepriimtinumu ar kompetencijos nebuvimu grindžiamiems prieštaravimams taikomos specialios taisyklės(2); jais siekiama, kad teismas, į kurį kreiptasi, užbaigtų bylą, nepradėjęs jos nagrinėti iš esmės. Kadangi dėl jų gali būti užbaigtas procesas, buvo pasirinkta skundams dėl tokių sprendimų taikyti tokią pačią tvarką kaip ir skundams dėl sprendimų, kuriais procesas užbaigiamas teismui išnagrinėjus atitinkamą bylą iš esmės.
47. Vis dėlto su įstojimu į bylą susiję klausimai yra kitokio pobūdžio. Kaip pabrėžiama Bendrojo Teismo procedūros reglamente, pagrindinio ginčo atžvilgiu įstojimas į bylą yra papildomas(3) ir su juo susiję sprendimai jokiu būdu negali užbaigti pagrindinio ginčo.
48. Šiomis aplinkybėmis manau, kad ginčijamas sprendimas negali būti skundžiamas apeliacine tvarka pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį, todėl apeliacinis skundas byloje C‑74/22 P šiuo atžvilgiu turėtų būti pripažintas nepriimtinu.
49. Vis dėlto iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad teismas, siekdamas užtikrinti ieškinio veiksmingumą, remdamasis viso ieškinio vertinimu gali aiškinti ieškinį plačiau, nei aiškiai nurodė ieškovas(4). Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas, neapsiribodamas apeliantės nurodytu pagrindu, jau išnagrinėjo du alternatyvius apeliacinio skundo pagrindus(5).
50. Manau, jog siekdamas, kad apeliacinis skundas būtų veiksmingas, Teisingumo Teismas gali kvalifikuoti nagrinėjamą apeliacinį skundą kaip „apeliacinį skundą, pateiktą pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 57 straipsnį“, nes iš šalių reikalavimų aišku, kad šiame apeliaciniame skunde jos skundžia Bendrojo Teismo sprendimą, kuriuo atsisakyta suteikti joms įstojusios į bylą šalies statusą.
51. Vis dėlto toks perkvalifikavimas, mano nuomone, neleidžia pripažinti apeliacinio skundo byloje C‑74/22 P priimtinumo. Pritariu Komisijai, kad šis apeliacinis skundas bet kuriuo atveju pateiktas pavėluotai.
52. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 57 straipsnį Soudal ir Esko-Graphics turėjo pateikti apeliacinį skundą per dvi savaites nuo sprendimo atmesti prašymą įstoti į bylą arba sprendimo užbaigti įstojimą į bylą priėmimo dienos, dėl nuotolių pratęsus šį terminą fiksuotu dešimties dienų laikotarpiu.
53. Aptariamas sprendimas atmesti prašymą pateiktas 2021 m. gruodžio 6 d. Bendrojo Teismo rašte, apie kurį šalims buvo pranešta 2021 m. gruodžio 17 d. Iš tiesų būtent šiuo raštu Bendrasis Teismas netiesiogiai, bet tikrai, paneigė Soudal ir Esko-Graphics, kaip įstojusių į bylą šalių, statusą, todėl apeliacinis skundas turėjo būti pateiktas ne vėliau kaip 2022 m. sausio 10 d.
54. Taigi, manau, kad apeliacinis skundas yra nepriimtinas dėl to, kad pateiktas per vėlai.
55. Šios išvados nepaneigia jokie šalių argumentai, susiję, pirma, su tuo, kad atskaitos taškas, nuo kurio skaičiuojamas apeliacinio skundo pateikimo terminas, yra ne 2021 m. gruodžio 6 d. raštas, o 2022 m. sausio 11 d. raštas, ir, antra, su tuo, kad Soudal ir Esko-Graphics padarė atleistiną klaidą.
56. Pirma, dėl termino apeliaciniam skundui pateikti pradžios reikia pažymėti, kad antrasis 2022 m. sausio 11 d. Bendrojo Teismo raštas yra tik patvirtinamojo pobūdžio. Pagal suformuotą jurisprudenciją sprendimas laikomas tik patvirtinančiu ankstesnį sprendimą, jeigu jame, palyginti su ankstesniu aktu, nėra nė vieno naujo fakto ir iki jo priėmimo asmens, kuriam skirtas šis ankstesnis aktas, situacija nebuvo nagrinėjama iš naujo(6).
57. 2022 m. sausio 11 d. raštas yra atsakymas į Soudal ir Esko-Graphics prašymą patvirtinti jų tolesnį dalyvavimą procese kaip įstojusių į bylą šalių; jame Bendrasis Teismas tik pakartoja 2021 m. gruodžio 6 d. rašte pateiktas išvadas. Be to, reikia pažymėti, kad atsakydamos į Teisingumo Teismo klausimus pačios Soudal ir Esko-Graphics nurodo, kad „antrasis raštas patvirtino pirmojo rašto turinį“.
58. Taigi 2022 m. sausio 11 d. raštas yra tik sprendimas, kuriuo patvirtintas 2021 m. gruodžio 6 d. raštas, todėl jis negali būti laikomas apeliacinio skundo pateikimo atskaitos tašku.
59. Antra, dėl to, kad buvo padaryta atleistina klaida, susijusi su terminu apeliaciniam skundui pateikti pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 57 straipsnį, Teisingumo Teismas nuosekliai laikosi nuomonės, kad nuo procesinių terminų taisyklių leidžianti nukrypti atleistinos klaidos sąvoka apima tik ypatingas aplinkybes, kuriomis atitinkama institucija elgėsi taip, kad jos veiksmai galėjo sukelti arba lemti tai, kad teisės subjektas, kuris elgėsi sąžiningai ir parodė tokį rūpestingumą, kokio reikalaujama iš įprastai informuoto subjekto, pagrįstai susipainiojo(7).
60. Mano nuomone, tokių aplinkybių nėra. 2021 m. gruodžio 6 d. rašte pateiktas Bendrojo Teismo sprendimas iš tikrųjų yra neaiškus, nes juo tiesiogiai nėra atsisakoma suteikti Soudal ir Esko-Graphics įstojusių į bylą šalių statusą. Vis dėlto vien šio neaiškumo nepakanka tam, kad teisės subjektas, kuris elgėsi sąžiningai ir parodė tokį rūpestingumą, kokio reikalaujama iš įprastai informuoto subjekto, galėtų pagrįstai susipainioti.
61. Visų pirma reikia pažymėti, kad Soudal ir Esko-Graphics, atsakydamos į 2021 m. gruodžio 6 d. Bendrojo Teismo raštą, pateikė jam prašymą ištaisyti trūkumą, dėl kurio jų pastabos nebuvo priimtos, ir patvirtinti jų, kaip į bylą įstojusių šalių, statusą.
62. Taip pat reikia pabrėžti, kad 2021 m. gruodžio 29 d. Bendrajam Teismui skirtame rašte Soudal ir Esko-Graphics paprašė Bendrojo Teismo per penkias dienas atsakyti į jų prašymą patvirtinti jų, kaip suinteresuotųjų šalių, statusą, nes, Bendrajam Teismui atsisakius tai padaryti, jos gali būti „priverstos per nustatytą terminą pateikti apeliacinį skundą dėl netiesioginio sprendimo atsisakyti suteikti joms įstojusios į bylą šalies statusą“.
63. Taigi iš to darytina išvada, kad Soudal ir Esko-Graphics ne tik teisingai suprato 2021 m. gruodžio 6 d. Bendrojo Teismo raštą kaip netiesiogiai, bet tikrai paneigiantį suinteresuotosios šalies statusą, bet ir, svarbiausia, kad jos puikiai žinojo apie tokio sprendimo apskundimo terminus, nes pirminis jų ketinimas buvo padaryti tai per nustatytą terminą.
64. Taigi tai, kad šis apeliacinis skundas buvo pateiktas praleidus šiuos terminus, yra ne atleistinos klaidos, padarytos dėl 2021 m. gruodžio 6 d. rašte pateikto Bendrojo Teismo sprendimo neaiškumo, bet vien Soudal ir Esko-Graphics elgesio rezultatas.
65. Šiomis aplinkybėmis manau, kad apeliacinį skundą byloje C‑74/22 P reikia atmesti kaip nepriimtiną dėl to, kad jis pateiktas pavėluotai.
B. Dėl esmės
66. Iš karto noriu pabrėžti, kad samprotavimai dėl bylos esmės, kuriuos dabar išdėstysiu, taikomi tik byloms C‑31/22 P ir C‑32/22 P, nes apeliacinis skundas byloje C‑74/22 P, mano nuomone, turi būti pripažintas nepriimtinu. Vis dėlto norėčiau pažymėti, kad tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nesutiktų su mano analize, toliau pateikti samprotavimai taikytini ir toje byloje.
67. Grįsdamos savo apeliacinius skundus Atlas Copco Airpower, Atlas Copco, Anheuser-Busch Inbev ir Ampar (toliau – apeliantės) nurodo vienintelį pagrindą, kurį sudaro dvi dalys. Pirmoje vienintelio pagrindo dalyje jos tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neatsižvelgė į savo paties jurisprudenciją, kurioje numatyta, kad šalys, kurioms leista įstoti į apeliacinį procesą, išsaugo savo statusą ir Bendrajam Teismui grąžintoje byloje. Antroje vienintelio pagrindo dalyje apeliantės taip pat teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Bendrojo Teismo procedūros reglamento 217 straipsnio 1 dalį. Apeliančių teigimu, iš Bendrojo Teismo jurisprudencijos matyti, jog ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „Bendrajame Teisme nagrinėtos bylos šalys“, nusakanti šalis, kurios turi teisę pateikti savo pastabas Teisingumo Teismui grąžinus bylą, apima ir šalis, kurioms leista įstoti į apeliacinį procesą.
68. Kadangi abiejose vienintelio pagrindo dalyse keliamas klausimas dėl įstojusios į bylą šalies statuso tęstinumo, nagrinėsiu jas kartu.
69. Savo analizę pradėsiu nurodydamas, kad nors įstojimui į bylą taikomose nuostatose nėra vieningos nuomonės dėl įstojusios į bylą šalies statuso tęstinumo klausimo (1 skyrius), vis dėlto jurisprudencijoje dėl įstojimo į bylą yra naudingos informacijos, patvirtinančios, kad įstojusios į bylą šalies statusas išsaugomas ir grąžinus bylą (2 skyrius). Norėčiau pabrėžti, kad, mano nuomone, tokį išsaugojimą taip pat lemia procesų dėl apeliacinio skundo ir dėl bylos grąžinimo funkcinis tęstinumas (3 skyrius). Galiausiai norėčiau pateikti tam tikrų samprotavimų dėl mano siūlomo sprendimo ir vadinamųjų „pavyzdinių“ bylų praktikos santykio (4 skyrius).
1. Dėl įstojimą į bylą reglamentuojančių nuostatų neaiškumo
70. Teisingumo Teisme pripažinto įstojusios į bylą šalies statuso tęstinumo bylos grąžinimo etape klausimas yra tiesiogiai susijęs su Bendrojo Teismo procedūros reglamento 217 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios bylos grąžinimo procedūrą po panaikinimo, aiškinimu.
71. Pagal šią nuostatą „Bendrajame Teisme nagrinėtos bylos šalys“ gali pateikti savo pastabas raštu dėl iš Teisingumo Teismo sprendimo grąžinti bylą(8) darytinų išvadų ginčui išspręsti, jei rašytinė proceso dalis dėl bylos esmės buvo baigta iki apeliacinio proceso pradžios. Nors sąvoka „Bendrajame Teisme nagrinėtos bylos šalys“ apima ir įstojusias į bylą Bendrajame Teisme šalis(9), reikia nustatyti, ar ji apima šalis, kurioms Teisingumo Teismas leido įstoti į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą.
72. Įstojimą į bylą reglamentuojančiose nuostatose nepateikiama aiškaus atsakymo į šį klausimą, o nesant aiškios nuostatos dėl įstojimo į bylą, kuriam pritarta per apeliacinį procesą, tęstinumo pagrįstai kyla klausimas, ar tai, kad nuostatose nieko nenurodyta, neturėtų būti aiškinama kaip netiesioginis patvirtinimas, jog pasibaigus procesui Teisingumo Teisme įstojimas į bylą nutrūksta.
73. Tokį aiškinimą galėtų patvirtinti tai, kad atitinkamose nuostatose expressis verbis patvirtinamas įstojimo į bylą tęstinumas panašiais atvejais. Viena vertus, nėra jokių abejonių, kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 217 straipsnio 1 dalį šalys, turinčios teisę įstoti į Bendrajame Teisme iš esmės nagrinėjamą bylą, turi teisę įstoti į grąžinamą bylą. Kita vertus, Teisingumo Teismo procedūros reglamento 172 straipsnyje numatyta, kad šalys, kurios įstojo į iš esmės Bendrajame Teisme nagrinėjamą bylą, gali įstoti į apeliacinę bylą, jeigu yra tuo suinteresuotos. Lygiavertės nuostatos nebuvimas priešingoje situacijoje, kuri vienareikšmiškai patvirtintų įstojimo į bylą, kuriam Teisingumo Teismas pritarė per apeliacinį procesą, tęstinumą, galėtų būti aiškinamas a contrario, kaip patvirtinantis įstojimo į bylą nutrūkimą.
74. Vis dėlto manau, kad su tokiu aiškinimu galima nesutikti. Visų pirma, iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antros pastraipos matyti, kad teisė įstoti į bylą priklauso nuo įstojančios į bylą šalies suinteresuotumo bylos baigtimi. Jei toks suinteresuotumas yra nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, o tokia galimybė aiškiai numatyta Teisingumo Teismo procedūros reglamento 172 straipsnyje, nėra pagrindo manyti, kad jis išnyksta grąžinus bylą, juo labiau kad bylos baigtis iš esmės vis dar lieka neaiški(10).
75. Tada, nors pagal siejamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ir 56 straipsnio trečios pastraipos nuostatas „privilegijuotos“ įstojančios į bylą šalys, t. y. valstybės narės ir Sąjungos institucijos, iš tiesų gali bet kada įstoti į apeliacinį procesą(11), remiantis šiomis nuostatomis a contrario negalima daryti išvados, kad neprivilegijuotos šalys niekada negali įstoti į bylą, bet galima padaryti išvadą, kad toks įstojimas priklauso nuo suinteresuotumo bylos baigtimi.
76. Galiausiai, atsižvelgiant į akivaizdų įstojusios į bylą šalies suinteresuotumą bylos baigtimi, kurį Teisingumo Teismas patvirtino apeliaciniame etape, galimybės naudingai pateikti naują prašymą įstoti į bylą grąžinamoje byloje nebuvimas, esant grėsmei, kad bus praleistas terminas(12), gali būti aiškinamas kaip netiesioginis įstojimo į bylą tęstinio pobūdžio patvirtinimas.
77. Tokiomis aplinkybėmis manau, kad remiantis vien šiomis nuostatomis negalima atsakyti į klausimą dėl įstojusios į bylą šalies statuso tęstinumo grąžinus bylą. Taigi toliau nagrinėsiu problemą, susijusią su įstojimo į bylą trukme, atsižvelgdamas į jurisprudenciją, kurioje, mano nuomone, yra duomenų, naudingų sprendžiant Teisingumo Teismui pateiktą klausimą.
2. Dėl jurisprudencijos, susijusios su įstojimo į bylą trukme
78. Iš pirmo žvilgsnio jurisprudencijoje siūlomi sprendimo variantai gali atrodyti prieštaringi. Tačiau jie yra nuosekliai susiję su suinteresuotumu bylos baigtimi, kuriuo grindžiama teisė įstoti į bylą.
79. Pirmasis iš šių sprendimo variantų išplaukia iš Bendrojo Teismo jurisprudencijos, kuria remiasi apeliantės; pagal ją šalys, kurioms leista įstoti į apeliacinį procesą, išsaugo savo statusą grąžinamoje byloje, todėl gali, be kita ko, pateikti savo pastabas dėl išvadų, darytinų iš Teisingumo Teismo sprendimo. Priešingai, nei savo rašytinėse pastabose teigia Komisija, šis sprendimo variantas grindžiamas ne dviem atskirais sprendimais, kuriuose jis buvo aiškiai įtvirtintas ir patvirtintas(13), bet gali būti kildinamas ir iš požiūrio į įstojusias į bylą šalis daugelyje Bendrajam Teismui perduotų bylų(14). Remiantis Bendrojo Teismo sprendime Ispanija ir kt. / Komisija(15) nurodytais motyvais, šis sprendimo variantas grindžiamas gero teisingumo vykdymo samprotavimais; pagal jį pirmenybė teikiama teisminių ginčų tęstinumui Teisingumo Teismui grąžinus bylą.
80. Pagal antrąjį jurisprudencijoje siūlomą sprendimo variantą bylos šalys gali remtis įstojimo į bylą, kuriam buvo pritarta ankstesniame proceso etape, nepriimtinumu. Tai, jog įstojusi į bylą šalis buvo gavusi leidimą, nereiškia, kad prašymo įstoti į bylą priimtinumą draudžiama iš naujo nagrinėti nagrinėjant bylą iš esmės(16) arba vykstant apeliaciniam procesui(17). Darytina išvada, kad teisė įstoti į bylą niekada neįgyjama galutinai ir gali būti kvestionuojama pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių prarandamas suinteresuotumas bylos baigtimi(18).
81. Reikia pažymėti, kad šie jurisprudencijoje siūlomi sprendimo variantai nėra aiškiai numatyti procedūrą Sąjungos teismuose reglamentuojančiuose nuostatose. Atvirkščiai, jie yra grindžiami logika, kuria vadovaujamasi pripažįstant teisę įstoti į bylą; šios teisės pripažinimas grindžiamas tiesioginiu ir esamu suinteresuotumu bylos baigtimi(19). Iš tiesų priežastis, dėl kurios Bendrasis Teismas gali pritarti šalių, kurioms buvo leista įstoti į bylą apeliacinėje instancijoje, įstojimui į grąžintą nagrinėti bylą, yra ta, kad šis suinteresuotumas iš principo išlieka iki galutinio ginčo išsprendimo. Būtent dėl to, kad pasikeitus aplinkybėms vykstant procesui tokio suinteresuotumo galėjo nebelikti, šalys bet kuriuo proceso metu gali ginčyti anksčiau patvirtinto prašymo įstoti į bylą priimtinumą.
82. Taigi iš įstojimą į bylą reglamentuojančių nuostatų ir jurisprudencijos matyti, kad dėl įstojusios į bylą šalies statuso suinteresuotoji šalis įgyja procesinę teisę ir atitinkamas procesines garantijas, atspindinčias jos suinteresuotumą bylos baigtimi, ir kad šis statusas gali būti kvestionuojamas vėliau pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių ji tokį suinteresuotumą praranda.
83. Jei Bendrojo Teismo sprendimas iš dalies panaikinamas ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo, šalis, kurios įstojimui buvo pritarta apeliacinėje instancijoje, iš esmės turėtų išsaugoti savo teisę įstoti į bylą, nes jos suinteresuotumas [bylos baigtimi] pasibaigus apeliaciniam procesui tikrai išlieka, kol byloje nėra priimta galutinio sprendimo.
3. Dėl funkcinio proceso tęstinumo grąžinant bylą
84. Šis išliekantis suinteresuotumas bylos baigtimi taip pat išplaukia iš funkcinio tęstinumo tarp proceso dėl apeliacinio skundo ir proceso dėl grąžintos bylos, nes remiantis pirmuoju daromos išvados antrajame.
85. Viena vertus, toks tęstinumas numatytas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 219 straipsnyje, nes jame Bendrajam Teismui paliekama teisė priimti sprendimą dėl į bylą įstojusios šalies apeliaciniame procese patirtų bylinėjimosi išlaidų, kadangi tai, ar įstojimas į bylą atnešė naudos, gali būti visapusiškai įvertinta tik priimant galutinį sprendimą byloje.
86. Kita vertus, manau, kad tokį tęstinumą lemia ir Teisingumo Teismo galimybė pasibaigus apeliaciniam procesui priimti sprendimą dėl bylos esmės, nes tik tuo atveju, kai toje bylos stadijoje to negalima padaryti, byla grąžinama Bendrajam Teismui. Taigi toks bylos grąžinimas visiškai priklauso nuo bylos Bendrajame Teisme eigos ir, mano nuomone, negalima laikyti, kad grąžinta byla nėra susijusi su apeliaciniu procesu, per kurį nurodoma ją grąžinti, nors laikoma, kad procesas, kai bylą nagrinėja Teisingumo Teismas, yra vienas.
87. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad jei į bylą įstojusios šalies statuso išsaugojimui grąžinus bylą nebūtų pritarta, tai neišvengiamai reikštų, kad į šalis, kurioms buvo leista įstoti į bylą Teisingumo Teisme, žiūrima nevienodai, atsižvelgiant į tai, kokioje stadijoje yra byla pasibaigus apeliaciniam procesui. Jei pasibaigus apeliaciniam procesui Teisingumo Teismas priima sprendimą dėl esmės, šalims, kurioms buvo leista įstoti į apeliacinį procesą, leidžiama įstoti į bylą, kol bus joje priimtas galutinis sprendimas. Priešingu atveju jos prarastų savo statusą procese dėl grąžintos bylos. Mano nuomone, toks į bylą įstojusių šalių teisių diferencijavimas yra visiškai nepagrįstas. Be to, jei po bylos grąžinimo būtų pateiktas antras apeliacinis skundas, dėl tokio sprendimo varianto Teisingumo Teisme galėtų būti du kartus iš eilės įstojama į bylą, o suinteresuotoji šalis būtų pašalinta iš svarstymų, kurie tuo metu vyktų Bendrajame Teisme. Panašu, kad iš to išplaukiantį bylos šalies statuso suskaidymą sunku pateisinti atsižvelgiant į bendrąją teisės įstoti į bylą struktūrą, kuri grindžiama įstojusios į bylą šalies suinteresuotumo bylos baigtimi vertinimu ir funkciniu tęstinumu tarp apeliacinio proceso ir proceso dėl gražinamos bylos.
88. Tokiomis aplinkybėmis sisteminiai samprotavimai, grindžiami jurisprudencijoje patvirtintų sprendimo variantų nuoseklumu ir tęstinumu tarp apeliacinio proceso ir vėlesnio bylos grąžinimo, mano nuomone, patvirtina tai, kad, Teisingumo Teismui grąžinus bylą, įstojimo į bylą statusas išsaugomas, nebent prarandamas suinteresuotumas įstoti į bylą dėl vėliau pasikeitusių aplinkybių.
4. Papildomi samprotavimai dėl „pavyzdinių bylų“ praktikos
89. Reikia priminti, kad pagal vadinamosiose „pavyzdinėse bylose“ taikomą praktiką konkreti byla turi būti nagrinėjama prioriteto tvarka, o panašių bylų nagrinėjimas sustabdomas, kol bus priimtas sprendimas toje byloje. Tokia praktika visų pirma siekiama sukoncentruoti teisminius ginčus ir užtikrinti vienodą ir veiksmingą panašių bylų nagrinėjimą, taip pat leisti sutaupyti Bendrojo Teismo pasitelktų išteklių.
90. Taigi požiūris į apeliantes nagrinėjamoje byloje gali būti paaiškintas Bendrojo Teismo siekiu užkirsti kelią galimiems vėlavimams, kuriuos lemia leidimas įstoti į bylą grąžinimo etape. Vis dėlto mano siūlomas sprendimas, manau, neturi įtakos bylos Magnetrol International / Komisija (T‑263/16), kurią Bendrasis Teismas įvardijo kaip pavyzdinę bylą ir į kurią apeliantės prašo leisti įstoti, pirmenybiniam statusui.
91. Visų pirma, man sunku sutikti su Komisijos argumentais, kad pritarimas įstojimui į pavyzdinę grąžintą bylą leistų „apeiti“ procesų bylose T‑278/16 ir T‑370/16, kurios buvo pradėtos pagal apeliančių pateikus ieškinius, sustabdymą. Prašymo įstoti į bylą priimtinumas turi būti vertinamas neatsižvelgiant į atitinkamos šalies, kaip pagrindinės šalies, statusą kitoje byloje, išskyrus atvejus, kai nuo tos bylos baigties priklauso jos suinteresuotumas įstojimu į bylą. Kalbant konkrečiai, pagal suformuotą jurisprudenciją tai, kad ieškovas praleido terminą ir dėl to negali ginčyti jam skirto sprendimo, pareikšdamas tiesioginį ieškinį, netrukdo jam įstoti į kito asmens, kuriam skirtas tas pats sprendimas, pradėtą bylą(20). Nors tokiomis sąlygomis patvirtintas prašymas įstoti į bylą nelaikomas bandymu apeiti ieškinio pareiškimo terminą, taip yra todėl, kad prašymo įstoti į bylą priimtinumas vertinamas atsižvelgiant tik į ieškovo suinteresuotumą bylos baigtimi.
92. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad siekis užtikrinti veiksmingą pavyzdinės bylos nagrinėjimą(21) nepateisina įstojusios į bylą šalies statuso, kurį pripažinus pastaroji įgyja teisę dalyvauti procese ir su juo susijusias garantijas, atėmimo.
93. Esant tokiai situacijai, kaip ši, kai įstojančios į bylą šalys yra vienos iš pavyzdinėje byloje ginčijamo sprendimo adresačių, taip pat atrodo tikslinga sukoncentruoti teisminius ginčus leidžiant įstoti šalims, kurios teigia turinčios tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, nes tai turės lemiamos įtakos nagrinėjant sustabdytas bylas.
VI. Išvada
94. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:
– atmesti apeliacinį skundą byloje C‑74/22 P kaip nepriimtiną,
– panaikinti 2021 m. gruodžio 6 d. rašte pateiktą Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą bylose C‑31/22 P ir C‑32/22 P.
1 Originalo kalba: prancūzų.
2 Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalis ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 151 straipsnio 1 dalis.
3 Bendrojo Teismo procedūros reglamento 142 straipsnio 2 dalis.
4 2011 m. birželio 28 d. Nutartis Verein Deutsche Sprache / Taryba (C‑93/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:429, 20 ir 21 punktai).
5 2019 m. liepos 29 d. Sprendimas Bayerische Motoren Werke ir Freistaat Sachsen / Komisija (C‑654/17 P, EU:C:2019:634, 27 ir 28 punktai).
6 1970 m. balandžio 14 d. Sprendimas Nebe / Komisija (24/69, EU:C:1970:22, 145 punktas) ir 1980 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Grasselli / Komisija (23/80, EU:C:1980:284); taip pat 2004 m. gruodžio 7 d. Nutartis Internationaler Hilfsfonds / Komisija (C‑521/03 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2004:778, 41 punktas).
7 1994 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Bayer / Komisija (C‑195/91 P, EU:C:1994:412, 26 punktas) ir 2010 m. sausio 14 d. Nutartis SGAE / Komisija (C‑112/09 P, EU:C:2010:16, 20 punktas).
8 Panaši nuostata taikoma tuo atveju, kai byla grąžinama po peržiūros (Bendrojo Teismo procedūros reglamento 222 straipsnio 1 dalis).
9 Bendrojo Teismo procedūros reglamento 1 straipsnio 2 dalies c punktas.
10 Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, pasibaigus apeliaciniam procesui, byla grąžinama Bendrajam Teismui, jei Teisingumo Teismas pats nepriima galutinio sprendimo byloje, nes toje bylos stadijoje to negalima padaryti.
11 Žr. Muguet-Poullenec, G., ir Domenicucci, D. P., „L’intervention devant le Tribunal après l’entrée en vigueur du nouveau règlement de procédure: entre droit d’ingérence et urgence judiciaire“, Revue Lamy de la concurrence, Nr. 45, 2015.
12 Bendrojo Teismo procedūros reglamento 143 straipsnio 1 dalis. Taip pat žr. šios išvados 39 punktą.
13 Žr. 1993 m. kovo 23 d. Sprendimą Gill / Komisija (T‑43/89 RV, EU:T:1993:24) ir 2020 m. rugsėjo 23 d. Sprendimą Ispanija ir kt. / Komisija (T‑515/13 RENV ir T‑719/13 RENV, EU:T:2020:434).
14 Žr., be kita ko, 2019 m. rugsėjo 24 d. Sprendimą Xinyi PV Products (Anhui) Holdings / Komisija (T‑586/14 RENV, EU:T:2019:668), 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Hamas / Taryba (T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966), 2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimą Stichting Greenpeace Nederland ir PAN Europe / Komisija (T‑545/11 RENV, EU:T:2018:817); 2017 m. sausio 25 d. Sprendimą Rusal Armenal / Taryba (T‑512/09 RENV, EU:T:2017:26), 2016 m. gruodžio 15 d. Sprendimą DEI / Komisija, T‑169/08 RENV, EU:T:2016:733), 2015 m. liepos 2 d. Sprendimą Prancūzija ir Orange / Komisija (T‑425/04 RENV ir T‑444/04 RENV, EU:T:2015:450) ir 2015 m. balandžio 14 d. Sprendimą Ayadi / Komisija (T‑527/09 RENV, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:205).
15 2020 m. rugsėjo 23 d. Sprendimas (T‑515/13 RENV ir T‑719/13 RENV, EU:T:2020:434, 65 punktas).
16 Žr. 1999 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Acciaierie di Bolzano / Komisija (T‑158/96, EU:T:1999:335, 33 punktas), 2000 m. vasario 10 d. Sprendimą Nederlandse Antillen / Komisija (T‑32/98 ir T‑41/98, EU:T:2000:36; 30 punktas), 2009 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija (T‑30/01–T‑32/01 ir T‑86/02–T‑88/02, EU:T:2009:314, 95 punktas) ir 2019 m. balandžio 12 d. Sprendimą Deutsche Lufthansa / Komisija (T‑492/15, EU:T:2019:252, 98 punktas).
17 Žr., be kita ko, 1999 m. liepos 8 d. Sprendimą Hüls / Komisija (C‑199/92 P, EU:C:1999:358, 52 punktas) ir generalinio advokato G. Cosmas išvadą toje byloje (EU:C:1997:358, 10–17 punktai).
18 Pavyzdžiui, patronuojančioji bendrovė, įstojusi į bylą dėl vienai iš jos patronuojamųjų bendrovių suteiktos valstybės pagalbos, gali prarasti teisę būti įstojusia šalimi, jei perleidžia ginčijamą pagalbą gavusią bendrovę.
19 Žr., be kita ko, 2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą Graikija ir kt. / Komisija (T‑415/05, T‑416/05 ir T‑423/05, EU:T:2010:386, 64 ir 65 punktai).
20 Pavyzdžiui, žr. 2010 m. vasario 17 d. Bendrojo Teismo nutartis Fresh Del Monte Produce / Komisija (T‑587/08, EU:T:2010:42) 30–32 punktus.
21 2019 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartyje, priimtoje sujungtose bylose Taryba / K. Chrysostomides & Co. ir kt. (C‑597/18 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:743), Teisingumo Teismas tokiomis aplinkybėmis paminėjo riziką, kuri dėl įstojimo į bylą kyla nagrinėjant pavyzdines bylas. Vis dėlto manau, kad nutarties 19 punkte pateiktos pastabos šiuo klausimu neturi lemiamos reikšmės. Minėta nutartis buvo priimta esant visiškai kitokioms nei šiuo atveju nagrinėjamose bylose faktinėms aplinkybėms, nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo, o prašymai įstoti į bylą buvo atmesti dėl to, kad ieškovai neturėjo tiesioginio suinteresuotumo bylos baigtimi (žr. minėtos nutarties 14–17 punktus). Galimą įstojimų į bylą poveikį pavyzdinės bylos nagrinėjimui Teisingumo Teismas paminėjo tik papildomai.