GENERALINIO ADVOKATO

MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,

pateikta 2023 m. kovo 23 d. ( 1 )

Byla C‑21/22

OP,

dalyvaujant

notarei Justyna Gawlica

(Sąd Okręgowy w Opolu (Opolės apygardos teismas, Lenkija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija, taikytina teisė, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimas ir vykdymas, autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimas ir vykdymas – Reglamentas (ES) Nr. 650/2012 – Taikymo sritis – Taikytinos teisės pasirinkimas – Valstybės narės ir trečiosios šalies dvišalė sutartis“

1.	Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo antrą kartą dėl tos pačios veikos ( 2 ) prašoma išaiškinti Reglamentą (ES) Nr. 650/2012 ( 3 ).

Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas pagal šio reglamento 22 ir 75 straipsnius turės, be kita ko, nuspręsti:

–	ar asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, turi galimybę pasirinkti savo pilietybės valstybės teisę, reglamentuojančią visus su paveldėjimu susijusius klausimus (pirmasis prejudicinis klausimas),

–	ar atsižvelgiant į tai, kad sudaryta dvišalė Lenkijos ir Ukrainos sutartis, kurioje aiškiai nenumatyta galimybės pasirinkti paveldėjimui taikytiną teisę, šią teisę galima pasirinkti pagal Reglamentą Nr. 650/2012 (antrasis prejudicinis klausimas).

3.	Teisingumo Teismo nurodymu savo išvadoje pateiksiu atsakymą tik į antrąjį klausimą, taigi nagrinėsiu poveikį, kurį bylai turi Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnis ( 4 ).

I. Teisinis pagrindas

A. Europos Sąjungos teisė

1. SESV

351 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose nustatyta:

„Sutarčių nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų iki 1958 m. sausio 1 d. arba stojančioms valstybėms – iki įstojimo dienos, tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių.

Jei tokie susitarimai yra nesuderinami su Sutartimis, atitinkama valstybė narė ar atitinkamos valstybės narės stengiasi pašalinti egzistuojantį nesuderinamumą. Prireikus valstybės narės viena kitai padeda siekti šio tikslo ir atitinkamais atvejais nustato bendrą požiūrį.“

2. Reglamentas Nr. 650/2012

37 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„[S]iekiant suteikti piliečiams galimybę naudotis vidaus rinkos privalumais ir kartu užtikrinti jiems visišką teisinį tikrumą, šis reglamentas turėtų sudaryti jiems sąlygas iš anksto žinoti jų paveldėjimui taikytiną teisę. Turėtų būti nustatytos suderintos teisės kolizijos teisės normos, siekiant išvengti prieštaringų rezultatų. Pagrindine norma turėtų būti užtikrinta, kad paveldėjimą reglamentuotų numatoma teisė, su kuria jis glaudžiai susijęs. Teisinio tikrumo sumetimais ir siekiant išvengti palikimo suskaidymo, ši teisė turėtų reglamentuoti visą palikimą, t. y. visą palikimą sudarantį turtą, neatsižvelgiant į turto pobūdį ir neatsižvelgiant į tai, ar turtas yra kitoje valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje[.]“

38 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„[Š]iuo reglamentu piliečiams turėtų būti sudarytos galimybės pasirinkti paveldėjimui taikytiną teisę ir taip iš anksto organizuoti paveldėjimą. Tas pasirinkimas turėtų apsiriboti galimybe pasirinkti tik savo pilietybės valstybės teisę, siekiant užtikrinti ryšį tarp palikėjo ir pasirinktos teisės ir išvengti, kad tam tikra teisė būtų pasirenkama ketinant pakenkti asmenų, turinčių teisę gauti privalomąją palikimo dalį, teisėtiems lūkesčiams[.]“

73 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta:

„[V]alstybių narių prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis reiškia, kad šis reglamentas neturėtų daryti poveikio tarptautinių konvencijų, kurių šalimis šio reglamento priėmimo metu yra viena ar kelios valstybės narės, taikymui. <…> Vis dėlto siekiant suderinamumo su šio reglamento bendraisiais tikslais, šis reglamentas valstybių narių santykiuose turėtų turėti viršenybę išimtinai dviejų ar daugiau valstybių narių sudarytų konvencijų atžvilgiu tiek, kiek tokios konvencijos yra susijusios su šio reglamento reglamentuojamais klausimais[.]“

12 straipsnyje („Proceso apribojimai“) 1 dalyje nustatyta:

„Tais atvejais, kai palikėjo palikimas apima trečiojoje valstybėje esantį turtą, teismas, į kurį kreiptasi sprendimui dėl paveldėjimo priimti, vienos iš šalių prašymu gali nuspręsti nepriimti sprendimo dėl vienos ar daugiau tokio turto dalių, jei manoma, kad jo sprendimas dėl tokio turto nebus pripažintas ir, kai taikoma[,] – nebus paskelbtas vykdytinu toje trečiojoje valstybėje.“

9.	22 straipsnio („Teisės pasirinkimas“) 1 dalyje nurodyta: „Asmuo gali pasirinkti, kad jo visą palikimą reglamentuojanti teisė būtų valstybės, kurios pilietybę jis turi pasirinkimo metu arba mirties dieną, teisė.“

10.

75 straipsnyje („Ryšys su esamomis tarptautinėmis konvencijomis“) numatyta:

„1. Šis reglamentas nedaro poveikio tarptautinių konvencijų, kurių Šalys šio reglamento priėmimo metu yra viena ar kelios valstybės narės ir kurios yra susijusios su šiuo reglamentu reglamentuojamais klausimais, taikymui.

<…>

2. Nepaisant 1 dalies, šis reglamentas valstybių narių santykiuose turi viršenybę išimtinai dviejų ar daugiau valstybių narių sudarytų konvencijų atžvilgiu tiek, kiek tokios konvencijos yra susijusios su šiuo reglamentu reglamentuojamais klausimais.

<…>“

B. Lenkijos teisė

11.

1993 m. gegužės 24 d. Lenkijos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse ir baudžiamosiose bylose (toliau – sutartis arba dvišalė sutartis) 37 straipsnyje nustatyta:

„Kilnojamojo turto paveldėjimo teisinius santykius reglamentuoja susitariančiosios šalies, kurios pilietybę palikėjas turėjo mirties dieną, teisė.

Nekilnojamojo turto palikimo teisinius santykius reglamentuoja susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje yra turtas, teisė.

Palikimą sudarančio turto priskyrimą prie kilnojamojo ar nekilnojamojo turto reglamentuoja susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje yra turtas, teisė.“

II. Faktinės aplinkybės, byla ir prejudiciniai klausimai

12.	Lenkijoje gyvenanti Ukrainos pilietė OP yra Lenkijoje esančio gyvenamojo būsto bendraturtė. Ji Lenkijoje kreipėsi į notarą su prašymu parengti notarinį testamentą, kuriame, be kitų sąlygų, būtų pasirinkta Ukrainos teisė, taikytina jos turto paveldėjimui.

13.

Nusprendęs, kad teisės pasirinkimas testamente prieštarautų Lenkijos teisei ( 5 ), notaras atsisakė parengti testamentą. Jis nurodė tokius atsisakymo pagrindus:

–	pagal 2020 m. vasario 28 d.Sąd Okręgowy w Opolu (Opolės apygardos teismas, Lenkija) nutartį, priimtą esant panašiai situacijai, Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnyje teisė pasirinkti taikytiną teisę suteikiama tik Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams,

–

neatsižvelgiant į šį Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnio aiškinimą, taikytinos teisės pasirinkimas prieštarauja dvišalei sutarčiai, kuri, notaro nuomone, yra viršesnė už šio reglamento taisykles. Sutartyje nenumatyta galimybės pasirinkti paveldėjimo bylose taikytinos teisės; pagal jos 37 straipsnį kilnojamojo turto atveju tokia teisė yra valstybės, kurios pilietis yra palikėjas, teisė, o nekilnojamojo turto atveju – valstybės, kurioje tas turtas yra, teisė.

14.

OP notaro atsisakymą užginčijo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, motyvuodama tuo, kad jis grindžiamas klaidingu Reglamento Nr. 650/2012 22 ir 75 straipsnių aiškinimu. Visų pirma ji nurodė, kad:

–	pagal 22 straipsnį „asmuo“ gali pasirinkti savo pilietybės valstybės teisę kaip paveldėjimui taikytiną teisę. Reglamentas Nr. 650/2012, kaip matyti iš jo 20 straipsnio, yra taikomas visuotinai,

–

Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnio 1 dalis padeda užtikrinti šio reglamento suderinamumą su įsipareigojimais, kylančiais iš valstybes nares su trečiosiomis šalimis saistančių susitarimų. Kadangi dvišalėje sutartyje nereglamentuojamas paveldėjimo teisės pasirinkimas, Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnio taikymas nėra nesuderinamas su ta sutartimi,

–	taikytiną teisę OP būtų galėjusi pasirinkti pagal Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnį, surašydama paskutinės valios dėl turto palikimo pareiškimą kitoje valstybėje narėje, kurioje taikomas tas reglamentas ir kuri nėra saistoma dvišalio susitarimo su Ukraina,

–	notaro aiškinimas neatitinka paveldėjimo nedalumo principo, nes pagal tokį aiškinimą palikimas būtų suskaidytas.

15.	Savo atsakyme notaras pabrėžė, kad dvišalėje sutartyje yra sukurta atskira paveldėjimui taikytinos teisės nustatymo tvarka. Tokia tvarka viršesnė už Reglamente Nr. 650/2012 (įskaitant jo 22 straipsnį) numatytą tvarką.

16.

Šiomis aplinkybėmis Sąd Okręgowy w Opolu (Opolės apygardos teismas), kuris turi išspręsti ginčą, Teisingumo Teismui pateikė tokius prejudicinius klausimus:

„1.	Ar Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, taip pat turi galimybę kaip visus su paveldėjimu susijusius klausimus reglamentuojančią teisę pasirinkti savo pilietybės valstybės teisę?

Ar Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnis, siejamas su 22 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai dvišalėje sutartyje tarp valstybės narės ir trečiosios šalies nereglamentuojamas paveldėjimui taikytinos teisės pasirinkimas, bet nurodoma paveldėjimui taikytina teisė, tokios trečiosios šalies pilietis, gyvenantis valstybėje narėje, su kuria sudaryta dvišalė sutartis, gali pasirinkti taikytiną teisę?“

III. Procesas Teisingumo Teisme

17.	Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme užregistruotas 2022 m. sausio 7 d.

18.	Rašytines pastabas pateikė notaras, Ispanijos, Vengrijos bei Lenkijos vyriausybės ir Europos Komisija.

19.	Buvo nuspręsta, kad teismo posėdžio rengti nebūtina.

IV. Analizė

20.	Esant tokiai situacijai, dėl kurios kilo ginčas, iš esmės galėtų būti taikomas ir Reglamentas Nr. 650/2012, ir dvišalė Lenkijos ir Ukrainos sutartis ( 6 ).

21.

Kai teisės normos konkuruoja, turi būti nuspręsta, kuri iš jų viršesnė. Šio pasirinkimo pasekmės nurodytos pateiktose atitinkamose nuostatose:

–	pagal Reglamentą Nr. 650/2012 OP savo testamente galėtų pasirinkti, kad visam jos turto paveldėjimui būtų taikoma pilietybės valstybės (Ukrainos) teisė,

–	vis dėlto ji tokios galimybės neturėtų, jeigu jos nebūtų įmanoma pasirinkti dėl to, kad tai nenumatyta dvišalėje sutartyje dėl taikytinos teisės pasirinkimo ( 7 ).

22.	Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas prašo išaiškinti Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnį, siejamą su jo 22 straipsniu.

23.	Apskritai Teisingumo Teismui pateiktose pastabose daugiausia dėmesio skiriama 75 straipsnio 1 daliai (konkrečiai kalbant, šios dalies pirmam sakiniui) ( 8 ). Vis dėlto manau, kad norint teisingai suprasti 1 dalį taip pat reikia atsižvelgti į 2 dalį.

24.

Abiejose dalyse kartu nustatyta suderinamumo arba koordinavimo sąlyga, kuria:

–	siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę, kuriuos valstybės narės prisiėmė ( 9 ) iki Reglamento Nr. 650/2012 priėmimo (1 dalis),

–	kartu užtikrinama, kad būtų pasiekti Reglamento Nr. 650/2012 tikslai, todėl šis reglamentas turi viršenybę prieš sutartis, kurių šalys yra tik dvi ar daugiau valstybių narių (2 dalis).

25.	Tuo atveju, kai valstybė narė ir trečioji šalis dvišalę sutartį ( 10 ) yra sudariusios prieš priimant Reglamentą Nr. 650/2012, tiksli šio reglamento 75 straipsnio reikšmė galėtų būti nustatyta remiantis pažodiniu šio straipsnio aiškinimu.

26.

Iš tiesų iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atsižvelgiant į 75 straipsnio 1 ir 2 dalis galima teigti, jog tokio pobūdžio sutartis automatiškai turi viršenybę prieš Reglamentą Nr. 650/2012, jeigu kyla jų kolizija ( 11 ). Pagal to straipsnio 1 dalį „reglamentas nedaro poveikio tarptautinių konvencijų, kurių Šalys šio reglamento priėmimo metu yra viena ar kelios valstybės narės ir kurios yra susijusios su šiuo reglamentu reglamentuojamais klausimais, taikymui“.

27.	Vis dėlto galbūt būtų per anksti taip tvirtinti, jeigu, kaip pažymima kitose Teisingumo Teismui pateiktose pastabose ( 12 ), pagal analogiją būtų taikoma jurisprudencija, susijusi su Briuselio konvencijos ( 13 ) 57 straipsniu ir Reglamento Nr. 44/2001 ( 14 ) 71 straipsniu.

28.	Šiuos skirtingus požiūrius išnagrinėsiu prieš analizuodamas patį prejudicinį klausimą.

A. Reglamento Nr. 650/2012 suderinamumas su tarptautinėmis konvencijomis, priimtomis prieš jam įsigaliojant

29.	Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnis nėra pavienė Sąjungos teisės aktų dėl teismų bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose nuostata.

30.

Tokios pačios nuostatos įtvirtintos kitose konvencijose ir reglamentuose dėl privačių asmenų santykių Europos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje. Jos nustatytos Briuselio konvencijos 57 straipsnyje ( 15 ), Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnyje ( 16 ) ir tame pačiame Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 ( 17 ) straipsnyje, Reglamento (ES) Nr. 4/2009 ( 18 ) 69 straipsnyje arba Reglamento (ES) Nr. 2016/1103 ( 19 ) 62 straipsnyje.

31.

Galima teigti, kad šios sąlygos iš esmės yra tapačios ( 20 ), nes jose:

–	nurodyta, kad siekiama nedaryti poveikio tarptautinių konvencijų, kurių šalys yra viena ar daugiau valstybių narių ir kurios reglamentuoja tuos pačius klausimus, taikymui,

–	vis dėlto pateikta paaiškinimų, kada tos konvencijos taikomos tarp valstybių narių.

32.

Spręsdamas dėl Briuselio konvencijos ir Reglamento Nr. 44/2001 Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad atitinkamai jų 57 ir 71 straipsniuose numatyta koordinavimo sąlyga:

–	yra susijusi su visų valstybių narių arba tik kai kurių iš jų sudarytomis konvencijomis, ir tam, kad šios konvencijos turėtų viršenybę Sąjungos teisės akto atžvilgiu, netaikoma sąlyga, kad trečiosios šalys taip pat būtų konvencijų šalys ( 21 ),

–	jeigu atitinkamą sritį reglamentuojančioje specialiojoje konvencijoje negalima rasti konkretaus tam tikros problemos sprendimo ir toks sprendimas pateikiamas Sąjungos teisėje, valstybės narės taiko šią teisę ( 22 ),

–	kai konvencijos nuostatos konkuruoja su Sąjungos teisės akto nuostatomis, konvencijos nuostatos viršenybę turi ne tik santykių su trečiosiomis šalimis, bet ir santykių tarp valstybių narių srityje ( 23 ),

–

vis dėlto tai, kad valstybės narės srityse, kurioms taikomos specialiosios konvencijos, taiko savo nustatytas taisykles, negali pažeisti principų, kuriais Sąjungoje grindžiamas teisminis bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose ( 24 ). Koordinavimo sąlyga „negali turėti reikšmės, prieštaraujančios principams, kuriais grindžiamas teisės aktas, kurio sudedamoji dalis [ji] yra“ ( 25 ).

33.	Minėjau, kad tam tikrose į bylą įstojusių šalių pastabose nurodyta, jog ši jurisprudencija (tiksliau, jos modus operandi) turėtų būti taikoma aiškinant Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnį.

34.	Šiuo klausimu man kyla tam tikrų abejonių.

35.

Nematau didelės problemos dėl to, kad Briuselio konvencijos ir ją pakeitusių reglamentų koordinavimo sąlygoje yra numatytas šių reglamentų ir atitinkamą sritį reglamentuojančių specialiųjų konvencijų santykis, o Reglamente Nr. 650/2012 nustatyta koordinavimo sąlyga taikoma bet kuriai konvencijai, susijusiai su jame taip pat reglamentuojamais klausimais.

36.	Nemanau, kad dėl šio skirtumo tarptautinių konvencijų ir Reglamento Nr. 650/2012 santykis lemia kitokius rezultatus, nei nustatyta Briuselio konvencijoje ir vėlesniuose reglamentuose.

37.

Laikausi nuomonės, kad:

–	bendroji sutartis dėl teisinės pagalbos (kaip antai nagrinėjama šioje byloje) yra viena iš tų, kurios numatytos Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnyje, jeigu viena iš šios sutarties nuostatų yra susijusi su aspektais, kurie taip pat reglamentuojami tame reglamente,

–	vis dėlto tokiais atvejais iš Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnio kylanti pareiga laikytis sutarties neapima viso jos turinio: ji taikoma tik toms sutarties taisyklėms, kurių taikymo sritis sutampa su kitų Sąjungos teisės aktų taikymo sritimi,

–	paveldėjimo klausimams, kurie nenumatyti sutartyje, bet nustatyti Reglamente Nr. 650/2012, valstybės narės – sutarties šalys – taiko šį reglamentą ( 26 ).

38.	Dėl numatytų kitų minėtos jurisprudencijos aspektų man kyla daugiau sunkumų.

39.

Pirma, nuostata dėl tarptautinių konvencijų viršenybės Reglamento Nr. 650/2012 atžvilgiu, esant konkuruojančioms taisyklėms, pagal Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnio 2 dalį netaikoma konvencijoms, kurių šalys yra tik valstybės narės ( 27 ). Šiuo klausimu Reglamentas Nr. 650/2012 nesutampa su tam tikrais Teisingumo Teismo teiginiais, kuriuos minėjau pirma ( 28 ).

40.

Antra, nesu tikras, ar ir kaip būtų galima taikyti Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurioje aiškinant Briuselio konvencijos 57 straipsnį ir Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio 1 dalį nurodyta, kad valstybės narės tarptautines konvencijas taiko su sąlyga, kad tai nepažeis „principų, kuriais Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose“ ( 29 ).

41.

Abejoju iš dalies dėl to, kad šios jurisprudencijos taikymo sritis nelabai aiški ( 30 ). Sprendime TNT Express Nederland Teisingumo Teismas nustatė, kad konvencijos taikomos tik „santykiuose su kitomis valstybėmis narėmis“ ( 31 ); tame pačiame sprendime, taip pat Sprendime Nipponkoa Insurance jis nurodė, kad konvencijos taikomos „Sąjungoje“ ( 32 ), ir ši sąvoka dar neaiškesnė nei pirmesnė formuluotė. Galiausiai Sprendime Nickel & Goeldner Spedition nepateikta jokių panašių nuorodų ( 33 ).

42.

Norėčiau pridurti, kad šiuose sprendimuose, siekiant nepažeisti principų, kuriais Europos Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose, nenumatyta jokios išlygos tuo atveju, jei tarptautinį susitarimą pasirašiusi valstybė narė nepaisytų iš to susitarimo kylančių įsipareigojimų.

43.

Vis dėlto vargu ar tokiomis aplinkybėmis Sąjungos teisė automatiškai yra viršesnė, kad būtų galima abejoti tarptautinės konvencijos veikimu trečiųjų šalių atžvilgiu. Veikiau esu linkęs manyti, kad Teisingumo Teismas paprasčiausiai dar neturėjo progos šiuo klausimu priimti sprendimo teismų bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose srityje ( 34 ).

44.

Vis dėlto Teisingumo Teismas tokį sprendimą yra priėmęs kitomis aplinkybėmis:

–

jis aiškiai nurodė, kad „vykdydamos tarptautinėse konvencijose, sudarytose tarp valstybių narių ar vienos valstybės narės ir vienos ar kelių trečiųjų valstybių, nustatytus įsipareigojimus valstybės narės turi laikytis pagal Bendrijos teisę joms tenkančių pareigų, nepažeisdamos EB 307 straipsnio nuostatų“ ( 35 ),

–	be to, jis pažymėjo, kad gali būti taikomos tokios taisyklės išimtys, kai reikia laikytis pusiausvyros ir abipusiškumo, kuriais pagrįstos valstybės narės ir trečiosios šalies sudarytos sutartys, jeigu ši šalis išlaiko trečiosios šalies statusą ( 36 ).

45.	Manau, kad šiuos argumentus galima taikyti tarpvalstybinio teismų bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose srityje.

46.	Sutartis šioje srityje sudaroma pasibaigus deryboms, per kurias susitariančiųjų valstybių teisės ir pareigos nustatomos remiantis abipusiškumo principu.

47.

Manau, kad tai ypač akivaizdu, kai sudaromi plataus masto susitarimai (kaip antai 1993 m. Lenkijos ir Ukrainos dvišalė sutartis), kuriais labai konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis siekiama sukurti savitarpio teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose sistemą, taip pat abipusiu pagrindu suteikti privilegijų savo piliečiams.

48.

Net jeigu, atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, dvišalės sutarties taikymas Lenkijoje turėtų būti suprantamas kaip taikymas „Sąjungoje“, manau, kad prieš suteikiant pirmenybę Sąjungos taisyklėms reikėtų nustatyti, ar jų laikydamasi ši valstybė narė nekelia pavojaus iš sutarties kylančių abiejų šalių pareigų ir teisių pusiausvyrai ( 37 ).

49.

Jeigu valstybėje narėje (Lenkijoje) galiojančio Sąjungos teisės akto (Reglamento Nr. 650/2012) principai ar taisyklės ( 38 ) prieštarauja dvišalėje sutartyje, kuria ta valstybė buvo susaistyta su trečiąja šalimi (Ukraina) iki įstojimo į Sąjungą ( 39 ), nustatytiems principams ar taisyklėms, bet kuriuo atveju nebūtų teisinga įpareigoti valstybę narę besąlygiškai laikytis Sąjungos teisės principų ir taisyklių ( 40 ).

50.	Vis dėlto manau, kad, kiek tai aktualu nagrinėjamu atveju, Reglamentas Nr. 650/2012 ir dvišalė sutartis iš tiesų neprieštarauja vienas kitam. Toliau paaiškinsiu, kodėl taip yra.

B. Prieštaravimo nebuvimas

1. Sprendimas pagal dvišalę sutartį

51.	Kaip jau minėjau, dvišalė sutartis buvo sudaryta prieš Lenkijai įstojant į Sąjungą, taip pat prieš Lenkijai reikalaujant išimtinės kompetencijos šioje srityje ( 41 ).

52.	Dėl paveldėjimo pažymėtina, kad dvišalėje sutartyje pasirinktas dualistinis arba skaidymo modelis: kilnojamajam turtui taikoma valstybės, kurios pilietybę palikėjas turėjo mirties dieną, teisė, o nekilnojamajam turtui – turto buvimo vietos teisė.

53.	Šios kolizinės normos suderintos su kitomis išimtinės jurisdikcijos taisyklėmis, kad kiekvienos valstybės institucija savo teisę taikytų paveldimam turtui, už kurį ji yra atsakinga ( 42 ).

54.	Toliau pateiktuose argumentuose kaip prielaida (tiksliau, darbine hipoteze) remsiuosi tuo, kad aplinkybė, jog dvišalėje sutartyje nenumatyta galimybės pasirinkti paveldėjimo teisę, reiškia, kad jos pasirinkti negalima, kai paveldėjimui taikoma pati sutartis ( 43 ).

2. Sprendimas pagal Reglamentą Nr. 650/2012

55.	Reglamentas Nr. 650/2012 buvo priimtas siekiant palengvinti fizinių asmenų galimybę įgyvendinti savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais.

56.

Sąjungos teisės aktų leidėjas iš tiesų nustatė taisykles dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo bylose, taip pat taisykles dėl vienoje valstybėje narėje priimtų sprendimų ir išduotų autentiškų dokumentų pripažinimo (arba priėmimo) ir vykdymo kitoje valstybėje narėje.

57.	Iš Reglamento Nr. 650/2012 matyti tam tikri teisėkūros pasirinkimai, o kai kuriuos iš jų galima laikyti sistemos „principais“ ( 44 ). Nagrinėjamoje byloje pateiktas klausimas, ar pasirinkimo laisvės ir paveldėjimo nedalumo principai yra tokie principai.

a) Laisvė pasirinkti teisę

58.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, ar „laisvė pasirinkti taikytiną teisę yra Reglamento Nr. 650/2012 veikimo principų dalis“. Jeigu taip, jis nori sužinoti, ar sutartis, kurioje tokios laisvės nesuteikta, „prieštarauja principams, kuriais Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose“.

59.	Manau, kad į klausimą reikia atsakyti neigiamai.

60.	Tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais pasirinkimo laisvės vaidmuo pagal Sąjungos teisę (koncepciniu požiūriu) yra ribotas.

61.

Siekiant nustatyti taikytiną teisę, Reglamente Nr. 650/2012 yra numatytas objektyvus siejamasis veiksnys: įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta mirties dieną. Galimybė pasirinkti kitą teisę pagal 22 straipsnį yra ribojama atsižvelgiant į dalyką (galima pasirinkti tik valstybės, kurios pilietybę turėjo palikėjas, teisę); be to, norint ja pasinaudoti turi būti įvykdyti oficialūs paskutinės valios dėl turto palikimo pareiškimo reikalavimai.

62.	Mano nuomone, šiomis aplinkybėmis kolizinės pasirinkimo laisvės negalima laikyti Reglamente Nr. 650/2012 įtvirtintu pagrindiniu principu.

63.

Taigi manau, kad nėra Sąjungos teisės principo, pagal kurį būtų draudžiama dvišalėje sutartyje nustatyti, kad palikėjas negali laisvai pasirinkti paveldėjimui taikytinos teisės. A fortiori pagal Sąjungos teisę neprivaloma šią dvišalę sutartį būtinai aiškinti taip, kad, jeigu joje nėra jokių nuostatų dėl teisės pasirinkimo, galima nuspręsti, kad iš tiesų teisę leidžiama pasirinkti.

b) Paveldėjimo nedalumas

1) Struktūrinis principas

64.

Kitaip, nei pirma nurodytas principas, paveldėjimo nedalumas (tiksliau – paveldėjimo teisės aktų vientisumas) yra vienas iš principų, kuriais grindžiamas Reglamentas Nr. 650/2012. Iš įvairių šio principo ypatumų galima išskirti šiuos:

–	kaip jurisdikcijos kriterijus ir kolizinės teisės normos siejamasis veiksnys įtvirtinta ta pati aplinkybė ( 45 ),

–	nustatyta, kad jurisdikciją spręsti viso palikimo paveldėjimo klausimą turi vienos valstybės teismai ( 46 ),

–	numatyta palikimo, kaip viso turto ir teisių, paveldėjimui taikytina teisė ( 47 ),

–	nustatyta paveldėjimui, kaip turto ir teisių perdavimo ir įgijimo procesui, taikytina teisė ( 48 ).

65.

Europos Sąjungoje, neturinčioje materialinės paveldėjimo teisės, unitarinis arba monistinis modelis pasirinktas ne dėl to, kad šioje srityje galiojančios sąvokos išplėstos atsižvelgiant į tarptautinį kontekstą. Nagrinėjamomis aplinkybėmis išvardytų formų paveldėjimo nedalumas yra techninis sprendimas, geriausiai atitinkantis Sąjungos integracijos tikslus:

–	kadangi visam turtui, kuris turi būti perleistas, taikoma viena teisė, piliečiams ( 49 ) lengviau organizuoti paveldėjimą ( 50 ),

–	taikant vieną teisę (pageidautina – savo), paveldėjimo bylą nagrinėjančiai institucijai yra paprasčiau valdyti tarptautinių elementų turintį paveldėjimą ( 51 ),

–	dėl šios aplinkybės ir kartu dėl to, kad jurisdikciją turi tik vienas teismas, Sąjungoje lengviau užtikrinti sprendimų judėjimą, nes sumažėja rizika, kad bus priimta nesuderinamų sprendimų ar nutarčių dėl to paties paveldėjimo.

66.	Vertinti paveldėjimą kaip nedalomą buvo ne vienintelis sprendimas, galiojęs valstybėse narėse tuo metu, kai vyko derybos dėl Reglamento Nr. 650/2012. Sąjungos teisės aktų leidėjas tai puikiai žinojo ( 52 ).

67.	Tai, kad priimtas palyginti naujas sprendimas, nesumenkina jo, kaip sistemos pagrindo, pobūdžio. Teisingumo Teismas tokį sprendimą iki šiol priimtuose savo sprendimuose dėl Reglamento Nr. 650/2012 yra patvirtinęs kaip „principą“ ( 53 ).

68.

Iš šio pripažinimo matyti, kad:

–	palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, kaip tarptautinės jurisdikcijos kriterijus arba siejamasis veiksnys taikant kolizinę teisės normą, gali būti tik viena ( 54 ),

–	pateikta išsami Reglamento Nr. 650/2012 materialinės taikymo srities apibrėžtis ( 55 ) (iš esmės lex successionis apibrėžtis).

2) Neabsoliutus principas

69.	Vis dėlto reikia paaiškinti, kad paveldėjimo nedalumo principas visose srityse, kuriose taikomas, toli gražu nėra nelankstus. Kaip teigia Teisingumo Teismas, Reglamentu Nr. 650/2012 siekiama skatinti, kad būtų išvengta suskaidymo ( 56 ), tačiau tai nėra absoliutus reikalavimas ( 57 ).

70.

Reglamente Nr. 650/2012 gausu atvejų, kai paveldėjimas nėra vertinamas kaip nedalomas. Nepretenduojant į išsamumą galima pažymėti, kad tokį vertinimą patvirtina tai, kad:

–	sprendimus dėl tam tikro palikimą sudarančio turto ir konkrečių paveldėjimo proceso aspektų gali priimti kitas teismas nei tas, kuris pagal Reglamentą Nr. 650/2012 turi jurisdikciją nuspręsti dėl viso palikimo paveldėjimo ( 58 ),

–	pagal bendrąją taisyklę jurisdikciją turintis teismas tam tikromis sąlygomis gali nepriimti sprendimo dėl palikimą sudarančio turto, esančio trečiojoje šalyje ( 59 ),

–

kai kuriais atvejais nebėra forum / ius santykio: be kita ko, dėl to, kad palikėjas pasirinko teisę ( 60 ) ir yra trečiosios šalies pilietis ( 61 ) (išskyrus taisomąsias priemones, pavyzdžiui, nukreipimą (renvoi) pagal Reglamento Nr. 650/2012 34 straipsnį). Šio santykio taip pat nebėra, kai pasirenkama valstybės narės teisė, jeigu neveikia mechanizmai, skirti užtikrinti, kad paveldėjimo bylą nagrinėjanti institucija taikytų savo teisę ( 62 ),

–	Reglamente Nr. 650/2012 numatyta, kad paveldėjimas gali būti išskaidytas, ir leidžiama konkretiems paveldėjimo aspektams ( 63 ) taikyti skirtingą teisę. Taip pat leidžiama atitinkamomis sąlygomis tam tikram paveldėtam turtui taikyti lex rei sitae ( 64 ).

3) Reglamento Nr. 650/2012 12 straipsnio 1 dalies poveikis

71.

Iš visų Reglamente Nr. 650/2012 numatytų nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo paveldėjimo nedalumo principo, norėčiau pabrėžti 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, nes ji svarbi šiam prašymui priimti prejudicinį sprendimą. Manau, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas toje nuostatoje suteikė (būtiną) leidimą vertinant tarptautinių elementų turintį paveldėjimą taikyti įvairias taisykles ( 65 ).

72.	Praktiškai yra akivaizdu, kad sprendimas patvirtinti unitarinį reguliavimo modelį, nepateikiant paaiškinimų, yra pasmerktas nesėkmei tuo atveju, kai palikimas apima nekilnojamąjį turtą, esantį valstybėse, kurios pasirinko priešingą modelį (dualistinį arba skaidymo).

73.

Šiose šalyse:

–	lex rei sitae paprastai privaloma taikyti šalies teritorijoje esančiam nekilnojamajam turtui,

–	tarptautinė jurisdikcija bylose, susijusiose su to paties turto paveldėjimu, yra išimtinė,

–	taigi pagrįstai gali būti atsisakyta pripažinti užsienio valstybių sprendimus dėl tokio turto ( 66 ).

74.	Sąjungoje valstybės narės, kurioms Reglamentas Nr. 650/2012 yra privalomas, pripažino unitarinį modelį ir negali prieštarauti, kad jų teritorijoje esančio nekilnojamojo turto paveldėjimui būtų taikoma užsienio teisė ( 67 ) arba kad kitų valstybių narių institucijos priimtų sprendimus dėl to turto.

75.

Vis dėlto Reglamente Nr. 650/2012 leidžiama imtis labai lanksčių veiksmų, nes pagal jo 12 straipsnio 1 dalį jurisdikciją turintis teismas, taikydamas reglamento nuostatas, gali nepriimti sprendimo dėl trečiosiose šalyse esančio turto, jeigu baiminasi, kad sprendimas nebus pripažintas ir prireikus paskelbtas vykdytinu tose šalyse.

76.

Reglamento Nr. 650/2012 12 straipsnio 1 dalis visų pirma priimta atsižvelgiant į trečiąsias šalis, kurios reikalauja išimtinės jurisdikcijos nuspręsti dėl jų teritorijoje esančio nekilnojamojo turto paveldėjimo. Vis dėlto prognozė, kad sprendimas neturės galios trečiojoje šalyje, gali būti grindžiama bet kokiu kitu šios šalies teisėje numatytu pagrindu: pavyzdžiui, tuo, kad nebuvo taikyta turto buvimo vietos teisė ( 68 ).

77.

Taikant Reglamento Nr. 650/2012 12 straipsnio 1 dalį paveldėjimas gali nebebūti vertinamas kaip nedalomas:

–

tarptautinės jurisdikcijos atveju, jeigu pagal Reglamentą Nr. 650/2012 jurisdikciją turintis teismas nepriima sprendimo dėl tam tikro turto, baimindamasis, kad toks sprendimas nebus veiksmingas trečiojoje šalyje, kurioje yra turtas, suinteresuotieji asmenys pagrįstai gali pareikšti reikalavimus tos šalies teismuose,

–	lex successionis atveju, atsižvelgiant į tai, kad trečiosios šalies teismai lex successionis nustato pagal savo kolizines teisės normas, gali būti numatyta palikimą skaidyti, jeigu nurodyta teisė nesutampa su ta teise, kuri pagal Reglamentą Nr. 650/2012 taikoma likusiai palikimo daliai.

78.

Tai, kad palikimas nevertinamas kaip nedalomas, reiškia, kad pripažįstama, jog paveldėjimui gali būti taikoma ir daugiau taisyklių, ne tik unitarinis modelis. Iš Reglamento Nr. 650/2012 12 straipsnio 1 dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas žino, jog trečiosios šalys pasirinko palikimo skaidymo modelį, ir dėl praktinių priežasčių yra pasirengęs jo laikytis, nepaisydamas modelio sukeliamų pasekmių, kurias aprašiau.

79.

Manau, kad Reglamento Nr. 650/2012 12 straipsnyje (vienašalė teisės norma) numatytas sprendimo nepriėmimas yra ne retas, o veikiau dažnas atvejis, kai dvišalėje valstybės narės ir trečiosios šalies sutartyje – tokioje, kaip nagrinėjamu atveju, sudarytoje prieš priimant šį reglamentą, – numatytas dualistinis sprendimas. Be to, pačiame Reglamente Nr. 650/2012 nurodyta, kad šiuo reglamentu nesiekiama daryti poveikio tarptautinių konvencijų taikymui.

C. Alternatyva: jeigu būtų prieštaravimas

80.	Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Reglamento Nr. 650/2012 principai ir dvišalė sutartis prieštarauja vieni kitiems, siūlau Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnį aiškinti atsižvelgiant į SESV 351 straipsnį.

81.

SESV 351 straipsnyje reglamentuojama Sąjungos teisės ir tam tikrų sutarčių, kurių šalys yra valstybės narės ir trečiosios šalys, konkurencija. Kaip teigia Teisingumo Teismas, ši nuostata „yra norma, pagal kurią, jei įvykdytos jos taikymo sąlygos, gali būti leista nukrypti nuo Sąjungos teisės, įskaitant pirminę teisę, taikymo“ ( 69 ).

82.	Sutartys, sudarytos iki valstybės narės įstojimo į Sąjungą, ir Sąjungos teisės normos prieštaravimas gali būti vienas iš tokių nukrypti leidžiančių pagrindų ( 70 ).

83.	Vis dėlto prieš atsirandant tokiai pasekmei valstybės narės pagal SESV 351 straipsnio antrą pastraipą privalo imtis visų tinkamų priemonių, kad pašalintų esamą Sąjungos teisės ir atitinkamos tarptautinės sutarties nesuderinamumą ( 71 ).

84.

Iš šios prielaidos matyti, kad:

–	pirma, valstybė narė turi vengti prieštaravimo ir, kiek tai įmanoma, sutartį pagal tarptautinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę ( 72 ),

–

antra, jeigu to padaryti neįmanoma, valstybė narė turi priimti būtinas priemones, kad pašalintų sutarties nesuderinamumą su Sąjungos teise, prireikus ją denonsuodama. Laukiant, kol nesuderinamumas bus pašalintas, pagal SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą valstybei narei leidžiama toliau taikyti tą sutartį ( 73 ).

85.	Šias nuostatas taikant nagrinėjamoje byloje, pagal pirma išdėstytas taisykles Lenkija turėtų stengtis dvišalės sutarties aiškinimą suderinti su Reglamentu Nr. 650/2012, laikydamasi tarptautinės teisės ( 74 ).

86.	Jeigu tokios pastangos neduotų rezultato, Lenkija turėtų apsvarstyti galimybę iš dalies pakeisti sutartį arba ją denonsuoti. Iki tol pagal Sąjungos teisę ji gali ją taikyti, kad būtų įvykdytas prisiimtas tarptautinis įsipareigojimas.

V. Išvada

87.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau pateikti Sąd Okręgowy w Opolu (Opolės apygardos teismas, Lenkija) tokį atsakymą:

2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo 75 straipsnis, siejamas su jo 22 straipsniu,

turi būti aiškinamas taip, kad

pagal jį, laikantis dvišalės sutarties, kurią valstybė narė ir trečioji šalis sudarė prieš valstybei narei įstojant į Europos Sąjungą, trečiosios šalies piliečiui, gyvenančiam dvišalės sutarties privalančioje laikytis valstybėje narėje, nedraudžiama pasirinkti jo turto paveldėjimui taikytinos teisės.

( 1 ) Originalo kalba: ispanų.

( 2 ) Ankstesnį prašymą priimti prejudicinį sprendimą tiesiogiai pateikė notaras. Teisingumo Teismas nusprendė, kad notaras neturi „teismo“ statuso, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, ir dėl to prašymą priimti prejudicinį sprendimą pripažino nepriimtinu. Žr. 2021 m. rugsėjo 1 d. Nutartį OKR (Notaro padėjėjo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą) (C‑387/20, EU:C:2021:751).

( 3 ) 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (OL L 201, 2012, p. 107).

( 4 ) Kalbant apie pirmąjį klausimą, atsakymas, regis, nekelia abejonių, nors dėl netinkamai suformuluotos Reglamento Nr. 650/2012 preambulės nacionaliniam teismui pagrįstai kilo klausimų. Keliose to reglamento konstatuojamosiose dalyse „piliečiai“ (įskaitant – kai kuriose versijose – „Europos Sąjungos piliečius“) nurodyti kaip subjektai, kuriems skirtas tekstas, siekiant palengvinti tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo organizavimą ir galimybę naudotis vidaus rinkos privalumais. Jeigu ši nuoroda būtų suprantama taip, kad ji neapima trečiųjų šalių piliečių, kurių paveldėjimui dėl vienokių ar kitokių priežasčių turi būti taikomas Reglamentas Nr. 650/2012, tai prieštarautų ne tik jo 22 straipsnio turiniui, bet ir kitoms nuostatoms (kaip antai 20 straipsniui), kuriose nurodyta, kad reglamentas taikomas visuotinai.

( 5 ) Būtent 1991 m. vasario 14 d. Notariato įstatymo (Dz. U., Nr. 22, 1991, 91 pozicija) 81 straipsniui, pagal kurį notaras turi atsisakyti atlikti neteisėtus veiksmus.

( 6 ) Sakau „iš esmės“, nes nesutariama dėl to, ar pagal dvišalę sutartį lex successionis iš tikrųjų negalima pasirinkti, ar apskritai nepateikta jokios pozicijos šiuo klausimu: žr. 7 išnašą. Sprendimą atitinkamu klausimu turi priimti tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, o ne Teisingumo Teismas, neturintis jurisdikcijos aiškinti šią sutartį.

( 7 ) Taip dvišalę sutartį supranta notaras, Komisija ir Vengrijos vyriausybė. Lenkijos vyriausybė, kaip ir OP pagrindinėje byloje, savo pastabų 27–30 punktuose teigia, kad toje sutartyje tik atkurtas ją sudarant paveldėjimui taikytos teisės status quo; tai, kad sutartyje nėra jokios nuorodos į teisės pasirinkimą, paprasčiausiai reiškia, kad šis klausimas joje nereglamentuojamas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi tvirtos pozicijos šiuo klausimu. Vis dėlto, jeigu tai, kad nenurodyta galimybė pasirinkti (siekiant ir suteikti tokią galimybę, ir atsisakyti ją suteikti), būtų suprantama taip, kad dvišalę sutartį pasirašiusios valstybės neskiria reikšmės šiam klausimui, nebūtų galima kalbėti apie nesuderinamumą su Reglamentu Nr. 650/2012.

( 8 ) Išskyrus Ispanijos Karalystės pateiktas pastabas, kurių 27 ir paskesniuose punktuose taip pat nurodyta 2 dalis.

( 9 ) Reglamentas Nr. 650/2012 netaikomas nei Airijoje, nei Danijoje. Toliau sąvoka „valstybė narė“ turi būti suprantama kaip nuoroda į kitas valstybes nares.

( 10 ) Neginčijama, kad tokie teisės aktai numatyti Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnio 1 dalyje.

( 11 ) Taip savo rašytinėse pastabose teigia Ispanijos vyriausybė (28 ir 30 punktuose) ir Vengrijos vyriausybė (10–16 punktuose).

( 12 ) Komisijos pastabų 34 ir paskesni punktai, notaro pastabų 23 ir paskesni punktai.

( 13 ) 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32; EE 01/01, p. 186; konsoliduotas tekstas OL C 27, 1998, p. 1).

( 14 ) 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42). Nuostatos iš esmės sutampa: skirtumai nedaro poveikio nagrinėjamu atveju aktualiems klausimams.

( 15 ) Siejamame su 55 ir 56 straipsniais.

( 16 ) Siejamame su 69 ir 70 straipsniais.

( 17 ) 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1). Kaip ir Reglamente Nr. 44/2001, 71 straipsnis turi būti aiškinamas siejant jį su 69 ir 70 straipsniais.

( 18 ) 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (OL L 7, 2009, p. 1).

( 19 ) 2016 m. birželio 24 d. Tarybos reglamentas, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas jurisdikcijos, taikytinos teisės ir teismo sprendimų sutuoktinių turto teisinių režimų klausimais pripažinimo ir vykdymo srityje (OL L 183, 2016, p. 1).

( 20 ) Vis dėlto jos šiek tiek skiriasi. Manau, kad skirtumai yra nesvarbūs. Pavyzdžiui, skiriasi tai, kad Paveldėjimo reglamento 75 straipsnyje nėra frazės „nepažeidžiant valstybių narių įsipareigojimų pagal SESV [307] 351 straipsnį“, kuri aiškiai pateikta kituose reglamentuose. Frazė buvo Komisijos pasiūlymo (COM(2009) 154 final) 45 straipsnyje, tačiau, svarstant pasiūlymą Parlamente, ji išbraukta. Manau, kad tuose teisės aktuose pateikta nuoroda į SESV yra tik priminimas: kitaip tariant, jos nebuvimas neatleidžia valstybių narių nuo SESV numatytų pareigų paveldėjimo, kuriam taikomas reglamentas, srityje (šiuo klausimu žr. šios išvados 80 ir paskesnius punktus). Vis dėlto, kaip paaiškinsiu toliau, skirtingas atvejų, kai Sąjungos reglamentas turi viršenybę prieš tarptautinę sutartį, nustatymas (šios išvados 21 išnaša dėl Briuselio konvencijos ir po jos priimtų reglamentų ir 27 išnaša dėl kitų reglamentų) gali turėti pasekmių, kai vienų koordinavimo sąlygų aiškinimas taikomas kitoms sąlygoms.

( 21 ) 2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Brite Strike Technologies (C‑230/15, EU:C:2016:560) 49 ir 50 punktai. Iš esmės tik valstybių narių sudarytos konvencijos joms nebegalioja materialinėje srityje, kurioje taikoma Briuselio konvencija arba reglamentai Nr. 44/2001 ir Nr. 1215/2012: žr. Briuselio konvencijos 55 ir 56 straipsnius ir reglamentų Nr. 44/2001 ir Nr. 1215/2012 69 ir 70 straipsnius.

( 22 ) 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Tatry (C‑406/92, EU:C:1994:400) 25 punktas.

( 23 ) 2010 m. gegužės 4 d. Sprendimo TNT Express Nederland (C‑533/08, EU:C:2010:243; toliau – Sprendimas TNT Express Nederland) 45–48 punktai.

( 24 ) Sprendimo TNT Express Nederland 49 ir paskesni punktai, 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Nipponkoa Insurance (C‑452/12, EU:C:2013:858) 36 punktas, 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Nickel & Goeldner Spedition (C‑157/13, EU:C:2014:2145) 38 punktas. Toliau nurodysiu, kokių neaiškumų kyla dėl šios jurisprudencijos geografinės taikymo srities (šios išvados 41 punktas). Bet kuriuo atveju iš tų neaiškumų matyti, kad „poveikio nedarymo“ taisyklė nereiškia (kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio), jog tarptautinė konvencija vietoj Sąjungos teisės akto automatiškai taikoma kaskart, kai jų nuostatos konkuruoja.

( 25 ) Sprendimo TNT Express Nederland 51 punktas, 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Nipponkoa Insurance (C‑452/12, EU:C:2013:858) 37 punktas. Praktinis aiškinimas yra pateiktas pirmojo sprendimo 55 punkte: konvencija „gali būti taikoma Sąjungoje tik tuomet, jei tai leidžia pasiekti civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimo, taip pat tarpusavio pasitikėjimo vykdant teisingumą Sąjungoje, tikslus ne mažiau palankiomis sąlygomis, kaip ir taikant Reglamentą Nr. 44/2001“. Taip pat žr. antrojo sprendimo 38 punktą ir 39 punkte pateiktą galutinę formuluotę: Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis „aiškintinas kaip draudžiantis tarptautinės konvencijos aiškinimą, pagal kurį neužtikrinama galimybė bent jau tokiomis pat palankiomis sąlygomis, kokios numatytos šiame reglamente, pasiekti tikslus ir principus, kuriais minėtas reglamentas grindžiamas“.

( 26 ) Kai nuostatos dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės, taip pat panašios nuostatos dėl paveldėjimo yra pateiktos bendro pobūdžio sutartyje, kurioje numatytos bendros taisyklės, pavyzdžiui, dėl lis pendens, susijusių ieškinių, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo, prieš taikant Reglamento Nr. 650/2012 nuostatas reikia išsiaiškinti, ar šios bendros taisyklės taip pat nustatytos dėl paveldėjimo, kuriam taikoma sutartis.

( 27 ) Kaip galima suprasti iš Komisijos pasiūlymo (COM(2009) 154 final) 45 straipsnio, Reglamente Nr. 650/2012, skirtingai nei Reglamente Nr. 4/2009, nenurodyta, kaip valstybių narių santykių srityje taikomi susitarimai, kurių šalys yra valstybės narės ir trečiosios šalys.

( 28 ) Šios išvados 32 punkto pirma įtrauka.

( 29 ) Šios išvados 32 punkto paskutinė įtrauka.

( 30 ) Turiu omenyje geografinę taikymo sritį. Šiuose sprendimuose išdėstyti principai, kuriais „Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose“, ir principai, taikomi konkrečiam reglamentui, kurio sąlyga dėl suderinamumo yra nagrinėjama.

( 31 ) 52 punktas.

( 32 ) Sprendimo TNT Express Nederland 53 ir 54 punktai ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo TNT Express Nederland (C‑452/12, EU:C:2013:858) 38 punktas.

( 33 ) 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimas (C‑157/13, EU:C:2014:2145).

( 34 ) Sprendime TNT Express Nederland ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendime Nipponkoa Insurance (C‑452/12, EU:C:2013:858) buvo nagrinėjamos taisyklės dėl 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje sudarytos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos, iš dalies pakeistos 1978 m. liepos 5 d. Ženevoje sudarytu protokolu (CMR), lis pendens, pripažinimo ir vykdymo, taikant tas taisykles dviejų valstybių narių procesams (arba sprendimams). 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendime Nickel & Goeldner Spedition (C‑157/13, EU:C:2014:2145) nagrinėtos faktinės aplinkybės susijusios su viena valstybe: siekta išsiaiškinti, ar turi būti taikoma CMR numatyta tarptautinės jurisdikcijos taisyklė, ar Reglamento Nr. 44/2001 nuostata.

( 35 ) 2010 m. sausio 21 d. Sprendimo Komisija / Vokietija (C‑546/07, EU:C:2010:25) 42 punktas ir jame nurodyti sprendimai.

( 36 ) Ten pat, 43 ir 44 punktai.

( 37 ) Dvišalės sutarties nuostatos dėl paveldėjimo labai skiriasi nuo Reglamento Nr. 650/2012 taisyklių: reglamente pasirinktas unitarinis paveldėjimo klausimų sprendimo modelis, o sutartyje – priešingas modelis, sukeliantis visas atitinkamas pasekmes (t. y. pasekmes, susijusias su taikytina teise, tarptautine jurisdikcija ir užsienio teismų sprendimų pripažinimu ir vykdymu). Jeigu Lenkijos institucijos būtų priverstos įgyvendinti paveldėjimo nedalumo principą, nes juo pagrįstas Reglamentas Nr. 650/2012, tai reikštų, kad dvišalė sutartis būtų neveiksminga tomis aplinkybėmis, kuriomis ji tikriausiai yra svarbiausia, pavyzdžiui, kai Lenkijos pilietis paveldi nekilnojamąjį turtą Ukrainoje. Kadangi dvišalėje sutartyje ne tik numatyta kilnojamajam turtui taikyti palikėjo nacionalinę teisę, o nekilnojamajam turtui – lex rei sitae (37 straipsnis), bet ir nustatyta, kad abipusis sprendimų pripažinimas priklauso nuo šių taisyklių laikymosi (49 straipsnis ir 50 straipsnio 6 dalis), Lenkijos sprendimas Ukrainoje nebūtų pripažintas. Vis dėlto Lenkija ir toliau privalėtų pripažinti Ukrainos sprendimus dėl Lenkijos teritorijoje esančio nekilnojamojo turto.

( 38 ) Arba jų taikymo rezultatas.

( 39 ) Taikant Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnį, reikšminga galutinė data yra reglamento priėmimo data. Bet kuriuo atveju, kai buvo sudaryta dvišalė sutartis, Lenkija ir Ukraina buvo trečiosios šalys, nes Lenkija dar nebuvo įstojusi į Sąjungą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir tam tikros Teisingumo Teisme nagrinėjamos bylos šalys kaip argumentą, kuriuo siekiama dvišalę sutartį aiškinti kuo labiau atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 650/2012, nurodė, kad Ukraina ateityje gali tapti Sąjungos nare, taip pat pažymėjo, kad Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Ukrainos asociacijos susitarime (OL L 161, 2014, p. 3) yra nurodytas siekis užmegzti glaudesnius ryšius. Vis dėlto nėra aišku, ar, kada ir kaip šis siekis bus įgyvendintas, todėl šiuo metu, nustatant, kaip turi būti suprantamas sutarties tekstas, remtis juo nenaudinga.

( 40 ) Šios išvados 80 ir paskesni punktai.

( 41 ) Kažkada, aiškinant SESV 351 straipsnį, ši su laiku susijusi aplinkybė galėjo būti laikoma svarbia. Iš 2022 m. spalio 28 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft München (Ekstradicija ir ne bis in idem) (C‑435/22 PPU, EU:C:2022:852) 126 punkto matyti, kad ji tokia nėra. Primenu, kad pagal Reglamento Nr. 650/2012 75 straipsnį reikšminga data yra paties reglamento priėmimo data.

( 42 ) Dvišalės sutarties 41 straipsnis. Išimties tvarka, jeigu visas palikimą sudarantis kilnojamasis turtas yra susitariančiojoje valstybėje, paveldėjimo teisę turintiems asmenims susitarus ir vienam iš jų paprašius procedūra dėl viso palikimo vykdoma tos valstybės institucijose. Jeigu neklystu, kolizijos taisyklė išlieka nepakitusi.

( 43 ) Kaip jau minėjau, dėl šio susitariančiųjų valstybių dvišalės sutarties aspekto aiškinimo turi nuspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

( 44 ) Reglamente Nr. 650/2012 numatyti techniniai sprendimai dažnai pateikiami remiantis principais, kuriais jie grindžiami: P. Lagarde, „Les principes de base du nouveau règlement européen sur les successions“, Revue Critique de Droit International Privé, 2012, p. 691–732. Kaip matyti nagrinėjamoje byloje, šis metodas yra rizikingas: tai, kad reglamente leidžiama pasirinkti teisę arba teismą, nebūtinai reiškia, kad pasirinkimo laisvė yra struktūrinis teisės akto principas.

( 45 ) 23 ir 27 konstatuojamosios dalys. Be kita ko, dėstomosios dalies 4 straipsnis ir 21 straipsnio 1 dalis.

( 46 ) 4 straipsnis, 10 straipsnis.

( 47 ) 37 konstatuojamoji dalis in fine ir 21 straipsnis.

( 48 ) 42 konstatuojamoji dalis ir 23 straipsnis.

( 49 ) Vartoju terminą, pateiktą įvairiose paties Reglamento Nr. 650/2012 konstatuojamosiose dalyse.

( 50 ) Piliečiams nekyla papildomų sunkumų dėl to, kad turto pobūdis įvairus ar kad turtas yra įvairiose valstybėse.

( 51 ) Kai visiems arba bent jau daugeliui tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo aspektų taikoma viena teisinė sistema, sumažėja problemų, paprastai kylančių pertvarkant savo teisinę sistemą, ir jos ne tokios didelės.

( 52 ) Žr. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą, pridėtą prie pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų ir autentiškų aktų, susijusių su paveldėjimu, pripažinimo bei vykdymo ir Europos paveldėjimo pažymėjimo pradėjimo naudoti SEC(2009) 410, p. 12. Galima pagrįstai teigti, kad 75 straipsnio 1 dalis (Komisijos pasiūlymo COM(2009) 154 final 45 straipsnio 1 dalis) taip pat buvo priimta žinant, kad monistinio sprendimo atsisakymas keliose valstybėse narėse buvo (yra) ir tarptautiniuose susitarimuose, sudarytuose su trečiosiomis šalimis, pasirinktas sprendimas.

( 53 ) 2017 m. spalio 12 d. Sprendimo Kubicka (C‑218/16, EU:C:2017:755) 43 punktas, 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Oberle (C‑20/17, EU:C:2018:485) 54–56 punktai, 2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo V A ir Z A (Subsidiarioji jurisdikcija paveldėjimo srityje) (C‑645/20, EU:C:2022:267) 38 punktas ir 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo UM (Sutartis dėl nuosavybės teisių perdavimo mirties atveju) (C‑277/20, EU:C:2021:708) 33 punktas.

( 54 ) 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo E. E. (Jurisdikcija ir paveldėjimui taikytina teisė) (C‑80/19, EU:C:2020:569) 41 punktas.

( 55 ) 2017 m. spalio 12 d. Sprendimas Kubicka (C‑218/16, EU:C:2017:755), 2018 m. birželio 21 d. Sprendimas Oberle (C‑20/17, EU:C:2018:485), 2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas UM (Sutartis dėl nuosavybės teisių perdavimo mirties atveju) (C‑277/20, EU:C:2021:708). Šiose bylose alternatyva reglamentui būtų buvęs nacionalinis įstatymas, o ne kitas Sąjungos teisės aktas.

( 56 ) 2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo V A ir Z A (Subsidiarioji jurisdikcija paveldėjimo srityje) (C‑645/20, EU:C:2022:267) 37 punktas.

( 57 ) 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo E. E. (Jurisdikcija ir paveldėjimui taikytina teisė) (C‑80/19, EU:C:2020:569) 69 punktas, 2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo V A ir Z A (Subsidiarioji jurisdikcija paveldėjimo srityje) (C‑645/20, EU:C:2022:267) 44 ir 45 punktai.

( 58 ) 28 konstatuojamoji dalis in fine ir 32 konstatuojamoji dalis; 13 straipsnis.

( 59 ) 12 straipsnio 1 dalis.

( 60 ) Taip pat retais atvejais, kai vietoj įprastai taikytinos teisės turi būti taikoma kita teisė pagal 21 straipsnio 2 dalyje pateiktą sąlygą dėl išimties.

( 61 ) Taip yra nagrinėjamu atveju: jeigu bus leista pasirinkti teisę (kaip siekia OP), Lenkijos notaras ir galbūt teismas turės taikyti užsienio teisę.

( 62 ) 5–7 straipsniai.

( 63 ) Pavyzdžiui, palikimo administratorių paskyrimui ir įgaliojimams tam tikrais atvejais: Reglamento Nr. 650/2012 44 konstatuojamoji dalis ir 29 straipsnis.

( 64 ) Reglamento Nr. 650/2012 54 konstatuojamoji dalis ir 30 straipsnis.

( 65 ) Komisijos pasiūlyme dėl reglamento (COM(2009) 154 final) šios nuostatos turinio nepateikta. 2013 m. kovo 6 d. Parlamento Teisės reikalų komiteto pranešime (Dokumentas Nr. A7-0045/2012) nėra paaiškinta, kaip ta nuostata įtraukta vėliau.

( 66 ) Labai aiškiai tai nurodyta A. Bonomi, „Successions internationales: conflits de lois et de juridictions“, Cursos de la Academia de La Haya de Derecho Internacional, 350 t., p. 71–418, ypač p. 107–108: „Pagal unitarinį modelį visiškai nerealus yra užsienio valstybės reikalavimas nekilnojamajam turtui taikyti nacionalinę teisę arba de cujus paskutinės gyvenamosios vietos (ar paskutinės įprastinės gyvenamosios vietos) teisę <…>“.

( 67 ) Kadangi nacionalinė teisė yra lex rei sitae, ją dėl to galima taikyti ribotai. Tai matyti iš Reglamento Nr. 650/2012 31 straipsnio: jeigu teisė in rem, kuria remiamasi pagal paveldėjimui taikytiną teisę, neegzistuoja teisėje tos valstybės narės, kurioje ja remiamasi (paprastai tai būna valstybė narė, kur yra turtas, su kuriuo susijusi teisė), vietoj lex successionis netaikoma lex rei sitae; valstybės narės privalo užtikrinti nežinomos teisės in rem tęstinumą, pritaikydamos ją pagal panašiausią savo teisėje numatytą teisę in rem.

( 68 ) Abu nepripažinimo pagrindai nurodyti 1993 m. gegužės 24 d. Lenkijos ir Ukrainos dvišalės sutarties 50 straipsnyje.

( 69 ) 2022 m. spalio 28 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft München (Ekstradicija ir ne bis in idem) (C‑435/22 PPU, EU:C:2022:852) 119 ir 121 punktai.

( 70 ) Dėl 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, 2008, p. 25) 12 straipsnio 1 dalies ir iš dalies pakeistos 1892 m. balandžio 13 d. Berlyne pasirašytos Šveicarijos ir Vokietijos sutarties dėl abipusės patentų, pramoninio dizaino ir prekių ženklų apsaugos santykio žr., pavyzdžiui, 2020 m. spalio 22 d. Sprendimą Ferrari (C‑720/18 ir C‑721/18, EU:C:2020:854).

( 71 ) Be kita ko, 2020 m. spalio 22 d. Sprendimo Ferrari (C‑720/18 ir C‑721/18, EU:C:2020:854) 67 punktas ir 2022 m. spalio 28 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft München (Ekstradicija ir ne bis in idem) (C‑435/22 PPU, EU:C:2022:852) 122 punktas.

( 72 ) 2020 m. spalio 22 d. Sprendimo Ferrari (C‑720/18 ir C‑721/18, EU:C:2020:854) 68 punktas.

( 73 ) Loc. ult. cit., 69 ir 72 punktai.

( 74 ) Šiomis aplinkybėmis dvišalė sutartis galėtų būti aiškinama (jeigu, kartoju, toks aiškinimas atitiktų tarptautinę teisę) taip: tai, kad palikėjas nenurodė teisės pasirinkimo, reiškia, kad jis šiam klausimui neteikė reikšmės, ir kiekviena valstybė – sutarties šalis – gali laisvai reglamentuoti šį klausimą savo nuožiūra.