1.

Ar 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 (1) dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo 13 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis, 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1071/2009 (2), nustatančio bendrąsias profesinės vežimo kelių transportu veiklos sąlygų taisykles ir panaikinančio Tarybos direktyvą 96/26/EB, 3 straipsnio 1 dalies a punktas ir 11 straipsnio 1 dalis ir 2009 m spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1072/2009 (3) dėl bendrųjų patekimo į tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu rinką taisyklių 4 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinami taip, kad, atsižvelgiant į tai, jog įmonei pagal reglamentus Nr. 1071/2009 ir Nr. 1072/2009 Europos Sąjungos valstybėje narėje yra išduotas vežimo kelių transportu leidimas ir ji dėl to šioje valstybėje narėje turi turėti faktinę ir nuolatinę buveinę, turi būti daroma išvada, kad taip yra nepaneigiamai įrodyta, kad nustatant taikytinos socialinės apsaugos sistemą laikoma, jog ši įmonė šioje valstybėje narėje turi registruotą buveinę, kaip ji yra suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį, ir kad darbo vietos valstybės narės institucijos privalo atsižvelgti į šią išvadą?

2.

Ar darbo vietos valstybės narės nacionalinis teismas, kuris nustato, kad atitinkamas vežimo kelių transportu leidimas buvo gautas apgaulės būdu, gali šio leidimo nepaisyti, ar vis dėlto darbo vietos valstybės narės valdžios institucijos, atsižvelgdamos į nustatytą sukčiavimą, pirmiausia turi prašyti šį leidimą išdavusių valdžios institucijų jį panaikinti?