1

Apeliaciniu skundu Fachverband Spielhallen eV ir LM prašo panaikinti 2021 m. spalio 22 d.Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį Fachverband Spielhallen ir LM / Komisija (T‑510/20, toliau – skundžiama nutartis, ECLI:EU:T:2021:745), kuria Bendrasis Teismas atmetė jų ieškinį dėl 2019 m. gruodžio 9 d. Komisijos sprendimo C(2019) 8819 final, susijusio su valstybės pagalba SA.44944 (2019/C, ex 2019/FC) – Valstybinių lošimo namų veiklos vykdytojų apmokestinimo tvarka Vokietijoje ir SA.53552 (2019/C, ex 2019/FC) – Įtariama garantija valstybinių lošimo namų veiklos vykdytojams Vokietijoje (pelningumo garantija) (toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo.

2

Skundžiamos nutarties 1–18 punktuose ginčo aplinkybės ir ginčijamo sprendimo turinys apibendrinti taip:

3

2020 m. rugpjūčio 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliantų ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

4

Grįsdami ieškinį jie nurodė vienintelį pagrindą, grindžiamą jų procesinių teisių pažeidimu dėl to, kad Komisija atsisakė pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą, nors ši institucija, pasibaigus preliminaraus tyrimo etapui, negalėjo įveikti visų didelių sunkumų, su kuriais susidūrė.

5

Bendrojo Teismo teigimu, šį vienintelį pagrindą iš esmės sudarė penkios dalys.

6

Pirmoje dalyje apeliantai teigė, kad Komisija klaidingai nusprendė, jog rinkliavą nuo pelno jie laikė mokesčiu, nors jie visada nurodė, kad tai yra pelno pervedimas, kuris nebūtų atskaitomas pagal įprastą apmokestinimo tvarką. Antroje dalyje jie teigė, kad Komisija rinkliavą nuo pelno kvalifikavo kaip „specialų mokestį“, klaidingai manydama, kad tai, kaip priemonė kvalifikuojama vidaus teisėje, neturi lemiamos reikšmės. Trečioje dalyje jie ginčijo kriterijus, kuriais vadovavosi Komisija, rinkliavą nuo pelno pripažinusi „mokesčiu“. Ketvirtoje dalyje jie pateikė kelis argumentus, kad net darant prielaidą, jog rinkliava nuo pelno yra mokestis, jis negalėtų būti atskaitomas iš pajamų arba pelno mokesčių ir verslo mokesčio bazės. Penktoje dalyje jie pateikė argumentų, kuriais nesutiko su ginčijamo sprendimo 77 išnašoje pateiktu rinkliavos nuo pelno ir specialių mokėjimų, nustatytų įmonėms, pavyzdžiui, už antikonkurencinį elgesį, kurie gali būti atskaitomi, palyginimu.

7

Skundžiamos nutarties 48 ir 57 punktuose Bendrasis Teismas kaip šio vienintelio pagrindo nagrinėjimo pradžią nurodė, kad apeliantai kritikavo tik tariamus ginčijamo sprendimo trūkumus, nes tame sprendime Komisija neigė ginčijamos priemonės atrankųjį pobūdį. Bendrojo Teismo teigimu, tame sprendime Komisija neišnagrinėjo visų kriterijų, susijusių su pranašumo ir atrankumo buvimu, o siekė įrodyti, viena vertus, atsakydama į apeliantų argumentus, kad šiuo atveju nebuvo tariamo atrankumo, ir, kita vertus, atskirai, kad nebuvo ekonominio pranašumo, neatsižvelgiant į bet kokį atrankumo klausimą.

8

Skundžiamos nutarties 58 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad apeliantai visų pirma neginčijo ginčijamo sprendimo 159 konstatuojamojoje dalyje ir 87 išnašoje padarytos išvados, kad galimybė atskaityti rinkliavos nuo pelno sumą nesuteikia pranašumo valstybinių lošimo namų veiklos vykdytojui, pavyzdžiui, WestSpiel, nes šiam veiklos vykdytojui tenkanti našta, susijusi su rinkliava nuo pelno, yra visada neišvengiamai gerokai didesnė nei mokestis, kurį reikėtų sumokėti nuo jos sumos.

9

Vis dėlto skundžiamos nutarties 60–66 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo apeliantų dubliko priedų, susijusių su įvairiais „apmokestinimo scenarijais“, grindžiamais 2014 ir 2019 m. finansinių metų apskaitos duomenimis, reikšmę, siekdamas įrodyti pranašumo, kurį suteikia galimybė atskaityti rinkliavą nuo pelno, svarbą, tačiau nusprendė, kad šie įvairūs duomenys yra pavėluoti ir nepriimtini.

10

Skundžiamos nutarties 67 punkte Bendrasis Teismas priminė, kad pagal jurisprudenciją kvalifikuojant kaip „pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikalaujama, kad būtų įvykdytos visos šioje nuostatoje numatytos sąlygos, o kalbant apie atrankiojo pranašumo sąlygą, pažymėtina, kad pranašumo buvimas turi būti vertinamas atskirai nuo atrankumo buvimo.

11

Tuo remdamasis Bendrasis Teismas tos nutarties 68 punkte padarė išvadą: kadangi apeliantai neįrodė, kad vertinant informaciją ir duomenis, kuriuos Komisija turėjo per ginčijamos priemonės preliminaraus tyrimo etapą, jai turėjo kilti didelių abejonių ir sunkumų dėl klausimo, ar rinkliavos nuo pelno atskaitymas suteikia WestSpiel pranašumą, jie akivaizdžiai neturėjo pagrindo teigti, kad ginčijamu sprendimu buvo pažeistos jų procesinės teisės.

12

Skundžiamos nutarties 69 ir 70 punktuose nusprendęs, jog apeliantų argumentas, kad ginčijamas sprendimas yra prieštaringas, nes jame rinkliava nuo pelno kartais kvalifikuojama kaip specialus mokestis, o kartais kaip specialus mokėjimas, panašus į baudas už antikonkurencinį elgesį, taip pat yra akivaizdžiai nepagrįstas, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad vienintelį pagrindą, taigi ir visą ieškinį, reikia atmesti kaip akivaizdžiai teisiškai nepagrįstus.

13

Apeliantai Teisingumo Teismo prašo:

14

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

15

Grįsdami apeliacinį skundą apeliantai nurodo vienintelį pagrindą, jame iš esmės teigia, kad atmetęs jų ieškinį dėl to, jog ginčijama priemone nesuteikiama kokio nors ekonominio pranašumo, prieš tai neišnagrinėjęs klausimo, ar šis pranašumas yra atrankusis materialiniu požiūriu, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes taikė SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, kurios turi būti įvykdytos, kad ši priemonė galėtų būti kvalifikuojama kaip „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

16

Kaip Bendrasis Teismas pripažino skundžiamos nutarties 52 punkte, remdamasis suformuota Europos Sąjungos teismų jurisprudencija dėl nacionalinių mokestinių priemonių, sąlygos, susijusios su ekonominiu pranašumu ir atrankumu, turi būti nagrinėjamos kartu.

17

Be to, iš suformuotoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtinto sąlygos, susijusios su materialiniu atrankumu, nagrinėjimo trimis etapais metodo matyti, jog tam, kad galėtų padaryti išvadą, jog nėra ekonominio pranašumo, Bendrasis Teismas būtinai turėjo iš pradžių apibrėžti „įprastą“ mokesčių sistemą.

18

Apeliantų teigimu, Bendrajame Teisme jie ginčijo būtent tai, kad, kaip ginčijamo sprendimo 159 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, rinkliava nuo pelno gali būti kvalifikuojama kaip „specialus mokestis“, kurį galima atskaityti iš pajamų ar pelno mokesčio ir verslo mokesčio bazių pagal bendrąsias Vokietijos teisės apmokestinimo taisykles.

19

Vis dėlto skundžiamoje nutartyje Bendrasis Teismas, atlikdamas teisinį vertinimą, šio ginčijamo klausimo nenagrinėjo, todėl faktiškai perėmė ginčijamo sprendimo 159 konstatuojamojoje dalyje pateiktą „įprastos apmokestinimo tvarkos“ apibrėžtį.

20

Jei pagal Vokietijos mokesčių teisę rinkliavos nuo pelno kvalifikavimas kaip „specialaus mokesčio“ būtų netikslus ir jei, kaip teigė apeliantai Bendrajame Teisme, rinkliava nuo pelno būtų pelno pervedimas ar paskirstymas, šios rinkliavos atskaitymas būtų nukrypimas nuo „įprastos“ apmokestinimo tvarkos, o ginčijama priemonė būtų atrankiojo pobūdžio.

21

Kadangi „įprasta“ apmokestinimo tvarka turi būtinai kilti iš taikytinų Vokietijos mokesčių teisės normų, apeliantai teigia, kad nekyla jokių abejonių ir kad, be to, neginčijama, jog pelno pervedimo ar paskirstymo negalima atskaityti iš verslo ar pelno mokesčio bazės. Iš tiesų šiomis taisyklėmis draudžiama kompensuoti ekonominius nuostolius, patirtus dėl rinkliavos nuo pelno, iš šios rinkliavos atskaitymo gauta nauda.

22

Tuo remdamiesi jie daro išvadą, kad skundžiamoje nutartyje Bendrasis Teismas klaidingai taikė SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąvoką „valstybės pagalba“, kai neigė ekonominio pranašumo buvimą, prieš tai neapibrėžęs „įprastos“ apmokestinimo tvarkos, nepriklausomai nuo Komisijos vertinimo ginčijamame sprendime. Tačiau „įprastos“ apmokestinimo tvarkos nustatymas yra būtinas etapas ekonominio pranašumo buvimui ar nebuvimui konstatuoti.

23

Savo ruožtu Komisija teigia, kad vienintelis apeliacinio skundo pagrindas yra neveiksmingas ir bet kuriuo atveju visiškai nepagrįstas.

24

Šis pagrindas grindžiamas klaidingu skundžiamos nutarties aiškinimu, nes ja Bendrasis Teismas atmetė ieškinį ne dėl to, kad nėra ekonominio pranašumo, o iš esmės dėl to, kad ieškinyje nebuvo jokio pagrindo, susijusio su pranašumo, kurį suteikia ginčijama priemonė, nebuvimu, kaip konstatuota ginčijamame sprendime.

25

Nesant pranašumo, priemonė jokiu atveju negali būti valstybės pagalba. Todėl net darant prielaidą, kad ginčijama priemonė yra atrankioji, kaip pirmojoje instancijoje teigė apeliantai, jie neįrodė, kad Komisijos išvada, t. y. valstybės pagalbos nebuvimas, yra klaidinga. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas neprivalėjo nagrinėti, ar šiuo atveju buvo suteiktas pranašumas, ir galėjo apsiriboti konstatavimu, kad ieškinys nesusijęs su šia pagalbos egzistavimo sąlyga.

26

Papildomai Komisija teigia, kad pagal ne ultra petita principą Bendrasis Teismas bet kuriuo atveju negalėjo konstatuoti, kad nėra ekonominio pranašumo, nes šis klausimas nebuvo ieškinio pirmojoje instancijoje dalykas ir jo nereikėjo kelti ex officio remiantis viešosios tvarkos pagrindu.

27

Komisijos nuomone, apeliantai klaidingai remiasi tariamais mokestinės pagalbos ypatumais. Nors tiesa, kad tokios pagalbos atveju kriterijai, susiję atitinkamai su pranašumu ir atrankumu, gali būti nagrinėjami kartu, vis dėlto jie konceptualiai yra skirtingi. Be to, pranašumo ir jo atrankumo buvimo įrodymai nei visiškai, nei sistemingai nesutampa. Taigi Komisija pažymi, kad šiuo atveju ginčijama priemone nebuvo siekiama sumažinti pagal bendrą apmokestinimo tvarką įprastai mokėtino mokesčio. Priešingai, galimybe atskaityti rinkliavą nuo pelno iš pajamų ar pelno mokesčio ir pelno mokesčio bazių siekiama sumažinti Šiaurės Reino-Vestfalijos valstybinių lošimo namų mokesčių naštą dėl rinkliavos nuo pelno.

28

Komisija taip pat teigia, kad skundžiamos nutarties 60–66 punktuose Bendrasis Teismas papildomai ir kruopščiai išnagrinėjo apeliantų pavėluotai pateiktus duomenis, galinčius parodyti neaiškų ryšį su galimu argumentu dėl pranašumo buvimo. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas įrodė, kad šie nepriimtini duomenys bet kuriuo atveju neturi reikšmės, nes neleidžia sėkmingai ginčyti ginčijamame sprendime padarytos išvados dėl pranašumo nebuvimo.

29

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, norint nacionalinę priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia, kad būtų įvykdytos visos toliau nurodytos sąlygos. Pirma, tai turi būti valstybės arba iš valstybės išteklių suteikta pagalba. Antra, ši priemonė turi galėti daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Trečia, priemonė turi suteikti atrankųjį pranašumą jos gavėjui. Ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba galėti ją iškraipyti (2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo A-Brauerei, C‑374/17, EU:C:2018:1024, 19 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30

Konkrečiai dėl nacionalinių mokestinių priemonių atrankiojo pobūdžio Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog tam, kad galėtų priemonę kvalifikuoti kaip „atrankiąją“, Komisija turi atlikti tyrimą trimis etapais. Iš tiesų ji pirmiausia turi nustatyti referencinę sistemą, t. y. atitinkamoje valstybėje narėje taikomą „įprastą“ apmokestinimo tvarką, ir, antra, įrodyti, kad nagrinėjama mokestine priemone nukrypstama nuo šios referencinės sistemos, nes pagal ją diferencijuojami ūkio subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į šios sistemos tikslą, yra panaši. Vis dėlto sąvoka „valstybės pagalba“ neapima priemonių, kuriomis diferencijuojamos įmonės, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į nagrinėjamos teisinės sistemos tikslą, yra panaši, ir kurios dėl to yra a priori atrankiosios, jeigu atitinkama valstybė narė, trečia, įrodo, jog ši diferenciacija pateisinama, nes atsiranda dėl sistemos, pagal kurią tos priemonės taikomos, pobūdžio ar struktūros (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31

Nurodydami vienintelį pagrindą apeliantai priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis neišnagrinėjo jų pagrindinių argumentų, išdėstytų pirmose trijose iš penkių dalių, sudarančių vienintelį pagrindą jų ieškiniui pagrįsti, kuriais ginčijamas sprendimas kritikuojamas tiek, kiek jame Komisija, vertindama atrankumo sąlygą, klaidingai nustatė referencinę sistemą arba „įprastą“ apmokestinimo tvarką, taikomą atitinkamoje valstybėje narėje per pirmąjį nagrinėjimo, kurį ši institucija turi atlikti pagal šio sprendimo 30 punkte primintą jurisprudenciją, etapą.

32

Komisijos padaryta klaida visų pirma susijusi su tuo, kad ji ginčijamą priemonę, t. y. valstybinių lošimo namų rinkliavą nuo pelno, kvalifikavo kaip „specialų mokestį“ ar net kaip „specialų papildomą mokestį“, o tai jai leido padaryti išvadą, kad sumokėtas šios rinkliavos sumas galima atskaityti iš pajamų ar pelno mokesčio ir verslo mokesčio bazės pagal bendrąsias įprastos apmokestinimo tvarkos taisykles, numatytas taikytinoje Vokietijos mokesčių teisėje, pagal kurią leidžiama atskaityti „komercinės veiklos išlaidas“.

33

Apeliantai teigia, kad rinkliava nuo pelno turi būti kvalifikuojama kaip pelno „pervedimas“ arba „paskirstymas“, o ne kaip „mokestis“ ar „specialus mokestis“, todėl pagal taikytiną Vokietijos mokesčių teisę ši rinkliava nuo pelno neturėjo būti atskaityta iš verslo mokesčio apmokestinamosios vertės. Vadinasi, faktiškai atliktas atskaitymas yra nukrypimas nuo „įprastos“ apmokestinimo tvarkos, taigi ir atrankusis pranašumas.

34

Šiuo atžvilgiu kyla klausimas, ar Bendrasis Teismas galėjo teisingai nuspręsti, kad, atsižvelgiant į tai, jog ginčijamame sprendime, priimtame pasibaigus SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytai preliminaraus tyrimo procedūrai, Komisija padarė išvadą, kad ginčijama priemonė nėra „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, dėl to, kad šia priemone nesuteikta ekonominio pranašumo ir kad ji nėra atrankiojo pobūdžio, ieškinys, pareikštas tik dėl atrankumo nebuvimo konstatavimo, turi būti atmestas kaip neveiksmingas, taigi ir kaip akivaizdžiai teisiškai nepagrįstas, nes net jei paaiškėtų, kad šis pagrindas yra pagrįstas, nagrinėjama priemonė vis dar nebūtų valstybės pagalba dėl ekonominio pranašumo nebuvimo, kaip konstatuota ginčijamame sprendime.

35

Žinoma, šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad iš SESV 107 straipsnio 1 dalies kylantis atrankumo reikalavimas turi būti aiškiai atskirtas nuo kartu atliekamo ekonominio pranašumo nustatymo, nes nustačiusi, kad, bendrai vertinant, esama pranašumo, tiesiogiai ar netiesiogiai gaunamo taikant konkrečią priemonę, Komisija, be to, privalo įrodyti, kad šis pranašumas suteikiamas konkrečiai vienai ar kelioms įmonėms (2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Komisija / MOL, C‑15/14 P, EU:C:2015:362, 59 punktas).

36

Vis dėlto Teisingumo Teismas pabrėžė, kad referencinės sistemos nustatymas yra ypač svarbus nacionalinių mokestinių priemonių atveju, nes ekonominio pranašumo, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimas gali būti nustatytas tik palyginus su vadinamuoju „įprastu“ apmokestinimu (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Taigi vertinant mokestinės priemonės atrankumą svarbu, kad bendra mokesčių sistema arba referencinė sistema, taikoma atitinkamoje valstybėje narėje, būtų teisingai nustatyta Komisijos sprendime ir išnagrinėta teismo, kuriam pateiktas skundas dėl šio nustatymo. Kadangi referencinės sistemos nustatymas yra lyginamojo tyrimo, kuris turi būti atliktas vertinant atrankumą, atskaitos taškas, dėl per šį nustatymą padarytos klaidos visa su atrankumu susijusios sąlygos analizė neišvengiamai tampa klaidinga (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 71 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pažymėjo, kad referencinės sistemos nustatymas, kuris turi būti atliktas po rungimosi principu grindžiamų diskusijų su atitinkama valstybe nare, turi būti pagrįstas objektyviu pagal šios valstybės narės nacionalinę teisę taikytinų normų turinio, formuluočių ir konkretaus poveikio tyrimu (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad srityse, kuriose Sąjungos mokesčių teisė yra nesuderinta, mokesčio sudedamąsias savybes, kurios iš principo apibrėžia referencinę sistemą arba „įprastą“ apmokestinimo tvarką, kuria remiantis reikia analizuoti su atrankumu susijusią sąlygą, nustato būtent atitinkama valstybė narė, įgyvendindama savo kompetenciją tiesioginių mokesčių srityje ir laikydamasi turimos mokesčių autonomijos. Tas pats, be kita ko, pasakytina apie mokesčio bazės nustatymą ir mokesčio apmokestinimo momentą (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 73 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Darytina išvada, kad siekiant nustatyti referencinę sistemą tiesioginių mokesčių srityje reikia atsižvelgti tik į atitinkamoje valstybėje narėje taikytiną nacionalinę teisę, o pats toks nustatymas yra būtina išankstinė sąlyga siekiant įvertinti ne tik pranašumo buvimą, bet ir tai, ar jis yra atrankiojo pobūdžio (2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija, C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 74 punktas).

41

Kaip išvados 60 punkte taip pat pažymėjo generalinis advokatas, Bendrojo Teismo požiūris, apibendrintas šio sprendimo 34 punkte, prieštarauja šio sprendimo 36–40 punktuose primintoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtintiems principams, pagal kuriuos nagrinėjimas, kurį Komisija turi atlikti, kad konstatuotų, jog mokestinio pobūdžio pagalbos schema yra atrankiojo pobūdžio, sutampa, kiek tai susiję su referencinės sistemos arba „įprastos“ apmokestinimo tvarkos nustatymu, su nagrinėjimu, kuris turi būti atliktas siekiant patikrinti, ar ginčijama priemone suteikiamas pranašumas jos gavėjams.

42

Iš tiesų, remiantis minėtais principais, jeigu Bendrasis Teismas, įgyvendindamas jam priklausančią neribotą teisminę kontrolę dėl ginčijamame sprendime Komisijos atlikto taikytinos nacionalinės teisės aiškinimo, būtų išnagrinėjęs apeliantų argumentus dėl referencinės sistemos nustatymo tame sprendime, apibendrintus šio sprendimo 32 ir 33 punktuose, ir jeigu atlikęs šį nagrinėjimą būtų padaręs išvadą, kad, atsižvelgiant į šioje srityje taikytinas Vokietijos mokesčių teisės normas ir principus, taip pat į jų aiškinimą nacionalinėje jurisprudencijoje ir doktrinoje, Komisija iš tikrųjų padarė klaidą, atlikdama tokį nustatymą, dėl šios klaidos visa Komisijos atlikta sąlygos, susijusios su atrankiojo pranašumo buvimu, atsižvelgiant į dvi jos sudedamąsias dalis, t. y. tiek dėl atrankumo, tiek dėl ekonominio pranašumo sąlygos, analizė neišvengiamai būtų klaidinga.

43

Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad nereikia nagrinėti minėtų apeliantų argumentų, nes net jeigu būtų pagrįsti, jie bet kuriuo atveju būtų nereikšmingi, kadangi turėtų įtakos tik ginčijamame sprendime Komisijos atliktai atrankumo sąlygos, o ne tame sprendime atskirai nagrinėtos ekonominio pranašumo sąlygos, analizei.

44

Šios išvados negali paneigti Komisijos papildomai pateiktas argumentas, kad Bendrasis Teismas būtų pažeidęs principą ne ultra petita, jeigu būtų išnagrinėjęs ginčijamo sprendimo teisėtumą ne tik dėl atrankumo sąlygos nagrinėjimo, bet ir dėl ekonominio pranašumo buvimo sąlygos analizės.

45

Kaip ne kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, kadangi teisėtumo klausimus nagrinėjantis teismas negali priimti sprendimo ultra petita, panaikinimas, kurį jis paskelbia, negali viršyti to, ko prašo ieškovas (2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimo British Airways / Komisija, C‑122/16 P, EU:C:2017:861, 81 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46

Nors teismo sprendimas turi būti priimtas tik dėl šalių, kurios privalo apibrėžti ginčo ribas, pareikštų reikalavimų, pagal principą ne ultra petita teismas negali apsiriboti tik jų argumentais, nurodytais reikalavimams pagrįsti, nes priešingu atveju jis kartais būtų priverstas grįsti savo sprendimą klaidingais teisiniais argumentais (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Printeos, C‑301/19 P, EU:C:2021:39, 58 punktą).

47

Pirmojoje instancijoje apeliantai prašė panaikinti ginčijamą sprendimą, būtent teigdami, kad jame Komisija atliko atrankumo sąlygos analizę, kuri prieštarauja Sąjungos teisei, nes ši analizė pagrįsta referencinės sistemos arba „įprastos“ apmokestinimo tvarkos nustatymu, kurį lemia neteisingas Vokietijos mokesčių teisės normų ir principų, reglamentuojančių galimybę atskaityti „komercinės veiklos išlaidas“, aiškinimas.

48

Nors formaliai apeliantų ieškinys buvo susijęs tik su ginčijamame sprendime Komisijos atliktu atrankumo sąlygos vertinimu, o ne su ekonominio pranašumo buvimo vertinimu, vis dėlto, kaip jau buvo pažymėta, jų argumentai iš esmės taip pat reikšmingi vertinant šias dvi sąlygas, nes susiję su referencinės sistemos arba „įprastos“ apmokestinimo tvarkos nustatymu tame sprendime ir analize, kuri yra identiška abiem šioms sąlygoms ir kuri, jei prieštarautų taikytinai nacionalinei teisei, neišvengiamai taip pat lemtų abiejų šių sąlygų klaidingą vertinimą.

49

Taigi, jei Bendrasis Teismas būtų išnagrinėjęs šiuos apeliantų argumentus, kaip privalėjo tai padaryti, jis niekaip nebūtų pakeitęs ieškinyje nustatyto prašymo dalyko, todėl nebūtų pažeidęs ne ultra petita principo.

50

Be to, Bendrasis Teismas nebūtų pažeidęs šio principo, jei atlikęs šį nagrinėjimą būtų padaręs išvadą, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, nes tame sprendime Komisija klaidingai nustatė referencinę sistemą arba „įprastą“ apmokestinimo tvarką.

51

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia panaikinti skundžiamą nutartį.

52

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį, jei apeliacinis skundas pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą.

53

Šiame sprendime buvo nuspręsta, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neišnagrinėjo apeliantų argumentų, kuriais kritikuojamas Komisijos ginčijamame sprendime atliktas referencinės sistemos arba „įprastos“ apmokestinimo tvarkos nustatymas.

54

Kadangi Bendrasis Teismas nepatikrino, kaip Komisija išaiškino taikytiną nacionalinę teisę, siekdama nustatyti referencinę sistemą arba taikytiną „įprastą“ apmokestinimo tvarką, o tai turėjo atlikti atsižvelgdamas į apeliantų jam konkrečiai nurodytus argumentus, Teisingumo Teismas mano, kad šioje bylos stadijoje negalima priimti sprendimo. Todėl bylą reikia grąžinti Bendrajam Teismui.

55

Kadangi byla grąžinama Bendrajam Teismui, reikia atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: