–

D. M., atstovaujamo avvocati R. Martina, L. Minisci, A. Sinagra ir A. Veneziano,

–

Azienda Ospedale-Università di Padova, atstovaujamos avvocati C. Cester, I. Gianesini, L. Miazzi, A. Rampazzo ir C. Tomiola,

–

C. S., atstovaujamo avvocati P. Piva ir F. Rossi Dal Pozzo,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato G. De Bellis ir F. Urbani Neri,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Gattinara ir A. Sipos,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. kovo 29 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 507/2006 dėl sąlyginių leidimų prekiauti žmonėms skirtais vaistais, kuriems taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 726/2004, (OL L 92, 2006, p. 6), 4 straipsnio, 2021 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2021/953 dėl sąveikiųjų COVID-19 skiepijimo, tyrimo ir persirgimo pažymėjimų (ES skaitmeninio COVID pažymėjimo) išdavimo, tikrinimo ir pripažinimo sistemos, kuria siekiama sudaryti palankesnes sąlygas asmenims laisvai judėti COVID-19 pandemijos metu (OL L 211, 2021, p. 1), ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 3, 35 ir 41 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant D. M. ginčą su Azienda Ospedale-Università di Padova (Paduvos universitetinė ligoninė, Italija, toliau – universitetinė ligoninė) dėl D. M. nušalinimo nuo profesionalios slaugytojos pareigų universitetinėje ligoninėje be teisės į atlyginimą nušalinimo laikotarpiu dėl to, kad ji nesilaikė nacionalinės teisės aktų, kuriais sveikatos priežiūros darbuotojams nustatyta pareiga pasiskiepyti.

3

Reglamento Nr. 507/2006 1 straipsnyje nustatyta:

„Šis reglamentas nustato leidimų prekiauti nustatant tam tikrus įpareigojimus išdavimo taisykles pagal [2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 726/2004, kuriuo nustatoma žmonėms skirtų vaistų Sąjungos leidimų išdavimo ir priežiūros tvarka ir įsteigiama Europos vaistų agentūra, (OL L 136, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 34 t., p. 229)] 14 straipsnio 7 dalį (toliau – sąlyginiai leidimai prekiauti).“

4

Reglamento Nr. 507/2006 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Sąlyginis leidimas prekiauti gali būti išduotas tada, kai Komitetas nustato, kad, nors ir nėra pateikti išsamūs klinikiniai duomenys dėl vaisto saugumo ir efektyvumo, jis tenkina visus šiuos reikalavimus:

Kritiškose situacijose, kaip nurodyta 2 straipsnio 2 dalyje, sąlyginis leidimas prekiauti gali būti suteikiamas, jei tenkinami šios dalies a–d punktuose nurodyti reikalavimai, net kai pateikti ikiklinikiniai arba farmaciniai duomenys nėra išsamūs.

2.   1 dalies c punkto tikslais „tinkamų vaistų nebuvimas“ reiškia tokią padėtį, kai nėra Bendrijoje leistinų tinkamų diagnozavimo, profilaktikos arba gydymo metodų arba, net jei tokie metodai yra, su jais susijęs vaistas suteiks didelę terapinę naudą sergantiesiems.“

5

Reglamento 2021/953 6, 12–14 ir 36 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

6

Reglamento 2021/953 1 straipsnyje numatyta:

„Šiuo reglamentu nustatoma sąveikiųjų COVID-19 skiepijimo, tyrimo ir persirgimo pažymėjimų ([Sąjungos] skaitmeninio COVID pažymėjimo) išdavimo, tikrinimo ir pripažinimo sistema siekiant sudaryti palankesnes sąlygas tokių pažymėjimų turėtojams naudotis savo teise laisvai judėti COVID-19 pandemijos metu. Šiuo reglamentu taip pat padedama sudaryti palankesnes sąlygas valstybėms narėms laipsniškai ir koordinuotai panaikinti laisvo judėjimo apribojimus laikantis Sąjungos teisės, kad būtų apribotas SARS-CoV-2 plitimas.

<…>“

7

Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„[Sąjungos] skaitmeninio COVID pažymėjimo sistema sudaromos sąlygos išduoti, tarpvalstybiniu mastu patikrinti ir pripažinti bet kurį iš šių pažymėjimų:

<…>

<…>“

8

Minėto reglamento 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė automatiškai arba atitinkamų asmenų prašymu išduoda COVID-19 vakcina paskiepytiems asmenims skiepijimo pažymėjimus, nurodytus 3 straipsnio 1 dalies a punkte. Tie asmenys informuojami apie jų teisę gauti skiepijimo pažymėjimą.

<…>“

9

To paties reglamento 7 straipsnyje nustatyta:

„1.   Gavusi prašymą kiekviena valstybė narė išduoda 3 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytus persirgimo pažymėjimus.

<…>“

10

2021 m. balandžio 1 d.Decreto-legge no 44 – Misure urgenti per il contenimento dell’epidemia da COVID-19, in materia di vaccinazioni anti SARS-CoV-2, di giustizia e di concorsi pubblici (Dekretas įstatymas Nr. 44 dėl skubių kovos su COVID-19 pandemija, vakcinacijos nuo SARS-CoV-2, teisingumo ir viešosios pagalbos priemonių; GURI, Nr. 79, 2021 m. balandžio 1 d., p. 1), pertvarkyto į 2021 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. 76 (toliau – Dekretas įstatymas Nr. 44/2021), 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Atsižvelgiant į nepaprastąją epidemiologinę padėtį, susijusią su SARS-CoV-2, siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą ir išlaikyti tinkamas saugos sąlygas teikiant priežiūrą ir pagalbą, kol bus visiškai įgyvendintas 2020 m. gruodžio 30 d. Įstatymo Nr. 178 1 straipsnio 457 dalyje nurodytas planas, bet ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d., sveikatos priežiūros specialistai ir visuomenės sveikatos priežiūros darbuotojai <…>, dirbantys valstybinėse ir privačiose sveikatos priežiūros, pagalbos, sveikatos ir socialinės rūpybos įstaigose, vaistinėse, parafarmacijos įstaigose ir profesinės praktikos įstaigose, turi būti nemokamai paskiepyti nuo SARS-CoV-2 infekcijos. Skiepijimas asmenims, kuriems ši prievolė taikoma, yra esminė sąlyga, norint vykdyti profesinę veiklą ir teikti profesines paslaugas. <…>“

11

Šio 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „1 dalyje nurodytas skiepijimas nėra privalomas, nuo jo galima atleisti arba jį galima atidėti, tik jei įrodomas pavojus sveikatai, susijęs su specifinėmis bendrosios praktikos gydytojo patvirtintomis ligomis“.

12

Minėto 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta:

„Pasibaigus skiepijimo reikalavimo įvykdymo patvirtinimo terminams <…>, kompetentinga vietos sveikatos priežiūros institucija konstatuoja, kad skiepijimo reikalavimas neįvykdytas, ir, gavusi papildomos informacijos iš kompetentingų institucijų, nedelsdama raštu praneša apie tai atitinkamam asmeniui, darbdaviui ir profesinei organizacijai, kuriai priklauso tas asmuo. Vietos sveikatos priežiūros institucijai priėmus konstatavimo sprendimą, apribojama teisė teikti paslaugas ar atlikti užduotis, susijusias su tarpasmeniniais kontaktais ar bet kokia kita SARS-CoV-2 viruso plitimo rizika.“

13

To paties 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad „apie 6 dalyje nurodytą apribojimą atitinkamą asmenį nedelsdama informuoja profesinė asociacija, kuriai jis priklauso“.

14

Dekreto įstatymo Nr. 44/2021 4 straipsnio 8 dalyje nustatyta:

„Gavęs 6 dalyje nurodytą pranešimą, darbdavys, jei tai įmanoma, paskiria darbuotojui kitas nei 6 dalyje nurodytas, gal net paprastesnes užduotis, kurių vykdymas bet kuriuo atveju nekelia viruso plitimo rizikos; už jas mokamas atliekamas pareigas atitinkantis atlyginimas. Jei neįmanoma paskirti į kitas pareigas, [laikino nušalinimo nuo pareigų] laikotarpiu nemokamas joks darbo užmokestis ar kitos išmokos.“

15

Šio 4 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad „laikotarpiu, kai nuo 1 dalyje nurodyto skiepijimo atleidžiama arba jis atidedamas, bet jokiu būdu ne ilgiau kaip iki 2021 m. gruodžio 31 d., darbdavys, nesumažindamas darbo užmokesčio, skiria 2 dalyje nurodytiems asmenims užduotis, net jeigu jos yra kitokios nei įprastos, kad būtų išvengta SARS-CoV-2 viruso plitimo rizikos“.

16

Minėto 4 straipsnio 11 dalyje nustatyta:

„Tuo pačiu laikotarpiu, kaip nurodytas 10 dalyje, kad būtų sumažinta užkrėtimo rizika, vykdydami laisvąją profesinę veiklą 2 dalyje nurodyti asmenys per dvidešimt dienų nuo šio dekreto įsigaliojimo imasi su teisingumo bei darbo ir socialinės politikos ministrais suderintų sveikatos apsaugos ministro dekretu patvirtintame specialiajame saugos protokole nurodytų profilaktinių sveikatos ir higienos priemonių.“

17

Nuo 2017 m. sausio 1 d. D. M. dirba universitetinėje ligoninėje profesionalia slaugytoja neurochirurgijos skyriuje.

18

2021 m. rugsėjo 16 d. universitetinė ligoninė pranešė, kad ji nedelsiant laikinai nušalinama nuo pareigų be teisės į atlyginimą, nes pažeidė Dekreto įstatymo Nr. 44/2021 4 straipsnyje nustatytą pareigą pasiskiepyti, ir kad jos neįmanoma paskirti į kitas pareigas, nesukeliant viruso plitimo pavojaus. Laikinas nušalinimas nuo pareigų turėjo baigtis tą dieną, kai ji įvykdys pareigą pasiskiepyti, arba, jei tai nebus padaryta, įvykdžius vakcinacijos planą, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip 2021 m. gruodžio 31 d.; vis dėlto ši data buvo kelis kartus atidėta.

19

2021 m. spalio 14 d. pateiktu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo D. M. kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, prašydama grąžinti ją į darbą universitetinėje ligoninėje; ji teigė, kad, pirma, Dekreto įstatymo Nr. 44/2021 4 straipsnis keliais aspektais prieštarauja Italijos Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisei ir, antra, kad ji įgijo natūralų imunitetą, nes persirgo SARS-CoV-2 infekcija.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad leidimai prekiauti COVID-19 vakcinomis yra sąlyginiai, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 507/2006. Šio teismo nuomone, atsižvelgiant į naujus gydymo laimėjimus, taip pat į laimėjimus, susijusius su turimais vaistais, nėra nepagrįsta pagal šio reglamento 4 straipsnį abejoti šių leidimų, kuriuos Europos Komisija suteikė gavusi Europos vaistų agentūros (EMA) nuomonę, galiojimu, ypač atsižvelgiant į pagrindines teises, t. y. asmens fizinę neliečiamybę ir sveikatą, kurios visų pirma saugomos pagal Chartijos 3 ir 35 straipsnius.

21

Be to, nors pagrindinės bylos šalys nesirėmė Reglamentu 2021/953, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jis vis dėlto yra svarbus šioje byloje. Šis teismas pabrėžia, kad šiame reglamente nurodyta: „būtina, kad [laisvo asmenų judėjimo apribojimai] būtų taikomi laikantis bendrųjų Sąjungos teisės principų, visų pirma proporcingumo ir nediskriminavimo principų“. Ypač problemiška šiuo klausimu yra tai, kad pagal Dekreto įstatymo Nr. 44/2021 4 straipsnio 11 dalį sveikatos priežiūros specialistams, kuriems netaikomas reikalavimas pasiskiepyti, leidžiama tęsti profesinę veiklą nepasiskiepijus, jeigu jie laikosi saugos taisyklių, o sveikatos priežiūros darbuotojai, kuriems ši nuostata netaikoma, nebegali užsiimti profesine veikla nei kaip samdomi darbuotojai, nei kaip savarankiškai dirbantys asmenys, net jei yra pasirengę laikytis lygiai tokių pačių saugos taisyklių.

22

Galiausiai atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, suformuotą 2018 m. lapkričio 14 d. Sprendime Memoria ir Dall’Antonia (C‑342/17, EU:C:2018:906), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar privaloma skiepijimo priemonė tuo atveju, jei priimančioji valstybė narė taip pat ketina ją taikyti dėl profesinių priežasčių pirmojoje valstybėje narėje esančiam kitos Sąjungos valstybės narės sveikatos priežiūros specialistui, yra suderinama su Reglamente 2021/953 aiškiai primintu proporcingumo principu.

23

Šiomis aplinkybėmis Tribunale ordinario di Campobasso (Kampobaso teismas, Italija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24

2021 m. gruodžio 13 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė šiam jo prašymui taikyti pagreitintą procedūrą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnį. Grįsdamas šį prašymą šis teismas nurodė, kad, kol vyksta prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, D. M. lieka nušalinta nuo pareigų ir negauna darbo užmokesčio, todėl neturi jokių pragyvenimo lėšų.

25

Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu arba išimties tvarka savo iniciatyva Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, gali nuspręsti nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal pagreitintą procedūrą, jeigu dėl bylos pobūdžio reikia, kad ji būtų greitai išnagrinėta.

26

Reikia priminti, kad ši pagreitinta procedūra yra procedūrinė priemonė, skirta reaguoti į ypač didelės skubos atvejus (2022 m. birželio 16 d. Sprendimo Port de Bruxelles ir Région de Bruxelles-Capitale, C‑229/21, EU:C:2022:471, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27

Šiuo atveju 2022 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, nusprendė, kad šio sprendimo 24 punkte nurodyto prašymo tenkinti nereikia.

28

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė visos informacijos, reikalingos įvertinti rizikos, kurią D. M. finansiniam pragyvenimui kėlė laikinas nušalinimas nuo pareigų, dydžiui, ir nenurodė priežasčių, dėl kurių pagreitintos procedūros taikymas šioje byloje leistų išvengti tokios rizikos, ypač atsižvelgiant į iš esmės ribotą šio nušalinimo nuo pareigų trukmę. Taigi iš šių aplinkybių neatrodo, kad esama ypač didelės skubos, dėl kurios šiai bylai reikia taikyti pagreitintą procedūrą.

29

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar sąlyginiai leidimai prekiauti vakcinomis, skirtomis užkirsti keliui užsikrėsti COVID-19, jai plisti ir šios patologijos apraiškų sunkumui, buvo galiojantys pagal Reglamento Nr. 507/2006 4 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į Chartijos 3 ir 35 straipsnius, prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dieną, nes tuo metu keliose valstybėse narėse jau buvo patvirtinti alternatyvūs gydymo būdai, kurie buvo veiksmingi gydant COVID-19 ir mažiau kenksmingi sveikatai.

30

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, Teisingumo Teismui bendradarbiaujant su nacionaliniais teismais, būtinybė pateikti nacionaliniam teismui naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą ar galiojimo vertinimą reikalauja, kad pastarasis kruopščiai laikytųsi Procedūros reglamento 94 straipsnyje aiškiai nustatytų prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinio reikalavimų, apie kuriuos jis turi žinoti. Šie reikalavimai taip pat yra pakartoti Teisingumo Teismo rekomendacijose nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 380, 2019, p. 1) (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi (C‑561/19, EU:C:2021:799, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31

Taigi, kaip nurodyta Procedūros reglamento 94 straipsnio c punkte, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turi būti nurodytos priežastys, paskatinusios jį teikiantį teismą kelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ar galiojimo, ir jo nustatytas šių nuostatų ir pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų ryšys (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi, C‑561/19, EU:C:2021:799, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad šiuo atveju pagrindinėje byloje jis turi įvertinti, ar pagrįstas universitetinės ligoninės sprendimas laikinai nušalinti D. M. nuo pareigų be teisės į atlyginimą, nes ji atsisakė vykdyti Dekreto įstatymo Nr. 44/2021 4 straipsnyje numatytą reikalavimą pasiskiepyti nuo COVID-19.

33

Pirma, net ir darant prielaidą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyti „gydymo laimėjimai“ ir „nauji laimėjimai, susiję su turimais vaistais“, gali kelti abejonių dėl sąlyginių leidimų prekiauti vakcinomis, skirtomis užkirsti keliui užsikrėsti COVID-19, jai plisti ir šios patologijos apraiškų sunkumui, galiojimo, vis dėlto reikia pažymėti, kad šis teismas nei konkrečiai nurodė šiuos leidimus, nei nagrinėjo jų turinį, atsižvelgdamas į galiojimo reikalavimus, nustatytus Reglamento Nr. 507/2006 4 straipsnyje, prireikus aiškinamus remiantis Chartijos 3 ir 35 straipsniais.

34

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik bendrai įvertino, kad, atsižvelgiant į ankstesnėje pastraipoje nurodytas aplinkybes, nėra „nepagrįsta“ abejoti tų leidimų galiojimu, tačiau visiškai nenagrinėjo konkretaus šių abejonių pobūdžio. Taigi iš nutarties pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas negalėjo nustatyti ginčijamų leidimų ir konkrečių šių leidimų elementų, dėl kurių kyla šios abejonės, ir todėl suprasti, kokiu aspektu, nacionalinio teismo nuomone, tie leidimai gali nebegalioti atsižvelgiant į Reglamento Nr. 507/2006 4 straipsnyje arba Chartijos 3 ir 35 straipsniuose nustatytus reikalavimus; be to, tas teismas nutartyje pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nenurodė galimo pastarųjų dviejų nuostatų poveikio šiomis aplinkybėmis.

35

Antra, nei iš nutarties pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nei iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų negalima suprasti, kaip sąlyginių leidimų galiojimo ginčijimas galėtų paveikti pagrindinės bylos baigtį, kuri, atrodo, priklauso ne nuo šių leidimų galiojimo, o nuo D. M. ginčijamo Dekreto įstatymo Nr. 44/2021 4 straipsnyje nustatyto skiepijimo reikalavimo ir šioje nuostatoje numatytų sankcijų už jo nesilaikymą teisėtumo.

36

Šiomis aplinkybėmis reikia pabrėžti, kad, nors tokių leidimų išdavimas yra būtina sąlyga, kad jų turėtojai turėtų teisę pateikti atitinkamas vakcinas kiekvienos valstybės narės rinkai (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 16 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Pharmaceutical Works Polpharma, C‑438/21P–C‑440/21P, EU:C:2023:213, 81 punktą), šių sąlyginių leidimų išdavimas savaime nereiškia, kad potencialūs šių vakcinų gavėjai privalo jas suleisti, juolab kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neišsiaiškino, ar asmenys, kuriems taikoma Dekreto įstatymo Nr. 44/2021 4 straipsnyje įtvirtinta pareiga skiepytis, privalo naudoti tik tas vakcinas, kurioms išduoti šie sąlyginiai leidimai.

37

Taigi, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė priežasčių, dėl kurių jis kvestionuoja sąlyginių leidimų prekiauti galiojimą, ir motyvų, susijusių su galimu ryšiu tarp šių leidimų galiojimo ir Dekreto įstatymo Nr. 44/2021 4 straipsnyje numatytos pareigos skiepyti nuo COVID-19, reikia konstatuoti, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą neatitinka šio sprendimo 31 punkte nurodytų reikalavimų, susijusių su pirmuoju klausimu.

38

Vadinasi, jis nepriimtinas.

39

Antruoju–penktuoju klausimais (juos reikia nagrinėti kartu) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, pirma, ar Reglamentą Nr. 507/2006 reikia aiškinti taip: siekiant, kad būtų įvykdyta nacionalinės teisės aktuose nustatyta sveikatos priežiūros specialistų pareiga pasiskiepyti nuo COVID-19, pagal jį draudžiama naudoti vakcinas, dėl kurių išduotas sąlyginis leidimas pagal šio reglamento 4 straipsnį, net ir tokiu atveju, kai tie specialistai yra įgiję imunitetą šią ligą sukeliančiam virusui ir sveikatos priežiūros institucija nėra konkrečiai nustačiusi, kad nėra tokio skiepijimo kontraindikacijų. Antra, jis norėtų sužinoti, ar tokios pareigos neįvykdžiusiems specialistams galima, atsižvelgiant į Chartijos 41 straipsnį, taikyti sankciją – jų nušalinimą nuo pareigų be atlyginimo, užuot taikant diferencijuotas sankcijas, priimtas laikantis proporcingumo ir rungimosi principų.

40

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pabrėžti, kad pagal SESV 168 straipsnio 7 dalį valstybėms narėms nenustatoma jokio reikalavimo dėl privalomo tam tikrų kategorijų asmenų skiepijimo, nes pagal šią nuostatą Sąjungos teisė nedaro poveikio valstybių narių kompetencijai priimti nuostatas, apibrėžiančias jų sveikatos politiką. Tačiau naudodamosi šia kompetencija valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės (pagal analogiją žr. 2022 m. balandžio 28 d. Sprendimo Gerencia Regional de Salud de Castilla y León, C‑86/21, EU:C:2022:310, 18 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2014 m. liepos 17 d. Nutarties Široká, C‑459/13, EU:C:2014:2120, 19 punktą).

41

Atrodo, kad antrasis–penktasis klausimai grindžiami prielaida, kad Reglamente Nr. 507/2006 arba pagal šį reglamentą išduotuose sąlyginiuose leidimuose nustatomos sąlygos, kuriomis vidaus teisėje reglamentuojamas įpareigojimas skiepyti, kaip antai numatytas Dekreto įstatymo Nr. 44/2021 4 straipsnyje, kai šioje teisėje numatyta tam naudoti vakcinas, dėl kurių išduotas toks sąlyginis leidimas, ir pasekmės, kurių pagal vidaus teisę gali kilti dėl minėtos pareigos nevykdymo, ir tokiu atveju taikoma procedūra.

42

Vis dėlto, kaip pažymėta šio sprendimo 36 punkte, tokių leidimų suteikimas neįpareigoja potencialių atitinkamų vakcinų gavėjų jomis pasiskiepyti. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutartyje dėl šio prašymo nepaaiškina, kaip šių leidimų, išduotų pagal Reglamento Nr. 507/2006 4 straipsnį, turinys ar tikslas susijęs su tuo, kaip jo nacionalinėje teisėje nustatytos pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikytinos pareigų skiepytis vykdymo sąlygos ir tvarka, minimos jo antrajame–penktajame klausimuose.

43

Be to, kiek tai susiję su Chartijos 41 straipsniu, kuriame įtvirtinta teisė į gerą administravimą ir kurį savo trečiajame ir penktajame klausimuose nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia priminti, kad šis straipsnis skirtas ne valstybėms narėms, o tik Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir agentūroms, todėl jis nesusijęs su ginčo pagrindinėje byloje sprendimu. Vis dėlto šis straipsnis atspindi bendrąjį Sąjungos teisės principą, kuris turi būti taikomas valstybėms narėms, kai jos įgyvendina šią teisę (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 10 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld (Senaties terminas), C‑219/20, EU:C:2022:89, 36 ir 37 punktus).

44

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškino, koks yra bendrojo Sąjungos teisės principo, susijusio su teise į gerą administravimą, ryšys su Dekreto įstatymo Nr. 44/2021 4 straipsnyje įtvirtintos pareigos skiepytis įgyvendinimu, ir neįrodė, kad ši nuostata yra Sąjungos teisės įgyvendinimas.

45

Vadinasi, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kiek tai susiję su antruoju–penktuoju klausimais, neatitinka Procedūros reglamento 94 straipsnio c punkte nustatytų ir šio sprendimo 31 punkte primintų reikalavimų.

46

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pažymėti, kad antrasis–penktasis klausimai yra nepriimtini.

47

Šeštuoju ir septintuoju klausimais (juos reikia nagrinėti kartu) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamentą 2021/953, siejamą su proporcingumo ir nediskriminavimo principais, reikia aiškinti taip: pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatoma sveikatos priežiūros specialistų pareiga pasiskiepyti nuo COVID-19, kai, pirma, pagal juos paliekama galimybė toliau vykdyti savo veiklą nuo šios pareigos dėl medicininių priežasčių atleistiems tam tikros kategorijos specialistams, su sąlyga, kad jie laikosi šiame teisės akte numatytų atsargumo priemonių, tačiau tokios galimybės nesuteikiama specialistams, kurie nenori paskiepyti, ir, antra, jie taip pat gali būti taikomi Italijoje dirbantiems kitų valstybių narių piliečiams.

48

Pirmiausia reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nei savo klausimuose, nei apskritai pačioje nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodo Reglamento 2021/953 nuostatų, kurių išaiškinimo jis prašo. Jis nurodo tik proporcingumo ir nediskriminavimo principus, „kurie numatyti [šiame reglamente]“, ir minėto reglamento 6 konstatuojamąją dalį, kurioje teigiama, kad „būtina, kad [laisvo asmenų judėjimo apribojimai] būtų taikomi laikantis bendrųjų Sąjungos teisės principų, visų pirma proporcingumo ir nediskriminavimo principų“.

49

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, nors konstatuojamosios dalys yra neatskiriama nagrinėjamo reglamento dalis, kurioje nurodomi juo siekiami tikslai, pačios savaime jos nėra privalomos (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Glavna direktsia „Pozharna bezopasnost i zashtita na naselenieto“, C‑262/20, EU:C:2022:117, 34 punktą). Taigi vien nuorodos į Reglamento 2021/953 6 konstatuojamąją dalį negali užtekti, kad būtų nustatytas šio reglamento ir pagrindinėje byloje taikytinų nacionalinės teisės aktų jungiamasis ryšys.

50

Antra, kiek tai susiję su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytais proporcingumo ir nediskriminavimo principais, reikia pažymėti, kad iš Reglamento 2021/953 12–14 konstatuojamųjų dalių ir jo 1 straipsnio matyti, kad, nors šiuo reglamentu siekiama įgyvendinti tuos principus, juo norima sudaryti palankesnes sąlygas naudotis laisvo judėjimo teise šios teisės turėtojams, nustatant sąveikiųjų COVID-19 skiepijimo, tyrimo ir persirgimo pažymėjimų išdavimo, tikrinimo ir pripažinimo sistemą.

51

Taigi, taikant minėtus principus, šiuo reglamentu nesiekiama nustatyti kriterijų, pagal kuriuos būtų vertinamas valstybių narių priimtų sveikatos apsaugos priemonių, skirtų kovoti su COVID-19 pandemija, pagrįstumas, kai šios priemonės gali riboti judėjimo laisvę, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamas Dekreto įstatymo Nr. 44/2021 4 straipsnyje nustatytas reikalavimas pasiskiepyti, arba palengvinti ar paskatinti jų taikymą, nes to paties reglamento 36 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad jis „negali būti aiškinamas taip, kad juo nustatoma teisė arba pareiga būti paskiepytam“.

52

Taigi nei iš nutartyje pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateiktų patikslinimų, nei iš kitų Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje esančių duomenų negalima tiksliai nustatyti, kurias Reglamento 2021/953 nuostatas kartu su proporcingumo ir nediskriminavimo principais reikia aiškinti ir kurios yra būtinos ginčui pagrindinėje byloje išspręsti.

53

Vadinasi, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kiek tai susiję su šeštuoju ir septintuoju klausimais, neatitinka Procedūros reglamento 94 straipsnio c punkte nustatytų ir šio sprendimo 31 punkte primintų reikalavimų.

54

Reikia pridurti, kad bet kuriuo atveju turi egzistuoti toks ginčo pagrindinėje byloje ir Sąjungos teisės nuostatų, kurias prašoma išaiškinti, ryšys, kad šis išaiškinimas atitiktų objektyvų sprendimo, kurį turi priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, priėmimo poreikį (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 48 punktas).

55

Ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl D. M. prašymo grąžinti ją į darbą universitetinės ligoninės neurochirurgijos skyriuje, grindžiamo tariamu Dekreto įstatymo Nr. 44/2021 4 straipsnyje nustatyto skiepijimo reikalavimo neteisėtumu. Taigi šis ginčas nesusijęs su Reglamento 2021/953 nuostatų, visų pirma jo 5 straipsnio 1 dalies, pagal kurią paskiepytiems asmenims suteikiama teisė gauti skiepijimo pažymėjimą, ar jo 7 straipsnio 1 dalies, pagal kurią nuo SARS-CoV-2 infekcijos pasveikusiems asmenims suteikiama teisė gauti persirgimo pažymėjimą, taikymu.

56

Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos galimybės, kad Dekreto įstatymo Nr. 44/2021 4 straipsnyje nustatytas reikalavimas pasiskiepyti gali būti taikomas ir asmenims, kurie pasinaudojo teise laisvai judėti, pirmiausia reikia pažymėti, kad, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas netvirtino, kad jo nagrinėjamas ginčas susijęs su tarpvalstybine situacija, nes universitetinė ligoninė nurodė, kad D. M. nėra kitos valstybės narės pilietė, atvykusi dirbti į Italiją.

57

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškino, kodėl tokia galimybė būtų reikšminga taikant Reglamentą 2021/953 pagrindinės bylos aplinkybėmis.

58

Trečia, jei šis teismas, nurodydamas 2018 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Memoria ir Dall'Antonia (C‑342/17, EU:C:2018:906), norėjo pažymėti, kad pagal nacionalinę teisę, kiek tai susiję su SESV 49 ir 56 straipsniuose įtvirtinta teise į įsisteigimo laisvę ir teise laisvai teikti paslaugas, jis turi suteikti D. M. tas pačias teises, kuriomis pagal Sąjungos teisę esant tokiai pačiai situacijai naudojasi kitų valstybių narių piliečiai, reikia priminti, kad šeštasis ir septintasis klausimai yra susiję su Reglamento 2021/953 aiškinimu, o ne, kaip per posėdį pabrėžė ir Italijos vyriausybė, su šių pagrindinių laisvių aiškinimu.

59

Be to, turėdamas mintyje, kad nacionalinis teismas nepateikė jokių kitų duomenų, išskyrus tai, kad ginčijami nacionalinės teisės aktai vienodai taikomi atitinkamos valstybės narės ir kitų valstybių narių piliečiams, Teisingumo Teismas bet kuriuo atveju negali manyti, kad SESV nuostatų, susijusių su pagrindinėmis laisvėmis, išaiškinimas yra būtinas jo nagrinėjamam ginčui išspręsti (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Ullens de Schooten, C‑268/15, EU:C:2016:874, 54 punktą).

60

Šiomis aplinkybėmis iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad tarp Reglamento 2021/953 ir pagrindinės bylos yra siejamasis ryšys, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 54 punktą.

61

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šeštasis ir septintasis klausimai yra nepriimtini.

62

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad nacionalinio teismo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.

63

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2021 m. gruodžio 7 d. nutartimi Tribunale ordinario di Padova (Paduvos teismas, Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.