1

Savo apeliaciniais skundais Mytilinaios AE – Omilos Epicheiriseon (toliau – Mytilinaios) ir Europos Komisija prašo panaikinti 2021 m. rugsėjo 22 d.Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą DEI / Komisija (T‑639/14 RENV, T‑352/15 ir T‑740/17, EU:T:2021:604; toliau – skundžiamas sprendimas); juo šis teismas panaikino 2014 m. birželio 12 d. Komisijos raštą COMP/E3/ΟΝ/AB/ark *2014/61460, kuriuo Dimosia Epicheirisi Ilektrismou AE (DEI) buvo pranešta apie nutrauktą jos skundų nagrinėjimą (toliau – ginčijamas raštas), 2015 m. kovo 25 d. Komisijos sprendimą C(2015) 1942 final byloje SA.38101 (2015/NN) (ex 2013/CP) dėl tariamos valstybės pagalbos, suteiktos Alouminion SA taikant už sąnaudas mažesnius elektros energijos tarifus po arbitražo sprendimo (OL C 219, 2015, p. 2; toliau – pirmasis ginčijamas sprendimas) ir2017 m. rugpjūčio 14 d. Komisijos sprendimą C(2017) 5622 final byloje SA.38101 (2015/NN) (ex 2013/CP) dėl tariamos valstybės pagalbos, suteiktos Alouminion SA taikant už sąnaudas mažesnius elektros energijos tarifus po arbitražo sprendimo (OL C 291, 2017, p. 2; toliau – antrasis ginčijamas sprendimas).

2

2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 1 straipsnyje „Apibrėžtys“ numatyta:

„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

3

Šio reglamento 4 straipsnyje „Pirminis pranešimo patikrinimas ir Komisijos sprendimai“ nustatyta:

„1.   Komisija iš karto patikrina gautą pranešimą. Nepažeisdama 10 straipsnio, Komisija priima sprendimą pagal 2, 3 arba 4 dalis.

2.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisija nustato, kad pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba, ji savo išvadą pateikia priimtame sprendime.

3.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai nekyla jokių abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su vidaus rinka, tiek kiek minėtoji priemonė priskiriama SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sričiai, Komisija nusprendžia, kad minėtoji priemonė suderinama su vidaus rinka (toliau – „sprendimas nepateikti prieštaravimų“). Šiame sprendime nurodoma išimtis, kuri buvo taikyta pagal SESV.

4.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai kyla abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su vidaus rinka, ji nusprendžia pradėti bylos procesą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį (toliau – „sprendimas pradėti [oficialią] tyrimo [procedūrą]“).

<…>“

4

Pirma išdėstytos nuostatos pakartotos 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 659/1999, nustatančiame išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), kuris buvo panaikintas Reglamentu 2015/1589.

5

Faktinės ginčo aplinkybės aprašytos skundžiamo sprendimo 1–53 punktuose ir šio proceso tikslais jas galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

6

Bendrajame Teisme nagrinėjamos bylos yra susijusios su trimis vienas po kito kilusiais ginčais ir iš esmės su klausimu, ar elektros energijos tiekimo tarifas (toliau – nagrinėjamas tarifas), kurį DEI, Graikijos valstybės kontroliuojama elektros energijos gamintoja ir tiekėja, pagal arbitražo sprendimą privalo taikyti savo pagrindiniam klientui, t. y. aliuminio gamintojai Mytilinaios, yra valstybės pagalba.

7

2010 m. rugpjūčio 4 d. DEI ir Mytilinaios pasirašė pagrindų susitarimą dėl elektros energijos tiekimo tarifo, taikytino laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat dėl ginčo, susijusio su tariama Mytilinaios skola DEI, susidariusia laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., taikaus sprendimo sąlygų.

8

Remdamosi šiame pagrindų susitarime numatytais kriterijais Mytilinaios ir DEI nesėkmingai derėjosi dėl elektros energijos tiekimo sutarties projekto turinio, nes šioms šalims nepavyko susitarti dėl elektros energijos tiekimui taikytino tarifo, kurį DEI turėjo užtikrinti Mytilinaios.

9

2011 m. lapkričio 16 d. pasirašydamos arbitražinį susitarimą Mytilinaios ir DEI susitarė perduoti ginčą nagrinėti Rythmistiki Archi Energeias (Energetikos reguliavimo institucija, Graikija; toliau – RAE) nuolatiniam arbitražui pagal nomos 4001/2011, gia ti leitourgia Energeiakon Agoron Ilektrismou kai Fysikou Aeriou, gia Erevna, Paragogi kai diktya metaforas Ydrogonanthrakon kai alles rythmiseis (Įstatymas 4001/2011 dėl elektros energijos ir dujų sektorių tvarkymo, angliavandenilių tyrimų, gamybos ir perdavimo tinklų bei kitų teisės aktų) (FEK A’ 179/22.8.2011; toliau – Įstatymas 4001/2011) 37 straipsnį.

10

Pagal šį arbitražinį susitarimą arbitražo teismui patikėta užduotis, remiantis DEI ir Mytilinaios derybomis, nustatyti elektros energijos tiekimo tarifą, atitinkantį specifines Mytilinaios savybes ir padengiantį bent jau DEI patirtas sąnaudas.

11

2013 m. spalio 31 d. sprendimu (toliau – arbitražo sprendimas) RAE arbitražo teismas išsprendė šį ginčą.

12

2016 m. vasario 18 d. sprendimu Efeteio Athinon (Atėnų apeliacinis teismas, Graikija) atmetė DEI pateiktą skundą dėl arbitražo sprendimo panaikinimo.

13

2013 m. gruodžio 23 d. DEI pateikė skundą Komisijai (toliau – 2013 m. skundas), teigdama, kad arbitražo sprendimas lėmė valstybės pagalbos suteikimą.

14

Ginčijamu raštu Komisija informavo DEI, kad jos 2013 m. skundo tyrimas buvo nutrauktas.

15

2014 m. rugpjūčio 22 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo DEI ieškinį (užregistruotas numeriu T‑639/14), kuriuo ji prašė panaikinti ginčijamą raštą.

16

2015 m. kovo 25 d. Komisija priėmė pirmąjį ginčijamą sprendimą; jame apsiribojo vertinimu, ar nagrinėjamo tarifo nustatymas ir taikymas yra pranašumo suteikimas Mytilinaios, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo tikslu ji išnagrinėjo tai, ar sutikdama perduoti ginčą su Mytilinaios spręsti arbitražo teismui ir vykdydama arbitražo teismo sprendimą DEI, kaip valstybės įmonė, veikė laikydamasi privataus investuotojo kriterijaus reikalavimų. Ji nusprendė, kad, pirma, šiuo atveju buvo tenkinamos šio kriterijaus taikymo sąlygos, todėl Mytilinaios nebuvo suteikta pranašumo, ir, antra, kadangi pirmajame ginčijamame sprendime pateikta jos galutinė pozicija šiuo klausimu, turi būti laikoma, kad tas sprendimas pakeitė ginčijamą raštą.

17

Taigi Komisija konstatavo, kad arbitražo sprendimas nelėmė valstybės pagalbos.

18

2015 m. birželio 29 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo DEI ieškinį, užregistruotą numeriu T‑352/15, kuriuo ji prašė panaikinti pirmąjį ginčijamą sprendimą.

19

2016 m. vasario 9 d. Nutartimi DEI / Komisija (T‑639/14, EU:T:2016:77) Bendrasis Teismas nutarė, kad nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio byloje T‑639/14, be kita ko, motyvuodamas tuo, kad ginčijamas raštas buvo formaliai pakeistas pirmuoju ginčijamu sprendimu.

20

2016 m. balandžio 22 d. DEI apskundė šią nutartį.

21

2017 m. gegužės 31 d. Sprendimu DEI / Komisija (C‑228/16 P, EU:C:2017:409) Teisingumo Teismas panaikino 2016 m. vasario 9 d. Nutartį DEI / Komisija (T‑639/14, EU:T:2016:77), grąžino bylą Bendrajam Teismui ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

22

Paskelbus šį sprendimą, bylai T‑639/14 dabar suteiktas numeris T‑639/14 RENV.

23

2017 m. rugpjūčio 14 d. Komisija priėmė antrąjį ginčijamą sprendimą; jame aiškiai panaikino ir pakeitė ginčijamą raštą bei pirmąjį ginčijamą sprendimą, kartu pakartodama, kad arbitražo sprendimu nebuvo suteikta valstybės pagalbos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šią išvadą pagrindžiantys motyvai – kad laikytasi privataus investuotojo kriterijaus ir nesuteikta pranašumo – yra tapatūs nurodytiesiems pirmajame ginčijamame sprendime.

24

2017 m. rugpjūčio 24 d. raštais, t. y. pateiktais po to, kai buvo priimtas antrasis ginčijamas sprendimas, Komisija paprašė Bendrojo Teismo konstatuoti, kad ieškiniai bylose T‑639/14 RENV ir T‑352/15 neteko dalyko ir nebereikia priimti sprendimo.

25

2017 m. lapkričio 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo DEI ieškinį, užregistruotą numeriu T‑740/17, kuriuo ji prašė panaikinti antrąjį ginčijamą sprendimą.

26

2020 m. vasario 26 d. Bendrojo Teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininko sprendimu bylos T‑639/14 RENV, T‑352/15 ir T‑740/17 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesas.

27

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą raštą ir pirmąjį bei antrąjį ginčijamus sprendimus, nurodė Komisijai padengti savo ir DEI patirtas bylinėjimosi išlaidas, o Mytilinaios – padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

28

Apeliaciniu skundu Mytilinaios, palaikoma Komisijos, Teisingumo Teismo prašo:

29

DEI Teisingumo Teismo prašo:

30

Apeliaciniu skundu Komisija, palaikoma Mytilinaios, Teisingumo Teismo prašo:

31

DEI Teisingumo Teismo prašo:

32

2022 m. balandžio 7 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimais Vokietijos Federacinei Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų bylose C‑701/21 P ir C‑739/21 P.

33

Išklausęs šalis, Teisingumo Teismas 2023 m. vasario 28 d. sprendimu sujungė bylas C‑701/21 P ir C‑739/21 P, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

34

Grįsdama apeliacinį skundą byloje C‑701/21 P Mytilinaios, palaikoma Komisijos, nurodo tris pagrindus.

35

Pirmasis pagrindas grindžiamas Bendrojo Teismo padaryta teisės klaida vertinant ieškinio dėl panaikinimo priimtinumą ir susijęs su principais nemo auditur propriam turpitudinem allegans ir nemo potest venire contra factum proprium.

36

Antrasis pagrindas grindžiamas SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl privataus investuotojo kriterijaus taikymo, taip pat arbitražo teismo pripažinimu valstybės institucija.

37

Trečiasis pagrindas grindžiamas Reglamento 2015/1589 4 straipsnio pažeidimu, kiek tai susiję, pirma, su abejonėmis ar dideliais sunkumais dėl valstybės pagalbos buvimo pirminio skundų nagrinėjimo etape ir, antra, su įrodinėjimo pareiga.

38

Grįsdama apeliacinį skundą byloje C‑739/21 P Komisija, palaikoma Mytilinaios ir Vokietijos Federacinės Respublikos, nurodo vienintelį pagrindą, grindžiamą SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes Bendrasis Teismas klaidingai aiškino ir taikė „pranašumo“ sąlygą, kurią turi atitikti valstybės priemonė, kad ją būtų galima pripažinti valstybės pagalba.

39

Mytilinaios apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą sudaro dvi dalys ir jis susijęs su skundžiamo sprendimo dalimi, kurioje Bendrasis Teismas nusprendė, kad ieškinys priimtinas.

40

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Mytilinaios priekaištauja Bendrajam Teismui neatsakius į jos argumentus, kuriais siekta įrodyti, kad DEI pareiškus ieškinį dėl panaikinimo buvo pažeisti nemo auditur propriam turpitudinem allegans ir nemo potest venire contra factum proprium principai, nes pagal šiuos principus draudžiami tokie veiksmai, kuriais ieškovas kaip neteisėtą ginčija tai, ką anksčiau darė savanoriškai.

41

Mytilinaios tvirtina, jog tai, kad DEI turi suinteresuotosios šalies statusą, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punktą, nebūtinai reiškia, kad šioje byloje ji turėjo suinteresuotumą pareikšti ieškinį. Mytilinaios ir Komisija šiuo klausimu teigė, kad DEI piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, nes pažeidė minėtus principus. Neatsakęs į jų argumentus, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 92 punkte klaidingai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju DEI turėjo suinteresuotumą pareikšti ieškinį.

42

Mytilinaios nurodo, kad šie skundžiamo sprendimo 68 punkte apibendrinti argumentai susiję su konkrečia DEI procesine strategija ir jos suinteresuotumu pareikšti ieškinį ir, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 91 punkte, juose DEI, kaip Graikijos valstybės kontroliuojamos įmonės, padėtis nesupainiota su šios valstybės padėtimi.

43

Šiuo klausimu Mytilinaios primena, kad Europos Sąjungos reglamentai negali būti taikomi taip plačiai, jog apimtų ir įmonių piktnaudžiavimą (šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 11 d. Sprendimo Vonk Dairy Products, C‑279/05, EU:C:2007:18, 31 punktą).

44

Pirmojo pagrindo antroje dalyje Mytilinaios tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 91 punkte Bendrasis Teismas atmetė argumentą, susijusį su principo nemo potest venire contra factum proprium pažeidimu, remdamasis klaidingais motyvais.

45

Bendrasis Teismas nukrypo nuo klausimo dėl šio principo, susijusio su DEI suinteresuotumu pareikšti ieškinį, ir ėmėsi nagrinėti DEI bei Graikijos valstybės supainiojimo klausimą, kuris nesusijęs su šiuo argumentu. Taip jis iškraipė šio argumento turinį.

46

DEI visų pirma atsako, kad Mytilinaios apeliacinio skundo pirmasis pagrindas yra akivaizdžiai nepriimtinas ir akivaizdžiai nepagrįstas.

47

Argumentai, kuriais grindžiamas šis pirmasis pagrindas, suformuluoti neaiškiai ir dviprasmiškai. Mytilinaios nenurodo nei DEI ieškinio dėl panaikinimo, kuriuo ji remiasi, nei tariamos skundžiamame sprendime padarytos teisės klaidos, nei to, kodėl DEI veiksmai buvo piktnaudžiaujantys ir prieštaringi.

48

Subsidiariai DEI tvirtina, kad abi pirmojo pagrindo dalys yra nepagrįstos.

49

Siekiant priimti sprendimą dėl byloje C‑701/21 Mytilinaios pateikto apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, pirmiausia reikia patikrinti šio pagrindo priimtinumą, kurį ginčija DEI.

50

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, pirma, kad šis pagrindas pateiktas dėl skundžiamo sprendimo 91 punkto, kuris yra vienas iš to sprendimo 64–195 punktuose pateiktų motyvų, skirtų ieškiniui byloje T‑740/17. Darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia DEI, iš apeliacinio skundo aiškiai matyti, jog tas pagrindas susijęs su šiuo ieškiniu dėl panaikinimo.

51

Antra, pirmojo pagrindo formuluotė yra pakankamai aiški, kad būtų galima suprasti, jog abiem šio pagrindo dalimis siekiama užginčyti, viena vertus, skundžiamo sprendimo motyvavimo stoką, kiek tai susiję su argumento, grindžiamo pažeistais principais nemo auditur propriam turpitudinem allegans ir nemo potest venire contra factum proprium, atmetimu, ir, kita vertus, Bendrojo Teismo padarytą teisės klaidą, nes šis argumentas buvo atmestas remiantis pasvarstymais, kurie nesusiję su klausimu dėl tariamo DEI piktnaudžiavimo. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad pareikšdama ieškinį DEI piktnaudžiavo ir siekė pasinaudoti tariamu valstybės pagalbos, kurią ji pati, kaip Graikijos valstybės kontroliuojama įmonė, padėjo įgyvendinti, neteisėtumu.

52

Taigi apeliacinio skundo pirmasis pagrindas byloje C‑701/21 P yra priimtinas.

53

Antra, kalbant apie šio pagrindo esmę, reikia konstatuoti, kad, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo išvados 54 punkte, priešingai, nei nurodyta grindžiant minėto pagrindo pirmą dalį pateiktuose teiginiuose, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 91 punkte motyvavo argumento, grindžiamo principu nemo auditur propriam turpitudinem allegans, atmetimą. Šiame 91 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad „Komisija nepagrįstai remiasi teisės principo, pagal kurį niekas negali savo naudai remtis savo neteisėtais veiksmais, pažeidimu. Šis argumentas yra tik kito argumento, kuriuo siekiama sutapatinti ieškovės ir Graikijos valstybės padėtį ir jai priskirti galimą Graikijos valstybės satisfakciją dėl arbitražo proceso rezultato, variantas, todėl ir jam negalima pritarti“. Šie motyvai, nors ir glausti, yra pakankami, kad leistų Mytilinaios sužinoti priežastis, dėl kurių Bendrasis Teismas atmetė jos argumentą, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę kontrolę šiuo klausimu.

54

Taigi pirmojo pagrindo pirmą dalį, grindžiamą motyvavimo stoka, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

55

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje Mytilinaios nurodo teisės klaidą, kurią Bendrasis Teismas padarė tame pačiame skundžiamo sprendimo 91 punkte.

56

Tiesa, kad atsakydamas į argumentą, jog DEI pažeidė principą, pagal kurį niekas negali savo naudai remtis savo neteisėtais veiksmais, Bendrasis Teismas šiame 91 punkte iš esmės tik nusprendė, kad DEI ir Graikijos Respublikos padėčių negalima sutapatinti. Kaip pažymėjo Mytilinaios, Bendrajame Teisme teigdama, kad DEI pažeidė šį principą, Mytilinaios tvirtino ne tai, kad DEI ir Graikijos Respublikos padėtys sutampa, o tai, kad DEI negalėjo pagrįstai ginčyti arbitražo procedūros, kuriai ši įmonė pritarė, rezultato.

57

Atsižvelgiant į tai, reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 86–92 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo klausimą, ar, priešingai, nei teigia Komisija ir Mytilinaios, DEI turėjo suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl antrojo ginčijamo sprendimo, todėl šio sprendimo 91 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į jo kontekstą.

58

Skundžiamo sprendimo 89 punkte, kurio apeliantė savo apeliaciniame skunde neginčija, Bendrasis Teismas atmetė Komisijos ir Mytilinaios argumentus, grindžiamus Graikijos valstybės ir DEI painiojimu, kad jai būtų priskirta tariama Graikijos valdžios institucijų satisfakcija dėl arbitražo proceso rezultato, ir DEI padėties palyginimu su vietos savivaldos institucijos padėtimi. Šiuo klausimu tame pačiame punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad DEI išsamiai išdėstė priežastis, dėl kurių manė, kad, pirma, arbitražo teismo sprendimas paveikė jos ekonominę padėtį, nes pagal jį ši bendrovė turėjo tiekti Mytilinaios elektros energiją už mažesnę nei gamybos sąnaudos kainą, ir, antra, dėl ginčijamo rašto ir pirmojo bei antrojo ginčijamų sprendimų, kuriais nutrauktas jos skundų nagrinėjimas, ji negalėjo pateikti pastabų per oficialią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, Bendrojo Teismo teigimu, galimas antrojo ginčijamo sprendimo panaikinimas motyvuojant tuo, kad Komisijai iškilo abejonių ar didelių sunkumų dėl valstybės pagalbos buvimo, DEI gali būti naudingas būtent todėl, kad lemia Komisijos pareigą pradėti oficialią tyrimo procedūrą, per kurią DEI galėtų remtis pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį jai suteiktomis procesinėmis garantijomis.

59

Skundžiamo sprendimo 90 punkte, kurio apeliantė taip pat neginčija, Bendrasis Teismas taip pat atmetė Komisijos ir Mytilinaios argumentą, kad DEI nenaudingų privalomų teisinių pasekmių, susijusių su nagrinėjamu tarifu, sukelia ne antrasis ginčijamas sprendimas, o arbitražo teismo sprendimas. Jis atmetė šį argumentą motyvuodamas tuo, kad, pirma, šiuo sprendimu Komisija netenkino DEI prašymo arbitražo proceso rezultatą kvalifikuoti kaip pagalbos priemonę ir, antra, kad DEI priekaištavo Komisijai būtent dėl to, jog ji šiame sprendime neteisėtai neišnagrinėjo klausimo, ar šis tarifas suteikė pranašumą. Bendrojo Teismo teigimu, šio vertinimo nepaneigia aplinkybė, kad DEI ginčą su Mytilinaios savanoriškai pateikė nagrinėti arbitražo teismui, nes šie veiksmai nebūtinai reiškia, kad ji a priori sutinka su arbitražo sprendimu, kurį, beje, ji nesėkmingai ginčijo Efeteio Athinon (Atėnų apeliacinis teismas).

60

Taigi iš šių dviejų skundžiamo sprendimo punktų matyti, kad Bendrasis Teismas atmetė Komisijos ir Mytilinaios argumentus, kuriais siekta įrodyti, jog dėl to, kad Graikijos valstybė kontroliavo DEI, pastarosios padėtis sutampa su šios valstybės, kuri visiškai nebuvo suinteresuota ginčyti Komisijos sprendimo nepradėti oficialios tyrimo procedūros dėl jos pačios priimtos priemonės, padėtimi, kaip ir argumentą, kad DEI negali ginčyti arbitražo procedūros, kuriai ši įmonė pritarė, rezultato.

61

Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas, nepadarydamas teisės klaidos, skundžiamo sprendimo 90 punkte pagrindė priežastį, dėl kurios reikia atmesti Komisijos ir Mytilinaios argumentus, kurie, kaip nurodyta to sprendimo 68 punkte, apeliaciniame skunde neginčyti ir kurie paprasčiausiai buvo skirti pagrįsti jų pozicijai, kad DEI, remdamasi valstybės pagalba, negalėjo nutraukti sutarties, kurios nebelaiko pelninga, siekdama nebeturėti įsipareigojimų.

62

Be to, Mytilinaios neginčijo skundžiamo sprendimo 85 punkte padarytos išvados, kad antrasis ginčijamas sprendimas daro poveikį DEI, kaip suinteresuotosios šalies, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/1589 1 straipsnio h punktą, teisinei padėčiai ir interesams.

63

Savo 2013 m. skunde DEI tvirtino, kad Komisija turėjo nuspręsti, jog priemonė, kuri gali būti laikoma valstybės pagalba, t. y. arbitražo sprendimas, o ne sprendimas kreiptis į arbitražą, įpareigojo ją taikyti mažesnius nei jos sąnaudos tarifus, todėl sprendimas taikyti tokius tarifus buvo priskiriamas ne jai, kaip Graikijos valstybės kontroliuojamai įmonei, o tiesiogiai šiai valstybei per arbitražo teismą.

64

Nors Komisija turėjo patikrinti, ar taip yra šiuo atveju, tai negali paneigti šios įmonės suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl Komisijos sprendimo atmesti šį skundą nepradėjus oficialios tyrimo procedūros. Priešingu atveju būtų pažeistas valstybės priemonių kontrolės valstybės pagalbos srityje veiksmingumas.

65

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą, taigi reikia atmesti visą apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą.

66

Antrąjį pagrindą, kurį Mytilinaios nurodė byloje C‑701/21 P, sudaro dvi dalys; antroji iš jų iš esmės atitinka vienintelį Komisijos pagrindą, pateiktą byloje C‑739/21 P.

67

Antrojo pagrindo pirmoje dalyje Mytilinaios iš esmės teigia, kad skundžiamo sprendimo 160–163 ir 185–191 punktuose Bendrasis Teismas pažeidė SESV 107 straipsnį ir privataus investuotojo kriterijų.

68

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šioje pirmoje dalyje kritikuojami skundžiamo sprendimo punktai yra grindžiami skundžiamo sprendimo 150–159 punktuose išdėstyta prielaida, kad valstybės priemonė, galinti būti valstybės pagalba, yra arbitražo sprendimas.

69

Kadangi šie punktai ginčijami Mytilinaios antrojo pagrindo antroje dalyje ir vieninteliame Komisijos pagrinde, šią antrą dalį ir šį pagrindą reikia nagrinėti pirmiausia.

70

Antrojo pagrindo antroje dalyje Mytilinaios tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 150–159 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog aptariamas arbitražo teismas turi būti laikomas „viešosios valdžios institucijoms priskirtais įgaliojimais besinaudojančia institucija“.

71

Šiuo klausimu ji primena, kad Įstatymo 4001/2011 37 straipsnio 1 dalyje numatytas arbitražas yra sutartinis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad nuolatinį arbitražą organizuoja RAE, jame galima spręsti energetikos srityje kylančius ginčus, sudarius specialų rašytinį susitarimą, t. y. dalyvaujančių šalių sudarytą arbitražinį susitarimą, remiantis šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi.

72

Mytilinaios teigimu, visų pirma tai, kad galimas arbitražo teismo dalyvavimas sprendžiant ginčą yra numatytas įstatyme, nereiškia, kad šis teismas buvo įsteigtas pagal šį įstatymą, kaip skundžiamo sprendimo 153 punkte klaidingai nusprendė Bendrasis Teismas.

73

Toliau minėto sprendimo 156 punkte pateiktas Bendrojo Teismo vertinimas, susijęs su Įstatyme 4001/2011 nurodytų arbitražo teismų sprendimų pobūdžiu, šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės vertinant, ar šie teismai gali būti laikomi valstybės teismais, nes jis susijęs su šių sprendimų privalomumu, kurį Bendrasis Teismas painioja su arbitražo teismų jurisdikcijos privalomuoju pobūdžiu, t. y. pareiga perduoti ginčą nagrinėti jų arbitražui.

74

Be to, minėto sprendimo 157 punkto, susijusio su galimybe ginčyti Įstatyme 4001/2011 nurodytus arbitražo teismų sprendimus bendrosios kompetencijos teismuose, taip pat nepakanka, kad juos būtų galima laikyti valstybės teismais. Arbitražo sprendimui taikomos ne įprastos teisių gynimo priemonės, t. y. apeliacinis ir kasacinis skundai, kurie gali būti pateikiami siekiant apskųsti bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, o ieškinys dėl panaikinimo, kuris konkrečiai pareiškiamas pagal Kodikas politikis dikonomias (Graikijos civilinio proceso kodeksas) 897 straipsnį. Šis ieškinys dėl panaikinimo gali būti pareikštas tik dėl ribotų priežasčių. Todėl Graikijos civiliniame procese numatyta ribota arbitražo sprendimų teisminė kontrolė, palyginti su bendrosios kompetencijos teismų sprendimų kontrole, o tai reiškia, kad civiliniame procese šie du ginčų sprendimo mechanizmai atskiriami. Remiantis šiais argumentais, skundžiamo sprendimo 157 punkte pateiktas vertinimas atskleidžia reikšmingus skirtumus, kuriuos arbitražo teismai dėl savo pobūdžio ir veikimo turi palyginti su bendrosios kompetencijos teismais.

75

Galiausiai Mytilinaios priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis nepatikrino, ar atitinkamas arbitražo teismas turėjo privalomą jurisdikciją. Remiantis jurisprudencija, šio požymio nėra sutartimi įsteigtų arbitražo institucijų atveju, nes nėra nei teisinės, nei faktinės pareigos sutarties šalims perduoti savo ginčą nagrinėti arbitražui, o atitinkamos valstybės narės viešosios valdžios institucijos nedalyvauja priimant sprendimą pasirinkti arbitražą ir neprivalo savo iniciatyva įstoti į procesą arbitražo teisme. Kita vertus, tik teisės akto nuostata, pagal kurią numatyta galimybė vienašališkai perduoti ginčą arbitražo teismo jurisdikcijai, galėtų suteikti arbitražo teismui valstybės teismo statusą. Šioje byloje, pirma, Įstatyme 4001/2011 nėra jokios nuostatos šiuo klausimu ir, antra, kreipimasis į arbitražą buvo grindžiamas tik šalių susitarimu, kurio nesant DEI arba Mytilinaios, siekdamos išspręsti savo ginčą, galėjo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus.

76

Grįsdama vienintelį apeliacinio skundo pagrindą Komisija savo ruožtu pirmiausiai teigia, kad skundžiamo sprendimo 153, 155 ir 156 punktuose nurodyti kriterijai, t. y. kad pagal Įstatymą 4001/2011 įsteigti arbitražo teismai turi vykdyti tokias pačias teismines funkcijas kaip bendrosios kompetencijos teismai, tai, kad šie teismai taiko Graikijos civilinio proceso kodekso nuostatas ir kad jų sprendimai, kurie yra vykdytini ir turi res judicata galią, yra teisiškai privalomi, taikomi bet kokiam Graikijoje vykstančiam arbitražui, kuriam taikytina Graikijos teisė.

77

Be to, minėto sprendimo 157 punkte nurodytas kriterijus, t. y. galimybė ginčyti arbitražo teismo, įsteigto pagal Įstatymo 4001/2011 37 straipsnį, sprendimą bendrosios kompetencijos teisme, taip pat neatskleidžia jokios šių arbitražo teismų ypatybės, palyginti su bet kuriuo kitu Graikijoje vykstančiu arbitražu. Šiuo klausimu Komisija teigia, kad nors tokio arbitražo teismo sprendimas dėl konkrečių priežasčių gali būti ginčijamas bendrosios kompetencijos teisme pateikiant prašymą panaikinti arba pripažinti arbitražo sprendimą neegzistuojančiu, tas pats pasakytina ir apie bet kurį kitą Graikijoje priimtą arbitražo sprendimą. Taigi ši aplinkybė ne tik neįrodo jokios pagal Įstatymo 4001/2011 37 straipsnį įsteigtų arbitražo teismų ypatybės, bet, priešingai, pabrėžia ribotą galimybę ginčyti šių arbitražo teismų sprendimus atskiriant juos nuo bendrosios kompetencijos teismų sprendimų, kuriuos paprastai galima apskųsti apeliacine tvarka, siekiant užginčyti pirmosios instancijos teismo atliktą faktinių ar teisinių aplinkybių vertinimą.

78

Galiausiai Komisija pripažįsta, kad to sprendimo 154 punkte nurodyta aplinkybė, t. y. šalių, sutinkančių kreiptis į arbitražą pagal Įstatymo 4001/2011 37 straipsnį, pareiga pasirinkti arbitrus iš RAE pirmininko sprendimu sudaryto sąrašo, iš tikrųjų atskiria šį arbitražą nuo bet kurio kito arbitražo, nes nėra bendros pareigos, pagal kurią arbitražo Graikijoje šalys privalėtų paskirti arbitrus iš konkretaus sąrašo. Vis dėlto tokia aplinkybė yra tik procedūrinė detalė ir neparodo jokios ypatybės, pateisinančios 37 straipsnyje numatytų arbitražo teismų prilyginimą Graikijos bendrosios kompetencijos teismui.

79

Komisija priduria, kad nagrinėjamo arbitražo teismo prilyginimas Graikijos bendrosios kompetencijos teismui prieštarauja jurisprudencijai, susijusiai su SESV 267 straipsniu.

80

Šioje jurisprudencijoje išskiriamos dvi arbitražo teismų kategorijos.

81

Prie pirmosios iš šių kategorijų priskiriami sutartiniai arbitražo teismai, kurių jurisdikcija grindžiama šalių susitarimu ir kurie nelaikomi valstybės narės teismais. Šie arbitražo teismai yra įprasti, nes kreipimuisi į arbitražą paprastai reikalingas šalių susitarimas. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas atsisakė valstybės narės teismais pripažinti institucijas, atsakingas už komercinį arbitražą, kitų rūšių arbitražą, grindžiamą šalių sutikimu, arba arbitražą, grindžiamą dvišale investicijų sutartimi.

82

Antrajai kategorijai priklauso arbitražo teismai, kurių jurisdikcija yra privaloma pagal įstatymą ir nepriklauso nuo šalių valios ir kurie gali būti laikomi valstybės narės teismais, jei įvykdytos kitos SESV 267 straipsnyje nustatytos sąlygos. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas išimtiniais atvejais pripažino, kad teisės akto pagrindu įsteigtas arbitražo teismas, kurio sprendimai privalomi šalims ir kurio jurisdikcija nepriklauso nuo jų susitarimo, gali būti laikomas valstybės narės teismu.

83

Komisijos teigimu, Įstatymo 4001/2011 37 straipsnyje nurodyti arbitražo teismai priklauso pirmajai teismų kategorijai, nes tam, kad galėtų jiems perduoti ginčą, šalys turi pateikti rašytinį susitarimą, kaip Bendrasis Teismas nurodė, be kita ko, skundžiamo sprendimo 9, 90 ir 232 punktuose. Be to, Graikijos valdžios institucijos nesikišo nei į DEI ir Mytilinaios arbitražo pasirinkimo procesą, nei ex officio į arbitražo procesą. Vadinasi, minėti arbitražo teismai neturi privalomos, t. y. nepriklausančios nuo šalių valios, jurisdikcijos.

84

Remdamasis klaidingu aptariamo arbitražo teismo prilyginimu Graikijos bendrosios kompetencijos teismams Bendrasis Teismas taip pat klaidingai nusprendė, kad arbitražo sprendimas, kaip teismo sprendimas, yra valstybės priemonė, todėl Komisija turėjo įvertinti, ar šis sprendimas suteikė pranašumą Mytilinaios, nagrinėdama aptariamo tarifo dydį rinkos kainos atžvilgiu. Bendrasis Teismas ieškinį arbitražo teisme turėjo laikyti privačia ginčų sprendimo priemone ir padaryti išvadą, kad DEI sprendimui sutikti išspręsti ginčą su Mytilinaios arbitraže buvo taikytinas privataus investuotojo kriterijus, nes šis DEI, kaip valstybės įmonės, sprendimas šiuo atveju buvo vienintelė valstybės priemonė.

85

DEI atsikerta, kad antrojo pagrindo antra dalis grindžiama klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

86

Pirma, Bendrasis Teismas „neprilygino“ nagrinėjamo arbitražo teismo ir arbitražo sprendimo atitinkamai bendrosios kompetencijos teismui ir tokio teismo sprendimui. Skundžiamo sprendimo 150 punkte Bendrasis Teismas aiškiai atskyrė arbitražo sprendimą nuo Graikijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų, o to sprendimo 159 punkte apsiribojo kvalifikuodamas arbitražo teismą kaip „viešosios valdžios institucijoms priskirtais įgaliojimais besinaudojančia institucija“. Be to, viešosios valdžios prerogatyvas gali vykdyti daugelis kitų valstybės institucijų ir dėl šios priežasties jos nėra „prilygintos“ arbitražo ar bendrosios kompetencijos teismams. Dar daugiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 149 punkto, Bendrasis Teismas išnagrinėjo, ar arbitražo teismas „turi būti laikomas institucija, prilygstančia Graikijos bendrosios kompetencijos teismui“, o skundžiamo sprendimo 231 punkte nurodė, kad „arbitražo teismo sprendimas panašus į Graikijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus“.

87

Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad Bendrasis Teismas nagrinėjamą arbitražo teismą iš tikrųjų prilygino Graikijos bendrosios kompetencijos teismui, pažymėtina, kad jis tik sugretino bendrosios kompetencijos ir arbitražo teismus, kiek tai susiję su konkrečiu ir tiksliu arbitražo teismų sprendimų kontrolės klausimu, atsižvelgiant į valstybės pagalbą reglamentuojančias taisykles, ir klausimu, ar valstybės pagalba gali būti suteikta arbitražo sprendimais.

88

Antra, kalbant apie skundžiamo sprendimo 153–157 punktuose Bendrojo Teismo analizuotus nagrinėjamo arbitražo teismo požymius, DEI nurodo, kad Mytilinaios ginčija tik to sprendimo 153 ir 157 punktuose nustatytus požymius ir tai, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į neprivalomą arbitražo teismo jurisdikcijos pobūdį.

89

Šiuo klausimu DEI visų pirma pabrėžia, kad Mytilinaios ginčija tai, jog arbitražo teismas buvo įsteigtas pagal Įstatymo 4001/2011 37 straipsnį. Iš tikrųjų skundžiamo sprendimo 153 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad požymis, dėl kurio arbitražo teismas yra panašus į bendrosios kompetencijos teismą, yra tas, kad jie vykdo „tokias pačias teismines funkcijas kaip bendrosios kompetencijos teismai“ ir kad „dėl pradėto arbitražo proceso jie netenka kompetencijos“. Šiame 153 punkte subordinuotame pasiūlyme esančia nuoroda į „pagal [Įstatymo 4001/2011] 37 straipsnį įsteigt[us] arbitražo teism[us]“ siekiama tik apriboti Bendrojo Teismo vertinimą šioje byloje nagrinėjamu arbitražo teismu.

90

Toliau kalbant apie arbitražo teismo požymį, susijusį su ribota arbitražo sprendimų teismine kontrole, nagrinėtą skundžiamo sprendimo 157 punkte, DEI mano, kad Mytilinaios argumentas yra nepriimtinas, nes jis nepaaiškina, kodėl „ribota teisminė kontrolė“ atskiria arbitražo sprendimų kontrolę, atliekamą remiantis valstybės pagalbos taisyklėmis, nuo bendrosios kompetencijos teismų sprendimų kontrolės.

91

Bet kuriuo atveju šis argumentas yra nepagrįstas. Pirma, aplinkybė, kad Efeteio Athinon (Atėnų apeliacinis teismas) vykdoma arbitražo sprendimo kontrolė yra labiau apribota nei apeliacijos atveju vykdoma „bendrosios kompetencijos teismo“ kontrolė, neturi reikšmės vertinant, ar šiuo sprendimu gali būti suteikta valstybės pagalba. Teisingumo Teismas 2019 m. gruodžio 11 d. Sprendime Mytilinaios Anonymos Etairia – Omilos Epicheiriseon (C‑332/18 P, EU:C:2019:1065, 68 punktas) nusprendė, kad valstybės pagalba gali būti suteikta Graikijos bendrosios kompetencijos teismo priimta nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepaisant riboto teisminės kontrolės, vykdomos taikant laikinąsias apsaugos priemones, pobūdžio. Antra, DEI pažymi, kad arbitražo sprendimo prieštaravimas viešajai tvarkai yra vienas iš ribotų motyvų, dėl kurių galima prašyti tokį sprendimą panaikinti. Kadangi valstybės pagalbos draudimas susijęs būtent su viešąja tvarka, Mytilinaios argumentas yra nereikšmingas. Trečia, aplinkybė, kad pagal Graikijos teisę numatyta, jog arbitražo sprendimų teisminę kontrolę atlieka bendrosios kompetencijos teismas po to, kai arbitražo teisme bylą pralaimėjusi šalis pareiškia ieškinį, įrodo, kad šių sprendimų negalima vykdyti, jeigu jų „nepatvirtina“ valstybės bendrosios kompetencijos teismas. Taigi arbitražo sprendimas būtų vykdomas ne kaip toks, o veikiau kaip bendrosios kompetencijos teismo patvirtintas sprendimas. Be to, pagalbos priemonės priskyrimo sąlyga būtų įvykdyta, jei „valdžios institucijos“„dalyvautų“ priimant šią priemonę. Efeteio Athinon (Atėnų apeliacinis teismas), kuris priėmė sprendimą šioje byloje ir atmetė ieškinį dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, neginčijamai yra tokia viešosios valdžios institucija.

92

Galiausiai, kiek tai susiję su tuo, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į arbitražo teismo privalomos jurisdikcijos kriterijų, DEI teigia, jog Mytilinaios nepaaiškina priežasčių, dėl kurių šis kriterijus, kuris yra teisėtas taikant SESV 267 straipsnį, taip pat turi būti tenkinamas, kad arbitražo sprendimai valstybės pagalbos taisyklių taikymo tikslais būtų vertinami panašiai kaip ir bendrosios kompetencijos teismų sprendimai.

93

Bet kuriuo atveju šis argumentas yra nepagrįstas.

94

Viena vertus, SESV 267 straipsnyje daroma nuoroda į „valstybės narės teismą“, o SESV 107 straipsnio 1 dalyje minima pagalba, suteikta „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių“. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad įvairūs subjektai, kurie vykdo viešosios valdžios įgaliojimus, patenka į sąvoką „valstybė“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, tačiau negali pateikti prejudicinio klausimo. Šioje byloje klausimas kyla ne dėl to, ar nagrinėjamas arbitražo teismas veikė kaip „valstybės narės teismas“, o dėl to, ar jis galėtų būti laikomas „viešosios valdžios institucijoms priskirtais įgaliojimais besinaudojančia institucija“. Atlikdamas šią analizę Bendrasis Teismas nustatė paralelę su valstybės pagalbos suteikimo bendrosios kompetencijos teismo sprendimu atveju. Be to, institucijoms, kurios naudojasi „viešosios valdžios institucijoms priskirtais įgaliojimais“, būdinga tai, kad jų valia yra vienašališkai privaloma, kaip ir valia, išreikšta arbitražo sprendime, kurį patvirtino Efeteio Athinon (Atėnų apeliacinis teismas).

95

Kita vertus, arbitražo teismų sprendimai, neatsižvelgiant į tai, ar tie teismai buvo įsteigti pagal nacionalinės teisės aktus, ar pagal dvišalę investicijų sutartį, yra priemonės, kuriomis gali būti teikiama valstybės pagalba. Šiuo klausimu DEI pažymi, kad byloje, kurioje priimtas 2022 m. sausio 25 d. Sprendimas Komisija / European Food ir kt. (C‑638/19 P, EU:C:2022:50), susijusioje su valstybei priskirtinu arbitražo teismo sprendimu (kaip ir šioje byloje), arbitražo teismo jurisdikcija nebuvo privaloma.

96

Reikia priminti, kad skundžiamo sprendimo 151 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, pirma, kad „priimdamas arbitražo teismo sprendimą arbitražo teismas priėmė teisiškai privalomą sprendimą dėl nagrinėjamo tarifo nustatymo, [Mytilinaios] galėjusį suteikti pranašumą, jeigu jis neatitiko įprastų rinkos sąlygų, todėl juo galėjo būti suteikta valstybės pagalba, apie kurią Graikijos Respublika nepranešė pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį“ ir, antra, kad „pagal [Įstatymo 4001/2011] 37 straipsnį RAE įsteigtas arbitražo teismas, jame vykdomas arbitražo procesas ir jo sprendimai yra tapatūs Graikijos bendrosios kompetencijos teismams, juose nagrinėjamoms byloms ir jų sprendimams“.

97

Grįsdamas šią išvadą Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 153–157 punktuose analizavo penkis kriterijus ir to sprendimo 158 punkte padarė išvadą, jog „pagal [Įstatymo 4001/2011] 37 straipsnį įsteigti ir veikiantys arbitražo teismai yra Graikijos valstybės teisminės sistemos dalis“, o to paties sprendimo 159 punkte – kad atitinkamas arbitražo teismas „turi būti laikomas, kaip Graikijos bendrosios kompetencijos teismas, viešosios valdžios institucijoms priskirtais įgaliojimais besinaudojančia institucija“.

98

Taigi būtent atsižvelgdamas į skundžiamo sprendimo 151–159 punktuose pateiktą vertinimą Bendrasis Teismas to sprendimo 160 punkte galėjo nuspręsti, kad arbitražo sprendimu nustatytas nagrinėjamas tarifas yra valstybės priemonė, apie kurią nebuvo pranešta.

99

Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog RAE arbitražo teismas turi būti laikomas viešosios valdžios institucijoms priskirtais įgaliojimais besinaudojančia institucija, todėl jo sprendimai gali būti priskirti Graikijos Respublikai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį, vien dėl to, kad šis teismas yra Graikijos valstybės teisminės sistemos dalis, nes jį galima prilyginti Graikijos bendrosios kompetencijos teismui. Toks argumentavimas yra teisiškai klaidingas.

100

Pirmiausiai kalbant apie kriterijus, kuriuos Bendrasis Teismas taikė skundžiamo sprendimo 153–157 punktuose siekdamas nagrinėjamą arbitražo teismą prilyginti valstybės bendrosios kompetencijos teismui, pažymėtina, kad, pirma, pagal Įstatymo 4001/2011 37 straipsnį įsteigti arbitražo teismai vykdo tokią pačią teisminę funkciją kaip ir bendrosios kompetencijos teismai, ar net šiuos pakeičia, nes pradėjus arbitražo procesą jie netenka jurisdikcijos, antra, kad arbitražo teisėjai, atrinkti iš RAE pirmininko sprendimu sudaryto sąrašo, prieš juos paskiriant turi pagrįsti savo nepriklausomumą ir nešališkumą, trečia, kad arbitražo teismo procedūros reglamentuojamos, be kita ko, Graikijos civilinio proceso kodekso nuostatomis ir papildomai RAE arbitražo taisyklėmis, ketvirta, kad arbitražo teismų sprendimai yra teisiškai privalomi, turi res judicata galią ir yra vykdytini pagal atitinkamas Graikijos civilinio proceso kodekso nuostatas, ir, penkta, kad arbitražo teismų sprendimai gali būti skundžiami bendrosios kompetencijos teisme.

101

Vis dėlto, kaip teigia Komisija ir kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 95 punkte, nė vienas iš šių kriterijų neleidžia atskirti Įstatymo 4001/2011 37 straipsnyje numatytų arbitražo teismų nuo bet kurio kito sutartinio arbitražo teismo.

102

Pirma, kiekvienas sutartinis arbitražo teismas pakeičia bendrosios kompetencijos teismus, antra, procesas tokiame teisme paprastai reglamentuojamas įstatymu, kuris, trečia, gali suteikti jų sprendimams privalomąjį pobūdį, res judicata galią ir vykdytinų dokumentų galią, ir, ketvirta, esant tam tikroms sąlygoms šiuos sprendimus galima apskųsti bendrosios kompetencijos teisme.

103

Šiomis aplinkybėmis tiesa, kad, kaip pripažįsta Komisija, tai, jog šiuo atveju arbitrai atrenkami iš RAE pirmininko sprendimu sudaryto sąrašo ir prieš juos paskiriant turi pagrįsti savo nepriklausomumą ir nešališkumą, apibūdina RAE arbitražo teismą, palyginti su kitais sutartiniais arbitražo teismais, kurių arbitrai nebūtinai atrenkami iš tokio sąrašo, kokį sudaro jos pirmininkas. Vis dėlto vien ši aplinkybė pati savaime neleidžia manyti, kad šis arbitražo teismas skiriasi nuo bet kurio kito sutartinio arbitražo teismo, nes tai yra tik procedūrinis elementas, kuris neturi įtakos šio teismo funkcijai ar pobūdžiui.

104

Antra, kaip teigia Mytilinaios ir Komisija, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nepatikrino, ar RAE arbitražo teismas turi privalomą jurisdikciją, kuri priklauso ne tik nuo šalių valios, kaip iš esmės yra valstybės teismų sistemoje veikiančių teismų atveju.

105

Tai Bendrajam Teismui tikrai būtų leidę nuspręsti, kad RAE arbitražo teismas skiriasi nuo sutartinio arbitražo teismo, kurio jurisdikcija grindžiama arbitražiniu susitarimu, t. y. konkrečiu susitarimu, atspindinčiu atitinkamų šalių valios autonomiją (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 12 d. Sprendimo Ascendi Beiras Litoral e Alta, Auto Estradas das Beiras Litoral e Alta, C‑377/13, EU:C:2014:1754, 27 punktą, taip pat 2022 m. sausio 25 d. Sprendimo Komisija / European Food ir kt., C‑638/19 P, EU:C:2022:50, 144 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

106

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir nepriklausomai nuo jokių kitų aplinkybių, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad RAE arbitražo teismas gali būti prilygintas bendrosios kompetencijos teismui ir kad arbitražo sprendimas yra valstybės priemonė, galinti būti valstybės pagalba.

107

Šio vertinimo negali paneigti DEI pateikti argumentai.

108

Visų pirma šią bylą reikia atskirti nuo bylos, kurioje priimtas 2022 m. sausio 25 d. Sprendimas Komisija / European Food ir kt. (C‑638/19 P, EU:C:2022:50).

109

Pirma, byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, nagrinėtą arbitražo sprendimą priėmęs arbitražo teismas nebuvo sutartinis arbitražo teismas, o buvo įsteigtas pagal dvišalę investicijų sutartį. Kaip matyti iš minėto sprendimo 143 ir 144 punktuose iš esmės primintos suformuotos jurisprudencijos, valstybės narės sutikimas, kad ginčas su ja gali būti nagrinėjamas per dvišalėje investicijų sutartyje numatytą arbitražo procedūrą, kitaip nei sutikimas, kuris būtų duotas vykstant sutartinio arbitražo procedūrai, kyla ne iš konkretaus susitarimo, atspindinčio atitinkamų šalių valios autonomiją, bet iš dviejų valstybių narių sudarytos sutarties, pagal kurią jos bendrai ir iš anksto sutiko arbitražo procedūros naudai nepriskirti savo teismų jurisdikcijai ginčų, kurie gali būti susiję su Sąjungos teisės aiškinimu ar taikymu.

110

Antra, 2022 m. sausio 25 d. Sprendime Komisija / European Food ir kt. (C‑638/19 P, EU:C:2022:50) Teisingumo Teismas tik patikrino, ar toje byloje Komisija turėjo kompetenciją ratione temporis įgyvendinti savo įgaliojimus pagal SESV 108 straipsnį. Šiuo tikslu to sprendimo 123 punkte jis nusprendė, kad lemiamas veiksnys nustatant datą, kada konkrečia priemone pagalbos gavėjams buvo suteikta teisė gauti valstybės pagalbą, yra šių gavėjų apibrėžtos teisės ją gauti įgijimas ir lygiagretus valstybės narės įsipareigojimas ją skirti. Nors to paties sprendimo 124 punkte Teisingumo Teismas iš esmės konstatavo, kad tokia teisė buvo suteikta tik atitinkamu arbitražo sprendimu, iš to jis nepadarė išvados, kad tas arbitražo sprendimas savaime yra valstybės pagalba. Priešingai, kaip matyti iš to sprendimo 80 ir 131 punktų, Teisingumo Teismas nurodė, kad byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, jis neturi jurisdikcijos nuspręsti dėl to, ar toje byloje nagrinėta priemonė, t. y. arbitražo sprendimas, materialiniu požiūriu yra „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

111

Be to, aplinkybė, kad šiuo atveju Graikijos teismas, kaip antai Efeteio Athinon (Atėnų apeliacinis teismas), atmetė ieškinį dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, negali reikšti, kad vien dėl šios priežasties šis sprendimas gali būti priskirtas Graikijos valstybei. Šio teismo vykdoma teisminė kontrolė susijusi tik su arbitražo sprendimo teisėtumu, kuris ir toliau lieka aktu, priskirtinu tik jį priėmusiai arbitražo kolegijai. Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad valstybės pagalba negali būti nustatyta teismo sprendimu; toks pagalbos nustatymas susijęs su galimybių vertinimu, kuris nepriskiriamas teismo kompetencijai (2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 76 punktas). Todėl tokio teismo sprendimo bet kuriuo atveju nepakanka, kad juo patvirtintas arbitražo sprendimas būtų laikomas priemone, galinčia būti valstybės pagalba.

112

Galiausiai DEI teiginį, kad Bendrasis Teismas iš tikrųjų neprilygino RAE arbitražo teismo teismui, akivaizdžiai paneigia skundžiamo sprendimo 160 punktas, kuriame aiškiai nurodyta, kad „arbitražo teismas turi būti prilyginamas valstybės bendrosios kompetencijos teismui“.

113

Šiuo atveju darytina išvada, kad, atsižvelgiant, be kita ko, į DEI ir Mytilinaios ginčo ypatumus ir į užduoties, kurią šios šalys savanoriškai pavedė RAE arbitražo teismui, ypatumus, Komisija teisingai nusprendė, pirma, kad vienintelė valstybės priemonė, galinti būti valstybės pagalba, yra DEI sprendimas sudaryti arbitražinį susitarimą su Mytilinaios, kadangi DEI yra kontroliuojama Graikijos valstybės, ir, antra, kad siekiant išsiaiškinti, ar šiuo sprendimu Mytilinaios buvo suteiktas pranašumas, reikėjo patikrinti, ar privatus ūkio subjektas įprastomis rinkos aplinkybėmis būtų priėmęs šį sprendimą tokiomis pačiomis sąlygomis.

114

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad situacija galėjo būti kitokia, jei visa arbitražo procedūra nuo arbitražinio susitarimo sudarymo iki arbitražo sprendimo būtų buvusi Graikijos valstybės atitinkamoms įmonėms nustatytos schemos rezultatas, siekiant šia procedūra pasinaudoti su tikslu apeiti valstybės pagalbos taisykles. Privatus ūkio subjektas įprastomis rinkos sąlygomis nebūtų sutikęs dalyvauti tokioje schemoje. Vis dėlto DEI neteigė, kad Graikijos valstybė prieš jos valią įpareigojo ją sudaryti arbitražinį susitarimą su Mytilinaios, siekdama Mytilinaios suteikti valstybės pagalbą.

115

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Mytilinaios antrojo pagrindo antra dalis ir vienintelis Komisijos nurodytas pagrindas yra pagrįsti ir turi būti patenkinti.

116

Šiomis aplinkybėmis reikia panaikinti skundžiamą sprendimą, nesant reikalo nagrinėti nei Mytilinaios antrojo pagrindo pirmos dalies, nei jos trečiojo pagrindo.

117

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį panaikinęs Bendrojo Teismo sprendimą Teisingumo Teismas gali pats priimti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.

118

Būtent taip yra nagrinėjamu atveju dėl ieškinio trečiojo ir ketvirtojo pagrindų, taip pat penktojo pagrindo pirmos ir antros dalių byloje T‑740/17, kuriuose DEI iš esmės priekaištavo Komisijai pažeidus SESV 107 straipsnį, nes antrajame ginčijamame sprendime ji neišnagrinėjo arbitražo sprendime nustatyto tarifo, prieš atmesdama pranašumo buvimą, ir apsiribojo patikrinimu, ar įprastomis rinkos sąlygomis privatus ūkio subjektas tokiomis pačiomis aplinkybėmis būtų sudaręs arbitražinį susitarimą.

119

Pakanka pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 9, 90 ir 232 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad DEI ir Mytilinaios savanoriškai kreipėsi į RAE arbitražo teismą, o tokia išvada nebuvo ginčijama šiame apeliaciniame skunde. Taigi dėl šio sprendimo 96–105 punktuose nurodytų motyvų šios bylos aplinkybėmis Komisija bet kuriuo atveju neprivalėjo analizuoti arbitražo sprendimo turinio, kad patikrintų, ar DEI sprendimas sudaryti arbitražo susitarimą suteikė Mytilinaios pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį.

120

Vadinasi, reikia atmesti trečiąjį ir ketvirtąjį pagrindus, taip pat penktojo pagrindo pirmą ir antrą dalis byloje T‑740/17.

121

Kita vertus, Bendrasis Teismas nenagrinėjo nei kitų šio penktojo pagrindo dalių, nei kitų ieškinio pagrindų byloje T‑740/17, grindžiamų: pirmasis pagrindas – netinkamu 2017 m. gegužės 31 d. Sprendimo DEI / Komisija (C‑228/16 P, EU:C:2017:409) aiškinimu, antrasis – tuo, kad Komisija pažeidė jai pagal Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 2 dalį tenkančias pareigas, visų pirma DEI teisę būti išklausytai, užtikrinamą pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktą, šeštasis – Komisijos padarytu SESV 107 straipsnio 1 dalies ir 108 straipsnio 2 dalies pažeidimu dėl akivaizdžių faktinių aplinkybių, susijusių su apdairaus privataus investuotojo kriterijaus taikymu ekonomikoje, vertinimo klaidų, ir septintasis – akivaizdžia klaida aiškinant ir taikant SESV 107 straipsnio 1 dalį, pareigos motyvuoti pažeidimu ir akivaizdžia faktinių aplinkybių vertinimo klaida, nes Komisija neišnagrinėjo pirmojo skundo, kurį DEI pateikė 2012 m., pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, remdamasi tuo, kad priėmus arbitražo sprendimą jis neteko dalyko.

122

Kadangi nagrinėjant šias dalis ir pagrindus reikia atlikti sudėtingą faktinių aplinkybių vertinimą, kuriam Teisingumo Teismas neturi visų reikiamų faktinių aplinkybių, dėl ginčo, kiek tai susiję su tomis dalimis ir pagrindais, negalima priimti galutinio sprendimo, todėl bylą reikia grąžinti Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą.

123

(Ištaisyta 2024 m. birželio 7 d. nutartimi) Galiausiai Bendrasis Teismas turi padaryti išvadas dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo pasekmių ieškiniams bylose T‑639/14 RENV ir T‑352/15, įskaitant Komisijos prašymus pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo.

124

Kadangi byla grąžintina Bendrajam Teismui, reikia atidėti su šiuo apeliaciniu procesu susijusių bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: