–

X, atstovaujamos advokat E. O. R. Khawaja,

–

Danijos vyriausybės, atstovaujamos V. Pasternak Jørgensen ir M. Søndahl Wolff, padedamų advokater R. Holdgaard ir A. K. Rasmussen,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A. Daniel, A.‑L. Desjonquères ir J. Illouz,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Grønfeldt ir E. Montaguti,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 20 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant X ir Udlændinge- og Integrationsministeriet (Imigracijos ir integracijos ministerija, Danija; toliau – ministerija) ginčą dėl X Danijos pilietybės netekimo.

3

SESV 20 straipsnyje nustatyta:

„1.   Įvedama [Europos] Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo.

2.   Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi:

<…>“

4

Pagal Chartijos 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas.

5

Deklaracijoje Nr. 2 dėl valstybės narės pilietybės, kurią valstybės narės pridėjo prie Europos Sąjungos sutarties Baigiamojo akto (OL C 191, 1992, p. 98), nurodyta:

„Konferencija skelbia, kad kaskart Europos bendrijos steigimo sutartyje darant nuorodą į valstybių narių piliečius, klausimas, ar asmuo yra valstybės narės pilietis, sprendžiamas remiantis tik suinteresuotos valstybės narės nacionalinės teisės aktais. <…>“

6

1992 m. gruodžio 11 ir 12 d. Edinburge per Europos Vadovų Tarybos susitikimą priimto valstybių ar vyriausybių vadovų sprendimo dėl tam tikrų su Europos Sąjungos sutartimi susijusių problemų, kurias nurodė Danija (OL C 348, 1992, p. 1), A dalyje nustatyta:

„Europos bendrijos steigimo sutarties antrosios dalies nuostatomis dėl Sąjungos pilietybės valstybių narių piliečiams suteikiamos papildomos teisės ir apsauga, kaip numatyta minėtoje dalyje. Jos niekaip nepakeičia nacionalinės pilietybės. Klausimas, ar asmuo turi valstybės narės pilietybę, sprendžiamas vien pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę.“

7

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos lov om dansk indfødsret (Danijos pilietybės įstatymas, toliau – Pilietybės įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Užsienyje gimęs asmuo, niekada nuolat negyvenęs Danijoje, taip pat joje negyvenęs tokiomis aplinkybėmis, kurios rodytų glaudų ryšį su Danija, praranda Danijos pilietybę sulaukęs 22 metų amžiaus, išskyrus atvejus, kai dėl to jis tampa asmeniu be pilietybės. Pabėgėlių, migrantų ir integracijos reikalų ministras arba kitas jo įgaliotas asmuo gali leisti išsaugoti pilietybę, remdamasis iki tos datos pateiktu prašymu.“

8

Pagal pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2015 m. spalio 13 d.cirkulæreskrivelse om naturalisation Nr. 10873 (Aplinkraštis dėl natūralizacijos Nr. 10873; toliau – Aplinkraštis dėl natūralizacijos) buvę Danijos piliečiai, praradę Danijos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, iš principo turi atitikti bendras Danijos pilietybės įgijimo sąlygas, kurių reikalaujama pagal įstatymą, kad galėtų susigrąžinti šią pilietybę. Šio aplinkraščio 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pateikdamas natūralizacijos prašymą pareiškėjas turi nuolat gyventi šalies teritorijoje. To aplinkraščio 7 straipsnyje reikalaujama, kad pareiškėjas būtų nepertraukiamai gyvenęs Danijos Karalystės teritorijoje devynerius metus.

9

Pagal Aplinkraščio dėl natūralizacijos 13 straipsnį, siejamą su jo 1 priedo 3 punktu, bendrieji gyvenimo šalyje reikalavimai gali būti sušvelninti asmenims, kurie anksčiau turėjo Danijos pilietybę arba yra danų kilmės.

10

X gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose 1992 m. spalio 5 d.; jos motina yra Danijos pilietė, o tėvas – JAV pilietis. Nuo gimimo X turėjo Danijos ir JAV pilietybes. Ji turi Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančius brolį ir seserį, iš kurių vienas yra Danijos pilietis. Nė vienas iš jos tėvų, brolių ar seserų negyvena Danijoje.

11

2014 m. lapkričio 17 d., t. y. sulaukusi 22 metų amžiaus, X pateikė ministerijai prašymą išsaugoti Danijos pilietybę.

12

Remdamasi šiame prašyme pateikta informacija, ministerija nustatė, kad iki sukankant 22 metams X Danijoje gyveno ne daugiau kaip 44 savaites. X taip pat nurodė, kad liko Danijoje penkias savaites po to, kai jai sukako 22 metai, ir kad 2015 m. ji buvo Danijos moterų krepšinio rinktinės narė. Be to, X pažymėjo, kad 2005 m. maždaug 3–4 savaites praleido Prancūzijoje.

13

2017 m. sausio 31 d. sprendimu ministerija informavo X, kad pagal Pilietybės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį ji neteko Danijos pilietybės sukakus 22 metams ir kad negalima taikyti šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje numatytos išimties, nes prašymas dėl Danijos pilietybės išsaugojimo buvo pateiktas suėjus 22 metams.

14

Šiame sprendime, be kita ko, nurodyta, kad pilietybės netekimas pateisinamas tuo, kad X niekada nuolat negyveno Danijoje, taip pat negyveno joje tokiomis sąlygomis, kurios rodytų glaudų ryšį su šia valstybe nare, kaip tai suprantama pagal Pilietybės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, nes iki 22 metų amžiaus X šalies teritorijoje gyveno ne ilgiau kaip 44 savaites.

15

2018 m. vasario 9 d. X kreipėsi į Københavns byret (Kopenhagos apylinkės teismas, Danija) prašydama panaikinti šio sprendimo 13 punkte nurodytą 2017 m. sausio 31 d. sprendimą ir „iš naujo išnagrinėti bylą“. 2020 m. balandžio 3 d. nutartimi byla buvo perduota prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Østre Landsret (Rytų regiono apeliacinis teismas, Danija).

16

Grįsdama savo prašymą šiame teisme X teigia: faktinio ryšio išlaikymas ir ypatingo solidarumo ir lojalumo ryšio su atitinkama valstybe nare išsaugojimas yra teisėtas tikslas, tačiau automatiškas Danijos pilietybės netekimas be išimčių, numatytas Pilietybės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, nėra proporcingas atsižvelgiant į tokį tikslą, todėl prieštarauja SESV 20 straipsniui, siejamam su Chartijos 7 straipsniu.

17

X teigimu, pilietybės netekimą reglamentuojančios nuostatos gali būti laikomos proporcingomis tik tuo atveju, jeigu, kaip matyti iš 2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt. (C‑221/17, EU:C:2019:189), nacionalinės teisės aktuose kartu suteikiama galimybė susigrąžinti pilietybę ypač paprasta tvarka. Vis dėlto tokios galimybės Danijos teisės aktuose nenumatyta. Be to, pagal šiuos teisės aktus pilietybė negrąžinama ex tunc.

18

Ministerija mano, kad vertinant Pilietybės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies teisėtumą ir proporcingumą asmenų, kurie pateikdami prašymą dėl Danijos pilietybės išsaugojimo jau yra 22 metų amžiaus, atžvilgiu reikia įvertinti visą Danijos pilietybės netekimo ir grąžinimo tvarką. Danijos teisės aktų leidėjas laikėsi nuomonės, kad užsienyje gimę asmenys, negyvenę Danijos Karalystės teritorijoje arba nuolat negyvenę šioje valstybėje narėje ilgesnį laiką, laipsniškai praranda lojalumo ir solidarumo santykius bei ryšį su šia valstybe nare, todėl proporcinga skirti jų teisinę padėtį iki ir po 22 metų amžiaus. Tokio amžiaus sulaukusių asmenų Danijos pilietybės netekimo ex lege proporcingumas taip pat turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į ypač švelnias pilietybės išsaugojimo iki sukankant šiam amžiui nuostatas.

19

Be to, ministerija mano, kad nacionalinės teisės nuostatų, reglamentuojančių Danijos pilietybės netekimą, teisėtumą ir proporcingumą patvirtina tai, kad, įvertinus kiekvieną atvejį atskirai, gali būti priimtas sprendimas dėl šios pilietybės išsaugojimo, kai gaunamas prašymas ją išsaugoti, kurio pateikimo data kuo artimesnė datai, kai atitinkamam asmeniui sukanka 22 metai – pastaroji data nurodyta Pilietybės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje.

20

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma aprašo ministerijos administracinę praktiką, susijusią su Pilietybės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymu. Pirma, kalbant apie vertinimą, ar yra „glaudus ryšys su Danija“, kaip tai suprantama pagal šios nuostatos pirmą sakinį, reikia pažymėti, kad daromas skirtumas tarp situacijų, kai suinteresuotojo asmens gyvenimo Danijoje trukmė buvo trumpesnė ar ilgesnė nei vieni metai iki 22 metų amžiaus. Jei gyvenimas šalyje truko bent vienus metus, nacionalinės valdžios institucijos pripažįsta, kad egzistuoja pakankamai glaudus ryšys su Danijos Karalyste, kad būtų galima pateisinti Danijos pilietybės išsaugojimą. Kitu atveju su šiuo glaudžiu ryšiu susiję reikalavimai yra griežtesni, nes suinteresuotasis asmuo turi įrodyti, kad trumpesnis gyvenimas šalyje vis dėlto yra „ypač glaudaus ryšio su Danija“ išraiška.

21

Antra, kiek tai susiję su galimybe leisti išsaugoti Danijos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, daug dėmesio skiriama įvairioms kitoms aplinkybėms, kaip antai bendrai pareiškėjo gyvenimo Danijos Karalystės teritorijoje trukmei, tam, kiek kartų jis buvo atvykęs į šią valstybę narę, aplinkybei, ar tokie atvykimai buvo prieš pat sukankant 22 metams, ar kelerius metus anksčiau, taip pat tam, ar pareiškėjas laisvai kalba daniškai ir ar jį su šia valstybe nare sieja ryšys, pavyzdžiui, dėl bendravimo su tėvais danais arba santykių su Danijos asociacijomis ar kitų priežasčių.

22

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad paskelbus 2019 m. kovo 12 d. Sprendimą Tjebbes ir kt. (C‑221/17, EU:C:2019:189) buvo patikslinta, kaip reikia suprasti Pilietybės įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Dabar pripažįstama, kad tuo atveju, kai prieš sueinant 22 metams pateikiamas prašymas išsaugoti Danijos pilietybę, ministerija turi atsižvelgti į tam tikras papildomas aplinkybes, kad individualiai išnagrinėtų šios pilietybės, taigi ir Sąjungos pilietybės, netekimo pasekmių proporcingumą Sąjungos teisės atžvilgiu. Šiuo klausimu ministerija turi įvertinti, ar Sąjungos pilietybės netekimo pasekmės pagal Sąjungos teisę yra proporcingos tikslui, kuriuo grindžiamas šis netekimas, t. y. užtikrinti faktinį ryšį su Danijos Karalyste.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, atsižvelgiant į 2019 m. kovo 12 d. Sprendimą Tjebbes ir kt. (C‑221/17, EU:C:2019:189), kyla abejonių, ar su SESV 20 straipsniu, kuris siejamas su Chartijos 7 straipsniu, suderinama tai, kad pagal Pilietybės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį ex lege ir be išimčių sulaukus 22 metų netenkama Danijos ir atitinkamais atvejais Sąjungos pilietybės, taip pat atsižvelgiant į tai, kad sulaukus šio amžiaus sudėtinga susigrąžinti šią pilietybę natūralizacijos būdu. Šiuo klausimu šis teismas nurodo, kad minėtos pilietybės netekimo atveju buvę Danijos piliečiai iš principo turi atitikti bendrąsias natūralizacijos sąlygas, nors šios sąlygos gali būti kiek sušvelnintos dėl gyvenimo Danijoje trukmės.

24

Šiomis aplinkybėmis Østre Landsret (Rytų regiono apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal SESV 20 straipsnį, siejamą su [Chartijos] 7 straipsniu, draudžiamos tokios valstybės narės teisės normos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias ne šioje valstybėje narėje gimę asmenys, kurie niekada nuolat negyveno šioje valstybėje narėje ir joje taip pat negyveno tokiomis aplinkybėmis, kurios rodytų glaudų ryšį su ja, netenka tos valstybės narės pilietybės ex lege sulaukę 22 metų amžiaus, todėl tie iš jų, kurie neturi kitos valstybės narės pilietybės, praranda Sąjungos piliečio statusą ir su juo siejamas teises, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės normose nustatyta, kad:

25

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 20 straipsnis, siejamas su Chartijos 7 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias jos piliečiai, gimę ne jos teritorijoje, niekada joje nuolat negyvenę ir negyvenę joje tokiomis sąlygomis, kurios įrodytų faktinį ryšį su šia valstybe nare, ex lege praranda jos pilietybę sulaukę 22 metų amžiaus, taigi tie iš jų, kurie nėra ir kitos valstybės narės piliečiai, praranda Sąjungos piliečio statusą ir su juo susijusias teises, kai pagal šias normas kompetentingoms valdžios institucijoms leidžiama tuo atveju, kai toks pilietis per vienų metų laikotarpį prieš sukankant 22 metams pateikia prašymą išsaugoti šią pilietybę, išnagrinėti šios pilietybės netekimo pasekmių proporcingumą atsižvelgiant į Sąjungos teisę ir prireikus leisti išsaugoti tą pilietybę.

26

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Danijos vyriausybė paprašė Teisingumo Teismo, siekiant atsakyti į šį klausimą, atsižvelgti į Edinburgo sprendimą, iš kurio, jos teigimu, matyti, kad Danijos Karalystė, pirma, turi didelę diskreciją apibrėžti pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygas ir, antra, laikosi ypatingos pozicijos dėl Sąjungos pilietybės. Kaip savo išvados 50 punkte nurodė generalinis advokatas, reikšmingos to sprendimo dalys, susijusios su Sąjungos pilietybe, yra suformuluotos taip pat kaip ir Deklaracijos Nr. 2 atitinkamos dalys.

27

Žinoma, į Edinburgo sprendimą ir Deklaraciją Nr. 2, kuriais siekta išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų, kuriose minima „piliečio“ sąvoka, taikymo srities ratione personae klausimą, reikia atsižvelgti kaip į ES sutarties aiškinimo priemones, visų pirma siekiant nustatyti jos taikymo sritį ratione personae (šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Rottmann, C‑135/08, EU:C:2010:104, 40 punktą).

28

Vis dėlto pagal suformuotą jurisprudenciją, nors pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygų nustatymas, kaip numatyta tarptautinėje teisėje, priklauso kiekvienos valstybės narės kompetencijai, tai, kad klausimas priklauso valstybių narių kompetencijai, neriboja principo, kad į Sąjungos teisės taikymo sritį patenkančiose situacijose atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos turi atitikti Sąjungos teisę (2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Rottmann, C‑135/08, EU:C:2010:104, 39 ir 41 punktai ir 2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 30 punktas).

29

Pagal SESV 20 straipsnį kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, suteikiamas Sąjungos piliečio statusas, kuris valstybių narių piliečiams yra pagrindinis statusas (2022 m. sausio 18 d. Sprendimo Wiener Landesregierung(Natūralizacijos garantijos atšaukimas), C‑118/20, EU:C:2022:34, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30

Taigi Sąjungos piliečių, kurie, kaip ir pareiškėja pagrindinėje byloje, turi tik vienos valstybės narės pilietybę ir, netekę šios pilietybės, kartu netenka ir pagal SESV 20 straipsnį suteikiamo statuso bei su juo susijusių teisių, situacija pagal savo pobūdį ir pasekmes patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Todėl įgyvendindamos savo kompetenciją pilietybės srityje valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės ir, be kita ko, proporcingumo principo (2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Rottmann,C‑135/08, EU:C:2010:104, 42 ir 45 punktai; 2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 32 punktas ir 2022 m. sausio 18 d. Sprendimo Wiener Landesregierung(Natūralizacijos garantijos atšaukimas), C‑118/20, EU:C:2022:34, 51 punktas).

31

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad yra teisėta, jog valstybė narė siekia apsaugoti ypatingą solidarumo ir lojalumo ryšį su savo piliečiais bei teisių ir pareigų, kurie yra pilietybės santykių pagrindas, abipusiškumą (2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Rottmann, C‑135/08, EU:C:2010:104, 51 punktas; 2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 33 punktas ir 2022 m. sausio 18 d. Sprendimo Wiener Landesregierung(Natūralizacijos garantijos atšaukimas), C‑118/20, EU:C:2022:34, 52 punktas).

32

Įgyvendindama savo kompetenciją, leidžiančią apibrėžti pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygas, valstybė narė taip pat gali teisėtai manyti, kad pilietybė atspindi faktinį ryšį su ja, ir dėl to tokio faktinio ryšio nebuvimą ar nutrūkimą sieti su pilietybės netekimu (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 35 punktą).

33

Nagrinėjamu atveju pagal Pilietybės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį užsienyje gimę Danijos piliečiai, niekada nuolat negyvenę Danijoje ir taip pat negyvenę joje tokiomis sąlygomis, kurios rodytų faktinį ryšį su ja, praranda Danijos pilietybę ex lege sulaukę 22 metų amžiaus, nebent jie taptų asmenimis be pilietybės.

34

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, iš Pilietybės įstatymo parengiamųjų dokumentų matyti, kad jo 8 straipsniu siekiama užkirsti kelią Danijos pilietybės perdavimui iš kartos į kartą užsienyje įsikūrusiems asmenims, neturintiems jokių žinių apie Danijos Karalystę ir jokio ryšio su ja.

35

Šiuo klausimu reikia pažymėti: pagal Sąjungos teisę valstybei narei nedraudžiama numatyti, kad vertinant faktinio ryšio su ja buvimą ar nebuvimą atsižvelgiama į tokius kriterijus, kokie numatyti Pilietybės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, grindžiamus atitinkamo asmens gimimo ir nuolatine gyvenamąja vieta ir jo gyvenimo nacionalinėje teritorijoje sąlygomis, arba apriboti šį vertinimą laikotarpiu iki tos dienos, kai šiam asmeniui sukanka 22 metai.

36

Šioje byloje nereikia nagrinėti tokių kriterijų teisėtumo, nes atliekant minėtą vertinimą pagal juos nedaroma skirtumo tarp atitinkamo asmens gimimo, nuolatinio gyvenimo ar buvimo valstybėje narėje ir šio asmens gimimo, nuolatinio gyvenimo ar buvimo trečiojoje šalyje. Iš tiesų, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nagrinėjamu atveju X nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad iki 22 metų amžiaus ji valstybėje narėje nuolat gyveno ar buvo apsistojusi, išskyrus kelias savaites.

37

Tokiomis aplinkybėmis pagal Sąjungos teisę valstybei narei iš esmės nedraudžiama, esant tokiems atvejams, kaip nurodyti Pilietybės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, numatyti pilietybės netekimą dėl bendrojo intereso priežasčių, net jei dėl to atitinkamas asmuo netenka Sąjungos piliečio statuso.

38

Vis dėlto atsižvelgdami į Sąjungos piliečio statusui, kuris, kaip priminta šio sprendimo 29 punkte, yra esminis valstybių narių piliečių statusas, pirminėje teisėje suteiktą svarbą, kompetentingos nacionalinės institucijos ir nacionaliniai teismai turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės pilietybės netekimas, kai dėl to netenkama Sąjungos piliečio statuso ir su juo susijusių teisių, atitinka proporcingumo principą, kiek tai susiję su šio netekimo pasekmėmis atitinkamo asmens – ir tam tikrais atvejais jo šeimos narių – situacijai, atsižvelgiant į Sąjungos teisę (2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Rottmann, C‑135/08, EU:C:2010:104, 55 ir 56 punktai ir 2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 40 punktas).

39

Valstybės narės pilietybės netekimas ex lege būtų nesuderinamas su proporcingumo principu, jei pagal taikytinas nacionalinės teisės nuostatas jokiais atvejais nebūtų įmanoma individualiai įvertinti šio pilietybės netekimo pasekmių suinteresuotųjų asmenų situacijai, atsižvelgiant į Sąjungos teisę (2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 41 punktas).

40

Darytina išvada, kad, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai valstybės narės pilietybė prarandama ex lege sulaukus tam tikro amžiaus ir dėl to prarandamas Sąjungos piliečio statusas, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos ir teismai turi galėti išnagrinėti tokio pilietybės netekimo pasekmes ir prireikus leisti šiam asmeniui išsaugoti pilietybę arba susigrąžinti ją ex tunc (2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 42 punktas).

41

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Sąjungos teisėje nenustatyta jokio konkretaus termino pateikti prašymą atlikti tokį nagrinėjimą. Taigi kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti nustatytos procesinės taisyklės, skirtos apsaugoti teisėms, kurios asmenims suteikiamos pagal Sąjungos teisę, šiuo atveju teisėms, susijusioms su Sąjungos pilietybe, su sąlyga, kad šios taisyklės visų pirma atitinka veiksmingumo principą, t. y. dėl jų naudojimasis Sąjungos teisės sistemos suteiktomis teisėmis netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (šiuo klausimu žr. 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Rewe-Zentralfinanz ir Rewe-Zentral, 33/76, EU:C:1976:188, 5 punktą ir 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Impact, C‑268/06, EU:C:2008:223, 46 punktą).

42

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad protingų naikinamųjų terminų nustatymas teisinio saugumo sumetimais yra suderinamas su Sąjungos teise. Iš tiesų dėl tokių terminų naudojimasis pagal Sąjungos teisės sistemą suteikiamomis teisėmis netampa praktiškai neįmanomas ar pernelyg sudėtingas (2008 m. vasario 12 d. Sprendimo Kempter, C‑2/06, EU:C:2008:78, 58 punktas ir 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides(Paskesnio prašymo atmetimas – Skundo pateikimo terminas), C‑651/19, EU:C:2020:681, 53 punktas).

43

Iš to matyti, kad valstybės narės, remdamosi teisinio saugumo principu, gali reikalauti, kad prašymas išsaugoti arba grąžinti pilietybę kompetentingoms institucijoms būtų pateiktas per protingą terminą.

44

Nagrinėjamu atveju Pilietybės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje yra numatyta galimybė prašyti išsaugoti Danijos pilietybę, kol suinteresuotajam asmeniui dar nesukako 22 metai. Šiuo klausimu iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ministerija skiria du atvejus pagal tai, ar prašymo pateikimo momentu pareiškėjas yra jaunesnis nei 21 metų, ar jis yra nuo 21 iki 22 metų amžiaus.

45

Pirmuoju atveju ministerija apsiriboja pilietybės pažymėjimo prašymą pateikusiam asmeniui išdavimu, tačiau nepriima sprendimo dėl Danijos pilietybės išsaugojimo po to, kai jam sukaks 22 metai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tokia situacija paaiškinama administracijos noru, kad prašymai išsaugoti Danijos pilietybę būtų teikiami kuo arčiau to momento, kai pareiškėjui sukaks 22 metai.

46

Tik antruoju atveju, kai pareiškėjas prašymą išsaugoti Danijos pilietybę pateikia būdamas nuo 21 iki 22 metų, ministerija, kaip matyti iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos, po 2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt. (C‑221/17, EU:C:2019:189) priėmimo individualiai nagrinėja Danijos pilietybės, taigi ir Sąjungos piliečio statuso, netekimo pasekmių proporcingumą atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Šiuo atžvilgiu ministerija turi įvertinti, ar šios pasekmės yra proporcingos Pilietybės įstatymo 8 straipsniu siekiamam tikslui užtikrinti faktinį ryšį tarp Danijos piliečių ir Danijos Karalystės.

47

Vis dėlto, pirma, reikia pažymėti, kad, remiantis Teisingumo Teismo turima informacija, šis vienų metų terminas nuo atitinkamo asmens dvidešimt pirmojo iki dvidešimt antrojo gimtadienio pradedamas skaičiuoti, net jei kompetentingos institucijos tinkamai neinformavo šio asmens apie tai, kad jis netrukus ir ex lege praras Danijos pilietybę ir turi teisę per šį terminą prašyti išsaugoti šią pilietybę.

48

Atsižvelgiant į sunkias pasekmes, kurias sukelia valstybės narės pilietybės netekimas, kai dėl to prarandamas Sąjungos piliečio statusas, veiksmingam Sąjungos piliečio teisių, turimų pagal SESV 20 straipsnį, įgyvendinimui, negalima laikyti atitinkančiomis veiksmingumo principą nacionalinės teisės normų ar praktikos, dėl kurių šios pilietybės netekusiam asmeniui neleidžiama prašyti išnagrinėti tokio netekimo pasekmių proporcingumo Sąjungos teisės atžvilgiu, motyvuojant tuo, kad pasibaigė terminas prašyti šio nagrinėjimo, jei šis asmuo nebuvo tinkamai informuotas apie teisę jo prašyti ir terminą, per kurį reikia pateikti tokį prašymą.

49

Antra, šio sprendimo 47 punkte nurodytas vienų metų terminas baigiasi tą dieną, kai atitinkamam asmeniui sueina 22 metai, t. y. kai pagal Danijos teisės aktus turi būti įvykdytos sąlygos, leidžiančios šiam asmeniui įrodyti pakankamą ryšį su Danijos Karalyste, kad būtų išsaugota jo pilietybė. Taigi kompetentingai institucijai nagrinėjant Danijos pilietybės netekimo pasekmių proporcingumą atsižvelgiant į Sąjungos teisę minėtas asmuo turi galėti remtis visomis reikšmingomis aplinkybėmis, kurių galėjo atsirasti iki jam sukaks 22 metai. Iš to neišvengiamai išplaukia, kad šiam asmeniui turi būti suteikta galimybė pateikti atitinkamus įrodymus jau sulaukus 22 metų.

50

Darytina išvada, kad, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai pagal nacionalinės teisės normas asmuo, sulaukęs 22 metų, ex lege netenka atitinkamos valstybės narės pilietybės, taigi ir Sąjungos piliečio statuso, šiam asmeniui turi būti suteiktas protingas terminas pateikti prašymą, kad kompetentingos institucijos išnagrinėtų šio netekimo pasekmių proporcingumą ir prireikus išsaugotų ar grąžintų šią pilietybę ex tunc. Taigi šis terminas turi apimti protingą laikotarpį po to, kai minėtas asmuo sulaukia šio amžiaus.

51

Tam, kad Sąjungos pilietis galėtų veiksmingai pasinaudoti teisėmis, kurios jam suteikiamos pagal SESV 20 straipsnį, šis protingas terminas tokiam prašymui pateikti gali būti skaičiuojamas tik tuomet, jeigu kompetentingos valdžios institucijos tinkamai informavo šį asmenį apie atitinkamos valstybės narės pilietybės netekimą arba apie tai, kad ji netrukus bus prarasta ex lege, taip pat apie šio asmens teisę per minėtą terminą prašyti išsaugoti šią pilietybę arba grąžinti ją ex tunc.

52

Priešingu atveju iš šio sprendimo 40 punkte nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos ir teismai turi turėti galimybę kiekvienu konkrečiu atveju išnagrinėti pilietybės netekimo pasekmių proporcingumą ir prireikus grąžinti atitinkamo asmens pilietybę ex tunc, kai šis pateikia prašymą išduoti kelionės dokumentą ar bet kurį kitą jo pilietybę patvirtinantį dokumentą, net jei toks prašymas pateikiamas pasibaigus protingam terminui, kaip jis suprantamas pagal šio sprendimo 50 punktą.

53

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės atlikti tokį nagrinėjimą arba prireikus užtikrinti, kad jį atliktų kompetentingos institucijos, atsakydamos į šio sprendimo 11 punkte nurodytą prašymą.

54

Šis nagrinėjimas turi apimti suinteresuotojo asmens, taip pat jo šeimos individualios situacijos įvertinimą, siekiant nustatyti, ar atitinkamos valstybės narės pilietybės netekimas, jei dėl to netenkama ir Sąjungos piliečio statuso, sukelia pasekmių, kurios, palyginti su nacionalinės teisės aktų leidėjo siekiamu tikslu, neproporcingai paveiktų įprastą to asmens šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą, atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Tokios pasekmės neturi būti hipotetinės arba galimos (2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 44 punktas).

55

Atlikdamos šį proporcingumo vertinimą kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos ir atitinkamais atvejais nacionaliniai teismai turi įsitikinti, kad toks pilietybės netekimas atitinka Chartijoje, kurios laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, garantuojamas pagrindines teises ir ypač Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintą teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Šis straipsnis prireikus turi būti aiškinamas kartu su pareiga atsižvelgti į vaiko interesų pirmumą, pripažintą Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 12 d. Sprendimo Tjebbes ir kt., C‑221/17, EU:C:2019:189, 45 punktą ir 2022 m. sausio 18 d. Sprendimo Wiener Landesregierung(Natūralizacijos garantijos atšaukimas), C‑118/20, EU:C:2022:34, 61 punktą).

56

Kalbant apie reikšmingą datą, į kurią šiuo atveju turi atsižvelgti kompetentingos institucijos, atlikdamos tokį nagrinėjimą, pažymėtina, kad ši data būtinai turi atitikti dieną, kai suinteresuotajam asmeniui sukanka 22 metai, nes pagal Pilietybės įstatymo 8 straipsnio 1 dalį minėta data yra sudedamoji teisėtų kriterijų, kuriuos ši valstybė narė nustatė ir nuo kurių priklauso jos pilietybės išsaugojimas ar netekimas, dalis.

57

Galiausiai dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Danijos vyriausybės nurodytos galimybės, suteikiamos buvusiems Danijos piliečiams, kurie neteko jos pilietybės, taigi ir Sąjungos piliečio statuso, grąžinti šią pilietybę natūralizacijos būdu su tam tikromis sąlygomis, tarp jų – sąlyga būti nepertraukiamai ilgą laiką gyvenus Danijoje, kuri vis dėlto gali būti šiek tiek sušvelninta, pakanka pažymėti, kad tai, jog nacionalinėje teisėje nenumatyta galimybė Sąjungos teisę, kaip ji aiškinama šio sprendimo 40 ir 43 punktuose, atitinkančiomis sąlygomis pasiekti, kad nacionalinės valdžios institucijos ir tam tikrais atvejais nacionaliniai teismai išnagrinėtų atitinkamos valstybės narės pilietybės netekimo pasekmių proporcingumą atsižvelgiant į Sąjungos teisę, ir po tokio nagrinėjimo prireikus grąžintų šią pilietybę ex tunc, negali būti kompensuojama numatant galimą natūralizaciją, kad ir kokios palankios būtų sąlygos, kuriomis ji galėtų būti įvykdyta.

58

Iš tiesų, kaip savo išvados 93 ir 94 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, jei būtų kitaip, tai reikštų pripažinimą, kad iš asmens gali būti atimta, net ir ribotą laikotarpį, galimybė pasinaudoti visomis teisėmis, kurias jam suteikia Sąjungos piliečio statusas, nesuteikiant galimybės atkurti šių teisių minėtu laikotarpiu.

59

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į pateiktą klausimą reikia atsakyti: SESV 20 straipsnis, siejamas su Chartijos 7 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias jos piliečiai, gimę ne jos teritorijoje, niekada joje nuolat negyvenę ir negyvenę joje tokiomis sąlygomis, kurios įrodytų faktinį ryšį su šia valstybe nare, praranda jos pilietybę ex lege sulaukę 22 metų amžiaus, taigi asmenys, kurie nėra ir kitos valstybės narės piliečiai, praranda Sąjungos piliečio statusą ir su juo susijusias teises, jeigu atitinkamiems asmenims suteikiama galimybė per protingą terminą pateikti prašymą išsaugoti arba grąžinti pilietybę, todėl kompetentingos valdžios institucijos gali išnagrinėti šios pilietybės netekimo pasekmių proporcingumą atsižvelgiant į Sąjungos teisę ir prireikus leisti išsaugoti šią pilietybę arba grąžinti ją ex tunc. Toks terminas turi apimti protingą laikotarpį po datos, kurią atitinkamas asmuo sulaukia šio amžiaus, ir gali būti pradėtas skaičiuoti tik tuomet, jeigu šios valdžios institucijos tinkamai informavo šį asmenį apie pilietybės netekimą arba kad jis netrukus jos neteks ir apie jo teisę per šį terminą prašyti ją išsaugoti arba grąžinti. Priešingu atveju minėtos institucijos turi turėti galimybę kiekvienu konkrečiu atveju atlikti tokį nagrinėjimą, kai atitinkamas asmuo pateikia prašymą išduoti kelionės dokumentą ar bet kurį kitą jo pilietybę patvirtinantį dokumentą.

60

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

SESV 20 straipsnis, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsniu,

turi būti aiškinamas taip:

juo nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias jos piliečiai, gimę ne jos teritorijoje, niekada joje nuolat negyvenę ir negyvenę joje tokiomis sąlygomis, kurios įrodytų faktinį ryšį su šia valstybe nare, praranda jos pilietybę ex lege sulaukę 22 metų amžiaus, taigi asmenys, kurie nėra ir kitos valstybės narės piliečiai, praranda Europos Sąjungos piliečio statusą ir su juo susijusias teises, jeigu atitinkamiems asmenims suteikiama galimybė per protingą terminą pateikti prašymą išsaugoti arba grąžinti pilietybę, todėl kompetentingos valdžios institucijos gali išnagrinėti šios pilietybės netekimo pasekmių proporcingumą atsižvelgiant į Sąjungos teisę ir prireikus leisti išsaugoti šią pilietybę arba grąžinti ją ex tunc. Toks terminas turi apimti protingą laikotarpį po datos, kurią atitinkamas asmuo sulaukia šio amžiaus, ir gali būti pradėtas skaičiuoti tik tuomet, jeigu šios valdžios institucijos tinkamai informavo šį asmenį apie pilietybės netekimą arba kad jis netrukus jos neteks ir apie jo teisę per šį terminą prašyti ją išsaugoti arba grąžinti. Priešingu atveju minėtos institucijos turi turėti galimybę kiekvienu konkrečiu atveju atlikti tokį nagrinėjimą, kai atitinkamas asmuo pateikia prašymą išduoti kelionės dokumentą ar bet kurį kitą jo pilietybę patvirtinantį dokumentą.