–

Europos Komisijos, atstovaujamos W. Wils ir I. Zaloguin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (OL L 201, 2012, p. 107) 13 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas byloje, kurią inicijavo M. Ya. M, kaip įpėdinis, dėl prašymo kito įpėdinio pareiškimą dėl palikimo atsisakymo, kurį tas kitas įpėdinis pateikė valstybės narės, kur yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme, įregistruoti kitos valstybės narės registre.

3

Reglamento Nr. 650/2012 7, 23, 32 ir 67 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

4

Šio reglamento II skyriuje „Jurisdikcija“, be kita ko, yra 4 ir 13 straipsniai.

5

Šio reglamento 4 straipsnyje „Bendroji jurisdikcija“ numatyta:

„Jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo turi tos valstybės narės, kurioje mirties dieną buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, teismai.“

6

To paties reglamento 13 straipsnyje „Palikimo, testamentinės išskirtinės arba privalomosios palikimo dalies priėmimas arba atsisakymas“ nustatyta:

„Be teismo, kuris turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl paveldėjimo pagal šį reglamentą, asmens, kuris pagal paveldėjimui taikytiną teisę gali pateikti pareiškimą teisme dėl palikimo, testamentinės išskirtinės arba privalomosios palikimo dalies priėmimo ar atsisakymo, arba pareiškimą dėl atitinkamo asmens atsakomybės apribojimo su palikimu susijusių įsipareigojimų atžvilgiu, įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją priimti tokius pareiškimus, jei pagal tos valstybės narės teisę tokie pareiškimai gali būti pateikiami teisme.“

7

Reglamento Nr. 650/2012 III skyriuje „Taikytina teisė“, be kita ko, yra 21 ir 22 straipsniai.

8

Šio reglamento 21 straipsnio „Bendroji taisyklė “ 1 dalyje nustatyta:

„Išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip, visam palikimui taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, teisė.“

9

Šio reglamento 22 straipsnio „Teisės pasirinkimas“ 1 dalyje numatyta:

„Asmuo gali pasirinkti, kad jo visą palikimą reglamentuojanti teisė būtų valstybės, kurios pilietybę jis turi pasirinkimo metu arba mirties dieną, teisė.“

10

Pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikytinos redakcijos Zakon za nasledstvo (Paveldėjimo įstatymas) (DV, Nr. 22, 1949 m. sausio 29 d., toliau – Paveldėjimo įstatymas) 48 straipsnyje nustatyta, kad palikimas perduodamas jį priėmus, o priėmimas galioja nuo palikimo atsiradimo.

11

Pagal šio įstatymo 49 straipsnio 1 dalį pareiškimą dėl priėmimo galima pateikti raštu Rayonen sad (apylinkės teismas, Bulgarija), kurio veiklos teritorijoje atsirado palikimas. Tokiu atveju priėmimas įregistruojamas tam skirtame registre.

12

Šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bet kurio suinteresuotojo asmens prašymu Rayonen sad (apylinkės teismas) šaukime atvykti į teismą nustato paveldėjimo teisės turėtojui terminą pareiškimui dėl palikimo priėmimo arba jo atsisakymo pateikti. Šio 51 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu įpėdinis nepateikia pareiškimo per nustatytą terminą, jis netenka teisės priimti palikimą. Pagal šio 51 straipsnio 3 dalį apie įpėdinio pareiškimą padaromas įrašas šio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nurodytame registre.

13

Pagal Paveldėjimo įstatymo 52 straipsnį palikimo atsisakymas pateikiamas šio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir ta pačia tvarka užregistruojamas registre.

14

Pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikytinos redakcijos Grazhdanski protsesualen kodeks (Civilinio proceso kodeksas, DV, Nr. 59, 2007 m. liepos 20 d., toliau – Civilinio proceso kodeksas) 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinio proceso šalys yra asmenys, kurių vardu iškelta byla, ir asmenys, kuriems iškelta byla. Šio 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, niekas negali savo vardu teisme remtis kitų asmenų teisėmis.

15

Civilinio proceso kodekso 531 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad procesas pagal ypatingąją teiseną pradedamas suinteresuotojo asmens prašymu.

16

Pagal šio kodekso 533 straipsnį teismas privalo ex officio išnagrinėti, ar įvykdytos sąlygos prašomam sprendimui priimti. Jis gali ex officio rinkti įrodymus ir atsižvelgti į ieškovo nenurodytas faktines aplinkybes.

17

Pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikytinos redakcijos Pravilnik za administratsiata v sadilishtata (Administravimo teismuose taisyklės, DV, Nr. 68, 2017 m. rugpjūčio 22 d.) 39 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatyta:

„Elektronine ir (arba) popierine forma teismo kanceliarijoje tvarkomi šie registrai:

<…>

11)   palikimo priėmimo ir palikimo atsisakymo registras.“

18

Ieškovas pagrindinėje byloje M. Ya. M., Bulgarijos pilietis, teigia esantis savo senelės Bulgarijos pilietės M. T. G., mirusios 2019 m. kovo 29 d. Graikijoje, įpėdinis.

19

Ieškovas pagrindinėje byloje kreipėsi į Sofiyski rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas, Bulgarija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, su prašymu įtraukti į registrą kito įpėdinio, velionės sutuoktinio, pareiškimą dėl palikimo atsisakymo. Jis pateikė Bulgarijos valdžios institucijų išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pagal kurį velionės įpėdiniai yra jos sutuoktinis Graikijos pilietis H. H., jos dukra I. M. N. ir ieškovas pagrindinėje byloje.

20

Vykstant procesui jis pateikė Eirinodikeio Athinon (Atėnų taikos teismas, Graikija) protokolą, jame nurodyta, kad velionės sutuoktinis 2019 m. birželio 28 d. atvyko į šį teismą ir pareiškė atsisakantis palikimo dalies. Be to, velionės sutuoktinis pareiškė, jog paskutinė velionės gyvenamoji vieta buvo Graikijoje.

21

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad jam nebuvo nurodyta, kur buvo paskutinė velionės nuolatinė gyvenamoji vieta, ir kad surinkti informaciją šiuo klausimu jis galės tik nustatęs savo jurisdikciją įregistruoti pareiškimą dėl palikimo atsisakymo, kurį jo atsisakantis įpėdinis pateikė valstybės narės, kur yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme.

22

Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ieškovas pagrindinėje byloje veikia ne kaip velionės sutuoktinio įgaliotinis, bet teigia, kad jis, kaip kitas tos pačios eilės įpėdinis, yra suinteresuotas įregistruoti palikimo atsisakymą, nes dėl to padidėtų jo palikimo dalis.

23

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar reikia įregistruoti tokį pareiškimą ir bendrąją jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso aptariamo palikimo paveldėjimo turinčiame teisme, jei šis pareiškimas pateiktas jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnį turinčiame teisme. Be to, jam kyla klausimas dėl galimybės vieno iš įpėdinių palikimo atsisakymą įregistruoti kito įpėdinio prašymu.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, dėl Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnio gali kilti jurisdikcijų kolizija, nes pagal šio reglamento bendrąsias nuostatas jurisdikciją lemia ne įpėdinio, o palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta. Nors jurisdikciją priimti sprendimą dėl paveldėjimo iš principo turi palikėjo paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, vis dėlto šis teismas gali nežinoti apie įpėdinių nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teisme pateiktų pareiškimų dėl palikimo atsisakymo ar priėmimo įregistravimo atvejus.

25

Taigi Reglamentu Nr. 650/2012 sukuriamas teisinis vakuumas, nes jame numatyta skirtingų valstybių narių teismų, t. y. palikėjo paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismo ir įpėdinių nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismo konkuruojanti jurisdikcija, tačiau nenustatoma šio teismo pareigos informuoti pirmąjį teismą apie pateiktus tokius pareiškimus.

26

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad tokios pareigos informuoti nebuvimas neatitinka Bulgarijos įstatymų leidėjo turimo ir nacionalinių teismų jurisprudencijoje palaikomo požiūrio, pagal kurį visi pareiškimai dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo registruojami vienoje vietoje ir viename teismo registre, iš kurio galima gauti atitinkamą informaciją. Ši koncepcija padeda užtikrinti teisinį saugumą, kurį nagrinėjamu atveju garantuoja galimybė visą informaciją apie palikimo priėmimą ar atsisakymą saugoti toje pačioje vietoje.

27

Kadangi tokios pareigos informuoti aiškiai nenumatyta Reglamente Nr. 650/2012, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl jo nagrinėjamos bylos pobūdžio, nes ieškovas pagrindinėje byloje reikalauja įregistruoti ne savo, o vieno iš kitų įpėdinių pateiktą palikimo atsisakymą. Bulgarijos teisėje tokios procedūros nenumatyta. Remiantis principu, pagal kurį kiekvienas asmuo pats turi ginti teisme savo teises, kitų asmenų pareiškimai negali būti įtraukiami į palikimo priėmimo ar atsisakymo registrą.

28

Taigi šiam teismui kyla klausimas, pirma, ar pagal Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnį netiesiogiai draudžiama, kad palikėjo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje įregistruotą pareiškimą dėl palikimo atsisakymo vėliau įregistruotų kitos valstybės narės, kur buvo palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną, teismas.

29

Šis teismas teigia, kad yra linkęs priimti sprendimą leisti įregistruoti kelis pareiškimus dėl palikimo atsisakymo keliose valstybėse narėse. Jis teigia, kad toks sprendimas neturėtų didelės įtakos teisiniam saugumui, nes, pirma, valstybių teisės sistemose numatytos taisyklės, reglamentuojančios atvejus, kai vienas po kito yra pateikti keli pareiškimai dėl palikimo priėmimo ar jo atsisakymo, ir, antra, kilus ginčui dėl paveldėjimo teisių, teismas, į kurį kreiptasi su prašymu, gali priimti sprendimą dėl šių pareiškimų teisinių pasekmių, atsižvelgdamas į jų pateikimo eiliškumą.

30

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, kas gali prašyti vienoje valstybėje narėje jau įregistruotą pareiškimą dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo vėliau įregistruoti kitoje valstybėje narėje. Šis klausimas yra svarbus nes Bulgarijos proceso teisėje nenumatyta galimybės Bulgarijos teisme įregistruoti kitoje valstybėje jau įregistruotą tokį pareiškimą. Tokį pareiškimą gali pateikti tik pats atitinkamas įpėdinis. Taigi kyla klausimas, ar įpėdinis gali prašyti palikėjo numanomos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje įregistruoti kito įpėdinio pateiktą ir jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje jau įregistruotą pareiškimą dėl aptariamo palikimo atsisakymo, jei tai nėra aiškiai numatyta pirmosios valstybės narės teisėje.

31

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, siekiant Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnį taikyti veiksmingai ir atsižvelgiant į jo 32 konstatuojamojoje dalyje nurodytą tikslą, kad dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo įpėdinis nebūtų priverstas vykti į palikėjo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę ar samdyti toje valstybėje atstovą ad litem, kiekvienas įpėdinis turi turėti teisę reikalauti, kad prieš tai kitoje valstybėje pateiktas pareiškimas dėl palikimo atsisakymo būtų įtrauktas į registrą. Nagrinėjamu atveju tai leistų netaikyti Bulgarijos proceso teisės, nes, siekiant užtikrinti veiksmingą šio 13 straipsnio taikymą, būtina nukrypti nuo Sąjungos valstybių narių procesinės autonomijos principo.

32

Atvirkščiai, jei pareiškimą dėl palikimo atsisakymo būtų galima registruoti ir įpėdinio nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, ir valstybėje narėje, kur buvo palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną, tačiau tik su sąlyga, kad to paprašytų pats palikimo atsisakantis įpėdinis, Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnis netektų prasmės.

33

Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad Reglamente Nr. 650/2012 yra spraga, nes jame nenumatyta teismo, turinčio tik jurisdikciją įregistruoti pareiškimą dėl palikimo atsisakymo, pareigos pranešti apie tokį pareiškimą teismui, turinčiam bendrąją jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso šio palikimo paveldėjimo. Siekiant išvengti įpėdinių ginčų ir atsižvelgti į užregistruotą palikimo atsisakiusio asmens valią, šią valią turėtų būti leidžiama įtraukti į paskutinės palikėjo nuolatinės gyvenamosios vietos registrą kiekvieno įpėdinio prašymu.

34

Šiomis aplinkybėmis Sofiyski rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

35

Pirmiausia pažymėtina, kad iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog, kaip nurodė velionės sutuoktinis, paskutinė nuolatinė jos gyvenamoji vieta buvo Graikijoje. Tai reiškia, kad Graikijos teismai turi jurisdikciją priimti sprendimus dėl viso nagrinėjamo palikimo paveldėjimo, o taikytina teisė iš principo būtų Graikijos teisė, nebent velionė, vadovaudamasi Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnio 1 dalimi, buvo pasirinkusi savo pilietybės valstybės narės teisę, t. y. Bulgarijos teisę, kaip savo palikimui taikytiną teisę.

36

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo neturintis tikslios informacijos apie paskutinę velionės nuolatinę gyvenamąją vietą, o tam, kad galėtų surinkti tokią informaciją, jis pirmiausia turi nustatyti savo jurisdikciją įregistruoti pareiškimą dėl palikimo atsisakymo, kurį jo atsisakantis įpėdinis pateikė savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teisme.

37

Taigi nagrinėjamu atveju negalima aiškiai nustatyti, kurios valstybės narės teismai turi bendrąją jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 650/2012 4 straipsnį. Kaip savo išvados 39 punkte iš esmės nurodė generalinis advokatas, jei paaiškėtų, kad paskutinė velionės nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Graikijoje, tai reikštų, kad būtent šios valstybės narės teismai turėtų priimti sprendimą dėl visų aptariamo palikimo paveldėjimo klausimų, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų jurisdikciją tik priimti galimus pareiškimus, kaip numatyta šio reglamento 13 straipsnyje, kaip įpėdinio įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismas.

38

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia turi patikrinti, ar palikėjos nuolatinė gyvenamoji vieta tikrai buvo ten, kur teigiama, paskui įvertinti pareiškimo dėl palikimo atsisakymo, kurį įpėdinis pateikė savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, įtraukimo į registrą kito įpėdinio prašymu sąlygas.

39

Jeigu paaiškėtų, kad pagal Bulgarijos teisės nuostatas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali nagrinėti savo jurisdikcijos priimti sprendimą dėl aptariamo palikimo paveldėjimo, tas teismas turėtų jų netaikyti. Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų ir įpareigotas taikyti Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnį draudžiama, kad tais atvejais, kai vienas iš įpėdinių savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teisme jau užregistravo pareiškimą dėl palikimo priėmimo arba jo atsisakymo, o palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną buvo kitoje valstybėje narėje, kitas įpėdinis vėliau pateiktų prašymą užregistruoti šį pareiškimą jurisdikciją turinčiame tos kitos valstybės narės teisme.

41

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į nuostatos formuluotę, bet ir jos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (2022 m. birželio 2 d. Sprendimo T. N. ir N. N. (Pareiškimas dėl palikimo atsisakymo), C‑617/20, EU:C:2022:426, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Pirma, dėl Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnio formuluotės reikia priminti, kad remiantis šia nuostata, be teismo, kuris turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl paveldėjimo pagal šį reglamentą, asmens, kuris pagal paveldėjimui taikytiną teisę gali pateikti pareiškimą dėl palikimo, testamentinės išskirtinės arba privalomosios palikimo dalies priėmimo ar atsisakymo arba pareiškimą dėl atitinkamo asmens atsakomybės apribojimo su palikimu susijusių įsipareigojimų atžvilgiu, nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai turi jurisdikciją priimti šiuos pareiškimus.

43

Antra, dėl Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnio konteksto primintina, kad šis straipsnis yra šio reglamento II skyriuje, kuriame reglamentuojami visi jurisdikcijos paveldėjimo klausimais pagrindai. Taigi šiame 13 straipsnyje numatyta alternatyvi teismo vieta ir ja siekiama suteikti įpėdiniams, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, kurios teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą paveldėjimo klausimais, galimybę pagal Reglamento Nr. 650/2012 4–11 straipsnių bendrąsias taisykles pateikti pareiškimus dėl palikimo priėmimo arba jo atsisakymo valstybės narės, kurioje jie turi nuolatinę gyvenamąją vietą, teismui (2022 m. birželio 2 d. Sprendimo T. N. ir N. N. (Pareiškimas dėl palikimo atsisakymo), C‑617/20, EU:C:2022:426, 37 punktas).

44

Trečia, kalbant apie Reglamentu Nr. 650/2012 siekiamus tikslus, primintina, kad pagal jo 7 konstatuojamąją dalį šiuo reglamentu siekiama sudaryti palankesnes sąlygas vidaus rinkai tinkamai veikti, šalinant laisvo asmenų, norinčių įgyvendinti savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais, judėjimo kliūtis. Būtent Europos teisingumo erdvėje turi būti veiksmingai užtikrintos įpėdinių ir testamentinės išskirtinės gavėjų, kitų palikėjo artimųjų ir palikėjo kreditorių teisės (šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 2 d. Sprendimo T. N. ir N. N. (Pareiškimas dėl palikimo atsisakymo), C‑617/20, EU:C:2022:426, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsniu, aiškinamu atsižvelgiant į jo 32 konstatuojamąją dalį, pagal kurią šia nuostata norima palengvinti įpėdinių ir testamentinės išskirtinės gavėjų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje sprendžiamas ar bus sprendžiamas paveldėjimo klausimas, gyvenimą, siekiama supaprastinti įpėdinių ir testamentinės išskirtinės gavėjų veiksmus nukrypstant nuo šio reglamento 4–11 straipsniuose nustatytų jurisdikcijos taisyklių (šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 2 d. Sprendimo T. N. ir N. N. (Pareiškimas dėl palikimo atsisakymo), C‑617/20, EU:C:2022:426, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46

Dėl klausimo, susijusio su pareiškimų dėl palikimo priėmimo ar jo atsisakymo perdavimu teismui, turinčiam jurisdikciją priimti sprendimą paveldėjimo klausimais, reikia pažymėti, kad iš Reglamento Nr. 650/2012 32 konstatuojamosios dalies paskutinio sakinio matyti, jog „asmenys, nusprendžiantys pasinaudoti galimybe daryti pareiškimus įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, turėtų patys informuoti paveldėjimo klausimus nagrinėjantį ar nagrinėsiantį teismą ar instituciją apie tokių pareiškimų buvimą laikydamiesi paveldėjimui taikytinoje teisėje nustatytų terminų“.

47

Iš šios 32 konstatuojamosios dalies paskutinio sakinio visų pirma galima suprasti, kad, Sąjungos teisės aktų leidėjo nuomone, būtina, kad apie pareiškimą dėl palikimo atsisakymo, pateiktą valstybės narės, kurioje yra atsisakančio įpėdinio nuolatinė gyvenamoji vieta, teismui, būtų pranešta jurisdikciją priimti sprendimą paveldėjimo klausimais turinčiam teismui. Vis dėlto konstatuotina, kad Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnyje nenumatytas mechanizmas, pagal kurį valstybės narės, kurioje yra palikimo atsisakančio įpėdinio nuolatinė gyvenamoji vieta, teismas perduotų tokius pareiškimus jurisdikciją priimti sprendimą dėl paveldėjimo turinčiam teismui. Bet šioje 32 konstatuojamojoje dalyje daroma prielaida, kad asmenims, pasinaudojusiems galimybe pateikti tokius pareiškimus savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, tenka pareiga pranešti už paveldėjimą atsakingoms institucijoms apie šių pareiškimų buvimą (šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 2 d. Sprendimo T. N. ir N. N. (Pareiškimas dėl palikimo atsisakymo), C‑617/20, EU:C:2022:426, 47 punktą).

48

Nors palikimo atsisakęs įpėdinis yra suinteresuotas informuoti teismą, turintį jurisdikciją priimti sprendimą dėl paveldėjimo, apie tokio pareiškimo buvimą, siekdamas išvengti situacijos, kai šis teismas priimtų iš esmės klaidingą sprendimą, prieštaraujantį jo išreikštai valiai, vis dėlto pagal Reglamento Nr. 650/2012 nuostatas jis neturi pareigos to padaryti. Vadinasi, negalima teigti, kad palikimo atsisakęs įpėdinis visada turi pats pranešti minėtam teismui apie tokį pareiškimą.

49

Šiomis aplinkybėmis pagal Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnį pateiktų pareiškimų perdavimas teismui, turinčiam jurisdikciją priimti sprendimą dėl paveldėjimo, turi būti aiškinamas plačiai. Iš tiesų šio perdavimo tikslas – leisti šiam teismui sužinoti apie tokio pareiškimo buvimą ir į jį atsižvelgti sprendžiant paveldėjimo klausimą. Neturi reikšmės tai, kaip šiam teismui pranešama apie tokį pareiškimą.

50

Pagal Reglamentą Nr. 650/2012 nedraudžiama, kad tuo atveju, kai įpėdinis savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teisme užregistruoja pareiškimą dėl palikimo atsisakymo, o palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną buvo kitoje valstybėje narėje, kitas įpėdinis vėliau pateiktų prašymą užregistruoti šį pareiškimą toje kitoje valstybėje narėje. Manytina, kad įpėdinis, galintis gauti naudos iš tokio pareiškimo, turi galėti informuoti teismą, turintį jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio paveldėjimo, apie tokio pareiškimo buvimą, jeigu pats palikimo atsisakantis įpėdinis to nepadarė, kad būtų palengvintas palikimo paveldėjimo procesas.

51

Tokį aiškinimą patvirtina šio sprendimo 44 punkte nurodyti Reglamento Nr. 650/2012 tikslai, be kita ko, panaikinti laisvo asmenų, norinčių įgyvendinti savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais, judėjimo kliūtis.

52

Šiuo aspektu svarbu pabrėžti, kad jurisdikciją priimti sprendimą dėl palikimo paveldėjimo turinčio teismo informavimas apie tai, kad įpėdinis pateikė pareiškimą dėl šio palikimo atsisakymo savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teisme, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnį, yra ne pareiškimas kito asmens vardu, o tik pranešimas pirmajam teismui apie pateiktą pareiškimą dėl palikimo atsisakymo.

53

Be to, aplinkybė, kad pagal tokius valstybės narės teisės aktus, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, numatytas šio pareiškimo dėl palikimo atsisakymo įregistravimas teismo registre, kad visi pareiškimai dėl palikimo priėmimo ar jo atsisakymo būtų registruojami vienoje vietoje ir viename teismo registre, iš kurio galima gauti atitinkamą informaciją, šiuo aspektu neturi reikšmės.

54

Taip pat pasakytina, kad jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog pagal Bulgarijos teisę neleidžiama registruoti palikimo priėmimo ir palikimo atsisakymo registre kito asmens pareiškimų, konstatuotina, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 39 punkte primintą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi užtikrinti visišką Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnio veiksmingumą, sutikdamas, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamą pareiškimą dėl palikimo atsisakymo jam perduotų kitas įpėdinis nei tas, kuris pateikė šį pareiškimą savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, ir prireikus netaikydamas jokių tam prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų.

55

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 650/2012 13 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama, kad tais atvejais, kai vienas iš įpėdinių savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teisme jau užregistravo pareiškimą dėl palikimo priėmimo arba jo atsisakymo, o palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną buvo kitoje valstybėje narėje, kitas įpėdinis vėliau pateiktų prašymą užregistruoti šį pareiškimą jurisdikciją turinčiame tos kitos valstybės narės teisme.

56

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo 13 straipsnis

turi būti aiškinamas taip, kad:

pagal jį nedraudžiama, kad tais atvejais, kai vienas iš įpėdinių savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teisme jau užregistravo pareiškimą dėl palikimo priėmimo arba jo atsisakymo, o palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną buvo kitoje valstybėje narėje, kitas įpėdinis vėliau pateiktų prašymą užregistruoti šį pareiškimą jurisdikciją turinčiame tos kitos valstybės narės teisme.