–

SP ir CI, atstovaujamų advokát L. Riedl,

–

Všeobecná úverová banka a.s., atstovaujamo advokát M. Hrbek,

–

Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos B. Ricziová, vėliau E. V. Drugda,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Goddin, R. Lindenthal ir N. Ruiz García,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio, siejamo su jos 7 ir 38 straipsniais, 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288), 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, 2005, p. 22) 3 straipsnio 1 dalies, 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66; klaidų ištaisymas OL L 234, 2011, p. 46), iš dalies pakeistos 2011 m. lapkričio 14 d. Komisijos direktyva 2011/90/ES (OL L 296, 2011, p. 35; toliau – Direktyva 2008/48), 2 straipsnio 2 dalies punkto, taip pat veiksmingumo principo išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SP ir CI ginčą su banku Všeobecná úverová banka a.s. (toliau – VÚB) dėl prašymo sustabdyti neteisminį išieškojimą iš nekilnojamojo turto (SP ir CI būsto), kuriuo užtikrintas šių šalių sudarytos kredito sutarties vykdymas.

3

Direktyvos 93/13 tryliktoje ir šešioliktoje konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„[K]adangi daroma prielaida, jog valstybių narių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatose, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai nustato su vartotojais sudaromų sutarčių sąlygas, nėra nesąžiningų sąlygų; kadangi dėl to atrodo, kad nėra būtina kontroliuoti, kaip vykdomos tos sąlygos, kurios atspindi įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių valstybės narės arba Bendrija yra prisijungusios, principus ar nuostatas; kadangi tuo požiūriu 1 straipsnio 2 dalyje pateikiama formuluotė „įstatymų ar kitų teisės aktų privalomosios nuostatos“ numato ir normas, kurios pagal įstatymą yra taikomos susitariančioms šalims, jei nebuvo susitarta kitaip;

<…>

kadangi pasirinktų bendrų kriterijų pagrindu vertinant sąlygų nesąžiningumą, ypač kai vykdomas viešasis pardavimas ar tiekimas, ir taip, atsižvelgiant į vartotojų solidarumą, suteikiant kolektyvinės paslaugas, privalu iš viso įvertinti ir įvairius susijusius interesus; kadangi tai yra laikoma sąžiningumo reikalavimu; kadangi vertinant sąžiningumą ypač reikia atsižvelgti į šalių derybinių pozicijų tvirtumą, į tai, ar vartotojas turėjo paskatų sutikti su sąlyga ir ar prekės arba paslaugos buvo parduotos arba suteiktos pagal specialų vartotojo užsakymą; kadangi pardavėjas ar tiekėjas [verslininkas] gali patenkinti sąžiningumo reikalavimą, kai jis dorai ir teisingai veikia kitos šalies atžvilgiu, į kurios teisėtus interesus jis turi atsižvelgti.“

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus susijusius su nesąžiningomis sąlygomis pardavėjo ar tiekėjo [verslininko] su vartotoju sudaromose sutartyse.

2.   Sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar Bendrija, nuostatas ar principus, ypač transporto srityje, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos.“

5

Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.“

6

Tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. [Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį ir remiantis sudarant sutartį buvusiomis visomis aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis].“

7

Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, [kad sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

8

Šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų [konkuruojančių verslininkų] naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais.“

9

Direktyvos 2005/29 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu.“

10

Direktyvos 2008/48 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Šioje direktyvoje pateiktose sąvokų apibrėžtyse nustatyta derinimo sritis. Todėl valstybių narių pareiga įgyvendinti šios direktyvos nuostatas turėtų būti apribota jos taikymo sritimi, kaip nustatyta šiose sąvokų apibrėžtyse. Tačiau ši direktyva neturėtų trukdyti valstybėms narėms, laikantis Bendrijos teisės, taikyti šios direktyvos nuostatas srityse, kurios nepatenka į jos taikymo sritį.“

11

Šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta:

„Ši direktyva netaikoma:

12

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos zákon č. 40/1964 Zb. Občiansky zákonník (Įstatymas Nr. 40/1964 dėl Civilinio kodekso; toliau – Civilinis kodeksas) 53 straipsnyje reglamentuotos nesąžiningos sutarčių su vartotojais sąlygos. Šio straipsnio 9 dalyje numatyta:

„Su vartotoju sudarytos sutarties vykdymo dalimis atveju verslininkas gali pasinaudoti Civilinio kodekso 565 straipsnyje numatyta teise ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo praleisto vienos įmokos mokėjimo termino ir tik jei praneša apie tai vartotojui ne mažiau kaip prieš 15 dienų iki šios teisės įgyvendinimo.“

13

Civilinio kodekso 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Sutartyje su vartotoju nustatytos sąlygos negali nukrypti nuo šio įstatymo nuostatų vartotojo nenaudai. Visų pirma vartotojas negali iš anksto atsisakyti šiame įstatyme ar pagal specialiąsias vartotojų apsaugos nuostatas jam suteiktų teisių arba kitaip pabloginti savo sutartinės padėties.“

14

Šio kodekso 151j straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Kai įkeitimu užtikrintas kreditoriaus reikalavimas netenkinamas tinkamai ir laiku, įkeitimo kreditorius gali pradėti išieškojimą iš įkeisto turto. Vykstant šiai procedūrai įkeitimo kreditoriaus reikalavimai gali būti tenkinami pagal sutartyje nustatytą tvarką arba parduodant įkeistą turtą aukcione pagal specialų įstatymą <…> arba jis gali reikalauti patenkinti reikalavimus parduodant įkeistą turtą pagal specialias įstatymų nuostatas <…>, jei kitaip nenumatyta šiame kodekse ar specialiame įstatyme.“

15

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šioje nuostatoje po žodžių junginio „pagal specialų įstatymą“ įterpta pirma išnaša, kurioje daroma nuoroda į zákon č. 527/2002 Z. z. o dobrovoľných dražbách a o doplnení zákona Slovenskej národnej rady č. 323/1992 Zb. o notároch a notárskej činnosti (Notársky poriadok) v znení neskorších predpisov (Įstatymas Nr. 527/2002 dėl savanoriškų aukcionų, kuriuo papildomas Slovakijos nacionalinės tarybos įstatymas Nr. 323/1992 Zb. dėl notarų ir notarinės veiklos (Notariato kodeksas), su pakeitimais; toliau – Savanoriškų aukcionų įstatymas), ir dar viena išnaša po žodžių „specialių įstatymų nuostatos“, kurioje daroma nuoroda į zákon 160/2015 Z. z. Civilný sporový poriadok (Įstatymas Nr. 160/2015 dėl Civilinio proceso kodekso) ir į zákon č. 233/1995 Z. z. Exekučný poriadok (Įstatymas Nr. 233/1995 dėl antstolių ir Civilinio proceso kodekso įgyvendinimo, toliau – Vykdymo proceso kodeksas).

16

Civilinio kodekso 151m straipsnyje numatyta:

„1.   Įkeitimo kreditorius gali parduoti įkeistą turtą įkeitimo sutartyje nustatytais būdais arba aukcione, praėjus ne mažiau kaip 30 dienų nuo dienos, kai įkaito davėjas ir skolininkas, kai tai nėra tas pats asmuo, įspėjami apie išieškojimą iš įkeisto turto, jei specialiame įstatyme nenumatyta kitaip. Jeigu įkeistas turtas įrašytas į Įkeisto turto registrą ir išieškojimo pradžios data užfiksuota vėliau, nei apie jį pranešta įkaito davėjui ir skolininkui, kai tai nėra tas pats asmuo, 30 dienų terminas pradedamas skaičiuoti nuo Įkeisto turto registre užfiksuotos išieškojimo iš įkeisto turto pradžios datos.

2.   Po įspėjimo apie išieškojimą iš įkeisto turto įkaito davėjas ir įkeitimo kreditorius gali susitarti, kad dar iki 1 dalyje numatyto termino pabaigos kreditorius gali parduoti įkeistą turtą įkeitimo sutartyje numatytu būdu arba aukcione.

3.   Išieškojimą iš įkeisto turto iniciavęs įkeitimo kreditorius siekdamas, kad būtų patenkinti jo skoliniai reikalavimai įkeitimo sutartyje numatytu būdu, bet kuriuo išieškojimo iš įkeisto turto momentu gali pakeisti išieškojimo būdą ir parduoti įkeistą turtą aukcione arba reikalauti, kad jo skoliniai reikalavimai būtų patenkinti parduodant įkeistą turtą pagal specialius įstatymus. Įkeitimo kreditorius turi pranešti įkaito davėjui apie išieškojimo iš įkeisto turto būdo pakeitimą“.

17

Šio kodekso 565 straipsnyje nustatyta:

„Kai įsipareigojimas vykdomas dalimis, kreditorius negali reikalauti sumokėti visą įsipareigojimo sumą dėl kurios nors vienos nesumokėtos įmokos, išskyrus atvejus, kai šalys dėl to susitarė arba tai numatyta sprendime. Vis dėlto kreditorius gali pasinaudoti šia teise, kol nesibaigė artimiausios paskesnės įmokos sumokėjimo terminas.“

18

Vykdymo proceso kodekso 63 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis turtas priverstinai gali būti parduodamas tik išimtiniais atvejais, teismui leidus, jei atitinkamo asmens atžvilgiu yra vykdomos kelios vykdymo procedūros, susijusios su skoliniais reikalavimais, kurių bendra suma viršija 2000 EUR, ir antstolis įrodo, kad piniginės skolos negalima išieškoti kitu būdu.

19

Įstatymo dėl savanoriškų aukcionų 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pardavimas aukcione gali būti vykdomas tik pagal asmens, kuris prašo surengti aukcioną, ir aukciono rengėjo sudarytą sutartį.

20

Pagal šio įstatymo 17 straipsnį aukciono rengėjas turi pranešti apie aukcioną paskelbdamas pranešimą. Jeigu per aukcioną parduodamas butas, namas ar kitas nekilnojamasis turtas, įmonė arba vienas iš jos padalinių arba, jeigu pradinė parduodamo turto kaina viršija 16550 eurų, aukciono rengėjas pranešimą apie aukcioną paskelbia Aukcionų registre likus bent 30 dienų iki aukciono pradžios. Jis taip pat nedelsdamas šį pranešimą persiunčia kompetentingai ministerijai, kad ši jį paskelbtų Oficialiajame prekybos leidinyje, taip pat asmeniui, paprašiusiam surengti pardavimą, įkeitimo kreditoriaus skolininkui ir parduodamo turto savininkui, jei jis nėra skolininkas.

21

Minėto įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Jeigu įkeitimo sutarties galiojimas užginčijamas arba pažeidžiamos šio įstatymo nuostatos, asmuo, teigiantis, kad dėl šio pažeidimo pažeistos jo teisės, gali prašyti teismo pripažinti aukcioną negaliojančiu. Vis dėlto teisė kreiptis į teismą pasibaigia praėjus trims mėnesiams nuo aukciono dienos, nebent prašymas pripažinti aukcioną negaliojančiu grindžiamas nusikaltimo padarymu ir aukcione buvo parduodamas namas arba butas, kuris vykstant aukcionui buvo buvusio savininko oficiali nuolatinė gyvenamoji vieta; tokiu atveju galima prašyti pripažinti aukcioną negaliojančiu, net pasibaigus šiam terminui <…>“

22

2012 m. vasario 9 d. VÚB suteikė SP ir CI, ieškovams pagrindinėje byloje, vartojimo kreditą, grąžintiną per 20 metų; šio kredito grąžinimas užtikrintas nekilnojamuoju turtu, t. y. šeimos namu, kuriame buvo ieškovų pagrindinėje byloje ir kitų asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta (toliau – nagrinėjama kredito sutartis).

23

Iki šios datos, pradedant 2004 m., ieškovai pagrindinėje byloje buvo paėmę kelis kitus vartojimo kreditus iš Consumer Finance Holding a.s. (toliau – CFH), su kuria VÚB tuo metu buvo ekonomiškai susijusi. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad VÚB beveik visą sumą, suteiktą SP ir CI pagal nagrinėjamą kredito sutartį, panaudojo kreditams, kurių jie nebepajėgė grąžinti CFH, padengti. Be to, dar prieš sudarant nagrinėjamą kredito sutartį, VÚB jiems suteikė vartojimo kreditų, kurių sumą ji nustatė vienašališkai ir kuriuos ji taip pat daugiausia naudojo skoloms ir išlaidoms, susijusioms su anksčiau SP ir CI suteiktais kreditais (juos suteikė ji pati arba CFH), padengti.

24

2013 m. sausio mėn., praėjus mažiau nei vieniems metams nuo nagrinėjamos kredito sutarties sudarymo, atsižvelgiant į tai, kad ieškovai pagrindinėje byloje nesumokėjo įmokų, VÚB pareikalavo grąžinti visas pagal šią sutartį mokėtinas sumas, remdamasi minėtoje sutartyje įtvirtinta sutarties nutraukimo prieš terminą sąlyga (toliau – sutarties nutraukimo prieš terminą sąlyga). 2013 m. balandžio mėn. VÚB pranešė SP ir CI apie savo sprendimą pradėti išieškojimą iš turto, kuriuo jam užtikrintas prievolių įvykdymas, parduodant „savanoriško“ aukciono būdu kaip garantija pateiktą pastatą. t. y. surengti aukcioną ne teismo tvarka.

25

Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, tokius neteismine tvarka rengiamus aukcionus vykdo privatūs asmenys. Kreditoriui vienašališkai nustačius reikalavimo sumą, aukciono rengėjas parduoda atitinkamą nekilnojamąjį turtą; tokiu atveju jokios teisminės procedūros netaikomos ir teismas nenagrinėja reikalavimo sumos pagrįstumo ar pardavimo proporcingumo, atsižvelgdamas į reikalavimo sumą. Nepaisant to, kad nėra gaunamas vartotojo sutikimas, įstatyme šis aukcionas įvardytas kaip „savanoriškas“. Kreditorius gali pradėti savanoriško aukciono procedūrą praėjus 30 dienų nuo tada, kai pranešta apie ketinimą vykdyti išieškojimą iš turto, kuriuo užtikrintas prievolių vykdymas.

26

Ieškovai pagrindinėje byloje kreipėsi į Okresný súd Prešov (Prešovo apylinkės teismas, Slovakija) su prašymu sustabdyti šį šeimos namo pardavimo aukcioną. Šis pirmosios instancijos teismas atmetė jų ieškinį pirmuoju sprendimu ir, grąžinus bylą, tą sprendimą paliko galioti, nepaisydamas Krajský súd v Prešove (Prešovo apygardos teismas, Slovakija) sprendimo jį panaikinti. Minėto pirmosios instancijos teismo teigimu, iš Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijos matyti, kad remiantis 2014 m. rugsėjo 10 d. Sprendimu Kušionová (C‑34/13, EU:C:2014:2189) negalima daryti išvados, kad pagal Direktyvos 93/13 nuostatas draudžiamos Slovakijos teisės nuostatos, pagal kurias leidžiama neteismine tvarka per savanorišką aukcioną parduoti vartotojo nekilnojamąjį turtą, kuriuo užtikrintas įsipareigojimų įvykdymas, net jei tas turtas yra jo būstas ir įkeitimu užtikrintas reikalavimas grindžiamas sutartimi, kurioje yra nesąžiningų sąlygų.

27

Ieškovai pagrindinėje byloje dėl šio antrojo sprendimo pateikė apeliacinį skundą Krajský súd v Prešove (Prešovo apygardos teismas), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, pakartodami savo prašymą sustabdyti jų, kaip vartotojų, būsto pardavimą neteismine tvarka; jie rėmėsi, be kita ko, jų, kaip vartotojų, teisių pažeidimu.

28

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, labai svarbu apsaugoti vartotojus, kad nebūtų neproporcingai pažeistos jų teisės, įskaitant jų teisę į būstą, prieš parduodant turtą. Slovakijos materialinėje teisėje nenumatyta jokia kita apsaugos ex ante galimybė, todėl vartotojai neturi kitos išeities, kai jų būstas parduodamas per savanorišką aukcioną, kaip pareikšti ieškinį ir prašyti sustabdyti tą pardavimą.

29

Šis teismas patikslina, kad šioje byloje nagrinėjama kredito sutartis buvo sudaryta 20 metų, o VÚB nusprendė pasinaudoti sutarties nutraukimo prieš terminą sąlyga praėjus mažiau nei vieniems metams nuo šios sutarties sudarymo, nes vėluota sumokėti 1106,50 eurų. Šeimos namo, kuris yra pardavimo neteismine tvarka objektas, vertė yra bent 30 kartų didesnė už sumą, dėl kurios VÚB nusprendė sutartį nutraukti prieš terminą ir pradėjo išieškojimo iš turto, kuriuo užtikrintas įsipareigojimų įvykdymas, procedūrą.

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad Slovakijos teisėje yra numatyta vienintelė pasinaudojimo teise nutraukti sutartį prieš terminą sąlyga, t. y. turi būti vėluojama sumokėti tris mėnesius, o kreditorius turi paisyti papildomo 15 dienų įspėjimo laikotarpio.

31

Taigi toks reglamentavimas ir šio sprendimo 26 punkte minėta Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencija gali prieštarauti Sąjungos teisei ir, be kita ko, proporcingumo principui, nes pagal juos leidžiama parduoti turtą, kuris yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, net ir tuo atveju, kai įsipareigojimų nevykdymas yra mažareikšmis.

32

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, nepaisant Chartijos 7, 38 ir 47 straipsniais, direktyvomis 93/13 ir 2005/29 bei veiksmingumo principu suteikiamos apsaugos, nacionalinės teisės aktuose, susijusiuose su išieškojimu iš nekilnojamojo turto, kuriuo užtikrinamas prievolių įvykdymas ir kuris yra vartotojų būstas, parduodant jį per savanorišką aukcioną, kaip juos aiškina Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas), nepakankamai svarbos teikiama šeimos būsto apsaugai ir neatsižvelgiama į galimybę išieškojimą vykdyti kitais būdais. Taigi, kaip rodo praktika, kreditų suteikimas vartotojams gali jiems ir jų šeimoms sukelti labai žalingų pasekmių.

33

Dėl Direktyvos 2005/29 taikymo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad veikla, susijusi su kredito suteikimu siekiant grąžinti skolas, atsiradusias dėl vieno ar kelių ankstesnių kreditų, negali išvengti teisminės kontrolės pagal šią direktyvą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad aplinkybės, kuriomis buvo sudaryta nagrinėjama kredito sutartis, yra nesąžininga komercinė veikla, kuri turėtų patekti į šios direktyvos taikymo sritį. Be to, nors nesąžininga komercinė veikla tiesiogiai nelemia nagrinėjamo teisės akto negaliojimo, ji turi įtakos sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimui.

34

Dėl Direktyvos 2008/48 taikymo šis teismas mano, kad kreditas, suteiktas skoloms, atsiradusioms dėl ankstesnių kreditų, grąžinti, neatitinka nei jos, nei jos pirmtakės tikslo.

35

Be to, nors nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise užtikrintos kredito sutartys nepatenka į Direktyvos 2008/48 taikymo sritį, nagrinėjamu atveju nagrinėjamoje kredito sutartyje nebuvo apibrėžtas kredito dalykas ir ji atitinka vartojimo kredito sutartims taikomus reikalavimus. Ši kredito sutartis nėra užtikrinta hipoteka ir neskirta nekilnojamojo turto įsigijimui finansuoti, bet buvo naudojama ankstesnių vartojimo kreditų grąžinimui užtikrinti. Šiomis aplinkybėmis egzistuoja glaudus ryšys tarp minėtos kredito sutarties ir šių vartojimo kredito sutarčių, kurias anksčiau sudarė SP ir CI, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tokia situacija patenka į Direktyvos 2008/48 taikymo sritį.

36

Galiausiai, siekdamas nustatyti tikslią ieškovų pagrindinėje byloje skolos sumą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar šiuo atveju taikytinas požiūris, kurio Teisingumo Teismas laikėsi 2016 m. balandžio 21 d. Sprendime Radlinger ir Radlingerová, C‑377/14, EU:C:2016:283).

37

Tokiomis aplinkybėmis Krajský súd v Prešove (Prešovo apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Jeigu į [pirmąjį] klausimą bus atsakyta neigiamai:

38

2023 m. vasario 22 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo VÚB prašymą, visų pirma, konstatuoti, remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 100 straipsnio 2 dalimi, kad šis teismas nebeturi jurisdikcijos priimti sprendimo, nes ginčas pagrindinėje byloje neteko dalyko. Subsidiariai VÚB paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį.

39

2023 m. rugpjūčio 9 d. Teisingumo Teismo kanceliarija ir vėl gavo VÚB prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį.

40

Pirma, dėl pagrindinio reikalavimo, išdėstyto 2023 m. vasario 22 d. pateiktame prašyme, VÚB teigia, kad nuo 2023 m. vasario 14 d. jis atsisakė išieškojimo iš nekilnojamojo turto, kuriuo užtikrinta nagrinėjama kredito sutartis, todėl ginčas pagrindinėje byloje neteko dalyko ir nebeliko pagrindo priimti sprendimo dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

41

Be to, 2023 m. balandžio 21 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo VÚB raštą, informuojantį, kad jis sutiko, kad ieškovų pagrindinėje byloje skola būtų perleista trečiajam asmeniui, kuris per tą laiką grąžino šią skolą. Ir dėl šios priežasties ginčas pagrindinėje byloje nebeturi dalyko.

42

Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Vis dėlto iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad SESV 267 straipsnyje numatytas procesas yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, suteikianti Teisingumo Teismui galimybę pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną sprendimams pastarųjų teismų nagrinėjamose bylose priimti. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl būtinybės veiksmingai išspręsti ginčą. Taigi, jei paaiškėja, kad ginčas pagrindinėje byloje neteko dalyko, todėl pateikti klausimai akivaizdžiai nebėra svarbūs šiai bylai išspręsti, Teisingumo Teismas turi konstatuoti, kad nereikia priimti sprendimo (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Banco Cetelem, C‑302/21, EU:C:2022:919, 26, 27, 31 ir 32 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

43

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas 2023 m. kovo 14 d. ir 2023 m. gegužės 26 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paprašė paaiškinti, ar dėl VÚB nurodytų aplinkybių iš tikrųjų išnyko ginčas pagrindinėje byloje ir ar atsakymai į Teisingumo Teismui pateiktus klausimus vis dar reikalingi sprendimui pagrindinėje byloje priimti ir, jei taip, dėl kokių priežasčių.

44

2023 m. balandžio 5 d. ir 2023 m. birželio 12 d. raštuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad nei dėl atsisakymo išieškoti iš nekilnojamojo turto, kuriuo užtikrintas prievolių vykdymas, nei dėl skolos perleidimo ginčas pagrindinėje byloje neprarado dalyko, nes iš esmės nebuvo įvykdytos tam nacionalinėje teisėje numatytos galiojimo sąlygos. Pirma, šis teismas patikslino, kad nepritarė tam, kad VÚB vienašališkai atsisakytų išieškojimo iš turto, kuriuo užtikrintas prievolių įvykdymas, nes susitarimas su skolininkais yra būtinas, kad tokia priemonė nebegaliotų dėl atsisakymo. Antra, jis pabrėžia, kad pagal nacionalinės teisės aktus, nors VÚB reikalavimas būtų perleistas, visos ieškovų pagrindinėje byloje, kaip vartotojų, teisės būtų išsaugotos.

45

Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus paaiškinimus, reikia manyti, kad pagrindinės bylos dalykas neišnyko, todėl pateikti klausimai išlieka svarbūs sprendimui šioje byloje priimti. Vadinasi, būtina priimti sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

46

Antra, dėl prašymo atnaujinti žodinę proceso dalį VÚB subsidiariame prašyme, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2023 m. vasario 22 d., iš esmės tvirtina, kad dėl kai kurių aspektų nesutinka su generalinės advokatės išvada, kuri pagrįsta klaidingomis aplinkybėmis, taigi reikėtų patikslinti prejudicinių klausimų faktines ir (arba) teisines aplinkybes. Be to, VÚB dėl kai kurių aspektų ginčija generalinės advokatės pateiktą (jos išvadoje) tuose klausimuose nurodytų direktyvų aiškinimą.

47

2023 m. rugpjūčio 9 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo VÚB raštą, kuriame, grįsdamas savo prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį, jis informavo Teisingumo Teismą, kad, pirma, tą pačią dieną pateikė skundą Ústavný súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Konstitucinis Teismas) dėl 2023 m. birželio 12 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutarties atmesti prašymą atsiimti prejudicinį sprendimą, nepaisant to, kad VÚB atsisakė išieškojimo iš nekilnojamojo turto, kuriuo užtikrintas prievolių vykdymas, ir skolą perleido, kaip nurodyta šio sprendimo 44 punkte. Iš tiesų VÚB prašė šio teismo ne atsiimti savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl šių aplinkybių, o pateikti Teisingumo Teismui visą informaciją, kuri gali turėti įtakos tolesniam prejudicinio sprendimo priėmimo procesui pagal Procedūros reglamento 100 straipsnio 2 dalį. Toks skolos atsisakymas ir perleidimas priskirtini prie tokios informacijos.

48

Antra, VÚB iš esmės mano, kad jeigu Teisingumo Teismo turima informacija apie šį perleidimą ir teisės atsisakymą neleistų jam priimti sprendimo dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagal Procedūros reglamento 100 straipsnio 2 dalį, reikėtų atnaujinti žodinę proceso dalį, kad būtų išsiaiškintos aplinkybės, kurias šis teismas šiuo klausimu laiko reikšmingomis.

49

Pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas Teisingumo Teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.

50

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją pagrindinės bylos šalies ar suinteresuotojo asmens nesutikimas su generalinio advokato išvada savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės proceso dalies atnaujinimą (šiuo klausimu žr. 2023 m. vasario 16 d. Sprendimo Gallaher, C‑707/20, EU:C:2023:101, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

51

Iš to matyti, kad tai, jog VÚB nesutinka su generalinės advokatės išvada, savaime negali pateisinti žodinės proceso dalies atnaujinimo.

52

Be to, Teisingumo Teismas, išklausęs generalinę advokatę, mano, kad po rašytinės proceso dalies ir jo surengto posėdžio turi visą būtiną informaciją, kad galėtų priimti sprendimą dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

53

Iš tiesų pagrindinės bylos šalys ir šiame procese dalyvavę suinteresuotieji asmenys, visų pirma VÚB, tiek per rašytinę, tiek per žodinę proceso dalį galėjo nurodyti teisines ir faktines aplinkybes, kurios, kaip jie manė, buvo reikšmingos, kad Teisingumo Teismas galėtų atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotus klausimus. Be to, nors Teisingumo Teismas per teismo posėdį aiškiai paprašė pareikšti nuomonę dėl nacionalinio teismo atsakymų į pirmąjį prašymą pateikti paaiškinimų (tam teismui pateiktas 2022 m. birželio 7 d. ir, be kita ko, susijęs su prejudicinių klausimų teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis), VÚB nusprendė nedalyvauti teismo posėdyje. Dar, kiek tai susiję su išieškojimo iš nekilnojamojo turto, kuriuo užtikrintas prievolių vykdymas, atsisakymu ir skolos perleidimu, taip pat jų pasekmėmis taikant Procedūros reglamento 100 straipsnio 2 dalį, reikia konstatuoti, kad šios aplinkybės negali turėti įtakos sprendimui, kurį Teisingumo Teismo prašoma priimti, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 40–45 punktuose.

54

Galiausiai VÚB pateiktuose prašymuose atnaujinti žodinę proceso dalį nenurodyta jokių naujų faktinių aplinkybių, galinčių turėti įtakos sprendimui, kurį Teisingumo Teismo prašoma priimti.

55

Tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo atnaujinti žodinės proceso dalies.

56

VÚB iš esmės teigia, kad prejudiciniai klausimai, pateikti prašant išaiškinti Direktyvą 93/13, yra nepriimtini, nes yra nenaudingi siekiant išspręsti ginčą, be to, jie yra hipotetiniai, nes visiškai nesusiję su pagrindinės bylos dalyku. Šiuo aspektu jis iš esmės pažymi, kad ieškovai pagrindinėje byloje nuolat ir šiurkščiai pažeisdavo sutartinius įsipareigojimus, todėl išieškojimas iš turto, kuriuo užtikrintas prievolių vykdymas, bet kuriuo atveju atitinka proporcingumo standartą, atsižvelgiant į kriterijus, nurodytus 2013 m. kovo 14 d. Sprendime Aziz (C‑415/11, EU:C:2013:164, 73 punktas).

57

Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pagal SESV 267 straipsnį pateikto prejudicinio klausimo tik jeigu, be kita ko, neįvykdyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje nustatyti reikalavimai dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinio ar kai akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Sąjungos teisės normos išaiškinimas arba jos galiojimo vertinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, arba kai problema yra hipotetinė (2022 m. spalio 20 d. Sprendimo Koalitsia Demokratichna Bulgaria Obedinenie, C‑306/21, EU:C:2022:813, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

58

Vis dėlto tokio ryšio arba pateiktų klausimų hipotetinio pobūdžio nebuvimo negalima nustatyti remiantis vien VÚB teiginiu, kad šiuo atveju išieškojimas iš turto, kuriuo užtikrintas prievolių vykdymas, yra proporcingas. Iš tiesų, kaip pažymėjo generalinė advokatė išvados 49 punkte, klausimais, kuriais prašoma išaiškinti Direktyvą 93/13, siekiama ne nustatyti, ar taip yra nagrinėjamu atveju, bet išsiaiškinti, ar teismas turi išnagrinėti galimybės, kuri kreditoriui suteikiama pagal sutarties nutraukimo prieš terminą sąlygą, proporcingumą, kai atitinkamos pareigos nėra pagal nacionalinės teisės aktus arba jurisprudenciją.

59

Taigi prašomas Direktyvos 93/13 nuostatų išaiškinimas yra būtinas sprendimui pagrindinėje byloje priimti, o prejudiciniai klausimai nėra hipotetiniai. Todėl šie klausimai yra priimtini.

60

Kita vertus, reikia konstatuoti – prie tokios išvados priėjo ir Slovakijos vyriausybė bei Komisija, – kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo teisinių ir faktinių aplinkybių, kurios įrodytų pateiktų klausimų ir Direktyvos 2005/29 ryšį. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškina ryšio tarp pasinaudojimo sutarties nutraukimo prieš terminą sąlyga ir nesąžiningos komercinės veiklos buvimo. Be to, jis nepatikslina, kiek išieškojimas iš nekilnojamojo turto, kuriuo užtikrintas prievolių vykdymas, jį parduodant aukciono būdu gali būti laikomas nesąžininga komercine veikla, taip pat priežasties, dėl kurios šios direktyvos išaiškinimas šiomis aplinkybėmis yra būtinas siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje.

61

Vadinasi, reikia pripažinti, kad nesilaikyta Procedūros reglamento 94 straipsnio c punkte numatytų reikalavimų ir kad, remiantis šio sprendimo 57 punkte priminta jurisprudencija, prejudiciniai klausimai yra nepriimtini, kiek jie pateikti siekiant Direktyvos 2005/29 išaiškinimo.

62

Kadangi pirmasis klausimas iš esmės keliamas dėl kreditoriaus galimybės pareikalauti grąžinti visą paskolą remiantis sutarties nutraukimo prieš terminą sąlyga teisminės kontrolės apimties, reikia visų pirma išnagrinėti, ar nagrinėjamoje byloje ta sąlyga patenka į Direktyvos 93/13 taikymo sritį. Iš tikrųjų, pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos.

63

Direktyvoje 93/13 numatytos sistemos taikymo išimtis, apimanti nacionalinės teisės nuostatas, kurios taikomos susitariančiosioms šalims, nepaisant jų pasirinkimo, ir nuostatas, kurios taikomos susitariančioms šalims, nesant jų susitarimo, grindžiama tuo, kad iš principo galima daryti pagrįstą prielaidą, jog nacionalinės teisės aktų leidėjas yra užtikrinęs tam tikrų sutarčių šalių visų teisių ir pareigų pusiausvyrą, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai siekė apsaugoti (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo Prima banka Slovensko, C‑192/20, EU:C:2021:480, 32 punktą ir 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Zagrebačka banka, C‑567/20, EU:C:2022:352, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

64

Šios išimties taikymo sąlygos yra dvi: pirma, sutarties sąlyga turi atspindėti įstatymo ar kito teisės akto nuostatą ir, antra, ši nuostata turi būti privaloma (2014 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Kušionová, C‑34/13, EU:C:2014:2189, 78 punktas ir 2020 m. kovo 3 d. Sprendimo Gómez del Moral Guasch, C‑125/18, EU:C:2020:138, 31 punktas).

65

Teisingumo Teismas nusprendė, kad siekdamas nustatyti, ar įvykdytos šios sąlygos, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar atitinkama sutarties sąlyga atspindi nacionalinės teisės nuostatas, kurios susitariančiosioms šalims taikomos, nepaisant jų pasirinkimo, arba dispozityviąsias nuostatas – nuostatas, kurios joms taikomos, jei dėl jų nebuvo susitarta, t. y. jei šiuo klausimu šalys nesusitarė kitaip (2014 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Kušionová, C‑34/13, EU:C:2014:2189, 79 punktas; 2020 m. kovo 3 d. Sprendimo Gómez del Moral Guasch, C‑125/18, EU:C:2020:138, 32 punktas ir 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Zagrebačka banka, C‑567/20, EU:C:2022:352, 55 punktas).

66

Šiuo aspektu nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo apibrėžtus kriterijus, t. y. į atitinkamų paskolos sutarčių pobūdį, bendrą sistemą ir nuostatas, taip pat jų teisines ir faktines sudarymo aplinkybes, turi patikrinti, ar atitinkama sąlyga patenka į Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, ir atkreipti dėmesį į tai, kad, atsižvelgiant į šioje direktyvoje nurodytą vartotojų apsaugos tikslą, šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis turi būti aiškinama siaurai (2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Zagrebačka banka, C‑567/20, EU:C:2022:352, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

67

Nagrinėjamu atveju su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia konstatuoti, kad nacionalinės teisės nuostatos, dėl kurių pateiktas pirmasis klausimas, t. y. Civilinio kodekso 53 straipsnio 9 dalis ir 565 straipsnis, atsispindi nagrinėjamos kredito sutarties sąlygoje, t. y. sutarties nutraukimo prieš terminą sąlygoje. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ši sąlyga „iš esmės atkartoja“ šias nuostatas.

68

Pagal Civilinio kodekso 53 straipsnio 9 dalį, kai pagal vartojimo kredito sutartį lėšos grąžinamos dalimis, kreditorius gali pareikalauti grąžinti visą paskolą, kaip numatyta šio Civilinio kodekso 565 straipsnyje, jei šalys dėl to susitarė. Kreditorius gali pasinaudoti šia teise, tik jeigu bent 3 mėnesius vėluojama sumokėti vieną įmoką ir jeigu vartotojas apie tai perspėjamas prieš 15 dienų.

69

Atsakydamas į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimų šiuo klausimu, nacionalinis teismas nurodė, kad minėtos susijusios nuostatos netaikomos automatiškai arba įprastai, kai nėra šalių pasirinkimo šiuo klausimu. Be to, net jei šalys kredito sutartyje susitarė dėl kreditoriaus galimybės reikalauti grąžinti paskolintą sumą prieš terminą, šis neprivalo pasinaudoti šia teise. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat mano, kad Civilinio kodekso 54 straipsnio 1 dalis, kurioje iš esmės numatyta, kad su vartotoju sudarytos sutarties sąlygos negali nukrypti nuo šio kodekso nuostatų vartotojo nenaudai, vis dėlto nesuteikia imperatyvaus pobūdžio to kodekso 53 straipsnio 9 dalies nuostatoms, nes pagal pirmąją nuostatą šalims leidžiama nukrypti nuo antrosios nuostatos, jeigu tai naudinga vartotojui.

70

Vadinasi, su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją aiškinti savo nacionalinės teisės nuostatas, sutarties nutraukimo prieš terminą sąlyga, pagal kurią kreditorius gali anksčiau pareikalauti grąžinti visą likusią nesumokėtą sumą, jei skolininkas nesilaiko sutartinių įsipareigojimų, neturi būti laikoma „sąlyga, atspindinčia įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį, nes, nors joje pakartojamos šio sprendimo 68 punkte nurodytos nacionalinės teisės nuostatos, jos nėra privalomos, taigi neatitinka antrosios sąlygos, kurią reikalaujama įvykdyti pagal šio 1 straipsnio 2 dalį, kad būtų galima taikyti joje numatytą išimtį.

71

Todėl tokiu atveju tokiai sąlygai taikomos Direktyvos 93/13 nuostatos, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas.

72

Dėl klausimo esmės, kaip matyti iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos, pažymėtina, kad nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje. Tuo tikslu, jei reikia, Teisingumo Teismas turi performuluoti jam pateiktus klausimus ir tokiu atveju išaiškinti visas Sąjungos teisės nuostatas, kurių reikia nacionaliniams teismams, kad jie išspręstų nagrinėjamas bylas, net jei šios nuostatos nėra aiškiai nurodytos šių teismų Teisingumo Teismui pateiktuose klausimuose (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Kamenova, C‑105/17, EU:C:2018:808, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

73

Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su Chartijos 7 ir 38 straipsniais, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias, vykdant vartojimo kredito sutartyje numatytos sutarties nutraukimo prieš terminą sąlygos nesąžiningumo teisminę kontrolę, neatsižvelgiama į tai, ar verslininkui suteikta galimybė pasinaudoti iš šios sąlygos kylančia teise yra proporcinga, vertinant pagal kriterijus, susijusius, be kita ko, su vartotojo neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų, kaip antai nesumokėtų įmokų suma, reikšmingumu, palyginti su bendra kredito suma ir sutarties trukme, taip pat su galimybe, kad šios sąlygos taikymas lemtų tai, jog verslininkas galėtų išieškoti pagal šią sąlygą mokėtinas sumas parduodant neteismine tvarka vartotojo šeimos būstą.

74

Visų pirma reikia priminti, kad, atsižvelgiant į tai, kad vartotojas yra mažiau palankioje padėtyje nei verslininkas, kiek tai susiję galimybe derėtis ir turima informacija, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nesąžiningos sąlygos nėra privalomos vartotojams. Šiomis aplinkybėmis ir siekiant užtikrinti aukštą vartotojo apsaugos lygį, kaip numatyta Chartijos 38 straipsnyje, nacionalinis teismas turi vertinti, net ex officio, ar sutarties sąlyga, patenkanti į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, yra nesąžininga, ir taip kompensuoti nelygybę tarp vartotojo ir verslininko, kai tik jam žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Bondora, C‑453/18 ir C‑494/18, EU:C:2019:1118, 40 punktą ir 2022 m. gegužės 17 d. Sprendimo Ibercaja Banco, C‑600/19, EU:C:2022:394, 35–37 punktus).

75

Antra, dėl kriterijų, kuriais remiantis turi būti vykdoma tokia teisminė kontrolė, reikia priminti, kad Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnio 1 dalyje apibrėžti bendri kriterijai, leidžiantys įvertinti sutarties sąlygų, kurioms taikomos šios direktyvos nuostatos, nesąžiningumą (2010 m. birželio 3 d. Sprendimo Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid, C‑484/08, EU:C:2010:309, 33 punktas).

76

Toliau svarbu pažymėti, kad nuorodomis į „sąžiningumo“ ir „ryškaus neatitikimo tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai“ sąvokas Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje tik abstrakčiai apibrėžiamos aplinkybės, dėl kurių sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra nesąžininga (2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

77

Norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų „ryškus neatitikimas“ vartotojo nenaudai, reikia visų pirma atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra atitinkamo šalių susitarimo. Atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar (o jei reikia, kiek) dėl sutarties vartotojas patenka į nepalankesnę teisinę padėtį, palyginti su numatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Aziz, C‑415/11, EU:C:2013:164, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

78

Aiškindamasis, kokiomis aplinkybėmis atsiranda toks neatitikimas „nepaisant sąžiningumo reikalavimo“, nacionalinis teismas turi, atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 šešioliktą konstatuojamąją dalį, šiuo tikslu patikrinti, ar verslininkas, sąžiningai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų atskirai derėtasi (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Aziz, C‑415/11, EU:C:2013:164, 69 punktą ir 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑609/19, EU:C:2021:469, 66 punktą).

79

Be to, kaip matyti iš šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies, sutarties sąlygos nesąžiningumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį ir remiantis sudarant sutartį buvusiomis visomis aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis.

80

Konkrečiai dėl ilgalaikės hipoteka užtikrintos paskolos sutarties nuostatos, nustatančios sąlygas, kuriomis kreditorius turi teisę reikalauti tą paskolą grąžinti prieš terminą, kaip antai sutarties nutraukimo prieš terminą sąlygos, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę nurodyti kriterijus, kuriais remdamasis nacionalinis teismas galėtų nustatyti galimą šios sąlygos nesąžiningumą, kaip priminė generalinė advokatė išvados 74 punkte.

81

Taigi Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad siekiant nustatyti, ar dėl hipoteka užtikrintos paskolos sutarties nutraukimo prieš terminą sąlygos atsiranda ryškus neatitikimas vartotojo nenaudai, labai svarbu išsiaiškinti, ar verslininko teisė pareikalauti grąžinti visą paskolą priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri, atsižvelgiant į aptariamus sutartinius santykius, yra esminė, ar ši teisė numatyta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai reikšmingas, atsižvelgiant į paskolos trukmę ir sumą, ar tokia teise nukrypstama nuo šioje srityje taikytinų bendrųjų teisės normų, kai nėra specialių sutartinių nuostatų, ir ar nacionalinėje teisėje numatyta tinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių pašalinti reikalavimo grąžinti visą paskolą pasekmes vartotojui, kai šiam taikoma tokia sąlyga (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 66 punktą).

82

Tuo remiantis, darytina išvada, kad vertindamas galimą šios sąlygos nesąžiningumą nacionalinis teismas turi, be kita ko, išnagrinėti kreditoriui paliktos teisės pagal šią sąlygą reikalauti visų mokėtinų sumų proporcingumą, o tai reiškia, kad jis turi atsižvelgti, be kita ko, į tai, kiek vartotojas neįvykdo sutartinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, nesumokėtų įmokų sumą, palyginti su bendra kredito suma ir sutarties trukme.

83

Šiuo klausimu reikia priminti, kad 2017 m. sausio 26 d. Sprendime Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60) nurodyti kriterijai, taikomi vertinant sutarties nutraukimo prieš terminą nesąžiningumą, nėra nei kumuliatyvūs, nei alternatyvūs, nei išsamūs (šiuo klausimu žr. 2022 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Caisse régionale de Crédit mutuel de Loire-Atlantique et du Centre Ouest, C‑600/21, EU:C:2022:970, 30 ir 31 punktus).

84

Tuo remiantis darytina išvada, kad šios sąlygos proporcingumo teisminė kontrolė prireikus turi būti atliekama vadovaujantis papildomais kriterijais. Taigi, atsižvelgiant į pasekmes, kurių gali sukelti į vartojimo kredito sutartį, užtikrintą šeimos būstu, įtraukta sutarties nutraukimo prieš terminą sąlyga, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, nacionalinis teismas, vertindamas, ar pagal šią sąlygą kreditoriui suteikta galimybė yra nesąžininga, kai atlieka galimo dėl minėtos sąlygos atsiradusio disbalanso analizę, turi atsižvelgti į aplinkybę, kad šios sąlygos taikymas tam tikrais atvejais gali lemti, kad kreditorius išieškos sumas, mokėtinas pagal šią sąlygą, parduodamas šį būstą ne teismo tvarka.

85

Vertindamas priemones, leidžiančias pašalinti pareigos sumokėti visas pagal paskolos sutartį mokėtinas sumas pasekmes vartotojui, šis teismas turi atsižvelgti į pasekmes, kurias sukelia vartotojo ir jo šeimos iškeldinimas iš būsto, kuris yra jų pagrindinė gyvenamoji vieta. Teisė į būsto neliečiamybę yra Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje garantuota pagrindinė teisė, į kurią nacionalinis teismas turi atsižvelgti taikydamas Direktyvą 93/13. Teisingumo Teismas šuo klausimu pažymėjo, kad yra svarbu, jog šis teismas galėtų imtis laikinųjų apsaugos priemonių ir sustabdyti neteisėtą hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo priverstinio vykdymo procedūrą ar ją nutraukti, kai taikyti tokias priemones būtina Direktyva 93/13 siekiamos apsaugos veiksmingumui užtikrinti (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Kušionová, C‑34/13, EU:C:2014:2189, 63–66 punktus).

86

Jeigu, remdamasis pirma nurodytais kriterijais, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vertindamas, ar sutarties nutraukimo prieš terminą sąlyga nesąžininga, konstatuotų, kad nagrinėjamu atveju sutartyje numatyta VÚB teisė reikalauti anksčiau laiko grąžinti sumą, kurią dar reikia sumokėti pagal nagrinėjamą kredito sutartį, užtikrintą ieškovų pagrindinėje byloje šeimos būstu, leidžia šiam verslininkui ja pasinaudoti be pareigos atsižvelgti į neįvykdytų vartotojų įsipareigojimų reikšmingumą, palyginti su suteikta suma ir paskolos trukme, dėl tokios išvados šis teismas galėtų pripažinti šią sąlygą nesąžininga, nes dėl jos, pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą, atsiranda ryškus neatitikimas vartotojų nenaudai, atsižvelgiant į visas sutarties sudarymo aplinkybes, apie kurias verslininkas galėjo žinoti sudarydamas sutartį.

87

Jeigu atlikus šią analizę sąlyga būtų pripažinta nesąžininga, teismas turėtų jos netaikyti, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, nebent vartotojas tam prieštarautų (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria, C‑224/19 ir C‑259/19, EU:C:2020:578, 50 punktas).

88

Šiuo aspektu pažymėtina, kad nacionalinės teisės aktuose nustatytos sąlygos, į kurias daroma nuoroda Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje, negali iš esmės pažeisti šia nuostata vartotojams suteiktos teisės į tai, kad nesąžininga laikoma sąlyga nebūtų jiems privaloma (2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

89

Iš tiesų, nesant tokios kontrolės, vartotojo apsauga taptų nevisapusė ir nepakankama ir tai nebūtų nei tinkama, nei veiksminga priemonė užkirsti kelią šios sąlygos naudojimui, priešingai, nei reikalaujama Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

90

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su Chartijos 7 ir 38 straipsniais, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias, vykdant vartojimo kredito sutartyje numatytos sutarties nutraukimo prieš terminą sąlygos nesąžiningumo teisminę kontrolę, neatsižvelgiama į tai, ar verslininkui numatyta galimybė įgyvendinti iš šios sąlygos kylančią teisę yra proporcinga, vertinant pagal kriterijus, susijusius, be kita ko, su vartotojo neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų, kaip antai nesumokėtų įmokų suma, reikšmingumu, palyginti su bendra kredito suma ir sutarties trukme, taip pat su galimybe, kad šios sąlygos taikymas lemtų tai, jog verslininkas galėtų išieškoti pagal šią sąlygą mokėtinas sumas parduodant neteismine tvarka vartotojo šeimos būstą.

91

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

92

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 38 straipsniais,

turi būti aiškinamos taip:

pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias, vykdant vartojimo kredito sutartyje numatytos sutarties nutraukimo prieš terminą sąlygos nesąžiningumo teisminę kontrolę, neatsižvelgiama į tai, ar verslininkui numatyta galimybė įgyvendinti iš šios sąlygos kylančią teisę yra proporcinga, vertinant pagal kriterijus, susijusius, be kita ko, su vartotojo neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų, kaip antai nesumokėtų įmokų suma, reikšmingumu, palyginti su bendra kredito suma ir sutarties trukme, taip pat su galimybe, kad šios sąlygos taikymas lemtų tai, jog verslininkas galėtų išieškoti pagal šią sąlygą mokėtinas sumas parduodant neteismine tvarka vartotojo šeimos būstą.