1

Apeliaciniu skundu Public.Resource.Org Inc. ir Right to Know CLG prašo panaikinti 2021 m. liepos 14 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Public.Resource.Org ir Right to Know / Komisija (T‑185/19, EU:T:2021:445, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo tas teismas atmetė jų ieškinį dėl 2019 m. sausio 22 d. Europos Komisijos sprendimo C(2019) 639 final (toliau – ginčijamas sprendimas) atmesti jų prašymą leisti susipažinti su keturiais Europos standartizacijos komiteto (CEN) priimtais darniaisiais standartais, panaikinimo.

2

2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) 1 straipsnio „Tikslas“ a ir b punktai suformuluoti taip:

„Šio reglamento tikslas yra:

<…>“

3

Šio reglamento 2 straipsnio „Naudos gavėjai ir taikymo sritis“ 1–3 dalyse nustatyta:

„1.   Bet kuris [Europos] Sąjungos pilietis ir bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, gyvenantis ar turintis registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę, laikydamasis šiame reglamente nustatytų principų, sąlygų ir apribojimų, susipažinti su institucijų dokumentais.

2.   Institucijos gali, laikydamosi tų pačių principų, sąlygų ir apribojimų, leisti bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui, negyvenančiam arba neturinčiam registruotos buveinės valstybėje narėje, susipažinti su dokumentais.

3.   Šis reglamentas taikomas visiems institucijos turimiems dokumentams, tai yra, jos parengtiems arba gautiems ir esantiems jos žinioje, susijusiems su visomis Europos Sąjungos veiklos sritimis.“

4

Minėto reglamento 4 straipsnio „Išimtys“ 1, 2 ir 4 dalyse numatyta:

„1.   Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:

2.   Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:

nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

<…>

4.   Kalbant apie trečiųjų šalių dokumentus, institucija konsultuojasi su trečiąja šalimi, siekdama nustatyti, ar taikytina išimtis, numatyta šio straipsnio 1 arba 2 dalyje, nebent būtų akivaizdu, kad dokumentas gali arba negali būti atskleistas.“

5

To paties reglamento 7 straipsnio „Pirminės paraiškos tvarkymas“ 2 dalyje nustatyta:

„Visiško arba dalinio atsisakymo atveju pareiškėjas gali per 15 darbo dienų nuo institucijos atsakymo gavimo pateikti kartotinę paraišką, prašydamas, kad institucija dar kartą peržiūrėtų savo poziciją.“

6

Reglamento Nr. 1049/2001 12 straipsnio „Susipažinimas su dokumentais tiesiogiai elektroniniu būdu arba per registrą“ 2 dalyje numatyta:

„Visų pirma tiesiogiai prieinami, laikantis 4 ir 9 straipsnio nuostatų, turėtų būti teisėkūros dokumentai, tai yra, valstybėse narėse juridinę galią turinčių arba jas saistančių teisės aktų priėmimo procese parengti arba gauti dokumentai.“

7

2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (OL L 264, 2006, p. 13) 2 straipsnio „Sąvokų apibrėžimai“ 1 dalies d punkto i papunktyje nurodyta:

„Šiame reglamente:

<…>

8

Šio reglamento 6 straipsnio „Išimčių taikymas prašymams susipažinti su informacija apie aplinką“ 1 dalies pirmas sakinys suformuluotas taip:

„Kiek tai susiję su [Reglamento Nr. 1049/2001] 4 straipsnio 2 dalies pirma ir trečia įtraukomis, išskyrus tyrimus, ypač tuos, kurie vykdomi dėl galimų Bendrijos teisės pažeidimų, laikoma, kad svarbesnis visuomenės interesas atskleisti informaciją yra tuomet, kai informacija, kurios prašoma, yra susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką.“

9

2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), įsteigiančio Europos cheminių medžiagų agentūrą, iš dalies keičiančio Direktyvą 1999/45/EB bei panaikinančio Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 793/93, Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1488/94, Tarybos direktyvą 76/769/EEB ir Komisijos direktyvas 91/155/EEB, 93/67/EEB, 93/105/EB bei 2000/21/EB (OL L 396, 2006, p. 1), iš dalies pakeisto 2009 m. birželio 22 d. Reglamentu (EB) Nr. 1907/2006 (toliau – Reglamentas Nr. 1907/2006), XVII priede esančios lentelės 27 punkte dėl nikelio apribojimo sąlygų nustatyta:

10

2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1025/2012 dėl Europos standartizacijos, kuriuo iš dalies keičiamos Tarybos direktyvos 89/686/EEB ir 93/15/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/9/EB, 94/25/EB, 95/16/EB, 97/23/EB, 98/34/EB, 2004/22/EB, 2007/23/EB, 2009/23/EB ir 2009/105/EB ir panaikinamas Tarybos sprendimas 87/95/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1673/2006/EB (OL L 316, 2012, p. 12), 5 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Europos standartai labai svarbūs vidaus rinkoje, pavyzdžiui, kai darant rinkai teiktinų produktų atitikties esminiams tų produktų atitinkamuose Sąjungos derinimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams prielaidą taikomi darnieji standartai. Tie reikalavimai turėtų būti tiksliai apibrėžti, siekiant neleisti, kad Europos standartizacijos organizacijos juos aiškintų klaidingai.“

11

Šio reglamento 2 straipsnio „Apibrėžtys“ 1 punkto c papunktyje numatyta:

„Šiame reglamente vartojamų sąvokų apibrėžtys:

12

Minėto reglamento 10 straipsnio „Standartizacijos prašymai Europos standartizacijos organizacijoms“ 1 dalyje nurodyta:

„Neviršydama Sutartyse nustatytų įgaliojimų Komisija gali prašyti, kad viena ar kelios Europos standartizacijos organizacijos per nustatytą terminą parengtų Europos standarto ar Europos standartizacijos leidinio projektą. Europos standartai ir Europos standartizacijos leidiniai turi būti parengti atsižvelgiant į rinkos tendencijas ir viešąjį interesą, taip pat į Komisijos prašyme aiškiai išdėstytus politikos tikslus, be to, pagrįsti sutarimu. Komisija apibrėžia turinio reikalavimus, kuriuos turi tenkinti dokumentas, ir jo priėmimo terminą.“

13

To paties reglamento 11 straipsnio „Oficialūs prieštaravimai dėl darniųjų standartų“ 1 dalyje nustatyta:

„Jei valstybė narė ar Europos Parlamentas mano, kad darnusis standartas ne visiškai atitinka reikalavimus, kuriuos jis turi apimti ir kurie nustatyti atitinkamuose Sąjungos derinimo teisės aktuose, jie praneša apie tai Komisijai, pateikdami išsamų paaiškinimą, ir Komisija, pasikonsultavusi su atitinkamais Sąjungos derinimo teisės aktais įsteigtu komitetu, jei jis yra, ar pasinaudojusi kitomis konsultavimosi su sektoriaus ekspertais formomis, nusprendžia:

14

Galimas Sąjungos skiriamas Europos standartizacijos organizacijų finansavimas, skirtas standartizacijos veiklai, reglamentuojamas Reglamento Nr. 1025/2012 15 straipsnyje.

15

2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/48/EB dėl žaislų saugos (OL L 170, 2009, p. 1) 13 straipsnis „Atitikties prielaida“ suformuluotas taip:

„Laikomasi prielaidos, kad žaislai, atitinkantys darniuosius standartus [arba dalį jų], kurių nuorodos yra paskelbtos, atitinka reikalavimus, kuriuos apima šie standartai arba jų dalys ir kurie yra nustatyti 10 straipsnyje ir II priede.“

16

Ginčo aplinkybės, aprašytos skundžiamo sprendimo 1–4 punktuose, išdėstytos toliau.

17

Apeliantės yra pelno nesiekiančios organizacijos, kurių prioritetinis uždavinys – leisti visiems piliečiams laisvai susipažinti su teisės aktais. 2018 m. rugsėjo 25 d. jos, remdamosi Reglamentu Nr. 1049/2001 ir Reglamentu Nr. 1367/2006, pateikė Europos Komisijos Vidaus rinkos, pramonės, verslumo ir MVĮ generaliniam direktoratui prašymą leisti susipažinti su Komisijos turimais dokumentais (toliau – prašymas susipažinti su dokumentais).

18

Prašymas susipažinti su dokumentais buvo susijęs su keturiais pagal Reglamentą Nr. 1025/2012 CEN priimtais darniaisiais standartais, t. y. su standartu EN 71-5:2015 „Žaislų sauga – 5 dalis. Kiti nei cheminių eksperimentų dėžutės cheminiai žaidimai (dėžutės)“; su standartu EN 71-4:2013 „Žaislų sauga – 4 dalis. Cheminių eksperimentų dėžutės ir susijusi veikla“; su standartu EN 71-12:2013 „Žaislų sauga – 12 dalis. N-nitrozoaminai ir N-nitrojunginiai“; ir su standartu EN 12472:2005 + A:1:2009 „Susidėvėjimo ir korozijos imitavimo metodas nikeliui, kurį išskiria padengti daiktai, nustatyti“ (toliau – prašomi darnieji standartai).

19

2018 m. lapkričio 15 d. raštu Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirma įtrauka, atsisakė tenkinti prašymą susipažinti su dokumentais.

20

2018 m. lapkričio 30 d. apeliantės, remdamosi Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalimi, pateikė Komisijai kartotinį prašymą. Ginčijamu sprendimu Komisija patvirtino atsisakymą leisti susipažinti su prašomais darniaisiais standartais.

21

2019 m. kovo 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškinį, juo apeliantės prašė panaikinti ginčijamą sprendimą.

22

2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi Public.Resource.Org ir Right to Know / Komisija (T‑185/19, EU:T:2019:828) CEN ir keturiolikai nacionalinių standartizacijos institucijų, t. y. Asociación Española de Normalización (UNE), Asociația de Standardizare din România (ASRO), Association française de normalisation (AFNOR), Austrian Standards International (ASI), British Standards Institution (BSI), Bureau de normalisation / Bureau voor Normalisatie (NBN), Dansk Standard (DS), Deutsches Institut für Normung e. V. (DIN), Koninklijk Nederlands Normalisatie Instituut (NEN), Schweizerische Normen-Vereinigung (SNV), Standard Norge (SN), Suomen Standardisoimisliitto ry (SFS), Svenska institutet för standarder (SIS) ir Institut za standardizaciju Srbije (ISS) (toliau kartu – įstojusios į bylą pirmojoje instancijoje šalys), buvo leista įstoti į bylą T‑185/19 palaikyti Komisijos reikalavimų.

23

Grįsdamos ieškinį apeliantės nurodė du pagrindus. Nurodydamos pirmąjį pagrindą jos iš esmės teigė, kad taikydama Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatytą išimtį Komisija padarė teisės ir vertinimo klaidų, nes, pirma, prašomiems darniesiems standartams netaikoma autorių teisių apsauga ir, antra, nebuvo įrodyta, kad buvo pažeisti CEN ir jo nacionalinių narių komerciniai interesai.

24

Nurodydamos antrąjį pagrindą apeliantės priekaištavo Komisijai, kad ši padarė teisės klaidų, kai nusprendė, kad nėra jokio viršesnio viešojo intereso, kaip jis suprantamas pagal minėto 4 straipsnio 2 dalies paskutinę sakinio dalį, pažeidė pareigą motyvuoti, kai nusprendė, kad joks viršesnis viešasis interesas, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, nepateisina prašomų darniųjų standartų atskleidimo, ir nepakankamai motyvavo atsisakymą pripažinti tokio viršesnio viešojo intereso buvimą.

25

Atsakydamas į pirmąjį pagrindą Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 29 punkte priminęs, kad Reglamentu Nr. 1049/2001 siekiama suteikti visuomenei kuo platesnę teisę susipažinti su Sąjungos institucijų dokumentais ir kad pagal šio reglamento 2 straipsnio 3 dalį ši teisė apima tiek šių institucijų parengtus dokumentus, tiek iš trečiųjų asmenų, įskaitant bet kurį juridinį asmenį, gautus dokumentus, to sprendimo 30 ir 31 punktuose konstatavo, kad minėtai teisei taikomi tam tikri apribojimai, pateisinami viešojo ar privataus intereso pagrindais.

26

Pirma, dėl galimo komercinių interesų apsaugos pažeidimo prašomų darniųjų standartų autorių teisėmis ir šių darniųjų standartų tinkamumo būti autorių teisių objektu, nors jie yra Sąjungos teisės dalis, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 40–43 punktuose iš esmės nustatė, kad institucija, kuriai pateiktas prašymas leisti susipažinti su trečiųjų asmenų dokumentais, turi nustatyti objektyvius ir nuoseklius duomenis, galinčius patvirtinti, kad egzistuoja atitinkamos trečiosios šalies nurodytos autorių teisės.

27

Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 47 ir 48 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija, nepadarydama klaidos, galėjo nuspręsti, kad šioje byloje nagrinėjamų darniųjų standartų atveju originalumo lygis, kurio reikia siekiant pripažinti „kūriniu“, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, buvo pasiektas.

28

Be to, skundžiamo sprendimo 54 punkte Bendrasis Teismas nustatė: apeliantės klaidingai teigė, jog atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. spalio 27 d. Sprendime James Elliott Construction (C‑613/14, EU:C:2016:821) Teisingumo Teismas konstatavo, kad šie standartai yra „Sąjungos teisės“ dalis, prieiga prie jų turi būti laisva ir nemokama, todėl jiems negali būti taikoma teisės susipažinti su dokumentais išimtis.

29

Antra, dėl argumento, kad prašomi darnieji standartai nėra saugomi autorių teisių, nes nėra „individualūs intelekto kūriniai“, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kad būtų galima pasinaudoti tokia apsauga, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 59 punkte iš esmės konstatavo, kad jis nėra pakankamai pagrįstas.

30

Trečia, dėl vertinimo klaidos, nustatant, ar buvo pažeisti saugomi komerciniai interesai, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 65 ir 66 punktuose nurodė, kad standartų pardavimas yra esminė visų standartizavimo įstaigų ekonominio modelio sudedamoji dalis. Kadangi Komisija pagrįstai konstatavo, kad prašomiems darniesiems standartams taikoma autorių teisių apsauga, dėl kurios suinteresuoti asmenys gali turėti prieigą prie jų tik sumokėję nustatytus mokesčius, jų nemokamas atskleidimas remiantis Reglamentu 1049/2001 gali konkrečiai ir realiai paveikti CEN ir jo nacionalinių narių komercinius interesus. To paties sprendimo 71 punkte Bendrasis Teismas pridūrė, jog aplinkybė, kad Europos standartizacijos organizacijos prisideda prie viešojo intereso užduočių vykdymo, teikdamos sertifikavimo paslaugas, susijusias su atitiktimi taikytiniems teisės aktams, nekeičia jų, kaip ekonominę veiklą vykdančių privačių subjektų, statuso.

31

Taigi skundžiamo sprendimo 74 punkte Bendrasis Teismas atmetė visą pirmąjį pagrindą.

32

Antrąjį apeliančių pagrindą sudarė trys dalys.

33

Dėl šio pagrindo trečios dalies, grindžiamos nepakankamu Komisijos atsisakymo pripažinti viršesnio viešojo intereso buvimą motyvavimu, skundžiamo sprendimo 86 punkte Bendrasis Teismas visų pirma pažymėjo, kad ginčijamame sprendime Komisija nurodė, jog 2016 m. spalio 27 d. Sprendime James Elliott Construction (C‑613/14, EU:C:2016:821) neįtvirtinta pareiga imtis iniciatyvos skelbti darniuosius standartus Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, juo taip pat automatiškai nenustatomas viršesnis viešasis interesas, pateisinantis jų atskleidimą. Toliau skundžiamo sprendimo 87 ir 88 punktuose Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo: Komisija atmetė apeliančių tvirtinimus, susijusius su skaidrumo pareigomis aplinkos srityje, kurios laikomos turinčiomis viršesnį viešąjį interesą, palyginti su interesu, susijusiu su fizinio ar juridinio asmens komercinių interesų apsauga; ji pridūrė, jog negalėjo nustatyti kokio nors viršesnio viešojo intereso, pateisinančio tokį atskleidimą. Galiausiai skundžiamo sprendimo 91 punkte Bendrasis Teismas pridūrė, kad nors Komisija privalo nurodyti motyvus, pateisinančius vienos iš Reglamente Nr. 1049/2001 numatytų teisės susipažinti su dokumentais išimčių taikymą šioje byloje, vis dėlto ji neprivalo pateikti daugiau informacijos, nei reikia, kad pareiškėjas suprastų jos sprendimo priėmimo priežastis, o Bendrasis Teismas galėtų patikrinti to sprendimo teisėtumą.

34

Dėl viršesnio viešojo intereso, reikalaujančio laisvos prieigos prie įstatymo, egzistavimo Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 99–101 punktuose konstatavo, pirma, kad nagrinėjamu atveju apeliantės siekia, jog darniųjų standartų kategorijai būtų visiškai netaikoma Reglamente Nr. 1049/2001 nustatyta išimčių sistema, tačiau nepateikia konkrečių priežasčių, kurios pateisintų prašomų darniųjų standartų atskleidimą, ir nepaaiškina, kokiu mastu šių standartų atskleidimas turėtų būti viršesnis už CEN ar jos nacionalinių narių komercinių interesų apsaugą.

35

Antra, viešasis interesas užtikrinti Europos standartizacijos sistemos, kuria siekiama skatinti laisvą prekių judėjimą, garantuojant minimalų lygiaverčio saugumo lygį visose Europos šalyse, funkcionalumą yra svarbesnis už galimybę užtikrinti laisvą ir nemokamą prieigą prie darniųjų standartų.

36

Trečia, Reglamente Nr. 1025/2012 aiškiai numatyta tik nuorodų į darniuosius standartus skelbimo tvarka, o asmenims, norintiems pasinaudoti su jais susijusia atitikties prezumpcija, suteikiama galimybė už užmokestį susipažinti su minėtais standartais.

37

Ketvirta, skundžiamo sprendimo 104 ir 105 punktuose Bendrasis Teismas nustatė, kad Komisija nepadarė klaidos, kai ginčijamame sprendime konstatavo, kad joks viršesnis viešasis interesas nepateisina pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinę sakinio dalį prašomų darniųjų standartų atskleidimo. Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 107 punkte pridūrė: apeliantės ne tik nenurodė tikslaus „konstitucinės tvarkos principo“, kuris nustatytų laisvos ir nemokamos prieigos prie darniųjų standartų reikalavimą, šaltinio, bet ir niekaip nepagrindė priežasties, dėl kurios tokiems standartams turėtų būti taikomas „įstatymams“ skirtas skelbimo ir prieinamumo reikalavimas, nors standartai nėra privalomi, sukelia su jais susijusias teisines pasekmes tik suinteresuotiems asmenims ir su jais galima nemokamai susipažinti tam tikrose valstybių narių bibliotekose.

38

Dėl viršesnio viešojo intereso, kylančio iš skaidrumo pareigos aplinkos srityje, egzistavimo Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 119 punkte konstatavo, kad tiek 1998 m. birželio 25 d. Orhuse pasirašytoje Konvencijoje dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, kuri Europos Bendrijos vardu buvo patvirtinta 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, 2005, p. 1), tiek Reglamente Nr. 1367/2006 numatyta galimybė visuomenei gauti informaciją apie aplinką, pateikiant prašymą arba atitinkamoms institucijoms aktyviai platinant informaciją. Vis dėlto, kadangi šios įstaigos ir institucijos gali netenkinti prašymo leisti susipažinti su informacija, kai šiai taikomos tam tikros išimtys, jos neprivalo aktyviai platinti tokios informacijos.

39

Tuo remdamasis minėto sprendimo 129 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad prašomi darnieji standartai nepatenka į informacijos, susijusios su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką, sritį, todėl jiems negali būti taikoma šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyta prezumpcija, pagal kurią tokių standartų atskleidimas laikomas viršesniu viešuoju interesu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalį.

40

Taigi skundžiamo sprendimo 130 punkte Bendrasis Teismas atmetė visą antrąjį pagrindą ir ieškinį.

41

Apeliaciniu skundu apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

42

Komisija ir įstojusios į bylą pirmojoje instancijoje šalys Teisingumo Teismo prašo:

43

2023 m. rugpjūčio 17 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu įstojusios į bylą pirmojoje instancijoje šalys paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį.

44

Grįsdamos savo prašymą jos teigia, kad generalinės advokatės išvada, pateikta 2023 m. birželio 22 d., grindžiama daugybe faktais neparemtų arba net klaidingų prielaidų, dėl kurių bent jau reikėtų toliau diskutuoti. Be to, jos teigia, kad išsamios diskusijos juo labiau būtinos dėl to, kad generalinė advokatė rėmėsi netiksliomis prielaidomis, o jos išvadoje pateiktas požiūris, pagal kurį „tam, kad Sąjungos standartizacijos sistema galėtų funkcionuoti, nėra reikalingas mokamas priėjimas prie darniųjų techninių standartų“, kelia pavojų šios sistemos veikimui.

45

Pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas Teisingumo Teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.

46

Šiuo atveju taip nėra. Iš tikrųjų įstojusios į bylą pirmojoje instancijoje šalys ir Komisija per posėdį pateikė faktinių bylos aplinkybių vertinimą. Jos, be kita ko, turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę dėl skundžiamame sprendime ir apeliaciniame skunde nurodytų faktinių aplinkybių ir patikslinti motyvus, dėl kurių, jų nuomone, Europos standartizacijos sistema turėtų būti grindžiama mokama prieiga prie prašomų darniųjų standartų. Taigi Teisingumo Teismas, išklausęs generalinę advokatę, mano, kad turi visą reikiamą informaciją sprendimui priimti.

47

Be to, dėl teiginio, kad generalinės advokatės išvadoje yra gairių, keliančių pavojų Europos standartizacijos sistemos veikimui, reikia priminti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Procedūros reglamente suinteresuotiesiems asmenims nenumatyta galimybės pateikti atsiliepimų į generalinio advokato išvadą (2017 spalio 25 d. Sprendimo Polbud – Wykonawstwo, C‑106/16, EU:C:2017:804, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

48

Iš tiesų pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis privalo dalyvauti. Šiuo klausimu Teisingumo Teismo nesaisto nei generalinio advokato išvada, nei ją grindžiantys motyvai. Todėl suinteresuotojo asmens nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės proceso dalies atnaujinimą (2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Vnuk, C‑162/13, EU:C:2014:2146, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas mano, kad nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.

50

Grįsdamos apeliacinį skundą apeliantės nurodo du pagrindus. Pirmasis grindžiamas teisės klaida, kurią Bendrasis Teismas tariamai padarė, kai nusprendė, kad prašomiems darniesiems standartams taikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtis, kuria siekiama apsaugoti konkretaus fizinio ar juridinio asmens komercinius interesus, įskaitant intelektinę nuosavybę. Antrasis pagrindas grindžiamas teisės klaida dėl viršesnio viešojo intereso, kaip jis suprantamas pagal šio 4 straipsnio 2 dalies paskutinę sakinio dalį, pateisinančio šių standartų atskleidimą, egzistavimo.

51

Iš pradžių reikia išnagrinėti antrąjį pagrindą.

52

Nurodydamos antrąjį pagrindą, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog nėra viršesnio viešojo intereso, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinę sakinio dalį, pateisinančio prašomų darniųjų standartų atskleidimą.

53

Pirma, apeliantės iš esmės priekaištauja, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 98–101 punktuose konstatavo, kad jos neįrodė konkrečių priežasčių, pateisinančių jų prašymą leisti susipažinti su dokumentais, nes egzistuoja viršesnis viešasis interesas atskleisti prašomus darniuosius standartus.

54

Šiuo klausimu jos visų pirma nurodo, kad prašomi darnieji standartai yra Sąjungos teisės, kuri turi būti laisvai prieinama, dalis. Be to, jos teigia, kad šie standartai susiję su esminiais klausimais vartotojams, t. y. žaislų sauga. Galiausiai jos teigia, kad tokie standartai taip pat labai svarbūs gamintojams ir visiems kitiems tiekimo grandinės dalyviams, nes preziumuojama, kad tam tikri gaminiai atitinka Sąjungos teisės nuostatas, taikomas atitinkamiems gaminiams, kai laikomasi standartuose nustatytų reikalavimų.

55

Antra, apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis skundžiamo sprendimo 102 ir 103 punktuose padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad viešasis interesas užtikrinti Europos standartizacijos sistemos funkcionalumą yra svarbesnis už laisvos ir nemokamos prieigos prie darniųjų standartų užtikrinimą.

56

Be to, apeliančių teigimu, Europos standartizacijos sistemos funkcionalumui netaikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtis, kuri susijusi tik su konkretaus fizinio ar juridinio asmens komercinių interesų, įskaitant intelektinę nuosavybę, apsauga. Pripažindamas, kad viešasis interesas užtikrinti Europos standartizacijos sistemos funkcionalumą patenka į šios nuostatos taikymo sritį, Bendrasis Teismas klaidingai nustatė šiame reglamente nenumatytą išimtį.

57

Trečia, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 104 ir 105 punktuose padarė teisės klaidą, nes pritarė Komisijos vertinimui, kad 2016 m. spalio 27 d. Sprendime James Elliott Construction (C‑613/14, EU:C:2016:821) nenustatoma pareigos imtis iniciatyvos skelbti darniuosius standartus Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, taip pat automatiškai nenustatoma viršesnio viešojo intereso, pateisinančio jų atskleidimą.

58

Šiuo aspektu prašomi darnieji standartai, jų nuomone, turėtų būti laikomi teisėkūros procedūra priimamais dokumentais, nes jų priėmimo procedūra yra „kontroliuojamas“ deleguotosios teisėkūros atvejis. Konkrečiai kalbant, nuorodos į tokius standartus skelbiamos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, o Komisija įpareigoja valstybes nares per šešis mėnesius priimti kiekvieną nepakeistą darnųjį standartą kaip nacionalinį standartą. Be to, paskelbimas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje reiškia, kad gaminiams, kuriems taikomi Sąjungos teisės aktai ir kurie atitinka darniuosiuose standartuose nustatytus techninius reikalavimus, taikoma atitikties Sąjungos teisės nuostatoms prezumpcija.

59

Ketvirta, apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 107 punkte padarė teisės klaidą, kai nurodė, kad darnieji standartai sukelia su jais susijusias teisines pasekmes tik suinteresuotiesiems asmenims. Iš tiesų ši išvada prieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai, pagal kurią darnieji standartai yra Sąjungos teisės dalis.

60

Komisija, palaikoma įstojusių į bylą pirmojoje instancijoje šalių, pirmiausia atsakė, kad apeliančių argumentai šiuo klausimu yra tokie bendri, kad jais gali būti remiamasi, pateikiant bet kokį prašymą atskleisti darnųjį standartą.

61

Kalbėdama apie apeliančių konkrečiai nurodytus motyvus, Komisija pažymi, kad, pirma, nors prašomi darnieji standartai iš tiesų yra Sąjungos teisės dalis, tai nereiškia, kad jie turi būti laisvai prieinami. Antra, dėl aplinkybės, kad prašomi darnieji standartai yra susiję su esminiais klausimais vartotojams, ji pažymi, kad šie argumentai yra pernelyg bendro pobūdžio, kad jais galima būtų atsverti priežastis, pateisinančias atsisakymą atskleisti nagrinėjamus dokumentus. Trečia, darniųjų standartų svarba gamintojams ir kitiems tiekimo grandinės dalyviams, kad jie galėtų patekti į vidaus rinką, negali būti laikoma viršesniu viešuoju interesu, pateisinančiu šių standartų atskleidimą.

62

Be to, ji tvirtina, kad laisva ir nemokama prieiga prie darniųjų standartų turėtų sisteminį poveikį įstojusioms į bylą pirmojoje instancijoje šalims, jų intelektinės nuosavybės teisėms ir komercinėms pajamoms. Šiuo klausimu Europos standartizacijos sistema negali veikti be mokamos prieigos prie šių standartų, todėl taikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis. Bet kuriuo atveju nėra viršesnio viešojo intereso, pateisinančio minėtų standartų atskleidimą.

63

Galiausiai Komisija patikslina, kad darnieji standartai rengiami ne vykstant teisėkūros procedūrai, o remiantis įgaliojimu, kurį Komisija suteikia standartizacijos institucijai, įsigaliojus teisėkūros procedūra priimamam aktui. Be to, standartizacijos institucijai priėmus darniuosius standartus, jos nacionalinės narės turi perkelti juos į nacionalinės teisės sistemas, laikydamosi tos institucijos vidaus darbo tvarkos taisyklių. Bet kuriuo atveju Reglamento Nr. 1049/2001 12 straipsnio 2 dalyje numatytai galimybei tiesiogiai susipažinti taip pat taikoma šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtis.

64

Taigi Komisija mano, kad antrąjį pagrindą reikia atmesti.

65

Nurodydamos antrąjį pagrindą apeliantės iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad joks viršesnis viešasis interesas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinę sakinio dalį, nepateisina prašomų darniųjų standartų atskleidimo. Jų nuomone, vadovaujantis teisinės valstybės principu, pagal kurį reikalaujama užtikrinti galimybę laisvai susipažinti su Sąjungos teise, egzistuoja viršesnis viešasis interesas, pateisinantis visų fizinių ar juridinių asmenų, gyvenančių ar turinčių registruotą buveinę valstybėje narėje, galimybę susipažinti su šiais standartais, nes jie yra Sąjungos teisės dalis.

66

Pirmiausia reikia priminti, kad teisė susipažinti su Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų dokumentais, neatsižvelgiant į jų formą, kiekvienam Sąjungos piliečiui ir bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui, gyvenančiam ar turinčiam registruotą buveinę valstybėje narėje, užtikrinama pagal SESV 15 straipsnio 3 dalį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 42 straipsnį. Šios teisės įgyvendinimas, kiek tai susiję su galimybe susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais, reglamentuojamas Reglamentu Nr. 1049/2001, kurio 1 straipsnyje, be kita ko, siekiama „nustatyti“ šios teisės „principus, sąlygas ir apribojimus“, „kad būtų užtikrinta kaip galima platesnė susipažinimo su dokumentų [dokumentais] galimybė“, ir „numatyti taisykles, kurios leistų kuo labiau palengvinti naudojimąsi šia teise“.

67

Šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje konkrečiai numatyta teisė susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais. Be to, pagal to paties reglamento 2 straipsnio 2 dalį institucijos gali, laikydamosi tų pačių principų, sąlygų ir apribojimų, leisti bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui, negyvenančiam arba neturinčiam registruotos buveinės valstybėje narėje, susipažinti su dokumentais.

68

Pagal to paties reglamento 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką ir paskutinę sakinio dalį šios institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų fizinių arba juridinių asmenų komercinių interesų, įskaitant intelektinę nuosavybę, apsauga, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

69

Taigi iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad joje numatyta išimtis netaikoma, kai atitinkamo dokumento atskleidimą pateisina viršesnis viešasis interesas.

70

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog darnusis standartas, priimtas remiantis direktyva ir kurio nuorodos buvo paskelbtos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, dėl savo teisinio poveikio yra Sąjungos teisės dalis (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 27 d. Sprendimo James Elliott Construction, C‑613/14, EU:C:2016:821 40 punktą).

71

Konkrečiai kalbant, pirma, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad darniaisiais standartais apskritai galima remtis prieš privačius asmenis, tik jeigu jie patys buvo paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Stichting Rookpreventie Jeugd ir kt., C‑160/20, EU:C:2022:101, 48 punktą).

72

Antra, dėl darniųjų standartų rengimo procedūros reikia pažymėti, kad ją Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė Reglamentu Nr. 1025/2012 ir kad pagal to reglamento III skyriaus nuostatas Komisija atlieka pagrindinį vaidmenį Europos standartizacijos sistemoje.

73

Taigi reikia pažymėti, kad, kaip savo išvados 23–31 punktuose nurodė generalinė advokatė, nors rengti šiuos standartus pavesta privatinės teisės reglamentuojamai įstaigai, tik Komisija gali prašyti parengti darnųjį standartą, siekiant įgyvendinti direktyvą ar reglamentą. Pagal Reglamento Nr. 1025/2012 10 straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį ji apibrėžia turinio reikalavimus, kuriuos turi tenkinti darnusis standartas, ir jo priėmimo terminą. Šį rengimą prižiūri Komisija, kuri taip pat teikia finansavimą pagal šio reglamento 15 straipsnį. Pagal minėto reglamento 11 straipsnio 1 dalies a punktą ji nusprendžia paskelbti, neskelbti arba iš dalies paskelbti atitinkamo darnaus standarto nuorodas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

74

Trečia, nors Reglamento Nr. 1025/2012 2 straipsnio 1 punkte numatyta, kad laikytis darniųjų standartų neprivaloma, šiuos standartus atitinkantiems gaminiams, kaip matyti iš šio reglamento 5 konstatuojamosios dalies, taikoma atitikties jiems taikomiems esminiams reikalavimams, nustatytiems atitinkamuose Sąjungos derinimo teisės aktuose, prezumpcija. Minėtais teisės aktais suteiktas teisinis poveikis yra vienas iš esminių šių standartų bruožų, dėl šio poveikio jie tampa svarbia priemone ekonominės veiklos vykdytojams, siekiant pasinaudoti teise į laisvą prekių ar paslaugų judėjimą Sąjungos rinkoje.

75

Konkrečiau kalbant, ekonominės veiklos vykdytojams gali būti sunku ar net neįmanoma pasinaudoti kita nei tokių standartų laikymosi procedūra, pavyzdžiui, individualiu vertinimu, atsižvelgiant į su tuo susijusius administracinius sunkumus ir papildomas išlaidas (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Fra.bo, C‑171/11, EU:C:2012:453, 29 ir 30 punktus).

76

Taigi, kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 43 punkte, kai Sąjungos teisės aktuose numatyta, kad darniojo standarto laikymasis leidžia daryti atitikties esminiams šių teisės aktų reikalavimams prezumpciją, tai reiškia, kad bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, norintis užginčyti šią prezumpciją dėl konkretaus gaminio ar paslaugos, turi įrodyti, kad šis gaminys ar paslauga neatitinka tokio standarto arba, subsidiariai, kad toks standartas yra ydingas.

77

Šiuo atveju trijuose iš keturių prašomų darniųjų standartų, t. y. standarte EN 71-5:2015 „Žaislų sauga – 5 dalis. Kiti nei cheminių eksperimentų dėžutės cheminiai žaidimai (dėžutės)“, standarte EN 71-4:2013 „Žaislų sauga – 4 dalis. Cheminių eksperimentų dėžutės ir susijusi veikla“ ir standarte EN 71-12:2013 „Žaislų sauga – 12 dalis. N-nitrozoaminai ir N-nitrojunginiai“, daroma nuoroda į Direktyvą 2009/48. Jų nuorodos buvo paskelbtos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje2015 m. lapkričio 13 d. (OL C 378, 2015, p. 1). Pagal šios direktyvos 13 straipsnį žaislams, pagamintiems laikantis šių standartų, taikoma atitikties reikalavimams, kuriuos apima minėti standartai, prezumpcija.

78

Standarte EN 12472:2005 + A 1:2009 „Susidėvėjimo ir korozijos imitavimo metodas nikeliui, kurį išskiria padengti daiktai, nustatyti“ daroma nuorodą į Reglamentą (EB) Nr. 1907/2006.

79

Nors, kaip matyti iš šio sprendimo 74 punkto, darniųjų standartų laikymasis paprastai nėra privalomas, nagrinėjamu atveju šis standartas yra akivaizdžiai privalomas, nes Reglamento Nr. 1907/2006 XVII priedo 27 punkto 3 dalyje esančioje lentelėje numatyta, kad dėl nikelio CEN priimti standartai turi būti naudojami kaip bandymų metodai, skirti nagrinėjamų gaminių atitikčiai šio 27 punkto 1 ir 2 dalims įrodyti.

80

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad, remiantis šio sprendimo 70 punkte priminta jurisprudencija, prašomi darnieji standartai yra Sąjungos teisės dalis.

81

Antra, kaip savo išvados 52 punkte pažymėjo generalinė advokatė, ESS 2 straipsnyje numatyta, kad Sąjunga grindžiama teisinės valstybės principu, pagal kurį reikalaujama, kad visi fiziniai ar juridiniai asmenys galėtų laisvai susipažinti su Sąjungos teise ir teisės subjektai aiškiai žinotų savo teises ir pareigas (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Stichting Rookpreventie Jeugd ir kt., C‑160/20, EU:C:2022:101, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Ši galimybė laisvai susipažinti visų pirma turi leisti kiekvienam asmeniui, kurį įstatymu siekiama apsaugoti, laikantis teisės aktuose nustatytų apribojimų, patikrinti, ar asmenys, kuriems skirtos minėtame įstatyme nustatytos taisyklės, veiksmingai jų laikosi.

82

Taigi dėl Sąjungos teisės aktais jam suteikto poveikio darniuoju standartu gali būti patikslintos asmenims suteiktos teisės, taip pat jiems tenkančios pareigos, o šie patikslinimai gali būti reikalingi, kad jie galėtų patikrinti, ar konkretus gaminys ar paslauga iš tikrųjų atitinka šių teisės aktų reikalavimus.

83

Trečia, reikia priminti, kad skaidrumo principas neatsiejamai susijęs su atvirumo principu, įtvirtintu ESS 1 straipsnio antroje pastraipoje ir 10 straipsnio 3 dalyje, SESV 15 straipsnio 1 dalyje, 298 straipsnio 1 dalyje ir Chartijos 42 straipsnyje. Jis, be kita ko, garantuoja didesnį valdymo teisėtumą ir veiksmingumą, taip pat aukštesnį atskaitomybės piliečiams mastą demokratinėje sistemoje (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Stichting Rookpreventie Jeugd ir kt., C‑160/20, EU:C:2022:101, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

84

Šiuo tikslu teisė susipažinti su dokumentais yra užtikrinta pagal SESV 15 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą ir įtvirtinta Chartijos 42 straipsnyje, o įgyvendinta, be kita ko, Reglamente 1049/2001, kurio 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jis taikomas visiems Europos Parlamento, Tarybos ar Komisijos turimiems dokumentams (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Stichting Rookpreventie Jeugd ir kt., C‑160/20, EU:C:2022:101, 36 punktą).

85

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad viršesnis viešasis interesas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinę sakinio dalį, pateisina prašomų darniųjų standartų atskleidimą.

86

Vadinasi, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 104 ir 105 punktuose nustatė, kad joks viršesnis viešasis interesas nepateisina prašomų darniųjų standartų atskleidimo pagal šią nuostatą.

87

Taigi reikia pritarti antrajam pagrindui ir, nesant reikalo nagrinėti pirmojo pagrindo, panaikinti skundžiamą sprendimą.

88

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo sprendimą panaikina. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti. Būtent taip yra šiuo atveju.

89

Kaip matyti iš šio sprendimo 65–87 punktų, ginčijamame sprendime Komisija turėjo pripažinti, kad egzistuoja viršesnis viešasis interesas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinę sakinio dalį, kylantis iš teisinės valstybės, skaidrumo, atvirumo ir gero valdymo principų ir pateisinantis prašomų darniųjų standartų atskleidimą, nes dėl savo teisinio poveikio standartai yra Sąjungos teisės dalis.

90

Šiomis aplinkybėmis reikia panaikinti ginčijamą sprendimą.

91

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia šis teismas.

92

Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

93

Kadangi šioje byloje apeliantės prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Komisijos, o ši pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas, patirtas vykstant procesui Bendrajame Teisme ir apeliacinėje instancijoje.

94

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalį, jeigu apeliacinį skundą pateikia ne įstojusi į bylą pirmojoje instancijoje šalis, iš šios šalies gali būti priteistos bylinėjimosi apeliaciniame procese išlaidos tik tuo atveju, jeigu ji dalyvavo Teisingumo Teisme vykusio proceso rašytinėje arba žodinėje dalyje. Jeigu tokia šalis dalyvauja procese, Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi įstojusios į bylą pirmojoje instancijoje šalys dalyvavo Teisingumo Teisme vykusio apeliacinio proceso rašytinėje ir žodinėje dalyse, reikia nuspręsti, kad jos padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: