–

QT, atstovaujamo advokát D. Rašovský,

–

O2 Czech Republic a.s., atstovaujamos advokáti L. Duffek ir M. Olík,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos T. Machovičová, O. Serdula, M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, U. Bartl, J. Heitz ir M. Hellmann,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Armati, M. Mataija ir P. Němečková,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo (OL L 382, 1986, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 177) 17 straipsnio 2 dalies a punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant prekybos agento QT ir bendrovės O2 Czech Republic a.s. ginčą dėl prašymo atlyginti nuostolius dėl komercinio atstovavimo sutarties, kuri šį prekybos agentą siejo su šia bendrove, nutraukimo.

3

Direktyvos 86/653 antroje ir trečioje konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„kadangi nacionalinių įstatymų dėl komercinio atstovavimo skirtumai iš esmės daro įtaką konkurencijos sąlygoms ir pačios veiklos vykdymui Bendrijoje bei kenkia tiek prekybos agentams vis-à-vis jų atstovaujamiesiems, tiek prekybinių sandorių saugumui; kadangi, be to, tokie skirtumai iš esmės kliudo sudaryti ir vykdyti komercinio atstovavimo sutartis, kai atstovaujamasis ir prekybos agentas yra įsisteigę skirtingose valstybėse narėse;

kadangi prekyba tarp valstybių narių turėtų vykti tokiomis sąlygomis, kurios yra panašios į vienoje bendroje rinkoje esančias sąlygas, todėl būtina suderinti valstybių narių teisines sistemas, kiek to reikalauja deramas bendrosios rinkos veikimas; kadangi šiuo požiūriu įstatymų kolizijai taikomos teisės normos komercinio atstovavimo atveju nepašalina pirmiau minėtų prieštaravimų ir jų nepašalintų, netgi jeigu jos būtų suvienodintos, dėl to pasiūlytas suderinimas, nepaisant tokių normų buvimo, yra būtinas.“

4

Minėtos direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šioje direktyvoje numatytos derinimo priemonės taikomos valstybių narių įstatymams ir kitiems teisės aktams, reglamentuojantiems prekybos agentų ir jų atstovaujamųjų santykius.

2.   Šioje direktyvoje prekybos agentas – tai savarankiškai dirbantis tarpininkas, kuris turi ilgalaikį įgaliojimą derėtis dėl prekių pardavimo arba pirkimo kito asmens (toliau – atstovaujamasis) naudai arba derėtis ir sudaryti tokius sandorius tokio atstovaujamojo naudai ir jo vardu.

<…>“

5

Minėtos direktyvos 6 straipsnyje nurodyta:

„1.   Jeigu šiuo klausimu tarp šalių nėra jokio susitarimo, nepažeidžiant valstybių narių privalomų nuostatų dėl atlyginimo dydžio, prekybos agentui turi būti mokamas atlyginimas, kuris mokamas prekybos agentams, paskirtiems tokio agento veiklos vietoje, ir prekėms, numatytoms komercinio atstovavimo sutartyje. Jeigu tokios nusistovėjusios praktikos nėra, tai prekybos agentui priklauso protingumo kriterijų atitinkantis atlyginimas, nustatomas atsižvelgiant į visus sandorio aspektus.

2.   Bet kuri atlyginimo, kuris keičiasi atsižvelgiant į verslo sandorių skaičių arba vertę, dalis šioje direktyvoje yra laikoma komisiniu atlyginimu.

3.   7–12 straipsniai netaikomi, jeigu prekybos agentui nėra mokamas visas komisinis atlyginimas arba jo dalis.“

6

Tos pačios direktyvos 7 straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Prekybos agentas turi teisę gauti komisinį atlyginimą už prekybinius sandorius, kurie sudaryti komercinio atstovavimo sutarties galiojimo metu:

2.   Prekybos agentas taip pat turi teisę gauti komisinį atlyginimą už sandorius, sudarytus komercinio atstovavimo sutarties galiojimo metu:

ir kai sandoris buvo sudarytas su tai teritorijai arba klientų grupei priklausančiu klientu.

Valstybė narė į savo teisės aktus įtraukia vieną iš galimybių, nurodytų dviejose aukščiau minėtose įtraukose.“

7

Direktyvos 86/653 8 straipsnyje nustatyta:

„Prekybos agentas turi teisę gauti komisinį atlyginimą už prekybinius sandorius, sudarytus pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui:

8

Direktyvos 17 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad, pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui, prekybos agentui būtų atlyginta pagal šio straipsnio 2 dalį arba būtų kompensuoti jo nuostoliai pagal šio straipsnio 3 dalį.

2.   

3.   Prekybos agentas turi teisę į nuostolių, kuriuos jis patiria dėl savo santykių su atstovaujamuoju nutraukimo, atlyginimą.

Laikoma, kad tokie nuostoliai atsiranda pirmiausia tada, kai komercinio atstovavimo sutartis nutraukiama tokiomis aplinkybėmis:

4.   Teisė į nuostolių atlyginimą atvejais, kurie numatyti šio straipsnio 2 dalyje, arba į nuostolių atlyginimą atvejais, kurie numatyti šio straipsnio 3 dalyje, taip pat atsiranda, kai komercinio atstovavimo sutartis pasibaigia dėl prekybos agento mirties.

5.   Prekybos agentas netenka savo teisės į nuostolių atlyginimą šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais arba į nuostolių atlyginimą šio straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais, jeigu per vienerius metus nuo komercinio atstovavimo sutarties pasibaigimo jis nepranešė atstovaujamajam apie ketinimą siekti savo teisės įgyvendinimo.

6.   Komisija per aštuonerius metus nuo pranešimo apie šią direktyvą dienos pateikia Tarybai pranešimą dėl šio straipsnio įgyvendinimo, o, jeigu būtina, pateikia jai pasiūlymus dėl dalinių pakeitimų.“

9

Minėtos direktyvos 18 straipsnyje nurodyta:

„17 straipsnyje nurodytas nuostolių atlyginimas ar kompensacija yra nemokami:

10

Tos pačios direktyvos 19 straipsnyje numatyta:

„Šalys negali nukrypti nuo 17 ir 18 straipsnių taip pakenkdamos prekybos agentui iki komercinio atstovavimo sutarties pabaigos.“

11

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos Zákon č. 513/1991 Sb., obchodní zįkoník (Įstatymas Nr. 513/1991 dėl Komercinio kodekso, toliau – Komercinis kodeksas) 652 straipsnio 1 dalyje iš esmės buvo numatyta, kad pagal atstovavimo sutartį prekybos agentas atstovaujamojo vardu ir jo naudai įsipareigoja vesti derybas ir sudaryti sandorius su klientais, taip pat vykdyti su tuo susijusius sandorius.

12

Šio kodekso 669 straipsnio 1 dalyje, kuria į Čekijos teisės sistemą perkeltas Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalies a punktas, nustatyta:

„Prekybos agentas turi teisę į nuostolių atlyginimą komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo atveju, jeigu:

13

1998 m. sausio 1 d. ieškovas pagrindinėje byloje sudarė komercinio atstovavimo sutartį su subjektu, kurio teises perėmė O2 Czech Republic (toliau – O2 Czech Republic). Šie sutartiniai santykiai pasibaigė 2010 m. kovo 31 d. Ši sutartis buvo sudaryta dėl šios bendrovės teikiamų telekomunikacijų paslaugų pasiūlos ir pardavimo, mobiliųjų telefonų tiekimo ir pardavimo, jų priedų ir prireikus kitų abonentams tiekiamų prekių ir teikiamų aptarnavimo paslaugų.

14

Pagal šią sutartį ieškovui pagrindinėje byloje buvo mokamas vienkartinis komisinis atlyginimas už kiekvieną atskirą sutartį, kurią jis sudarė O2 Czech Republic naudai.

15

2006 ir 2007 m. ieškovas pagrindinėje byloje surado O2 Czech Republic naujų klientų ir sudarė kitas sutartis su esamais klientais. Atsižvelgiant į maksimalų įsipareigojimo dėl tarifų galiojimo laikotarpį, šios sutartys neviršijo pagrindinėje byloje nagrinėjamos komercinio atstovavimo sutarties galiojimo pabaigos datos, t. y. 2010 m. kovo 31 d.

16

Vis dėlto, kalbant apie 2008 ir 2009 m., šią datą viršijo iš viso 431 abonementas, iš kurių 155 buvo nauji, o 276 – pakeisti esantys abonementai, už kuriuos ieškovui pagrindinėje byloje O2 Czech Republic pervedė atitinkamus komisinius.

17

Manydamas, kad ši bendrovė jam vis dėlto nepervedė nuostolių atlyginimo, kuris jam mokėtinas pagal Komercinio kodekso 669 straipsnio 1 dalį, kuria perkeltas Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalies a punktas, ieškovas pagrindinėje byloje Obvodní soud pro Prahu 4 (Prahos 4-asis apylinkės teismas, Čekijos Respublika) prašė priteisti iš O2 Czech Republic2023799 Čekijos kronų (CZK) (apie 82000 EUR) sumą.

18

Šis teismas atmetė šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad ieškovas pagrindinėje byloje neįrodė, jog pasibaigus nagrinėjamai atstovavimo sutarčiai O2 Czech Republic vis dar gavo didelę naudą iš sandorių su klientais, kuriuos jis surado.

19

Šį sprendimą patvirtino apeliacinėje byloje Městský soud v Praze (Prahos miesto teismas, Čekijos Respublika). 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimu šis teismas pažymėjo, kad šios sutarties šalių sutarti vienkartiniai komisiniai buvo tinkamai pervesti ieškovui pagrindinėje byloje. Jis konstatavo, kad argumentas, jog šis ieškovas turi teisę į komisinius, kurie hipotetiškai gali būti gauti, nepateisina jo teisės į nuostolių atlyginimą. Žinoma, ieškovas pagrindinėje byloje surado naujų klientų ir plėtojo verslą su esamais klientais, iš kurių pasibaigus šiai sutarčiai O2 Czech Republic galėjo gauti naudos. Vis dėlto ši bendrovė už tai jam sumokėjo komisinius pagal tą pačią sutartį. Remdamasis tuo šis teismas padarė išvadą, kad nuostolių atlyginimas būtų neteisingas, kaip tai suprantama pagal Komercinio kodekso 669 straipsnio 1 dalies b punktą, ir kad vien dėl šios priežasties reikia atmesti prašymą.

20

Ieškovas pagrindinėje byloje dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Nejvyšší soud (Aukščiausiasis Teismas, Čekijos Respublika), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui šioje byloje.

21

Savo kasaciniame skunde ieškovas pagrindinėje byloje kritikuoja šio teismo suformuotą jurisprudenciją, susijusią su Komercinio kodekso 669 straipsnio 1 dalies b punktu, pagal kurią „komisiniai, kuriuos prarado prekybos agentas“, yra tie, kuriuos jis būtų gavęs už jau įvykdytus sandorius, t. y. sandorius, kuriuos pats sudarė arba kuriais gerokai padidino verslo apimtį. Priešingai, jis teigia, kad ši sąvoka turėtų apimti komisinius, kuriuos šis agentas hipotetiškai būtų gavęs už sandorius, atstovaujamojo įvykdytus pasibaigus nagrinėjamai atstovavimo sutarčiai su klientais, kuriuos šis agentas pritraukė arba su kuriais jis gerokai padidino verslo apimtį sutarties vykdymo laikotarpiu.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jo jurisprudencija skiriasi nuo Vokietijos jurisprudencijos. Jo teigimu, „komisiniai, kuriuos prarado prekybos agentas“, yra komisiniai, susiję su sandoriais, kuriuos prekybos agentas būtų sudaręs atstovaujamojo naudai, jei atstovavimo sutartis hipotetiškai būtų tęsiama. Be to, pagal šią Vokietijos jurisprudenciją, jeigu vienkartinių komisinių atveju prekybos agentas nepraranda komisinių, jis vis dar gali pasinaudoti teise į nuostolių atlyginimą. Taigi kyla didelių abejonių dėl Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalies a punkto aiškinimo.

23

Šiomis aplinkybėmis Nejvyšší soud (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24

Pirma, kalbant apie Teisingumo Teismo jurisdikciją atsakyti į prejudicinius klausimus, reikia pažymėti, viena vertus, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama komercinio atstovavimo sutartis buvo sudaryta 1998 m. sausio 1 d., t. y. iki Čekijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. gegužės 1 d. Ši sutartis pagrindinės bylos šalis siejo iki 2010 m. kovo 31 d., kai O2 Czech Republic nutraukė minėtą sutartį. Kadangi pagrindinės bylos dalykas yra šio nutraukimo teisinės pasekmės, atsiradusios Čekijos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą, šiai bylai ratione temporis taikoma Direktyva 86/653.

25

Kita vertus, kiek tai susiję su šios direktyvos materialine taikymo sritimi, iš jos 1 straipsnio 2 dalies matyti, kad ji taikoma tik prekių pardavimui ar pirkimui, o ne paslaugų teikimui. Pagrindinėje byloje nagrinėjamos komercinio atstovavimo sutarties dalykas susijęs tiek su prekių pardavimu, tiek su paslaugų teikimu. Taigi jis tik iš dalies patenka į šią materialinę taikymo sritį.

26

Vis dėlto atrodo, kad Komercinio kodekso 652 straipsniu Čekijos įstatymų leidėjas, perkeldamas Direktyvą 86/653 į Čekijos teisės sistemą, nusprendė įtraukti visus verslo sandorius, kuriuos gali vykdyti prekybos agentas, ir taip ketino taikyti šios direktyvos nuostatas tiek pirkimo ir pardavimo sandoriams, tiek paslaugų teikimui.

27

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, kai nacionalinės teisės aktuose, kalbant apie išimtinai vidaus situacijas, pasirinkti tokie patys sprendimai, kokie numatyti Sąjungos teisėje, kad, be kita ko, būtų išvengta piliečių diskriminacijos atsiradimo arba galimų konkurencijos iškraipymų arba būtų užtikrinta vienoda procedūra, taikoma panašiose situacijose, egzistuoja konkretus Sąjungos interesas, kad, siekiant ateityje išvengti aiškinimo skirtumų, iš Sąjungos teisės perimtos nuostatos ar sąvokos būtų aiškinamos vienodai, nesvarbu, kokiomis sąlygomis jos taikomos (2015 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Quenon K., C‑338/14, EU:C:2015:795, 17 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Darytina išvada, kad tai, jog pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis susijusi tiek su prekėmis, tiek su paslaugomis, netrukdo Teisingumo Teismui atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.

29

Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į šiuos klausimus.

30

Antra, O2 Czech Republic tvirtina, kad minėti klausimai nepriimtini, nes nėra svarbūs ginčui pagrindinėje byloje išspręsti.

31

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Taigi iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, jei pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Volkswagen, C‑134/20, EU:C:2022:571, 56 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

32

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Volkswagen, C‑134/20, EU:C:2022:571, 57 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

33

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašyme priimti prejudicinį sprendimą išdėstė ne tik priežastis, paskatinusias jį kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Direktyvos 86/653 nuostatų išaiškinimo, bet ir priežastis, dėl kurių šis aiškinimas, jo manymu, būtinas ginčui pagrindinėje byloje išspręsti.

34

Šiomis aplinkybėmis prejudiciniai klausimai yra priimtini.

35

Pirmiausia reikia priminti, kad Direktyvos 86/653 17 straipsnį, dėl kurio pateiktas pirmasis klausimas, reikia aiškinti atsižvelgiant į šia direktyva siekiamą tikslą ir joje įtvirtintą sistemą. Šis tikslas yra suderinti su komercinio atstovavimo sutarties šalių teisiniais santykiais susijusią valstybių narių teisę (šiuo klausimu žr. 2015 m. gruodžio 3 d.Sprendimo Quenon K., C‑338/14, EU:C:2015:795, 21 ir 22 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

36

Taigi, kaip matyti iš antros ir trečios konstatuojamųjų dalių, Direktyva 86/653 siekiama apsaugoti prekybos agentus jiems palaikant santykius su atstovaujamaisiais, skatinti prekybinių sandorių saugumą ir palengvinti prekybą prekėmis tarp valstybių narių, suderinant jų teisines sistemas komercinio atstovavimo srityje. Šiuo tikslu šios direktyvos 13–20 straipsniuose įtvirtintos taisyklės, reglamentuojančios atstovavimo sutarties sudarymą ir pabaigą (2015 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Quenon K., C‑338/14, EU:C:2015:795, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Konkrečiau, kiek tai susiję su komercinio atstovavimo sutarties pabaiga, pagal Direktyvos 86/653 17 straipsnį reikalaujama, kad valstybės narės įtvirtintų kompensavimo prekybos agentui sistemą, ir joms leidžiama pasirinkti vieną iš dviejų galimybių: arba nuostolių atlyginimą, kurio dydis nustatomas pagal šio straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus, t. y. nuostolių, susijusių su klientais, atlyginimą, arba nuostolių atlyginimą pagal 3 dalyje nustatytus kriterijus, t. y. nuostolių atlyginimo sistemą (2015 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Quenon K., C‑338/14, EU:C:2015:795, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad Čekijos Respublika pasirinko Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalyje numatytą nuostolių, susijusių su klientais, atlyginimo sistemą.

39

Šią nuostolių, susijusių su klientais, atlyginimo sistemą sudaro trys etapai. Pirmame iš šių etapų pirmiausia siekiama kiekybiškai įvertinti naudą, kurią atstovaujamasis gavo iš prekybos agento su klientais sudarytų sandorių, kaip tai suprantama pagal 17 straipsnio 2 dalies a punkto pirmos įtraukos kriterijus. Antrame etape pagal 17 straipsnio 2 dalies a punkto antrą įtrauką siekiama patikrinti, ar atlyginimo suma, kuri buvo apskaičiuota remiantis šiais kriterijais, yra teisinga, atsižvelgiant į visas šiam atvejui būdingas aplinkybes, ypač į komisinius, kuriuos prarado prekybos agentas. Galiausiai trečiame etape šiai sumai taikoma maksimali 17 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta riba, kuri taikoma tik tada, kai minėta suma viršija šią maksimalią ribą (šiuo klausimu žr. 2015 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Quenon K., C‑338/14, EU:C:2015:795, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Nagrinėjamu atveju pirmasis klausimas konkrečiai susijęs su Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalies a punkto antroje įtraukoje nurodytos formuluotės „komisiniai, kuriuos prarado prekybos agentas“, kuri formaliai atitinka nuostolių, susijusių su klientais, atlyginimo sistemos antrąjį etapą, reikšme. Vis dėlto iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškelta problema yra bendresnė ir susijusi ne tik su antruoju etapu. Iš tiesų ji taip pat susijusi su veiksniais, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant naudą, kurią atstovaujamasis gauna pasibaigus komercinio atstovavimo sutarčiai, ir tai patenka į pirmą šios sistemos etapą, o ne tik su atitinkamo nuostolių atlyginimo apskaičiavimu, siekiant, kad jis būtų teisingas.

41

Taigi reikia konstatuoti, kad pirmuoju klausimu šis teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad į komisinius, kuriuos prekybos agentas būtų gavęs hipotetiškai tęsiant atstovavimo sutartį, už sandorius, kurie būtų sudaryti po šios atstovavimo sutarties nutraukimo su naujais klientais, kuriuos jis surado atstovaujamajam iki šio nutraukimo, arba su klientais, su kuriais jis gerokai padidino verslo apimtį iki šio nutraukimo, reikia atsižvelgti nustatant šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatytą nuostolių atlyginimą.

42

Pirma, šiame šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punkte, siejamame su 17 straipsnio 1 dalimi, numatytos sąlygos, kuriomis prekybos agentas turi teisę į nuostolių atlyginimą pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui, ir jame patikslinama šio nuostolių atlyginimo apskaičiavimo tvarka. Šioje nuostatoje numatyta prekybos agento teisė į nuostolių atlyginimą priklauso nuo jo sutartinių santykių su atstovaujamuoju pasibaigimo (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 19 d. Sprendimo CMR, C‑645/16, EU:C:2018:262, 23 punktą).

43

Kaip savo išvados 53 punkte pažymėjo generalinė advokatė, Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalies a punkto pirmoje įtraukoje nurodyta, kad prekybos agentas turi teisę į nuostolių atlyginimą, jei įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma, prekybos agentas atstovaujamajam turi būti suradęs naujų klientų arba gerokai padidinęs verslo apimtį su esamais klientais. Antra, atstovaujamasis dėl to turi gauti didelės naudos iš verslo su tokiais klientais.

44

Vartojami prieveiksmiai „encore“, „noch“, „fortsat“, „nadále“, „todavía“, „ancora“, „nadal“, „ainda“, „nog“, „naďalej“ atitinkamai šios nuostatos versijose prancūzų, vokiečių, danų, čekų, ispanų, italų, lenkų, portugalų, nyderlandų ir slovakų kalbomis, taip pat veiksmažodžių formos „продължава“, „jätkuvalt“, „διατηρεί“, „to derive from“, „továbbra is <…> tesz szert“, „continuă“, „jatkuvasti“ ir „fortsätter“ atitinkamai šios nuostatos versijose bulgarų, estų, graikų, anglų, vengrų, rumunų, suomių ir švedų kalbomis, aiškiai rodo, kad ši nauda išlieka pasibaigus atstovavimo sutarties galiojimui ir yra susijusi su sandoriais, sudarytais su šiais klientais po šio nutraukimo. Kitaip tariant, minėta nauda atitinka tą, kurią atstovaujamasis ir toliau gauna pasibaigus sutarties galiojimui iš prekybos agento vykdant šią sutartį užmegztų ar plėtotų komercinių santykių.

45

Šiuo požiūriu Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalies a punkto antroje įtraukoje iš esmės nurodyta, kad apskaičiuojant nuostolių atlyginimo dydį, į kurį prekybos agentas turi teisę pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui, reikia atsižvelgti į visas su šia atstovavimo sutartimi susijusias aplinkybes, visų pirma į komisinius, kuriuos prarado prekybos agentas dėl verslo sandorių su tokiais klientais. Iš tiesų šie komisiniai atitinka šio 17 straipsnio 2 dalies a punkto pirmoje įtraukoje nurodytą naudą, jeigu jie, kaip ir nauda, atsiranda iš sandorių su šioje nuostatoje nurodytais klientais pasibaigus minėtos sutarties galiojimui.

46

Taigi „komisiniai, kuriuos prarado prekybos agentas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalies a punkto antrą įtrauką, yra tie, kuriuos prekybos agentas būtų gavęs, jei atstovavimo sutartis tęstųsi, ir kurie atitinka atstovaujamojo naudą, kuri išlieka pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui ir kyla iš prekybos agento sukurtų ar išplėtotų komercinių santykių iki šio pasibaigimo.

47

Taigi iš Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalies a punkto formuluotės matyti, kad į komisinius, kuriuos prekybos agentas būtų gavęs hipotetiškai tęsiant atstovavimo sutartį už sandorius, sudarytus pasibaigus šios atstovavimo sutarties galiojimui su naujais klientais, kuriuos jis surado atstovaujamajam iki šio pasibaigimo, arba su klientais, su kuriais jis gerokai padidino verslo apimtį iki šio pasibaigimo, reikia atsižvelgti nustatant 17 straipsnio 2 dalyje numatytą nuostolių atlyginimo dydį.

48

Antra, šį aiškinimą patvirtina šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punkto kontekstas.

49

Pirma, kaip priminta šio sprendimo 37 punkte, šios direktyvos 17 straipsnis leidžia valstybėms narėms, siekiant užtikrinti nuostolių atlyginimą prekybos agentui atstovavimo sutarties galiojimo pasibaigimo atveju, pasirinkti iš dviejų sistemų, numatytų atitinkamai šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. Kadangi abiejų sistemų tikslas yra užtikrinti tokį nuostolių atlyginimą, jos turi būti suprantamos kaip apimančios tas pačias prielaidas, t. y. nuostolius, atitinkančius laikotarpį po atstovavimo sutarties pasibaigimo (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 19 d. Sprendimo CMR, C‑645/16, EU:C:2018:262, 28 punktą).

50

Dėl Direktyvos 86/653 17 straipsnio 3 dalies Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad prekybos agentas turi teisę į patirtos žalos atlyginimą, be kita ko, tuo atveju, kai ši žala atsirado dėl to, kad jo sutartiniai santykiai su atstovaujamuoju nutrūksta tokiomis sąlygomis, dėl kurių šis prekybos agentas negauna komisinių, kuriuos būtų gavęs vykdydamas sutartį, o atstovaujamasis gauna didelę naudą, susijusią su šio prekybos agento veikla ir (arba) tokiomis sąlygomis, kuriomis šis agentas negali susigrąžinti išlaidų ir sąnaudų, kurias patyrė vykdydamas sutartį pagal atstovaujamojo patarimą (2018 m. balandžio 19 d. Sprendimo CMR, C‑645/16, EU:C:2018:262, 27 punktas). Taigi ši 17 straipsnio 3 dalis taikoma būsimų komisinių, kurie būtų gauti, jei nebūtų nutraukta atstovavimo sutartis, atvejui.

51

Darytina išvada, kad Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalis taip pat turi apimti šį atvejį ir kad joje numatytas nuostolių atlyginimas tam tikromis joje apibrėžtomis sąlygomis turi apimti komisinius, kuriuos prekybos agentas būtų gavęs, jei atstovavimo sutartis hipotetiškai būtų vykdoma toliau.

52

Antra, šios nuostatos aiškinimas atsižvelgiant į šios direktyvos 7 ir 8 straipsnius taip pat patvirtina tokį aiškinimą. Iš tiesų 7 straipsnyje numatyta, kad prekybos agentas turi teisę gauti komisinį atlyginimą už prekybinius sandorius, kurie sudaryti komercinio atstovavimo sutarties galiojimo metu, tam tikromis šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Šios direktyvos 8 straipsnyje numatyta, kad prekybos agentas turi teisę gauti komisinį atlyginimą už prekybinius sandorius, sudarytus pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui, jeigu sandoris iš esmės turėjo būti sudarytas iki galiojimo pabaigos.

53

Šiomis aplinkybėmis, siekiant užtikrinti Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalies veiksmingumą, ją reikia aiškinti kaip apimančią kitokį atvejį, nei jau numatyti šios direktyvos 7 ir 8 straipsniuose. Taigi ši 17 straipsnio 2 dalis negali apimti situacijų, kai prekybos agentas negauna visų jam privalomų sumokėti komisinių, nes šios situacijos patenka į minėtos direktyvos 7 straipsnio taikymo sritį. Be to, jis negali būti aiškinamas kaip taikomas sandoriams, kurie turėjo būti sudaryti iki sutarties galiojimo pasibaigimo ir buvo sudaryti sutarčiai baigus galioti ir kuriems taikomas tos pačios direktyvos 8 straipsnis. Iš tiesų Direktyvos 86/653 7 ir 8 straipsniuose numatyti komisiniai dėl savo pobūdžio yra įgytos teisės ir jiems netaikomi šios direktyvos 17 ir 18 straipsniuose numatyti specialūs apribojimai ir reikalavimai.

54

Taigi Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalyje numatytas nuostolių atlyginimas neišvengiamai susijęs su komisiniais, kuriuos prekybos agentas būtų gavęs, jei atstovavimo sutartis hipotetiškai būtų tęsiama, už sandorius, sudarytus su naujais klientais, kuriuos jis surado atstovaujamajam, arba su klientais, su kuriais jis gerokai padidino verslo apimtį.

55

Trečia, reikia remtis 1996 m. liepos 23 d. Komisijos pateikta ataskaita dėl Tarybos direktyvos dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo 17 straipsnio taikymo (KOM(96) 364 galutinis) pagal Direktyvos 86/653 17 straipsnio 6 dalį, kurioje pateikiama išsami informacija apie faktinį nuostolių atlyginimo dydžio, numatyto šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje, apskaičiavimą ir kuria siekiama palengvinti vienodesnį šio 17 straipsnio aiškinimą (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 26 d. Sprendimo Semen, C‑348/07, EU:C:2009:195, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šioje ataskaitoje nurodyta, kad šis nuostolių atlyginimas atitinka naudą, kurią atstovaujamasis toliau gauna iš prekybos agento veiklos pasibaigus komercinio atstovavimo sutarčiai. Patikslinama, kad reikia atlyginti už atstovaujamajam sukurtą prestižą. Iš šių paaiškinimų matyti, kad minėtas nuostolių atlyginimas taip pat turi apimti komisinius, kuriuos prekybos agentas būtų gavęs hipotetiškai tęsiant šią atstovavimo sutartį už sandorius su naujais klientais, kuriuos jis surado atstovaujamajam, arba su klientais, su kuriais jis gerokai padidino verslo apimtį, vykdydamas šią sutartį.

56

Trečia, Direktyva 86/653 siekiami tikslai taip pat patvirtina tokį šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punkto aiškinimą. Taigi, kaip priminta šio sprendimo 36 punkte, šia direktyva siekiama apsaugoti prekybos agentus jiems bendraujant su atstovaujamaisiais, skatinti komercinių sandorių saugumą ir palengvinti prekybą tarp valstybių narių, suderinant jų teisines sistemas komercinio atstovavimo srityje.

57

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 86/653 17–19 straipsniais siekiama apsaugoti prekybos agentą pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui ir kad šiuo tikslu šioje direktyvoje nustatyta tvarka yra imperatyvaus pobūdžio. Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad negalimas bet koks minėtos direktyvos 17 straipsnio aiškinimas, kuris galėtų būti nenaudingas prekybos agentui (2018 m. balandžio 19 d. Sprendimo CMR, C‑645/16, EU:C:2018:262, 34 ir 35 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Jis taip pat nusprendė, kad šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad ja prisidedama prie prekybos agento apsaugos, todėl visapusiškai atsižvelgiama į jo nuopelnus vykdant jam pavestus sandorius (šiuo klausimu žr. žr. 2016 m. balandžio 7 d. Sprendimo Marchon GermanyC‑315/14, EU:C:2016:211, 33 punktą).

58

Kaip savo išvados 73 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, sąvokos „komisiniai, kuriuos prarado prekybos agentas“ apimtį susiaurinus iki sandorių, kurie jau buvo įvykdyti iki komercinio atstovavimo sutarties galiojimo pasibaigimo, iš prekybos agento galėtų būti atimta didelė pelno, kurį po pasibaigus sutarčiai atstovaujamasis gavo dėl šio prekybos agento atlikto darbo, dalis.

59

Taigi toks Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalies a punkto aiškinimas, pagal kurį nustatant nuostolių atlyginimo dydį neįtraukiami komisiniai, kuriuos prekybos agentas būtų gavęs hipotetiškai tęsiant atstovavimo sutartį už sandorius, kurie būtų sudaryti pasibaigus šios sutarties galiojimui su naujais klientais, kuriuos jis rado atstovaujamajam prieš pasibaigiant sutarties galiojimui, arba už sandorius, sudarytus po šio pasibaigimo su klientais, su kuriais jis gerokai padidino verslo apimtį iki šios sutarties galiojimo pasibaigimo, prieštarauja šios direktyvos tikslams.

60

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad į komisinius, kuriuos prekybos agentas būtų gavęs hipotetiškai tęsiant atstovavimo sutartį už sandorius, sudarytus pasibaigus šios atstovavimo sutarties galiojimui su naujais klientais, kuriuos jis surado atstovaujamajam prieš baigiantis sutarčiai, arba su klientais, su kuriais jis gerokai padidino verslo apimtį iki šio pasibaigimo, reikia atsižvelgti nustatant nuostolių atlyginimo dydį, numatytą šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje.

61

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad sumokėjus vienkartinius komisinius į nuostolių atlyginimo, numatyto šio 17 straipsnio 2 dalyje, apskaičiavimą neįtraukiami komisiniai, kuriuos prarado prekybos agentas dėl verslo sandorių su tokiais klientais, įvykdytų pasibaigus komercinio atstovavimo sutarčiai, su naujais klientais, kuriuos prekybos agentas surado atstovaujamajam iki pasibaigimo, arba su klientais, su kuriais agentas gerokai padidino verslo apimtį iki šio pasibaigimo.

62

Šiuo klausimu, kaip pažymėta šio sprendimo 39 punkte, pagal šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punkto antrą įtrauką iš esmės reikalaujama, kad nuostolių atlyginimo suma būtų apskaičiuota teisingai, atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes ir, be kita ko, į prekybos agento prarastus komisinius.

63

Darytina išvada, kad „komisiniai, kuriuos prarado prekybos agentas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, yra tik vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant nuostolių atlyginimo teisingumą. Taigi tam tikros rūšies komisinių, pavyzdžiui, vienkartinių komisinių, pasirinkimas negali kelti abejonių dėl minėtoje nuostatoje numatytos teisės į nuostolių atlyginimą. Priešingu atveju kiltų pavojus, kad bus apeitas šios teisės į nuostolių atlyginimą privalomas pobūdis, numatytas šios direktyvos 19 straipsnyje.

64

Šiuo atveju Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje yra mažai informacijos apie tai, ką apėmė vienkartiniai komisiniai, kuriuos ieškovas pagrindinėje byloje gavo pagal komercinio atstovavimo sutartį su O2 Czech Republic. Per teismo posėdį ši šalis vis dėlto nurodė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami vienkartiniai komisiniai atitinka fiksuotus atlyginimus pagal bet kokią naują sutartį, sudarytą su naujais ar esamais klientais tarpininkaujant ieškovui pagrindinėje byloje.

65

Jei taip yra, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ieškovo pagrindinėje byloje surasta ar išplėtota klientų grupė galėtų sukurti prestižą naujais sandoriais, dėl kurių atsirastų teisė į komisinius, jei atstovavimo sutartis nebūtų pasibaigusi. Tokiomis aplinkybėmis, kaip savo išvados 89 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, tokie vienkartiniai komisiniai neapima komisinių, kuriuos prarado prekybos agentas dėl atstovaujamojo verslo sandorių su tokiais klientais pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui.

66

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 86/653 17 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad sumokėjus vienkartinius komisinius į nuostolių atlyginimo, numatyto šio 17 straipsnio 2 dalyje, apskaičiavimą gali būti įtraukiami komisiniai, kuriuos prarado prekybos agentas dėl atstovaujamojo verslo sandorių su tokiais klientais, įvykdytų pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui su naujais klientais, kuriuos prekybos agentas surado atstovaujamajam iki pasibaigiant sutarčiai, arba su klientais, su kuriais agentas gerokai padidino verslo apimtį iki šio pasibaigimo, jei tie komisiniai atitiko fiksuotus atlyginimus pagal bet kokią naują sutartį, sudarytą su atstovaujamojo naujais ar esamais klientais tarpininkaujant prekybos agentui.

67

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: