–

Arkadiusz Szcześniak, atstovaujamo radcowie prawni R. Górski ir P. Pląska,

–

Bank M. SA, atstovaujamo radcowie prawni A. Cudna-Wagner ir G. Marzec, taip pat adwokaci B. Miąskiewicz ir M. Minkiewicz,

–

Rzecznik Praw Obywatelskich, atstovaujamo Zastępca Rzecznika Praw Obywatelskich M. Taborowski, radca prawny B. Wojciechowska ir adwokat G. Heleniak,

–

Rzecznik Finansowy, atstovaujamo Rzecznik Finansowy B. Pretkiel, padedamo radcowie prawni P. Tronowska ir M. Obroślak,

–

Prokurator Prokuratury Rejonowej Warszawa – Śródmieście w Warszawie, atstovaujamo M. Dejak, prokurator delegowany do Prokuratury Regionalnej w Warszawie, ir M. Dubowski, prokurator Okręgowy w Warszawie,

–

Przewodniczący Komisji Nadzoru Finansowego, atstovaujamos Finansinės priežiūros komisijos pirmininko J. Jastrzębski, K. Liberadzki ir radca prawny A. Tupaj-Cholewa,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir S. Żyrek,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos P. Barros da Costa, C. Chambel Alves, A. Cunha ir S. Fernandes,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos N. Ruiz García ir A. Szmytkowska,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies, taip pat veiksmingumo, teisinio saugumo ir proporcingumo principų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Arkadiusz Szcześniak (toliau – A.S.) ir Bank M. SA ginčą dėl ieškinio, kuriuo prašoma išieškoti reikalavimą, kylantį dėl lėšų panaudojimo pagal hipoteka užtikrintos paskolos sutartį, kuri turėjo būti pripažinta negaliojančia dėl to, kad nebegalėjo būti vykdoma pašalinus nesąžiningas sąlygas.

3

Direktyvos 93/13 10 ir 24 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„kadangi vartotojo apsauga būtų veiksmingesnė priėmus vienodas teisės normas nesąžiningų sąlygų atžvilgiu; <…>

<…>

kadangi valstybių narių teismai arba administracinės institucijos privalo disponuoti pakankamomis bei veiksmingomis priemonėmis apsisaugojant nuo nuolatinio nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais taikymo.“

4

Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

5

Minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.“

6

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1964 m. balandžio 23 d.Ustawa – Kodeks cywilny (Įstatymas dėl Civilinio kodekso) (1964 m. Dz. U., Nr. 16) (toliau – Civilinis kodeksas) 5 straipsnyje nustatyta:

„Teisė negali būti įgyvendinama pažeidžiant jos socialinį ir ekonominį tikslą ar visuomenės gyvenimo principus. Toks teisių turėtojo veiksmas ar neveikimas nelaikomas šios teisės įgyvendinimu ir jam apsauga netaikoma.“

7

Šio kodekso 222 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Savininkas gali reikalauti, kad asmuo, kuris faktiškai turi jam priklausantį daiktą, grąžintų jam šį daiktą, nebent šis asmuo turi teisę, kuria galima remtis prieš savininką, laikyti daiktą.“

8

Minėto kodekso 3581 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta:

„1.   Jeigu konkrečiai nenumatyta kitaip, kai prievolė nuo pat jos atsiradimo yra susijusi su pinigų suma, ji įvykdoma sumokant nominaliąją vertę.

2.   Sutartyje šalys gali nustatyti, kad piniginės prievolės dydis nustatomas atsižvelgiant į vertės vienetą, kuris nėra pinigai.

3.   Po prievolės atsiradimo iš esmės pasikeitus pinigų perkamajai galiai, teismas, atsižvelgęs į šalių interesus ir vadovaudamasis visuomenės gyvenimo taisyklėmis, gali pakeisti piniginės prievolės dydį ar įvykdymo tvarką, net jei tai buvo nustatyta teismo sprendimu ar sutartimi.

4.   Pardavėjas ar tiekėjas negali reikalauti pakeisti piniginės prievolės dydžio ar jos įvykdymo tvarkos, jei ji susijusi su jo įmonės veikla.“

9

To paties kodekso 361 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Atlyginti žalą privalantis asmuo atsako tik už įprastas žalą sukėlusių veiksmų ar neveikimo pasekmes.

2.   Laikantis pirma nustatytų apribojimų, jeigu teisės aktuose ar sutartyje nenumatyta kitaip, žalos atlyginimas apima nukentėjusiosios šalies patirtus nuostolius ir naudą, kurią ji būtų gavusi, jei žala nebūtų buvusi padaryta.“

10

Civilinio kodekso 3851 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Su vartotoju sudarytos sutarties sąlygos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, nėra jam privalomos, jeigu jose vartotojo teisės ir pareigos nustatomos nusižengiant gerai moralei ir šiurkščiai pažeidžiant jo interesus (neteisėtos sąlygos). Tai netaikoma sąlygoms, kuriose apibrėžiami pagrindiniai šalių įsipareigojimai, įskaitant kainą arba užmokestį, jeigu jos suformuluotos aiškiai.

2.   Jeigu pagal šio straipsnio 1 dalį sutarties sąlyga nėra privaloma vartotojui, šalims lieka privalomos likusios sutarties nuostatos.“

11

To paties kodekso 405 straipsnyje numatyta:

„Be teisinio pagrindo kito asmens sąskaita ekonominės naudos gavęs asmuo privalo grąžinti gautą naudą natūra, o jei tai neįmanoma, grąžinti jos vertę.“

12

Šio kodekso 410 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Pirmesnių straipsnių nuostatos taikomos, be kita ko, nepagrįstai gautos sumos atveju.

2.   Įsipareigojimai yra įvykdyti nepagrįstai, jeigu juos įvykdęs asmuo jokių įsipareigojimų apskritai neturėjo arba jų neturėjo asmeniui, kuriam juos įvykdė, arba jeigu išnyko įsipareigojimų vykdymo pagrindas, arba nebuvo pasiektas numatytas įsipareigojimų įvykdymo tikslas, arba jeigu teisės aktas, kuriuo buvo grindžiami įsipareigojimai, negaliojo ir po įsipareigojimų įvykdymo netapo galiojantys.“

13

2008 m. liepos 25 d. A.S. ir jo sutuoktinė E.S. su Bank M. sudarė 329707,24 Lenkijos zlotų (PLN) (apie 73000 EUR) dydžio hipoteka užtikrintos paskolos su kintamąja palūkanų norma sutartį 336 mėnesių laikotarpiui (toliau – hipoteka užtikrintos paskolos sutartis). Dėl šios sutarties sąlygų nebuvo atskirai derėtasi. Paskola buvo indeksuota Šveicarijos frankais (CHF), sutartyje numatant, kad mėnesinės paskolos įmokos turi būti mokamos Lenkijos zlotais po konvertavimo pagal Šveicarijos frankų pardavimo kursą, paskelbtą Bank M. užsienio valiutų kursų lentelėje, galiojusioje kiekvienos mėnesinės įmokos mokėjimo termino dieną. 2011 m. rugsėjo 6 d. sudarius papildomą susitarimą A.S. ir E.S. buvo suteikta galimybė mėnesines šios paskolos įmokas mokėti tiesiogiai Šveicarijos frankais.

14

2021 m. gegužės 31 d. pareikštu ieškiniu A.S. pareikalavo, kad Bank M. sumokėtų 3660,76 PLN (apie 800 EUR) ir įstatyme nustatyto dydžio delspinigius, skaičiuojamus nuo 2021 m. birželio 8 d. iki sumokėjimo dienos. Grįsdamas savo ieškinį A.S. teigė, kad hipoteka užtikrintos paskolos sutartyje yra nesąžiningų sąlygų, dėl kurių ji negalioja, taigi Bank M. gavo mėnesines paskolos įmokas be jokio teisinio pagrindo.

15

A.S. teigimu, nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. naudodamasis 7769,06 PLN (apie 1700 EUR) mėnesinių įmokų suma, sumokėta nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2011 m. rugsėjo mėn., Bank M. gavo 7321,51 PLN (apie 1600 EUR) pelno. Todėl A.S. pareikalavo, kad Bank M. jam sumokėtų pusę šios sumos, t. y. 3660,76 PLN (apie 800 EUR), o kitą pusę – jo sutuoktinei E.S., kuri nėra pagrindinės bylos šalis.

16

2021 m. liepos 1 d. pateiktame atsiliepime į ieškinį Bank M. prašė atmesti A.S. ieškinį, jame teigė, kad hipoteka užtikrintos paskolos sutartis neturi būti pripažinta negaliojančia, nes joje nebuvo nesąžiningų sąlygų, ir kad bet kuriuo atveju, jei minėta sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia, tik Bank M., o ne A.S. galėtų pareikšti skolinį reikalavimą už naudojimąsi paskolos suma be teisinio pagrindo.

17

Sąd Rejonowy dla Warszawy – Śródmieścia w Warszawie (Varšuvos miesto centro apylinkės teismas, Lenkija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pažymėjo, kad A.S. ginčijo hipoteka užtikrintos paskolos sutarties 2 straipsnio 2 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, pagal kurias Šveicarijos frankų konvertavimas į Lenkijos zlotus ir pastarųjų konvertavimas į Šveicarijos frankus, kiek tai susiję su pagrindine paskolos suma ir mėnesinėmis paskolos įmokomis, atliekamas taikant Bank M. nustatytą keitimo kursą (vadinamosios „konvertavimo“ sąlygos).

18

Tas teismas paaiškino, pirma, kad tokias konvertavimo sąlygas, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, Lenkijos teismai vieningai laiko neteisėtomis sutarties sąlygomis ir kad jos buvo įtrauktos į Urząd Ochrony Konkurencji i Konsumentów (Konkurencijos ir vartotojų apsaugos tarnyba, Lenkija) pirmininko tvarkomą neteisėtų sąlygų registrą.

19

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad nacionalinėje jurisprudencijoje dar nėra vieningos nuomonės dėl tokių hipoteka užtikrintos paskolos sutarties nesąžiningų konvertavimo sąlygų buvimo poveikio. Vis dėlto nuo tada, kai 2019 m. spalio 3 d. buvo priimtas Sprendimas Dziubak (C‑260/18, EU:C:2019:819), nacionalinėje jurisprudencijoje aiškiai ėmė vyrauti pozicija, kad dėl tokių sąlygų įtraukimo į paskolos sutartį ši sutartis tampa negaliojanti.

20

Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia pagal nacionalinę teisę pasekmių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad negaliojančia pripažinta sutartis laikoma niekada nesudaryta (negaliojanti ex tunc). Jeigu šalys atliko tam tikrus mokėjimus pagal šią sutartį, jos gali reikalauti juos grąžinti kaip nepagrįstai gautą naudą.

21

Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, jog, pirma, bankas gali reikalauti, kad paskolos gavėjas grąžintų jam suteiktos paskolos pagrindinę sumą, ir, antra, paskolos gavėjas gali reikalauti, kad bankas grąžintų pervestas mėnesines paskolos įmokas ir banko nustatytus mokesčius. Minėtas teismas patikslino, kad kiekviena šalis taip pat gali reikalauti sumokėti įstatyme nustatyto dydžio delspinigius, skaičiuojamus nuo prašymo sumokėti pateikimo dienos.

22

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžė, kad nacionalinė jurisprudencija nėra vienoda, kiek tai susiję su klausimu, ar negaliojančios paskolos sutarties šalys gali reikalauti sumokėti ne tik šio sprendimo 21 punkte išvardytas sumas, bet ir kitas sumas dėl lėšų panaudojimo tam tikrą laikotarpį be teisinio pagrindo. Teisiniai pagrindai, kuriais šalys dažniausiai remiasi grįsdamos tokius reikalavimus, yra nepagrįstas praturtėjimas ir nepagrįstai gautos naudos grąžinimas.

23

To teismo teigimu, atsižvelgdamas į Direktyvą 93/13, Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl negaliojančia pripažintos paskolos sutarties šalių galimybės reikalauti grąžinti ne tik sumas, kurias jos atitinkamai sumokėjo pagal šią sutartį.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas manė, kad joks banko reikalavimas, išskyrus vartotojui pervestos sumos grąžinimą (ir prireikus įstatyme nustatytus delspinigius, skaičiuojamus nuo prašymo sumokėti pateikimo dienos), negali būti priimtas nepažeidžiant Direktyva 93/13 siekiamų tikslų. To teismo teigimu, kadangi paskolos sutarties negaliojimą lėmė banko, kuris taikė nesąžiningas sąlygas, veiksmai, jam turi būti užkirstas kelias gauti pelno dėl tokių veiksmų, kurie prieštarauja ne tik Direktyvai 93/13, bet ir sąžiningumo bei geros moralės reikalavimams. Pelno suteikimas pardavėjams ar tiekėjams, kurie taikė nesąžiningas sąlygas, taip pat prieštarautų būtinybei išsaugoti Direktyvoje 93/13 numatyto tokių sąlygų draudimo atgrasomąjį poveikį.

25

Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pritarus tokiam sprendimui, vartotojas, sužinojęs apie nesąžiningos sąlygos buvimą, pasirinktų toliau vykdyti sutartį, užuot gynęs savo teises, nes dėl sutarties negaliojimo jam galėtų kilti neigiamų finansinių pasekmių, pavyzdžiui, sumokėti atlygį už pasinaudojimą gauta pinigų suma.

26

Vis dėlto, kiek tai susiję su vartotoju, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad vartotojo galimybė reikalauti sumokėti ne tik bankui pervestas mėnesines įmokas ir galbūt įstatyme nustatytus delspinigius, skaičiuojamus nuo prašymo sumokėti pateikimo dienos, taip pat mokesčius, komisinį atlyginimą ir draudimo įmokas, neatrodo prieštaraujanti veiksmingumo principui.

27

Bet, to teismo teigimu, jeigu vartotojams būtų leidžiama reikalauti, kad pardavėjai ar tiekėjai sumokėtų tokias sumas už pasinaudojimą mėnesinių įmokų suma be teisinio pagrindo, tai reikštų, kad pardavėjams ar tiekėjams būtų skirta neproporcinga sankcija.

28

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad galimi tokių vartotojų reikalavimų teisiniai pagrindai yra labai panašūs, todėl nebūtų pateisinama suteikti galimybės tuo pačiu metu pareikšti tiek daug reikalavimų, rizikuojant pažeisti proporcingumo principą. Minėto teismo teigimu, suteikus tokią galimybę taip pat būtų pažeistas teisinio saugumo principas, kuris turi būti suprantamas taip, kad jei visa paskolos sutartis būtų pripažinta negaliojančia, abi šalys privalėtų grąžinti visas pagal šią sutartį gautas pinigų sumas, išskyrus bet kokius kitus reikalavimus.

29

Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy dla Warszawy – Śródmieścia w Warszawie (Varšuvos miesto centro apylinkės teismas, Lenkija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 93/13 <…> 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, taip pat veiksmingumo, teisinio saugumo ir proporcingumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos teismams draudžiama nacionalines nuostatas aiškinti taip, kad pripažinus, jog banko ir vartotojo sudaryta paskolos sutartis dėl joje esančių nesąžiningų sąlygų negalioja ex tunc, šalys, be reikalavimo grąžinti pagal šią sutartį sumokėtas sumas (bankas – pagrindinės paskolos sumą, vartotojas – mėnesines įmokas, mokesčius, komisinį atlyginimą ir draudimo įmokas) ir sumokėti įstatyme nustatytus delspinigius, skaičiuojamus nuo prašymo sumokėti pateikimo dienos, gali reikšti bet kokius kitus reikalavimus (įskaitant dėl atlygio, žalos ar išlaidų atlyginimo arba sumokėtų sumų indeksavimo), remdamosi tuo, kad:

30

Generaliniam advokatui pateikus išvadą, Bank M. 2023 m. kovo 10 d. ir 2023 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktais dokumentais paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį.

31

Grįsdamas savo prašymą Bank M. teigia, kad, pirma, generalinio advokato išvada, visų pirma 17, 19, 28, 29, 61, 62 ir 66 punktuose pateiktos jo pastabos, neleidžia suprasti pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo reikalavimų apimties, o tai trukdo teisingai taikyti proporcingumo ir veiksmingumo principus.

32

Antra, Bank M. abejoja, ar hipoteka užtikrintos paskolos sutartis Lenkijoje sudarę vartotojai galėtų atsidurti palankesnėje padėtyje nei vartotojai, sudarę tokią paskolos sutartį kitoje valstybėje narėje, tuo atveju, jei jie gautų teisę pareikšti bankui ne tik reikalavimus dėl mėnesinių įmokų ir administracinių mokesčių grąžinimo, bet ir kitus reikalavimus.

33

Trečia, Bank M. prieštarauja dėl tam tikrų generalinio advokato išvadoje pateiktų pastabų.

34

Galiausiai, ketvirta, Bank M. teigia, jog reikia atnaujinti žodinę proceso dalį, kad Teisingumo Teismas galėtų paaiškinti 2023 m. kovo 21 d. Sprendimo Mercedes-Benz Group (Transporto priemonių su valdikliais gamintojų atsakomybė) (C‑100/21, EU:C:2023:229) poveikį pagrindinei bylai.

35

Šiuo klausimu primintina, kad, pirma, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Procedūros reglamente šio statuto 23 straipsnyje nurodytiems suinteresuotiesiems asmenims nenumatyta galimybės pateikti pastabų dėl generalinio advokato išvados (2023 m. kovo 21 d. Sprendimo Mercedes-Benz Group (Transporto priemonių su valdikliais gamintojų atsakomybė), C‑100/21, EU:C:2023:229, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Antra, pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinis advokatas viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikia motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis privalo dalyvauti. Teisingumo Teismo nesaisto nei generalinio advokato išvada, nei ją grindžiantys motyvai. Taigi suinteresuotojo asmens nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės proceso dalies atnaujinimą (2023 m. kovo 21 d. Sprendimo Mercedes-Benz Group (Transporto priemonių su valdikliais gamintojų atsakomybė), C‑100/21, EU:C:2023:229, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Tiesa, pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti pradėti ar atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas Teisingumo Teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.

38

Vis dėlto nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas pažymi, kad turi visą būtiną informaciją sprendimui priimti ir kad ši byla neturi būti nagrinėjama remiantis argumentais, dėl kurių suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės. Galiausiai pasakytina, kad dviejuose šio sprendimo 30 punkte nurodytuose prašymuose atnaujinti žodinę proceso dalį nepateikta jokios naujos aplinkybės, galinčios turėti lemiamos įtakos sprendimui, kurį Teisingumo Teismas turi priimti šioje byloje.

39

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, mano, kad nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.

40

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas nurodė, kad jo Teisingumo Teismui pateiktas klausimas yra priimtinas, nes susijęs tiek su vartotojo, tiek su banko reikalavimais, tuo atveju, jei hipotekos paskolos sutartis būtų pripažinta negaliojančia, o šis teismas nagrinėja tik vartotojo pateiktą ieškinį.

41

Primintina, kad, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimui, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar reikia pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Taigi iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2022 m. spalio 13 d. Sprendimo Baltijas Starptautiskā Akadēmija ir Stockholm School of Economics in Riga, C‑164/21 ir C‑318/21, EU:C:2022:785, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Su Sąjungos teise susijusiems prejudiciniams klausimams taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus, arba problema yra hipotetinė (2022 m. spalio 13 d. Sprendimo Baltijas Starptautiskā Akadēmija ir Stockholm School of Economics in Riga, C‑164/21 ir C‑318/21, EU:C:2022:785, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Nagrinėjamu atveju, kadangi dalis prejudicinio klausimo susijusi su pardavėjo ar tiekėjo reikalavimais vartotojui, o šioje byloje prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimo dieną Bank M. nebuvo pareiškęs jokio reikalavimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog šios prejudicinio klausimo dalies priimtinumą pateisina, pirma, tai, kad sutarties pripažinimas negaliojančia ex tunc reiškia kiekvienos iš sutarties šalių nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimą, todėl atsakymas į visą prejudicinį klausimą yra būtinas, kad būtų galima nuspręsti dėl galimų išimčių, kurias pardavėjas ar tiekėjas ketintų nurodyti siekdamas užginčyti vartotojo reikalavimą.

44

Antra, šis teismas informuoja Teisingumo Teismą, kad, remiantis nacionalinių teismų jurisprudencijoje pateiktu aiškinimu, jei abi sutarties šalys nepagrįstai suteikė tokio paties pobūdžio naudą ir ta nauda atsiranda iš tų pačių teisinių santykių, tik ta šalis, kuri gavo didžiausią naudą, gali būti laikoma nepagrįstai praturtėjusia. Taigi pagrindinėje byloje minėtas teismas bet kuriuo atveju privalo išnagrinėti abiejų sutarties šalių reikalavimų pagrįstumą.

45

Galiausiai, trečia, tas pats teismas mano, kad atsakymo į visą prejudicinį klausimą nepateikimas pakenktų atgrasomajam Direktyvos 93/13 poveikiui, nes Lenkijoje veikiantys bankai viešai grasina vartotojams rimtomis pasekmėmis, jei šie nuspręstų kreiptis į teismą dėl hipoteka užtikrintos paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia todėl, kad šie pardavėjai ar tiekėjai vartotojams reiškia pretenzijas, susijusias su pasinaudojimu jų paskolintais pinigais be sutartinio pagrindo.

46

Be to, per 2022 m. spalio 12 d. Teisingumo Teisme vykusį posėdį Bank M. informavo Teisingumo Teismą, kad pradėjo atskirą procesą, kuriame reikalavo kompensacijos iš A.S. už naudojimąsi paskolintais pinigais be sutartinio pagrindo. Tačiau tos bylos nagrinėjimas yra sustabdytas, kol bus užbaigtas šis procesas Teisingumo Teisme.

47

Nagrinėjamu atveju, kaip savo išvados 31–33 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, ši byla nepatenka nė į vieną iš šio sprendimo 42 punkte išvardytų situacijų, kai gali būti paneigta prejudicinio klausimo svarbos prezumpcija. Iš Teisingumo Teismui pateiktų paaiškinimų, apibendrintų šio sprendimo 43–46 punktuose, matyti, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas tiek, kiek jis susijęs su banko reikalavimais dėl kompensacijos, apimančios ne tik pagrindinės sumos grąžinimą tuo atveju, kai hipoteka užtikrintos paskolos sutartis negalioja, siejasi su pagrindinės bylos dalyku, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui prireikus gali tekti nagrinėti tokius reikalavimus savo iniciatyva. Be to, Teisingumo Teismas turi informacijos apie teisines ir faktines aplinkybes, būtinas naudingai atsakyti į pateiktą klausimą. Taigi pateiktas klausimas yra priimtinas.

48

Be to, reikia priminti, kad nacionalinis teismas, remdamasis nacionalinėmis procesinėmis normomis ir atsižvelgdamas į teisingumo civilinėse bylose principą, turi objektyviai ir išsamiai nurodyti šalims teisines pasekmes, kurių gali kilti panaikinus nesąžiningą sąlygą, neatsižvelgiant į tai, ar joms atstovauja profesionalus atstovas (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 97 punktas).

49

Tokia informacija ypač svarbi tuo atveju, kai nesąžiningos sąlygos netaikymas gali lemti visos sutarties pripažinimą negaliojančia, nes vartotojui gali būti pateikti reikalavimai taikyti restituciją (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 98 punktą).

50

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamas ginčas susijęs būtent su teisinėmis pasekmėmis, kurių gali kilti panaikinus visą hipoteka užtikrintos paskolos sutartį dėl to, kad ji nebegali būti vykdoma panaikinus nesąžiningas sąlygas, todėl atsakymas į prejudicinio klausimo dalį, susijusią su pardavėjo ar tiekėjo reikalavimais vartotojui, yra būtinas tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų įvykdyti savo pareigą informuoti A.S. apie tokias pasekmes.

51

Be to, Bank M. tvirtino, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į šį klausimą, nes jis susijęs su sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmėmis, kurios reglamentuojamos ne Direktyvoje 93/13, o įvairiose nacionalinės teisės nuostatose, kurių aiškinimas priklauso išimtinei nacionalinių teismų kompetencijai.

52

Šiuo klausimu nors neginčijama, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą neturi aiškinti nacionalinės teisės nuostatų ir nuspręsti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aiškinimas yra teisingas, nes toks aiškinimas iš tiesų priklauso išimtinei nacionalinių teismų kompetencijai (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 3 d. Sprendimo UniCredit Leasing, C‑242/18, EU:C:2019:558, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), vis dėlto, kaip savo išvados 35 punkte nurodė generalinis advokatas, prejudicinis klausimas susijęs ne su Lenkijos teisės aiškinimu, o su Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies bei veiksmingumo, teisinio saugumo ir proporcingumo principų aiškinimu.

53

Taigi Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į pateiktą klausimą ir jis yra priimtinas.

54

Pagal suformuotą jurisprudenciją Direktyvoje 93/13 nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojas yra mažiau palankioje padėtyje nei pardavėjas ar tiekėjas tiek atsižvelgiant į derybines galias, tiek į turimos informacijos lygį, todėl jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Abanca Corporación Bancaria et Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, EU:C:2019:250, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

55

Dėl tokios mažiau palankios padėties Direktyvoje 93/13 valstybėms narėms įtvirtinta pareiga numatyti mechanizmą, užtikrinantį galimybę patikrinti bet kurios atskirai neaptartos sutarties sąlygos galimą nesąžiningumą. Šiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas, remdamasis Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnyje įtvirtintais kriterijais, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, tokia sąlyga atitinka šioje direktyvoje įtvirtintus sąžiningumo, pusiausvyros ir skaidrumo reikalavimus (2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, EU:C:2019:250, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

56

Atsižvelgiant į su vartotojų apsauga susijusio viešojo intereso pobūdį ir svarbą, Direktyvoje 93/13, kaip matyti iš jos 7 straipsnio 1 dalies, siejamos su šios direktyvos 24 konstatuojamąja dalimi, reikalaujama, kad valstybės narės numatytų pakankamas ir veiksmingas priemones, užkertančias kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui pardavėjų ar tiekėjų su vartotojais sudaromose sutartyse. Tam nacionaliniai teismai turi netaikyti nesąžiningų sąlygų, kad jos nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, nebent šis tam prieštarautų (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir šiuo klausimu 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo D.B.P. ir kt. (Užsienio valiuta išreikšta ir hipoteka užtikrinta paskola), C‑80/21–C‑82/21, EU:C:2022:646, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57

Darytina išvada, kad nesąžininga pripažinta sutarties sąlyga iš principo turi būti laikoma niekuomet neegzistavusia, todėl ji negali sukurti padarinių vartotojui. Taigi teismo konstatavimas, kad tokia sąlyga yra nesąžininga, iš principo turi lemti vartotojo faktinės ir teisinės situacijos, kurioje jis būtų, jeigu nebūtų minėtos sąlygos, atkūrimą (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 61 punktas).

58

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas patikslino, kad nacionalinio teismo pareiga netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, pagal kurią privaloma mokėti sumas, kurios, kaip paaiškėja, yra nepagrįstos, iš principo reiškia atitinkamą tų pačių sumų restitucinį poveikį, nes nesant tokio poveikio būtų galima nepaisyti atgrasomojo poveikio, kurį Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi, siejama su jos 7 straipsnio 1 dalimi, siekiama daryti tais atvejais, kai pripažįstama, kad vartotojų ir pardavėjų ar tiekėjų sutartyse yra nesąžiningų sąlygų (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 62 ir 63 punktus).

59

Taip pat reikia priminti, kad pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad valstybės narės numatytų, jog nesąžiningos sąlygos nebūtų privalomos vartotojui „taip, kaip numatyta pagal jų nacionalinėje teisėje nustatytas sąlygas“ (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

60

Vis dėlto, nacionalinis teisinis Direktyvoje 93/13 vartotojams garantuojamos apsaugos reglamentavimas negali pakeisti šios apsaugos apimties, taigi ir jos turinio, ir taip sumenkinti šios apsaugos veiksmingumo sustiprinimo, kurio Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė priimdamas vienodas teisės normas dėl nesąžiningų sąlygų, kaip nurodyta Direktyvos 93/13 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 65 punktas).

61

Taigi pažymėtina, kad nors valstybės narės savo nacionalinėje teisėje turi nustatyti taisykles, kurias taikant konstatuojamas nesąžiningas sutartyje įtvirtintos sąlygos pobūdis ir kyla konkrečių šio konstatavimo pasekmių, vis dėlto toks konstatavimas turi leisti atkurti teisinę ir faktinę padėtį, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios nesąžiningos sąlygos, visų pirma suteikiant teisę susigrąžinti tai, ką jo nenaudai pardavėjas ar tiekėjas nepagrįstai įgijo pagal minėtą nesąžiningą sąlygą (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 66 punktas).

62

Prejudicinį klausimą reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šias pastabas.

63

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar, kiek tai susiję su visos hipoteka užtikrintos paskolos sutarties pripažinimu negaliojančia dėl to, kad ji nebegali būti vykdoma panaikinus nesąžiningas sąlygas, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip:

64

Reikia konstatuoti, kad Direktyvoje 93/13 nėra aiškiai reglamentuotos pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytos sutarties negaliojimo pasekmės po to, kai iš jos pašalinamos nesąžiningos sąlygos, kaip savo išvados 44 punkte pažymėjo generalinis advokatas. Todėl valstybės narės turi nustatyti tokio konstatavimo pasekmes, turint omenyje, kad šiuo klausimu jų nustatytos taisyklės turi būti suderinamos su Sąjungos teise, visų pirma su šia direktyva siekiamais tikslais.

65

Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 57 punkte, „nesąžininga“ pripažinta sutarties sąlyga iš principo turi būti laikoma niekada neegzistavusia, todėl ji negali turėti poveikio vartotojui. Taigi teismo konstatavimas, kad tokia sąlyga yra nesąžininga, iš principo turi leisti atkurti teisinę ir faktinę padėtį, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios nesąžiningos sąlygos, visų pirma suteikiant teisę susigrąžinti tai, ką jo nenaudai pardavėjas ar tiekėjas nepagrįstai įgijo pagal minėtą nesąžiningą sąlygą (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 31 d. Sprendimo Lombard Lízing, C‑472/20, EU:C:2022:242, 50 ir 55 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

66

Kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 58 punkte nurodytos jurisprudencijos, nesant tokio poveikio būtų galima nepaisyti atgrasomojo poveikio, kurį Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi, siejama su jos 7 straipsnio 1 dalimi, siekiama daryti tais atvejais, kai pripažįstama, kad vartotojų ir pardavėjų ar tiekėjų sutartyse yra nesąžiningų sąlygų, panašų restitucinį poveikį reikia pripažinti tuomet, kai dėl vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytos sutarties nesąžiningų sąlygų negaliojančiomis pripažįstamos ne tik šios sąlygos, bet ir visa ši sutartis.

67

Be to, iš Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos 24 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad šia direktyva taip pat siekiama atgrasyti pardavėjus ar tiekėjus nuo nesąžiningų sąlygų naudojimo sutartyse su vartotojais.

68

Darytina išvada, kad tai, ar nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios hipoteka užtikrintos paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia dėl nesąžiningų sąlygų praktines pasekmes, suderinamos su Sąjungos teise, priklauso nuo to, ar pagal šias normas, pirma, leidžiama atkurti teisinę ir faktinę padėtį, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios sutarties, ir, antra, ar pagal jas nepažeidžiamas atgrasomasis poveikis, kurio siekiama Direktyva 93/13.

69

Nagrinėjamu atveju, pirma, kalbant apie vartotojo galimybę hipoteka užtikrintos paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia atveju reikšti reikalavimus ne tik dėl pagal šią sutartį sumokėtų mėnesinių įmokų ir mokesčių grąžinimo, taip pat prireikus dėl įstatyme nustatytų delspinigių, skaičiuojamų nuo prašymo sumokėti pateikimo dienos, sumokėjimo, neatrodo, kad tokia galimybė pakenktų šio sprendimo 68 punkte nurodytiems tikslams, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

70

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas jo nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi išnagrinėti, ar pagal atitinkamas nacionalinės teisės normas leidžiama atkurti teisinę ir faktinę padėtį, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios sutarties.

71

Dėl Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalimi siekiamo atgrasomojo poveikio reikia pažymėti, kad šio sprendimo 69 punkte nurodyta galimybė gali atgrasyti pardavėjus ar tiekėjus nuo nesąžiningų sąlygų įtraukimo į su vartotojais sudaromas sutartis, nes tokių sąlygų, dėl kurių visa sutartis tampa negaliojanti, įtraukimas gali sukelti finansinių pasekmių, susijusių ne tik su vartotojo sumokėtų sumų grąžinimu ir prireikus delspinigių sumokėjimu.

72

Reikia pridurti, kad tokių kompetentingo teismo priimtų priemonių, kaip nurodytos šio sprendimo 69 punkte, negalima laikyti prieštaraujančiomis teisinio saugumo principui, nes jomis praktiškai įgyvendinamas Direktyvoje 93/13 nustatytas nesąžiningų sąlygų draudimas.

73

Be to, pagal proporcingumo principą, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, reikalaujama, kad šią teisę įgyvendinančios nacionalinės teisės normos neviršytų to, kas būtina siekiamiems tikslams pasiekti (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Aziz, C‑415/11, EU:C:2013:164, 74 punktą ir 2022 m. gruodžio 8 d. Sprendimo BTA Baltic Insurance Company, C‑769/21, EU:C:2022:973, 34 punktą). Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas pagrindinės bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar ir kiek vartotojo reikalavimų, kaip antai nurodytų šio sprendimo 69 punkte, patenkinimas viršija tai, kas būtina šio sprendimo 68 punkte nurodytiems tikslams pasiekti.

74

Darytina išvada, kad, kiek tai susiję su visos hipoteka užtikrintos paskolos sutarties pripažinimu negaliojančia dėl to, kad ji nebegali būti vykdoma panaikinus joje įtvirtintas nesąžiningas sąlygas, pagal Direktyvą 93/13 nedraudžiama nacionalinės teisės aiškinti taip, kad vartotojas turi teisę reikalauti iš kredito įstaigos kompensacijos, apimančios ne tik pagal šią sutartį sumokėtų mėnesinių įmokų ir mokesčių gražinimą, taip pat įstatyme nustatytų delspinigių, skaičiuojamų nuo prašymo sumokėti pateikimo dienos, sumokėjimą, su sąlyga, kad laikomasi Direktyvos 93/13 tikslų ir proporcingumo principo.

75

Antra, dėl pardavėjo ar tiekėjo reikalavimų vartotojui reikia pažymėti, kad, kaip ir vartotojo galimybė reikšti reikalavimus, kylančius iš hipoteka užtikrintos paskolos sutarties negaliojimo, tokie reikalavimai gali būti priimtini, tik jeigu jie nekenkia šio sprendimo 68 punkte nurodytiems tikslams.

76

Vis dėlto jeigu kredito įstaigai būtų suteikta teisė reikalauti iš vartotojo kompensacijos, apimančios ne tik pagal šią sutartį sumokėtos sumos grąžinimą ir prireikus delspinigius, tai galėtų paneigti Direktyva 93/13 siekiamą atgrasomąjį poveikį, kaip savo išvados 60 punkte pažymėjo generalinis advokatas.

77

Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę patikslinti, kad jei nacionaliniam teismui būtų leidžiama keisti tokioje sutartyje įtvirtintų nesąžiningų sąlygų turinį, tokia galimybė galėtų kliudyti siekti Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nurodyto ilgalaikio tikslo. Ši galimybė prisidėtų prie atgrasomojo poveikio, kurį pardavėjams ar tiekėjams sukelia visiškas nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojui, panaikinimo, nes jiems ir toliau rūpės naudoti tokias sąlygas, žinant, kad net jeigu jos bus pripažintos negaliojančiomis, nacionalinis teismas galės papildyti sutartį, kiek būtina, kad taip užtikrintų šių pardavėjų ar tiekėjų interesus (2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Banco Español de Crédito, C‑618/10, EU:C:2012:349, 69 punktas).

78

Be to, nacionalinės teisės aiškinimas, pagal kurį kredito įstaiga turi teisę reikalauti iš vartotojo kompensacijos, apimančios ne tik pagal šią sutartį sumokėtos pinigų sumos grąžinimą, taigi ir gauti atlygį už tai, kad vartotojas naudojasi šia pinigų suma, padėtų panaikinti atgrasomąjį poveikį, kurį pardavėjams ar tiekėjams turi minėtos sutarties pripažinimas negaliojančia.

79

Be to, Direktyva 93/13 vartotojams suteikiamos apsaugos veiksmingumui būtų pakenkta, jei jie, kai remiasi iš šios direktyvos kylančiomis teisėmis, susidurtų su rizika, kad teks mokėti tokią kompensaciją. Kaip savo išvados 61 punkte pažymėjo generalinis advokatas, dėl tokio aiškinimo galėtų susidaryti situacijų, kai vartotojui būtų naudingiau toliau vykdyti sutartį, kurioje yra nesąžininga sąlyga, o ne pasinaudoti teisėmis, kurias jis turi pagal minėtą direktyvą.

80

Šio motyvo negali paneigti Bank M. argumentai, kad, nesant pardavėjų ar tiekėjų galimybės prašyti kompensacijos, apimančios ne tik pagal šią sutartį sumokėtos pinigų sumos grąžinimą ir prireikus delspinigius, vartotojai gautų „nemokamą“ paskolą. Minėto motyvo taip pat negali paneigti Bank M. ir Przewodniczący Komisji Nadzoru Finansowego (Finansų priežiūros komisijos pirmininkas, Lenkija) argumentai, kad finansų rinkų stabilumui kiltų grėsmė, jeigu bankai negalėtų iš vartotojų reikalauti tokios kompensacijos.

81

Šiuo klausimu, pirma, remiantis principu nemo auditur propriam turpitudinem allegans (niekas negali remtis savo paties kalte), negalima sutikti nei su tuo, kad šalis dėl savo neteisėto elgesio gauna ekonominės naudos, nei su tuo, kad jai būtų kompensuota už dėl tokio elgesio atsiradusius nepatogumus.

82

Nagrinėjamu atveju, kaip savo išvados 58 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, galimas hipoteka užtikrintos paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia yra Bank M. nesąžiningų sąlygų taikymo pasekmė. Todėl jam negali būti kompensuojama už pelno, analogiško tam, kurį jis tikėjosi gauti pagal minėtą sutartį, praradimą.

83

Antra, kaip savo išvados 63 punkte nurodė generalinis advokatas, argumentas dėl finansų rinkų stabilumo neturi reikšmės aiškinant Direktyvą 93/13, kuria siekiama apsaugoti vartotojus. Be to, negalima leisti, kad pardavėjai ar tiekėjai galėtų apeiti Direktyvos 93/13 tikslus, kurių siekiama motyvuojant finansų rinkų stabilumo išsaugojimu. Iš tiesų bankai turi organizuoti savo veiklą taip, kad atitiktų šią direktyvą.

84

Taigi, kiek tai susiję su visos hipoteka užtikrintos paskolos sutarties pripažinimu negaliojančia dėl to, kad ji nebegali būti vykdoma panaikinus joje įtvirtintas nesąžiningas sąlygas, pagal Direktyvą 93/13 draudžiamas toks nacionalinės teisės aiškinimas, pagal kurį kredito įstaiga turi teisę iš vartotojo reikalauti kompensacijos, apimančios ne tik pagal šią sutartį sumokėtos pinigų sumos grąžinimą ir įstatyme nustatytų delspinigių, skaičiuojamų nuo prašymo sumokėti pateikimo dienos, sumokėjimą.

85

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad, kiek tai susiję su visos hipoteka užtikrintos paskolos sutarties pripažinimu negaliojančia dėl to, kad ji nebegali būti vykdoma panaikinus nesąžiningas sąlygas, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip:

86

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

Kiek tai susiję su visos hipoteka užtikrintos paskolos sutarties pripažinimu negaliojančia dėl to, kad ji nebegali būti vykdoma panaikinus nesąžiningas sąlygas,

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinamos taip: