–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir R. Kanitz,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Azema, L. Grønfeldt ir G. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 33 straipsnio 2 dalies d punkto, siejamo su jos 2 straipsnio q punktu, išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SI, TL, ND, VH, YT ir HN ginčą su Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinė Respublika) dėl Bundesamt für Migration und Flüchtlinge – Außenstelle Boostedt (Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba, Boostedt padalinys, toliau – Tarnyba) sprendimo, kuriuo jų tarptautinės apsaugos prašymai buvo atmesti kaip nepriimtini, teisėtumo.

3

Prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo (Nr. 22) dėl Danijos pozicijos (toliau – Protokolas dėl Danijos pozicijos) 1 ir 2 straipsniuose nustatyta:

„1 straipsnis

Danija nedalyvauja Tarybos darbe nustatant priemones pagal [SESV] III dalies V antraštinę dalį. Tarybos sprendimams, kurie priimami vieningai, būtinas vieningas Tarybos narių, išskyrus Danijos Vyriausybės atstovo, pritarimas.

Taikant šį straipsnį, kvalifikuota balsų dauguma apibrėžiama pagal [SESV] 238 straipsnio 3 dalį.

2 straipsnis

Danijai nėra privalomos ar taikomos jokios [SESV] III dalies V antraštinės dalies nuostatos, jokia pagal šią antraštinę dalį priimta priemonė, jokia pagal šią antraštinę dalį [Europos] Sąjungos sudaryto tarptautinio susitarimo nuostata ir joks Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas, aiškinantis bet kurią tokią nuostatą ar priemonę arba bet kurią pagal tą antraštinę dalį pakeistą ar keistiną priemonę. Tokia nuostata, priemonė ar sprendimas jokiu būdu neturi įtakos Danijos kompetencijai, teisėms ir pareigoms. Tokia nuostata, priemonė ar sprendimas jokiu būdu neturi įtakos Bendrijos ar Sąjungos acquis ir nėra Sąjungos teisės dalis, kai jie taikomi Danijai. Visų pirma Sąjungos teisės aktai policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje, priimti iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo, kurie yra iš dalies keisti, Danijai tebėra privalomi ir taikomi nepakeisti.“

4

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) 6 ir 51 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

5

Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta, kad jos tikslas – nustatyti trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimus.

6

Direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ numatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>“

7

Direktyvos 2013/32 2 straipsnio b, e ir q punktai suformuluoti taip:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

<…>

8

Šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Nagrinėdama tarptautinės apsaugos prašymus sprendžiančioji institucija visų pirma nustato, ar prašytojai priskirtini prie pabėgėlių, ir, jeigu ne – nustato, ar jie gali gauti papildomą apsaugą.“

9

Direktyvos 33 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Be bylų, kuriose prašymas nenagrinėjamas pagal [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos] Reglamentą (ES) Nr. 604/2013 [kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31)], valstybės narės neprivalo nagrinėti, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą [2011/95], kai vadovaujantis šiuo straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu.

2.   Valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, tik jeigu:

10

Reglamento Nr. 604/2013 (toliau – reglamentas „Dublinas III“) 48 straipsnio pirma pastraipa buvo panaikintas 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 343/2003, nustatantis valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (OL L 50, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 109), o šis, kaip numatyta jo 24 straipsnyje, pakeitė 1990 m. birželio 15 d. Dubline pasirašytą Konvenciją, nustatančią valstybę, atsakingą už vienoje iš Europos Bendrijų valstybių narių paduotų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą (OL C 254, 1997, p. 1).

11

Reglamento „Dublinas III“ II skyriaus „Bendrieji principai ir garantijos“ 3 straipsnio „Galimybė naudotis tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus.“

12

Šio reglamento 18 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Pagal šį reglamentą atsakinga valstybė narė įpareigojama:

<…>

13

Europos [Sąjungos] ir Danijos Karalystės susitarimas dėl valstybės narės, atsakingos už Danijoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijų ir mechanizmų ir „Eurodac“ sistemos, skirtos pirštų atspaudams lyginti, siekiant veiksmingai taikyti Dublino konvenciją (OL L 66, 2006, p. 38; toliau – Sąjungos ir Danijos susitarimas), Sąjungos vardu buvo patvirtintas 2006 m. vasario 21 d. Tarybos sprendimu 2006/188/EB (OL L 66, 2006, p. 37).

14

Šio susitarimo 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   [Reglamento Nr. 343/2003] nuostatos, kurios pridedamos prie šio Susitarimo ir sudaro jo dalį kartu su jį įgyvendinančiomis priemonėmis, priimtomis vadovaujantis [Reglamento Nr. 343/2003] 27 straipsnio 2 dalimi, ir taikomos įgyvendinimo priemonėms, priimtoms įsigaliojus šiam Susitarimui, Danijos įgyvendintos <…> remiantis tarptautine teise yra taikomos [Sąjungos] ir Danijos santykiams.

2.   [2000 m. gruodžio 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2725/2000 dėl „Eurodac“ sistemos sukūrimo pirštų atspaudams lyginti siekiant veiksmingiau taikyti Dublino konvenciją (OL L 316, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 26)] nuostatos, kurios pridedamos prie šio Susitarimo ir sudaro jo dalį kartu su jį įgyvendinančiomis priemonėmis <…> ir taikomos įgyvendinimo priemonėms, priimtoms įsigaliojus šiam Susitarimui, įgyvendintos Danijos <…> remiantis tarptautine teise yra taikomos [Sąjungos] ir Danijos santykiams.

3.   Šio Susitarimo įsigaliojimo data taikoma vietoje [Reglamento Nr. 343/2003] 29 straipsnyje ir [Reglamento Nr. 2725/2000] 27 straipsnyje nurodytos datos.“

15

Sąjungos ir Danijos susitarime nenurodyta nei Direktyva 2011/95, nei Direktyva 2013/32.

16

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Asylgesetz (Prieglobsčio įstatymas, toliau – AsylG) (BGBl. 2008 I, p. 1798) 26bis straipsnis „Saugios trečiosios šalys“ suformuluotas taip:

„1.   Užsienietis, kuris atvyko iš trečiosios šalies, kaip tai suprantama pagal Konstitucijos 16bis straipsnio 2 dalies pirmą sakinį (saugi trečioji šalis), negali remtis Konstitucijos 16bis straipsnio 1 dalimi. <…>

2.   Saugios trečiosios šalys, be <…> Sąjungos valstybių narių, yra I priede nurodytos šalys. <…>

<…>“

17

AsylG 29 straipsnyje „Nepriimtini prašymai“ nurodyta:

„1.   Prieglobsčio prašymas yra nepriimtinas:

<…>

5.   Tuo atveju, kai pateikiamas paskesnis prašymas, kaip tai suprantama pagal 71 straipsnį, arba kartotinis prašymas, kaip tai suprantama pagal 71bis straipsnį, kita prieglobsčio procedūra nevykdoma. <…>

<…>“

18

AsylG 31 straipsnyje „[Federalinės migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnybos] sprendimai dėl prieglobsčio prašymų“ nustatyta:

„<…>

2.   Sprendimuose dėl priimtinų prieglobsčio prašymų <…> turi būti aiškiai nustatyta, ar užsieniečiui suteikiamas pabėgėlio statusas, ar papildoma apsauga ir ar jis pripažįstamas turinčiu teisę į prieglobstį. <…>

<…>“

19

AsylG 71 straipsnyje „Paskesnis prašymas“ įtvirtinta:

„1.   Jei užsienietis po ankstesnio prieglobsčio prašymo atsiėmimo arba galutinio sprendimo atmesti prašymą vėliau pateikia prašymą suteikti prieglobstį (paskesnis prašymas), nauja prieglobsčio procedūra vykdoma tik tuo atveju, jei įvykdytos Verwaltungsverfahrensgesetz [(Administracinių bylų teisenos įstatymas) (BGBl. 2013 I, p. 102)] 51 straipsnio 1–3 dalyse nustatytos sąlygos; patikrinimą atlieka Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba <…>.

<…>“

20

AsylG 71bis straipsnyje „Kartotinis prašymas“ numatyta:

„1.   Jei užsienietis federalinėje teritorijoje pateikia prieglobsčio prašymą (kartotinį prašymą) po to, kai prieglobsčio procedūra buvo baigta atmetus prieglobsčio prašymą saugioje trečiojoje šalyje (26bis straipsnis), kuriai taikomi [Sąjungos] teisės aktai dėl atsakomybės už prieglobsčio procedūrų vykdymą arba su kuria Vokietijos Federacinė Respublika šiuo klausimu yra sudariusi tarptautinę sutartį, kita prieglobsčio procedūra vykdoma tik tuo atveju, kai Vokietijos Federacinė Respublika yra atsakinga už prieglobsčio procedūros vykdymą ir tenkintos Administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 1–3 dalyse nustatytos sąlygos; patikrinimą atlieka [Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų] tarnyba.

<…>“

21

2020 m. lapkričio 10 d. Gruzijos piliečiai, pareiškėjai pagrindinėje byloje, pateikė Tarnybai prieglobsčio prašymus.

22

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nagrinėjant šiuos prašymus pareiškėjai pagrindinėje byloje nurodė iš Gruzijos išvykę 2017 m., atvykę į Daniją, ten gyvenę trejus metus ir pateikę prieglobsčio prašymus, tačiau šie buvo atmesti.

23

2021 m. kovo 31 d. raštu Danijos Karalystė, atsakydama į Tarnybos prašymą pateikti informaciją, patvirtino, kad pareiškėjų pagrindinėje byloje 2017 m. lapkričio 28 d. pateikti tarptautinės apsaugos prašymai 2019 m. sausio 30 d. buvo atmesti. Kadangi pareiškėjų pagrindinėje byloje Danijos teismuose pateikti apeliaciniai skundai dėl sprendimų atmesti jų prašymus buvo atmesti 2020 m. balandžio 27 d., šie sprendimai įsiteisėjo.

24

Taigi Tarnyba išnagrinėjo pareiškėjų pagrindinėje byloje pateiktus prieglobsčio prašymus kaip kartotinius prašymus, kaip tai suprantama pagal AsylG 71bis straipsnį, ir 2021 m. birželio 3 d. sprendimu juos atmetė kaip nepriimtinus pagal AsylG 29 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Tarnyba konstatavo, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje jau buvo pateikę prieglobsčio prašymus Danijai, kuri, remiantis 2021 m. gegužės 20 d. Sprendimu L. R. (Norvegijos atmestas prieglobsčio prašymas) (C‑8/20, EU:C:2021:404), laikytina „saugia trečiąja šalimi“, kaip tai suprantama pagal AsylG 26bis straipsnį, tačiau šie buvo galutinai atmesti. Tarnybos teigimu, sąlygos naujai prieglobsčio procedūrai pradėti nebuvo įvykdytos, nes faktinės aplinkybės, kuriomis pareiškėjai pagrindinėje byloje grindė savo prašymus, nerodo, jog faktinė padėtis skiriasi nuo padėties, kuria buvo grindžiamas pirmasis prašymas (Danijos valdžios institucijos tą prašymą atmetė).

25

Pareiškėjai pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė skundą dėl Tarnybos sprendimo.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Vokietijos teisę „paskesniu prašymu“, kaip tai suprantama pagal AsylG 71 straipsnį, laikomas vėlesnis Vokietijoje pateiktas prieglobsčio prašymas, atmetus pirmąjį toje šalyje pateiktą prieglobsčio prašymą. „Kartotinis prašymas“, kaip apibrėžta AsylG 71bis straipsnyje, – tai prieglobsčio prašymas, pateiktas Vokietijos Federacinėje Respublikoje atmetus prieglobsčio prašymą, pateiktą saugioje trečiojoje šalyje, kaip apibrėžta AsylG 26bis straipsnyje, t. y. visų pirma kitoje Sąjungos valstybėje narėje. Šių dviejų rūšių prašymai nagrinėjami pagal kitokią procedūrą nei pirmasis prieglobsčio prašymas. AsylG 71bis straipsniu siekiama „kartotinį prašymą“ prilyginti „paskesniam prašymui“, o kartu trečiosios šalies sprendimą dėl prašytojo, pateikusio kartotinį prieglobsčio prašymą Vokietijoje, pirmojo prieglobsčio prašymo prilyginti Vokietijos valdžios institucijų sprendimui dėl pirmojo prieglobsčio prašymo.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog tam, kad galėtų priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje, būtina išsiaiškinti, ar Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas, siejamas su šios direktyvos 2 straipsnio q punktu, gali būti taikomas, kai galutinis sprendimas dėl ankstesnio tarptautinės apsaugos prašymo priimamas kitoje valstybėje narėje.

28

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Direktyvoje 2013/32 nevartojama sąvoka „kartotinis prašymas“, o jos 33 straipsnio 2 dalies d punkte ir 2 straipsnio q punkte vartojama tik sąvoka „paskesnis prašymas“. Todėl darytina išvada, kad šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punktas taikomas tik tuo atveju, kai paskesnis prašymas pateikiamas toje valstybėje narėje, kurioje buvo pateiktas (ir vėliau atmestas) pirmasis suinteresuotojo asmens tarptautinės apsaugos prašymas. Tai galėtų patvirtinti ir pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo Sąjungoje nustatoma bendra tarptautinės apsaugos tvarka ir panaikinama Direktyva 2013/32/ES (COM(2016) 467 final); jame buvo numatyta atitinkamą reglamentą papildyti nuostata, kurioje būtų aiškiai nurodyta, kad, jei ankstesnis prašymas buvo atmestas galutiniu sprendimu, bet koks vėlesnis to paties prašytojo bet kurioje valstybėje narėje pateiktas prašymas atsakingos valstybės narės turi būti laikomas paskesniu prašymu.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nors 2016 m. gruodžio 14 d.Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) sprendime nebuvo atsakyta į klausimą, ar galima kalbėti apie „paskesnį prašymą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2013/32, kai pirmoji prašymo procedūra kitoje valstybėje narėje pasibaigė suinteresuotojo asmens pirmojo tarptautinės apsaugos prašymo atmetimu, iš vėlesnės žemesnės instancijos Vokietijos administracinių teismų jurisprudencijos matyti, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai (atrodo, kad su tuo sutinka ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas).

30

Jeigu Teisingumo Teismas į šį klausimą taip pat atsakytų teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar tas pats būtų taikytina ir tuo atveju, kai, Danijos Karalystės kompetentingoms institucijoms atmetus pirmąjį prieglobsčio prašymą, kitoje valstybėje narėje būtų pateiktas vėlesnis tarptautinės apsaugos prašymas. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad, žinoma, Danijos Karalystė yra Sąjungos valstybė narė, tačiau kartu pažymi, kad pagal Protokolą dėl Danijos pozicijos ji nėra saistoma direktyvų 2011/95 ir 2013/32. Vis dėlto, kaip matyti iš Direktyvos 2013/32 2 straipsnyje pateiktų sąvokų apibrėžčių ir 2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo L. R. (Norvegijos atmestas prieglobsčio prašymas) (C‑8/20, EU:C:2021:404), vėlesnis tarptautinės apsaugos prašymas gali būti laikomas „paskesniu prašymu“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, tik jeigu ankstesniu to paties prašytojo prašymu buvo siekiama gauti pabėgėlio statusą arba papildomos apsaugos statusą pagal Direktyvą 2011/95.

31

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad sąvoka „valstybė narė“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2013/32, turi būti aiškinama siaurai kaip apimanti tik tas valstybes nares, kurios dalyvauja bendroje Europos prieglobsčio sistemoje, nes yra saistomos direktyvų 2011/95 ir 2013/32. Danijos Karalystės atveju yra kitaip, todėl ji pagal Sąjungos ir Danijos susitarimą dalyvauja tik reglamente „Dublinas III“ nustatytoje sistemoje.

32

Jei į 30 punkte nurodytą klausimą būtų atsakyta neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, reikėtų išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į tai, kad Danijos valdžios institucijos, atlikusios iš esmės tais pačiais kaip ir Direktyvoje 2011/95 nurodytais kriterijais dėl pabėgėlio statuso suteikimo pagrįstą vertinimą, jau atmetė pareiškėjų pagrindinėje byloje prieglobsčio prašymą, galima tik iš dalies panaikinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą Tarnybos sprendimą, o tai reikštų pareigą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų pagrindinėje byloje prašymą tik dėl galimybės suteikti jiems papildomos apsaugos statusą. Nors Danijos teisėje pabėgėliams ir asmenims, kuriems pagal Sąjungos teisę gali būti suteikta papildoma apsauga, numatyta apsaugos sistema yra panaši į Sąjungos teisėje įtvirtintą sistemą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra linkęs manyti, kad negalima iš dalies panaikinti tame teisme ginčijamo sprendimo.

33

Šiomis aplinkybėmis Schleswig-Holsteinisches Verwaltungsgericht (Šlėzvigo-Holšteino administracinis teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

34

Visų pirma reikia pažymėti, kad pagrindinė byla susijusi su sprendimų atmesti Gruzijos piliečių, kurių ankstesnius tarptautinės apsaugos prašymus Danijos Karalystė atmetė, tarptautinės apsaugos prašymus panaikinimu.

35

Kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kalbant apie SESV trečiosios dalies V antraštinę dalį (ji apima sienų kontrolės, prieglobsčio ir imigracijos politiką), Danijos Karalystė pagal Protokolą dėl Danijos pozicijos naudojasi specialiu statusu, todėl skiriasi nuo kitų valstybių narių.

36

Taigi siekiant naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, pakanka išnagrinėti pateiktus klausimus tik tiek, kiek jie susiję su situacija, kai Danijos valdžios institucijos atmetė ankstesnį tarptautinės apsaugos prašymą, ir nereikia atsižvelgti į situaciją, kai kitos valstybės narės valdžios institucijos atmetė panašų prašymą (pagal analogiją žr. 2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo L.R. (Norvegijos atmestas prieglobsčio prašymas), C‑8/20, EU:C:2021:404, 30 punktą).

37

Taigi reikia manyti, kad savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas, siejamas su šios direktyvos 2 straipsnio q punktu ir Protokolo dėl Danijos Karalystės pozicijos 2 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos valstybės narės (išskyrus Danijos Karalystę) teisės nuostatos, kuriose numatyta galimybė atmesti kaip nepriimtiną tarptautinės apsaugos prašymą (ar jo dalį), kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 2 straipsnio b punktą, šiai valstybei narei pateiktą trečiosios šalies piliečio ar asmens be pilietybės, kurio ankstesnį Danijos Karalystei pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą ši valstybė narė atmetė.

38

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalyje pateikiamas išsamus atvejų, kai valstybės narės gali pripažinti, kad tarptautinės apsaugos prašymas yra nepriimtinas, sąrašas (2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo L. R. (Norvegijos atmestas prieglobsčio prašymas), C‑8/20, EU:C:2021:404, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte numatyta, kad valstybės narės gali atmesti tarptautinės apsaugos prašymą, kai tai yra paskesnis prašymas, kuriame nėra naujos informacijos arba duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, ar prašytojas atitinka tarptautinės apsaugos gavėjo statuso suteikimo pagal Direktyvą 2011/95 kriterijus, arba prašytojas jų nepateikė.

40

Sąvoka „paskesnis prašymas“ Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punkte apibrėžta kaip vėlesnis tarptautinės apsaugos prašymas, pateiktas priėmus galutinį sprendimą dėl ankstesnio prašymo.

41

Taigi šioje apibrėžtyje pakartojamos sąvokos „tarptautinės apsaugos prašymas“ ir „galutinis sprendimas“, kurios taip pat apibrėžtos atitinkamai šios direktyvos 2 straipsnio b ir e punktuose.

42

Pirma, Direktyvos 2013/32 2 straipsnio b punkte sąvoka „tarptautinės apsaugos prašymas“ arba „prašymas“ apibrėžta kaip apimanti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pateiktą „prašymą dėl valstybės narės“ apsaugos, kuriuo, kaip galima suprasti, siekiama gauti pabėgėlio statusą arba papildomos apsaugos statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2011/95.

43

Nors Danijos Karalystės kompetentingoms institucijoms pagal šios valstybės narės nacionalinės teisės nuostatas pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas neabejotinai yra valstybei narei pateiktas prašymas, jis vis dėlto nėra prašymas, „kuri[uo] <…> siekia[ma] pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso“, kaip apibrėžta Direktyvoje 2011/95, nes pagal Protokolą dėl Danijos pozicijos ši direktyva Danijos Karalystei netaikoma (tai, be kita ko, nurodyta šios direktyvos 51 konstatuojamojoje dalyje).

44

Antra, sąvoka „galutinis sprendimas“ apibrėžta Direktyvos 2013/32 2 straipsnio e punkte kaip sprendimas dėl to, ar pagal Direktyvą 2011/95 pabėgėlio arba papildomos apsaugos statusas bus suteiktas trečiosios šalies piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuriam daugiau netaikomos teisių gynimo priemonės pagal Direktyvos 2013/32 V skyrių.

45

Dėl tų pačių šio sprendimo 43 punkte nurodytų priežasčių Danijos Karalystės priimtam sprendimui dėl tarptautinės apsaugos prašymo nurodyta apibrėžtis netaikoma.

46

Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir, nedarant poveikio atskiram klausimui, ar sąvoka „paskesnis prašymas“ taikoma vėlesniam tarptautinės apsaugos prašymui, pateiktam valstybei narei po to, kai galutiniu sprendimu kita valstybė narė (ne Danijos Karalystė) ankstesnį prašymą atmetė, reikia pažymėti, kad kartu aiškinant Direktyvos 2013/32 2 straipsnio b, e ir q punktus matyti, kad valstybei narei pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas negali būti laikomas „paskesniu prašymu“, jeigu jis buvo pateiktas Danijos Karalystei atmetus panašų to paties asmens prašymą.

47

Taigi dėl to, kad egzistuoja ankstesnis Danijos Karalystės sprendimas atmesti šiai valstybei narei pagal jos nacionalinės teisės nuostatas pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, negalima tarptautinės apsaugos prašymo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2011/95, kurį suinteresuotasis asmuo pateikė kitai valstybei narei po to, kai buvo priimtas minėtas ankstesnis sprendimas, pripažinti „paskesniu prašymu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio q punktą ir 33 straipsnio 2 dalies d punktą.

48

Priešingos išvados nelemia nei Sąjungos ir Danijos susitarimas, nei tai, kad Danijos teisės aktuose gali būti numatytos tokios pačios arba panašios tarptautinės apsaugos suteikimo sąlygos kaip Direktyvoje 2011/95.

49

Pirma, žinoma, kad pagal Sąjungos ir Danijos susitarimo 2 straipsnį reglamentą „Dublinas III“ įgyvendina ir Danijos Karalystė. Taigi, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai suinteresuotieji asmenys Danijos Karalystei pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, kita valstybė narė, kuriai šie asmenys pateikė vėlesnį tarptautinės apsaugos prašymą, gali, jei šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies c arba d punktuose nurodytos sąlygos yra įvykdytos, prašyti Danijos Karalystės atsiimti minėtus suinteresuotuosius asmenis.

50

Vis dėlto negalima daryti išvados, kad, kai toks atsiėmimas neįmanomas arba neįvyksta, atitinkama valstybė narė turi teisę manyti, kad vėlesnis tarptautinės apsaugos prašymas, kurį tas pats suinteresuotasis asmuo pateikė jos institucijoms, yra „paskesnis prašymas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą (pagal analogiją žr. 2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo L. R. (Norvegijos atmestas prieglobsčio prašymas), C‑8/20, EU:C:2021:404, 44 punktą).

51

Nors Sąjungos ir Danijos susitarime iš esmės numatyta, kad Danijos Karalystė įgyvendina tam tikras reglamento „Dublinas III“ nuostatas, tame susitarime nenumatyta, kad Direktyva 2011/95 ar Direktyva 2013/32 taikoma Danijos Karalystei.

52

Antra, net jeigu, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Danijos Karalystei pateiktus prašymus suteikti pabėgėlio statusą šios valstybės narės institucijos nagrinėtų remdamosi iš esmės tokiais pačiais kriterijais kaip Direktyvoje 2011/95, šia aplinkybe nebūtų galima pateisinti sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą, kitai valstybei narei pateiktą asmens, kurio ankstesnį prašymą suteikti šį statusą Danijos valdžios institucijos atmetė, net jei toks sprendimas apsiriboja aspektu dėl pabėgėlio statuso suteikimo.

53

Be to, kad vienareikšmei taikytinų Direktyvos 2013/32 nuostatų formuluotei prieštarautų toks jos 33 straipsnio 2 dalies d punkto aiškinimas, šios nuostatos taikymas negali priklausyti nuo konkretaus tarptautinės apsaugos prašytojų apsaugos Danijos Karalystėje lygio vertinimo, nes priešingu atveju kiltų grėsmė teisiniam saugumui (pagal analogiją žr. 2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo L. R. (Norvegijos atmestas prieglobsčio prašymas), C‑8/20, EU:C:2021:404, 47 punktą).

54

Šiuo atžvilgiu svarbu pabrėžti, kad Direktyvoje 2011/95 numatytas ne tik tarptautinę teisę, t. y. Ženevos konvenciją, kaip apibrėžta Direktyvos 2011/95 2 straipsnio c punkte, atitinkantis pabėgėlio statusas, bet ir įtvirtintas papildomos apsaugos statusas, o jis, kaip matyti iš šios direktyvos 6 konstatuojamosios dalies, papildo taisykles dėl pabėgėlio statuso.

55

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas, siejamas su šios direktyvos 2 straipsnio q punktu ir Protokolo dėl Danijos Karalystės pozicijos 2 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos valstybės narės (išskyrus Danijos Karalystę) teisės nuostatos, kuriose numatyta galimybė atmesti kaip nepriimtiną tarptautinės apsaugos prašymą (ar jo dalį), kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 2 straipsnio b punktą, šiai valstybei narei pateiktą trečiosios šalies piliečio ar asmens be pilietybės, kurio ankstesnį Danijos Karalystei pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą ši valstybė narė atmetė.

56

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 33 straipsnio 2 dalies d punktas, siejamas su šios direktyvos 2 straipsnio q punktu ir prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo (Nr. 22) dėl Danijos Karalystės pozicijos 2 straipsniu,

turi būti aiškinamas taip:

pagal jį draudžiamos valstybės narės (išskyrus Danijos Karalystę) teisės nuostatos, kuriose numatyta galimybė atmesti kaip nepriimtiną tarptautinės apsaugos prašymą (ar jo dalį), kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 2 straipsnio b punktą, šiai valstybei narei pateiktą trečiosios šalies piliečio ar asmens be pilietybės, kurio ankstesnį Danijos Karalystei pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą ši valstybė narė atmetė.