–

F C C ir M A B, atstovaujami abogados I. Fernández Grañeda, F. Gómez Hidalgo Terán ir J. Zaera Herrera,

–

Caixabank SA, atstovaujamos abogados J. Gutiérrez de Cabiedes Hidalgo de Caviedes, J. Rodríguez Cárcamo ir E. Valencia Ortega,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Ballesteros Panizo ir A. Pérez-Zurita Gutiérrez,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. Rocchitta,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Baquero Cruz ir N. Ruiz García,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant dviejų vartotojų F C C ir M A B ginčą su kredito įstaiga Caixabank SA (anksčiau – Bankia SA) dėl reikalavimo grąžinti sumas, sumokėtas pagal sutarties sąlygą, kuri galutiniu teismo sprendimu buvo pripažinta nesąžininga.

3

Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose [kad sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

4

Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir [verslininkų] konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais.“

5

2002 m. gruodžio 30 d.Ley 29/2002, primera Ley del Código Civil de Cataluña (Įstatymas Nr. 29/2002, pirmasis Įstatymas dėl Katalonijos civilinio kodekso, BOE, Nr. 32, 2003 m. vasario 6 d.; toliau – Katalonijos civilinis kodeksas) 121‑20 straipsnyje numatyta:

„Bet kurios rūšies reikalavimų senaties terminas baigiasi po dešimties metų, išskyrus atvejus, kai subjektas teisę į juos įgijo anksčiau, taikant įgyjamąją senatį, arba kai šiame kodekse ar specialiuose teisės aktuose nustatyta kitaip.“

6

Katalonijos Civilinio kodekso 121‑23 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai, atsiradus reikalavimui ir esant galimybei jį įgyvendinti, teisę į reikalavimą turintis asmuo sužino arba gali pagrįstai žinoti šį reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes ir tai, kuriam asmeniui jis gali būti pareikštas.“

7

Šio kodekso 121‑11 straipsnyje nustatyta:

„Senaties termino nutraukimo pagrindai yra:

8

Pagrindinės bylos šalys 2007 m. sudarė hipoteka užtikrintą paskolos sutartį. Kadangi 2019 m. gegužės 2 d.Juzgado de Primera Instancia no 50 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 50, Ispanija) sprendimu ši sutarties sąlyga, pagal kurią ieškovai pagrindinėje byloje turėjo sumokėti visas su hipotekos sudarymu susijusias išlaidas (toliau – sąlyga dėl išlaidų), buvo pripažinta negaliojančia, ieškovams pagrindinėje byloje buvo grąžintos sumos, kurias jie sumokėjo kaip notaro mokesčius.

9

2021 m. vasario 23 d. jie pateikė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme – Juzgado de Primera Instancia no 20 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 20, Ispanija) su prašymu grąžinti pagal sąlygą dėl išlaidų kaip registracijos mokestį ir administravimo išlaidas sumokėtas sumas, iš viso 295,36 EUR.

10

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Caixabank teigia, kad ieškovų pagrindinėje byloje ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Jos teigimu, senaties terminas, kuris pagal Katalonijos civilinį kodeksą yra dešimt metų, prasidėjo tą 2007 m. dieną, kai buvo sudaryta hipoteka ir sumokėtos sumos, kurias prašomas grąžinti pagrindinėje byloje.

11

Ieškovai pagrindinėje byloje savo ruožtu tvirtina, kad, remiantis 2021 m. balandžio 22 d. Sprendime Profi Credit Slovakia (C‑485/19, EU:C:2021:313) pateiktais išaiškinimais, senaties terminas prasidėjo tik tą dieną, kai Juzgado de Primera Instancia no 50 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 50) sąlygą dėl išlaidų pripažino negaliojančia. Jie priduria, kad 2021 m. birželio 10 d. Sprendime BNP Paribas Personal Finance (C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470) Teisingumo Teismas pareiškė, jog senaties terminas negali prasidėti sutarties sudarymo dieną.

12

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, reikia išsiaiškinti, kuriuo momentu galima laikyti, kad vartotojas sužinojo faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinys dėl sumų, sumokėtų pagal negaliojančią pripažintą sąlygą, grąžinimo. Jo teigimu, nekyla jokių abejonių, kad būtų paisoma Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies, taigi ir Sąjungos teisės veiksmingumo principo, jeigu senatis terminas prasidėtų tą dieną, kai sąlyga dėl išlaidų pripažinta negaliojančia. Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu (tiesa, tai diskutuotina), ta pradžia gali būti ir diena, kai atitinkamas vartotojas sumokėjo šias sumas, arba data, kai Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) priėmė sprendimą, kuriuo standartinė sąlyga, sutampanti su sąlyga dėl išlaidų, pripažinta nesąžininga.

13

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jeigu senaties terminas būtų pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai sumokėtos išlaidos, tokiu atveju ieškinio senaties terminas būtų pasibaigęs ir vartotojai negalėtų susigrąžinti nepagrįstai sumokėtų sumų. Vis dėlto, jeigu senaties terminas būtų pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai paskelbtas pirma nurodytas Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimas, t. y. 2015 m. gruodžio 23 d., arba dienos, kai teismo sprendimu sąlyga dėl išlaidų buvo pripažinta negaliojančia, šiuo atveju – 2019 m. gegužės 2 d., dešimties metų senaties terminas nebūtų pasibaigęs ir jiems vis dar galėtų būti atlyginta jų patirta žala.

14

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Primera Instancia no 20 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 20) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

15

Visų pirma reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nesąžininga pripažinta sutarties sąlyga iš principo turi būti laikoma niekuomet neegzistavusia, todėl ji negali sukurti padarinių vartotojui. Taigi teismo konstatavimas, kad tokia sąlyga yra nesąžininga, iš principo turi lemti vartotojo teisinės ir faktinės padėties, kurioje jis būtų, jei nebūtų minėtos sąlygos, atkūrimą (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 61 punktas ir 2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Bank M. (Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmės), C‑520/21, EU:C:2023:478, 57 punktas).

16

Tuo remiantis darytina išvada, kad nacionalinio teismo pareiga netaikyti sutarties nesąžiningos sąlygos, pagal kurią privaloma mokėti sumas, kurios, kaip vėliau paaiškėja, yra nepagrįstos, iš principo reiškia atitinkamą restitucinį poveikį šių sumų atžvilgiu (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 62 punktas ir 2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Bank M. (Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmės), C‑520/21, EU:C:2023:478, 58 punktas).

17

Iš tiesų, jeigu tokio poveikio nebūtų, galėtų būti paneigtas atgrasomasis poveikis, kurio pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 7 straipsnio 1 dalimi, siekiama pripažįstant, kad vartotojų ir verslininkų sutartyse yra nesąžiningų sąlygų (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 63 punktas ir 2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Bank M. (Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmės), C‑520/21, EU:C:2023:478, 58 punktas).

18

Iš tiesų Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės numatytų, jog nesąžiningos sąlygos nebūtų privalomos vartotojui, „kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose [nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis]“ (2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones, C‑40/08, EU:C:2009:615, 57 punktas ir 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 64 punktas).

19

Vis dėlto nacionalinis teisinis Direktyvoje 93/13 vartotojams garantuojamos apsaugos reglamentavimas negali pakeisti šios apsaugos apimties, taigi ir jos turinio, ir taip sumenkinti šios apsaugos veiksmingumo sustiprinimo, kurio Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė priimdamas vienodas teisės normas dėl nesąžiningų sąlygų, kaip nurodyta Direktyvos 93/13 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 65 punktas ir 2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Bank M. (Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmės), C‑520/21, EU:C:2023:478, 60 punktas).

20

Taigi, nors valstybės narės savo nacionalinėje teisėje turi nustatyti taisykles, kurias taikant konstatuojamas nesąžiningas sutartyje įtvirtintos sąlygos pobūdis ir kyla konkrečių šio konstatavimo pasekmių, vis dėlto toks konstatavimas turi leisti atkurti teisinę ir faktinę padėtį, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios nesąžiningos sąlygos, visų pirma suteikiant teisę susigrąžinti tai, ką jo nenaudai verslininkas nepagrįstai įgijo pagal minėtą nesąžiningą sąlygą (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 66 punktas ir 2023 m. birželio 15 d. Sprendimo Bank M. (Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmės), C‑520/21, EU:C:2023:478, 61 punktas).

21

Pirmuoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis bei Pagrindinių teisių chartijos 38 straipsnis turi būti aiškinami kaip draudžiantys, kad ieškinio, kuriuo vartotojas prašo grąžinti sumas, sudarant su verslininku sutartį sumokėtas pagal sutarties sąlygą, kuri jau sumokėjus tas sumas priimtu galutiniu teismo sprendimu buvo pripažinta nesąžininga, senaties terminas būtų pradedamas skaičiuoti nuo šio sumokėjimo dienos arba, bet kuriuo atveju, prieš šiuo teismo sprendimu pripažįstant tą sąlygą negaliojančia.

22

Šiuo klausimu reikia priminti kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog, jei nėra konkrečią sritį reglamentuojančių Sąjungos nuostatų, pagal procesinės autonomijos principą kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti reglamentuotos ieškinių ir skundų, skirtų teisės subjektų iš Sąjungos teisės kildinamoms teisėms užtikrinti, procesinės taisyklės, su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Profi Credit Slovakia, C‑485/19, EU:C:2021:313, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Dėl veiksmingumo principo (šioje byloje nagrinėjamas tik jis) reikia priminti, kad kiekvienas atvejis, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės taisyklės yra neįmanoma arba pernelyg sudėtinga taikyti Sąjungos teisę, turi būti vertinamas atsižvelgiant į šios nuostatos vietą visame įvairiose nacionalinėse institucijose vykstančiame procese, pačią proceso eigą ir jo ypatumus. Turint tai omenyje, prireikus reikia atsižvelgti į pagrindinius nacionalinės teismų sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24

Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad valstybių narių pareiga užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių veiksmingumą reiškia, be kita ko, kiek tai susiję su iš Direktyvos 93/13 kylančiomis teisėmis, veiksmingos teisminės gynybos reikalavimą, taip pat įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, kuris taikomas ir apibrėžiant procesines taisykles, susijusias su tokiomis teisėmis grindžiamais ieškiniais (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25

Dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo senaties termino ypatybių analizės Teisingumo Teismas pažymėjo, kad ji turi būti susijusi su tokio termino trukme ir jo taikymo tvarka, įskaitant įvykį, su kuriuo siejama šio termino eigos pradžia (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26

Nors Teisingumo Teismas nusprendė, kad vartotojo pareikštam ieškiniui, kuriuo prašoma pripažinti verslininko su vartotoju sudarytos sutarties sąlygą nesąžininga, jokio senaties termino negali būti taikoma (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), jis patikslino, kad pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias senaties terminas taikomas tokio vartotojo ieškiniui dėl šio konstatavimo restitucinių pasekmių pareikšti, jei laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27

Taigi darytina išvada, kad senaties termino taikymas ieškiniams dėl sumų grąžinimo, vartotojų pareikštiems siekiant apginti iš Direktyvos 93/13 kylančias savo teises, savaime neprieštarauja veiksmingumo principui, jeigu dėl jo taikymo šioje direktyvoje suteiktų teisių įgyvendinimas netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad, palyginti su verslininku, vartotojų padėtis yra mažiau palanki tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos lygio, dėl to jie priversti sutikti su verslininko iš anksto nustatytomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui. Be to, reikia priminti, kad vartotojai gali nežinoti apie hipoteka užtikrintoje paskolos sutartyje esančios sąlygos nesąžiningumą arba nesuvokti savo teisių pagal Direktyvą 93/13 apimties (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimas BNP Paribas Personal Finance (C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29

Šiame kontekste Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad senaties termino, kuris pradedamas skaičiuoti po šios sutarties pasirašymo, taikymas reiškia, kad vartotojas gali prašyti sugrąžinti sumas, sumokėtas vykdant nesąžininga pripažintą sutarties sąlygą, tik per tam tikrą laikotarpį nuo sutarties pasirašymo, neatsižvelgiant į tai, ar jis žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie šios sąlygos nesąžiningumą, o tai gali lemti, kad šiam vartotojui bus pernelyg sudėtinga naudotis Direktyvos 93/13 suteikiamomis teisėmis ir atitinkamai bus pažeistas veiksmingumo principas, siejamas su teisinio saugumo principu (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria, C‑224/19 ir C‑259/19, EU:C:2020:578, 91 punktą; pagal analogiją taip pat žr. 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Profi Credit Slovakia, C‑485/19, EU:C:2021:313, 63 punktą).

30

Taigi nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, atsižvelgiant į tai, jog sąlyga dėl išlaidų sukėlė pasekmių sutarties sudarymo momentu, sutampančiu su tuo, kuriuo sumokėtos šios išlaidos, ieškinio dėl šių išlaidų grąžinimo senaties terminą pradėjus skaičiuoti nuo šio sudarymo ir sumokėjimo, tai lemtų, kad ieškovams pagrindinėje byloje pareiškiant ieškinį jo senatis jau būtų pasibaigusi, neatsižvelgiant į tai, ar vartotojai žinojo ar bent galėjo pagrįstai žinoti, kad sąlyga dėl išlaidų buvo nesąžininga.

31

Atsižvelgiant į šio sprendimo 28 ir 29 punktuose primintą jurisprudenciją, reikia konstatuoti, kad sutarties, kurioje yra nesąžininga sąlyga, sudarymo ir atitinkamų išlaidų sumokėjimo diena per se negali būti senaties termino pradžia.

32

Vis dėlto tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, tą dieną, kai sprendimas, kuriuo atitinkama sutarties sąlyga pripažinta nesąžininga ir dėl to – negaliojančia, tapo galutinis, vartotojas tikrai žinojo, kad ši sąlyga buvo neteisėta. Taigi iš principo būtent nuo šios datos šis vartotojas gali veiksmingai pasinaudoti teisėmis, kurias jam suteikia Direktyva 93/13, ir atitinkamai gali prasidėti ieškinio dėl restitucijos, kurio pagrindinis tikslas – kad būtų atkurta teisinė ir faktinė vartotojo padėtis, kurioje jis būtų, jei nebūtų minėtos sąlygos – senaties terminas, kaip matyti iš šio sprendimo 15 ir 20 punktų.

33

Iš tiesų tuo momentu dėl to, kad tai yra res judicata galią turintis teismo sprendimas, skirtas atitinkamam vartotojui, šis vartotojas gali sužinoti apie nagrinėjamos sutarties sąlygos nesąžiningumą ir pats įvertinti galimybę per nacionalinėje teisėje nustatytą terminą pareikšti ieškinį dėl pagal šią sąlygą sumokėtų sumų grąžinimo.

34

Taigi senaties terminas, prasidedantis tą dieną, kurią sutarties sąlygą pripažįstantis nesąžininga ir dėl to – negaliojančia, sprendimas tampa galutinis, yra suderinamas su veiksmingumo principu, nes vartotojas turi galimybę susipažinti su savo teisėmis iki šio termino pradžios arba pabaigos (2021 m. birželio 10 d. Sprendimas BNP Paribas Personal Finance (C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Vis dėlto reikia pažymėti, kad nors, kaip matyti iš šio sprendimo 29 punkte primintos jurisprudencijos, pagal Direktyvą 93/13 draudžiama, kad ieškinio dėl sumų, kurias atitinkamas vartotojas sumokėjo pagal nesąžiningą sutarties sąlygą, grąžinimo senaties terminas galėtų prasidėti neatsižvelgiant į tai, ar šis vartotojas žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie šios sąlygos nesąžiningumą, pagal šią direktyvą nedraudžiama, kad verslininkas turėtų galimybę įrodyti, jog šis vartotojas žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie šį nesąžiningumą prieš sprendimo, kuriuo ši sąlyga pripažįstama negaliojančia, priėmimą.

36

Šiomis aplinkybėmis nereikia aiškinti Chartijos 38 straipsnio, siekiant nustatyti, ar jame įtvirtintoms pagrindinėms teisėms prieštarauja tokia nacionalinė praktika, kaip ta, kuri yra šio klausimo dalykas.

37

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su veiksmingumo principu, turi būti aiškinamos kaip draudžiančios, kad ieškinio, kuriuo vartotojas reikalauja grąžinti sumas, sudarant sutartį su verslininku kaip išlaidas sumokėtas dėl sutarties sąlygos, kuri jau sumokėjus tas sumas priimtu galutiniu teismo sprendimu buvo pripažinta nesąžininga, senaties terminas būtų pradedamas skaičiuoti nuo šio sumokėjimo dienos, neatsižvelgiant į tai, ar šis vartotojas žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie šios sąlygos nesąžiningumą nuo to sumokėjimo momento, arba prieš šiuo teismo sprendimu pripažįstant tą sąlygą negaliojančia.

38

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama, jog ieškinio, kuriuo vartotojas reikalauja grąžinti sumas, sudarant sutartį su verslininku kaip išlaidas sumokėtas dėl sutarties sąlygos, kuri buvo pripažinta nesąžininga galutiniu teismo sprendimu, senaties terminas prasidėtų tą dieną, kai nacionalinis aukščiausiosios instancijos teismas kitoje byloje paskelbė sprendimą, kuriame tą šios sutarties sąlygą atitinkanti standartinė sąlyga pripažinta nesąžininga.

39

Kaip matyti iš šio sprendimo 15 ir 20 punktuose primintos jurisprudencijos, Direktyva 93/13 siekiama leisti atkurti teisinę ir faktinę padėtį, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios nesąžiningos sąlygos, visų pirma suteikiant teisę susigrąžinti tai, ką jo nenaudai verslininkas nepagrįstai įgijo pagal tą nesąžiningą sąlygą.

40

Nustačius, kad ieškinio, kuriuo vartotojas reikalauja grąžinti sumas, kaip išlaidas sumokėtas pagal nesąžiningą sutarties sąlygą, senaties terminas prasideda tą dieną, kai nacionalinis aukščiausiosios instancijos teismas paskelbė sprendimą, kuriuo ginčijamoje sutartyje įtvirtintą sąlygą atitinkanti standartinė sąlyga pripažinta nesąžininga, daugeliu atvejų tai leistų verslininkui negrąžinti vartotojo nenaudai nepagrįstai pagal nesąžiningą sąlygą įgytas sumas, o tai būtų nesuderinama su iš šio sprendimo 29 punkte primintos jurisprudencijos išplaukiančiu reikalavimu, kad to senaties termino eigos pradžia negali būti nustatyta neatsižvelgiant į tai, ar tas vartotojas žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie šios sąlygos nesąžiningumą, pagrindžiantį teisę į restituciją, ir netaikant verslininkui pareigos elgtis rūpestingai, taip pat informuoti vartotoją, nes dėl to vartotojo padėtis tampa nepalankesnė, o Direktyva 93/13 siekiama, kad to nebūtų.

41

Be to, nesant verslininko pareigos pateikti informaciją šiuo aspektu, negalima preziumuoti, kad vartotojas gali pagrįstai žinoti, kad jo sutartyje esanti sąlyga sutampa su standartine sąlyga, kurią nacionalinis aukščiausiosios instancijos teismas pripažino nesąžininga.

42

Iš tikrųjų, nors valstybės narės aukščiausiosios instancijos teismo jurisprudencija, jeigu tinkamai paviešinta, galėtų leisti vartotojui sužinoti apie jo ir verslininko sudarytos sutarties standartinės sąlygos nesąžiningumą, negalima tikėtis, kad šis vartotojas, kurį pagal Direktyvą 93/13 siekiama apsaugoti kaip silpnesniąją šalį, palyginti su verslininku, imsis veiksmų, reiškiančių teisines paieškas (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Banco Santander(Rėmimasis oficialiu indeksu), C‑265/22, EU:C:2023:578, 60 punktą).

43

Be to, šiuo aspektu reikia pažymėti, kad tokia nacionalinė jurisprudencija nebūtinai gali leisti ipso facto pripažinti nesąžiningomis visas tokio tipo sąlygas, numatytas visose verslininkų ir vartotojų šios valstybės narės teisės sistemoje sudarytose sutartyse. Jei standartinę sąlygą nacionalinis aukščiausiosios instancijos teismas pripažįsta nesąžininga, dar iš principo reikia kiekvienu atveju nustatyti, kiek konkrečioje sutartyje numatyta sąlyga sutampa su šia standartine sąlyga ir ji, kaip ir pastaroji, turi būti pripažinta nesąžininga.

44

Iš tikrųjų, kaip matyti iš Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies, nagrinėjant, ar verslininko ir vartotojo sudarytos sutarties sąlyga gali būti nesąžininga – tai reiškia, kad reikia nustatyti, ar dėl jos atsiranda ryški neatitiktis tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai – būtina atsižvelgti, be kita ko, į visas tos sutarties sudarymo aplinkybes. Toks atskiras kiekvieno atvejo nagrinėjimas svarbus ir dėl to, kad sąlygos nesąžiningumą gali lemti jos skaidrumo trūkumas. Taigi iš principo tam tikros sutarties sąlygos nesąžiningumas negali būti preziumuojamas, nes toks kvalifikavimas gali priklausyti nuo konkrečių kiekvienos sutarties sudarymo aplinkybių, visų pirma nuo konkrečios informacijos, kurią kiekvienas verslininkas pateikia kiekvienam vartotojui.

45

Tuo remiantis darytina išvada, kad iš protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo negalima reikalauti, kad jis savo iniciatyva ne tik nuolat domėtųsi nacionalinio aukščiausiosios instancijos teismo sprendimais dėl tokiose sutartyse, kokias jis galėjo sudaryti su verslininkais, esančių standartinių sąlygų, bet ir remdamasis nacionalinio aukščiausiosios instancijos teismo sprendimu nustatytų, ar tam tikroje sutartyje numatyta sąlyga yra nesąžininga.

46

Be to, jeigu verslininkas galėtų pasinaudoti vartotojo pasyvumu atsižvelgiant į tą nacionalinio aukščiausiosios instancijos teismo konstatuotą neteisėtumą, tai prieštarautų Direktyvai 93/13. Iš tikrųjų tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, verslininkas, t. y. bankas, iš principo turi toje srityje specializuotą teisės tarnybą, kuri parengė nagrinėjamą sutartį ir kuri yra pajėgi stebėti šio teismo jurisprudenciją ir ja remiantis padaryti išvadas dėl šio banko jau sudarytų sutarčių. Toks bankas taip pat iš principo turi Klientų aptarnavimo skyrių, kuris turi visą reikiamą informaciją, kad lengvai susisiektų su atitinkamais klientais.

47

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama, jog ieškinio, kuriuo reikalaujama grąžinti sumas, vartotojo kaip išlaidas sumokėtas pagal su verslininku sudarytos sutarties sąlygą, pripažintą nesąžininga galutiniu teismo sprendimu, senaties terminas prasidėtų tą dieną, kai nacionalinis aukščiausiosios instancijos teismas kitoje byloje paskelbė ankstesnį sprendimą, kuriuo standartinė sąlyga, atitinkanti tą šios sutarties sąlygą, pripažinta nesąžininga.

48

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia: