I. Teisinis pagrindas

A. PPO teisė

B. Sąjungos teisė

II. Ginčo aplinkybės

III. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

IV. Šalių reikalavimai

V. Dėl apeliacinio skundo

A. Dėl ieškinio Bendrajame Teisme priimtinumo

1. Dėl CCCME „locus standi“ savo vardu

a) Šalių argumentai

b) Teisingumo Teismo vertinimas

2. Dėl CCCME įgaliojimų atstovauti savo nariams teisme

a) Šalių argumentai

b) Teisingumo Teismo vertinimas

3. Dėl kitų devynių apeliantų savo advokatams suteiktų įgaliojimų teisėtumo

a) Šalių argumentai

b) Teisingumo Teismo vertinimas

B. Dėl esmės

1. Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo

a) Šalių argumentai

b) Teisingumo Teismo vertinimas

1) Pirminės pastabos

2) Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies

3) Dėl pirmojo pagrindo antros dalies

2. Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo

a) Šalių argumentai

b) Teisingumo Teismo vertinimas

3. Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo

a) Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmos dalies

1) Šalių argumentai

2) Teisingumo Teismo vertinimas

b) Dėl trečiojo pagrindo antros dalies

1) Šalių argumentai

2) Teisingumo Teismo vertinimas

4. Dėl ketvirtojo pagrindo

a) Šalių argumentai

b) Teisingumo Teismo vertinimas

5. Dėl penktojo pagrindo

a) Pirminės pastabos

b) Dėl penktojo pagrindo pirmos dalies

1) Šalių argumentai

2) Teisingumo Teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

1

Apeliaciniu skundu China Chamber of Commerce for Import and Export of Machinery and Electronic Products (Kinijos įrenginių ir elektronikos gaminių importo ir eksporto prekybos rūmai, toliau – CCCME) ir Cangzhou Qinghong Foundry Co. Ltd, Botou City Qinghong Foundry Co. Ltd, Lingshou County Boyuan Foundry Co. Ltd, Handan Qunshan Foundry Co. Ltd, Heping Cast Co. Ltd Yi County, Hong Guang Handan Cast Foundry Co. Ltd., Shanxi Yuansheng Casting and Forging Industrial Co. Ltd, Botou City Wangwu Town Tianlong Casting Factory ir Tangxian Hongyue Machinery Accessory Foundry Co. Ltd. (toliau – kiti devyni apeliantai) prašo panaikinti 2021 m. gegužės 19 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą China Chamber of Commerce for Import and Export of Machinery and Electronic Products ir kt. / Komisija (T‑254/18, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:T:2021:278), kuriuo Bendrasis Teismas atmetė apeliantų ieškinį dėl 2018 m. sausio 29 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2018/140, kuriuo tam tikriems importuojamiems Kinijos Liaudies Respublikos kilmės ketaus gaminiams nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito galutinis surinkimas ir kuriuo baigiamas tyrimas dėl tam tikrų importuojamų Indijos kilmės ketaus gaminių (OL L 25, 2018, p. 6, toliau – ginčijamas reglamentas), tiek, kiek jis su apeliantais susijęs, panaikinimo.

2

1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80) Europos Sąjungos Taryba patvirtino 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše pasirašytą Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutartį ir šios sutarties 1–3 prieduose esančius susitarimus, tarp kurių yra Susitarimas dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo (OL L 336, 1994, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 189; toliau – Susitarimas dėl antidempingo).

3

Šio Susitarimo dėl antidempingo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Žala nustatoma [1994 m. Bendrojo susitarimo dėl tarifų ir prekybos (GATT)] VI straipsnyje turi remtis neabejotinu jos įrodymu ir objektyviu nagrinėjimu tiek: a) dėl importo dempingo kaina apimties bei importo dempingo kaina poveikio tapačių arba panašių prekių kainoms vidaus rinkoje, tiek b) dėl to atsirandančio šio importo poveikio vietiniams tokių prekių gamintojams.“

4

To paties susitarimo 6.11 straipsnyje nustatyta:

„Šioje Sutartyje „suinteresuotosios šalys“ yra:

Šis sąrašas netrukdo šalims narėms leisti kitiems, ankščiau nepaminėtiems vietos ar užsienio objektams ar institucijoms būti suinteresuotomis šalimis.“

5

2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/1036 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių (OL L 176, 2016, p. 21; toliau – pagrindinis reglamentas) 12 konstatuojamoji dalis išdėstyta taip:

„būtina nurodyti, kokia tvarka suinteresuotosioms šalims turėtų būti pranešama apie valdžios institucijų reikalaujamą informaciją. Suinteresuotosioms šalims turėtų būti sudaromos tinkamos sąlygos pateikti visus svarbius įrodymus bei apginti savo interesus. Taip pat pageidautina aiškiai išdėstyti taisykles ir tvarką, kurių turi būti laikomasi atliekant tyrimą, o ypač tas taisykles, pagal kurias suinteresuotosios šalys turi per nustatytą laiką pranešti apie save, pareikšti savo nuomonę ir pateikti informaciją, kad į tokią nuomonę bei informaciją būtų atsižvelgta. Taip pat tinkama nustatyti, kokiomis sąlygomis suinteresuotoji šalis gali gauti kitų suinteresuotųjų šalių pateiktą informaciją ir pareikšti pastabas dėl jos. Be to, valstybės narės ir [Europos] Komisija turėtų bendradarbiauti renkant informaciją.“

6

Šio reglamento 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta:

„Taikant šį reglamentą, terminas „panašus produktas“ yra identiškas produktas, t. y. produktas, visais atžvilgiais panašus į nagrinėjamąjį produktą, o jeigu identiško produkto nėra – kitas produktas, kuris nors ne visais atžvilgiais, tačiau yra panašiomis nagrinėjamojo produkto savybėmis pasižymintis produktas.“

7

Šio reglamento 3 straipsnyje „Žalos nustatymas“ numatyta:

„1.   Pagal šį reglamentą terminas „žala“, jei nenurodyta kitaip, suprantamas kaip materialinė žala [Europos] Sąjungos pramonei, materialinės žalos grėsmė Sąjungos pramonei arba materialinės kliūtys tai pramonei kurtis ir yra aiškinamas pagal šio straipsnio nuostatas.

2.   Žala nustatoma remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai ištyrus:

3.   Vertinant importo dempingo kaina kiekį, reikia atsižvelgti į tai, ar iš viso žymiai išaugo importas dempingo kaina absoliučiu dydžiu arba lyginant su gamyba ar suvartojimu Sąjungoje. Vertinant importo dempingo kaina poveikį kainoms, atsižvelgiama į tai, ar produktai dempingo kaina yra importuojami žymiai mažesnėmis kainomis lyginant su Sąjungos pramonės panašių produktų kainomis, arba į tai, ar toks importas turėjo kitokį poveikį – ženkliai nusmukdė kainas arba smarkiai trukdė kainoms kilti, kaip kad būtų atsitikę kitomis aplinkybėmis. Vienas ar keli tų veiksnių nėra būtinai lemiami.

<…>

5.   Nagrinėjant importo dempingo kaina poveikį atitinkamai Sąjungos pramonei, reikia ištirti visus svarbius atitinkamos pramonės būklę apibūdinančius ekonominius veiksnius ir rodiklius, tokius kaip: pramonės pastangas atsigauti po dempingo ar subsidijavimo praeityje padaryto poveikio; esamo dempingo skirtumo dydį; esamą ir galimą pardavimų, pelno, produkcijos, rinkos dalies, produktyvumo, investicijų grąžos ir pajėgumų panaudojimo sumažėjimą; Sąjungos kainoms įtaką darančius veiksnius; esamą ir galimą neigiamą poveikį pinigų srautams, atsargų kiekiui, užimtumui, darbo užmokesčiui, gamybos plėtrai, galimybėms sukaupti kapitalą ir pritraukti investicijas. Šis sąrašas nėra išsamus, be to[,] vienas ar keli iš išvardytų veiksnių nėra būtinai lemiami.

6.   Pateikus visus 2 dalyje minimus susijusius įrodymus turi būti akivaizdu, kad importas dempingo kaina sukelia žalą, kaip apibrėžta šiame reglamente. Ypač būtina įrodyti, kad 3 dalyje apibrėžtas kiekis ir (arba) kainos sukėlė 5 dalyje nurodytą poveikį Sąjungos pramonei ir kad tą poveikį galima apibrėžti kaip materialinį [didelį].

7.   Taip pat turi būti nagrinėjami ir kiti, be importo dempingo kaina, žinomi veiksniai, kurie tuo pat metu daro neigiamą poveikį Sąjungos pramonei, siekiant, kad šių veiksnių padaryta žala nebūtų priskiriama importui dempingo kaina pagal 6 dalį. Tokio pobūdžio veiksniai gali būti: ne dempingo kainomis parduodamo importo kiekiai ir kainos; paklausos sumažėjimas ar vartojimo tendencijų pokyčiai; prekybos apribojimai ir konkurencija tarp trečiosios valstybės ir Sąjungos gamintojų; technologijos pažanga ir eksporto plėtra; ir Sąjungos pramonės gamybos našumas.

<…>“

8

Minėto reglamento 5 straipsnio 10 ir 11 dalyse nustatyta:

„10.   Pranešime apie tyrimo procedūrų inicijavimą skelbiama tyrimo pradžia, nurodomas produktas ir atitinkamos valstybės, pateikiama gautos informacijos santrauka ir nurodoma, kad visa su tyrimu susijusi informacija būtų perduodama Komisijai.

Jame nurodoma, per kokį laiką suinteresuotosios šalys gali pranešti apie save, raštu pareikšti savo nuomones ir pateikti informaciją, jei į tokias nuomones bei informaciją turi būti atsižvelgta tyrimo metu. Jame taip pat nurodoma, per kokį laikotarpį suinteresuotosios šalys gali kreiptis į Komisiją, kad būtų išklausytos pagal 6 straipsnio 5 dalį.

11.   Komisija praneša eksportuotojams, importuotojams ir eksportuotojams ar importuotojams atstovaujančioms asociacijoms, kurie, kiek jai žinoma, yra susiję, taip pat eksportuojančios valstybės atstovams ir skundo pateikėjams apie tyrimo procedūrų inicijavimą ir, neatskleisdama konfidencialios informacijos, pateikia 1 dalies nuostatų pagrindu gauto raštiško skundo visą tekstą žinomiems eksportuotojams ir eksportuojančios valstybės valdžios institucijoms, taip pat, esant prašymui, – kitoms suinteresuotosioms susijusioms šalims. Jeigu susijusių eksportuotojų yra ypatingai daug, visas raštiško skundo tekstas gali būti pateikiamas tik eksportuojančios valstybės institucijoms arba atitinkamai prekybos ir verslo asociacijai.“

9

Pagrindinio reglamento 6 straipsnyje „Tyrimas“ numatyta:

„1.   Inicijavus tyrimo procedūras Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, pradeda tyrimą Sąjungos mastu. Toks tyrimas turi apimti ir dempingą, ir žalą, todėl jie tiriami kartu.

<…>

3.   Komisija gali prašyti, kad valstybės narės pateiktų informaciją, o valstybės narės imasi visų reikalingų priemonių, kad patenkintų tokius prašymus.

Jos Komisijai išsiunčia reikalaujamą informaciją kartu su visų atliktų apžiūrų, patikrinimų ar tyrimų rezultatais.

Komisija perduoda tokią informaciją valstybėms narėms, jei ji yra įdomi kitoms valstybėms narėms arba jei ją perduoti paprašė kuri nors valstybė narė, tačiau jeigu ši informacija yra konfidenciali – perduodama tik nekonfidenciali santrauka.

4.   Komisija gali prašyti valstybių narių atlikti visas reikalingas apžiūras ir patikrinimus, ypač importuotojų, prekybininkų ir Sąjungos gamintojų atžvilgiu, bei atlikti tyrimus trečiosiose valstybėse, jeigu atitinkamos įmonės duoda sutikimą, ir jeigu aptariamos valstybės valdžia yra oficialiai informuota ir tam neprieštarauja.

Valstybės narės imasi visų reikalingų priemonių, kad patenkintų tokius Komisijos prašymus.

Jei Komisija arba valstybė narė to prašo, Komisijos pareigūnams suteikiami įgaliojimai padėti valstybių narių pareigūnams atlikti savo pareigas.

5.   Suinteresuotoji šalis, pranešusi apie save 5 straipsnio 10 dalyje numatyta tvarka, išklausoma, jeigu per Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtame pranešime nurodytą laikotarpį pateikia raštišką prašymą ją išklausyti, įrodydama, kad ji yra suinteresuota, nes tyrimo išvados gali turėti jai įtakos, ir kad yra svarbių priežasčių ją išklausyti.

<…>

7.   Skundo pateikėjai, importuotojai ir eksportuotojai bei jiems atstovaujančios asociacijos, naudotojai ir vartotojų asociacijos, kurie apie save pranešė 5 straipsnio 10 dalyje nurodyta tvarka, taip pat eksportuojančios valstybės atstovai, pateikę raštiškus prašymus, gali peržiūrėti visą bet kurios tyrime dalyvaujančios šalies pateiktą informaciją – skirtingai nei Sąjungos ar jos valstybių narių valdžios institucijų parengtus vidaus naudojimo dokumentus – kuri yra svarbi jiems pateikiant savo argumentus, bet nėra konfidenciali, kaip numatyta 19 straipsnyje, ir kuri yra naudojama atliekant tyrimą.

Tokios šalys gali atsiliepti į gautą informaciją, o į jų pastabas atsižvelgiama, jeigu jos yra pakankamai pagrįstos atsiliepime.

<…>

9.   Tyrimo procedūros, inicijuotos pagal 5 straipsnio 9 dalį, turi būti baigtos, jei tai įmanoma, per vienus metus. Tačiau bet kuriuo atveju tyrimas turi būti baigtas per 15 mėnesių nuo jo pradžios, laikantis 8 straipsnio pagrindu priimtų išvadų dėl įsipareigojimų arba 9 straipsnio pagrindu priimtų išvadų dėl galutinių veiksmų.“

10

Pagrindinio reglamento 17 straipsnyje „Atranka“ nustatyta:

„1.   Tais atvejais, kai skundo pateikėjų, eksportuotojų, importuotojų, produkto tipų ar sandorių yra labai daug, tyrimo mastas gali būti apribotas tyrimui atrenkant tik pagrįstai nustatytą šalių, produktų ar sandorių pavyzdžių skaičių, kurie pagal atrankos metu turimą informaciją yra statistiškai tinkami, arba tiriant didžiausią tipišką produkcijos, pardavimo ar eksporto kiekį, kurį galima pagrįstai ištirti per turimą laiką.

2.   Galutinį sprendimą dėl šalių, produktų tipų ar sandorių atrankos pagal išdėstytas atrankos nuostatas priima Komisija, nors pirmenybė teikiama atrankai, atliekamai konsultuojantis su atitinkamomis šalimis ir gavus jų sutikimą, jei tokios šalys praneša apie save ir sudaro galimybes gauti pakankamą kiekį informacijos per tris savaites nuo tyrimo pradžios, kad būtų galima pasirinkti tipišką atranką.

<…>“

11

Minėto reglamento 20 straipsnyje „Informacijos atskleidimas“ nustatyta:

„1.   Skundo pateikėjai, importuotojai ir eksportuotojai bei jiems atstovaujančios asociacijos, taip pat eksportuojančios valstybės atstovai gali reikalauti, kad jiems būtų atskleista išsami informacija, sąlygojusi esminius faktus ir motyvus, kurių pagrindu buvo nustatytos laikinosios priemonės. Tokie reikalavimai atskleisti informaciją pateikiami raštu iš karto po laikinųjų priemonių nustatymo, o reikalaujama informacija nedelsiant atskleidžiama raštu.

2.   1 dalyje minimos šalys gali reikalauti galutinai atskleisti esminius faktus ir motyvus, kurių pagrindu ketinama rekomenduoti nustatyti galutines priemones arba baigti tyrimą ar nagrinėjimą nenustatant priemonių – ypatingas dėmesys skiriamas reikalavimui atskleisti bet kuriuos faktus ar motyvus, kurie skiriasi nuo laikinąsias priemones pagrindusiųjų faktų ar motyvų.

3.   Reikalavimai galutinai atskleisti informaciją, kaip apibrėžta 2 dalyje, turi būti adresuojami Komisijai raštu ir gaunami, – jeigu taikomas laikinasis muitas, – ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo paskelbimo apie tokio muito nustatymą. Jeigu laikinasis muitas nebuvo taikomas, šalims sudaroma galimybė per Komisijos nustatytą terminą reikalauti galutinai atskleisti informaciją.

<…>“

12

Minėto reglamento 21 straipsnio 2 dalis išdėstyta taip:

„Skundo pateikėjai, importuotojai ir jiems atstovaujančios asociacijos, naudotojus ir vartotojus atstovaujančios organizacijos per pranešime apie antidempingo tyrimo pradžią nustatytus terminus gali pranešti apie save ir pateikti informaciją Komisijai, kad sukurtų tvirtą pagrindą institucijoms atsižvelgti į visas nuomones ir informaciją, sprendžiant, ar dėl Sąjungos interesų reikia taikyti priemones. Kitoms šiame straipsnyje nurodytoms šalims sudaromos galimybės gauti tokią informaciją arba atitinkamas jos santraukas ir suteikiama teisė reaguoti į šią informaciją.“

13

Ginčo aplinkybes, išdėstytas skundžiamo sprendimo 1–9 punktuose, galima apibendrinti, kaip nurodyta toliau.

14

2016 m. spalio 31 d. septyni Sąjungos ketaus gaminių gamintojai pateikė skundą Komisijai, prašydami pradėti antidempingo tyrimo procedūrą dėl tam tikrų Kinijos ir Indijos kilmės ketaus gaminių importo. Šį skundą palaikė dar du Sąjungos ketaus gaminių gamintojai (toliau šie devyni gamintojai vadinami skundo pateikėjais).

15

2016 m. gruodžio 10 d. Komisija paskelbė pranešimą apie antidempingo tyrimo dėl tam tikrų importuojamų Kinijos Liaudies Respublikos ir Indijos kilmės ketaus gaminių inicijavimą (OL C 461, 2016, p. 22). Produktas, kurį apima ši procedūra, yra šulinių dangčiai. Šio pranešimo 2 punkte jis apibrėžtas taip: tam tikri žvyninio grafitinio ketaus, taip pat vadinamo „pilkuoju ketumi“, arba rutulinio grafitinio ketaus, taip pat vadinamo „stipriuoju ketumi“, gaminiai bei jų dalys, naudojami požeminėms arba paviršinėms sistemoms ir (arba) požeminių arba paviršinių sistemų angoms uždengti, taip pat patekti į požemines arba paviršines sistemas ir (arba) sudaryti sąlygas pamatyti požemines arba paviršines sistemas“ (toliau – nagrinėjamas produktas).

16

Tyrimas dėl dempingo ir žalos apėmė laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. (toliau – tiriamasis laikotarpis). Tiriant žalai įvertinti svarbias tendencijas nagrinėtas laikotarpis nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. (toliau – nagrinėjamasis laikotarpis).

17

CCCME yra pagal Kinijos teisę įsteigta asociacija, tarp kurios narių yra nagrinėjamą produktą eksportuojančių Kinijos gamintojų. Ji dalyvavo antidempingo tyrime dėl nagrinėjamo produkto importo. Kiti devyni apeliantai yra nagrinėjamą produktą eksportuojantys Kinijos gamintojai; du iš jų Komisija atrinko kaip Kinijos eksportuojančius gamintojus tyrimo tikslais.

18

2017 m. rugpjūčio 16 d. Komisija priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2017/1480, kuriuo tam tikriems importuojamiems Kinijos Liaudies Respublikos kilmės ketaus gaminiams nustatomas laikinasis antidempingo muitas (OL L 211, 2017, p. 14, toliau – laikinasis reglamentas).

19

2018 m. sausio 29 d. Komisija priėmė ginčijamą reglamentą, juo nustatė galutinį antidempingo muitą tam tikriems importuojamiems Kinijos kilmės ketaus gaminiams.

20

2018 m. balandžio 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliantų ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo.

21

2018 m. spalio 24 d. nutartimi Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas leido EJ Picardie, Fondatel Lecomte, Fonderies Dechaumont, Fundiciones de Ódena SA, Heinrich Meier Eisengießerei GmbH & Co. KG, Saint Gobain Construction Products UK Ltd, Saint Gobain PAM Canalisation, buvusiai Saint-Gobain PAM, ir Ulefos Oy (toliau – į bylą įstojusios šalys) įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

22

Grįsdami ieškinį Bendrajame Teisme apeliantai rėmėsi šešiais pagrindais. Komisija ginčijo tiek šio ieškinio priimtinumą, tiek pagrįstumą.

23

Dėl šio ieškinio priimtinumo pažymėtina, kad tik Bendrojo Teismo vertinimai, susiję, viena vertus, su CCCME locus standi savo ir savo narių vardu ir, kita vertus, su kitų devynių apeliantų advokatams suteiktais įgaliojimais atstovauti jiems teisme, yra svarbūs šio apeliacinio skundo kontekste.

24

Kalbėdama apie CCCME locus standi savo vardu, kad apsaugotų savo procesines teises, Komisija teigė, kad ji tokios locus standi neturėjo, nes per administracinę procedūrą jai buvo per klaidą suteiktos procesinės teisės. Bendrasis Teismas atmetė šį nepriimtinumo pagrindą, iš esmės manydamas, kad visos administracinės procedūros metu CCCME buvo laikoma suinteresuotąja šalimi, kuriai turėtų būti suteiktos procesinės teisės, ir kad šiuo atžvilgiu padaryta klaida, darant prielaidą, kad ji yra įrodyta, negali turėti įtakos tam, kas buvo pripažinta ir suteikta administracinės procedūros metu.

25

Dėl CCCME locus standi savo narių vardu Bendrasis Teismas atmetė Komisijos prieštaravimą, kad CCCME negalėjo atstovauti savo nariams teisme, nes ji nėra atstovaujančioji asociacija, kaip tai suprantama pagal bendrą valstybių narių teisės tradiciją. Bendrojo Teismo nuomone, toks reikalavimas nėra būtinas, kad asociacija galėtų veikti savo narių vardu Sąjungos teismuose.

26

Dėl įgaliojimų, kuriuos kiti devyni apeliantai suteikė savo advokatams, Komisija teigė, kad jie negalioja, nes juose nebuvo aiškiai nurodytos pasirašiusiųjų pareigos ir nebuvo nustatyta jų teisė pasirašyti šiuos įgaliojimus. Bendrasis Teismas atmetė šį prieštaravimą, manydamas, kad jo procedūros reglamente nereikalaujama įrodyti, kad advokatui įgaliojimus suteikė tam teisę turintis atstovas.

27

Kalbant apie apeliantų ieškinio pagrįstumą, reikia pažymėti, kad tik Bendrojo Teismo vertinimai, susiję su ieškinio pirmojo pagrindo pirma ir penkta dalimis, antrojo pagrindo antra ir trečia dalimis bei trečiojo ieškinio pagrindo antra ir trečia dalimis, yra reikšmingi šiam apeliaciniam skundui.

28

Nagrinėdamas ieškinio pirmojo pagrindo pirmą dalį Bendrasis Teismas atmetė apeliantų argumentus dėl Komisijos atliktų Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostato) duomenų, klasifikuotų pagal produktų kontrolės numerius (PKN), kad būtų galima apskaičiuoti importo dempingo kaina kiekį pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnį, patikslinimų.

29

Vertindamas ieškinio pirmojo pagrindo penktą dalį Bendrasis Teismas atmetė apeliantų argumentus, kad apskaičiuodama Saint-Gobain PAM patirtą žalą Komisija rėmėsi kainomis, nurodytomis sąskaitose faktūrose už perpardavimą bendrovių grupės, kuriai priklausė šis gamintojas, viduje, tačiau neįvertino šių kainų autonomiško pobūdžio.

30

Antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantai tvirtino, kad Komisija klaidingai atsisakė atlikti analizę pagal segmentus, kad nustatytų priežastinį ryšį tarp importo dempingo kaina ir nustatytos žalos. Atsakydamas į šį teiginį Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad analizė pagal segmentus nereikalinga, kai produktai yra pakankamai tarpusavyje pakeičiami, ir kad nei produktų priklausymo skirtingiems asortimentams, nei to, kad vartotojai teikė prioritetą ar pirmenybę tam tikriems produktams, nepakako, kad būtų galima nustatyti jų nepakeičiamumą tarpusavyje, taigi tikslingumą atlikti tokią analizę.

31

Ieškinio antrojo pagrindo trečioje dalyje apeliantai, be kita ko, teigė, kad Komisija nepakankamai įvertino priverstinio kainų mažinimo mastą, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatyta jokio 37,4 % visų atrinktų Sąjungos gamintojų pardavimų Europos Sąjungoje priverstinio kainų sumažinimo. Bendrasis Teismas atmetė šią dalį, manydamas, kad, kadangi nagrinėjamas produktas apima įvairius produktų tipus, kurie vis dar gali būti tarpusavyje pakeičiami, buvo nustatytas nuo 31,6 iki 39,2 % priverstinio kainų mažinimo skirtumas, apimantis atrinktų Sąjungos gamintojų 62,6 % pardavimų, to pakanka padaryti išvadą, kad kainos buvo smarkiai sumažintos, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje.

32

Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo apeliantų procesinių teisių pažeidimu dėl to, kad jiems nebuvo perduota informacija, būtina jų interesams ginti, Bendrasis Teismas nusprendė, kad šis ieškinio pagrindas yra priimtinas tiek, kiek jį pateikė CCCME savo vardu. Vis dėlto jis atmetė jį kaip nepriimtiną tiek, kiek jį nurodė CCCME nariai ir kiti devyni apeliantai, nes šie nariai ir apeliantai nedalyvavo tyrime ir nepateikė prašymų pateikti nagrinėjamą informaciją. Bendrasis Teismas taip pat atmetė apeliantų argumentą, kad šio tyrimo metu CCCME naudojosi minėtų narių ir apeliantų procesinėmis teisėmis jų vardu, motyvuodamas tuo, kad CCCME veikė kaip subjektas, atstovaujantis visai Kinijos pramonei, o ne kai kuriems jos nariams individualiai.

33

Kalbant apie šio trečiojo pagrindo pagrįstumą, CCCME šio ieškinio pagrindo antroje ir trečioje dalyse teigė, kad Komisija pažeidė jos procesines teises, nepateikdama jai, viena vertus, tam tikrų duomenų patvirtinta forma, visų pirma susijusių su normaliosios vertės apskaičiavimu, importo iš Kinijos poveikiu kainoms ir žalos pašalinimo lygiui, taip pat, kita vertus, su makroekonominiais rodikliais susijusių įverčių, informacijos apie importuojamų produktų ir Indijos bei Sąjungos gamintojų produktų palyginimą, taip pat importo iš nagrinėjamųjų trečiųjų šalių kiekių skaičiavimų. Bendrasis Teismas atmetė šias antrą ir trečią dalis iš esmės konstatuodamas, kad Komisija suteikė CCCME informaciją, leidžiančią jai veiksmingai ginti savo interesus.

34

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė apeliantų ieškinį.

35

Apeliantai Teisingumo Teismo prašo:

36

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

37

Į bylą įstojusios šalys Teisingumo Teismo prašo:

38

Grįsdami savo apeliacinį skundą apeliantai remiasi penkiais pagrindais. Pirmasis–ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindai grindžiami klaidomis, kurias padarė Bendrasis Teismas, nes nenustatė, kad Komisija, priimdama ginčijamą reglamentą, pažeidė pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2, 3 ir 5–7 dalis. Apeliacinio skundo penktajame pagrinde apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai pripažino iš dalies nepriimtinu jų ieškinio Bendrajame Teisme trečiąjį pagrindą, grindžiamą jų procesinių teisių pažeidimu, ir kad jis, vertindamas šias teises, padarė teisės klaidų, kai taikė pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalį, 19 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 20 straipsnio 2 ir 4 dalis.

39

Komisija ir į bylą įstojusios šalys mano, kad apeliantų ieškinys pirmojoje instancijoje turėjo būti pripažintas nepriimtinu ir bet kuriuo atveju jų apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

40

Komisija teigia, kad ieškinys pirmojoje instancijoje buvo nepriimtinas dėl to, kad CCCME neturėjo locus standi savo vardu, kad ji neturėjo įgaliojimų atstovauti savo nariams teisme ir kad kiti devyni apeliantai tinkamai neįgaliojo savo advokatų.

41

Apeliantai nesutinka su šiais argumentais, motyvuodami tuo, kad prašydama Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo ieškinys pirmojoje instancijoje pripažintas priimtinu, ir pripažinti šį ieškinį nepriimtinu, Komisija pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą nesilaikydama Teisingumo Teismo procedūros reglamento 176 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

42

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad klausimai, susiję su ieškinio dėl panaikinimo priimtinumu, yra su viešąja tvarka susiję klausimai, kuriuos Europos Sąjungos teismai turi nagrinėti bet kuriuo metu, net ir savo iniciatyva (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Stichting Woonlinie ir kt./ Komisija, C‑133/12 P, EU:C:2014:105, 32 punktą ir 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Ja zum Nürburgring / Komisija, C‑647/19 P, EU:C:2021:666, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Iš to matyti, kad nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas gali įvertinti ieškinio pirmojoje instancijoje priimtinumą, neatsižvelgdamas į tai, kad tuo suabejojo šalis, pateikusi atsiliepimą į ieškinį, bet nepateikusi priešpriešinio apeliacinio skundo pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 176 straipsnio 2 dalį (šiuo klausimu žr. 2019 m. vasario 28 d. Sprendimo Taryba / Growth Energy ir Renewable Fuels Association, C‑465/16 P, EU:C:2019:155, 56–59 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

44

Taigi apeliantų šio sprendimo 41 punkte pateiktus prieštaravimus reikia atmesti.

45

Komisija teigia, kad skundžiamo sprendimo 52–75 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad CCCME pripažinimo atstovaujančiąja asociacija per administracinę procedūrą pakako nustatyti, kad sąlyga, pagal kurią aktas, dėl kurio ieškovas pareiškė ieškinį, turi būti tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs, kaip numatyta SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, buvo įvykdyta CCCME atžvilgiu. Klausimas, ar subjektas turi locus standi Bendrajame Teisme, priklauso ne nuo to, ar tokiam subjektui pripažįstamas locus standi per administracinę procedūrą, bet nuo toje srityje taikomų taisyklių. Taigi Bendrasis Teismas turėtų pats įvertinti, ar CCCME atitiko sąlygas, reikalingas, kad ji būtų laikoma atstovaujančiąja asociacija pagal pagrindinį reglamentą, ir ar todėl turi locus standi savo vardu.

46

Į bylą įstojusios šalys sutinka su Komisijos argumentais ir tvirtina, kad CCCME nėra nagrinėjamą produktą eksportuojantiems Kinijos gamintojams atstovaujanti asociacija; ji yra subjektas, per kurį Kinijos vyriausybė kontroliuoja tuos eksportuojančius gamintojus. CCCME veiklą prižiūrėjo, valdė ir davė veiklos nurodymus Kinijos Liaudies Respublikos civilinių reikalų ir prekybos ministerijos.

47

Apeliantai teigia, kad CCCME yra atstovaujančioji asociacija, kaip ji suprantama pagal pagrindinį reglamentą, todėl ji yra šiame reglamente numatyta suinteresuotoji šalis. Komisija ją tokia laikė per tyrimą, po kurio buvo priimtas ginčijamas reglamentas, ir kituose ankstesniuose antidempingo tyrimuose. Dėl motyvų, kuriuos Bendrasis Teismas nurodė skundžiamame sprendime, ginčijamas reglamentas yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs.

48

Pirmiausia svarbu priminti, kad ieškinio, pareikšto fizinio ar juridinio asmens dėl akto, kuris nėra jam adresuotas, priimtinumas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtąją pastraipą priklauso nuo to, ar jis turi locus standi, kuri egzistuoja dviem atvejais. Viena vertus, toks ieškinys gali būti pareikštas, jei aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su asmeniu. Kita vertus, toks asmuo gali pareikšti ieškinį dėl norminio akto, kurio nereikia patvirtinti, jeigu jis su šiuo asmeniu tiesiogiai susijęs (2023 m. kovo 16 d. Sprendimo Komisija / Jiangsu Seraphim Solar System irTaryba / Jiangsu Seraphim Solar System ir Komisija, C‑439/20 P ir C‑441/20 P, EU:C:2023:211, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Nepriimtinumu grindžiamame prieštaravime Komisija teigia, kad nagrinėdamas pirmąjį iš šių dviejų atvejų Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad CCCME turėjo locus standi savo vardu, kad apgintų savo procesines teises. Skundžiamo sprendimo 52–75 punktuose Bendrasis Teismas vertinimą dėl CCCME locus standi savo vardu grindė tuo, kad per antidempingo tyrimo procedūrą, po kurios buvo priimtas ginčijamas reglamentas, Komisija jai suteikė šias teises. Vis dėlto jis nepatikrino, ar tos teisės buvo suteiktos teisėtai. Šių teisių suteikimas CCCME buvo neteisėtas, nes ji buvo ne atstovaujančioji asociacija, kaip ji suprantama pagal pagrindinį reglamentą, o Kinijos valstybės emanacija.

50

Pagal suformuotą jurisprudenciją subjektai, kurie nėra sprendimo adresatai, negali teigti, kad jis yra konkrečiai su jais susijęs, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, nebent šis sprendimas turi jiems įtakos dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba faktinės situacijos, kuri juos charakterizuoja, palyginti su bet kuriuo kitu asmeniu, ir dėl to juos konkrečiai išskiria panašiai kaip asmenį, kuriam toks sprendimas skirtas (2022 m. liepos 12 d. Sprendimo Nord Stream 2 / Parlamentas ir Taryba, C‑348/20 P, EU:C:2022:548, 156 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Tarp asmenų, kuriuos Sąjungos aktas gali konkrečiai išskirti taip pat, kaip ir sprendimo adresatus, yra tie, kurie dalyvavo to akto priėmimo procese. Vis dėlto tai, kad asmuo dalyvauja tokio akto priėmimo procese, jį konkrečiai išskiria nagrinėjamo akto atžvilgiu tik tuo atveju, jei Sąjungos teisės aktuose tam asmeniui buvo numatytos procedūrinės garantijos (šiuo klausimu žr. 1983 m. spalio 4 d. Sprendimo Fediol / Komisija, 191/82 P, EU:C:1983:259, 31 punktą ir 2009 m. vasario 17 d. Nutarties Galileo Lebensmittel / Komisija, C‑483/07 P, EU:C:2009:95, 53 punktą). Iš tiesų tiksli asmens teisės pareikšti ieškinį dėl Sąjungos teisės akto apimtis priklauso nuo Sąjungos teisėje apibrėžtos jo teisinės padėties, kuria siekiama apsaugoti taip pripažintus teisėtus interesus (2019 m. vasario 28 d. Sprendimo Taryba / Growth Energy ir Renewable Fuels Association, C‑465/16 P, EU:C:2019:155, 107 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52

Iš to matyti, kad procesinės teisės asmeniui turi būti teisėtai suteiktos tam, kad jos būtų laikomos konkrečiai su juo susijusiomis ir jis turėtų teisę pareikšti ieškinį dėl akto, priimto pažeidžiant šias teises, panaikinimo.

53

Šiuo atveju Komisija savo atsiliepime į ieškinį Bendrajame Teisme ginčijo CCCME pareikšto ieškinio dėl savo procesinių teisių pažeidimo priimtinumą, motyvuodama tuo, kad ji nebuvo suinteresuotoji šalis, kuriai tokios teisės buvo suteiktos pagrindiniu reglamentu. Taigi siekdamas įvertinti šio ieškinio priimtinumą Bendrasis Teismas turėjo įvertinti, ar šiuo reglamentu CCCME buvo suteiktos procesinės teisės.

54

Vis dėlto skundžiamo sprendimo 53–60 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamas reglamentas buvo konkrečiai susijęs su CCCME dėl to, kad per visą šio reglamento priėmimo procedūrą Komisija ją laikė suinteresuotąja šalimi, atstovaujančia visų pirma Kinijos ketaus pramonei, nes suteikė jai procesines teises, įskaitant teisę susipažinti su tyrimo medžiaga, gauti preliminarias ir galutines išvadas, pateikti pastabas dėl jų, taip pat teisę dalyvauti dviejuose per šią procedūrą organizuotuose posėdžiuose.

55

Taigi reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo šių procesinių teisių suteikimo CCCME teisėtumo ir todėl padarė teisės klaidą nagrinėdamas, ar sąlyga, kad aktas, dėl kurio ieškovas pareiškė ieškinį, turi būti konkrečiai su juo susijęs, kaip numatyta SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, buvo įvykdyta CCCME atveju.

56

Šios išvados nepaneigia skundžiamo sprendimo 64 punkte išdėstyta Bendrojo Teismo išvada, kad net jei būtų įrodyta, jog Komisijos padarė klaidą suteikdama šias teises CCCME, ji negalėtų panaikinti to, kas buvo pripažinta ir suteikta per administracinę procedūrą, juolab kad pasibaigus tai procedūrai Komisija pasiliko galimybę atšaukti ginčijamą reglamentą ir atnaujinti šią procedūrą ištaisydama šią klaidą toje stadijoje, kurioje ji buvo padaryta. Iš tiesų per administracinę procedūrą Komisijos priimti sprendimai ir jos galimybė juos ištaisyti negali apriboti Sąjungos teismo atliekamo ieškinių, kurie jam pareikšti, priimtinumo nagrinėjimo.

57

Tą pačią teisės klaidą Bendrasis Teismas padarė skundžiamo sprendimo 71–75 punktuose nagrinėdamas sąlygą, kad aktas, dėl kurio ieškovas pareiškė ieškinį, turi būti tiesiogiai su juo susijęs, kaip numatyta SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, nes šis nagrinėjimas taip pat grindžiamas tuo, kad Komisija per administracinę procedūrą suteikė CCCME procesines teises.

58

Vis dėlto šios klaidos yra tokio pobūdžio, kad dėl jų CCCME savo vardu pareikštas ieškinys gali būti nepriimtinas tik tuo atveju, jei įrodoma, kad jai nebuvo galima teisėtai suteikti aptariamų procesinių teisių. Taigi reikia įvertinti, ar pagal pagrindinį reglamentą šios teisės turėjo būti suteiktos CCCME.

59

Šiuo klausimu CCCME mano, kad pagrindinis reglamentas jai suteikia tokias teises, nes ji yra nagrinėjamo produkto importuotojams ar eksportuotojams atstovaujanti asociacija.

60

Nors pagrindinio reglamento 5 straipsnio 11 dalis, 6 straipsnio 7 dalis, 20 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 21 straipsnio 2 dalis suteikia produkto dempingo kaina importuotojus ar eksportuotojus atstovaujančioms asociacijoms tam tikrų procesinių teisių, šis reglamentas neapibrėžia šiose nuostatose esančios „importuotojams ar eksportuotojams atstovaujančios asociacijos“ sąvokos.

61

Taigi pagal suformuotą jurisprudenciją svarbu šią sąvoką aiškinti atsižvelgiant ne tik į nuostatų, kuriose ji yra, tekstą, bet ir į jų kontekstą ir teisės akto, kuriame jos įtvirtintos, tikslus (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Venesuela / Taryba (Poveikis trečiajai valstybei), C‑872/19 P, EU:C:2021:507, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, atsižvelgiant į Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybę prieš antrinės Sąjungos teisės aktus, ši sąvoka turi būti aiškinama kiek įmanoma remiantis tais susitarimais, įskaitant Susitarimą dėl antidempingo (šiuo klausimu žr. 2022 m. balandžio 28 d. Sprendimo Yieh United Steel / Komisija, C‑79/20 P, EU:C:2022:305, 101 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

62

Remiantis pažodiniu aiškinimu, sąvoka „importuotojams ar eksportuotojams atstovaujanti asociacija“ reiškia grupę asmenų, kurie apskritai atstovauja importuotojams arba eksportuotojams.

63

Iš to matyti, pirma, kad ši sąvoka neapima asmenų ar subjektų, atstovaujančių kitų nei importuotojų ar eksportuotojų interesams, pavyzdžiui, valstybės interesams. Tokį aiškinimą patvirtina šios sąvokos kontekstas. Iš tiesų pagrindinio reglamento 5 straipsnio 11 dalyje, 6 straipsnio 7 dalyje ir 20 straipsnio 1 dalyje nurodomos, viena vertus, „importuotojams ar eksportuotojams atstovaujančios asociacijos“ ir, kita vertus, eksportuojančios valstybės „valdžios institucijos“ arba „atstovai“, kaip atskiros suinteresuotosios šalys antidempingo tyrime.

64

Šį aiškinimą patvirtina ir pagrindinio reglamento tikslas leisti Komisijai nustatyti tinkamus antidempingo muitus laikantis gero administravimo principo. Šis tikslas reikalauja, kad Komisija žinotų įvairių antidempingo tyrime dalyvaujančių suinteresuotųjų šalių nuomones. Šio reglamento 12 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad šioms šalims turėtų būti sudaromos tinkamos sąlygos pateikti visus svarbius įrodymus bei apginti savo interesus. Vis dėlto įrodymai, kuriuos gali pateikti importuotojams ar eksportuotojams atstovaujančios asociacijos ir eksportuojančios šalies atstovai, bei jų atitinkami interesai nebūtinai sutampa. Viena vertus, šios asociacijos gina importuotojų ar eksportuotojų komercinius ir pramoninius interesus, kita vertus, šie atstovai padeda įgyvendinti eksportuojančios šalies politinius ir diplomatinius interesus.

65

Be to, aptariamas aiškinimas atitinka Susitarimo dėl antidempingo 6.11 straipsnį, nes šiame straipsnyje kalbant apie suinteresuotąsias šalis, kurioms taikomas šis susitarimas, atskiriamos eksportuojančių valstybių, kurios yra šio susitarimo šalys, vyriausybės nuo prekybos, verslo ar gamybos asociacijų, kurių narių dauguma yra produkto, dėl kurio atliekamas antidempingo tyrimas, eksportuotojai ar importuotojai.

66

Iš Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimo atskirti importuotojams ar eksportuotojams atstovaujančias asociacijas nuo eksportuojančios šalies valdžios institucijų ir atstovų matyti, jog tam, kad būtų laikomas atstovaujančia asociacija, kaip ji suprantama pagal šio sprendimo 63 punkte nurodytas nuostatas, subjektas, kuris prisistato tokia asociacija, neturi patirti eksportuojančios valstybės įtakos – priešingai, jis turi turėti būtiną nepriklausomumą nuo jos, kad galėtų veiksmingai atstovauti bendriesiems ir kolektyviniams importuotojų ar eksportuotojų interesams, o ne veikti minėtos valstybės vardu.

67

Šis pagrindiniame reglamente numatytas atstovaujančiųjų asociacijų nepriklausomumas atspindi asociacijoms pripažintą asociacijų laisvę, apibrėžtą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnyje, tiek, kiek šioje chartijoje pripažįstama asociacijų teisė vykdyti veiklą ir funkcionuoti be nepagrįsto valstybės kišimosi (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 18 d. Sprendimo Komisija / Vengrija(Asociacijų skaidrumas), C‑78/18, EU:C:2020:476, 110–113 punktus). Vis dėlto tokia konvergencija apsiriboja atitinkamos valstybė nesikišimu, todėl kyla abejonių dėl asociacijos atstovavimo bendriesiems ir kolektyviniams importuotojų ar eksportuotojų interesams, nes šiuo reglamentu siekiama perkelti Susitarimo dėl antidempingo, kuriuo siekiama skatinti pasaulinę prekybą, o ne asociacijų laisvę, taisykles.

68

Antra, iš sąvokos „importuotojams ar eksportuotojams atstovaujanti asociacija“ pažodinio aiškinimo ir konteksto, pateiktų šio sprendimo 62 ir 63 punktuose, matyti, kad tokios asociacijos tikslas turi apimti atstovavimą produkto, dėl kurio vyksta antidempingo tyrimas, importuotojams ar eksportuotojams. Šis atstovavimas reikalauja, kad tarp tokios asociacijos narių būtų daug šio produkto importuotojų ar eksportuotojų. Be to, iš jo kyla reikalavimas, kad tų narių šio produkto importo ar eksporto kiekis būtų didelis, kad atitinkama asociacija galėtų atsižvelgti į to paties produkto importuotojų ar eksportuotojų veiklos ypatybes apskritai.

69

Šį aiškinimą patvirtina šio sprendimo 64 punkte nurodytas pagrindinio reglamento tikslas, pagal kurį antidempingo tyrimo procedūroje turi dalyvauti importuotojams ar eksportuotojams atstovaujančios asociacijos, kaip suinteresuotosios šalys. Iš tiesų šių asociacijų interesai gali būti teisėti tik su sąlyga, kad jos tikrai atstovauja produkto dempingo kaina importuotojams ar eksportuotojams.

70

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, sąvoka „importuotojams ar eksportuotojams atstovaujanti asociacija“ pagal šį reglamentą turi būti suprantama kaip apibrėžianti grupę, kurios tikslas atstovauti kolektyviniams ir bendriems produkto dempingo kaina importuotojų ar eksportuotojų interesams, todėl ši grupė, viena vertus, turi būti nepriklausoma nuo valdžios institucijų, kad galėtų užtikrinti šį atstovavimą, ir, kita vertus, tarp jos narių turi būti daug importuotojų ar eksportuotojų, kurių šio produkto importo ar eksporto kiekiai yra dideli.

71

Kadangi ieškovas turi pateikti įrodymų, kad jis turi locus standi, šiuo atveju CCCME turėjo įrodyti, kad ji yra tokia nagrinėjamo produkto importuotojams ar eksportuotojams atstovaujanti asociacija.

72

Šiuo atveju CCCME savo ieškinyje Bendrajame Teisme teigė, kad tarp jos narių yra 19 nagrinėjamą produktą eksportuojančių gamintojų, kuriems ginčijamu reglamentu buvo nustatyti antidempingo muitai. Be to, iš CCCME įstatų matyti, kad tai ne pelno visuomeninė organizacija, kurią savanoriškai sudaro Kinijoje įregistruotos įmonės ir įstaigos, užsiimančios importu ir eksportu, investicijomis ir bendradarbiavimu mašinų ir elektronikos produktų sektoriuje (2 straipsnis), ir kad jos tikslas, be kita ko, yra ginti savo narių teises ir teisėtus interesus bei skatinti patikimą mechanikos ir elektronikos pramonės plėtrą (3 straipsnis). Taigi CCCME apima produkto dempingo kaina eksportuotojus ir yra įgaliota ginti jų interesus.

73

Vis dėlto, kaip pažymi Komisija, CCCME įstatuose nurodyta, kad grupę prižiūri, valdo ir duoda veiklos nurodymus dvi Kinijos Liaudies Respublikos ministerijos (4 straipsnis) ir kad ji vykdo atitinkamą veiklą pagal Kinijos vyriausybės pavedimus ir įgaliojimus (6 straipsnio 2 dalis). Šie įrodymai patvirtina, kad CCCME nėra pakankamai nepriklausoma nuo Kinijos valdžios institucijų, kad galėtų būti laikoma nagrinėjamojo produkto eksportuotojams „atstovaujančia asociacija“.

74

Be to, CCCME nepateikė įrodymų, kad ji atstovauja nagrinėjamojo produkto importuotojams ar eksportuotojams. Taigi per procesą Bendrajame Teisme Komisija pažymėjo, kad CCCME veikia visuose mašinų ir elektronikos sektoriuose ir kad jai priklauso daugiau nei 10000 narių. Be to, per šį procesą Komisijai paprieštaravus, kad ji neatstovauja dideliam nagrinėjamą produktą eksportuojančių gamintojų skaičiui, CCCME apsiribojo, pirma, nuoroda į ginčijamo reglamento 25 konstatuojamąją dalį, kurioje Komisija teigė, kad ji visų pirma atstovauja Kinijos ketaus pramonei, ir, antra, įrodymais, kad jos nariai yra 19 nagrinėjamą produktą eksportuojančių gamintojų, išvardytų jos ieškinio Bendrajame Teisme A.4 priede, o tai rodo, kad šis skaičius yra didelis. Be to, savo atsakymuose į Bendrojo Teismo klausimus apeliantai nurodė, kad pateikė Komisijai 58 Kinijos ketų eksportuojančių gamintojų, kurie yra CCCME nariai, sąrašą. Vis dėlto šis sąrašas nebuvo pateiktas Sąjungos teismams, o apeliantai nenurodė šių narių eksportuotų nagrinėjamų produktų kiekio. Iš to matyti, kad CCCME neįrodė nei kad tarp jos narių yra daug nagrinėjamo produkto importuotojų ar eksportuotojų, nei kad jos narių šio produkto eksporto kiekis buvo didelis.

75

Taigi CCCME neturėjo locus standi pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, todėl jos savo vardu pareikštas ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas, o Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes nagrinėjo ieškinio pagrindus, grindžiamus CCCME procesinių teisių pažeidimu, kurie buvo nurodyti šiam ieškiniui pagrįsti.

76

Komisija tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 98–103 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, jog nebūtina, kad asociacija būtų organizuota demokratiškai tam, kad galėtų pareikšti ieškinį savo narių vardu. Jos teigimu, profesinė asociacija negali būti vienpartinio komunistinio režimo pagrindu organizuotos valstybės emanacija, nes tokiu atveju ši asociacija privalėtų ginti savo narių interesus, kuriuos jie apibrėžė demokratiškai, prieš šią valstybę, kurios emanacija ji yra. Koncepcija, pagal kurią profesinė asociacija yra valstybės dalis ir kartu gina kolektyvinius savo narių interesus prieš šią valstybę, prieštarautų pagrindiniams atstovaujamosios demokratijos principams, kurie yra bendri valstybėms narėms. Be to, atsižvelgimas į šalies, kurioje asociacija įsteigta, ypatumus, prieštarautų ESS 3 straipsnio 5 dalyje nustatytam principui, pagal kurį Sąjunga, palaikydama santykius su platesniu pasauliu, išsaugo ir skatina savo vertybes.

77

CCCME nesutinka su Komisijos argumentais.

78

Komisija tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 98–103 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai atmetė ieškinio nepriimtinumo pagrindą tiek, kiek ieškinį savo narių vardu pareiškė CCCME. Iš tiesų, Komisijos teigimu, kadangi CCCME yra Kinijos Liaudies Respublikos emanacija ir nėra demokratiškai organizuota, ji neturėjo teisės kai kurių savo narių vardu pareikšti ieškinio dėl panaikinimo.

79

Pirmiausia pažymėtina, kad klausimas, ar asociacija gali atstovauti savo nariams pareiškiant ieškinius dėl panaikinimo Sąjungos teismuose, yra atskiras nuo klausimo, ar ji yra „importuotojams ar eksportuotojams atstovaujanti asociacija“, kaip ji suprantama pagal pagrindinį reglamentą.

80

Dėl pirmojo klausimo, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad asociacija, atsakinga už tam tikrų įmonių kolektyvinių interesų gynimą, iš esmės turi teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą tik tuo atveju, jeigu ji gali remtis savo interesais arba jeigu jos atstovaujamos įmonės ar kai kurios iš jų turi locus standi individualiai (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 13 d. Sprendimo European Union Copper Task Force / Komisija, C‑384/16 P, EU:C:2018:176, 87 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

81

Taigi pagal šią nuostatą yra priimtinas ieškinys, kurį pareiškė asociacija, veikianti vietoj vieno ar kelių savo narių, kurie patys būtų galėję pareikšti priimtiną ieškinį (2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, EU:C:2008:757, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

82

Kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 84 punkte, asociacijos galimybės pareikšti ieškinį savo narių vardu tikslas yra padėti veiksmingiau vykdyti teisingumą, nes tai leidžia išvengti padėties, kai asociacijos nariai, kurių interesams ji atstovauja, pareiškia daug ieškinių dėl tų pačių aktų.

83

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog tam, kad asociacija galėtų teisėtai pareikšti ieškinį Sąjungos teismuose savo narių vardu, pirmiausia svarbu, kad fiziniai ar juridiniai asmenys, kurių vardu ji veikia, būtų jos nariai, antra, kad ji turėtų teisę pareikšti ieškinį jų vardu, trečia, kad šis ieškinys būtų pareikštas jų vardu, ketvirta, kad bent vienas iš narių, kurių vardu ji veikia, galėtų pats pareikšti priimtiną ieškinį ir, penkta, kad nariai, kurių vardu ji veikia, nebūtų pareiškę lygiagrečių ieškinių Sąjungos teismuose.

84

Priešingai, nei teigia Komisija, dėl asociacijos narių atstovavimo teismuose, išskyrus pirmesniame punkte nurodytas penkias sąlygas, nereikalaujama, kad ši asociacija būtų organizuota demokratiškai. Iš tiesų, nagrinėdamas SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nurodytą „juridinio asmens“ sąvoką, Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši sąvoka apima ir privačius juridinius asmenis, ir viešuosius subjektus, ir trečiąsias valstybes, neminėdamas ir neatsižvelgdamas į tai, ar jos organizuotos demokratiškai (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Venesuela / Taryba (Poveikis trečiajai valstybei), C‑872/19 P, EU:C:2021:507, 41–52 punktus). Iš to matyti, kad šių asmenų, subjektų ir valstybių locus standi pagal šią nuostatą nepriklauso nuo tokio organizavimo.

85

Taigi, nagrinėdamas ginčą dėl reglamento, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas, panaikinimo, Teisingumo Teismas nusprendė, kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 99 punkte, kad tam tikrų asociacijos narių balsavimo teisės ar kitų priemonių, leidžiančių jiems ginti savo interesus joje, nebuvimo nepakanka įrodyti, kad šios asociacijos tikslas nebuvo atstovauti tokiems nariams. Taigi toks nebuvimas netrukdo šiai asociacijai šių narių vardu pareikšti ieškinį dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2019 m. vasario 28 d. Sprendimo Taryba / Growth Energy ir Renewable Fuels Association, C‑465/16 P, EU:C:2019:155, 120–125 punktus).

86

Iš to matyti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 98–103 punktuose nusprendęs, kad asociacijos teisei pareikšti ieškinį savo narių vardu netaikoma sąlyga, susijusi su „šios asociacijos tipiškumu, kaip tai suprantama pagal bendrą valstybių narių teisinę tradiciją“, taigi, iš esmės, su jos demokratiniu organizavimu.

87

Tad Komisijos pateiktas ieškinio, kurį Bendrajame Teisme CCCME pareiškė savo narių vardu, nepriimtinumo pagrindas turi būti atmestas.

88

Komisija tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 133–137 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, pripažindamas kitų devynių apeliantų ieškinius priimtinais, nors ji ginčijo šių apeliantų savo advokatams suteiktų įgaliojimų teisėtumą. Jos teigimu, Bendrasis Teismas negalėjo atmesti tokio skundo, motyvuodamas tuo, kad jo Procedūros reglamente nereikalaujama įrodyti, kad advokatui įgaliojimus suteikė tam teisę turintis atstovas. Ginčo atveju Bendrojo Teismo pareiga patikrinti šiuos įgaliojimus kyla iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio.

89

Apeliantai nesutinka su Komisijos argumentais.

90

Komisija tvirtina, kad kitų devynių apeliantų ieškiniai buvo nepriimtini, nes jų advokatams suteikti įgaliojimai buvo neteisėti, ir kad Bendrasis Teismas negalėjo atmesti jos šiuo klausimu pateikto nepriimtinumo pagrindo, remdamasis tuo, kad pagal jo Procedūros reglamentą nereikalaujama įrodyti, kad šiuos įgaliojimus suteikė tam teisę turintis atstovas.

91

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnį, taikomą Bendrajam Teismui pagal šio statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą, Sąjungos teismuose juridiniams asmenims, kaip kitiems devyniems apeliantams, turi atstovauti advokatas, įgaliotas atstovauti valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3) šalis, teisme.

92

Kalbant apie tokių asmenų advokatui suteiktus įgaliojimus, Bendrojo Teismo procedūros reglamento 51 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai advokatai atstovauja privatinės teisės reglamentuojamam juridiniam asmeniui, jie privalo pateikti Bendrojo Teismo kanceliarijai šio asmens išduotą įgaliojimą. Skirtingai nei šio reglamento redakcijoje, galiojusioje iki 2015 m. liepos 1 d., šioje nuostatoje nenumatyta pareiga tokiam asmeniui pateikti įrodymų, kad jo advokatui įgaliojimą teisėtai išdavė tam teisę turintis atstovas.

93

Vis dėlto tai, kad šio 51 straipsnio 3 dalyje nenumatyta ši pareiga, neatleidžia Bendrojo Teismo nuo pareigos tikrinti atitinkamo įgaliojimo teisėtumą ginčo atveju. Iš tiesų tai, kad pareikšdamas ieškinį ieškovas neturi pateikti tokio įrodymo, neturi įtakos jo pareigai teisėtai įgalioti savo advokatą, kad jis galėtų pareikšti ieškinį. Įrodinėjimo reikalavimų sumažinimas reiškiant ieškinį neturi įtakos esminei sąlygai, kad ieškovams turi tinkamai atstovauti jų advokatai. Taigi, kilus ginčui dėl šalies savo advokatui suteiktų įgaliojimų teisėtumo, ši šalis turi įrodyti jų teisėtumą (šiuo klausimu žr. 1965 m. vasario 16 d. Sprendimo Barge / Vyriausioji valdyba, 14/64, EU:C:1965:13, p. 10).

94

Taigi, kaip iš esmės nurodė generalinė advokatė savo išvados 120 ir 121 punktuose, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 136 punkte konstatuodamas, kad kadangi jo Procedūros reglamente nereikalaujama įrodyti, kad advokatui įgaliojimą suteikė tam teisę turintis atstovas, Komisijos skundas dėl kitų devynių apeliantų advokatams suteiktų įgaliojimų teisėtumo turi būti atmestas.

95

Taigi reikia įvertinti kitų devynių apeliantų ieškinių priimtinumą.

96

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad grįsdama nepriimtinumo pagrindą Komisija remiasi, viena vertus, tuo, kad kai kurie aptariamus įgaliojimus pasirašę asmenys nenurodė savo funkcijų ir nepridėjo dokumentų, patvirtinančių jų įgaliojimus pasirašyti tokius aktus, taip pat, kita vertus, tuo, kad kai kurie šiuos įgaliojimus pasirašę asmenys, kurie nurodė savo pareigas kaip valdantysis direktorius, generalinis direktorius, finansų kontrolierius arba direktorius, neįrodė, kad pagal Kinijos teisę jie buvo įgalioti pasirašyti tokius įgaliojimus.

97

Nors Sąjungos teismai turi reikalauti, kad šalis įrodytų savo advokatui suteikto įgaliojimo teisėtumą, jei priešinga šalis jį ginčija, toks reikalavimas taikomas tik tiek, kiek šis ginčas grindžiamas pakankamai konkrečiais ir tiksliais įrodymais.

98

Šiuo atveju Komisija nepateikė tokių įrodymų. Iš tikrųjų tai, kad tam tikri aptariamus įgaliojimus pasirašę asmenys nenurodo savo funkcijų arba, kai jas nurodo, nepagrindžia, kad pagal Kinijos teisę jie buvo įgalioti pasirašyti tokius įgaliojimus, nėra toks įrodymas.

99

Taigi Komisijos pateiktas nepriimtinumo pagrindas dėl kitų devynių apeliantų pareikštų ieškinių turi būti atmestas.

100

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškiniai, pareikšti Bendrajame Teisme, yra priimtini tiek, kiek juos pareiškė CCCME savo narių ir kitų devynių apeliantų vardu. Vis dėlto, kadangi CCCME neturi locus standi pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, jos savo vardu pareikštas ieškinys yra nepriimtinas. Taigi Bendrasis Teismas neteisingai išnagrinėjo tą ieškinį tiek, kiek jame CCCME rėmėsi savo procesinių teisių pažeidimu, todėl apeliaciniame skunde nurodyti su šiuo nagrinėjimu susiję pagrindai yra nepriimtini.

101

Pirmuoju pagrindu, kurį sudaro dvi dalys, apeliantai teigia, kad skundžiamo sprendimo 152–211 ir 398–403 punktuose Bendrasis Teismas padarė klaidų, vertindamas importo kiekį, į kurį reikia atsižvelgti siekiant nustatyti žalos buvimą pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnį.

102

Šio pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantai tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai patvirtino Komisijos požiūrį, pagal kurį šioje byloje ši žala gali būti nustatyta ekstrapoliuojant absoliučius ir santykinius importo kiekius referenciniais metais ir referencinėse šalyse iš vėlesnių metų ir kitų šalių. Tokia ekstrapoliacija buvo grindžiama nepagrįsta, neįtikima ir nepateisinama prielaida, kad referenciniai kiekiai ir kainos laikui bėgant ir įvairiose šalyse nesikeičia.

103

Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 194 punkte padarė klaidą, remdamasis referenciniais duomenimis tam, kad atmestų apeliantų ieškinio dėl panaikinimo pirmojo pagrindo pirmą dalį, nenagrinėdamas klausimo dėl jų ekstrapoliacijos kitiems metams ir kitoms šalims. Toks požiūris nepagrįstas patvirtinamaisiais įrodymais, kaip to reikalaujama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalį. Komisijos prielaida, kad importas nesikeitė, yra absurdiška, nes importo duomenimis buvo remiamasi būtent vertinant šį pokytį ir nagrinėjamų šalių skirtumus.

104

Be to, to sprendimo 179 punkte Bendrasis Teismas suklydo manydamas, kad CCCME pateikti Kinijos eksporto duomenys yra nereikšmingi. Iš esmės neįtikimas Komisijos prielaidos pobūdis kartu su Kinijos eksporto duomenimis, kurie rodo šios hipotezės nepatikimumą, įrodo, kad duomenys, į kuriuos atsižvelgė Komisija, nebuvo patvirtinamieji įrodymai, kaip jie suprantami pagal šio 3 straipsnio 2 dalį. Dėl bet kokio kito požiūrio būtų nustatyta nepagrįsta įrodinėjimo pareiga.

105

Pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai nekonstatavo, jog Komisija atidžiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų svarbių veiksnių, nors ji turėjo tai padaryti pagal gero administravimo principą ir rūpestingumo pareigą, taip pat pagal kitas pareigas, kurios jai tenka pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2, 3, 5–7 dalis. Jų teigimu, Bendrasis Teismas negalėjo apriboti Komisijos pareigos atsižvelgti į visą turimą informaciją, remdamasis, viena vertus, jos pareiga laikytis procedūrinių terminų ir, kita vertus, tuo, kad laikydamasi šių pareigų ji, labai tikėtina, būtų pasiekusi patikimesnių rezultatų. Pareiga remtis patvirtinamaisiais įrodymais ir atsižvelgti į visą turimą informaciją, kad šie įrodymai būtų gauti, nustato minimalų standartą, neatsižvelgiant į bet kokį terminą, ir šiuo požiūriu yra absoliuti pareiga. Svarstymai, pateikti 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Bricmate (C‑569/13, EU:C:2015:572) 68 punkte, tokį aiškinimą patvirtina.

106

Taigi skundžiamo sprendimo 200 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad reikėjo atsižvelgti į tai, ar labai tikėtina, kad numatyti duomenys galėjo duoti patikimesnių rezultatų nei tie, kurie buvo gauti per taikytus terminus. Iš tiesų, pirma, būtų sunku nustatyti tokį tikimybės laipsnį prieš gaunant pirmuosius rezultatus ir, antra, vienintelis taikytinas importo duomenų gavimo terminas yra visa tyrimo trukmė, kuri tęsiasi penkiolika mėnesių.

107

To sprendimo 199–202 punktuose pateiktas Bendrojo Teismo vertinimas pažeidžia Komisijos pareigą savo iniciatyva išnagrinėti visą turimą informaciją, nes toks vertinimas reiškia, kad Komisija neturėjo visiškai nieko daryti, kad įvykdytų savo pareigą susipažinti su visais turimais šaltiniais, motyvuojant tuo, kad reikalauti jos kažką daryti būtų neproporcinga. Apeliantai taip pat ginčija to sprendimo 205 punkte pateiktą Bendrojo Teismo išvadą, kad Komisija neprivalėjo siųsti prašymo muitinei dėl to, kad tai būtų buvęs didelis darbo krūvis ir būtų reikalavę daug laiko. Apeliantų teigimu, manant, kad toks reikalavimas būtų neproporcingas, pagrindinio reglamento 6 straipsnio 3 ir 4 dalys netektų prasmės.

108

Priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė to paties sprendimo 205 ir 206 punktuose, visų sandorių, įvykdytų per du konkrečius, bet ribotus laikotarpius ir dviejose konkrečiose šalyse, tyrimas suteiktų svarbios informacijos apie prezumpcijos, pagal kurią importas nesikeitė laikui bėgant, pagrįstumą ir patikimumą ir leistų tiksliau ekstrapoliuoti.

109

Skundžiamo sprendimo 209 punkte Bendrasis Teismas klaidingai manė, kad importuotojai nepateikė informacijos šiuo klausimu. Iš tiesų, Komisija neprašė šios informacijos, kuri būtų labiau tipiška nei ekstrapoliacija, atlikta nesant tokios informacijos. Bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas padarė akivaizdžią klaidą nuspręsdamas, kad atrinkti importuotojai nebuvo pakankamai tipiški, palyginti su visais nagrinėjamojo produkto importuotojais, nes jie buvo atrinkti pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 dalį.

110

Komisija ir į bylą įstojusios šalys nesutinka su apeliantų argumentais.

111

Apeliacinio skundo pirmajame pagrinde apeliantai iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nuspręsdamas, jog Komisija tinkamai įrodė importo dempingo kaina kiekius, siekdama nustatyti žalos buvimą pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnį.

112

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos dėl ekonominių ir politinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi didelę diskreciją. Ši didelė diskrecija visų pirma susijusi su žalos Sąjungos pramonei nustatymu atliekant antidempingo tyrimo procedūrą (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2022:38, 35 ir 36 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

113

Vykdant tokio vertinimo teisminę kontrolę reikia tik patikrinti, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, ar nepadaryta akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais. Taip, be kita ko, yra kalbant apie veiksnių, darančių žalą Sąjungos pramonei, nustatymą per antidempingo tyrimą (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2022:38, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

114

Bendrojo Teismo atliekama įrodymų, kuriais Sąjungos institucijos grindžia savo išvadas, kontrolė nėra naujas faktinių aplinkybių vertinimas, pakeičiantis tų institucijų vertinimą. Ši kontrolė nesumažina institucijų didelės diskrecijos prekybos politikos srityje, o tik atskleidžia, ar šie įrodymai gali pagrįsti jų padarytas išvadas. Taigi Bendrasis Teismas turi ne tik patikrinti pateikiamų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir kontroliuoti, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (2022 m. balandžio 28 d. Sprendimo Yieh United Steel / Komisija, C‑79/20 P, EU:C:2022:305, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

115

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia įvertinti įvairius argumentus, kuriuos apeliantai pateikė pirmajame pagrinde.

116

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantai tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai apibūdino Komisijos prielaidas nustatant importo kiekius kaip „pagrįstas“, o iš to gautus įvertinimus – kaip „pagrįstus“ ir „įtikimus“. Taigi Bendrasis Teismas negalėjo manyti, kad Komisija savo šių kiekių vertinimą grindė patvirtinamaisiais įrodymais, kaip reikalaujama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalį.

117

Šiuo klausimu svarbu priminti, kad pagal šią nuostatą žala nustatoma remiantis patvirtinamaisiais įrodymais ir objektyviai ištyrus, be kita ko, importo dempingo kaina kiekius. Taigi ši nuostata patikslina, kaip turi būti gauti įrodymai ir kaip Komisija, kaip tyrimą atliekanti institucija, turi jį atlikti, kad nustatytų žalos buvimą tam, kad būtų galima taikyti antidempingo muitus.

118

Vis dėlto pagrindiniame reglamente neapibrėžta „patvirtinamųjų įrodymų“ sąvoka. Atsižvelgiant į pažodinę šios sąvokos prasmę, jos kontekstą, ypač į šio reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą reikalavimą atlikti objektyvų tyrimą, ir į žalos nustatymo tikslą, t. y. galimybę taikyti antidempingo muitą importui dempingo kaina, ši sąvoka apibrėžia esminius įrodymus, kurie patvirtinamai, objektyviai ir patikrinamai nustato žalos rodiklių tikrumą. Taigi paprasti tvirtinimai, spėlionės ar atsitiktiniai samprotavimai negali būti tokie įrodymai.

119

Tokia apibrėžtis atitinka šio sprendimo 61 punkte primintą reikalavimą, kad antrinės teisės aktai turi būti aiškinami taip, kad kuo labiau atitiktų Sąjungos sudarytus tarptautinius susitarimus. Iš tiesų, „patvirtinamųjų įrodymų“ sąvoką, kuri taip pat yra Susitarimo dėl antidempingo 3 straipsnio 1 dalyje, kurios turinys yra identiškas pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalies turiniui, išaiškino PPO Apeliacinis komitetas savo 2001 m. liepos 24 d. ataskaitos byloje „Jungtinės Amerikos Valstijos – Antidempingo priemonės tam tikriems Japonijos kilmės karštai valcuotiems plieno produktams“ (WT/DS184/AB/R) 192 punkte taip, kad šie įrodymai turi būti patvirtinantys, objektyvūs ir patikrinami, taip pat jie turi būti patikimi.

120

Šiuo atveju iš skundžiamo sprendimo matyti, kad siekdama apskaičiuoti nagrinėjamo produkto importo kiekius per nagrinėjamą laikotarpį Komisija naudojo Eurostato duomenis, klasifikuotus pagal Kombinuotosios nomenklatūros (KN) kodus. Vis dėlto ji turėjo patikslinti tuos duomenis, nes jie buvo susiję ne tik su nagrinėjamu produktu, bet ir su gatvės baldais.

121

Visų pirma, apie nekaliojo ketaus produktus, priskirtus prie KN kodo ex 732510 00, Komisija turėjo duomenis nuo nagrinėjamo laikotarpio pradžios, t. y. 2013 m. sausio 1 d., iki 2014 m. sausio 1 d., duomenys suskirstyti į subkodus, iš kurių prie dviejų buvo išskirtinai priskirti šie produktai, o prie trečio – šie ir kiti produktai. Šis suskirstymas į subkodus buvo panaikintas nuo 2014 m. sausio 1 d. Siekdama išskirti duomenis, susijusius su nekaliuoju ketumi laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos, t. y. 2016 m. rugsėjo 30 d., Komisija atsižvelgė į 60 % kiekio, apskaityto kaip importas iš Kinijos pagal KN kodą ex 732510 00, ši procentinė dalis atitinka santykį, kurį sudaro nekaliojo ketaus produktai, importuoti pagal šį kodą iki 2014 m. sausio 1 d., palyginti su visais produktais, importuotais pagal minėtą kodą, atsižvelgiant į klasifikavimą priskiriant prie trijų nekaliojo ketaus produktų subkodų, egzistavusių iki pastarosios dienos. Prie paskutinio iš šių subkodų, kuris apėmė ne vien nekaliojo ketaus produktus, priskirta pastarųjų dalis buvo įvertinta 30 %. Panašus skaičiavimas buvo atliktas ir dėl importo iš Indijos ir kitų atitinkamų trečiųjų šalių (skundžiamo sprendimo 159 ir 160 punktai).

122

Nagrinėjamu laikotarpiu prie KN kodo ex73259910 priskirti produktai apėmė stiprųjį ketų ir kitus gaminius. Siekdama atsižvelgti tik į kaliojo ketaus produktus Komisija atsižvelgė į 100 % sandorių, įtrauktų į apskaitą kaip importas iš Kinijos pagal šį kodą, iš kurių ji atėmė 14645 tonas. Šis atimtas kiekis atitiko 2004 m. įvykdytus sandorius, kurie nebuvo susiję su nagrinėjamu produktu, nes dėl tų metų Komisija turėjo duomenų, rodančių Kinijos importą, atitinkantį tą kodą, bet nesusijusį su nagrinėjamu produktu. Analogiškai buvo apskaičiuotas importas iš Indijos. Be to, Komisija, remdamasi skundo pateikėjų atliktais tyrimais, nusprendė, kad importas iš kitų trečiųjų šalių, kuriam taikomas tas pats kodas, neapėmė stipriojo ketaus produktų (skundžiamo sprendimo 162–164 punktai).

123

Skundžiamo sprendimo 183–196 punktuose Bendrasis Teismas atmetė apeliantų argumentą, kad Komisijos naudojami duomenys buvo grindžiami nepateisinamomis ir nepagrįstomis prielaidomis, kurios nebuvo paremtos jokiais patvirtinamaisiais įrodymais. Šį atmetimą jis motyvavo tuo, kad, nesant tikslesnės ir naujesnės informacijos, kuri būtų panašiai ar labiau patikima, atsižvelgiant į pagrįstą ir tikėtiną Komisijos pateiktų vertinimų pobūdį ir turint omenyje šiai institucijai suteiktą didelę diskreciją, importo kiekiai buvo nustatyti tinkamai.

124

Grįsdami pirmojo pagrindo pirmą dalį apeliantai remiasi dviem argumentais. Pirma, jie mano, kad prielaida, kad skirtingų rūšių produktų priskyrimas prie KN kodo laikui bėgant buvo pastovus ir vienodas skirtingose šalyse, nėra nei pagrįsta, nei tikėtina. Nesant tai patvirtinančių įrodymų, būtų absurdiška manyti, kad šis pasiskirstymas nepasikeitė.

125

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, nesant patikimesnių prieinamų duomenų, duomenys, gauti patikslinus kitus duomenis, gali būti patvirtinamieji įrodymai, kaip jie apibrėžti šio sprendimo 118 punkte, jeigu, viena vertus, šie kiti duomenys patys yra tokie patvirtinamieji įrodymai ir, kita vertus, aptariami patikslinimai atliekami remiantis pagrįstomis prielaidomis, todėl šių patikslinimų rezultatas yra tikėtinas.

126

Šiuo atveju neginčijama, kad Eurostato duomenys, kuriais naudojosi Komisija, kad po patikslinimų nustatytų nagrinėjamo importo kiekius, buvo patvirtinamieji įrodymai, kaip apibrėžta šio sprendimo 118 punkte.

127

Be to, nesant patikimesnių prieinamų įrodymų, Bendrasis Teismas, nepadarydamas teisės klaidos, galėjo pritarti Komisijos prielaidai, kad pagrįsta manyti, jog prie to paties KN kodo priskirtų šulinių dangčių, kurie yra nagrinėjamas produktas, importo, palyginti su gatvės baldų importu, proporcinga dalis laikui bėgant išliko stabili. Priešingai, nei teigia apeliantai, tai, kad Komisijos atliktu tyrimu siekiama įvertinti importo kiekių pokyčius, neįrodo, kad ši prielaida yra klaidinga, nes tokie pokyčiai įmanomi išlaikant stabilų skirtingų tipų produktų priskyrimą tam pačiam KN kodui.

128

Taip pat pažymėtina, kad nesant patikimų duomenų iš trečiųjų šalių, išskyrus Kinijos Liaudies Respubliką, apie nagrinėjamo produkto importo procentinę dalį, palyginti su kitais produktais, priskirtais prie to paties KN kodo, Komisija galėjo atsižvelgti į nustatytą šio importo procentinę dalį, susijusią su importu iš Kinijos. Iš tiesų, nesant kitų patikimų prieinamų duomenų apie nagrinėjamo produkto importą iš trečiųjų šalių, Komisija galėjo manyti, kad tokia ekstrapoliacija yra pagrįsta.

129

Taigi pirmąjį apeliantų argumentą, kuriuo grindžiama pirmojo pagrindo pirma dalis, reikia atmesti.

130

Antra, apeliantai ginčija Bendrojo Teismo vertinimą, kad Komisijos skaičiavimai, skirti importo kiekiams nustatyti, gali būti laikomi pagrįstais ir tikėtinais. Jų teigimu, Bendrasis Teismas suklydo skundžiamo sprendimo 179 punkte nusprendęs, kad jų pateikti Kinijos eksporto duomenys yra nereikšmingi, nors iš šių duomenų matyti, kad Komisijos importo duomenys buvo pervertinti.

131

Skundžiamo sprendimo 179 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad jeigu ieškovas ketina ginčyti Komisijos naudotų duomenų, susijusių su importo kiekiais, patikimumą ir laimėti bylą, jis negali apsiriboti alternatyvių duomenų, kaip antai skaičių, gautų remiantis muitinės, kurioje buvo įvykdytas ginčytinas importas, duomenimis, pateikimu, bet turi pateikti įrodymų, leidžiančių suabejoti Komisijos pateiktais duomenimis.

132

Taigi 179 punkte Bendrasis Teismas, nepadarydamas teisės klaidos ir nenustatydamas nepagrįstos įrodinėjimo pareigos, nurodė, kokiomis sąlygomis ieškovas gali pagrįstai ginčyti tam tikrų Komisijos naudotų duomenų patikimumą. Iš tiesų toks skundas negali apsiriboti tik alternatyvių duomenų pateikimu, taip pat turi būti nurodytos priežastys, kodėl šie duomenys yra patikimesni nei naudoti Komisijos.

133

Taigi antrąjį apeliantų argumentą, kuriuo grindžiama pirmojo pagrindo pirma dalis, taip pat reikia atmesti.

134

Taigi dėl visų pirmiau išdėstytų motyvų apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

135

Pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantai tvirtina, pirma, kad skundžiamo sprendimo 199 ir 200 punktuose pateiktuose vertinimuose yra padaryta teisės klaida, nes Bendrasis Teismas nepagrįstai apribojo Komisijos pareigą atsižvelgti į visą prieinamą informaciją, remiantis tuo, kad reikėjo atsižvelgti į procedūrinius terminus ir į tai, kad buvo pakankamai didelė tikimybė, jog dėl šios pareigos laikymosi rezultatai būtų patikimesni, nei gauti per šiuos terminus. Pareiga remtis patvirtinamaisiais įrodymais ir atsižvelgti į visą prieinamą informaciją, kad šie įrodymai būtų gauti, yra absoliuti pareiga, nesusieta su jokiais terminais, kaip Teisingumo Teismas patvirtino 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Bricmate (C‑569/13, EU:C:2015:572) 68 punkte.

136

Šiuo klausimu primintina, kad taikant pagrindinį reglamentą Komisija, kaip tyrimą atliekanti institucija, turi nustatyti, ar yra dempingas, žala ir priežastinis ryšys tarp importo dempingo kaina ir žalos (2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija / Hansol Paper, C‑260/20 P, EU:C:2022:370, 47 punktas).

137

Iš to matyti, kad, kaip teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 198 punkte, remdamasis 2012 m. kovo 22 d. Sprendimo GLS (C‑338/10, EU:C:2012:158) 32 punktu, Komisijos vaidmuo antidempingo tyrime nėra arbitro, kurio jurisdikcija apsiriboja sprendimo priėmimu tik remiantis tyrimo šalių pateikta informacija ir įrodymais. Komisija taip pat turi pareigą ex officio išnagrinėti visą svarbią informaciją, kurios ji neturi, bet kurią ji pati gali gauti. Šiuo klausimu pagrindinio reglamento 6 straipsnio 3 ir 4 dalys suteikia Komisijai teisę prašyti valstybių narių pateikti jai informaciją ir atlikti visas būtinas apžiūras ir patikrinimus.

138

Vis dėlto ši Komisijos pareiga atlikti ex officio analizę turi būti suderinta su kitomis pagrindiniame reglamente jai nustatytomis pareigomis. Taigi šią analizę turi būti įmanoma atlikti per šio reglamento 6 straipsnio 9 dalyje nurodytą tyrimo laikotarpį, nepažeidžiant šio reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo, t. y. žala nustatoma remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai ištyrus.

139

Be to, ši pareiga atlikti ex officio analizę yra susijusi tik su informacija, kurią ji pati gali gauti ir kuri yra svarbi jos antidempingo tyrimui. Tokia svarba visų pirma priklauso nuo informacijos ir įrodymų, kuriuos ji jau turi po suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimo atliekant šį tyrimą, turinio ir patikimumo. Komisija privalo rūpestingai išnagrinėti visą turimą informaciją (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija / Hansol Paper, C‑260/20 P, EU:C:2022:370, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kadangi Komisija turi pakankamai patikimos informacijos, kad galėtų objektyviai atlikti minėtą tyrimą, ir kadangi informacija, kurią ji pati gali gauti, greičiausiai nėra patikimesnė, ji negali būti įpareigota vykdyti tyrimo ex officio.

140

Vis dėlto, jei antidempingo tyrime dalyvaujanti šalis detaliai ginčija tam tikros informacijos tikslumą, Komisija turi rūpestingai išnagrinėti šio ginčo pagrįstumą (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Bricmate, C‑569/13, EU:C:2015:572, 68 punktą) ir, jeigu ji pagrįsta, paremti savo išvadas kita patikima informacija.

141

Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 199 ir 200 punktuose nuspręsdamas, kad vertinant Komisijos pareigą atlikti ex officio analizę reikia atsižvelgti tiek į jos pareigą laikytis procedūrinių terminų, tiek į tai, ar yra pakankamai didelė tikimybė, kad numatyti duomenys duos patikimesnių rezultatų nei tie, kurie buvo gauti per šiuos terminus.

142

Antra, pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantai tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 202–210 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai pritaikė Komisijai tenkančią pareigą ištirti visą turimą informaciją ex officio, nuspręsdamas, kad ji neprivalo nei rinkti duomenų iš nacionalinių muitinių, nei pateikti klausimynų importuotojams, kad gautų patikimesnių duomenų ar patikrintų savo padarytas prielaidas.

143

Šiuo atveju visų pirma reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 125 punkte, Komisija gali remtis duomenimis, gautais atlikus patikslinimą, tik nesant patikimesnių prieinamų duomenų, o tai turi išnagrinėti Komisija ex officio.

144

Be to, kalbant apie duomenis, kuriuos Komisija galėjo surinkti iš nacionalinių muitinių, reikia pažymėti, pirma, kad skundžiamo sprendimo 202 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, jog būtų neproporcinga reikalauti, kad Komisija iš visų valstybių narių muitinių surinktų importo sąrašus dėl kiekvieno sandorio ir juos išanalizuotų tam, kad nustatytų, ar į juos galima atsižvelgti, paskui kompiliuotų ketverių metų visos Sąjungos nagrinėjamo produkto duomenis.

145

Toks vertinimas nėra klaidingas Komisijos pareigos nagrinėti ex officio taikymas. Iš tiesų toks duomenų rinkimas reikštų, kad tyrimo laikotarpiu būtų tikrinamas kiekvienas šulinių dangčių importas į Sąjungą, o to padaryti per nustatytus terminus būtų praktiškai neįmanoma. Vis dėlto, kaip nurodyta šio sprendimo 138 punkte, Komisijos pareiga nagrinėti ex officio turi būti suderinta su kitomis pagrindiniame reglamente jai nustatytomis pareigomis, visu pirma su jame numatytais terminais.

146

Antra, pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 205 ir 206 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija taip pat neprivalo vykdyti tokios atrankos rinkdama tam tikrus išsamesnius duomenis iš nacionalinių muitinių, nes, viena vertus, tokia atranka būtų didelis darbo krūvis ir pareikalautų daug laiko, o į tai reikia atsižvelgti, kiek tai susiję su Komisijai nustatytais griežtais procedūriniais terminais, ir, kita vertus, tokios atrankos svarba gali būti suabejota, nes gali kilti abejonių dėl atrinktų sandorių tipiškumo ir gali būti neįmanoma tiksliai apskaičiuoti nagrinėjamo produkto importo kiekių.

147

Toks Bendrojo Teismo vertinimas taip pat nepažeidžia Komisijos pareigos nagrinėti ex officio, nes neatrodo, kad atlikus atranką iš nacionalinės muitinės būtų buvę galima gauti patikimesnių duomenų nei patikslinti duomenys, į kuriuos šiuo atveju atsižvelgė Komisija.

148

Galiausiai, kalbant apie duomenis, kuriuos Komisija galėjo surinkti iš importuotojų, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 207–209 punktuose nusprendė, kad Komisija neprivalėjo rinkti šių duomenų šioje byloje, nes jie nebūtų buvę patikimesni. Jis pagrindė šį vertinimą teigdamas, kad, pirma, 28 importuotojai, kurie apie save pranešė per tyrimą, savo atsakymuose į klausimyną, pridėtą prie pranešimo apie tyrimo procedūros inicijavimą, pateikė bendrą skaičių, rodantį nagrinėjamo produkto importo iš Kinijos ir Indijos kiekį, antra, šie duomenys nebuvo suskirstyti pagal KN kodus, prie kurių priskirtas šis produktas, ir, trečia, buvo galima patikrinti tik trijų atrinktų importuotojų, kurie atsakė į šį klausimyną, atsakymus ir iš jų nebuvo nustatyta, kad jie pakankamai tipiški, kad galėtų atstovauti visiems nagrinėjamo produkto importuotojams. Bendrasis Teismas pagrindė šį vertinimą, remdamasis tuo, kad Komisija nurodė, kad rinka buvo suskaidyta, joje buvo daug mažų ir vidutinių įmonių ir tokiomis aplinkybėmis nebuvo galima atmesti galimybės, jog daugelis kitų rinkoje veikiančių nepriklausomų importuotojų, kurie nebuvo tiesiogiai suinteresuoti bendradarbiauti atliekant tyrimą, nepranešė apie save.

149

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad vien fakto, jog importuotojų atsakymuose į šį klausimyną nebuvo pakankamai išsamios informacijos apie nagrinėjamą importą, nepakako, kad Komisija būtų atleista nuo pareigos ex officio išnagrinėti, ar šie importuotojai turėjo patikimesnių duomenų nei tie, kurie buvo gauti remiantis Eurostato duomenimis. Vis dėlto šiuo klausimu Bendrojo Teismo padaryta klaida yra nereikšminga. Iš tiesų, kaip Komisija nurodė savo atsiliepime į apeliacinį skundą, net jei ji būtų paprašiusi išsamesnės informacijos, ši informacija vis tiek būtų mažiau išsami nei Eurostato. Faktinis vertinimas, pagal kurį nebuvo atmesta galimybė, kad daugelis kitų rinkoje veikiančių nepriklausomų importuotojų nebuvo tiesiogiai suinteresuoti bendradarbiauti atliekant tyrimą, nebuvo ginčijamas. Todėl nebuvo įrodyta, kad iš importuotojų surinkus duomenis apie importą būtų buvę galima gauti patikimesnių duomenų nei patikslinti duomenys, į kuriuos šiuo atveju atsižvelgė Komisija.

150

Dėl pirma išdėstytų priežasčių pirmojo pagrindo antra dalis, taigi ir visas pirmasis pagrindas turi būti atmesti.

151

Antrajame pagrinde apeliantai teigia, kad skundžiamo sprendimo 305–311 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai pritarė Komisijos vertinimams dėl Saint-Gobain PAM patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp importo dempingo kaina ir šios žalos. Šie vertinimai nėra pagrįsti patvirtinamaisiais įrodymais ir objektyviu tyrimu, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 ir 3 dalis, nes apskaičiuojant šią žalą nebuvo atsižvelgta į pelną, gautą iš pardavimų pardavimo subjektams, susijusiems su Saint-Gobain PAM. Atsižvelgdama į Saint-Gobain PAM patiriamas gamybos sąnaudas, nepriklausomai nuo vėliau vyksiančio pardavimo tipo, Komisija, apskaičiuodama bendrą šios bendrovės pelningumą, neatsižvelgė į „paslėptą“ pelną, kurį ši bendrovė gavo iš šių subjektų parduodama nagrinėjamą produktą. Šis pelnas apskaičiuojant žalą buvo laikomas sąnaudomis, todėl Saint-Gobain PAM pelningumas buvo nepakankamai įvertintas, o žala – pervertinta.

152

Komisija ir įstojusios į bylą šalys visų pirma teigia, kad šis pagrindas yra nepriimtinas, nes tariama teisės klaida yra nesuprantama, o tai reiškia, kad kyla abejonių dėl neginčyto faktinių aplinkybių vertinimo ir papildomai – dėl to, kad jis yra nepagrįstas.

153

Antrajame pagrinde apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 ir 3 dalis, nes pritarė Komisijos atliktam Saint-Gobain PAM patirtos žalos vertinimui. Atliekant šį vertinimą ši žala buvo pervertinta, nes Komisija klaidingai manė, kad Saint-Gobain PAM pelnas iš pardavimo susijusiems pardavimo subjektams yra sąnaudos.

154

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad ieškinio Bendrajam Teismui pirmojo pagrindo penktoje dalyje apeliantai skundėsi, kad Komisija, apskaičiuodama Saint-Gobain PAM patirtą žalą, naudojo kainas, nurodytas sąskaitose faktūrose už perpardavimus bendrovių grupės, kurios dalis buvo šis Sąjungos gamintojas, viduje, t. y. sandorio kainas, nors faktinio pelningumo vertinimas turėjo būti atliktas palyginus pardavimo nepriklausomiems klientams vertę su produktų gamybos sąnaudomis, taip pat su pardavimo, administracinėmis ir kitomis bendromis perpardavėjų išlaidomis.

155

Skundžiamo sprendimo 305–307 punktuose Bendrasis Teismas atmetė šį teiginį, manydamas, kad aplinkybė, jog Saint-Gobain PAM parduodavo nagrinėjamą produktą tiek tiesiogiai nepriklausomiems klientams, tiek netiesiogiai per susijusius prekybininkus, neturėjo jokios įtakos gamybos sąnaudų nustatymui, nes dviejų rūšių pardavimas buvo susijęs su šios bendrovės pagamintais produktais, o vertė, į kurią atsižvelgė Komisija, atitiko šios bendrovės patiriamas gamybos sąnaudas, nepaisant to, kokios rūšies pardavimas vėliau vyko. Bendrasis Teismas iš to padarė išvadą, kad tai, jog tam tikri pardavimai buvo vykdomi tarpininkaujant susijusioms bendrovėms, neturėjo jokios įtakos Saint-Gobain PAM gamybos sąnaudų apskaičiavimui, vadinasi, ir Sąjungos pramonės patirtos žalos vertinimui.

156

Taigi Bendrasis Teismas nemanė, kad Saint-Gobain PAM pelnas, gautas parduodant nagrinėjamą produktą su ja susijusiems pardavimo subjektams, buvo šios bendrovės sąnaudų dalis Sąjungos pramonės patirtos žalos nustatymo tikslais. Iš tiesų tiek tiesioginio, tiek netiesioginio pardavimo, vykdomo per susijusius pardavimo subjektus, sąnaudos, į kurias atsižvelgta, buvo Saint-Gobain PAM gamybos sąnaudos.

157

Apeliantų teiginiu, kad į Saint-Gobain PAM sąnaudas, į kurias atsižvelgta, buvo įtrauktas šios įmonės pelnas iš jos pardavimų susijusiems pardavimo subjektams, siekiama sukelti abejonių Bendrojo Teismo vertinimu, neįrodžius įrodymų iškraipymo ar net neteigiant, kad buvo iškraipyta. Vis dėlto šis teiginys yra nepriimtinas pagal suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią tik Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nustatyti ir vertinti svarbias aplinkybes bei jam pateiktus įrodymus. Taigi faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, išskyrus atvejus, kai jie buvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, kuriam, būtent tokiam, taikoma Teisingumo Teismo, nagrinėjančio apeliacinį skundą, kontrolė (2023 m. vasario 2 d. Sprendimo Ispanija ir kt. / Komisija, C‑649/20 P, C‑658/20 P ir C‑662/20 P, EU:C:2023:60, 98 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

158

Taigi, atsižvelgiant į pirma išdėstytus motyvus, apeliacinio skundo antrasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

159

Apeliacinio skundo trečiajame pagrinde, kurį sudaro dvi dalys, apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 371–392 ir 397 punktuose padarė klaidą, nuspręsdamas, jog nereikia atlikti analizės pagal segmentus siekiant įvertinti, ar yra priežastinis ryšys tarp nagrinėjamo produkto importo ir Sąjungos pramonės patirtos žalos, nepaisant skirtumų tarp standartinių ir nestandartinių produktų, taip pat skirtumų tarp pilkojo ir stipriojo ketaus gaminių.

160

Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, apribodamas atvejus, kai būtina atlikti žalos pagal segmentus analizę, tik tais atvejais, kai nagrinėjami produktai tarpusavyje pakeičiami. Taigi skundžiamo sprendimo 378 punkte jis klaidingai nusprendė, kad analizė pagal segmentus nereikalinga, kai šie produktai yra pakankamai tarpusavyje pakeičiami, o skundžiamo sprendimo 383–392 punktuose klaidingai apribojo savo analizę klausimu, ar minėti produktai buvo vienas produktas antidempingo tyrimo procedūros tikslais, remiantis 1992 m. kovo 10 d. Sprendimu Sanyo Electric / Taryba (C‑177/87, EU:C:1992:111). Apeliantų teigimu, yra didelių skirtumų tarp standartinių ir nestandartinių gaminių, taip pat tarp pilkojo ir stipriojo ketaus produktų. Šie skirtumai yra reikšmingi šių produktų pirkėjams. Be to, aptariamas importas yra susijęs tik su standartiniais produktais ir beveik išimtinai su stipriojo ketaus produktais. Tokie veiksniai pateisina analizę pagal segmentus, o tai turi įtakos priežastinio ryšio vertinimui.

161

Komisija mano, kad ši pirma dalis yra nepriimtina, nes apeliantai nepakankamai tiksliai apibrėžė skundžiamame sprendime padarytą teisės klaidą. Be to, Komisija ir į bylą įstojusios šalys tvirtina, kad ši pirma dalis nepagrįsta.

162

Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmos dalies priimtinumo reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją iš SESV 256 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkto ir 169 straipsnio 2 dalies matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodyti sprendimo, kurį prašoma panaikinti, ginčijami punktai ir teisiniai argumentai, kuriais konkrečiai grindžiamas šis prašymas, nes priešingu atveju apeliacinis skundas ar atitinkamas pagrindas bus nepriimtinas (žr., be kita ko, 2022 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Komisija / Valencia Club de Fútbol, C‑211/20 P, EU:C:2022:862, 29 punktą ir 2022 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Picard / Komisija, C‑366/21 P, EU:C:2022:984, 52 punktą).

163

Vis dėlto šioje pirmoje dalyje apeliantai pakankamai tiksliai nurodo tariamą teisės klaidą ir motyvus, dėl kurių Bendrasis Teismas padarė šią klaidą. Iš tiesų jie mano, kad šis teismas klaidingai apribojo importo dempingo kainomis padarytos žalos analizę pagal segmentą prielaida, kad nagrinėjami produktai nėra tarpusavyje pakeičiami, ir savo teiginiui pagrįsti rėmėsi 2004 m. spalio 28 d. Sprendimu Shanghai Teraoka Electronic / Taryba (T‑35/01, EU:T:2004:317) ir 2019 m. rugsėjo 24 d. Sprendimu Hubei Xinyegang Special Tube / Komisija (T‑500/17, EU:T:2019:691). Taigi Komisijos prieštaravimą dėl priimtinumo reikia atmesti.

164

Dėl pirmos dalies pagrįstumo reikia pažymėti, kad pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalį žala nustatoma objektyviai ištyrus importo dempingo kaina kiekius ir poveikį panašių produktų kainoms Sąjungos rinkoje ir tokio importo nulemtą poveikį Sąjungos pramonei. Šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, vertinant importo dempingo kaina poveikį kainoms, atsižvelgiama į tai, ar importuojama daug mažesnėmis kainomis, palyginti su Sąjungos pramonės panašių produktų kainomis.

165

Nors pagrindinis reglamentas nenustato jokio konkretaus priverstinio kainų mažinimo analizės metodo, iš pačios 3 straipsnio 3 dalies formuluotės matyti, kad galimam priverstiniam kainų mažinimui nustatyti pasirinktas metodas iš esmės turi būti taikomas „panašaus produkto“, kaip jis suprantamas pagal šio reglamento 1 straipsnio 4 dalį, lygmeniu, net jeigu jis sudarytas iš skirtingų produktų tipų, priklausančių keliems rinkos segmentams. Taigi pagrindiniame reglamente iš esmės nenustatyta Komisijos pareiga atlikti kito nei panašaus produkto priverstinio kainų mažinimo buvimo analizę (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube (C‑891/19 P, EU:C:2022:38, 73–75 punktus).

166

Vis dėlto, kadangi pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalį Komisija privalo „objektyviai ištirti“ importo dempingo kaina poveikį panašių Sąjungos pramonės produktų kainoms, ši institucija, atlikdama priverstinio kainų mažinimo analizę, turi atsižvelgti į visus reikšmingus patvirtinamuosius įrodymus, įskaitant, jei reikia, susijusiuosius su skirtingais nagrinėjamo produkto rinkos segmentais (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2022:38, 77 punktas).

167

Siekdama užtikrinti priverstinio kainų mažinimo analizės objektyvumą Komisija tam tikromis aplinkybėmis, nepaisant jos didelės diskrecijos, gali būti įpareigota atlikti tokią analizę nagrinėjamo produkto rinkos segmentų lygmeniu. Tai gali būti situacija, kai būdinga aiški nagrinėjamo produkto rinkos segmentacija ir tai, kad importas, dėl kurio atliekamas antidempingo tyrimas, daugiausia buvo koncentruojamas viename iš nagrinėjamo produkto rinkos segmentų, su sąlyga, kad bus tinkamai atsižvelgta į panašaus produkto visumą. Taip gali būti ir susiklosčius situacijai, kuriai būdinga didelė vidaus pardavimų ir importo dempingo kaina koncentracija skirtinguose segmentuose, taip pat gana dideli kainų skirtumai tarp tų segmentų. Iš tiesų, esant tokioms aplinkybėms, iš Komisijos gali būti reikalaujama atsižvelgti į kiekvieno produkto tipo rinkos dalis ir šiuos kainų skirtumus, kad būtų užtikrintas analizės, susijusios su priverstiniu kainų mažinimu, objektyvumas (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2022:38, 78–81, 110 ir 111 punktus).

168

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas galėjo nuspręsti, kaip tai padarė skundžiamo sprendimo 378 punkte, kad analizė pagal segmentus nereikalinga, kai nagrinėjami produktai yra pakankamai tarpusavyje pakeičiami. Iš tiesų dėl pakankamai pakeičiamo šių produkto tipų pobūdžio užtikrinama tai, kad nebūtų būdingos rinkos segmentacijos, taigi ir priverstinio kainų mažinimo analizės objektyvumas, nes dėl to Sąjungos produktų pardavimui turi įtakos importas dempingo kainomis, nepaisant tų produktų ar importo segmento.

169

Iš to matyti, kad, nustačius tokį pakeičiamumą, tai, kad šių gaminių pirkėjai mato skirtumą tarp standartinių ir nestandartinių produktų, taip pat tarp pilkojo ir stipriojo ketaus produktų, ir tai, kad importas dempingo kaina yra susijęs tik su standartiniais produktais ir beveik išimtinai su stipriojo ketaus produktais, negali pateisinti analizės pagal segmentus.

170

Be to, nepadarydamas teisės klaidos Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 383 punkte nusprendė, kad produktų priskyrimo skirtingiems asortimentams savaime nepakako, kad būtų galima įrodyti, kad jie nėra pakeičiami tarpusavyje, ir todėl galima atlikti analizę pagal segmentus. Iš tiesų, kaip Bendrasis Teismas teisingai nurodo šiuo klausimu, skirtingiems asortimentams priklausantys produktai gali atlikti tokias pačias funkcijas arba tenkinti tas pačias reikmes.

171

Taigi apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

172

Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antroje dalyje apeliantai tvirtina, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes neatsižvelgė ir neatsakė į jų argumentą, pagal kurį, vertinant priežastinio ryšio buvimą, reikėjo atsižvelgti į importo dempingo kaina pobūdį. Apeliantų teigimu, atsižvelgiant į šio importo, kurį sudaro beveik vien standartiniai ir stipriojo ketaus produktai, pobūdį, pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 6 ir 7 dalis negalima nustatyti priežastinio ryšio tarp šio importo ir žalos, padarytos „panašiam produktui“, neatlikus išsamesnio šios žalos, susijusios su, viena vertus, stipriojo ketaus produktais, palyginti su pilkojo ketaus produktais, ir, kita vertus, standartiniais produktais, palyginti su nestandartiniais produktais, tyrimo.

173

Iliustruodami šios Bendrojo Teismo klaidos svarbą apeliantai tvirtina, kad Komisija taikė produktų lyginimo metodą, pagrįstą PKN (toliau – PKN metodas), tik nagrinėdama, ar buvo priverstinai sumažinta kaina, o ne žalos buvimo rodiklius, kaip antai pardavimo apimtį ir pelningumą, kurie buvo įvertinti tik dėl viso panašaus produkto. Taigi Komisija negalėjo nustatyti, ar žala, nustatyta remiantis kiekvienu iš šių rodiklių, buvo susijusi su segmentu, kuris siejamas su importu iš Kinijos, ir ar ta žala atsirado dėl to importo. Be to, tai, kad Komisija nustatė priverstinį kainų mažinimą tik 62,6 % visų Sąjungos gamintojų pardavimų atveju, sustiprina poreikį įvertinti, ar nustatyta panašiam produktui padaryta žala yra susijusi su produktų kategorijomis, kurios nesusijusios ar beveik nesusijusios su importu. Bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas neteisingai nustatė apeliantams per didelę įrodinėjimo naštą, susijusią su produktų kategorijų, dėl kurių reikia atlikti analizę pagal segmentą, skirtumų nustatymu.

174

Bendrasis Teismas taip pat padarė klaidą skundžiamo sprendimo 391 ir 392 punktuose paneigdamas skirtingų segmentų „pirmenybės“ arba „prioriteto“ svarbą. Būtent dėl šios pirmenybės gali nebūti priežastinio ryšio tarp importo dempingo kaina ir Sąjungos pramonės patirtos žalos, kai šis importas susijęs tik su vienu segmentu, o žala Sąjungos gamintojams nustatyta kitame segmente. Faktas, kad to sprendimo 391 ir 392 punktuose Bendrasis Teismas manė, jog tam tikrose valstybėse narėse vartotojai teikia pirmenybę vienai ar kitai aptariamai ketaus rūšiai, kaip „teiginys“, kuris „nepagrįstas konkrečiais įrodymais“, yra akivaizdžiai neteisingas ir klaidinantis. Iš tiesų, pirma, Komisija pripažino, kad tokia pirmenybė buvo. Antra, visos suinteresuotosios šalys, įskaitant skundo pateikėjus, pabrėžė stipriojo ir pilkojo ketaus produktų skirtumus.

175

Komisija ir įstojusios į bylą šalys mano, kad apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antra dalis yra nereikšminga, nes apeliantai neįrodė, kad nagrinėjami produktai nebuvo tarpusavyje pakeičiami. Bet kuriuo atveju ši antra dalis nepagrįsta, nes šių produktų pakeičiamumas neleidžia dirbtinai atskirti žalos analizės nuo priežastinio ryšio analizės.

176

Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antroje dalyje apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė ir neatsakė į jų argumentą, pagal kurį pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 6 ir 7 dalis negalėjo būti nustatytas priežastinis ryšys neatlikus standartinių produktų, nestandartinių produktų, stipriojo ketaus produktų ir pilkojo ketaus produktų analizės pagal segmentus, nes importas dempingo kaina apėmė beveik vien standartinius ir stipriojo ketaus produktus.

177

Šiuo klausimu pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 382–385 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į standartinių ir nestandartinių produktų pakeičiamumą tarpusavyje, taip pat į tai, kad apeliantai nepateikė priešingų įrodymų, nebuvo reikalinga segmentinė žalos analizė, atskirianti standartinius produktus nuo nestandartinių. Be to, skundžiamo sprendimo 387–392 punktuose jis pažymėjo, kad Komisija manė, jog stipriojo ketaus ir pilkojo ketaus produktai yra pakeičiami tarpusavyje ir kad apeliantai nepateikė įrodymų, leidžiančių suabejoti tokiu vertinimu, nes jie tik rėmėsi vienam ar kitam ketaus tipui teikiama „pirmenybe“ ar „prioritetu“ tam tikrose valstybėse narėse. Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad nereikia atlikti segmentinės žalos analizės, skiriančios stiprųjį ir pilkąjį ketų.

178

Kadangi iš Bendrojo Teismo atlikto faktinių aplinkybių vertinimo matyti, kad tiek standartiniai, tiek nestandartiniai produktai, tiek stipriojo ir pilkojo ketaus produktai buvo pakeičiami tarpusavyje, žalos analizė pagal nagrinėjamų produktų segmentus nebuvo reikalinga. Iš tiesų, kaip paaiškinta šio sprendimo 168 punkte, iš šių produktų tarpusavyje pakeičiamo pobūdžio galima daryti išvadą, kad Sąjungos produktų pardavimui turi įtakos importas dempingo kainomis, neatsižvelgiant į šių produktų ar importo segmentą.

179

Reikia atmesti kaip nereikšmingą apeliantų argumentą, kad taikydama PKN metodą Komisija būtų atsižvelgusi į nagrinėjamų produktų segmentaciją, tačiau šis metodas nebūtų tinkamas, nes jis susijęs tik su vieno iš kelių skirtingų žalos rodiklių tyrimu, t. y. su priverstinio kainų mažinimo egzistavimu, ir apėmė tik 62,6 % visų atrinktų Sąjungos gamintojų pardavimų. Iš tiesų, kadangi dėl nagrinėjamų produktų pakeičiamumo tarpusavyje nereikėjo atlikti analizės pagal segmentą, tariami šio metodo trūkumai atliekant analizę pagal segmentą yra nereikšmingi.

180

Kalbant apie tai, kad apeliantai teigia, jog Bendrasis Teismas neišnagrinėjo jų argumento dėl pagrindinio reglamento 3 straipsnio 6 ir 7 dalių pažeidimo, nes nebuvo atlikta analizė pagal segmentą, reikia pažymėti, kad šio 3 straipsnio 2 ir 3 dalys ir 6 ir 7 dalys turi skirtingus tikslus, nes pirmosios reglamentuoja žalos Sąjungos pramonei buvimo nustatymą, o antrosios nustato importo dempingo kaina ir šios žalos priežastinio ryšio buvimo sąlygas. Vis dėlto šios nuostatos, kaip pažymėta skundžiamo sprendimo 363 punkte, yra tarpusavyje susijusios. Iš tiesų to reglamento 3 straipsnio 6 dalyje aiškiai numatyta, kad pateikus visus 2 dalyje minimus susijusius įrodymus turi būti akivaizdu, kad importas dempingo kaina sukelia žalą, o tai reiškia, kad reikia įrodyti, jog kiekiai ir (arba) kainų lygiai, numatyti to straipsnio 3 dalyje, daro didelį poveikį Sąjungos pramonei. Taigi to sprendimo 364 punkte Bendrasis Teismas teisingai priminė, kad šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nurodytas tyrimas turi būti pagrindas analizei, susijusiai su šio importo ir Sąjungos pramonės patirtos žalos priežastiniu ryšiu.

181

Iš to matyti, kad vertinimas, jog nagrinėjant žalą pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 ir 3 dalis analizės pagal segmentą atlikti nereikia, taip pat taikomas dėl tyrimo, susijusio su priežastiniu ryšiu pagal šio 3 straipsnio 6 ir 7 dalis. Skundžiamo sprendimo 382–392 punktuose manydamas, kad nagrinėjamų produktų analizė pagal segmentą nebuvo pateisinama nagrinėjant žalą, atsižvelgiant į jų pakeičiamumą tarpusavyje, Bendrasis Teismas netiesiogiai, bet neišvengiamai atmetė apeliantų argumentą dėl šio reglamento 3 straipsnio 6 ir 7 dalių pažeidimo, nes nebuvo atlikta tokia analizė.

182

Be to, apeliantų argumentas, kad Bendrasis Teismas jiems nustatė per didelę įrodinėjimo naštą, susijusią su produktų kategorijų, kurias reikia analizuoti pagal segmentą, skirtumų nustatymu, turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Iš tiesų, kadangi analizė pagal segmentus yra pateisinama tik siekiant užtikrinti importo dempingo kaina poveikio panašiems Sąjungos pramonės produktams tyrimo objektyvumą, pareiga įrodyti, kad nagrinėjami produktai nėra pakankamai pakeičiami tarpusavyje, siekiant taikyti analizę pagal segmentą, nėra per didelė įrodinėjimo našta.

183

Galiausiai, kadangi apeliantai teigia, kad skundžiamo sprendimo 392 punkte Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai, vertindamas žalą, paneigė vartotojų pirmenybės ar prioriteto vienai ar kitai ketaus rūšiai tam tikrose valstybėse narėse svarbą, reikia pažymėti, kad šiuo klausimu Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus dėl dviejų savarankiškų pagrindų. Viena vertus, jis konstatavo, kad jų teiginiai šiuo klausimu nebuvo pagrįsti konkrečiais įrodymais, ir, kita vertus, jis manė, kad paprastas prioritetas neleidžia tiksliai nustatyti, kad produktai nėra pakeičiami tarpusavyje arba nepakankamai pakeičiami. Kadangi savo apeliaciniame skunde apeliantai neginčija šio antrojo pagrindo, jų argumentai dėl konkrečių jų teiginius pagrindžiančių įrodymų buvimo turi būti atmesti kaip nereikšmingi.

184

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antra dalis, taigi ir visas šis trečiasis pagrindas turi būti atmesti.

185

Ketvirtajame pagrinde apeliantai teigia, kad skundžiamo sprendimo 425 punkte Bendrasis Teismas pažeidė pagrindinio reglamento 3 straipsnio 6 ir 7 dalis bei savo pareigą motyvuoti, nes nusprendė, kad priverstinio kainų mažinimo skirtumas, apimantis 62,6 % atrinktų Sąjungos gamintojų pardavimų, yra pakankamas, kad būtų galima padaryti išvadą, jog kaina buvo smarkiai sumažinta, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 3 dalį. Taigi Bendrasis Teismas neįvertino, ar priverstinio kainų sumažinimo, taikomo 37,4 % šių pardavimų, nebuvimas neleidžia nustatyti priežastinio ryšio pagal šio reglamento 3 straipsnio 6 ir 7 dalis. Iš tiesų, nustatyta žala gali būti susijusi su produktų tipais, kuriems importas dempingo kaina įtakos neturi, o tai turi įtakos objektyviam tokio importo padarytos žalos tyrimo pobūdžiui.

186

Be to, skundžiamo sprendimo 417 punkte Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai numatė, kad priverstinio kainų mažinimo nebuvimo, apimančio 37,4 % šių pardavimų, poveikio analizė priklauso nuo Sąjungos rinkos segmentacijos buvimo. Vis dėlto tokios segmentacijos buvimas nėra būtina sąlyga tam, kad Komisija kruopščiai išnagrinėtų priežastinį ryšį. Priverstinio kainų mažinimo ir atitinkamos importuotų produktų kategorijos nebuvimas didelėje Sąjungoje parduodamų produktų dalyje galėjo neleisti nustatyti visos Sąjungos pramonės patirtos žalos priežastinio ryšio.

187

Apeliantai taip pat ginčija tai, kad PKN metodas gali pateisinti ginčijamame reglamente pasirinktą požiūrį. Dėl to, kad vykdant atranką tarp nagrinėjamų PKN nebuvo atitikties, reikia ištirti, ar, nepaisant to, kad nebuvo atitikties, galima nustatyti priežastinį ryšį. Pavyzdžiui, galėtų būti įtraukta analizė, kuria siekiama nustatyti, ar importas, išskyrus tik atrinktų gamintojų importą, apima produktų tipus be atitikties. Vis dėlto taip nėra šiuo atveju.

188

Komisija ir į bylą įstojusios šalys nesutinka su apeliantų argumentais.

189

Pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 6 dalį pateikus visus 2 dalyje minimus susijusius įrodymus turi būti akivaizdu, kad importas dempingo kaina sukelia žalą, tai reiškia, kad reikia įrodyti, kad to straipsnio 3 dalyje nurodyto importo kiekiai ir (arba) kainų lygiai daro didelį poveikį Sąjungos pramonei.

190

Skundžiamo sprendimo 417–425 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad, priešingai nei dviejose kitose bylose, šiuo atveju Komisija nenustatė skirtingų segmentų egzistavimo ir kad, nors ir palyginimo tikslais ji išskaidė nagrinėjamą produktą į PKN kodus, šis produktas apėmė įvairius produkto tipus, kurie vis dėlto tarpusavyje pakeičiami. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nusprendė, kad 31,6 %–39,2 % priverstinio kainų mažinimo skirtumas, taikomas 62,6 % atrinktų Sąjungos gamintojų pardavimų, yra pakankamas, kad būtų galima padaryti išvadą, jog kaina buvo smarkiai sumažinta, palyginti su panašaus Sąjungos pramonės produkto kaina, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 3 dalį.

191

Apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės ir motyvavimo klaidą, nes neįvertino, ar priverstinio kainų mažinimo nebuvimas, apimantis 37,4 % šių pardavimų, neleidžia nustatyti priežastinio ryšio pagal šio reglamento 3 straipsnio 6 ir 7 dalis. Jis taip pat padarė teisės klaidą, kai numatė, kad šio priverstinio kainų mažinimo nebuvimo poveikio analizė priklauso nuo Sąjungos rinkos segmentacijos buvimo.

192

Dėl argumento, grindžiamo teisės klaida, pažymėtina, kad nors pagrindinio reglamento 3 straipsnyje numatytas tam tikras kiekis įrodymų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant importo dempingo kaina padarytos žalos buvimą, jame nenumatytas, kaip nurodyta šio sprendimo 165 punkte, joks konkretus priverstinio kainų mažinimo analizės metodas. Kadangi šis nustatymas susijęs su sudėtingais ekonominiais vertinimais, pagal šio sprendimo 112 punkte primintą jurisprudenciją Komisija turi didelę diskreciją pasirinkti.

193

Be to, pagrindiniame reglamente nenumatyta, kad bet kuriuo atveju Komisija, nustatydama, ar egzistuoja importo dempingo kaina padaryta žala, privalo atsižvelgti į visus Sąjungos pramonės parduotus produktus, įskaitant nagrinėjamo produkto tipus, kurių neeksportavo atrinkti eksportuojantys gamintojai.

194

Iš tiesų pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 ir 3 dalių formuluotes, į kurias daroma nuoroda šio reglamento 3 straipsnio 6 dalyje, nereikalaujama, kad Komisija, nagrinėdama šio importo poveikį Sąjungos pramonės kainoms, atsižvelgtų į visus šios pramonės panašaus produkto pardavimus (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2022:38, 152, 153 ir 159 punktai).

195

Tai patvirtina faktas, kad importo dempingo kaina poveikio Sąjungos pramonės kainoms tyrimas, kuris turėtų būti atliktas siekiant nustatyti žalą, apima ne tos pačios įmonės pardavimų palyginimą, kaip yra dempingo skirtumo, kuris skaičiuojamas remiantis atitinkamo eksportuojančio gamintojo duomenimis, nustatymo atveju, bet kelių įmonių, t. y. atrinktų eksportuojančių gamintojų ir atrinktų Sąjungos pramonės įmonių, pardavimų palyginimą. Šių įmonių pardavimų palyginimas dažnai bus sudėtingesnis atliekant priverstinio kainų mažinimo analizę, nei nustatant dempingo skirtumą, nes šių skirtingų įmonių parduodamų produktų tipų asortimentas turi tendenciją sutapti tik iš dalies (žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2022:38, 154 ir 155 punktus).

196

Ši rizika, kad į tam tikrus produktų tipus negali būti atsižvelgta atliekant priverstinio kainų mažinimo analizę dėl šių skirtingų įmonių parduodamų produktų asortimento skirtumų, yra dar didesnė, kai PKN detalesni. Iš tiesų, nors didesnio PKN detalumo privalumas yra tas, kad lyginami produktų, kurių fizinės ir techninės charakteristikos yra bendros, tipai, jo trūkumas tas, kad padidėja galimybė, jog vienų ar kitų atitinkamų bendrovių parduodami produktų tipai neturės analogų, todėl negalės būti lyginami ir į juos nebus galima atsižvelgti šioje analizėje (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2022:38, 156 ir 157 punktai).

197

Taigi, jei Komisija pasinaudos didele diskrecija rinkdamasi metodą, kuriuo remiantis bus analizuojamas priverstinis kainų mažinimas, tai gali turėti neišvengiamą pasekmę, kaip ir PKN metodo atveju, kad tam tikrų tipų produktai negalės būti lyginami, todėl atliekant minėtą analizę į juos nebus atsižvelgta. Vis dėlto naudojimąsi šia diskrecija riboja pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalyje Komisijai nustatyta pareiga atlikti objektyvų importo dempingo kaina poveikio Sąjungos pramonės kainoms tyrimą (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2022:38, 158 punktą).

198

Šiuo atveju, pasirinkusi taikyti PKN metodą, Komisija negalėjo palyginti 37,4 % atrinktų Sąjungos gamintojų pardavimų.

199

Vis dėlto tai, kad Komisija sugebėjo nustatyti priverstinio kainų mažinimo skirtumą, sudarantį nuo 31,6 iki 39,2 %, apimantį 62,6 % šių pardavimų, reiškia didelį šių gamintojų priverstinį kainų mažinimą, kuris gali būti laikomas darančiu didelį poveikį Sąjungos pramonei, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 6 dalį.

200

Be to, bet kuriuo atveju iš to, kad 37,4 % šių pardavimų nebuvo palyginti, apeliantai klaidingai padarė išvadą, jog nagrinėjamas importas jiems įtakos neturėjo. Iš tiesų, kadangi nagrinėjamą produktą sudaro skirtingi produktų tipai, kurie yra tarpusavyje pakeičiami, ir atitinkamai nėra aiškios nagrinėjamo produkto rinkos segmentacijos (žr. šio sprendimo 167 punktą), šis importas tikriausiai taip pat turėjo įtakos atrinktų Sąjungos gamintojų produktų, kurių nebuvo galima palyginti pagal PKN metodą, kainoms. To, kad šis poveikis nebuvo kiekybiškai įvertintas taikant šį metodą, nepakanka, kad būtų galima suabejoti vertinimo, pagal kurį minėtas importas turėjo turėti įtakos visų Sąjungos gamintojų produktų tipų kainoms, objektyvumu, nes šie produktai yra tarpusavyje pakeičiami.

201

Taigi apeliantų argumentas, susijęs su tuo, kad Bendrasis Teismas pažeidė pagrindinio reglamento 3 straipsnio 6 ir 7 dalis, nes neatsižvelgė į tai, kad priverstinai nebuvo sumažintos kainos 37,4 % atrinktų Sąjungos gamintojų pardavimų atveju, turi būti atmestas kaip nepagrįstas, nes jie klaidingai mano, kad šios procentinės dalies pardavimų kainos nebuvo priverstinai sumažintos ir kad Komisija, taikydama PKN metodiką, nustatė didelį priverstinį kainų mažinimą, turintį didelį poveikį Sąjungos pramonei.

202

Dėl argumento, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu, primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją pareiga motyvuoti priimtus sprendimus, tenkanti Bendrajam Teismui pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį ir 53 straipsnio pirmą pastraipą, nereikalauja, kad jis išsamiai vieną po kito išnagrinėtų visus ginčo šalių argumentus. Motyvavimas gali būti numanomas, jei leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti motyvus, kuriais remiasi Bendrasis Teismas, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę apeliaciniame procese (2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Trafilerie Meridionali / Komisija, C‑519/15 P, EU:C:2016:682, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

203

Vis dėlto šiuo atveju, atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo 406–425 punktuose pateiktą motyvavimą ir šio sprendimo 192–201 punktuose pateiktą vertinimą, konstatuotina, kad šis motyvavimas leido apeliantams sužinoti motyvus, kuriais rėmėsi Bendrasis Teismas, o Teisingumo Teismui atlikti kontrolę. Taigi apeliantų argumentą dėl pareigos motyvuoti pažeidimo reikia atmesti.

204

Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.

205

Apeliacinio skundo penktuoju pagrindu, kurį sudaro trys dalys, apeliantai skundžia Bendrojo Teismo atliktą ieškinio pirmojoje instancijoje trečiojo pagrindo, grindžiamo tuo, kad Komisija nepaisė jų procedūrinių garantijų, nes ši institucija jiems neperdavė informacijos, naudingos nustatant dempingą ir žalą, vertinimą.

206

Penktojo pagrindo antra ir trečia dalys labiau susijusios su Bendrojo Teismo išvadų dėl ieškinio pirmojoje instancijoje trečiojo pagrindo, kuriuo CCCME rėmėsi veikdama savo vardu, vertinimo pagrįstumu. Vis dėlto, kaip pažymėta šio sprendimo 48–75 ir 100 punktuose, CCCME neturėjo locus standi savo vardu, kad būtų panaikintas ginčijamas reglamentas. Taigi apeliacinio skundo penktojo pagrindo antra ir trečia dalys yra nepriimtinos.

207

Penktojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantai tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 435–438 punktuose Bendrasis Teismas padarė klaidą arba – subsidiariai – iškraipė faktus, pripažinimas jų ieškinio dėl panaikinimo trečiąjį pagrindą nepriimtinu tiek, kiek jis buvo susijęs su CCCME narių ir kitų devynių apeliantų nurodytais procedūrinių garantijų pažeidimais, nes jie nedalyvavo tyrime. Šie nariai ir apeliantai dalyvavo tyrime, nes jie buvo arba atrinkti eksportuojantys gamintojai, arba ginčijamame reglamente nurodyti eksportuojantys gamintojai, bendradarbiaujantys vykdant atranką. Pateikęs atrankos formą, eksportuojantis gamintojas gali „pranešti apie save“ atsakydamas į pranešimą apie tyrimo procedūros inicijavimą pagal pagrindinio reglamento 5 straipsnio 10 dalį. Be to, Komisija savo atsiliepime į ieškinį Bendrajame Teisme pareiškė, kad tiek neatrinkti, tiek atrinkti Kinijos apeliantai iš jos gavo „pagrindinio reglamento 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją“.

208

Apeliantai taip pat teigia, kad skundžiamo sprendimo 443–447 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog aplinkybės, kad CCCME atstovavo visai Kinijos ketaus pramonei, nepakanka įrodyti, kad ji veikė savo narių ir kitų devynių apeliantų vardu per nagrinėjamą antidempingo tyrimo procedūrą, todėl negalima teigti, kad buvo pažeistos šių narių ir apeliantų procesinės teisės. Bendrasis Teismas taikė klaidingą teisinį kriterijų ir klaidingai teisiškai kvalifikavo faktines aplinkybes. Vertindamas CCCME atstovavimą savo nariams ir kitiems devyniems apeliantams Bendrasis Teismas neatsižvelgė į įrodymus, iškraipė CCCME 2017 m. rugsėjo 15 d. pastabų dėl laikinojo reglamento turinį ir neatsižvelgė į tai, kad CCCME atstovavimas Kinijos eksportuojantiems gamintojams Komisijai buvo aiškus.

209

Komisija ir į bylą įstojusios šalys nesutinka su apeliantų argumentais.

210

Pirma, apeliantai visų pirma tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nuspręsdamas, kad, nepaisant to, kad CCCME nariai ir kiti devyni apeliantai buvo arba atrinkti, arba įtraukti į sąrašą kaip bendradarbiaujantys atliekant šią atranką per antidempingo tyrimą, jie negalėjo teigti, kad buvo pažeistos jų teisės gauti informaciją, naudingą nustatant dempingą ir žalą atliekant šį tyrimą.

211

Šiuo klausimu svarbu priminti, kad teisės į gynybą užtikrinimas yra pagrindinis Sąjungos teisės principas (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Jumbocarry Trading, C‑39/20, EU:C:2021:435, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad šių teisių gerbimas yra labai svarbus atliekant antidempingo tyrimo procedūras ir kad dėl šių teisių suinteresuotosioms įmonėms turi būti suteikta galimybė per administracinę procedūrą veiksmingai išreikšti savo nuomonę dėl nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumo ir svarbos, taip pat dėl įrodymų, kuriais rėmėsi Komisija, grįsdama dempingo praktikos ir iš jos kylančios žalos egzistavimą (šiuo klausimu žr. 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo Taryba ir Komisija / Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP, C‑191/09 P ir C‑200/09 P, EU:C:2012:78, 76 ir 77 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

212

Pagrindinio reglamento 12 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad suinteresuotosioms šalims turėtų būti sudaromos tinkamos sąlygos pateikti visus svarbius įrodymus ir apginti savo interesus. Be to, šio reglamento 6 straipsnio 5 ir 7 dalyse ir 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra nurodyta šių šalių teisė į gynybą. Iš tiesų šioje pirmoje nuostatoje numatyta galimybė šioms šalims, tarp kurių visų pirma yra tiriamo produkto importuotojai ir eksportuotojai, būti išklausytoms ir peržiūrėti visą bet kurios tyrime dalyvaujančios šalies pateiktą informaciją – skirtingai nei Sąjungos ar jos valstybių narių valdžios institucijų parengtus vidaus naudojimo dokumentus, – kuri yra svarbi jiems pateikiant savo argumentus, bet nėra konfidenciali ir kuri yra naudojama atliekant tyrimą. Antroji nuostata šalims leidžia gauti informacijos apie esminius faktus ir argumentus, kuriais remiantis, viena vertus, buvo nustatytos laikinosios priemonės arba, kita vertus, numatoma rekomenduoti nustatyti galutines priemones.

213

Vis dėlto šiose nuostatose numatyti tam tikri naudojimosi šiomis teisėmis reikalavimai, kad būtų užtikrintas tinkamas antidempingo procedūros administravimas. Taigi pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 5 ir 7 dalis suinteresuotosios šalys, viena vertus, turi pranešti apie save ir, kita vertus, pateikti rašytinį prašymą, kad galėtų peržiūrėti atitinkamą informaciją arba būti išklausytos. Kalbant apie pirmąjį reikalavimą, šio reglamento 5 straipsnio 10 dalyje numatyta, jog pranešime apie antidempingo tyrimo procedūros inicijavimą nurodomas terminas, per kurį suinteresuotosios šalys gali pranešti apie save, raštu pareikšti savo nuomones ir pateikti informaciją, kad į tokias nuomones ir informaciją būtų atsižvelgta atliekant antidempingo tyrimą. Minėtoje nuostatoje taip pat numatyta, kad šiame pranešime nustatoma, per kokį laikotarpį suinteresuotosios šalys gali kreiptis į Komisiją, kad būtų išklausytos pagal 6 straipsnio 5 dalį. Pagal to paties reglamento 20 straipsnio 1 ir 3 dalis informacijos, susijusios su laikinųjų priemonių nustatymu, turi būti paprašyta raštu iš karto po tų laikinųjų priemonių nustatymo, o informacijos, susijusios su galutinių priemonių nustatymu, – taip pat raštu per mėnesį nuo paskelbimo apie laikinojo muito nustatymą.

214

Taigi pagrindinis reglamentas tam tikriems suinteresuotiems asmenims suteikia procesines teises ir garantijas, kurių įgyvendinimas priklauso nuo aktyvaus šių asmenų dalyvavimo pačioje procedūroje, kuris turi būti išreikštas bent jau rašytiniu prašymu per nurodytą terminą (2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Donex Shipping and Forwarding, C‑104/19, EU:C:2020:539, 70 punktas).

215

Be to, šio reglamento 17 straipsnyje teigiama, kad tais atvejais, kai skundo pateikėjų, eksportuotojų, importuotojų, produkto tipų ar sandorių yra labai daug, Komisija gali tyrimo mastą apriboti tyrimui atrinkdama tik pagrįstai nustatytą šalių, produktų ar sandorių pavyzdžių skaičių. Siekiant įvertinti galimybę vykdyti atranką ir nustatyti imties sudėtį, svarbu, kad suinteresuotosios šalys pateiktų Komisijai reikiamą informaciją šiuo klausimu. Taigi, kai Komisija planuoja atlikti tyrimą remdamasi atrinktais eksportuotojais arba importuotojais, pranešime apie tyrimo procedūros inicijavimą ji gali paraginti atitinkamus eksportuotojus arba importuotojus pranešti apie save ir paprašyti iš jų informacijos, kad būtų galima nustatyti tipišką atranką.

216

Tai, kad suinteresuotosios šalys gali pranešti apie save ir pateikti reikšmingos informacijos, kad būtų nustatyta tipiška šių šalių atranka arba jos atrinktos šiuo tikslu, yra dalyvavimo antidempingo tyrimo procedūroje forma. Vis dėlto šis dalyvavimas nesuteikia toms šalims procesinių garantijų, nustatytų pagrindinio reglamento 6 straipsnio 5 ir 7 dalyse ir 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Iš tiesų, kaip paaiškinta šio sprendimo 213 ir 214 punktuose, šios garantijos suteikiamos laikantis tam tikrų sąlygų, t. y. tos pačios šalys turi konkrečiai dalyvauti šioje procedūroje, išreikšdamos susidomėjimą ir pateikdamos rašytinius prašymus. Vis dėlto dalyvavimas atrankoje, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 17 straipsnį, nėra toks konkretus dalyvavimas.

217

Taigi, net jei CCCME nariai ir kiti devyni apeliantai dalyvavo atrankoje, atliktoje per nagrinėjamą antidempingo tyrimo procedūrą, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 435–438 punktuose nusprendęs, kad šie nariai ir apeliantai negalėjo tvirtinti, kad buvo pažeistos jų procesinės garantijos dėl to, kad Komisija jiems neperdavė informacijos, būtinos jų interesams ginti. Iš tiesų jis teisingai pažymėjo, kad minėti nariai ir apeliantai per šią procedūrą nepateikė prašymų suteikti jiems šią informaciją.

218

Be to, apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktus, nes manė, kad CCCME nariai ir kiti devyni apeliantai nedalyvavo tyrime taip, kad galėtų pareikšti, kad buvo pažeistos jų procesinės teisės. Šiuo klausimu jie remiasi tuo, kad atsiliepime į ieškinį Bendrajame Teisme Komisija pareiškė, kad šie nariai ir apeliantai gavo „pagrindinio reglamento 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją“.

219

Šiomis aplinkybėmis svarbu priminti, kad kai ieškovas teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, jis pagal SESV 256 straipsnį, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktą turi aiškiai nurodyti, kokius įrodymus Bendrasis Teismas iškraipė, ir įrodyti nagrinėjimo klaidas, dėl kurių jis mano, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus. Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją iš bylos medžiagos, neatliekant naujo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo, turi būti aiškiai matyti iškraipymas (2022 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Komisija / Valencia Club de Fútbol, C‑211/20 P, EU:C:2022:862, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

220

Komisijos Bendrajam Teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį esantis teiginys, kad CCCME nariai ir kiti devyni apeliantai „gavo pagrindinio reglamento 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją“, net jeigu ji turėjo omenyje šio reglamento 20 straipsnio 2 dalį, neįrodo, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktus, susijusius su šių narių ir apeliantų dalyvavimu antidempingo tyrime, suteikdamas jiems šio reglamento 6 straipsnio 7 dalyje ir 20 straipsnio 2 dalyje numatytas procesines garantijas. Iš tiesų šio teiginio nepakanka įrodyti, kad šie nariai ar apeliantai pranešė apie save ir kad jie raštu paprašė atskleisti informaciją, reikalingą, kad galėtų pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis pagal šias nuostatas.

221

Taigi, nepaisant CCCME narių ir kitų devynių apeliantų dalyvavimo per antidempingo tyrimo procedūrą atliktoje atrankoje, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos ir neiškraipė faktų, kai skundžiamo sprendimo 435–438 punktuose nusprendė, kad šių narių ir apeliantų argumentai dėl jų interesams ginti būtinos informacijos nepateikimo yra nepriimtini, nes jie nepateikė prašymų pateikti šią informaciją per šį tyrimą.

222

Antra, apeliantai ginčija, kad teisės į gynybą pažeidimai, kuriais remiasi CCCME savo narių ir kitų devynių apeliantų vardu, yra nepriimtini. Jie tvirtina, kad Bendrasis Teismas taikė klaidingą teisinį kriterijų manydamas, kad CCCME nebuvo įgaliota naudotis savo narių ir kitų devynių apeliantų procesinėmis teisėmis nagrinėjamos antidempingo tyrimo procedūros metu. Be to, jis neteisingai kvalifikavo CCCME kaip subjektą, atstovaujantį Kinijos ketaus pramonei, vertinamai kaip visuma, o ne individualiai Kinijos eksportuojantiems gamintojams.

223

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, pažymėtina, kad procesinės teisės – tai asmens, kuriam jos suteikiamos, teisės. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisė į gynybą yra subjektyvaus pobūdžio, todėl pačios suinteresuotosios šalys turi turėti galimybę ja veiksmingai pasinaudoti, kad ir koks būtų jų atžvilgiu vykdomos procedūros pobūdis (2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Adler Real Estate ir kt., C‑546/18, EU:C:2021:711, 59 punktas), ir kad bendrovė, nedalyvavusi dempingo tyrimo procedūroje ir nesusijusi su jokiu tyrime numatytos šalies eksportuojančiu gamintoju, pati negali naudotis teise į gynybą per procedūrą, kurioje ji nedalyvavo (2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Donex Shipping and Forwarding, C‑104/19, EU:C:2020:539, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

224

Pažymėtina, kad nors pirmesniame punkte nurodytoje jurisprudencijoje nesprendžiamas klausimas, ar asociacija turi galimybę per administracinę procedūrą naudotis tam tikrų įmonių, įskaitant savo narius, procesinėmis teisėmis, ji nedraudžia tokios galimybės. Vis dėlto ši galimybė negali lemti sąlygų, kurias pagal šią jurisprudenciją turi atitikti aptariamos įmonės, jei pačios nori pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, apėjimo.

225

Taigi Bendrasis Teismas netaikė klaidingo teisinio kriterijaus, kai skundžiamo sprendimo 443 ir 444 punktuose nusprendė, kad asociacijos galimybė antidempingo tyrimo metu pasinaudoti tam tikrų jos narių procesinėmis teisėmis priklauso nuo sąlygos, kad ji vykstant tyrimui turėjo parodyti ketinimą atstovauti tam tikriems savo nariams, o tai suponuoja, kad pastarieji tada buvo identifikuoti ir ji galėjo įrodyti, kad iš jų gavo įgaliojimą naudotis šiomis procesinėmis teisėmis jų vardu.

226

Be to, kalbant apie Teisingumo Teismo atliktą CCCME kvalifikavimą kaip „subjekto, atstovaujančios visai Kinijos [ketaus] pramonei“, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 446 punkto, 2017 m. rugsėjo 15 d. pastabose dėl laikinojo reglamento CCCME paaiškino savo dalyvavimo antidempingo tyrime pobūdį ir nurodė, kad „CCCME interesai atitinka visos Kinijos ketaus pramonės interesus. Šie interesai gali sutapti ir dažnai sutampa su įvairių Kinijos nagrinėjamą produktą eksportuojančių gamintojų interesais, tačiau yra atskiri ir viršija šiuos individualius interesus. <…> CCCME dalyvavimu šiame tyrime siekiama apsaugoti bendrus jos narių ir Kinijos ketaus pramonės (eksportuotojos) interesus, o ne individualius jos narių interesus. Šiuos individualius interesus gina patys įvairūs Kinijos gamintojai (eksportuotojai), kai kurie iš jų asmeniškai dalyvauja šiame procese.“

227

Taigi CCCME per procedūrą aiškiai nurodė, kad ji joje dalyvavo dėl Kinijos ketaus eksportuojančios pramonės kolektyvinių interesų, o ne savo narių ar kitų įmonių individualių interesų, kaip to reikalaujama siekiant naudotis pastarųjų procesinėmis teisėmis.

228

Įvairūs apeliantų argumentai, pagal kuriuos, pirma, CCCME pastabos buvo iškraipytos, antra, CCCME yra Kinijos eksportuojantiems gamintojams atstovaujanti asociacija ir, trečia, CCCME įrodė, kad per nagrinėjamą antidempingo tyrimo procedūrą ji užtikrino bendrą Kinijos ketaus pramonės gynybą, kurią pripažino Komisija, neleidžia suabejoti pirmesniame punkte pateiktu vertinimu.

229

Iš tiesų, visų pirma, ginčijamo reglamento 25 punkte pateiktas Komisijos vertinimas, pagal kurį CCCME, be kita ko, atstovauja Kinijos ketaus gamybos pramonei, neįrodo, kad Bendrasis Teismas iškraipė CCCME 2017 m. rugsėjo 15 d. pastabose dėl laikinojo reglamento, kiek tai susiję su jos dalyvavimu nagrinėjamoje antidempingo tyrimo procedūroje, pateiktą informaciją. Be to, kiti apeliantų pateikti argumentai neįrodo, kad CCCME dalyvavo nagrinėjamoje procedūroje siekdama atstovauti individualiems nagrinėjamų įmonių interesams. Galiausiai apeliantų nurodytas įgaliojimas, pridėtas prie 2016 m. gruodžio 12 d. pranešimo dėl išankstinio įspėjimo susitikimo, susijusio su Sąjungos antidempingo tyrimu dėl ketaus gaminių importo, protokolo platinimo, neįrodo, kad CCCME galėjo pasinaudoti šių įmonių procesinėmis teisėmis, nes jame nenurodyta, kad CCCME per šią procedūrą leidžiama atstovauti įmonėms individualiai ir kad tai nėra tik įgaliojimo projektas.

230

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas netaikė klaidingo teisinio kriterijaus ir nepadarė kvalifikavimo klaidos, kai manė, kad CCCME negalėjo remtis savo narių ir kitų devynių apeliantų procesinių teisių pažeidimais.

231

Dėl visų išdėstytų motyvų apeliacinio skundo penktojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

232

Taigi reikia atmesti šį apeliacinio skundo pagrindą ir visą apeliacinį skundą.

233

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

234

Kadangi Komisija ir įstojusios į bylą šalys reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir apeliantai pralaimėjo bylą, iš jų priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: