TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2023 m. liepos 13 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė nuosavybė – Autorių teisės informacinėje visuomenėje – Direktyva 2001/29/EB – 3 straipsnis – Viešo paskelbimo teisė – 5 straipsnio 2 dalies b punktas – Kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis – Interneto protokolo televizijos (IPTV) paslaugos teikėjas – Prieiga prie saugomo turinio be teisių turėtojų leidimo – Internetinis vaizdo rašytuvas – Vaizdo įrašų atidėta peržiūra – Dubliavimosi pašalinimo metodas“

Byloje C‑426/21

dėl Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2021 m. liepos 13 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Ocilion IPTV Technologies GmbH

prieš

Seven.One Entertainment Group GmbH,

Puls 4 TV GmbH & Co. KG

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev, pirmosios kolegijos teisėjo pareigas einantis Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas L. Bay Larsen, teisėjai M. Ilešič, A. Kumin ir I. Ziemele (pranešėja),

generalinis advokatas M. Szpunar,

posėdžio sekretorius D. Dittert, skyriaus vadovas,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2022 m. birželio 21 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–	Ocilion IPTV Technologies GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt P. Burgstaller,

–	Seven.One Entertainment Group GmbH ir Puls 4 TV GmbH & Co. KG, atstovaujamos Rechtsanwalt M. Boesch,

–	Europos Komisijos, atstovaujamos J. Samnadda ir G. von Rintelen,

susipažinęs su 2022 m. gruodžio 15 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) 3 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 2 dalies b punkto išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Ocilion IPTV Technologies GmbH (toliau – Ocilion) ginčą su Seven.One Entertainment Group GmbH ir Puls 4 TV GmbH und Co. KG (toliau kartu – Seven.One ir kt.) dėl to, kad Ocilion savo komerciniams klientams suteikė interneto televizijos uždarame tinkle („Internet Protocol Television“ (IPTV)) paslaugą, kuria teikiant galutiniams naudotojams transliuojamas televizijos programų, į kurias Seven.One ir kt. turi teises, turinys.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Direktyvos 2001/29 4, 9, 10, 21, 23, 27, 31 ir 44 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(4)

Suderinta teisinė autorių teisių ir gretutinių teisių sistema, padidindama teisinį aiškumą [saugumą] ir nustatydama aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, skatins esmines investicijas į kūrybingumą ir novatoriškumą, įskaitant tinklų infrastruktūrą, ir savo ruožtu padės Europos pramonės augimui ir padidėjusiam konkurencingumui tiek turinio rengimo, tiek informacinių technologijų srityje, ir apskritai įvairiose pramonės ir kultūros srityse. Tai užtikrins užimtumą ir skatins kurti naujas darbo vietas.

<…>

(9)

Kiekvienas autorių teisių ir gretutinių teisių derinimas turi būti grindžiamas aukšto lygio apsauga, nes tokios teisės yra labai svarbios intelektinei kūrybai. Jų apsauga padeda užtikrinti kūrybingumo palaikymą ir plėtojimą autorių, atlikėjų, prodiuserių, vartotojų, kultūros, pramonės ir apskritai visuomenės labui. Dėl to intelektinė nuosavybė yra pripažinta sudedamąja nuosavybės dalimi.

(10)

Kad autoriai ar atlikėjai galėtų tęsti kūrybinį ir meninį darbą, už savo darbo naudojimą jie turi gauti teisingą atlyginimą; jį turi gauti ir prodiuseriai, kad galėtų finansuoti šį darbą. Investicijos, kurių reikia tokiems produktams, kaip fonogramos, filmai ar daugialypės terpės kūriniai[,] sukurti ir užsakomosioms paslaugoms („on-demand“) tiekti, yra didelės. Tinkama teisinė intelektinės nuosavybės teisių apsauga yra būtina, kad būtų galima garantuoti galimybes gauti tokį atlyginimą ir patenkinamą investicijų grąžą.

<…>

(21)	Ši direktyva turėtų apibrėžti veiksmus, kuriems taikoma atgaminimo teisė, atsižvelgiant į skirtingus naudos gavėjus. Tai turėtų būti padaryta vadovaujantis Bendrijos acquis communautaire. Reikia plataus šių veiksmų apibrėžimo, kad vidaus rinkoje būtų užtikrintas teisinis aiškumas [saugumas].

<…>

(23)

Ši direktyva turėtų dar labiau suderinti autoriaus teisę viešai paskelbti kūrinį. Ši teisė turėtų būti suprantama plačiai, kaip apimanti bet kokį viešą paskelbimą visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama. Ši teisė turėtų apimti bet kokį kūrinio transliavimą ar retransliavimą laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją. Ši teisė neturėtų būti taikoma jokiems kitiems veiksmams.

<…>

(27)	Vien tik fizinių priemonių teikimas viešam paskelbimui savaime nereiškia viešo paskelbimo pagal šią direktyvą.

<…>

(31)

Turi būti išlaikyta derama pusiausvyra tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų teisių ir interesų, taip pat tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų ir saugomų objektų naudotojų. Valstybių narių nustatytos ir šiuo metu egzistuojančios išimtys ir teisių apribojimai turi būti iš naujo įvertinti atsižvelgiant į naują elektroninę terpę. Egzistuojantys išimčių ir tam tikrų teisių apribojimų skirtumai turi tiesioginį neigiamą poveikį autorių teisių ir gretutinių teisių vidaus rinkos veikimui. Tokie skirtumai galėtų dar labiau išryškėti numatant tolesnę kūrinių tarpvalstybinio naudojimo ir tarptautinės veiklos plėtrą. Siekiant užtikrinti deramą vidaus rinkos veikimą, tokios išimtys ir apribojimai turėtų būti darniau apibrėžti. Jų derinimo laipsnis turėtų būti grindžiamas jų poveikiu sklandžiam vidaus rinkos veikimui.

<…>

(44)

Taikant šioje direktyvoje nustatytas išimtis ir apribojimus, jie turėtų būti įgyvendinami atsižvelgiant į tarptautinius įsipareigojimus. Tokios išimtys ir apribojimai negali būti taikomi pažeidžiant teisėtus teisių turėtojo interesus arba prieštaraujant įprastam jo kūrinio ar kito objekto naudojimui. Valstybių narių nustatytos tokių išimčių ar apribojimų nuostatos pirmiausia turėtų deramai atspindėti padidėjusį ekonominį poveikį, kurį tokios išimtys ar apribojimai gali turėti naujos elektroninės terpės kontekste. Dėl to, atsiradus naujiems saugomų kūrinių ir kitų objektų naudojimo būdams, tam tikrų išimčių ar apribojimų taikymo sritį gali tekti netgi dar labiau riboti.“

Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje „Atgaminimo teisė“ nustatyta:

„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:

a)	autoriams – savo kūrinius;

<…>

e)	transliuojančiosioms organizacijoms – savo transliacijų įrašus nepaisant to, ar tos transliacijos perduodamos laidais ar eteriu, įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą.“

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus objektus padaryti viešai prieinamus“ nustatyta:

„1. Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.

2. Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti padaryti viešai prieinamus laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku:

<…>

d)	transliuojančiosioms organizacijoms – savo transliacijų įrašus nepaisant to, ar tos transliacijos perduodamos laidais ar eteriu, įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą.

<…>“

Šios direktyvos 5 straipsnyje „Išimtys ir apribojimai“ numatyta:

„1. 2 straipsnyje minėtiems laikiniems atgaminimo veiksmams, kurie yra trumpalaikiai arba atsitiktiniai ir kartu – būtina bei svarbi technologinio proceso dalis, kurių vienintelis tikslas yra sudaryti sąlygas:

a)	tarpininkui perduoti tinkle tretiesiems asmenims arba arba

b)	teisėtai naudoti

kūrinį ar kitą objektą ir kurie atskirai nėra ekonominiu atžvilgiu svarbūs, 2 straipsnyje nustatytos atgaminimo teisės netaikomos.

2. Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:

<…>

kai atgaminama asmeniniam naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją, priklausomą nuo 6 straipsnyje nurodytų techninių apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo atitinkamam kūriniui ar objektui;

<…>

5. Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nustatytos išimtys ir apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio ar kito [saugomo] objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų.“

Austrijos teisė

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos 1936 m. balandžio 9 d.Urheberrechtsgesetz (Autorių teisių įstatymas) (toliau – UrhG) (BGBl. 111/1936) 15 straipsnyje nustatyta:

„Autorius turi išimtinę teisę laikinai ar nuolat atgaminti kūrinį, neatsižvelgdamas į naudojamą procesą ir atgamintą kiekį.“

8	UrhG 17 straipsnio 1 dalis suformuluota taip: „Autorius turi išimtinę teisę platinti kūrinį transliuojant ar panašiu būdu.“

9	UrhG 18a straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Autorius turi išimtinę teisę padaryti kūrinį viešai prieinamą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis tokiu būdu, kad kiekvienam asmeniui jis būtų prieinamas individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“

UrhG 42 straipsnyje numatyta:

„<…>

(4) Bet kuris fizinis asmuo gali atgaminti kūrinį kitose nei 1 dalyje nurodytose laikmenose asmeniniam naudojimui, nesiekdamas tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų.

(5) Laikantis šio straipsnio 6 ir 7 dalių, negali būti atgaminama asmeniniam ar privačiam naudojimui, jeigu atgamintas kūrinys padaromas prieinamas visuomenei per atgamintą kopiją arba kai šiam tikslui naudojamas modelis buvo pagamintas ar padarytas prieinamas visuomenei akivaizdžiai neteisėtu būdu. Asmeniniam ar privačiam naudojimui pagamintos kopijos negali būti naudojamos siekiant padaryti kūrinį viešai prieinamą.

<…>“

UrhG 76a straipsnyje nustatyta:

„(1) Asmenys, transliuojantys ar panašiu būdu perduodantys garsą ir vaizdą (pagal 17 straipsnį – transliuotojas), turi išimtinę teisę, atsižvelgdami į įstatyme numatytus apribojimus, tuo pačiu metu vykdyti laidų transliaciją kitu siųstuvu ir viešai jas skelbti, kaip tai suprantama pagal 18 straipsnio 3 dalį, jeigu tai daroma vietose, visuomenei prieinamose už įėjimo mokestį; transliuotojas taip pat turi išimtinę teisę įrašyti transliaciją į vaizdo ar garso laikmeną (ypač padarant nuotrauką), ją atgaminti, transliuoti ir naudoti, kad padarytų ją viešai prieinamą. Atgaminimas taip pat reiškia paskelbimo, atlikto naudojant vaizdo ar garso laikmeną, naudojimą siekiant perduoti į kitą laikmeną.

(2) Vaizdo ar garso laikmenos, atgamintos ar transliuotos pažeidžiant 1 dalies nuostatas, negali būti naudojamos transliavimo ar viešo paskelbimo tikslais.

(3) Kiekvienas fizinis asmuo gali asmeniniam naudojimui, nesiekdamas nei tiesioginių, nei netiesioginių komercinių tikslų, užfiksuoti transliaciją vaizdo ar garso laikmenoje ir ją atgaminti keliomis kopijomis. <…>“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

Pagal Austrijos teisę įsteigta bendrovė Ocilion siūlo komerciniams klientams, kurie gali būti tinklo, pavyzdžiui, telefono ryšio ar elektros energijos, operatoriai arba tokios įstaigos, kaip viešbučiai ar stadionai (toliau – tinklo operatoriai), IPTV paslaugą, prie kurios prieiga suteikiama tik galutiniams tinklo naudotojams, kurie yra fiziniai asmenys, tinklo operatorių klientai. Ši paslauga, be kita ko, susijusi su televizijos programomis, kurių retransliavimo teises turi Seven.One ir kt., ir teikiama arba kaip lokalus sprendimas – kai Ocilion tinklo operatoriams suteikia reikiamą aparatinę ir programinę įrangą, kurią šie operatoriai administruoja, o Ocilion teikia techninę priežiūrą, arba kaip Ocilion tiesiogiai valdomas debesijos (cloud) prieglobos sprendimas.

Minėta Ocilion paslauga ne tik leidžia vienu metu retransliuoti Seven.One ir kt. televizijos programas, bet taip pat suteikia galimybę šias programas vėliau peržiūrėti iš internetinio vaizdo rašytuvo. Jis sudaro galimybę įrašyti konkrečią transliaciją (laidą), taip pat visas galutinio naudotojo, tinklo operatoriaus kliento, atrinktas programas, kurias galima peržiūrėti vėliau, praėjus septynioms dienoms po pradinės atitinkamų programų transliacijos.

Nesvarbu, ar tai būtų lokalus, ar debesijos prieglobos sprendimai, bet kokios registracijos iniciatyvos praktiškai imasi galutinis naudotojas, kuris pats aktyvuoja įrašymo internetu funkcijas ir pasirenka įrašytiną turinį. Pirmajam naudotojui pasirinkus programą, įrašas tampa prieinamas bet kuriam kitam naudotojui, norinčiam peržiūrėti įrašytą turinį. Šiuo tikslu taikant dubliavimosi pašalinimo metodą keliems klientams užprogramavus tokius pačius įrašus, nereikia daryti kelių kopijų, o prieigą prie įrašyto turinio kiekvienam naudotojui Ocilion suteikia pagal nuorodos numerį.

15	Dėl lokalaus sprendimo pažymėtina, kad Ocilion ir tinklo operatorių sudarytose bazinėse sutartyse nustatyta, jog tinklo operatoriai savo priemonėmis turi užtikrinti, kad jie patys ir jų klientai turėtų pakankamai teisių į visą jų pateikiamą turinį.

Seven.One ir kt. nedavė sutikimo skelbti savo televizijos programų teikiant Ocilion siūlomą paslaugą; ji paaiškino, kad ši paslauga prilygsta neleistinam turinio, į kurį ji turi išimtines teises, retransliavimui. Be to, Seven.One ir kt. teigia, kad dėl internetinio rašytuvo veikimo būdų negalima manyti, kad dėl to atsirandančiam dubliavimosi pašalinimui taikoma vadinamoji „kopijavimo asmeniniam naudojimui“ išimtis, kaip ji suprantama pagal UrhG 42 straipsnio 4 dalį ir 76a straipsnio 3 dalį.

17	Šiomis aplinkybėmis Seven.One ir kt. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, juo siekė uždrausti Ocilion be jos sutikimo padaryti savo klientams prieinamą jos programų turinį arba atgaminti ar leisti tretiesiems asmenims atgaminti tokias programas.

18	Kadangi šis prašymas iš esmės buvo patenkintas pirmojoje instancijoje ir paliktas galioti apeliacinėje instancijoje, Ocilion pateikė kasacinį skundą Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

19	Pirma, minėtas teismas nurodo, kad turi nustatyti, ar transliacijų turinio atgaminimas naudojant internetinio vaizdo rašytuvą patenka į vadinamojo „kopijavimo asmeniniam naudojimui“ išimties taikymo sritį, tiek kalbant apie lokalų, tiek apie debesijos prieglobos sprendimus.

Šiuo klausimu jis mano, kad lemiamą reikšmę turi tai, kam priskirtina turinio kopija, padaryta taikant Ocilion teikiamą dubliavimosi pašalinimo metodą. Taigi, jeigu turi teisę organizuoti įrašymo operaciją ir vaizdo peržiūrą internetu, ji yra atsakinga už turinio dubliavimosi pašalinimą, o nuo vadinamojo „kopijavimo asmeniniam naudojimui“ nukrypti leidžianti tvarka negali būti taikoma. Priešingai, jei Ocilion tik saugotų fizinių asmenų padarytas kopijas, nesiūlydama turinio prieinamumo paslaugos, niekas netrukdytų manyti, kad atliktas atgaminimas patenka į „kopijavimo asmeniniam naudojimui“ sąvoką.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimu VCAST (C‑265/16, EU:C:2017:913), kiek jame patikslinta, kad aplinkybė, jog atitinkamas asmuo pats turi atgaminimo įrangą, aparatus ar laikmenas, skirtus kopijuoti asmeniniam naudojimui, neturi įtakos šio kopijavimo neteisėtumui. Vis dėlto jam kyla abejonių dėl tokio sprendimo svarbos pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į Ocilion teikiamos paslaugos ypatumus ir, be kita ko, į tai, kad ši paslauga yra daug platesnė nei saugojimo vietos teikėjo paslauga. Todėl, siekdamas išvengti Direktyvos 2001/29 apėjimo, minėtas teismas mano, kad, norint nustatyti, ar kalbama apie kopijavimą asmeniniam naudojimui, negalima sutelkti dėmesio į formalų klausimą, kas turi iniciatyvą atlikti kopijavimo veiksmą.

22	Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Ocilion svetainėje teikiama paslauga yra saugomų transliacijų (laidų) turinio viešas paskelbimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, už kurį ši įmonė turi būti laikoma atsakinga.

Šiuo klausimu jis nurodo, kad, viena vertus, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos nėra aišku, ar veiksmai, kurie patys savaime nelaikytini perdavimu, o tik palengvina trečiojo asmens atliekamą perdavimą, patenka į šios nuostatos taikymo sritį. Kita vertus, minėtas teismas mano, kad 2017 m. birželio 14 d. Sprendime Stichting Brein (C‑610/15, EU:C:2017:456) suformuotą jurisprudenciją reikia patikslinti, kiek tai susiję su sąvoka „neišvengiamas vaidmuo“, kurį šiuo atveju turi atlikti paslaugų teikėjas, kad būtų galima manyti, kad jis atlieka „viešo paskelbimo“, kaip jis suprantamas pagal minėtą nuostatą, veiksmą.

Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.

Ar su Sąjungos teise suderinama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią, remiantis [Direktyvos 2001/29] 5 straipsnio 2 dalies b punktu, leidžiama naudoti [komercinio paslaugos teikėjo teikiamą] internetinį vaizdo rašytuvą, kuris:

dėl taikomo techninio dubliavimosi pašalinimo proceso nepadaro atskiros užprogramuoto transliacijos turinio kopijos kaskart naudotojo iniciatyva jį įrašant, o tik – siekiant išvengti perteklinių duomenų, – jei atitinkamas turinys pirmojo įrašiusio turinį naudotojo iniciatyva jau buvo išsaugotas, suteikia nuorodą, kuri kitam naudotojui suteikia galimybę prieiti prie jau išsaugoto turinio;

turi pakartotinio leidimo funkciją, su kuria visų pasirinktų transliuotojų visa televizijos programa ištisą parą įrašoma ir teikiama peržiūrai pagal užklausą per septynių dienų laikotarpį, kai naudotojas [vieną kartą] pasirinko šią galimybę, atitinkamų kanalų atveju internetinio vaizdo rašytuvo meniu spustelėjęs tam skirtus laukelius; ir

c)	naudotojui taip pat suteikia prieigą (įterpus į paslaugos teikėjo debesijos (cloud) paslaugą arba remiantis paslaugos teikėjo on premises (lokaliu) IPTV (interneto protokolo televizija) kompleksiniu sprendimu) prie saugomo transliacijų turinio be teisių subjektų sutikimo?

Ar [Direktyvos 2001/29] 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąvoką „viešas skelbimas“ reikia aiškinti taip, kad jį atlieka [komercinis] (on premises) IPTV kompleksinio sprendimo teikėjas, kai siūlydamas šį sprendimą teikia ne tik aparatinę ir programinę įrangą, reikalingą televizijos programoms internetu matyti, bet ir techninę priežiūrą, ir nuolat atitinkamai pritaiko paslaugą, tačiau visa paslauga suteikiama tik kliento infrastruktūroje, ir kai paslauga naudotojui suteikia prieigą ne tik prie transliacijų turinio, kurį naudotis internetu leido atitinkami teisių subjektai, bet ir prie tokio saugomo turinio, dėl kurio atitinkamas leidimas nebuvo gautas, o paslaugos teikėjas:

a)	gali daryti įtaką tam, kokias televizijos programas gali gauti galutinis naudotojas, naudodamasis paslauga;

b)	žino, kad naudojantis jo paslauga taip pat galima gauti saugomą transliacijų turinį be teisių subjektų leidimo; tačiau

c)	nereklamuoja šios neteisėto naudojimosi paslauga galimybės ir dėl to nesukuria reikšmingos paskatos įsigyti produktą, o sudarydamas sutartis su klientais nurodo, kad jie, prisiimdami atsakomybę, turi pasirūpinti teisių suteikimu; ir

d)	savo veikla nesukuria konkrečios prieigos prie transliacijų turinio, kurį gauti be paslaugos teikėjo veiksmų būtų neįmanoma arba sunku?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 2 straipsnis ir 5 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinami taip, kad autorių ir transliuotojų išimtinės teisės leisti arba uždrausti atgaminti saugomus kūrinius išimtis gali būti taikoma paslaugai, kurią televizijos transliacijų (laidų) internetu paslaugos operatorius teikia komerciniams klientams ir kuri leidžia naudojantis debesijos prieglobos sprendimu arba lokaliai prieinamu serveriu nuolat arba ad hoc įrašinėti šias transliacijas galutinių šios paslaugos naudotojų iniciatyva, kai transliaciją (laidą) pasirinkusio pirmojo naudotojo padarytą kopiją operatorius pateikia neapibrėžtam naudotojų, norinčių peržiūrėti tą patį turinį, skaičiui.

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekste vartojamų žodžių įprastą reikšmę, bet ir į teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ir kontekstą (2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo Österreichische Datenschutzbehörde ir CRIF, C‑487/21, EU:C:2023:369, 19 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Pirma, reikia nurodyti, kad pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą valstybės narės gali nustatyti šios direktyvos 2 straipsnyje įtvirtintos atgaminimo teisės išimtis arba apribojimus, „kai atgaminama asmeniniam naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją“.

Visų pirma dėl klausimo, ar tokia paslauga, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra „atgaminimas“, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši sąvoka turi būti suprantama plačiai, atsižvelgiant tiek į šios direktyvos 21 konstatuojamojoje dalyje nurodytą reikalavimą, kad veiksmai, kuriems taikoma atgaminimo teisė, turėtų būti apibrėžti plačiai, siekiant užtikrinti teisinį saugumą vidaus rinkoje, tiek į minėtos direktyvos 2 straipsnio formuluotę, kurioje pavartotos tokios formuluotės, kaip „tiesiogiai ar netiesiogiai“, „laikinai ar nuolat“, „bet kuriuo būdu ir bet kuria forma“. Be to, tokios veiksmų, kuriems taikoma atgaminimo teisė, apsaugos apimtis taip pat išplaukia iš pagrindinio tos pačios direktyvos tikslo – nustatyti aukšto lygio apsaugą, be kita ko, autoriams (2022 m. kovo 24 d. Sprendimo Austro-Mechana, C‑433/20, EU:C:2022:217, 16 punktas).

Be to, dėl tos pačios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtinto žodžių junginio „atgaminimas bet kurioje laikmenoje“ Teisingumo Teismas nusprendė, kad jis apima autorių teisių saugomų kūrinių atsarginių kopijų darymą asmeniniais tikslais serveryje, kuriame debesijos paslaugos teikėjas suteikia naudotojui duomenų saugojimo vietą (2022 m. kovo 24 d. Sprendimo Austro-Mechana, C‑433/20, EU:C:2022:217, 33 punktas).

Iš tiesų tam, kad būtų galima remtis šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta nukrypti leidžiančia nuostata, nebūtina, kad atitinkami fiziniai asmenys turėtų atgaminimo įrangą, aparatus ar laikmenas. Trečiasis asmuo jiems taip pat gali teikti atgaminimo paslaugą, kuri sudaro būtiną faktinę prielaidą, kad fiziniai asmenys galėtų daryti kopijas asmeniniam naudojimui (2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimo VCAST, C‑265/16, EU:C:2017:913, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Galiausiai reikia pabrėžti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto formuluotės ir kaip nurodyta šio sprendimo 27 punkte, ši nuostata taikytina tik tuo atveju, kai fizinis asmuo atgaminimą atlieka ne tik asmeniniam naudojimui, bet ir nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų.

Antra, reikia priminti, kad, kiek tai susiję su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalyje numatytomis išimtimis ir apribojimais, šios direktyvos 5 straipsnio 5 dalyje, siejamoje su 44 konstatuojamąja dalimi, numatyta, kad jie taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio ar kito objekto naudojimui ir dėl kurių nepagrįstai nepažeidžiami teisėti teisių turėtojų interesai.

Trečia, šiuo klausimu Teisingumo Teismas patikslino, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalyje numatytos išimtys ir apribojimai patys savaime apima teises kūrinių ar kitų saugomų objektų naudotojams, todėl ši nuostata padeda užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp, viena vertus, teisių turėtojų teisių ir interesų, kurie patys aiškinami plačiai, ir, kita vertus, šių naudotojų teisių ir interesų (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Spiegel Online, C‑516/17, EU:C:2019:625, 54 punktą).

34	Kaip matyti iš Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamosios dalies, tokios teisingos pusiausvyros išlaikymas yra būtent šia direktyva atlikto suderinimo tikslas (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo YouTube ir Cyando, C‑682/18 ir C‑683/18, EU:C:2021:503, 64 punktą).

35	Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia nustatyti, ar Ocilion teikiamai paslaugai gali būti taikoma vadinamoji „kopijavimo asmeniniam naudojimui“ išimtis, numatyta Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte.

Pirmiausia iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytų nacionalinės teisės aktų matyti, kad Austrijos Respublika pasinaudojo Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte jai suteikta galimybe ir UrhG 42 straipsnio 4 dalyje ir 76a straipsnio 3 dalyje numatė, kad bet kuris fizinis asmuo gali nesiekdamas tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų įrodyti kūrinio atgaminimą ar transliacijos įrašymą asmeniniam naudojimui.

Šiuo klausimu iš 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimo VCAST (C‑265/16, EU:C:2017:913) matyti, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos komercinei įmonei leidžiama teikti privatiems asmenims autorių teisių saugomų kūrinių kopijų asmeniniam naudojimui nuotolinio įrašymo debesijoje, naudojant informacinę sistemą, paslaugą, kai ši įmonė aktyviai dalyvauja įrašant kopijas ir kai negauta teisių turėtojo sutikimo.

38	Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar šią jurisprudenciją galima taikyti Ocilion teikiamos paslaugos atveju.

Pagrindinėje byloje neginčijama, kad Ocilion yra bendrovė, kuri savo paslaugas teikia vykdydama komercinę veiklą. Todėl, kadangi juridiniams asmenims Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta išimtis bet kuriuo atveju netaikoma (2016 m. birželio 9 d. Sprendimo EGEDA ir kt., C‑470/14, EU:C:2016:418, 30 punktas), ši įmonė negali būti laikoma padariusia kopiją, kuriai taikoma ši išimtis.

Vis dėlto Ocilion teigia, kad jos teikiama paslauga yra tik instrumentas, leidžiantis kiekvienam galutiniam naudotojui savo iniciatyva ir atsižvelgiant į jo paties atliekamą programavimą peržiūrėti televizijos programas vėliau, turint omenyje, kad, pirmajam galutiniam naudotojui pasirinkus turinio elementą, gautas įrašas yra prieinamas kitiems galutiniams naudotojams, norintiems peržiūrėti tą patį turinio elementą naudojant nuorodos numerį. Remdamasi tuo ši įmonė daro išvadą, kad televizijos programas atgamina kiekvienas galutinis naudotojas asmeniniais tikslais ir kad, atsižvelgiant į šios įmonės naudojamą dubliavimosi pašalinimo metodą, tai nepagrįstai nepažeidžia teisėtų išimtinių teisių turėtojų interesų.

41	Taigi reikia nustatyti, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad televizijos transliacijų (laidų) dubliavimosi pašalinimui, atliekamam teikiant tokią paslaugą, kokią siūlo Ocilion, gali būti taikoma vadinamoji „kopijavimo asmeniniam naudojimui“ išimtis.

Pirma, kaip savo išvados 36–38 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, Ocilion siūlomai paslaugai būdingos dvi funkcijos. Jos grindžiamos IPTV sprendimu, t. y. televizijos transliacijų (laidų) retransliavimu internetu vienu metu ir jį papildančia tų transliacijų (laidų) įrašymo internetu priemone. Kadangi įrašymas internetu susijęs su retransliuojamomis laidomis, kurios yra IPTV sprendimo dalis, ši paslauga yra ne savarankiška, o neišvengiamai priklauso nuo šio sprendimo teikiamos retransliavimo vienu metu paslaugos.

43	Be to, galimybė įrašyti retransliuotas televizijos programas reiškia tokios paslaugos, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, pridėtinę vertę, nes ji suteikia prieigą prie atitinkamo turinio kitomis aplinkybėmis nei retransliavimo vienu metu atveju.

Antra, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Ocilion siūloma paslauga yra grindžiama metodu, kuris leidžia pirmojo naudotojo padarytą kopiją, naudojantis šio paslaugų teikėjo suteiktomis priemonėmis, padaryti prieinamą galutiniams naudotojams, norintiems peržiūrėti turinį. Tokiomis aplinkybėmis, nors galutinis naudotojas pats programuoja įrašus, įrašymo ir taip padarytos kopijos padarymo viešai prieinama paslauga ne tik priklauso nuo paslaugų teikėjo teikiamų priemonių, bet ir, kaip matyti iš pirmesnio punkto, sudaro pagrindinį pateikto pasiūlymo interesą.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas dubliavimosi pašalinimo metodas leidžia sukurti kopiją, kuri nėra prieinama tik pirmajam naudotojui, bet per paslaugų teikėjo siūlomą sistemą turi būti prieinama neapibrėžtam skaičiui galutinių naudotojų, kurie patys yra tinklo operatorių, kuriems paslaugų teikėjas suteikia galimybę naudotis šiuo metodu, klientai.

Šiomis aplinkybėmis, su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia konstatuoti, kad tokia paslauga, kokią siūlo Ocilion ir kuri suteikia prieigą prie saugomo kūrinio atgaminimo neapibrėžtam gavėjų skaičiui komerciniais tikslais, nepatenka į Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos vadinamosios „kopijavimo asmeniniam naudojimui“ išimties taikymo sritį.

Trečia, kaip savo išvados 42 punkte pabrėžė generalinis advokatas, šios išvados negali paneigti būtinybė laikytis technologinio neutralumo principo, pagal kurį teisės akte turi būti bendrai nustatytos asmenų teisės ir pareigos, kad nebūtų sudarytos palankesnės sąlygos naudoti vienas technologijas kitų sąskaita (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 24 d. Sprendimo Austro-Mechana, C‑433/20, EU:C:2022:217, 27 punktą).

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta išimtis turi sudaryti galimybę užtikrinti naujų technologijų vystymąsi ir funkcionavimą ir išlaikyti pusiausvyrą tarp autorių teisių turėtojų ir saugomų kūrinių naudotojų, siekiančių pasinaudoti šiomis naujomis technologijomis, teisių ir interesų (2022 m. kovo 24 d. Sprendimo Austro-Mechana, C‑433/20, EU:C:2022:217, 26 ir 27 punktai).

Vis dėlto, nors pripažįstama, kad pagal technologinio neutralumo principą reikalaujama, kad aiškinant Sąjungos teisės nuostatas nebūtų ribojamos inovacijos ir technologijų pažanga (pagal analogiją žr. 2021 m. balandžio 15 d. Sprendimo Eutelsat, C‑515/19, EU:C:2021:273, 48 punktą), šio sprendimo 46 punkte padaryta išvada nepriklauso nuo teikiant tokią paslaugą, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, naudojamos atgaminimo technologijos, bet išplaukia iš aplinkybės, kad tinklo operatorių naudojama sistema suteikia prieigą prie įrašytų transliacijų (laidų) neapibrėžtam asmenų skaičiui komerciniais tikslais, o ta prieiga gali nepagrįstai pažeisti teisėtus teisių turėtojų interesus, todėl vadinamos „kopijavimo asmeniniam naudojimui“ išimties, susijusios su tokia paslauga, taikymas galėtų pakenkti tikslui išlaikyti deramą autorių teisių turėtojų ir naudotojų interesų pusiausvyrą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2001/29 2 straipsnis ir 5 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinami taip, kad autorių ir transliuotojų išimtinės teisės leisti arba uždrausti atgaminti saugomus kūrinius išimtis netaikoma paslaugai, kurią televizijos transliacijų (laidų) internetu operatorius teikia komerciniams klientams ir kuri leidžia, naudojantis debesijos prieglobos sprendimu arba suteikiant lokaliai prieinamą reikiamą aparatinę ir programinę įrangą, nuolat arba ad hoc įrašinėti šias transliacijas (laidas) galutinių šios paslaugos naudotojų iniciatyva, kai transliaciją pasirinkusio pirmojo naudotojo padarytą kopiją operatorius pateikia neapibrėžtam naudotojų, norinčių peržiūrėti tą patį turinį, skaičiui.

Dėl antrojo klausimo

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad vaizdo įrašymo internetu proceso, suteikiančio prieigą prie saugomo turinio, padarymas prieinamo ir priežiūra yra „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, kai paslaugų teikėjas daro tam tikrą įtaką renkantis naudotojui prieinamą turinį be paslaugų teikėjo įsikišimo, o paslaugų teikėjas, nors ir žinodamas, kad naudojantis jo paslauga taip pat galima gauti saugomą transliacijų (laidų) turinį be teisių subjektų leidimo, neskatina šios naudojimosi paslauga galimybės.

Pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant jų padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.

Kaip ne kartą nusprendė Teisingumo Teismas, pagal šią nuostatą autoriai turi prevencinio pobūdžio teisę uždrausti bet kokį viešą paskelbimą, kurį potencialūs galutiniai naudotojai ar komerciniai klientai gali ketinti atlikti (šiuo klausimu žr. 2023 m. balandžio 20 d. Sprendimo Blue Air Aviation, C‑775/21 ir C‑826/21, EU:C:2023:307, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Kadangi Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje sąvoka „viešas paskelbimas“ tiksliau neapibrėžiama, jos prasmę ir apimtį reikia nustatyti atsižvelgiant į šia direktyva siekiamus tikslus ir į šios nuostatos kontekstą (2023 m. balandžio 20 d. Sprendimo Blue Air Aviation, C‑775/21 ir C‑826/21, EU:C:2023:307, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pabrėžė, kad, kaip pažymėta Direktyvos 2001/29 23 konstatuojamojoje dalyje, minėta sąvoka turi būti suvokiama plačiai, kaip apimanti bet kokį kūrinio transliavimą ar retransliavimą laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją, visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama. Iš šios direktyvos 4, 9 ir 10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jos pagrindinis tikslas yra nustatyti aukšto lygio autorių apsaugą, leidžiančią jiems gauti teisingą atlygį už kūrinių naudojimą, visų pirma kai jie viešai paskelbiami (2023 m. balandžio 20 d. Sprendimo Blue Air Aviation, C‑775/21 ir C‑826/21, EU:C:2023:307, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Konkrečiai kalbant, kaip ne kartą nusprendė Teisingumo Teismas, sąvoka „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal šio 3 straipsnio 1 dalį, apima du kumuliacinius elementus, t. y. kūrinio „paskelbimą“ ir šio kūrinio paskelbimą „viešai“, ir juos reikia vertinti individualiai (2023 m. balandžio 20 d. Sprendimo Blue Air Aviation, C‑775/21 ir C‑826/21, EU:C:2023:307, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57	Dėl sąvokos „paskelbimo veiksmas“ reikia pažymėti, kad toks veiksmas apima bet kokį saugomų kūrinių perdavimą, nesvarbu, kokios priemonės ar techniniai procesai naudojami (2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimo VCAST, C‑265/16, EU:C:2017:913, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Be to, siekiant atlikti šio sprendimo 56 punkte primintą individualų vertinimą, reikia atsižvelgti į kelis papildomus nesavarankiškus ir tarpusavyje susijusius kriterijus. Šiuos kriterijus galima taikyti tiek atskirai, tiek atsižvelgiant į jų tarpusavio sąveiką, nes įvairiose konkrečiose situacijose jų intensyvumas gali labai skirtis (2023 m. balandžio 20 d. Sprendimo Blue Air Aviation, C‑775/21 ir C‑826/21, EU:C:2023:307, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Tarp šių kriterijų Teisingumo Teismas ne kartą yra išskyręs būtiną paslaugų teikėjo vaidmenį ir jo veiksmų sąmoningumą. Paslaugų teikėjas atlieka paskelbimo veiksmą, kai veikia labai gerai žinodamas savo elgesio pasekmes ir suteikia savo klientams prieigą prie saugomo kūrinio, ir būtent tuomet, kai, nesant tokio veiksmo, klientai iš esmės negalėtų pasinaudoti skelbiamu kūriniu (šiuo klausimu žr. 2023 m. balandžio 20 d. Sprendimo Blue Air Aviation, C‑775/21 ir C‑826/21, EU:C:2023:307, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

60	Bet Direktyvos 2001/29 27 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad „vien tik fizinių priemonių teikimas viešam paskelbimui savaime nereiškia viešo paskelbimo pagal šią direktyvą“.

61	Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta šio sprendimo 12 punkte, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad naudodamasi lokaliu sprendimu Ocilion teikia tinklo operatoriams reikalingą aparatinę ir programinę įrangą, taip pat techninę pagalbą jos priežiūrai užtikrinti.

Kaip savo išvados 68–70 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, nesant jokios sąsajos tarp reikalingos aparatinės ir programinės įrangos paslaugų teikėjo ir galutinių naudotojų, tokia paslauga, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, negali būti laikoma Ocilion atliktu paskelbimo veiksmu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.

63	Iš tiesų, pirma, toks paslaugų teikėjas, kaip Ocilion, nesuteikia galutiniams naudotojams prieigos prie saugomo kūrinio. Žinoma, jis tinklo operatoriams suteikia tam reikalingą aparatinę ir programinę įrangą, tačiau tik jie vieninteliai suteikia galutiniams naudotojams prieigą prie saugomų kūrinių.

Antra, kadangi būtent tinklo operatoriai suteikia galutiniams naudotojams prieigą prie saugomų kūrinių pagal iš anksto nustatytą tvarką, paslaugų teikėjas, kuris teikia aparatinę ir programinę įrangą, reikalingą tinklo operatoriams suteikti prieigą prie šių kūrinių, neatlieka „būtino vaidmens“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 59 punkte nurodytame sprendime suformuotą jurisprudenciją, todėl jis negali būti laikomas atlikusiu paskelbimo veiksmą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/29. Iš tiesų, nors šios aparatinės ir programinės įrangos naudojimas, priimant lokalų sprendimą, atrodo būtinas tam, kad galutiniai naudotojai galėtų vėliau peržiūrėti televizijos transliacijas (laidas), iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos nematyti, jog šią aparatinę ir programinę įrangą teikiantis paslaugų teikėjas įsikištų tam, kad galutiniams naudotojams suteiktų prieigą prie šių saugomų kūrinių.

Šiomis aplinkybėmis vien to, kad toks paslaugų teikėjas žino, kad jo paslauga gali būti naudojamasi prieigai prie saugomo transliacijos (laidos) turinio be jo autorių sutikimo, nepakanka, kad būtų galima teigti, kad jis atlieka paskelbimo veiksmą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnį.

Be to, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad Ocilion teikiama techninė priežiūra apimtų daugiau nei suteiktos reikiamos aparatinės ir programinės įrangos priežiūrą ir pritaikymą ir leistų šiam paslaugų teikėjui daryti įtaką televizijos programų, kurias galutinis naudotojas gali vėliau peržiūrėti, pasirinkimui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, nėra atvejis, kai televizijos programų retransliavimo internetu operatorius savo komerciniam klientui suteikia reikalingą aparatinę ir programinę įrangą, įskaitant techninę priežiūrą, kuri tam klientui leidžia suteikti savo klientams prieigą prie televizijos transliacijų (laidų) internetu vėliau, net jeigu jis žino, kad jo paslauga gali būti naudojamasi siekiant prieiti prie saugomo transliacijų (laidų) turinio be jų autorių sutikimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 2 straipsnis ir 5 straipsnio 2 dalies b punktas

turi būti aiškinami taip:

autorių ir transliuotojų išimtinės teisės leisti arba uždrausti atgaminti saugomus kūrinius išimtis netaikoma paslaugai, kurią televizijos transliacijų (laidų) internetu paslaugos operatorius teikia komerciniams klientams ir kuri leidžia, naudojantis debesijos prieglobos sprendimu arba suteikiant lokaliai prieinamu serveriu reikiamą aparatinę ir programinę įrangą, nuolat arba ad hoc įrašinėti šias transliacijas (laidas) galutinių šios paslaugos naudotojų iniciatyva, kai transliaciją pasirinkusio pirmojo naudotojo padarytą kopiją operatorius pateikia neapibrėžtam naudotojų, norinčių peržiūrėti tą patį turinį, skaičiui.

Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinama taip:

„viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, nėra atvejis, kai televizijos programų retransliavimo internetu operatorius savo komerciniam klientui suteikia reikalingą aparatinę ir programinę įrangą, įskaitant techninę priežiūrą, kuri tam klientui leidžia suteikti savo klientams prieigą prie televizijos transliacijų (laidų) internetu vėliau, net jeigu jis žino, kad jo paslauga gali būti naudojamasi siekiant prieiti prie saugomo transliacijų (laidų) turinio be jų autorių sutikimo.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: vokiečių.