–

A Oy, atstovaujamos asianajaja K. Tenhovirta,

–

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos A. Laine,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Gattinara, T. Simonen ir I. Söderlund,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (OL L 48, 2011, p. 1), 7 straipsnio 2 ir 3 dalių ir 12 straipsnio 4 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant A Oy ginčą su B Ky ir C paveldėtojais dėl pavėluoto 135 sąskaitų faktūrų, kurių apmokėjimo terminai buvo nuo 2015 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. vasario 21 d., apmokėjimo.

3

Direktyvos 2011/7 12, 16 ir 28 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnio „Dalykas ir taikymo sritis“ 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.   Šios direktyvos tikslas – kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir taip didinti įmonių, visų pirma [mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ)], konkurencingumą.

2.   Ši direktyva taikoma visiems mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius.“

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje įtvirtinta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

6

Tos pačios direktyvos 3 straipsnio „Įmonių sandoriai“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad įmonėms sudarant komercinius sandorius kreditorius turėtų teisę į delspinigius už pavėluotą mokėjimą nereikalaujant priminimo, kai įvykdomi šie reikalavimai:

7

Direktyvos 2011/7 4 straipsnis susijęs su įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriais. Šio straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog komerciniuose sandoriuose, kai skolininkas yra viešosios valdžios institucija, mokėjimo laikotarpis neviršytų tam tikrų šioje 3 dalyje nurodytų terminų. Šio straipsnio 4 dalis suteikia valstybėms narėms galimybę tam tikromis aplinkybėmis pratęsti šio straipsnio 3 dalyje nurodytus terminus.

8

Šios direktyvos 6 straipsnyje „Išieškojimo išlaidų kompensavimas“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad tokiu atveju, jei delspinigiai už pavėluotą mokėjimą, atliekamą pagal komercinį sandorį, tampa mokėtini pagal 3 arba 4 straipsnį, kreditorius turėtų teisę gauti iš skolininko ne mažesnę kaip nustatytą 40 EUR sumą.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje nurodyta nustatyta suma būtų mokėtina nereikalaujant priminimo, kompensuojant kreditoriaus išieškojimo išlaidas.

3.   Be 1 dalyje nurodytos nustatytos sumos kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko pagrįstos kompensacijos už visas išieškojimo išlaidas, viršijančias tą nustatytą sumą ir susijusias su skolininko pavėluotu mokėjimu. <…>“

9

Minėtos direktyvos 7 straipsnio „Nesąžiningos sutarties sąlygos ir praktika“ 1–3 dalyse nurodyta:

„1.   Valstybės narės numato, kad sutarties sąlyga arba praktika, susijusi su mokėjimo diena arba laikotarpiu, delspinigių už pavėluotą mokėjimą palūkanų norma ar išieškojimo išlaidų kompensavimu yra nevykdytina arba iš jos kyla reikalavimas kompensuoti nuostolius, jei ji yra labai nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu.

Nustatant, ar sutarties sąlyga arba praktika yra labai nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu, kaip apibrėžta pirmoje pastraipoje, atsižvelgiama į visas konkretaus atvejo aplinkybes, įskaitant:

2.   Taikant 1 dalį, sutarties sąlyga arba praktika, dėl kurios negalimas delspinigių už pavėluotą mokėjimą nustatymas, laikoma labai nesąžininga.

3.   Taikant 1 dalį preziumuojama, kad sutarties sąlyga arba praktika, dėl kurios negalimas 6 straipsnyje nurodytas išieškojimo išlaidų kompensavimas, yra labai nesąžininga.“

10

Tos pačios direktyvos 12 straipsnyje „Perkėlimas į nacionalinę teisę“ įtvirtinta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad 1–8 ir 10 straipsnių būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2013 m. kovo 16 d. Jos nedelsdamos pateikia [Europos] Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstą.

<…>

4.   Perkeldamos šią direktyvą į nacionalinę teisę, valstybės narės nusprendžia, ar jos netaikyti anksčiau nei 2013 m. kovo 16 d. sudarytoms sutartims.“

11

Direktyvos 2011/7 13 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta:

„[2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos] [D]irektyva 2000/35/EB [dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose (OL L 200, 2000, p. 35; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 226)] panaikinama nuo 2013 m. kovo 16 d., nedarant poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę ir jos taikymo pradžios terminais. Vis dėlto ji ir toliau taikoma iki tos dienos sudarytoms sutartims, kurioms pagal 12 straipsnio 4 dalį ši direktyva netaikoma.“

12

Direktyva 2011/7 į Suomijos teisę perkelta 2013 m. sausio 18 d.Laki kaupallisten sopimusten maksuehdoista (30/2013) (Įstatymas dėl mokėjimo sąlygų komercinėse sutartyse (30/2013)) (toliau – Mokėjimo sąlygų įstatymas).

13

Pagal Mokėjimo sąlygų įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šis įstatymas taikomas mokėjimams, kuriuos įmonė ar perkančioji organizacija privalo atlikti prekybininkui už prekių pristatymą arba paslaugos suteikimą.

14

Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalį įstatymo nuostatos, susijusios su sutarčių sąlygomis, taip pat taikomos sutarčių praktikai.

15

Remiantis Mokėjimo sąlygų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, sutarties sąlyga, pagal kurią kreditorius neturi teisės į delspinigius už pavėluotą mokėjimą, yra negaliojanti. Remiantis šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, sutarties sąlyga, pagal kurią kreditorius neturi teisės į išieškojimo išlaidų kompensaciją pagal pagrindinei bylai taikytinos redakcijos 1999 m. rugsėjo 1 d.Saatavien perinnästä annettu laki (513/1999) (Skolų išieškojimo įstatymas (513/1999)) (toliau – Skolų išieškojimo įstatymas) 10 ir 10e straipsnius, negalioja, nebent šios sąlygos taikymas pateisinamas teisėtais pagrindais.

16

Skolų išieškojimo įstatyme įtvirtinta nustatyto dydžio kompensacija. Pagal šio įstatymo 10e straipsnį jei mokėjimas, kaip apibrėžta Mokėjimo sąlygų įstatymo 1 straipsnyje, vėlavo tiek, kad kreditorius turi teisę į delspinigius, kreditorius turi teisę reikalauti, kad skolininkas sumokėtų nustatytą 40 EUR sumą išieškojimo išlaidoms padengti.

17

Mokėjimo sąlygų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jis įsigalioja 2013 m. kovo 16 d. Pagal 11 straipsnio 2 dalį iki tos įsigaliojimo datos sudarytoms sutartims taikomos atitinkamą dieną galiojusios nuostatos.

18

Nuo 2009 m. balandžio mėn. B, kuri verčiasi knygų pardavinėjimo verslu, yra A klientė ir iš pastarosios įsigyja knygų ir kitų knygyno prekių, pateikdama individualius užsakymus. A pristatė B knygas ir už kiekvieną užsakymą išsiuntė jai atskirą sąskaitą faktūrą. Šalys nebuvo sudariusios jokios preliminarios sutarties ar kito rašytinio susitarimo dėl atitinkamų prekių užsakymo ir tiekimo. Šalys taip pat atskirai raštu nesusitarė dėl sąskaitų faktūrų apmokėjimo ir delspinigių mokėjimo už pavėluotą mokėjimą tvarkos.

19

2018 m. gegužės 7 d. pareikštu ieškiniu A paprašė Käräjäoikeus (Pirmosios instancijos teismas, Suomija) įpareigoti B ir jos neribotos atsakomybės narį C solidariai atlyginti ieškovei 172,81 EUR delspinigių ir, vadovaujantis Skolų išieškojimo įstatymo 10e straipsniu, 5400 EUR nustatyto dydžio kompensaciją už išieškojimo išlaidas. Grįsdama savo reikalavimus A nurodė, kad B pavėluotai apmokėjo 135 sąskaitas, kurių mokėjimo terminai suėjo laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. vasario 21 d.

20

B ir C su šiais reikalavimais nesutiko. Nors pripažino, kad atitinkamų 135 sąskaitų faktūrų apmokėjimas vėlavo nuo dviejų dienų iki trijų savaičių po jų mokėjimo termino pabaigos, jie nurodė, kad visos šios sąskaitos faktūros galiausiai buvo apmokėtos.

21

Šiuo klausimu B ir C, be kita ko, rėmėsi knygų sektoriuje įprasta praktika ir tuo, kad per aštuonerius jų bendradarbiavimo metus A anksčiau niekada nereikalavo delspinigių ar išieškojimo išlaidų kompensacijos, nors B didžiąją dalį A sąskaitų apmokėdavo tik pasibaigus jų mokėjimo terminui. Jie tvirtino, kad tarp A ir B buvo sudarytas bent jau „numanomas susitarimas“; pagal jį B galėjo apmokėti išrašytas sąskaitas faktūras per protingą terminą po mokėjimo termino pabaigos, nemokėdama delspinigių už pavėluotą mokėjimą. A ir B taip pat buvo sudariusios susitarimą, pagal kurį A neturėjo teisės į Skolų išieškojimo įstatymo 10e straipsnyje nustatyto fiksuoto dydžio kompensaciją už išieškojimo išlaidas.

22

Käräjäoikeus (Pirmosios instancijos teismas) atmetė A pareikštą ieškinį.

23

Šiuo klausimu tas teismas nurodė, kad esminis klausimas yra tai, ar A galėjo reikalauti delspinigių už pavėluotą mokėjimą. Jis rėmėsi Mokėjimo sąlygų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi; pagal ją sutarties sąlyga, numatanti, kad kreditorius neturi teisės į delspinigius už pavėluotą mokėjimą, yra negaliojanti. Kadangi ši nuostata yra imperatyvi, A ir B negalėjo susitarti, kad A neturi teisės į delspinigius už pavėluotą mokėjimą.

24

Vis dėlto minėtas teismas nusprendė, kad tarp A ir B buvo nusistovėjusi verslo papročiu tapusi ilgalaikė praktika, pagal kurią sąskaitą faktūrą buvo galima apmokėti per protingą terminą po jos mokėjimo termino pabaigos, nemokant delspinigių. Jo teigimu, ši praktika neprieštarauja Mokėjimo sąlygų įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, todėl A neturi teisės nei į delspinigius už pavėluotą mokėjimą, nei atitinkamai į fiksuoto dydžio kompensaciją už išieškojimo išlaidas.

25

A pateikė apeliacinį skundą Hovioikeus (Apeliacinis teismas, Suomija); šis patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nusprendė, kad A ir B praktika tapo neatsiejama jų susitarimo dalimi. To teismo teigimu, pagal taikytinas nuostatas nedraudžiama, kad delspinigių skaičiavimo pradžios data dėl šios taikomos praktikos skirtųsi nuo atitinkamos sąskaitos faktūros apmokėjimo termino. Galiausiai jis nusprendė, kad minėta praktika taip pat nebuvo nepagrįsta ar nesąžininga, todėl ji nepažeidė imperatyvių teisės nuostatų.

26

A pateikė kasacinį skundą Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

27

Grįsdama šį skundą A iš esmės teigė, kad, atsižvelgiant į taikytinų teisės normų imperatyvųjį pobūdį, ji ir B neturėjo teisės sudaryti numanomų ar kitokių susitarimų dėl delspinigių mokėjimo, kurie pažeistų atitinkamo kreditoriaus teises.

28

Be to, dėl Mokėjimo sąlygų įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių A teigė, kad kiekvienas individualus užsakymas laikytinas sutartimi ir kad nagrinėjamu atveju tai nebuvo ilgalaikiai prievoliniai santykiai ar praktika, atsiradusi iki šio įstatymo įsigaliojimo.

29

B ir C paveldėtojai, atvirkščiai, mano, kad remiantis sutarties sąlyga arba praktika galima nukrypti nuo datos, nuo kurios pradedami skaičiuoti delspinigiai už pavėluotą mokėjimą.

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, visų pirma 2017 m. birželio 1 d. Sprendime Zarski (C‑330/16, EU:C:2017:418), nepateikiama aiškaus atsakymo dėl Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalyje vartojamos frazės „anksčiau nei 2013 m. kovo 16 d. sudarytos sutartys“ apimties tuo atveju, kai atitinkamų šalių taikoma praktika, susijusi su delspinigių už pavėluotą mokėjimą nustatymu, laikoma pradėta taikyti iki šios datos, tačiau kiekvienas individualus užsakymas, kuriuo remiantis prašoma sumokėti delspinigius ir kompensuoti išieškojimo išlaidas, buvo pateiktas po šios datos. Be to, nei taikomuose teisės aktuose, nei šioje jurisprudencijoje aiškiai nenurodyta, ar atitinkamų šalių taikoma praktika, pagal kurią kreditorius nereikalavo mokėti delspinigių už trumpą mokėjimo termino praleidimą, gali būti laikoma labai nesąžininga sutarties sąlyga arba praktika.

31

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, kai Direktyva 2011/7 buvo perkelta į Suomijos teisę, nacionalinės teisės aktų leidėjas pasinaudojo šios direktyvos 12 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe.

32

Be to, kaip buvo nuspręsta pirmojoje ir apeliacinėje instancijose, nuo 2009 m. nenutrūkstamai tarp A ir B taikyta sutartinė praktika, pagal kurią už iki vieno mėnesio neapmokėtas sąskaitas nebuvo nustatoma delspinigių, pagal nacionalinę teisę tapo neatsiejama jų sudarytų susitarimų dalimi.

33

Vis dėlto atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją neaišku, ar tokia praktika, jei laikoma, kad ji buvo privaloma šioms šalims dar iki 2013 m. kovo 16 d., ir po šios datos tarp šalių atliktų individualių užsakymų visuma turi būti laikoma anksčiau nei 2013 m. kovo 16 d. sudaryta sutartimi, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalį, ir dėl to visi šie užsakymai nepatenka į Direktyvos 2011/7 taikymo sritį.

34

Tuo atveju, jei Direktyva 2011/7 būtų taikoma užsakymams, pateiktiems po 2013 m. kovo 16 d., nors atitinkama praktika buvo pradėta taikyti iki šios datos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar ši praktika laikytina sutarties sąlyga arba praktika, pagal kurią draudžiama mokėti, pirma, delspinigius už pavėluotą mokėjimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/7 7 straipsnio 2 dalį, ir, antra, išieškojimo išlaidų kompensaciją, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalį, ir ar dėl to tokia praktika turėtų būti „laikoma labai nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal pirmąją iš šių nuostatų, ir „preziumuojama, kad ji yra labai nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal antrąją iš jų.

35

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, delspinigių už pavėluotą mokėjimą ir su jais susijusių išieškojimo išlaidų kompensacijos atsisakymas nagrinėjamu atveju grindžiamas praktika, pagal kurią atitinkamas kreditorius sutiko jų neišieškoti trumpalaikių pavėluotų mokėjimų, t. y. trumpesnių nei vieno mėnesio, atveju už tai, kad gautų mokėtiną pagrindinę skolos sumą. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje neatsakyta į klausimą, ar tokia praktika gali būti privaloma šiam kreditoriui ir ar Direktyva 2011/7 tam neprieštarauja.

36

Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui iš esmės kyla klausimas dėl 2017 m. vasario 16 d. Sprendime IOS Finance EFC (C‑555/14, EU:C:2017:121) ir 2020 m. sausio 28 d. Sprendime Komisija / Italija (Direktyva dėl kovos su pavėluotu mokėjimu) (C‑122/18, EU:C:2020:41) padarytų išvadų taikytinumo, nes bylose, kuriose priimti šie sprendimai, už mokėjimo vėlavimą buvo atsakingos viešosios valdžios institucijos, o pagrindinėje byloje šie vėlavimai priskirtini privatinės teisės subjektui.

37

Šiomis aplinkybėmis Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

38

Pirmajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės gali į šios direktyvos taikymo sritį neįtraukti sutartinės praktikos, susijusios su delspinigių esant pavėluotam mokėjimui nustatymu ir išieškojimo išlaidų kompensacija, jei ši praktika tarp atitinkamų šalių buvo taikoma iki 2013 m. kovo 16 d., tačiau individualūs užsakymai, kuriais remiantis buvo reikalaujama sumokėti delspinigius ir tokias kompensacijas, buvo atlikti po šios datos.

39

Pagal Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalį perkeliant šią direktyvą į nacionalinę teisę valstybėms narėms leidžiama nuspręsti, ar jos nori netaikyti šios direktyvos „anksčiau nei 2013 m. kovo 16 d. sudarytoms sutartims“.

40

Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad ši nuostata visoje Europos Sąjungoje turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 1 d. Sprendimo Zarski, C‑330/16, EU:C:2017:418, 25 ir 26 punktus).

41

Be to, jis yra pažymėjęs, viena vertus, kad išnagrinėjus tos nuostatos formuluotę darytina išvada, jog vartodamas žodžių junginį „sudarytos sutartys“ Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo leisti valstybėms narėms išvengti Direktyvos 2011/7 taikymo visiems iki 2013 m. kovo 16 d. susiklosčiusiems sutartiniams santykiams, įskaitant iš minėtų sutartinių santykių kylančias pasekmes, kurių atsiranda po šios datos (2017 m. birželio 1 d. Sprendimo Zarski, C‑330/16, EU:C:2017:418, 25, 26 ir 29 punktai).

42

Kita vertus, jis konstatavo, kad tokį aiškinimą patvirtina atitinkamos nuostatos kontekstas, visų pirma Direktyvos 2011/7 13 straipsnio, kuriuo nuo 2013 m. kovo 16 d. panaikinama Direktyva 2000/35, taikymo sritis, kartu numatant, kad ši direktyva toliau taikoma iki šios datos sudarytoms sutartims, kurioms Direktyva 2011/7 netaikoma pagal jos 12 straipsnio 4 dalį (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 1 d. Sprendimo Zarski, C‑330/16, EU:C:2017:418, 30 ir 31 punktus).

43

Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad, valstybei narei pasinaudojus Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe, iki 2013 m. kovo 16 d. sudarytos sutartys lieka galioti, atsižvelgiant į Direktyvos 2000/35 6 straipsnio 3 dalies b punkte numatytą galimybę, kiek tai susiję su iki 2002 m. rugpjūčio 8 d. sudarytomis sutartimis, kurioms taikoma pastaroji direktyva, įskaitant jų būsimas pasekmes. Taigi ginčams, susijusiems su mokėjimais, kurie turėjo būti atlikti po 2013 m. kovo 16 d., negali būti taikomos Direktyvos 2011/7 nuostatos, jei sutartis, pagal kurią tokie mokėjimai turi būti vykdomi, buvo sudaryta iki šios datos ir jei valstybė narė pasinaudojo Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 1 d. Sprendimo Zarski, C‑330/16, EU:C:2017:418, 32 ir 33 punktus).

44

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, jog valstybės narės gali netaikyti šios direktyvos pavėluotiems mokėjimams vykdant sutartis, sudarytas iki 2013 m. kovo 16 d., net jei šiuos mokėjimus pavėluota atlikti po šios datos (2017 m. birželio 1 d. Sprendimo Zarski, C‑330/16,EU:C:2017:418, 34 punktas).

45

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad esminis veiksnys vertinant, ar sutartinei praktikai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, pagal Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalį gali būti netaikomi šios direktyvos reikalavimai, yra sutarties, pagal kurią turi būti atliekami mokėjimai, sudarymo data.

46

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šios direktyvos 28 konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje nurodyta, jog ši direktyva neturėtų daryti poveikio, be kita ko, nacionalinėms nuostatoms dėl sutarčių sudarymo būdų. Darytina išvada, kad būtent vadovaudamasis taikytina nacionaline teise nacionalinis teismas turi nustatyti, ar jam vertinti pateiktos aplinkybės lėmė sutarties sudarymą, ir prireikus šios sutarties sudarymo datą.

47

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal nacionalinę teisę nagrinėjama praktika, nenutrūkstamai taikyta nuo 2009 m., tapo A ir B sutartinių santykių „neatsiejama dalimi“. Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ši praktika šalims tapo privaloma iki 2013 m. kovo 16 d., todėl ji yra iki šios datos susiklosčiusių sutartinių santykių dalis; vis dėlto tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

48

Taigi jis turi patikrinti, ar pagal taikytiną nacionalinę teisę reikia laikyti, kad kiekvieną kartą, kai B pateikė A individualų prekių užsakymą, buvo sudaryta nauja sutartis, todėl, jei tokia sutartis buvo sudaryta 2013 m. kovo 16 d. arba vėliau, ji negali išvengti Direktyvos 2011/7 taikymo, remiantis šios direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalimi. Kita vertus, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad tokie individualūs užsakymai yra ne savarankiškos sutartys, o iki 2013 m. kovo 16 d. sudarytos sutarties vykdymas, ši sutartinių santykių visuma nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, nes Suomijos Respublika pasinaudojo šioje nuostatoje numatyta galimybe.

49

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/7 12 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės gali į šios direktyvos taikymo sritį neįtraukti sutartinės praktikos, susijusios su delspinigių esant pavėluotam mokėjimui nustatymu ir išieškojimo išlaidų kompensacija, jei ši praktika pagal taikytiną nacionalinę teisę yra iki 2013 m. kovo 16 d. sudarytos sutarties dalis. Individualūs užsakymai, kuriais remiantis buvo reikalaujama sumokėti delspinigius ir tokias kompensacijas ir kurie buvo atlikti po šios datos, gali nepatekti į Direktyvos 2011/7 taikymo sritį su sąlyga, kad pagal taikytiną nacionalinę teisę jie reiškia tik iki 2013 m. kovo 16 d. sudarytos sutarties vykdymą. Vis dėlto, jei pagal šią teisę šie individualūs užsakymai laikytini savarankiškomis sutartimis, sudarytomis po tos datos, jie negali nepatekti į šios direktyvos taikymo sritį.

50

Antrajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, jei Direktyva 2011/7 yra taikytina pagrindinėje byloje, jos 7 straipsnio 2 ir 3 dalis reikia aiškinti taip, kad pagal jas draudžiama praktika, pagal kurią dėl pavėluoto mokėjimo, kuris yra trumpesnis nei vienas mėnuo, kreditorius neatgauna nei delspinigių už pavėluotą mokėjimą, nei išieškojimo išlaidų kompensacijos už tai, kad gautų mokėtiną pagrindinę skolos sumą.

51

Pagal Direktyvos 2011/7 1 straipsnio 1 dalį šios direktyvos tikslas – kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, o pagal šios direktyvos 12 konstatuojamąją dalį toks pavėluotas mokėjimas yra sutarties pažeidimas, kuris skolininkams tapo finansiškai patrauklus visų pirma dėl mažų arba visai netaikomų delspinigių už pavėluotus sąskaitose nurodytus mokėjimus (2017 m. vasario 16 d. Sprendimo IOS Finance EFC, C‑555/14, EU:C:2017:121, 24 punktas).

52

Vis dėlto siekiant šio tikslo Direktyva 2011/7 nėra visiškai suderintos visos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, susijusios taisyklės (2017 m. vasario 16 d. Sprendimo IOS Finance EFC, C‑555/14, EU:C:2017:121, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53

Kaip ir Direktyvoje 2000/35, Direktyvoje 2011/7 nustatytos tik tam tikros šią sritį reglamentuojančios taisyklės, tarp kurių – taisyklės, susijusios su delspinigiais už pavėluotą mokėjimą ir išieškojimo išlaidų kompensacija (šiuo klausimu žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo IOS Finance EFC, C‑555/14, EU:C:2017:121, 26 punktą).

54

Šiuo aspektu pagal Direktyvos 2011/7 3 straipsnio 1 dalį ir 6 straipsnį valstybės narės privalo užtikrinti, kad, vykdant įmonių tarpusavio komercinius sandorius, savo prievoles įvykdęs ir iki mokėjimo termino pabaigos negavęs turėtos sumokėti sumos kreditorius turėtų teisę gauti delspinigius už pavėluotą mokėjimą nereikalaujant priminimo ir teisę į jo patirtų išieškojimo išlaidų kompensaciją, išskyrus atvejį, kai mokėjimas vėluoja ne dėl atitinkamo skolininko kaltės.

55

Šiuo tikslu šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga numatyti, kad sutarties sąlyga arba praktika, visų pirma susijusi su mokėjimo terminu, delspinigių dydžiu ar išieškojimo išlaidų kompensacija, yra netaikytina arba dėl jos galima pareikšti reikalavimą atlyginti nuostolius, jeigu ji yra labai nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu. Be to, taikant šio 7 straipsnio 1 dalį, pirma, šio 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bet kokia sutarties sąlyga arba praktika, pagal kurią nenumatyta mokėti delspinigių už pavėluotą mokėjimą, laikoma labai nesąžininga, ir, antra, 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutarties sąlyga arba praktika, pagal kurią nekompensuojamos išieškojimo išlaidos, kaip numatyta 6 straipsnyje, laikoma labai nesąžininga.

56

Vis dėlto iš šių teisės nuostatų matyti, kad jomis tik užtikrinama, kad dėl, be kita ko, Direktyvos 2011/7 3 straipsnio 1 dalyje ir 6 straipsnyje numatytų aplinkybių kreditorius turėtų teisę reikalauti delspinigių už pavėluotą mokėjimą ir teisę į išieškojimo išlaidų kompensaciją. Kaip matyti iš šios direktyvos 28 konstatuojamosios dalies, nesuteikiant galimybės sutartyje numatyti, kad tokia teisė neegzistuoja, siekiama užkirsti kelią piktnaudžiauti sutarties laisve kreditoriaus nenaudai, kuris sudarant atitinkamą sutartį negali tokios teisės atsisakyti (pagal analogiją žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo IOS Finance EFC, C‑555/14, EU:C:2017:121, 29 punktą).

57

Kitaip tariant, Direktyvos 2011/7 7 straipsnio 2 ir 3 dalimis siekiama išvengti, kad kreditorius atsisakytų delspinigių už pavėluotą mokėjimą arba išieškojimo išlaidų kompensacijos nuo sutarties sudarymo momento, t. y. kai kreditorius naudojasi sutarties laisve, taigi, ir kai egzistuoja pavojus, kad skolininkas gali piktnaudžiauti šia laisve kreditoriaus nenaudai (2017 m. vasario 16 d. Sprendimo IOS Finance EFC, C‑555/14, EU:C:2017:121, 30 punktas).

58

Vis dėlto tuo atveju, kai tenkinamos Direktyvoje 2011/7 numatytos sąlygos ir turi būti sumokėti delspinigiai už pavėluotą mokėjimą ir kompensuotos išieškojimo išlaidos, kreditorius, atsižvelgiant į jo turimą sutarties laisvę, turi turėti galimybę atsisakyti sumų, kurios mokėtinos kaip šie delspinigiai ir kaip kompensacija, be kita ko, kai už tai nedelsiant gauna pagrindinę sumą. Tai, beje, patvirtinta ir minėtos direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje; joje patikslinta, kad pagal šią direktyvą kreditorius neturėtų būti įpareigotas reikalauti delspinigių už pavėluotą mokėjimą (2017 m. vasario 16 d. Sprendimo IOS Finance EFC, C‑555/14, EU:C:2017:121, 31 ir 32 punktai).

59

Taigi iš Direktyvos 2011/7 nematyti, kad ji draustų kreditoriui laisva valia atsisakyti teisės reikalauti sumokėti delspinigius už pavėluotą mokėjimą ir kompensaciją už išieškojimo išlaidas. Tai reiškia, kad toks atsisakymas galimas tik su sąlyga, kad dėl jo iš tiesų nuspręsta laisva valia, taigi jis savo ruožtu neturi reikšti skolininkui priskirtino piktnaudžiavimo kreditoriaus turima sutarties laisve (2017 m. vasario 16 d. Sprendimo IOS Finance EFC, C‑555/14, EU:C:2017:121, 33 ir 34 punktai).

60

Šiuo klausimu, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išreikštas abejones, dar reikia pridurti, pirma, kad šio sprendimo 56–59 punktuose nurodytos jurisprudencijos išvados taikytinos tokioms aplinkybėms, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje. Nors tiesa, kad byla, kurioje suformuota ši jurisprudencija, buvo susijusi su įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriais, o pagrindinėje byloje nagrinėjami įmonių tarpusavio sandoriai, vis dėlto reikia konstatuoti, kad šios išvados susijusios su Direktyvos 2011/7 7 straipsnio 2 ir 3 dalių taikymo sritimi, ir kad, kiek turima omenyje šiose nuostatose numatyta kvalifikacija, jose nedaroma skirtumo pagal atitinkamo komercinio sandorio rūšį. Antra, dėl bylos, kurioje priimtas 2020 m. sausio 28 d. Sprendimas Komisija / Italija (Direktyva dėl kovos su pavėluotu mokėjimu) (C‑122/18, EU:C:2020:41), pakanka konstatuoti, kad ji buvo susijusi su šios direktyvos 4 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis, kurios pagrindinėje byloje nenagrinėjamos.

61

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neaišku, ar pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą praktiką kreditorius laisva valia atsisakė teisės reikalauti delspinigių už pavėluotą mokėjimą ir išieškojimo išlaidų kompensacijos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 57–59 punktuose primintą jurisprudenciją. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją vertinti faktines aplinkybes, turi nustatyti, ar galima laikyti, kad taikydamas praktiką neišieškoti sumų, atitinkančių šiuos delspinigius ir šią kompensaciją, kreditorius laisva valia sutiko atsisakyti su šiais delspinigiais susijusių sumų ir kompensacijos mokėjimo, nurodant, kad toks sutikimas negali būti išreikštas sutarties, pagal kurią turėjo būti atlikti atitinkami mokėjimai, sudarymo momentu.

62

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/7 7 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiama praktika, pagal kurią dėl pavėluoto mokėjimo, kuris yra trumpesnis nei vienas mėnuo, kreditorius neatgauna nei delspinigių, nei išieškojimo išlaidų kompensacijos už tai, kad gautų mokėtiną pagrindinę skolos sumą, su sąlyga, kad taip elgdamasis kreditorius laisva valia sutiko atsisakyti mokėtinų sumų, susijusių su šiais delspinigiais ir šia kompensacija, mokėjimo.

63

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia: