–

DOMUS-Software-AG, atstovaujamos Rechtsanwalt T. Schwartz,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Gattinara ir C. Hermes,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (OL L 48, 2011, p. 1), 6 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 3 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant DOMUS-Software-AG (toliau – Domus) ir Marc Braschoß Immobilien GmbH (toliau – MBI) ginčą dėl prašymo sumokėti fiksuoto dydžio kompensaciją už išieškojimo išlaidas, patirtas dėl pavėluotų mokėjimų pagal vieną sutartį.

3

Direktyvos 2011/7 3, 17, 19 ir 22 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnio „Dalykas ir taikymo sritis“ 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Šios direktyvos tikslas – kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir taip didinti įmonių, visų pirma [mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ)], konkurencingumą.

2.   Ši direktyva taikoma visiems mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius.“

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 3 straipsnio „Įmonių sandoriai“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad įmonėms sudarant komercinius sandorius kreditorius turėtų teisę į delspinigius už pavėluotą mokėjimą nereikalaujant priminimo, kai įvykdomi šie reikalavimai:

7

Direktyvos 2011/7 5 straipsnyje „Mokėjimo grafikai“ nustatyta:

„Šia direktyva nedaromas poveikis šalių galimybėms, atsižvelgiant į atitinkamas taikomų nacionalinės teisės aktų nuostatas, susitarti dėl mokėjimo grafikų, pagal kuriuos mokėjimai būtų atliekami dalimis. Tokiais atvejais, kai įmoka nesumokama sutartą dieną, šioje direktyvoje numatyti delspinigiai ir kompensacija skaičiuojami tik nuo laiku nesumokėtų sumų.“

8

Šios direktyvos 6 straipsnyje „Išieškojimo išlaidų kompensavimas“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad tokiu atveju, jei delspinigiai už pavėluotą mokėjimą, atliekamą pagal komercinį sandorį, tampa mokėtini pagal 3 arba 4 straipsnį, kreditorius turėtų teisę gauti iš skolininko ne mažesnę kaip nustatytą 40 [eurų] sumą.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje nurodyta nustatyta suma būtų mokėtina nereikalaujant priminimo, kompensuojant kreditoriaus išieškojimo išlaidas.

3.   Be 1 dalyje nurodytos nustatytos sumos kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko pagrįstos kompensacijos už visas išieškojimo išlaidas, viršijančias tą nustatytą sumą ir susijusias su skolininko pavėluotu mokėjimu. Šios išlaidos, inter alia, galėtų apimti išlaidas, patirtas naudojantis advokato ar skolų išieškojimo įmonės paslaugomis.“

9

Minėtos direktyvos 7 straipsnio „Nesąžiningos sutarties sąlygos ir praktika“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės numato, kad sutarties sąlyga arba praktika, susijusi su mokėjimo diena arba laikotarpiu, delspinigių už pavėluotą mokėjimą palūkanų norma ar išieškojimo išlaidų kompensavimu yra nevykdytina arba iš jos kyla reikalavimas kompensuoti nuostolius, jei ji yra labai nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu.

Nustatant, ar sutarties sąlyga arba praktika yra labai nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu, kaip apibrėžta pirmoje pastraipoje, atsižvelgiama į visas konkretaus atvejo aplinkybes, įskaitant:

<…>

10

Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas, toliau – BGB) 286 straipsnio 1 ir 3 dalys suformuluotos taip:

„1.   Jeigu skolininkas, gavęs kreditoriaus įspėjimą, išsiųstą suėjus prievolės įvykdymo terminui, neįvykdo savo prievolės, įspėjimas sukelia jam prievolę mokėti delspinigius. Įspėjimui prilyginamas ieškinio dėl prievolės įvykdymo pareiškimas ir pranešimas apie vykdomąjį raštą dėl apmokėjimo atitinkamame procese.

<…>

3.   Sumokėti atlygį privalantis skolininkas laikomas praleidusiu prievolės įvykdymo terminą, jeigu jis neįvykdo prievolės ne vėliau kaip per 30 dienų nuo mokėjimo termino suėjimo ir sąskaitos faktūros arba lygiaverčio prašymo sumokėti gavimo; <…>“

11

Šio kodekso 288 straipsnio 5 dalyje numatyta:

„Jeigu skolininkas, kuris nėra vartotojas, vėluoja sumokėti atlygį, su atlygiu susijusių reikalavimų turintis kreditorius taip pat turi teisę į fiksuoto 40 eurų dydžio sumą. Tai taikoma ir tuo atveju, kai su atlygiu susijęs reikalavimas yra tarpinis mokėjimas ar kitokios įmokos mokėjimas. Pirmame sakinyje nurodyta fiksuoto dydžio suma turi būti įskaitoma į mokėtiną žalos atlyginimą tiek, kiek žalos pagrindas yra bylinėjimosi išlaidos.“

12

2019 m. rugpjūčio 21 d.Domus ir MBI, dvi pagal Vokietijos teisę įsteigtos įmonės, sudarė sutartį dėl antrosios įmonės įsigytos programinės įrangos priežiūros už mėnesinį 135 EUR mokestį (be pridėtinės vertės mokesčio (PVM)), mokėtiną kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pradžioje.

13

2019 m. rugsėjo 11 d., 2019 m. spalio 1 d. ir 2020 m. sausio 1 d.Domus pagal šią sutartį paeiliui išrašė sąskaitas faktūras, susijusias atitinkamai su 2019 m. rugsėjo mėn. (133,04 EUR), 2019 m. spalio–gruodžio mėn. (399,13 EUR) ir 2020 m. sausio–kovo mėn. (399,13 EUR). Kiekvieną kartą MBI sąskaitos faktūros buvo pateiktos kitą dieną po jų išrašymo.

14

Kadangi šios sąskaitos nebuvo apmokėtos suėjus terminui, Domus pareiškė Amtsgericht München (Miuncheno apylinkės teismas, Vokietija) ieškinį, kuriame prašė priteisti iš MBI likusią pagrindinę skolą kartu su delspinigiais ir sumokėti fiksuotą 40 EUR kompensaciją už kiekvieną iš trijų neapmokėtų sąskaitų (t. y. iš viso 120 EUR) pagal BGB 288 straipsnio 5 dalį kaip išieškojimo išlaidas.

15

Šis teismas patenkino Domus ieškinį, kiek tai susiję su likusia pagrindinio skolinio reikalavimo suma. Tačiau jis priteisė iš MBI sumokėti tik vieną fiksuotą 40 EUR sumą su delspinigiais. Minėtas teismas nusprendė, kad, kiek tai susiję su viena sutartimi, pagal kurią atliekami periodiniai mokėjimai, Domus pagal teleologinį BGB 288 straipsnio 5 dalies, kuria į Vokietijos teisę perkeltas Direktyvos 2011/7 6 straipsnis, aiškinimą turėjo teisę tik į vieną fiksuoto dydžio sumą.

16

Domus dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Landgericht München I (Miuncheno I apygardos teismas, Vokietija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, prašydama priteisti iš MBI 80 eurų sumą, atitinkančią kitas dvi reikalaujamas sumokėti nustatytas sumas.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad yra linkęs Direktyvą 2011/7 aiškinti taip, kad keli reikalavimai pagal vieną sutartį, atsiradę dėl vėlavimo mokėti periodinius atlygius, suteikia teisę bent jau į fiksuotą 40 EUR sumą už kiekvieną atskirą reikalavimą.

18

Šiomis aplinkybėmis Landgericht München I (Miuncheno I apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2011/7] 6 straipsnio 1 ir 2 dalys, siejamos su jos 3 straipsniu, turi būti aiškinamos taip, kad iš vienos sutarties kylančių periodinių su atlygiu susijusių reikalavimų atveju egzistuoja teisė gauti fiksuotą ne mažesnę kaip 40 EUR sumą už kiekvieną atskirą su atlygiu susijusį reikalavimą?“

19

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalis, siejama su jos 3 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad jei vienoje sutartyje numatytas periodinis prekių tiekimas arba paslaugų teikimas ir už kiekvieną iš šių paslaugų turi būti sumokėta per nustatytą terminą, už kiekvieną pavėluotą mokėjimą mokėtina minimali fiksuota 40 EUR suma, skirta atlyginti kreditoriui išieškojimo išlaidas, o gal ji mokėtina vieną kartą, neatsižvelgiant į vėluojančių mokėjimų skaičių.

20

Šiuo klausimu reikia priminti, pirma, kad pagal Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad tokiu atveju, jei delspinigiai už pavėluotą mokėjimą, atliekamą pagal komercinį sandorį, tampa mokėtini, kreditorius turėtų teisę gauti iš skolininko ne mažesnę kaip nustatytą 40 EUR sumą, kompensuojant išieškojimo išlaidas. Be to, šio straipsnio 2 dalyje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad ši minimali fiksuota suma būtų mokėtina automatiškai, net jei skolininkui nepateikiamas priminimas, ir kad ja siekiama kreditoriui atlyginti patirtas išieškojimo išlaidas. Galiausiai minėto straipsnio 3 dalyje pripažįstama kreditoriaus teisė, be minimalios 40 EUR sumos, reikalauti iš skolininko pagrįstos kompensacijos už visas kitas išieškojimo išlaidas, viršijančias minėtą nustatytą sumą ir atsiradusias dėl skolininko pavėluoto mokėjimo.

21

Sąvoka „pavėluotas mokėjimas“, dėl kurio kreditorius įgyja teisę gauti ne tik delspinigius už pavėluotą mokėjimą pagal Direktyvos 2011/7 3 straipsnio 1 dalį, bet ir minimalią 40 EUR sumą pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, minėtos direktyvos 2 straipsnio 4 punkte apibrėžta kaip mokėjimas, neatliktas per sutartyje arba teisės aktuose numatytą mokėjimo laikotarpį. Kadangi ta pati direktyva, remiantis jos 1 straipsnio 2 dalimi, taikoma „visiems mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius“, ši sąvoka „pavėluotas mokėjimas“ taikoma kiekvienam komerciniam sandoriui, vertinam atskirai (šiuo klausimu žr. 2022 m. spalio 20 d. Sprendimo BFF Finance Iberia, C‑585/20, EU:C:2022:806, 28 punktą).

22

Antra, Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamos minimalios 40 EUR sumos mokėjimo sąlygos ir, kiek tai susiję su komerciniais sandoriais tarp įmonių, daroma nuoroda į šios direktyvos 3 straipsnį. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad pagal tokius komercinius sandorius kreditorius, kuris įvykdė įsipareigojimus ir laiku negavo jam priklausančios sumos, turėtų teisę reikalauti delspinigių už pavėluotą mokėjimą, nereikalaujant priminimo, nebent skolininkas nėra atsakingas už tokį vėlavimą (pagal analogiją žr. 2022 m. spalio 20 d. Sprendimo BFF Finance Iberia, C‑585/20, EU:C:2022:806, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

23

Iš to, kas išdėstyta, matyti, pirma, kad Direktyvos 2011/7 3 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė gauti delspinigius už pavėluotą mokėjimą ir šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė į minimalią fiksuoto dydžio sumą, kuri atsiranda dėl „pavėluoto mokėjimo“, kaip jis suprantamas pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 4 punktą, susijusi su atskirai vertinamais „komerciniais sandoriais“. Antra, šie delspinigiai, kaip ir ši fiksuota suma, tampa savaime mokėtini pasibaigus tos pačios direktyvos 3 straipsnio 3–5 dalyse numatytam mokėjimo terminui, jeigu tenkinamos jo 1 dalyje nustatytos sąlygos. Šiuo klausimu Direktyvos 2011/7 17 konstatuojamoje dalyje patikslinta, kad „teisės į delspinigius už pavėluotą mokėjimą požiūriu turėtų būti laikoma, kad skolininko mokėjimas yra pavėluotas, jei kreditorius nustatytą datą nedisponuoja jam skolinga suma, su sąlyga, kad kreditorius įvykdė savo teisines ir sutartines pareigas (šiuo klausimu žr. 2022 m. spalio 20 d. Sprendimo BFF Finance Iberia, C‑585/20, EU:C:2022:806, 32 punktą).

24

Kiek tai susiję su atitinkamai delspinigių už pavėluotą mokėjimą ir minimalios fiksuotos sumos mokėjimo sąlygomis, nei Direktyvos 2011/7 3 straipsnio 1 dalyje, nei jos 6 straipsnio 1 dalyje nedaromas skirtumas pagal tai, ar suėjus terminui nesumokėti mokėjimai siejami su viena sutartimi. Todėl šių nuostatų formuluotė negali pagrįsti aiškinimo, kad vienos sutarties atveju minimali fiksuota 40 EUR suma kaip išieškojimo išlaidų kompensacija mokėtina kreditoriui tik vieną kartą, neatsižvelgiant į skirtingų pavėluotų mokėjimų skaičių.

25

Šią išvadą patvirtina Direktyvos 2011/7 5 straipsnis, susijęs su panašiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, taikant šią direktyvą. Iš tiesų iš šio straipsnio, siejamo su minėtos direktyvos 22 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad kai šalys susitarė dėl mokėjimo dalimis grafiko, minimali fiksuota 40 EUR suma, kaip išieškojimo išlaidų kompensacija, mokėtina už kiekvieną mokėjimo dalį, kuri nebuvo sumokėta iki mokėjimo termino pabaigos.

26

Taigi iš pažodinio ir kontekstinio Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimo matyti, kad minimali fiksuota 40 EUR suma, kaip išieškojimo išlaidų kompensacija, mokėtina kreditoriui, įvykdžiusiam įsipareigojimus dėl kiekvieno mokėjimo, kuris pasibaigus mokėjimo terminui nebuvo atliktas kaip atlygis už komercinį sandorį ir kuris patvirtintas sąskaitoje faktūroje ar lygiaverčiame mokėjimo reikalavime, įskaitant atvejus, kai vėluoja keli mokėjimai kaip atlygis už periodinį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, atliktą vykdant vieną sutartį, nebent skolininkas nėra atsakingas už šiuos vėlavimus (šiuo klausimu žr. 2022 m. spalio 20 d. Sprendimo BFF Finance Iberia, C‑585/20, EU:C:2022:806, 34 punktą).

27

Trečia, tokį Direktyvos 2011/7 6 straipsnio aiškinimą patvirtina jos tikslas. Iš šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos 3 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad ja siekiama ne tik atgrasyti nuo pavėluotų mokėjimų, neleidžiant, kad jais skolininkas būtų finansiškai suinteresuotas dėl tokioje situacijoje mokėtinų delspinigių nedidelio dydžio arba nebuvimo, bet ir veiksmingai apsaugoti kreditorių nuo tokių vėlavimų, kad būtų kuo labiau kompensuotos jo patirtos išieškojimo išlaidos. Šiuo klausimu minėtos direktyvos 19 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, pirma, į išieškojimo išlaidas taip pat turėtų būti įtraukta dėl pavėluoto mokėjimo patirtų administracinių ir vidaus išlaidų kompensacija ir, antra, numatant fiksuoto dydžio kompensaciją turėtų būti siekiama riboti su išieškojimu susijusias administracines ir vidaus išlaidas (šiuo klausimu žr. 2022 m. spalio 20 d. Sprendimo BFF Finance Iberia, C‑585/20, EU:C:2022:806, 35 ir 36 punktus).

28

Taip vertinant, tai, kad skolininkas vėlavo atlikti kelis mokėjimus už periodinį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą pagal vieną sutartį, neturėtų lemti minimalios fiksuotos sumos, mokėtinos kaip kompensacija už kiekvieną mokėjimo vėlavimą, sumažinimo iki vienos fiksuotos sumos. Dėl tokio sumažinimo Direktyvos 2011/7 6 straipsnis, kurio tikslas, kaip nurodyta pirmesniame šio sprendimo punkte, yra ne tik atgrasyti nuo tokių mokėjimo vėlavimų, bet ir šiomis sumomis kompensuoti „kreditoriaus patirtas išieškojimo išlaidas“, nes šios išlaidos padidėja proporcingai mokėjimų ir sumų, kurių skolininkas nesumokėjo laiku, skaičiui, netektų veiksmingumo. Be to, minėtas sumažinimas reikštų, kad skolininkui leidžiama nukrypti nuo šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodytos fiksuotos sumos, ir ši išimtis nepateisinama jokia „objektyvi[a] priežast[imi]“, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies antros pastraipos c punktą. Galiausiai nagrinėjamas sumažinimas reikštų, kad skolininkas atleidžiamas nuo dalies finansinės naštos, susijusios su jo pareiga už kiekvieną suėjus terminui nesumokėtą mokėjimą sumokėti fiksuoto dydžio 40 EUR sumą, numatytą šio 6 straipsnio 1 dalyje (šiuo klausimu žr. 2022 m. spalio 20 d. Sprendimo BFF Finance Iberia, C‑585/20, EU:C:2022:806, 37 punktą).

29

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 3 straipsniu, turi būti aiškinama taip: jei vienoje sutartyje numatytas periodinis prekių tiekimas arba paslaugų teikimas ir už kiekvieną iš šių paslaugų turi būti sumokėta per nustatytą terminą, už kiekvieną pavėluotą mokėjimą kreditoriui mokėtina minimali fiksuota 40 EUR suma, skirta išieškojimo išlaidoms atlyginti.

30

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, 6 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 3 straipsniu,

turi būti aiškinama taip:

jei vienoje sutartyje numatytas periodinis prekių tiekimas arba paslaugų teikimas ir už kiekvieną iš šių paslaugų turi būti sumokėta per nustatytą terminą, už kiekvieną pavėluotą mokėjimą kreditoriui mokėtina minimali fiksuota 40 EUR suma, skirta išieškojimo išlaidoms atlyginti.