TEISINGUMO TEISMO (dešimtoji kolegija) SPRENDIMAS

2024 m. sausio 18 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvas prekių judėjimas – SESV 34 ir 36 straipsniai – Intelektinė nuosavybė – Europos Sąjungos prekių ženklas – Reglamentas (EB) Nr. 207/2009 – 13 straipsnis – Reglamentas (ES) 2017/1001 – 15 straipsnis – Prekių ženklu suteiktų teisių pasibaigimas – Pateikimas Sąjungos arba Europos ekonominės erdvės (EEE) rinkai – Prekių ženklo savininko sutikimas – Vieta, kurioje prekė pirmą kartą rinkai buvo pateikta prekių ženklo savininko arba su jo sutikimu – Įrodinėjimo pareiga“

Byloje C‑367/21

dėl Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija) 2021 m. balandžio 1 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2021 m. birželio 14 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Hewlett Packard Development Company LP

prieš

Senetic S.A.

TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija),

kurį sudaro dešimtosios kolegijos pirmininko pareigas einantis M. Ilešič (pranešėjas), teisėjai I. Jarukaitis ir D. Gratsias,

generalinis advokatas G. Pitruzzella,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–	Hewlett Packard Development Company LP, atstovaujamos adwokaci A. Jodkowski ir K. Zielińska-Piątkowska,

–	Senetic S.A., atstovaujamos radcowie prawni S. Dudzik ir E. Rumak,

–	Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–	Europos Komisijos, atstovaujamos É. Gippini Fournier, S. L. Kalėdos ir B. Sasinowska,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 36 straipsnio antro sakinio, siejamo su 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1) 15 straipsnio 1 dalimi ir ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, bei dėl SESV 34, 35 ir 36 straipsnių išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Hewlett Packard Development Company LP, įsteigtos Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – Hewlett Packard), ir Senetic S.A., įsteigtos Lenkijoje, ginčą dėl to, kad pastaroji prekiauja Hewlett Packard priklausančiais Europos Sąjungos prekių ženklais pažymėtomis kompiuterinės įrangos prekėmis.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Reglamentas (EB) Nr. 207/2009

2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl [Europos Sąjungos] prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) 9 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Laisvo prekių judėjimo principas reiškia, kad [Europos Sąjungos] prekių ženklo savininkas neturi turėti teisės uždrausti trečiajai šaliai vartoti prekių ženklą žymėti prekėms, kurios jo paties ar jo sutikimu buvo išleistos cirkuliuoti [Europos Sąjungoje] pažymėtos tuo prekių ženklu, išskyrus atvejus, kai dėl pagrįstų priežasčių savininkas nesutinka su tolesniu prekių komercializavimu.“

Šio reglamento 9 straipsnyje „[Europos Sąjungos] prekių ženklų suteikiamos teisės“ nurodyta:

„1. [Europos Sąjungos] prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti:

a)	bet kokį žymenį, tapatų [Europos Sąjungos] prekių ženklui, kuriuo ženklinamos prekės ar paslaugos yra tapačios toms prekėms ar paslaugoms, kurioms [Europos Sąjungos] prekių ženklas yra įregistruotas;

<…>

2. Vadovaujantis 1 dalies nuostatomis galima, inter alia, uždrausti:

<…>

b)	siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, taip pat siūlyti ar teikti juo pažymėtas paslaugas;

c)	importuoti ar eksportuoti žymeniu pažymėtas prekes;

<…>“

Minėto reglamento 13 straipsnis „[Europos Sąjungos] prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas“ suformuluotas taip:

„1. [Europos Sąjungos] prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti naudoti šį ženklą prekėms, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra išleistos į [Sąjungos] rinką pažymėtos tuo ženklu.

2. 1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu dėl pagrįstų priežasčių savininkas nesutinka su tolesniu prekių komercializavimu, ypač jeigu išleidus jas į rinką pasikeitė arba pablogėjo jų kokybė.“

6	Nuo 2017 m. spalio 1 d. Reglamentas Nr. 207/2009 buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu 2017/1001.

Reglamentas 2017/1001

Reglamento 2017/1001 17 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„siekiant suderinti poreikį užtikrinti efektyvų teisių į prekių ženklus įgyvendinimą ir būtinybę išvengti laisvos prekybos teisėtomis prekėmis suvaržymų, ES prekių ženklo savininkui suteikta teisė turėtų nustoti galioti tuo atveju, kai Europos Sąjungos prekių ženklų teisme (toliau – ES prekių ženklų teismas), kompetentingame priimti esminį sprendimą dėl to, ar buvo pažeistas ES prekių ženklas, pradėtame paskesniame procese deklarantas arba prekių turėtojas sugeba įrodyti, kad ES prekių ženklo savininkas neturi teisės uždrausti pateikti prekes rinkai galutinės paskirties šalyje.“

Šio reglamento 22 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„laisvo prekių judėjimo principas reiškia, kad svarbu, jog ES prekių ženklo savininkas neturėtų teisės uždrausti trečiajai šaliai vartoti prekių ženklą žymėti prekėms, kurios jo paties ar jo sutikimu buvo išleistos cirkuliuoti Europos ekonominėje erdvėje pažymėtos tuo prekių ženklu, išskyrus atvejus, kai dėl pagrįstų priežasčių savininkas nesutinka su tolesniu prekių komercializavimu.“

Minėto reglamento 9 straipsnyje „ES prekių ženklu suteikiamos teisės“ numatyta:

„1. ES prekių ženklo registracija suteikia savininkui išimtines teises į tą ženklą.

2. Nedarant poveikio savininkų teisėms, įgytoms iki ES prekių ženklo paraiškos padavimo dienos arba prioriteto datos, to ES prekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims, neturinčioms jo sutikimo, vykdant komercinę veiklą naudoti bet kokį žymenį prekėms ar paslaugoms žymėti, jeigu:

a)	žymuo yra tapatus ES prekių ženklui ir juo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms ES prekių ženklas yra įregistruotas;

<…>

3. Vadovaujantis 2 dalimi visų pirma galima uždrausti:

<…>

b)	siūlyti žymeniu pažymėtas prekes, pateikti jas į rinką arba šiais tikslais jas sandėliuoti, taip pat siūlyti ar teikti juo pažymėtas paslaugas;

c)	importuoti ar eksportuoti žymeniu pažymėtas prekes;

<…>“

Minėto reglamento 15 straipsnyje „ES prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas“ nustatyta:

„1. ES prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti jį naudoti prekėms, kurios pažymėtos tuo prekių ženklu paties savininko arba su jo sutikimu buvo išleistos į Europos ekonominės erdvės rinką.

Direktyva 2004/48/EB

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, 2004, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32) 1 straipsnyje „Objektas“ nurodyta:

„Ši direktyva nustato priemones, procedūras ir gynybos būdus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių gynimą. Šioje direktyvoje terminas „intelektinės nuosavybės teisės“ apima pramoninės nuosavybės teises.“

Šios direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:

„Nepažeidžiant priemonių, kurios yra ar gali būti numatytos [Sąjungos] ar nacionalinės teisės aktuose, jei tokios priemonės yra palankesnės teisių turėtojams, šioje direktyvoje numatytos priemonės, procedūros ir gynybos būdai yra taikomi 3 straipsnio nustatyta tvarka visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, numatytiems [Sąjungos] ir (arba) atitinkamos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose.“

Minėtos direktyvos II skyriuje „Priemonės, procedūros ir gynybos būdai“, be kita ko, yra 3 straipsnis „Bendrasis įsipareigojimas“, jo 2 dalyje nustatyta:

„Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai taip pat turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys; jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.“

Tos pačios direktyvos 6 straipsnio „Įrodymai“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai kreipiasi šalis, pateikusi pagrįstai turimus įrodymus, kurių pakanka jos pretenzijoms paremti, ir, pagrįsdama tas pretenzijas, yra įvardijusi įrodymus, kurie yra priešingos šalies žinioje, kompetentingos teismo institucijos gali reikalauti, kad priešingoji šalis pateiktų tokius įrodymus, atsižvelgiant į slaptos informacijos apsaugą. Taikydamos šią straipsnio dalį, valstybės narės gali numatyti, kad kompetentingos teismo institucijos laikytų pakankamo kūrinio ar kito saugomo objekto kopijų skaičiaus atrankinę dalį pagrįstu įrodymu.“

Lenkijos nacionalinė teisė

Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos 1964 m. lapkričio 17 d.Ustawa – Kodeks postępowania cywilnego (Civilinio proceso kodekso įstatymas, toliau – Civilinio proceso kodeksas) 325 straipsnis suformuluotas taip:

„Sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas teismo pavadinimas, teisėjų, teismo sekretoriaus ir prokuroro, jeigu jis įstojo į bylą, pavardės, teismo posėdžio ir sprendimo paskelbimo data ir vieta, šalių vardai ir pavardės, bylos dalykas ir teismo sprendimas dėl šalių reikalavimų.“

16	Civilinio proceso kodekso 758 straipsnyje numatyta: „[sądy rejonowe (apylinkės teismai, Lenkija) ir prie šių teismų dirbantys antstoliai yra kompetentingi spręsti priverstinio vykdymo klausimus.“

Šio kodekso 767 straipsnyje nustatyta:

„1. Jeigu įstatyme nenumatyta kitaip, antstolio veiksmus galima apskųsti apylinkės teismui. Taip pat galima paduoti skundą dėl antstolio neveikimo, kai antstolis nepateikia dokumento. Skundą nagrinėja teismas, turintis jurisdikciją pagal antstolio biuro vietą.

2. Skundą gali paduoti bylos šalis arba kitas asmuo, kurio teisės buvo pažeistos arba kurių teisėms kilo grėsmė dėl antstolio veiksmų ar neveikimo.

<…>“

Minėto kodekso 840 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Skolininkas gali kreiptis į teismą su prašymu panaikinti visą vykdomąjį dokumentą ar jo dalį arba apriboti jo vykdymą:

1)	kai jis ginčija aplinkybes, dėl kurių buvo padarytas vykdomasis įrašas, ypač kai jis ginčija vykdytinu dokumentu (išskyrus teismo sprendimu) nustatytos pareigos buvimą arba prievolės perdavimą, nepaisant to, kad yra oficialus tą patvirtinantis dokumentas;

po to, kai buvo išduotas paprastas vykdomasis dokumentas, atsirado aplinkybė, dėl kurios prievolė išnyksta arba nebegali būti vykdoma; jei dokumentas yra teismo sprendimas, skolininkas taip pat gali savo skundą grįsti faktinėmis aplinkybėmis, atsiradusiomis pasibaigus teisminiams ginčams, prievolės įvykdymo pagrindu, jeigu šiuo pagrindu remtis nagrinėjamu atveju buvo neleistina ex lege, ir kompensacijos pagrindu.

<…>“

19	To paties kodekso 843 straipsnio 3 dalyje numatyta: „Skunde pareiškėjas turi nurodyti visus reikalavimus, kurie gali būti pareikšti šioje proceso stadijoje, nes priešingu atveju jis praras teisę juos pareikšti tolesniame procese.“

Civilinio proceso kodekso 1050 straipsnyje nustatyta:

„1. Kai skolininkas privalo atlikti tam tikrą veiksmą, kurio negali atlikti kitas asmuo ir kurio atlikimas priklauso tik nuo jo valios, teismas, kurio jurisdikcijoje turi būti atliktas tas veiksmas, kreditoriaus prašymu ir išklausęs šalis, nustato skolininkui terminą veiksmui atlikti, o jeigu jis neatlieka jo per nustatytą terminą, skiria jam baudą.

<…>

3. Jeigu skolininkui suteiktas terminas veiksmui atlikti baigėsi, o skolininkas jo neatliko, teismas kreditoriaus prašymu skiria skolininkui baudą ir kartu nustato naują terminą veiksmui atlikti, kurio nesilaikant gali būti skiriama didesnė bauda.“

Šio kodekso 1051 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Jeigu skolininkas yra įpareigotas neatlikti kreditoriaus veiksmų ar jiems netrukdyti, teismas, kurio jurisdikcijoje skolininkas neįvykdė įsipareigojimo, išklausęs šalis ir nustatęs, kad skolininkas neįvykdė įsipareigojimo, kreditoriaus prašymu įpareigoja jį sumokėti baudą. Teismas taip pat elgiasi ir tuo atveju, kai kreditorius pateikia naują prašymą.“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

22	Hewlett Packard yra išimtinių teisių į žodinius ir vaizdinius Europos Sąjungos prekių ženklus HP, įregistruotus atitinkamai numeriais 000052449 ir 008579021, savininkė.

Ji prekiauja šiais prekių ženklais pažymėtomis kompiuterinės įrangos prekėmis per įgaliotuosius atstovus, kurie įsipareigoja neparduoti šių prekių, išskyrus galutinius vartotojus, asmenims, kurie nėra jos platinimo tinklo nariai. Be to, šie įgaliotieji atstovai yra įpareigoti įsigyti tokias prekes tik iš kitų įgaliotųjų atstovų arba pačios Hewlett Packard.

Kiekvienas šių prekių egzempliorius turi serijos numerį, pagal kurį galima jas identifikuoti. Hewlett Packard naudoja informacinių technologijų priemonę, be kita ko, apimančią duomenų bazę, kurioje nurodomi visi prekės egzemplioriai ir rinka, kuriai jos skirtos. Tačiau šiems egzemplioriams netaikoma jokios žymėjimo sistemos, kuri leistų nustatyti, ar egzempliorius skirtas Europos ekonominės erdvės (EEE) rinkai.

Senetic platina kompiuterinę įrangą. Ji į Lenkiją įvežė prekes, pažymėtas Europos Sąjungos prekių ženklais, kurių savininkė yra Hewlett Packard. Ji įsigijo šias prekes iš EEE teritorijoje įsisteigusių pardavėjų, kurie nėra oficialūs Hewlett Packard prekių platintojai, gavusi iš jų patikinimą, kad šių produktų prekyba EEE nepažeidžia išimtinių Hewlett Packard teisių. Be to, Senetic nesėkmingai siekė gauti Hewlett Packard įgaliotųjų atstovų patvirtinimą, kad minėtomis prekėmis galima prekiauti EEE, nepažeidžiant jos išimtinių teisių.

Hewlett Packard Lenkijos teismuose pareiškė ieškinį, juo siekė nutraukti savo teisių į Europos Sąjungos prekių ženklus, kurių savininkė ji yra, pažeidimą, apskritai uždraudžiant Senetic importuoti, eksportuoti, reklamuoti ir sandėliuoti minėtais tikslais kompiuterinės įrangos prekes, pažymėtas minėtais prekių ženklais, kurios anksčiau nebuvo pateiktos EEE rinkai jos pačios arba su jos sutikimu. Be to, Hewlett Packard prašė įpareigoti Senetic pašalinti šias prekes iš rinkos.

27	Atsakydama Senetic remiasi nagrinėjamų Europos Sąjungos prekių ženklų suteikiamų teisių pasibaigimu ir teigia, kad nagrinėjamos prekės anksčiau buvo išleistos į EEE rinką Hewlett Packard arba su jos sutikimu.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija) pažymi, kad, nesant Hewlett Packard prekių žymėjimo sistemos, nepriklausomam platintojui praktiškai labai sunku nustatyti kiekvienos prekės, žymimos nagrinėjamais Europos Sąjungos prekių ženklais, paskirties rinką ir juo labiau pateikti įrodymų, kad šias prekes į EEE rinką pateikė šių prekių ženklų savininkė arba kad jos buvo pateiktos su jos sutikimu.

Minėto teismo teigimu, Senetic teoriškai gali kreiptis į savo tiekėjus, kad gautų informacijos apie ankstesniame platinimo grandinės etape dalyvavusių ūkio subjektų tapatybę. Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas pripažino 2003 m. balandžio 8 d. Sprendime Van Doren + Q (C‑244/00, EU:C:2003:204), kadangi tiekėjai paprastai nėra pasirengę atskleisti savo tiekimo šaltinių, mažai tikėtina, kad Senetic gautų tokią informaciją.

Visų pirma Lenkijos teismai savo sprendimų, kuriais patenkinamas ieškinys dėl teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą pažeidimo, rezoliucinėje dalyje paprastai daro nuorodą į „ieškovo prekių ženklais pažymėtas prekes, kurios anksčiau į [EEE] rinką nebuvo išleistos paties ieškovo ([Europos Sąjungos] prekių ženklo savininko) ar su jo sutikimu“. Ši formuluotė neleidžia vykdymo procese identifikuoti prekių, dėl kurių vyksta šis procesas, ir jas atskirti nuo tų, kurioms taikoma su prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimu susijusi išimtis. Taigi iš tikrųjų šių sprendimų rezoliucinėje dalyje nenustatoma jokių kitų pareigų šalims, kurioms jie skirti, išskyrus tas, kurios jau kyla iš įstatymo nuostatų.

Dėl tokios teismų praktikos atsakovas, kuriam pareikštas ieškinys dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, negalėtų savanoriškai įvykdyti sprendimo, kuriuo konstatuojamas toks pažeidimas, todėl kiltų rizika, kad jam gali būti skirtos sankcijos pagal Civilinio proceso kodekso 1050 ir 1051 straipsnius. Be to, dėl tokios praktikos daugeliu atvejų būtų konfiskuojamos visos prekės, įskaitant tas, kurios į apyvartą pateko nepadarius jokio teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą pažeidimo.

Kaip matyti, be kita ko, iš Civilinio proceso kodekso 767, 840 ir 843 straipsnių, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje ir priverstinio vykdymo procese atsakovas, kuriam pareikštas ieškinys dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, susiduria su daugybe teisinių kliūčių tam, kad galėtų sėkmingai užginčyti tokiomis aplinkybėmis paskirtas priemones, ir turi tik ribotas procesines garantijas.

Pirma, pagal šio kodekso 767 straipsnį, kaip jį aiškina Lenkijos teismai, pateikti skundą dėl antstolio akto galima tik tuo atveju, jei antstolis nesilaikė procesinių taisyklių, reglamentuojančių priverstinio vykdymo procedūrą. Taigi toks skundas neleistų nustatyti, ar prekių ženklu pažymėta prekė EEE rinkai buvo pateikta šio prekių ženklo savininko arba su jo sutikimu.

34	Antra, byloje dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo atsakovas neturi teisės pagal Civilinio proceso kodekso 840 straipsnį pateikti prieštaravimo, nes tokio pobūdžio prieštaravimas negali padėti patikslinti teismo sprendimo, kuris yra vykdomasis dokumentas, turinio.

Trečia, remiantis vyraujančia nuomone Lenkijos doktrinoje, teismas, turintis jurisdikciją taikyti priverstinį vykdymą, žinoma, gali išklausyti šalis, tačiau, remdamasis Civilinio proceso kodekso 1051 straipsniu, jis gali nustatyti, ar atsakovas byloje dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo laikėsi vykdomojo dokumento turinio, tik atsižvelgdamas į šalių apklausos duomenis, tačiau negali pradėti rinkti įrodymų.

36	Ketvirta, pagal Civilinio proceso kodekso 843 straipsnio 3 dalį skolininkas, paduodamas skundą vykdymo procese, turi nurodyti visus prieštaravimus, kuriuos jis gali pareikšti, nes priešingu atveju praranda teisę juos pareikšti tolesniame procese.

Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, dėl tokios Lenkijos teismų praktikos, susijusios su sprendimų, kuriais konstatuojamas intelektinės nuosavybės teisės pažeidimas, rezoliucinės dalies formuluote, kyla pavojus, kad bus apribotas veiksmingos teisminės gynybos principas laisvo prekių judėjimo srityje.

Be to, tas teismas pažymi, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją išimtinių teisių apsauga intelektinės nuosavybės srityje nėra absoliuti. Pirma, apsauga apsiriboja situacija, kai kito asmens nei jo savininkas atliekamas prekių ženklo naudojimas pažeidžia prekių ženklo funkcijas. Antra, įgyvendinant išimtines teises reikia rasti pusiausvyrą tarp šių teisių ir vidaus rinkos laisvių, tarp kurių, be kita ko, yra laisvas prekių judėjimas, apsaugos.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl galimybės jo nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis perkelti įrodinėjimo pareigą, kurią Teisingumo Teismas nustatė 2003 m. balandžio 8 d. Sprendime Van Doren + Q (C‑244/00, EU:C:2003:204), arba net neleisti prekių ženklo savininkui remtis Reglamento Nr. 207/2009 9 ir 102 straipsnių, dabar atitinkamai Reglamento 2017/1001 9 ir 130 straipsnių, suteikta apsauga.

Šiomis aplinkybėmis Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar SESV 36 straipsnio antras sakinys, siejamas su [Reglamento 2017/1001] 15 straipsnio 1 dalimi ir [ESS] 19 straipsnio 1 dalies antru sakiniu, turi būti suprantamas taip, kad pagal jį draudžiama valstybių narių nacionalinių teismų praktika, pagal kurią teismai:

–	tenkindami Sąjungos prekių ženklo savininko reikalavimus uždrausti įvežti (importuoti), išvežti (eksportuoti)[,] reklamuoti Sąjungos prekių ženklu pažymėtas prekes arba nurodyti pašalinti šias prekes iš rinkos,

–	priimdami sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje dėl Sąjungos prekių ženklu pažymėtų prekių sulaikymo,

sprendimų tekste nurodo „prekes, kurios nebuvo išleistos į Europos ekonominės erdvės rinką paties prekių ženklo savininko ar jo sutikimu“, todėl nustatyti, su kuriomis Sąjungos prekių ženklu pažymėtomis prekėmis yra susiję sprendimuose esantys nurodymai ir draudimai (t. y. nustatyti, kurios prekės nebuvo išleistos į [EEE] rinką paties prekių ženklo savininko ar jo sutikimu), remiantis bendra sprendimo teksto formuluote turi vykdymo institucija, kuri, tai nustatydama, remiasi prekių ženklo savininko pareiškimais arba jo pateiktomis priemonėmis (be kita ko, informacinėmis priemonėmis ir duomenų bazėmis), o galimybė ginčyti šias vykdymo institucijos išvadas bylą iš esmės nagrinėjančiame teisme nesuteikiama arba ribojama dėl atsakovui per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą ir vykdymo procedūrą suteikiamų teisių gynimo priemonių pobūdžio?

Ar [SESV] 34, 35 ir 36 straipsnių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis registruoto Bendrijos (dabar – Sąjungos) prekių ženklo savininkui neleidžiama remtis apsauga, numatyta [Reglamento Nr. 207/2009] 9 ir 102 straipsniuose (dabar – [Reglamento 2017/1001] 9 ir 130 straipsniai), tuo atveju, kai:

–

registruoto Bendrijos (Europos Sąjungos) prekių ženklo savininkas platina [EEE] teritorijoje ir už jos ribų šiuo ženklu pažymėtas prekes per įgaliotuosius platintojus, kurie gali perparduoti šiuo ženklu pažymėtas prekes subjektams, kurie nėra galutiniai šių prekių vartotojai, o tik priklauso oficialiam platinimo tinklui, ir šie įgaliotieji platintojai įsipareigoja įsigyti prekes tik iš kitų įgaliotųjų platintojų arba iš prekių ženklo savininko,

–	prekių ženklu pažymėtos prekės neturi jokių žymenų ar kitokių skiriamųjų savybių, kurios leistų nustatyti vietą, kurioje prekės buvo išleistos į rinką paties prekių ženklo savininko ar jo sutikimu,

–	ieškovas įsigijo prekių ženklu pažymėtas prekes [EEE] teritorijoje,

–	ieškovas gavo prekių ženklu pažymėtų prekių pardavėjų pareiškimus, kad pagal teisės aktų nuostatas šiomis prekėmis gali būti prekiaujama [EEE] teritorijoje,

–

registruoto Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas nesuteikia jokios informacinės (ar kitos) priemonės ir nenaudoja žymenų sistemos, leidžiančios potencialiam prekių ženklu pažymėtų prekių pirkėjui prieš jas įsigyjant savarankiškai patikrinti, ar šiomis prekėmis teisėtai prekiaujama [EEE] teritorijoje, ir atsisako tai patikrinti pirkėjo prašymu?“

Procesas Teisingumo Teisme

41	2021 m. lapkričio 29 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol bus paskelbtas 2022 m. lapkričio 17 d. Sprendimas Harman International Industries (C‑175/21, EU:C:2022:895).

2022 m. lapkričio 28 d. Teisingumo Teismo pirmininkui priėmus sprendimą, Teisingumo Teismo kanceliarija pranešė apie tą sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir pasiteiravo, ar atsižvelgdamas į tą sprendimą, jis nori palikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, be kita ko, kiek tai susiję su pirmuoju pateiktu klausimu. Minėtame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo: Reglamento 2017/1001 15 straipsnio 1 dalis, siejama su SESV 36 straipsnio antru sakiniu, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu ir Direktyva 2004/48, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama teismo praktika, pagal kurią sprendimo, kuriuo patenkinamas ieškinys dėl teisių į Europos Sąjungos prekių ženklą pažeidimo, rezoliucinė dalis yra suformuluota taip, kad dėl jos bendro pobūdžio paliekama už šio sprendimo vykdymą kompetentingai institucijai galimybė nustatyti, kurioms prekėms taikomas šis sprendimas, su sąlyga, kad vykdymo procese atsakovui leidžiama ginčyti prekių, su kuriomis susijęs šis procesas, nustatymą ir kad teismas, laikydamasis Direktyvos 2004/48 nuostatų, gali išnagrinėti ir nuspręsti, kurios prekės iš tikrųjų buvo pateiktos EEE rinkai prekių ženklo savininko arba su jo sutikimu.

43	2023 m. vasario 3 d. raštu (jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo tą pačią dieną) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas informavo Teisingumo Teismą, kad atsiima pirmąjį, tačiau palieka antrąjį klausimą.

Dėl prejudicinio klausimo

Visų pirma primintina, kad pagal nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, įtvirtintą SESV 267 straipsnyje, pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų šiam išspręsti nagrinėjamą bylą. Taigi Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus. Be to, Teisingumo Teismui gali tekti atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kurių nacionalinis teismas nebuvo nurodęs savo klausime (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Impexeco ir PI Pharma, C‑253/20 ir C‑254/20, EU:C:2022:894, 40 punktą, taip pat jame nurodytą jurisprudenciją).

Nagrinėjamu atveju savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti SESV 34, 35 ir 36 straipsnius, siekdamas sužinoti, ar pagal šias nuostatas draudžiama tam tikromis nurodytomis aplinkybėmis Europos Sąjungos prekių ženklo savininkui remtis Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnyje arba Reglamento 2017/1001 9 straipsnyje numatyta apsauga.

46	Vis dėlto šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnyje ir Reglamento 2017/1001 15 straipsnyje išsamiai reglamentuojamas prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimo klausimas, kiek tai susiję su prekėmis, pateiktomis Sąjungos ar EEE rinkai.

Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 39 punkto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai siekia sužinoti, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, pareiga įrodyti nagrinėjamų Europos Sąjungos prekių ženklų suteikiamų teisių pasibaigimą gali tekti tik atsakovui byloje dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo.

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnio 1 dalis ir Reglamento 2017/1001 15 straipsnio 1 dalis, siejamos su SESV 34 ir 36 straipsniais, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama, kad atitinkamų Europos Sąjungos prekių ženklų suteikiamų teisių pasibaigimo įrodinėjimo pareiga tektų tik atsakovui byloje dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, kai atsakovas šiuo prekių ženklu pažymėtas prekes (jeigu jos nepaženklintos taip, kad tretieji asmenys galėtų nustatyti rinką, kurioje ketinama jomis prekiauti, ir platinamos per pasirinktinio platinimo tinklą, kurio nariai gali jas perparduoti tik kitiems šio tinklo nariams arba galutiniams vartotojams) įsigijo Sąjungoje arba EEE po to, kai gavo pardavėjų patikinimą, kad tokios prekės gali būti ten teisėtai parduodamos, ir kai minėto prekių ženklo savininkas atsisako pats atlikti šį patikrinimą, prašant pirkėjui.

Pagal Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnį (dabar – Reglamento 2017/1001 9 straipsnis) Europos Sąjungos prekių ženklo savininkui suteikiamos išimtinės teisės, leidžiančios jam uždrausti trečiosioms šalims, neturinčioms jo sutikimo, be kita ko, importuoti jo prekių ženklu pažymėtas prekes, siūlyti ir pateikti jas rinkai arba šiais tikslais jas sandėliuoti (2022 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Harman International Industries, C‑175/21, EU:C:2022:895, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnio 1 dalyje (dabar – Reglamento 2017/1001 15 straipsnio 1 dalis) numatyta šios taisyklės išimtis, nustatanti, kad prekių ženklo savininko teisės pasibaigia, kai jis pats prekes pateikia Sąjungos ar EEE rinkai arba jos pateikiamos su jo sutikimu (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Harman International Industries, C‑175/21, EU:C:2022:895, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šia nuostata siekiama pagrindinius su teisių į prekių ženklo apsaugą susijusius interesus suderinti su interesais, susijusiais su laisvu prekių judėjimu Sąjungoje arba EEE (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Harman International Industries, C‑175/21, EU:C:2022:895, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Siekiant užtikrinti teisingą šių pagrindinių interesų pusiausvyrą, galimybė remtis Europos Sąjungos prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimu, kaip šių teisių išimtimi, yra apribota keliais aspektais (2022 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Harman International Industries, C‑175/21, EU:C:2022:895, 41 punktas).

Konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnio 1 dalyje ir Reglamento 2017/1001 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Europos Sąjungos prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimo principas tik prekėms, kurios savininko arba su jo sutikimu atitinkamai pateikiamos Sąjungos arba EEE rinkai (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Harman International Industries, C‑175/21, EU:C:2022:895, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Iš to matyti, kad, pateikus šiuo prekių ženklu pažymėtas prekes rinkai už Sąjungos ar EEE ribų, nesibaigia savininko teisės prieštarauti, be kita ko, šių prekių importui ir pateikimui Sąjungos ar EEE rinkai be jo sutikimo, ir taip leidžiama jam kontroliuoti pirmą minėtu prekių ženklu pažymėtų prekių pateikimą Sąjungos ar EEE rinkai (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Harman International Industries, C‑175/21, EU:C:2022:895, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Taigi to paties prekių ženklo suteikiamos teisės pasibaigia tik tiems konkrečios prekės egzemplioriams, kurie buvo pateikti rinkai Sąjungos ar EEE teritorijoje su savininko sutikimu. Šiuo klausimu nepakanka to, kad prekių ženklo savininkas jau prekiauja Sąjungoje ar EEE kitais tos pačios prekės egzemplioriais ar prekėmis, panašiomis į importuojamas prekes, kurių atžvilgiu remiamasi teisių pasibaigimu (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Harman International Industries, C‑175/21, EU:C:2022:895, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

55	Dėl klausimo, kuriai šaliai tenka Europos Sąjungos prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimo įrodinėjimo pareiga, reikia pažymėti, pirma, kad to nereglamentuoja nei Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnis, nei Reglamento 2017/1001 15 straipsnis, nei jokia kita šių dviejų reglamentų nuostata.

Antra, nors procedūriniai klausimai, susiję su intelektinės nuosavybės teisių gynimu, įskaitant Reglamento 2017/1001 9 straipsnyje numatytą išimtinę teisę, iš principo reglamentuojami pagal nacionalinę teisę, suderintą Direktyva 2004/48, kuri, kaip matyti visų pirma iš jos 1–3 straipsnių, susijusi su priemonėmis, procedūromis ir gynybos būdais, būtinomis intelektinės nuosavybės teisių laikymuisi užtikrinti (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Harman International Industries, C‑175/21, EU:C:2022:895, 56 punktą), reikia konstatuoti, kad šioje direktyvoje, visų pirma jos 6 ir 7 straipsniuose, kurie yra minėtos direktyvos II skyriaus 2 skirsnyje „Įrodymai“, nereglamentuojamas prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimo įrodinėjimo pareigos klausimas.

Vis dėlto Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad ūkio subjektas, turintis prekių, kurias savininkas pateikė EEE rinkai pažymėtas Europos Sąjungos prekių ženklu arba jos buvo pateiktos su jo sutikimu, naudojasi laisvo prekių judėjimo teisėmis, užtikrintomis pagal SESV 34 ir 36 straipsnius ir Reglamento 2017/1001 15 straipsnio 1 dalį, kurias turi saugoti nacionaliniai teismai (2022 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Harman International Industries, C‑175/21, EU:C:2022:895, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Šiuo klausimu, nors Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš principo su Sąjungos teise suderinama valstybės narės nacionalinės teisės norma, pagal kurią prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas yra gynybos priemonė, todėl įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui, kuris remiasi šiuo pagrindu, jis taip pat patikslino, kad dėl reikalavimų, kylančių iš laisvo prekių judėjimo apsaugos, gali prireikti, kad ši įrodinėjimo taisyklė būtų pritaikyta (šiuo klausimu žr. 2003 m. balandžio 8 d. Sprendimą Van Doren + Q (C‑244/00, EU:C:2003:204, 35 ir 37 punktus).

Taigi nacionalinės taisyklės, reglamentuojančios prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimo įrodymų administravimą ir vertinimą, turi atitikti iš laisvo prekių judėjimo principo kylančius reikalavimus, todėl turi būti pritaikytos, jeigu jos yra tokios, kad leidžia šio prekių ženklo savininkui padalyti nacionalines rinkas, taip sudarant palankias sąlygas išlaikyti tarp valstybių narių egzistuojančius kainų skirtumus (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Harman International Industries, C‑175/21, EU:C:2022:895, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Vadinasi, jeigu atsakovui byloje dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo pavyksta įrodyti, kad yra reali nacionalinių rinkų padalijimo rizika tuo atveju, jeigu jam tektų pareiga įrodyti, kad prekes Sąjungos arba EEE rinkai pateikė prekių ženklo savininkas arba jos buvo pateiktos su jo sutikimu, nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi, turi patikslinti prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimo įrodinėjimo pareigos paskirstymą (šiuo klausimu žr. 2003 m. balandžio 8 d. Sprendimo Van Doren +Q, C‑244/00, EU:C:2003:204, 39 punktą).

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nagrinėjamų Europos Sąjungos prekių ženklų savininkas naudoja pasirinktinio platinimo sistemą, pagal kurią šiais prekių ženklais pažymėtoms prekėms netaikomas žymėjimas, kuris leistų tretiesiems asmenims nustatyti rinką, kurioje ketinama jomis prekiauti; savininkas atsisako perduoti šią informaciją tretiesiems asmenims; ir atsakovės tiekėjai nėra linkę atskleisti savo tiekimo šaltinių.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad taikant tokią platinimo sistemą tiekėjas paprastai įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai parduoti sutartyje nurodytas prekes ar paslaugas tik platintojams, pasirinktiems pagal apibrėžtus kriterijus, o šie platintojai įsipareigoja neparduoti šių prekių ar paslaugų neįgaliotiesiems platintojams teritorijoje, kurioje tiekėjas taiko šią platinimo sistemą.

Tokiomis aplinkybėmis, jeigu atsakovui byloje dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo tektų pareiga įrodyti vietą, kur jo platinamu prekių ženklu pažymėtos prekės pirmą kartą buvo išleistos į rinką šio prekių ženklo savininko arba su jo sutikimu, tai leistų minėtam savininkui užkirsti kelią lygiagrečiam minėtu prekių ženklu pažymėtų prekių importui, nors iš to kylantis laisvo prekių judėjimo apribojimas negali būti pateisinamas šiuo prekių ženklu suteikiamos teisės apsauga.

64	Iš tiesų atsakovas byloje dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo susidurtų su dideliais sunkumais, siekdamas pateikti tokius įrodymus, nes jo tiekėjai dėl suprantamų priežasčių nenori atskleisti savo tiekimo šaltinių nagrinėjamų Europos Sąjungos prekių ženklų savininko platinimo tinkle.

Be to, net jei atsakovui byloje dėl teisių pažeidimo pavyktų įrodyti, kad prekės, pažymėtos atitinkamais Europos Sąjungos prekių ženklais, yra kilusios iš šių prekių ženklų savininko pasirinktinio platinimo tinklo Sąjungoje arba EEE, minėtas savininkas galėtų užkirsti kelią bet kokiai galimybei ateityje gauti prekes iš jo platinimo tinklo nario, kuris pažeidė sutartinius įsipareigojimus (šiuo klausimu žr. 2003 m. balandžio 8 d. Sprendimo Van Doren +Q, C‑244/00, EU:C:2003:204, 40 punktą).

Taigi tokiomis aplinkybėmis, kokios aprašytos šio sprendimo 61 punkte, nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi, turės patikslinti nagrinėjamų Europos Sąjungos prekių ženklų suteikiamų teisių pasibaigimo įrodinėjimo pareigos paskirstymą, nustatydamas šių prekių ženklų savininkui pareigą įrodyti, kad jis pirmą kartą pateikė rinkai atitinkamų prekių egzempliorius už Sąjungos arba EEE teritorijos ribų arba leido tai padaryti. Jei tai bus įrodyta, atsakovas byloje dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo turės įrodyti, kad tuos pačius egzempliorius vėliau prekių ženklo savininkas importavo į EEE arba tai buvo padaryta su jo sutikimu (šiuo klausimu žr. 2003 m. balandžio 8 d. Sprendimo Van Doren + Q, C‑244/00, EU:C:2003:204, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 207/2009 13 straipsnio 1 dalis ir Reglamento 2017/1001 15 straipsnio 1 dalis, siejamos su SESV 34 ir 36 straipsniais, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama, kad atitinkamų Europos Sąjungos prekių ženklų suteikiamų teisių pasibaigimo įrodinėjimo pareiga tektų tik atsakovui byloje dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, kai atsakovas šiuo prekių ženklu pažymėtas prekes (jeigu jos nepaženklintos taip, kad tretieji asmenys galėtų nustatyti rinką, kurioje ketinama jomis prekiauti, ir platinamos per pasirinktinio platinimo tinklą, kurio nariai gali jas perparduoti tik kitiems šio tinklo nariams arba galutiniams vartotojams) įsigijo Sąjungoje arba EEE po to, kai gavo pardavėjų patikinimą, kad tokios prekės gali būti ten teisėtai parduodamos, ir kai minėto prekių ženklo savininkas atsisako pats atlikti šį patikrinimą, prašant pirkėjui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl [Europos Sąjungos] prekių ženklo 13 straipsnio 1 dalis ir 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo 15 straipsnio 1 dalis, siejamos su SESV 34 ir 36 straipsniais,

turi būti aiškinamos taip:

pagal jas draudžiama, kad atitinkamų Europos Sąjungos prekių ženklų suteikiamų teisių pasibaigimo įrodinėjimo pareiga tektų tik atsakovui byloje dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, kai atsakovas šiuo prekių ženklu pažymėtas prekes (jeigu jos nepaženklintos taip, kad tretieji asmenys galėtų nustatyti rinką, kurioje ketinama jomis prekiauti, ir platinamos per pasirinktinio platinimo tinklą, kurio nariai gali jas perparduoti tik kitiems šio tinklo nariams arba galutiniams vartotojams) įsigijo Europos Sąjungoje arba Europos ekonominėje erdvėje po to, kai gavo pardavėjų patikinimą, kad tokios prekės gali būti ten teisėtai parduodamos, ir kai minėto prekių ženklo savininkas atsisako pats atlikti šį patikrinimą, prašant pirkėjui.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: lenkų.