–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir R. Kanitz,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos J. Pavliš, M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman, J. M. Hoogveld ir C. S. Schillemans,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos F. Clotuche-Duvieusart, B.‑R. Killmann ir D. Martin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (OL L 284, 2009, p. 1), 44 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant VA ir Deutsche Rentenversicherung Bund (Federalinė pensijų draudimo įstaiga, Vokietija) ginčą dėl vaiko auginimo laikotarpių, kuriuos VA įgijo kitoje valstybėje narėje, įskaitymo šioje įstaigoje apskaičiuojant VA visiško nedarbingumo pensijos dydį.

3

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72; klaidų ištaisymas OL L 188, 2013, p. 10), kuris įsigaliojo 2004 m. gegužės 20 d., siekiama koordinuoti nacionalines socialinės apsaugos sistemas. Šis reglamentas, vadovaujantis jo 91 straipsniu, taikytinas nuo Reglamento Nr. 987/2009 įsigaliojimo dienos, kuri, remiantis jo 97 straipsniu, yra 2010 m. gegužės 1 d.

4

Reglamento Nr. 883/2004 1 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės priklauso laisvo asmenų judėjimo sričiai ir turėtų padėti kelti jų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas.“

5

Šio reglamento 1 straipsnio t punkte sąvoka „draudimo laikotarpiai“ apibrėžta kaip įmokų mokėjimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo laikotarpiai, kurie nustatomi arba pripažįstami teisės aktais, pagal kuriuos jie buvo įgyti arba laikomi įgytais, ir visi taip traktuojami laikotarpiai, jeigu pagal minėtus teisės aktus jie prilyginami draudimo laikotarpiams.

6

Reglamento 2 straipsnio „Asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas“ 1 dalyje numatyta:

„Šis reglamentas taikomas valstybės narės piliečiams, asmenims be pilietybės ir pabėgėliams, gyvenantiems vienoje iš valstybių narių, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, bei jų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims.“

7

Reglamento II antraštinėje dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ yra, be kita ko, 11 straipsnis „Bendrosios taisyklės“, kurio 1–3 dalyse numatyta:

„1.   Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraš[t]inėje dalyje numatytomis nuostatomis.

2.   Šioje antraštinėje dalyje asmenys, gaunantys išmokas pinigais už darbą pagal darbo sutartį arba savarankišką darbą, laikomi dirbančiais minėtą darbą. Ši nuostata netaikoma invalidumo, senatvės ir maitintojo netekimo pensijoms, pensijoms dėl nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų ir ligos išmokoms pinigais už neriboto laikotarpio gydymą.

3.   Laikantis 12–16 straipsnių nuostatų:

8

Reglamento Nr. 883/2004 87 straipsnyje „Pereinamojo laikotarpio nuostatos“ nustatyta:

„1.   Pagal šį reglamentą neįgyjama jokių teisių iki jo įsigaliojimo [taikymo].

2.   Nustatant pagal šį reglamentą įgytas teises į išmokas, įskaitomi visi draudimo laikotarpiai ir prireikus darbo pagal darbo sutartį, savarankiško darbo arba gyvenimo laikotarpiai, įgyti pagal valstybės narės teisės aktus iki šio reglamento įsigaliojimo [taikymo] atitinkamoje valstybėje narėje dienos.

3.   Laikantis 1 dalies nuostatų, pagal šį reglamentą įgyjama bet kuri teisė, netgi jeigu ji susijusi su draudiminiu įvykiu, įvykusiu iki šio reglamento įsigaliojimo [taikymo] atitinkamoje valstybėje narėje dienos.

<…>“

9

Kaip nurodyta Reglamento Nr. 883/2004 89 straipsnyje, Reglamente Nr. 987/2009 nustatyta pirmojo reglamento taikymo tvarka.

10

Reglamento Nr. 987/2009 1 straipsnio 1 dalies c punktas suformuluotas taip:

„Šiame reglamente:

<…>

c) taikomos [Reglamente Nr. 883/2004] pateiktos sąvokų apibrėžtys.“

11

Reglamento Nr. 987/2009 44 straipsnyje „Vaiko auginimo laikotarpių įskaitymas“ numatyta:

„1.   Šiame straipsnyje „vaiko auginimo laikotarpis“ reiškia laikotarpį, kuris įskaitomas pagal valstybės narės pensijų teisės aktus arba dėl kurio prie pensijos pridedama papildoma išmoka tiesiogiai dėl tos priežasties, kad asmuo augino vaiką, neatsižvelgiant į metodą, kuris buvo naudojamas tiems laikotarpiams apskaičiuoti[,] ir į tai, ar jie buvo įgyti auginant vaiką, ar pripažinti atgaline data.

2.   Kai pagal valstybės narės, kuri yra kompetentinga pagal [Reglamento Nr. 883/2004] II antraštinę dalį, teisės aktus neatsižvelgiama į vaiko auginimo laikotarpius, valstybės narės, kurios teisės aktai pagal [Reglamento Nr. 883/2004] II antraštinę dalį buvo taikomi atitinkamam asmeniui todėl, kad jis vykdė veiklą pagal darbo sutartį arba kaip savarankiškai dirbantis asmuo tuo metu, kai pagal tuos teisės aktus imta atsižvelgti į vaiko auginimo laikotarpį atitinkamo vaiko atžvilgiu, įstaiga ir toliau yra atsakinga už tai, kad būtų atsižvelgta į šį laikotarpį kaip į vaiko auginimo laikotarp[į] pagal jos pačios teisės aktus, taip tarsi šis vaikas buvo auginamas jos teritorijoje.

3.   2 dalis netaikoma, jei atitinkamam asmeniui taikomi ar pradedami taikyti kitos valstybės narės teisės aktai dėl to, kad jis pagal darbo sutartį ar kaip savarankiškai dirbantis asmuo vykdo veiklą.“

12

Reglamento Nr. 987/2009 93 straipsnyje „Pereinamojo laikotarpio nuostatos“ nurodyta:

„[Reglamento Nr. 883/2004] 87 straipsnis taikomas atvejams, kuriems taikomas [Reglamentas Nr. 987/2009].“

13

Sozialgesetzbuch, Sechstes Buch (VI) – Gesetzliche Rentenversicherung (Socialinės apsaugos kodekso VI knyga: privalomojo pensijų draudimo sistema) (toliau – SGB VI), iš dalies pakeistos 2018 m. lapkričio 28 d. įstatymu (BGBl. I, p. 2016) (toliau – 2018 m. iš dalies pakeista SGB VI), 56 straipsnis suformuluotas taip:

„(1)   Vaiko auginimo laikotarpiai – tai vaiko auginimo pirmuosius trejus jo gyvenimo metus laikotarpiai. Vaiko auginimo laikotarpis įskaitomas vienam iš vaiko tėvų <…>, jeigu:

1. auginimo laikotarpis priskirtinas tam iš tėvų,

2. vaikas buvo auginamas Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje arba galima laikyti, kad vaikas buvo auginamas Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, ir

3. nėra draudžiama įskaityti tokio laikotarpio tam vienam iš tėvų.

<…>

(3)   Buvo auginama Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, jeigu vaiką auginęs vienas iš tėvų nuolat ten su juo gyveno. Vaiko auginimas užsienyje prilyginamas vaiko auginimui Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, jeigu vaiką auginęs vienas iš tėvų su juo nuolat gyveno užsienyje ir auginimo metu arba prieš pat vaiko gimimą dėl darbo pagal darbo sutartį ar savarankiško darbo užsienio valstybėje įgijo privalomųjų įmokų mokėjimo laikotarpių. Taip yra ir tuomet, kai sutuoktiniai arba partneriai kartu gyvena užsienyje, jeigu vaiką auginusio vieno iš tėvų sutuoktinis arba partneris tokius privalomųjų įmokų mokėjimo laikotarpius turi arba jų neturi tik dėl to, kad buvo priskirtas prie 5 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų asmenų arba buvo atleistas nuo privalomojo draudimo.

<…>

(5)   Vaiko auginimo laikotarpis prasideda pasibaigus mėnesiui, kurį vaikas gimė, ir baigiasi po 36 kalendorinių mėnesių. <…>“

14

2001 m. kovo 21 d. įstatymu (BGBl. I, p. 403) iš dalies pakeistos SGB VI 57 straipsnyje numatyta:

„Vaikui auginti, kol jam sukaks dešimt metų, skirtas laikotarpis įskaitomas vienam iš tėvų, jeigu vaiko auginimo laikotarpio pripažinimo sąlygos įvykdomos ir šiuo laikotarpiu. Laikotarpių, kuriais savarankiškai dirbta daugiau nei nereikšmingai, atveju taip yra tik tuomet, kai šie laikotarpiai yra ir privalomieji įmokų mokėjimo laikotarpiai.“

15

2014 m. birželio 23 d. įstatymu (BGBl. I, p. 787) iš dalies pakeistos SGB VI 249 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Vaiko, gimusio iki 1992 m. sausio 1 d., auginimo laikotarpis baigiasi praėjus 24 kalendoriniams mėnesiams nuo mėnesio, kurį vaikas gimė, pabaigos.“

16

Apeliantė pagrindinėje byloje yra 1958 m. Achene (Vokietija) gimusi Vokietijos pilietė.

17

Laikotarpiu nuo 1962 m. iki 2010 m. ji gyveno Valse (Nyderlandai) – mieste, esančiame maždaug 5 km nuo Acheno (Vokietija). Pastarajame mieste ji lankė mokyklą ir 1975 m. rugpjūčio mėn. pradėjo mokytis Vokietijos Federacinės Respublikos pripažįstamos auklėtojos profesijos.

18

1978 m. rugpjūčio 1 d. apeliantė pagrindinėje byloje pradėjo vienus metus trukusią profesinę praktiką Acheno mieste esančiame vaikų darželyje. Pagal Vokietijos teisės aktus tie metai turėjo būti laikomi darbo Vokietijoje laikotarpiu, kuriam taikomas privalomasis draudimas. Vis dėlto, kadangi trūko apmokamų darbo vietų, visą profesinę praktiką apeliantė pagrindinėje byloje atliko neatlygintinai, todėl toks draudimas jai nebuvo taikomas. Taigi šiuo profesinės praktikos laikotarpiu ji nemokėjo jokių įmokų į Vokietijos privalomojo pensijų draudimo sistemą.

19

Baigusi profesinę praktiką, apeliantė pagrindinėje byloje nuo 1979 m. rugpjūčio 1 d. tęsė auklėtojos studijas Achene ir, toliau gyvendama Nyderlanduose, gavo Fachhochschulreife (profesinis bakalaureatas). 1980 m. liepos mėn. baigusi studijas ji nevykdė profesinės veiklos nei Vokietijoje, nei Nyderlanduose.

20

1986 m. lapkričio 15 d. ir 1989 m. birželio 2 d. apeliantė pagrindinėje byloje pagimdė du vaikus, kurie buvo auginami Nyderlanduose ir lankė mokyklą Vokietijoje. Tuo metu ji nebuvo sumokėjusi įmokų į Vokietijos privalomojo pensijų draudimo sistemą.

21

Laikotarpiu nuo 1993 m. rugsėjo mėn. iki 1995 m. rugpjūčio mėn. ji savarankiškai dirbo Vokietijoje ir už tai nemokėjo įmokų į šią sistemą. Vėliau, laikotarpiu nuo 1999 m. balandžio mėn. iki 2012 m. spalio mėn. ji Vokietijoje dirbo darbą, kuris pagal Vokietijos teisę laikomas „smulkiu“ ir dėl kurio netaikoma prievolė privalomai draustis.

22

2010 m. apeliantė pagrindinėje byloje persikėlė į Vokietiją. Nuo 2012 m. spalio mėn. ji ten dirbo pagal darbo sutartį ir tuo pagrindu mokėjo įmokas į Vokietijos privalomojo pensijų draudimo sistemą.

23

Nuo 2018 m. kovo mėn. apeliantė pagrindinėje byloje iš Federalinės pensijų draudimo įstaigos (kita apeliacinio proceso šalis pagrindinėje byloje) gauna visiško nedarbingumo pensiją. Apskaičiuodama šios pensijos dydį kita apeliacinio proceso šalis pagrindinėje byloje nusprendė, kad, be laikotarpių, kuriais apeliantė pagrindinėje byloje mokėjo įmokas į Vokietijos privalomojo pensijų draudimo sistemą (t. y. nuo 2012 m.), reikšmingi laikotarpiai apima laikotarpius, kuriais ji mokėsi profesijos Vokietijoje (t. y. nuo 1975 m. rugpjūčio mėn. iki 1978 m. liepos mėn. ir nuo 1979 m. rugpjūčio mėn. iki 1980 m. liepos mėn.), ir laikotarpį nuo 1999 m. balandžio 1 d. iki birželio 1 d., kuriuo apeliantė pagrindinėje byloje, nors ir augino savo vaikus Nyderlanduose, dirbo pagal darbo sutartį Vokietijoje ir nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu.

24

Apeliantė pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį Vokietijos pirmosios instancijos teisme; jame teigė, kad, apskaičiuodama Vokietijos jai mokamos visiško nedarbingumo pensijos dydį, kita apeliacinio proceso šalis pagrindinėje byloje nepagrįstai neįskaitė vaiko auginimo laikotarpių, kuriuos ji, nevykdydama profesinės veiklos, įgijo Nyderlanduose laikotarpiu nuo 1986 m. lapkričio 15 d. iki 1999 m. kovo 31 d. kaip reikšmingų laikotarpių (toliau – ginčijami laikotarpiai). Ieškinys buvo atmestas.

25

Apeliantė pagrindinėje byloje apskundė sprendimą atmesti jos ieškinį Landessozialgericht Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos aukštesnysis socialinių bylų teismas, Vokietija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

26

Tas teismas pažymi, kad pagal 2018 m. iš dalies pakeistos SGB VI 56 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį apskaičiuojant apeliantės pagrindinėje byloje visiško nedarbingumo pensijos dydį ginčijami laikotarpiai negali būti įskaitomi, nes šiais laikotarpiais abu jos vaikai nebuvo auginami Vokietijoje. Ginčijamiems laikotarpiams negali būti taikomas ir 2018 m. iš dalies pakeistos SGB VI 56 straipsnio 3 dalies antras sakinys, nes tam, kad tai būtų įmanoma, apeliantė pagrindinėje byloje su savo vaikais turėjo nuolat gyventi užsienyje ir šiais laikotarpiais ar prieš pat juos mokėti įmokas Vokietijoje dėl darbo užsienyje kaip pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbanti darbuotoja. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju neįvykdytos Reglamento Nr. 987/2009 44 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, nes tuo metu, kai ginčijamais laikotarpiais gimė vaikai, apeliantė pagrindinėje byloje Vokietijoje nedirbo pagal darbo sutartį ar savarankiškai.

27

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, visų pirma į 2012 m. liepos 19 d. Sprendimą Reichel-Albert (C‑522/10, EU:C:2012:475), kita apeliacinio proceso šalis pagrindinėje byloje, atsižvelgdama į tam tikras aplinkybes, iš kurių, atrodo, matyti, kad tarp ginčijamų laikotarpių ir Vokietijos pensijų sistemoje įgytų draudimo laikotarpių yra „pakankamai glaudus ryšys“, pagal SESV 21 straipsnį turi įskaityti šiuos ginčijamus laikotarpius apskaičiuodama apeliantei pagrindinėje byloje Vokietijos mokamos visiško nedarbingumo pensijos dydį.

28

Viena vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagrindinė byla skiriasi nuo bylos, dėl kurios priimtas 2012 m. liepos 19 d. Sprendimas Reichel-Albert (C‑522/10, EU:C:2012:475). Iš tiesų iki vaikų gimimo apeliantė pagrindinėje byloje Vokietijoje nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu ir nemokėjo įmokų pagal Vokietijos privalomojo pensijų draudimo sistemą. Be to, tuo metu ji nuolat gyveno Nyderlanduose ir savo gyvenamąją vietą į ten buvo perkėlusi ne tik laikinai, kaip buvo minėtoje byloje.

29

Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad visas apeliantės pagrindinėje byloje profesinis gyvenimas yra susijęs su Vokietijos Federacine Respublika, kad ji ten visą laiką lankė mokyklą, kad būtent šioje valstybėje narėje ji atliko vienų metų profesinę praktiką (kuriai būtų buvęs taikomas privalomasis draudimas, jeigu tuo metu nebūtų trūkę apmokamų darbo vietų) ir kad kiti metai, kuriais ji mokėsi profesijos, buvo įskaityti kaip „laikotarpiai, už kuriuos suteikiamos teisės į pensiją“. Be to, jos vaikai lankė mokyklą Vokietijoje ir ji su savo šeima buvo įsikūrusi Nyderlanduose arti Vokietijos sienos.

30

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tai, kad ginčijami laikotarpiai nėra įskaitomi pagal Vokietijos nacionalinę teisę, yra suderinama su Sąjungos teise.

31

Šiomis aplinkybėmis Landessozialgericht Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos aukštesnysis socialinių bylų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

32

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 987/2009 44 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad vaiko auginimo laikotarpis, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, turi būti laikomas įskaitytu, jeigu pagal kompetentingos valstybės narės teisę, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies nuostatas, jis, kaip gyvenimo šalyje laikotarpis, leidžia šioje valstybėje narėje įgyti teisių į pensiją.

33

Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, nors nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija, vis dėlto SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, pagal kurią Teisingumo Teismas nacionaliniams teismams teikia Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris reikalingas sprendimui jų nagrinėjamose bylose priimti (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 43 ir 44 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

34

Kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 31 punkte, tam, kad pagrindinėje byloje valstybės narės (nagrinėjamu atveju – Vokietijos) įstaiga pagal Reglamento Nr. 987/2009 44 straipsnio 2 dalį privalėtų įskaityti atitinkamo asmens kitoje valstybėje narėje (nagrinėjamu atveju – Nyderlanduose) įgytus vaiko auginimo laikotarpius, turi būti įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos, t. y. pirma, vaiko auginimo laikotarpiai neįskaitomi pagal pastarosios valstybės narės teisės aktus, antra, pirmosios valstybės narės teisės aktai atitinkamam asmeniui buvo taikomi anksčiau dėl to, kad jis šioje valstybėje narėje dirbo pagal darbo sutartį arba savarankiškai, ir, trečia, šiam asmeniui ir toliau buvo taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai dėl to, kad jis dirbo tuo metu, kai pagal šios valstybės narės teisės aktus imta įskaityti vaiko auginimo laikotarpį atitinkamo vaiko atžvilgiu.

35

Šioje nuostatoje paaiškinta, kad ši data nustatoma pagal valstybės narės nacionalinės teisės nuostatas, reglamentuojančias vaiko auginimo laikotarpių įskaitymą. Pagal Vokietijos teisės aktus nagrinėjamu atveju svarbios dviejų apeliantės pagrindinėje byloje vaikų gimimo datos, t. y. 1986 m. lapkričio 15 d. ir 1989 m. birželio 2 d.

36

Nors pagal Reglamento Nr. 883/2004 87 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 987/2009 93 straipsnį pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai ratione temporis taikomas pastarasis reglamentas, vis dėlto ši situacija neatitinka visų Reglamento Nr. 987/2009 44 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų, nes apeliantė pagrindinėje byloje Vokietijoje nedirbo pagal darbo sutartį ar savarankiškai nei prieš vaikų auginimo pradžią, nei tą dieną, kai pradėjo auginti savo vaikus.

37

Todėl reikia konstatuoti, kad pastaroji nuostata nagrinėjamu atveju netaikytina ir kad Teisingumo Teismo atsakymas į pirmąjį klausimą nėra būtinas sprendimui pagrindinėje byloje priimti.

38

Darytina išvada, kad pirmasis klausimas yra nepriimtinas.

39

Primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, vykstant SESV 267 straipsnyje įtvirtintai nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, pastarasis nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų šiam išspręsti nagrinėjamą bylą. Tokiu atveju Teisingumo Teismui prireikus gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus. Teisingumo Teismas turi išaiškinti visas Sąjungos teisės nuostatas, kurių reikia nacionaliniams teismams, kad jie priimtų sprendimą nagrinėjamose bylose, net jei šios nuostatos nėra aiškiai nurodytos šių teismų Teisingumo Teismui pateiktuose klausimuose (2021 m. liepos 8 d. Sprendimo Staatsanwaltschaft Köln ir Bundesamt für Güterverkehr, C‑937/19, EU:C:2021:555, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinės bylos dalykas susijęs su tuo, kad kita apeliacinio proceso šalis pagrindinėje byloje, skirdama apeliantei pagrindinėje byloje visiško nedarbingumo pensiją, neįskaitė vaiko auginimo laikotarpių, kuriuos ši buvo įgijusi Nyderlanduose. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nors ir nurodo, kad nematyti, jog pagrindinėje byloje Reglamento Nr. 987/2009 44 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos būtų įvykdytos, vis dėlto kelia klausimą, ar, atsižvelgiant į SESV 21 straipsnį, kita apeliacinio proceso šalis pagrindinėje byloje pagal 2012 m. liepos 19 d. Sprendime Reichel-Albert (C‑522/10, EU:C:2012:475) suformuotą jurisprudenciją privalo įskaityti šiuos vaiko auginimo laikotarpius, nepaisant to, kad, skirtingai nei asmuo, susijęs su byla, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, apeliantė pagrindinėje byloje nevykdė darbinės veiklos, už kurią Vokietijoje būtų mokamos privalomojo draudimo įmokos, prieš įgydama vaiko auginimo laikotarpius Nyderlandų Karalystės (t. y. valstybės narės, kurioje ji gyveno ne laikinai, bet daugelį metų) teritorijoje ir iš karto po to.

41

Šiomis aplinkybėmis antrąjį klausimą reikia suprasti taip, kad juo iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar SESV 21 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai atitinkamas asmuo netenkina Reglamento Nr. 987/2009 44 straipsnio 2 dalyje nustatytos darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo sąlygos tam, kad, skirdama visiško nedarbingumo pensiją, šią pensiją mokanti valstybė narė įskaitytų kitoje valstybėje narėje įgytus vaiko auginimo laikotarpius, tačiau draudimo laikotarpius kaip mokymosi ar profesinės veiklos laikotarpius prieš šiuos auginimo laikotarpius ir po jų jis įgijo tik pirmojoje valstybėje narėje, ši valstybė narė turi juos įskaityti, nepaisant to, kad šis asmuo nemokėjo įmokų šioje valstybėje narėje nei prieš šiuos auginimo laikotarpius, nei iškart po jų.

42

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, remiantis Teisingumo Teismui šioje byloje pateiktais duomenimis, Vokietijos Federacinė Respublika yra vienintelė valstybė narė, kompetentinga skirti apeliantei pagrindinėje byloje visiško nedarbingumo pensiją, apie kurią vienintelę kalbama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje. Per posėdį Teisingumo Teisme Nyderlandų vyriausybė nurodė, kad apeliantė pagrindinėje byloje neturi jokios teisės į tokio pobūdžio pensiją Nyderlanduose, nes niekada ten nedirbo. Taigi atrodo, kad, skiriant tokią pensiją Nyderlanduose, ginčijami laikotarpiai negali būti įskaityti.

43

Tai paaiškinus reikia nustatyti, ar, atsižvelgiant į SESV 21 straipsnį, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, visiško nedarbingumo pensiją mokančios valstybės narės įstaiga turi įskaityti tokius laikotarpius, kaip ginčijami laikotarpiai.

44

Šiuo klausimu primintina: kadangi Reglamento Nr. 987/2009 44 straipsnyje vaiko auginimo laikotarpių užsienyje įskaitymas reglamentuojamas neišsamiai ir SESV 21 straipsnyje įtvirtinto tikslo užtikrinti laisvo judėjimo principo laikymąsi siekiama ir pagal reglamentus Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009, 2012 m. liepos 19 d. Sprendime Reichel-Albert (C‑522/10, EU:C:2012:475) padarytos išvados gali būti taikomos tokiai situacijai, kai Reglamentas Nr. 987/2009 taikytinas ratione temporis, tačiau atitinkamas asmuo neatitinka minėto reglamento 44 straipsnio 2 dalyje nustatytos darbo pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbamo darbo sąlygos, kad už pensijos mokėjimą atsakinga valstybė narė, skirdama pensiją, įskaitytų to asmens kitose valstybėse narėse įgytus vaiko auginimo laikotarpius (šiuo klausimu žr. 2022 m. liepos 7 d. Sprendimo Pensionsversicherungsanstalt (Vaiko auginimo užsienyje laikotarpiai), C‑576/20, EU:C:2022:525, 62 punktą).

45

Taigi Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tuo atveju, kai atitinkamas asmuo neatitinka šios sąlygos, o dirbo ir mokėjo įmokas tik senatvės pensiją mokančioje valstybėje narėje tiek prieš persikeldamas į kitas valstybes nares, kuriose užsiėmė savo vaikų auginimu, tiek po persikėlimo, egzistuoja pakankamas ryšys tarp šio asmens užsienyje įgytų vaiko auginimo laikotarpių ir draudimo laikotarpių, įgytų dėl profesinės veiklos vykdymo jam senatvės pensiją mokančioje valstybėje narėje. Todėl, kaip nurodė Teisingumo Teismas, pagal SESV 21 straipsnį ši valstybė narė turi įskaityti šiuos vaiko auginimo laikotarpius (šiuo klausimu žr. 2022 m. liepos 7 d. Sprendimo Pensionsversicherungsanstalt (Vaiko auginimo užsienyje laikotarpiai), C‑576/20, EU:C:2022:525, 65 ir 66 punktus).

46

Taigi iš pirmesniuose dviejuose punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, kad pagal SESV 21 straipsnį atitinkama pensiją mokanti valstybė narė, skirdama šią pensiją, įpareigojama įskaityti atitinkamo asmens kitoje valstybėje narėje įgytus vaiko auginimo laikotarpius, jei nustatyta, kad yra pakankamas ryšys tarp minėtų vaiko auginimo laikotarpių ir draudimo laikotarpių, kuriuos šis asmuo įgijo vykdydamas profesinę veiklą pirmojoje valstybėje narėje.

47

Tokio „pakankamo ryšio“ buvimas taip pat turi būti laikomas įrodytu, kai atitinkamas asmuo draudimo laikotarpius kaip mokymosi ar profesinės veiklos laikotarpius įgijo tik pensiją jam mokančioje valstybėje narėje tiek prieš vaiko auginimo laikotarpių įgijimą kitoje valstybėje narėje, tiek po jo.

48

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio t punktą, kuris taip pat yra svarbus aiškinant SESV 21 straipsnį, sąvoka „draudimo laikotarpiai“ reiškia įmokų mokėjimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo laikotarpius, kurie nustatomi arba pripažįstami teisės aktais, pagal kuriuos jie buvo įgyti arba laikomi įgytais, ir visus taip traktuojamus laikotarpius, jeigu pagal minėtus teisės aktus jie prilyginami draudimo laikotarpiams. Todėl valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose gali numatyti, kad tam tikri asmens gyvenimo laikotarpiai, kuriais jis nedirbo pagal darbo sutartį arba savarankiškai, nebuvo privalomai draudžiamas, taigi ir nemokėjo įmokų, prilyginami atitinkamoje valstybėje narėje įgytiems „draudimo laikotarpiams“.

49

Tokiu atveju aplinkybė, kad atitinkamas asmuo nemokėjo įmokų šioje valstybėje narėje laikotarpiais, kurie pagal jos nacionalinės teisės aktus prilyginami tokiems draudimo laikotarpiams, negali paneigti pakankamo ryšio tarp šio asmens kitoje valstybėje narėje įgytų vaiko auginimo laikotarpių ir pirmojoje valstybėje narėje įgytų draudimo laikotarpių.

50

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad prieš vaiko auginimo laikotarpių įgijimą Nyderlanduose ir po jo apeliantė pagrindinėje byloje įgijo draudimo laikotarpių tik Vokietijoje. Matyti, kad iki vaikų gimimo ji įgijo profesinio mokymosi laikotarpių Vokietijoje, kurie – nors jais ir nereikėjo mokėti įmokų – pagal Vokietijos teisę prilyginami draudimo laikotarpiams. Be to, atrodo, kad nuo vaiko auginimo laikotarpių pabaigos iki 2012 m. spalio mėn. ji Vokietijoje dirbo smulkų darbą, kuris pagal Vokietijos teisę taip pat prilyginamas draudimo laikotarpiui, nors taip dirbant nebuvo mokamos įmokos. Galiausiai nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2018 m. kovo mėn. ji Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, atrodo, vykdė profesinę veiklą, kuriai taikomas privalomasis draudimas, taigi mokėjo įmokas pagal šios valstybės narės privalomojo draudimo sistemą.

51

Taigi atrodo (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), kad pagrindinėje byloje yra pakankamas ryšys tarp apeliantės pagrindinėje byloje Nyderlanduose įgytų vaiko auginimo laikotarpių ir draudimo laikotarpių, kuriuos ji įgijo tik Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje iki šių auginimo laikotarpių ir po jų, nepaisant to, kad šis asmuo nemokėjo įmokų pastarojoje valstybėje narėje nei prieš šiuos auginimo laikotarpius, nei iškart po jų.

52

Esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, atitinkamo asmens gyvenimo valstybėje narėje, kurioje jis užsiėmė savo vaikų auginimu, laikotarpio trukmė neturi reikšmės.

53

Todėl, esant tokiai situacijai, atitinkamą pensiją mokanti valstybė narė negali atsisakyti įskaityti vaiko auginimo laikotarpių vien dėl to, kad jie buvo įgyti kitoje valstybėje narėje, nes priešingu atveju jos piliečiai, pasinaudoję judėjimo laisve, atsidurtų mažiau palankioje padėtyje ir taip būtų pažeistas SESV 21 straipsnis (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Reichel-Albert, C‑522/10, EU:C:2012:475, 41, 42 ir 44 punktus, taip pat 2022 m. liepos 7 d. Sprendimo Pensionsversicherungsanstalt (Vaiko auginimo užsienyje laikotarpiai), C‑576/20, EU:C:2022:525, 64 punktą).

54

Darytina išvada, kad tokiu atveju, kai (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) atitinkamas asmuo draudimo laikotarpius kaip mokymosi ar profesinės veiklos laikotarpius įgijo tik visiško nedarbingumo pensiją mokančioje valstybėje narėje tiek prieš vaiko auginimo laikotarpių įgijimą kitoje valstybėje narėje, tiek po jo, skirdama šią pensiją pirmoji valstybė narė pagal SESV 21 straipsnį privalo įskaityti šiuos auginimo laikotarpius, nepaisant to, kad šis asmuo nemokėjo įmokų pirmojoje valstybėje narėje nei prieš šiuos auginimo laikotarpius, nei iškart po jų.

55

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: SESV 21 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai atitinkamas asmuo netenkina Reglamento Nr. 987/2009 44 straipsnio 2 dalyje nustatytos darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo sąlygos tam, kad, skirdama visiško nedarbingumo pensiją, šią pensiją mokanti valstybė narė įskaitytų kitoje valstybėje narėje įgytus vaiko auginimo laikotarpius, tačiau draudimo laikotarpius kaip mokymosi ar profesinės veiklos laikotarpius prieš šiuos auginimo laikotarpius ir po jų jis įgijo tik pirmojoje valstybėje narėje, ši valstybė narė turi juos įskaityti, nepaisant to, kad šis asmuo nemokėjo įmokų šioje valstybėje narėje nei prieš šiuos auginimo laikotarpius, nei iškart po jų.

56

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

SESV 21 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai atitinkamas asmuo netenkina 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, 44 straipsnio 2 dalyje nustatytos darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo sąlygos tam, kad, skirdama visiško nedarbingumo pensiją, šią pensiją mokanti valstybė narė įskaitytų kitoje valstybėje narėje įgytus vaiko auginimo laikotarpius, tačiau draudimo laikotarpius kaip mokymosi ar profesinės veiklos laikotarpius prieš šiuos auginimo laikotarpius ir po jų jis įgijo tik pirmojoje valstybėje narėje, ši valstybė narė turi juos įskaityti, nepaisant to, kad šis asmuo nemokėjo įmokų šioje valstybėje narėje nei prieš šiuos auginimo laikotarpius, nei iškart po jų.