–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos J. Schmoll, V.‑S. Strasser, A. Posch ir G. Eberhard,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir R. Kanitz,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga ir M. Wasmeier,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31; toliau – reglamentas „Dublinas III“), 29 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant IA ir Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl (Federalinė užsieniečių ir prieglobsčio teisės tarnyba, Austrija) (toliau – Tarnyba) ginčą dėl suinteresuotojo asmens perdavimo Italijai.

3

Reglamento „Dublinas III“ 4 ir 5 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

4

Reglamento „Dublinas III“ VI skyriaus VI skirsnyje, kuriame reglamentuojamas prieglobsčio prašytojų perdavimas už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingai valstybės narei, yra šio reglamento 29 straipsnis „Sąlygos ir terminai“; jame numatyta:

„1.   Prašytojas arba kitas 18 straipsnio 1 dalies c arba d punkte nurodytas asmuo iš prašančiosios valstybės narės atsakingai valstybei narei perduodamas pagal prašančiosios valstybės narės nacionalinę teisę, atitinkamoms valstybėms narėms pasikonsultavus, kiek praktiškai įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo kitos valstybės narės prašymo atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti gavimo arba nuo galutinio sprendimo dėl skundo ar peržiūrėjimo priėmimo, jei sprendimo vykdymas buvo sustabdytas pagal 27 straipsnio 3 dalį.

Jei asmenys atsakingai valstybei narei perduodami prižiūrint išvykimą arba palydint, valstybės narės užtikrina, kad perdavimas vyktų humaniškai, užtikrinant visapusišką pagarbą pagrindinėms teisėms ir asmens orumui.

<…>

2.   Tais atvejais, kai perdavimas per šešis mėnesius neįvyksta, atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, o atsakomybė pereina prašančiajai valstybei narei. Šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki vienerių metų, jei perdavimas negalėjo įvykti dėl atitinkamo asmens įkalinimo, arba ne ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių, jei atitinkamas asmuo slapstosi.

<…>

4.   Komisija, priimdama įgyvendinimo aktus, nustato vienodas valstybių narių konsultavimosi ir keitimosi informacija sąlygas, visų pirma perdavimų atidėjimo arba vėlavimo juos atlikti atveju, perdavimų esant netiesioginiam pritarimui atveju, nepilnamečių ar išlaikomų asmenų perdavimų atveju ir prižiūrimų perdavimų atveju. <…>“

5

2003 m. rugsėjo 2 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1560/2003, nustatančiame išsamias Reglamento Nr. 343/2003 taikymo taisykles (OL L 222, 2003, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 200), iš dalies pakeistame 2014 m. sausio 30 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 118/2014 (OL L 39, 2014, p. 1) (toliau – įgyvendinimo reglamentas), yra įtvirtintos reglamento „Dublinas III“ taikymo taisyklės.

6

Įgyvendinimo reglamento III skyriuje „Perdavimas“ yra, be kita ko, šio reglamento 9 straipsnis „Atidėti arba uždelsti perdavimai“; jame nurodyta:

„1.   Atsakingai valstybei narei nedelsiant pranešama apie bet kokius perdavimo atidėjimus, susijusius tiek su apeliaciniu skundu arba peržiūrėjimo procedūra, dėl kurios vykdymas atidedamas, tiek su objektyviomis priežastimis, tokiomis kaip prieglobsčio prašytojo sveikatos būkle, transporto nebuvimu arba dėl aplinkybės, kad prieglobsčio prašytojas vengia perdavimo procedūros.

1a.   Jeigu perduodančiosios valstybės narės prašymu perdavimas atidedamas, perduodančioji ir atsakinga valstybė narė turi atnaujinti ryšį, kad kitas perdavimas būtų parengtas kuo greičiau, kaip nustatyta 8 straipsnyje, ir ne vėliau kaip per dvi savaites nuo tada, kai valdžios institucijos sužino, kad nebėra vėlavimą arba atidėjimą sukėlusių aplinkybių. Tokiu atveju prieš vykdant perdavimą išsiunčiama atnaujinta duomenų perdavimo standartinė forma, kaip nustatyta VI priede.

2.   Valstybė narė, kuri dėl vienos iš [reglamento „Dublinas III“] 29 straipsnio 2 dalyje išvardytų priežasčių negali įvykdyti perdavimo per įprastinį šešių mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo prašymo perimti atitinkamą asmenį arba jį atsiimti arba nuo galutinio sprendimo dėl skundo arba peržiūros, dėl kurių vykdymas atidedamas, priėmimo, apie tai praneša atsakingai valstybei narei iki šio termino pabaigos. Kitaip atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą ir kitos [reglamente „Dublinas III“] numatytos prievolės tenka prašančiajai valstybei narei to reglamento 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

<…>“

7

Pagrindinėje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Bundesgesetz über die Gewährung von Asyl (Federalinis įstatymas dėl prieglobsčio suteikimo, toliau – AsylG 2005) 5 straipsnyje numatyta:

„[Atvejai, kai] Austrija nėra atsakinga [už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą]

<…>

Kitos valstybės atsakomybė

(1) Ne pagal 4 arba 4a straipsnį nagrinėjamas tarptautinės apsaugos prašymas yra atmestinas kaip nepriimtinas, jeigu pagal konvenciją arba [reglamentą „Dublinas III“] už prieglobsčio prašymo arba tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita valstybė. <…>

(2) 1 dalimi vadovaujamasi ir tuomet, kai pagal konvenciją arba [reglamentą „Dublinas III“] kita valstybė yra atsakinga už įvertinimą, kuri valstybė yra atsakinga už prieglobsčio prašymo arba tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.

<…>“

8

Fremdenpolizeigesetz 2005 (2005 m. Užsieniečių policijos įstatymas, toliau – FPG) 46 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Užsieniečiai, kurių atžvilgiu sprendimas grąžinti, sprendimas dėl išsiuntimo iš šalies, nurodymas išvykti iš šalies arba draudimas apsigyventi šalyje tampa vykdytini, [valstybės saugumo] institucijų [Tarnybos] vardu palydimi iki valstybės sienos;

<…>

(7)   Jei užsienietis yra gydymo įstaigoje <…> ir jo palydėjimas iki valstybės sienos tampa neatidėliotinas, gydymo įstaiga, gavusi prašymą, nedelsdama turi informuoti [Tarnybą] apie nustatytą arba tikėtiną išleidimo iš įstaigos datą. Jei data, apie kurią pranešta pagal pirmą sakinį, pakeičiama, gydymo įstaiga apie tai [Tarnybai] praneša savo iniciatyva.“

9

FPG 61 straipsnyje nustatyta:

„(1)   [Tarnyba] nurodo trečiosios šalies pilietį išsiųsti iš šalies, kai

1) jo tarptautinės apsaugos prašymas yra nepriimtinas remiantis 2005 m. AsylG 4a ar 5 straipsniu arba po kiekvieno paskesnio sprendimo dėl prašymo nepriimtinumo, priimto pagal Allgemeines Verwaltungsverfahrensgesetz (Bendrasis administracinio proceso įstatymas, toliau – AVG) 68 straipsnio 1 dalį vėliau nei remiantis 2005 m. AsylG 4a ar 5 straipsniu priimtas sprendimas dėl prašymo nepriimtinumo, <…>

<…>

(2)   Remiantis sprendimu dėl išsiuntimo iš šalies trečiosios šalies pilietį galima palydėti iki valstybės sienos su paskirties valstybe. Šis sprendimas galioja aštuoniolika mėnesių nuo trečiosios šalies piliečio išvykimo.

<…>“

10

Unterbringungsgesetz (Įstatymas dėl psichikos ligonių, kuriems taikoma psichiatrinė priežiūra ne baudžiamojo pobūdžio hospitalizavimo psichiatrijos įstaigose toliau – UbG) 3 straipsnyje „Hospitalizavimo sąlygos“ nustatyta:

„Asmuo gali būti hospitalizuotas psichiatrijos įstaigoje tik tuo atveju, jeigu:

11

UbG 8 straipsnyje „Hospitalizavimas, nesant [suinteresuotojo asmens] prašymo“ numatyta:

„Asmuo gali būti hospitalizuotas psichiatrijos įstaigoje prieš jo valią arba be jo sutikimo tik tuo atveju, jei tam tikslui įgaliotas <…> viešajame sektoriuje dirbantis gydytojas, policijos gydytojas arba pirminės sveikatos priežiūros gydytojas, kuriam jis buvo pristatytas, po atliktos apžiūros patvirtina, kad yra įvykdytos hospitalizavimo sąlygos. Pažymoje išsamiai nurodomos priežastys, dėl kurių gydytojas mano, kad hospitalizavimo sąlygos yra įvykdytos.“

12

Minėto įstatymo 9 straipsnyje nurodyta:

„(1)   Visuomenės saugumo įstaigos turi teisę ir privalo atvesdinti asmenį, dėl kurio jos, atsižvelgdamos į konkrečias priežastis, mano, kad hospitalizavimo sąlygos, siekiant, kad gydytojas atliktų apžiūrą, yra įvykdytos (8 straipsnis), arba iškviesti gydytoją, kad jis minėtą asmenį apžiūrėtų. Jei gydytojas išduoda pažymą, patvirtinančią, kad įvykdytos hospitalizavimo sąlygos, visuomenės saugumo įstaigos turi atitinkamą asmenį pristatyti į psichiatrijos įstaigą arba pasirūpinti, kad jis būtų į ją pristatytas. Jei gydytojas tokios pažymos neišduoda, atitinkamas asmuo negali būti sulaikomas ilgiau.

(2)   Neišvengiamo pavojaus atveju visuomenės saugumo įstaigos taip pat gali atitinkamą asmenį pristatyti į psichiatrijos įstaigą be gydytojo išankstinės apžiūros ir be pažymos.

(3)   Gydytojas ir visuomenės saugumo įstaigos turi veikti kuo labiau saugodami atitinkamą asmenį ir imtis būtinų priemonių, kad būtų užkirstas kelias bet kokiam pavojui. Kiek įmanoma, jie privalo bendradarbiauti su psichiatrijos institucijomis nesikreipdami į psichiatrijos įstaigą, o prireikus kreiptis pagalbos į vietos skubiosios pagalbos tarnybas.“

13

To paties įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Skyriaus vadovas nedelsdamas apžiūri atitinkamą asmenį. Jis gali būti hospitalizuotas tik tuo atveju, jei, atsižvelgiant į jo medicininę pažymą, yra įvykdytos hospitalizavimo sąlygos.

<…>“

14

UbG 11 straipsnyje numatyta:

„10 straipsnis taikomas mutatis mutandis, jeigu:

15

UbG 17 straipsnyje „Pranešimas teismui“ nustatyta:

„Jei asmuo priimamas į psichiatrijos įstaigą nepateikęs tam prašymo (10 ir 11 straipsniai), įstaigos vadovas privalo nedelsiant apie tai informuoti teismą. <…>“

16

Šio įstatymo 18 straipsnyje „Procedūros dalykas“ numatyta:

„Teismas nusprendžia dėl sergančio asmens hospitalizavimo leistinumo 10 ir 11 straipsniuose numatytais atvejais, išnagrinėjęs hospitalizavimo sąlygas.“

17

UbG 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jei, atlikęs apklausą, teismas nusprendžia, kad hospitalizavimo sąlygos yra įvykdytos, jis pripažįsta hospitalizavimą laikinai leidžiamu, kol bus priimtas sprendimas pagal 26 straipsnio 1 dalį, ir nustato posėdžio, kuris įvyksta ne vėliau kaip per 14 dienų nuo apklausos, datą.“

18

To paties įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Baigiantis posėdžiui, teismas priima sprendimą dėl hospitalizavimo leistinumo. Sprendimas turi būti priimtas per šį posėdį dalyvaujant pacientui; jis turi būti motyvuotas ir jam išaiškintas.“

19

2016 m. spalio mėn. Maroko pilietis IA atvyko į Italiją iš Libijos. Tuomet Italijos policija įregistravo jo asmens ir biometrinius duomenis.

20

Vėliau IA atvyko į Austriją, kur 2017 m. vasario 20 d. pateikė prieglobsčio prašymą.

21

2017 m. kovo 1 d. Austrijos valdžios institucijos paprašė Italijos valdžios institucijų perimti IA savo žinion. Į šį prašymą nebuvo atsakyta.

22

2017 m. gegužės 30 d. Austrijos valdžios institucijos informavo Italijos valdžios institucijas, kad šis prašymas perimti savo žinion yra laikomas priimtu ir kad maksimalus šešių mėnesių perdavimo terminas prasidėjo 2017 m. gegužės 2 d.

23

2017 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Tarnyba, pirma, atmetė IA prašymą kaip nepriimtiną ir, antra, nurodė jį išsiųsti į Italiją.

24

2017 m. rugsėjo 25 d. IA apskundė šį sprendimą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija). Vėliau jis atsisakė šio skundo.

25

Nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. spalio 6 d. IA pagal savo prašymą naudojosi psichikos sveikatos priežiūros paslaugomis Vienos (Austrija) ligoninėje.

26

2017 m. spalio 23 d. numatytas IA perdavimas Italijai negalėjo būti įvykdytas, nes laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2017 m. lapkričio 4 d. jis, nesant jo prašymo, buvo hospitalizuotas Vienos ligoninės psichiatrijos skyriuje. Šis hospitalizavimas Vienos apylinkės teismo pirmąja 2017 m. spalio 6 d. nutartimi pirmiausia laikinai, o vėliau antrąja 2017 m. spalio 17 d. nutartimi iki 2017 m. lapkričio 17 d. buvo pripažintas teisėtu. Minėtas teismas leido hospitalizuoti IA, motyvuodamas tuo, kad dėl psichikos ligos jis kelia didelę grėsmę sau ir aplinkiniams.

27

2017 m. spalio 25 d. Austrijos valdžios institucijos informavo Italijos valdžios institucijas, kad pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalį IA perdavimo terminas buvo pratęstas iki dvylikos mėnesių dėl to, kad jis buvo hospitalizuotas gydymo įstaigos psichiatrijos skyriuje.

28

IA hospitalizavimas baigėsi prieš terminą 2017 m. lapkričio 4 d. Tą dieną paties prašymu jis buvo hospitalizuotas gydymo įstaigos psichiatrijos skyriuje, iš kurio jis buvo išleistas 2017 m. lapkričio 6 d.

29

2017 m. gruodžio 6 d. IA, lydimas policijos ir gydytojo, lėktuvu buvo perkeltas į Italiją.

30

2017 m. gruodžio 22 d. IA pateikė prašymą suteikti prieglobstį Italijoje; 2018 m. balandžio 24 d. šis prašymas buvo patenkintas.

31

Paskui IA pateikė skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) dėl jo perdavimo iš Austrijos į Italiją, motyvuodamas tuo, kad šis perdavimas buvo įvykdytas 2017 m. lapkričio 2 d., pasibaigus reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytam šešių mėnesių terminui, todėl jis buvo neteisėtas, nes buvo įvykdytas pavėluotai.

32

2020 m. vasario 14 d. sprendimu šis teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą. Jis nusprendė, kad 2017 m. spalio 25 d. Austrijos valdžios institucijos pranešė Italijos valdžios institucijoms apie šešių mėnesių perdavimo termino pratęsimą pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalį dėl suinteresuotojo asmens sulaikymo. Šis perdavimo terminas, kuris turėjo baigtis 2017 m. lapkričio 2 d., buvo pratęstas šešiems mėnesiams iki 2018 m. gegužės 2 d. Dėl šios priežasties IA perdavimas 2017 m. gruodžio 6 d. nebuvo pavėluotas.

33

Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nusprendė, kad IA hospitalizavimas psichiatrijos įstaigoje prieš jo valią remiantis teismo nutartimi grindžiamas, atsižvelgiant į UbG 3 straipsnyje numatytas sąlygas, išvada, kad dėl psichikos ligos šis asmuo kėlė didelį ir esminį pavojų savo ir kitų asmenų gyvybei.

34

Taigi, šio teismo teigimu, sulaikymas dėl psichikos ligos yra laisvės atėmimo priemonė, kaip matyti iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6, 52 ir 53 straipsnių bei 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punkto. Kita vertus, siekiant pratęsti perdavimo terminą dėl „įkalinimo“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalies antrą sakinį, nebūtina, kad asmuo būtų laikomas kalėjime ar kad toks kalinimas būtų grindžiamas teismo sprendimu, pripažįstančiu šį asmenį kaltu. Lemiamą reikšmę turi tai, kad perduodančiajai valstybei narei užkertamas kelias suinteresuotąjį asmenį perduoti kompetentingai valstybei narei, kai dėl teismo sprendimo šis asmuo negali būti kontroliuojamas administracinių institucijų.

35

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuriam IA pateikė kasacinį skundą dėl šio Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) sprendimo, mano, kad esminis klausimas, ar šiuo atveju IA perdavimas Italijai buvo teisėtas, yra toks: ar sąvoka „įkalinimas“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalies antrą sakinį, kuri, be to, šiame reglamente neapibrėžta, turi būti suprantama kaip apimanti tokį sulaikymą, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, tai yra teismo leidžiamu pripažintą suinteresuotojo asmens hospitalizavimą dėl psichikos ligos gydymo įstaigos psichiatrijos skyriuje prieš jo valią arba be jo sutikimo.

36

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad dėl Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nurodytų priežasčių į šį klausimą gali būti atsakyta teigiamai. Vis dėlto jis mano, kad priešingas atsakymas taip pat galimas dėl to, kad, pirma, „hospitalizavimas, nesant [suinteresuotojo asmens] prašymo“, kaip tai suprantama pagal UbG 8 ir paskesnius straipsnius, visų pirma yra medicininė priemonė, kurią teismas paprasčiausiai pripažino leistina, t. y. priemonė, kurią nebūtinai apima terminas „Inhaftierung“ versijoje vokiečių kalba, „imprisonment“ – versijoje anglų kalba arba „emprisonnement“ – versijoje prancūzų kalba.

37

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad sunkios ligos, dėl kurių laikinai negalima perduoti atsakingai valstybei narei, negali būti pagrindas pratęsti perdavimo terminą pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalies antrą sakinį, kaip patvirtinta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt., C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 89 punktas).

38

Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad hospitalizavimas gydymo įstaigos psichiatrijos skyriuje patenka į sąvoką „įkalinimas“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalies antrą sakinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šiuo atveju būtina nustatyti tikslią perdavimo termino pratęsimo trukmę.

39

Šiuo klausimu galima manyti, kad perdavimo terminas gali būti pratęstas arba laikotarpio, per kurį IA prieš paties valią faktiškai buvo hospitalizuotas gydymo įstaigos psichiatrijos skyriuje, arba preziumuojamo „įkalinimo“ laikotarpio, apie kurį prašomai valstybei narei buvo pranešta pagal įgyvendinimo reglamento 9 straipsnio 2 dalį, pridedant protingą terminą perdavimui suorganizuoti, trukme.

40

Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas, Austrija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

41

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalies antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „įkalinimas“ taikoma teismo leidžiamu pripažintam prieglobsčio prašytojo hospitalizavimui gydymo įstaigos psichiatrijos skyriuje, remiantis šio asmens psichikos ligos keliamu akivaizdžiu pavojumi sau ar visuomenei.

42

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tiek iš vienodo Sąjungos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo reikalavimų matyti, kad, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į nuostatos formuluotę, bet ir jos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu, kuriame ši nuostata yra, siekiamą tikslą (2021 m. balandžio 15 d.The North of England P & I Association, C‑786/19, EU:C:2021:276, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Reikia konstatuoti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neapibrėžė reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje vartojamos sąvokos „įkalinimas“ ir kad šioje nuostatoje nėra jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, kad būtų galima nustatyti jos prasmę ir apimtį. Todėl šią sąvoką reikia aiškinti autonomiškai ir vienodai.

44

Pirma, dėl reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalies antro sakinio formuluotės pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių redakcijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti pirmenybę prieš kitas kalbines redakcijas (2021 m. balandžio 15 d. Sprendimas The North of England P & I Association, C‑786/19, EU:C:2021:276, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45

Nagrinėjamu atveju daugumoje šios nuostatos kalbinių versijų vartojamas terminas „įkalinimas“ arba artimas terminas „laisvės atėmimo bausmė“, kuris jį daugeliu atvejų gali pakeisti. Tas pats pasakytina ir apie kalbines versijas, kaip antai versijas prancūzų, anglų, olandų, rumunų, danų, ispanų, suomių, čekų, slovakų ir maltiečių kalbomis.

46

Kita vertus, kitose kalbinėse versijose, kurios aiškiai sudaro mažumą, kaip antai versijos italų, portugalų ar švedų kalbomis, vartojamos platesnės sąvokos, kurios atitinkamai reiškia sulaikymą, laikymą ar laisvės atėmimą, tačiau šie terminai nerodo ryšio su „kalėjimu“ ar „laisvės atėmimo bausme“.

47

Dėl termino „Inhaftierung“, vartojamo versijoje vokiečių kalba, Austrijos vyriausybė teigia, kad bendrinėje kalboje jis apima, be kita ko, „laisvės atėmimą“, todėl jis negali būti susiaurintas iki įkalinimo, kurį teismas skyrė baudžiamojoje byloje, nors Vokietijos vyriausybė mano, kad ši sąvoka gali būti suvokiama šia siauresne prasme.

48

Dėl reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalies antro sakinio pažodinio aiškinimo pažymėtina, kad iš termino „įkalinimas“ arba „laisvės atėmimo bausmė“ įprastos reikšmės, kuri, kaip konstatuota šio sprendimo 45 punkte, išplaukia iš didžiosios dalies šios nuostatos kalbinių versijų, matyti, kad ji iš esmės reiškia laisvės atėmimo bausmę, kuri baudžiamojoje byloje buvo paskirta už nusikalstamą veiką, už kurios įvykdymą atitinkamas asmuo pripažintas kaltu arba kurią yra įtariamas įvykdęs.

49

Konkrečiau kalbant, įprastai šis terminas reiškia laisvės atėmimo bausmę, kuri paprastai turi būti atlikta kalėjime ir kurią skiria teismas, jei jis, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimo. Be to, pagal įprastą reikšmę šis terminas apima ir asmens, įtariamo įvykdžius nusikalstamą veiką, laikiną sulaikymą, kuris iš principo baudžiamojoje byloje nustatomas teismo sprendimu.

50

Taigi, atsižvelgiant į šią įprastą reikšmę, teismo leidžiamu pripažintas priverstinis prieglobsčio prašytojo hospitalizavimas gydymo įstaigos psichiatrijos skyriuje, motyvuojant tuo, kad jis serga psichikos liga, keliančia pavojų jam arba visuomenei, negali būti laikomas „įkalinimu“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalies antrą sakinį.

51

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad priverstinis hospitalizavimas pagal UbG vykdomas nesant reikalo, kad atitinkamas asmuo būtų nuteistas už nusikalstamą veiką arba būtų įtariamas įvykdęs tokią veiką.

52

Taigi toks hospitalizavimas iš esmės skiriasi nuo asmens uždarymo psichiatrijos įstaigoje, kuris jam buvo skirtas motyvuojant tuo, kad jis įvykdė nusikalstamą veiką, už kurią vis dėlto negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl psichikos ligos, kuria sirgo jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų įvykdymo metu.

53

Antra, reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalies antro sakinio kontekstas ir šiuo reglamentu siekiami tikslai neprieštarauja aiškinimui, kad sąvoka „įkalinimas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima tik laisvės atėmimą, kuris teismo sprendimu skirtas baudžiamojoje byloje už nusikalstamą veiką, už kurią prieglobsčio prašytojas laikomas atsakingu arba kurią yra įtariamas įvykdęs.

54

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalies antrą sakinį išimties tvarka leidžiama pratęsti šešių mėnesių perdavimo terminą, nustatytą šio reglamento 29 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies pirmame sakinyje, siekiant atsižvelgti į tai, kad dėl atitinkamo asmens kalinimo arba slapstymosi prašančiajai valstybei narei faktiškai neįmanoma to asmens perduoti (2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Jawo, C‑163/17, EU:C:2019:218, 60 punktas).

55

Plačiai aiškinant sąvoką „įkalinimas“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalies antrą sakinį, kaip apimančią visas su laisvės atėmimu susijusias priemones, įskaitant tas, kurios nėra nustatytos baudžiamojoje byloje dėl atitinkamo asmens įvykdytos nusikalstamos veikos arba, kaip įtariama, jo įvykdytos tokios veiklos, pažeistų tokio pratęsimo išimtinį pobūdį, kurį pabrėžė Teisingumo Teismas.

56

Iš tiesų reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalies antras sakinys, atsižvelgiant į tai, kad jame dviem konkrečiais atvejais numatyta bendrosios taisyklės, nustatytos šio reglamento 29 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies pirmame sakinyje, išimtis, pagal Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje nustatytą principą turi būti aiškinamas siaurai (žr., be kita ko, 2021 m. gegužės 20 d. Sprendimo X (SND dujovežiai), C‑120/19, EU:C:2021:398, 50 punktą).

57

Be to, 2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Jawo (C‑163/17, EU:C:2019:218) 61 ir 62 punktuose Teisingumo Teismas atmetė sąvokos „slapstosi“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalies antrą sakinį, aiškinimą kaip reikalaujantį įrodyti atitinkamo asmens ketinimą vengti kompetentingų nacionalinių institucijų, siekiant išvengti rizikos, kad šios institucijos susidurs su galimais dideliais sunkumais arba negalės užtikrinti veiksmingo Dublino sistemos veikimo ir jos tikslų įgyvendinimo.

58

Kita vertus, sąvokos „įkalinimas“, kaip ji suprantama pagal tą pačią nuostatą, aiškinimas, kuris taikomas tik teismo sprendimais baudžiamosiose bylose nustatytam laisvės atėmimui, išskyrus kitų rūšių laisvės atėmimo priemones, nekelia tokio pavojaus.

59

Iš tiesų pagal tokį aiškinimą tereikia paprasčiausiai faktiškai patikrinti, ar baudžiamojoje byloje buvo priimtas asmens, kuris įvykdė nusikalstamą veiką arba kuris įtariamas įvykdęs tokią veiką, laisvę apribojantis teismo sprendimas.

60

Tokio pobūdžio patikrinimas nesukelia ypatingų praktinių sunkumų, galinčių trukdyti veiksmingam Dublino sistemos veikimui ir jos tikslų įgyvendinimui.

61

Taigi šis aiškinimas taip pat neprieštarauja greito išnagrinėjimo tikslui, kurio siekiama pagal reglamento „Dublinas III“ 4 ir 5 konstatuojamąsias dalis (2019 m. kovo 19 d. Sprendimo Jawo, C‑163/17, EU:C:2019:218, 58 ir 59 punktai).

62

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalies antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „įkalinimas“ netaikoma teismo leidžiamu pripažintam priverstiniam prieglobsčio prašytojo hospitalizavimui gydymo įstaigos psichiatrijos skyriuje, remiantis šio asmens psichikos ligos keliamu dideliu pavojumi sau ir visuomenei.

63

Antrąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai. Iš šio sprendimo 62 punkto matyti, kad į jį reikia atsakyti neigiamai. Todėl į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

64

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 29 straipsnio 2 dalies antrą sakinį reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „įkalinimas“ netaikoma teismo leidžiamu pripažintam priverstiniam prieglobsčio prašytojo hospitalizavimui gydymo įstaigos psichiatrijos skyriuje, remiantis šio asmens psichikos ligos keliamu dideliu pavojumi jam ir visuomenei.