–

Profi Credit Bulgaria EOOD, atstovaujamos I. Peneva,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos E. Georgieva ir N. Ruiz García,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant pagal Bulgarijos teisę įsteigtos finansų įstaigos Profi Credit Bulgaria EOOD (toliau – PCB) ir vartotojo T.I.T. ginčą dėl prašymo išduoti teismo įsakymą patenkinti piniginį reikalavimą (sumokėti skolą) pagal tarp pagrindinės bylos šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį.

3

Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

4

Grazhdanski protsesualen kodeks (Civilinio proceso kodeksas, toliau – GPK) 410 straipsnyje nustatyta:

„1.   Pareiškėjas gali pateikti prašymą išduoti mokėjimo įsakymą dėl:

1) piniginių reikalavimų arba reikalavimų dėl pakeičiamų daiktų, kai byla teisminga Rayonen sad (apylinkės teismas);

<…>

3.   Jei reikalavimas kyla iš su vartotoju sudarytos sutarties, prie prašymo pridedama sutartis, jeigu ji sudaryta raštu, kartu su visais pakeitimais ir priedais, taip pat bendrosiomis sąlygomis, jei tokių yra.“

5

GPK 411 straipsnyje nurodyta:

„1.   Prašymas turi būti pateiktas Rayonen sad (apylinkės teismas), kurio veiklos teritorijoje yra skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta arba buveinė; toks apylinkės teismas per tris dienas savo iniciatyva patikrina savo teritorinę jurisdikciją. <…>

2.   Teismas išnagrinėja prašymą parengiamajame posėdyje ir per 1 dalyje nustatytą terminą išduoda mokėjimo įsakymą, išskyrus atvejus, kai:

<…>

3.   Jei prašymas tenkinamas, teismas išduoda įsakymą, kurio kopija įteikiama skolininkui.“

6

Pagal GPK 413 straipsnio 2 dalį nutartį, kuria atmetamas visas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą arba jo dalis, pareiškėjas gali apskųsti; prie skundo nereikia pridėti kitai šaliai įteiktinos kopijos.

7

GPK 414 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Skolininkas gali raštu pareikšti prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo arba jo dalies. Prieštaravimo priežasčių nurodyti nereikia, išskyrus šio kodekso 414a straipsnyje nurodytus atvejus.

2.   Prieštaravimas turi būti pareikštas per vieną mėnesį nuo įsakymo įteikimo. Terminas nepratęsiamas.“

8

GPK 422 straipsnyje nustatyta:

„1.   Ieškinys dėl reikalavimo pripažinimo laikomas pareikštu prašymo išduoti mokėjimo įsakymą pateikimo dieną, jei buvo laikytasi šio kodekso 415 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino.

2.   Išskyrus šio kodekso 420 straipsnyje numatytus atvejus, 1 dalyje nurodyto ieškinio pareiškimas nelemia neatidėliotino vykdymo procedūros sustabdymo.

3.   Jei ieškinys atmetamas galutiniu teismo sprendimu, vykdymo procedūra sustabdoma <…>.

4.   Joks priešingas dokumentas dėl atsisakymo vykdyti neišduodamas, jeigu ieškinys atmetamas dėl to, kad reikalavimas nėra vykdytinas.“

9

Pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikytinos redakcijos zakon za zadalzheniyata i dogovorite (Įstatymas dėl prievolių ir sutarčių; DV, Nr. 275, 1950 m. lapkričio 22 d.) (toliau – ZZD) 76 straipsnyje numatyta:

„1.   Asmuo, privalantis sumokėti kelias to paties pobūdžio skolas tam pačiam asmeniui, gali, jei vykdymo procedūros nepakanka visiems reikalavimams patenkinti, nuspręsti, kurį reikalavimą tenkins. Asmeniui nenusprendus, tenkinamas sunkiausias reikalavimas. Kai yra keli vienodo sunkumo reikalavimai, tenkinamas anksčiausiai atsiradęs reikalavimas, o jei visi reikalavimai atsirado tuo pačiu metu, kiekvienas reikalavimas tenkinamas proporcingai.

2.   Jei vykdymo procedūros nepakanka palūkanoms, mokesčiams ir pagrindinei skolai grąžinti, iš pradžių sumokami mokesčiai, paskui – palūkanos ir galiausiai – pagrindinė skola.“

10

Pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikytinos redakcijos 2010 m. vasario 18 d.zakon za potrebitelskiya kredit (Vartojimo kredito sutarčių įstatymas; DV, Nr. 18, 2010 m. kovo 5 d., p. 2) (toliau – ZPK) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Vartojimo kredito sutartis – tai sutartis, pagal kurią kreditorius suteikia arba įsipareigoja suteikti vartotojui kreditą paskolos, atidėto apmokėjimo arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar prekių tiekimo per nepertraukiamą laikotarpį, pagal kurias vartotojas moka už tas paslaugas ar prekes tol, kol jos teikiamos ar tiekiamos, mokėdamas įmokas visu šiuo laikotarpiu.“

11

ZPK 10a straipsnyje nurodyta:

„1.   Kreditorius gali iš vartotojo rinkti mokesčius ir komisinius už papildomas paslaugas, susijusias su vartojimo kredito sutartimi.

2.   Kreditorius neturi teisės reikalauti mokesčių ar komisinių už su lėšų išmokėjimu ar administravimu susijusią veiklą.

3.   Kreditorius gali reikalauti mokesčių arba komisinių už tą pačią veiklą tik vieną kartą.

4.   Vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai ir tiksliai nustatyta veikla, už kurią renkami mokesčiai arba reikalaujama komisinių, taip pat jų pobūdis ir dydis.“

12

ZPK 19 straipsnyje numatyta:

„<…>

4.   Bendros kredito kainos metinė norma negali būti daugiau kaip penkis kartus didesnė nei Bulgarijos Respublikos ministrų tarybos sprendimu nustatyta palūkanų už pavėluotus mokėjimus norma Bulgarijos levais (BGN) ir užsienio valiuta.

5.   Sutarties sąlygos, kuriomis pažeidžiamos 4 dalies nuostatos, laikomos negaliojančiomis.

6.   Jeigu mokėjimai buvo atliekami pagal sutartis, kuriose yra sąlygų, pagal 5 dalį pripažintų negaliojančiomis, sumos, sumokėtos viršijant 4 dalyje nustatytą ribą, įskaitomos į būsimas kredito įmokas.“

13

PCB pateikė Sofiyski rayonen sad prašymą pagal GPK 410 straipsnį išduoti mokėjimo įsakymą dėl Bulgarijos piliečio T.I.T. (toliau – atitinkamas vartotojas), kad šis patenkintų piniginį reikalavimą, kurį sudaro pagrindinė suma, pagal sutartį mokėtinos palūkanos, atlygis už papildomų paslaugų paketo pirkimą ir palūkanos už pavėluotus mokėjimus pagal tarp pagrindinės bylos šalių sudarytą 2017 m. gruodžio mėn. 29 d. vartojimo kredito sutartį. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija, tokia mokėjimo įsakymo išdavimo procedūra vyksta vienašališkai iki įsakymo išdavimo.

14

PCB teigimu, pagal šią vartojimo kredito sutartį atitinkamas vartotojas sumokėjo vienuolika mėnesinių įmokų, bet galiausiai neįvykdė įsipareigojimo mokėti, taigi jam buvo pranešta, kad aptariamas vartojimo kreditas turi būti grąžintas prieš terminą.

15

Konstatavęs, kad vartojimo kredito sutarties sąlyga, susijusi su atlygiu už papildomų paslaugų paketo teikimą, yra nesąžininga, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė, kad prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, kiek jis susijęs su šio atlygio mokėjimu, turi būti atmestas remiantis GPK 411 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Be to, minėtas teismas nusprendė, kad, vadovaujantis ZZD 76 straipsnio 2 dalimi, atitinkamo vartotojo jau sumokėta suma turėtų būti skirta pagal sutartį mokėtinoms palūkanoms ir pagrindiniam reikalavimui padengti, taigi buvo sumokėta 17 šių palūkanų įmokų, 16 visų įmokų ir dalis septynioliktos pagrindinio reikalavimo įmokos.

16

2020 m. lapkričio 9 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė išduoti mokėjimo įsakymą dėl atitinkamo vartotojo pagal tą pačią vartojimo kredito sutartį; remiantis šiuo įsakymu, šis vartotojas turi grąžinti PCB minėto teismo perskaičiuotą sumą, automatiškai išskaičiuojant jau atliktus mokėjimus iš PCB nurodyto reikalavimo sumos.

17

PCB apskundė šią nutartį Sofyiski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija). 2021 m. vasario 16 d. nutartimi tas teismas, pirma, nusprendė, kad pagal GPK 411 straipsnio 2 dalies 3 punktą pirmosios instancijos teismas turi atsisakyti išduoti mokėjimo įsakymą, jeigu prašymas išduoti šį mokėjimo įsakymą grindžiamas nesąžininga sąlyga, esančia su vartotoju sudarytoje sutartyje, į kurią jis gali atkreipti dėmesį savo iniciatyva ir nereikalaudamas, kad skolininkas pateiktų prieštaravimą. Iš esmės minėtas teismas patvirtino, kad aptariamoje vartojimo kredito sutartyje buvo nesąžininga sąlyga.

18

Antra, Sofyiski gradski sad (Sofijos miesto teismas) nusprendė, kad likusi apeliacinio skundo dalis buvo pagrįsta. Jis, be kita ko, manė, kad pagal ZZD 76 straipsnio 2 dalį paskirstęs vartotojo mokėjimus į palūkanų ir pagrindinio reikalavimo sumos grąžinimą pirmosios instancijos teismas viršijo savo įgaliojimus išduoti mokėjimo įsakymą. Remiantis Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas, Bulgarija) jurisprudencija, GPK 410 straipsniu grindžiama mokėjimo įsakymo procedūra siekiama ne to, kad būtų konstatuotas atitinkamas skolinis reikalavimas, o tik patikrinti, ar šis reikalavimas buvo ginčijamas. Kita vertus, tariamo reikalavimo egzistavimo kontrolė turėtų būti atliekama taikant atitinkamo kreditoriaus prašymu inicijuotą nustatymo procedūrą pagal GPK 422 straipsnį tuo atveju, jei atitinkamas skolininkas pasinaudoja teise pareikšti prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo pagal GPK 414 straipsnį.

19

Taigi apeliacinis teismas iš dalies panaikino 2020 m. lapkričio 9 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutartį ir patvirtino prašymo atmetimą tiek, kiek jis susijęs su atlygio už atitinkamų papildomų paslaugų paketą mokėjimu, nes jis buvo grindžiamas nesąžininga laikytina sąlyga. Paskui teismas nurodė pagal GPK 410 straipsnį išduoti PCB naudai įsakymą dėl visų kitų reikalaujamų sumų sumokėjimo ir grąžino bylą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, kad šis išduotų mokėjimo įsakymą.

20

Suabejojęs, kaip elgtis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jei būtų pripažinta, jog tokiu atveju, kaip nagrinėjamas šioje byloje, atitinkamas vartotojas atliko mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartyje esančią nesąžiningą sąlygą, teismas, siekdamas netaikyti šios sąlygos, turėtų savo iniciatyva įskaityti įmokas, pagal analogiją taikydamas ZPK nuostatą, t. y. ZPK 19 straipsnio 6 dalį, siejamą su ZZD 76 straipsnio 2 dalimi, o šis vartotojas neturėtų pateikti prieštaravimo pagal GPK 414 straipsnį arba pareikšti ieškinio, kad apgintų savo teisę į įskaitymą.

21

Taigi tuo atveju, jei pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį nacionalinis teismas gali iš dalies atsisakyti išduoti mokėjimo įsakymą, reikėtų nustatyti, ar pagal šią nuostatą toks teismas turi savo iniciatyva nustatyti visas atitinkamos sąlygos nesąžiningumo pasekmes ir savo iniciatyva atlikti įskaitymą, ar, priešingai, jis turi paisyti aukštesnės instancijos teismo jurisprudencijos, pagal kurią, nepaisant to, kad atitinkamoje vartojimo kredito sutartyje buvo nustatyta nesąžininga sąlyga, nurodoma išduoti mokėjimo įsakymą, o prašymas išduoti tokį įsakymą atmetamas tik tiek, kiek jis susijęs su sumomis, reikalaujamomis nesąžiningos sąlygos pagrindu, be galimybės gauti įskaitymą. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad kelia šį klausimą tiek, kiek jis susijęs su veiksmingų vartotojų apsaugos priemonių užtikrinimu, nes pagal Bulgarijos teisę teismo vykdomas reikalavimų įskaitymas galimas tik tada, kai juo naudojamasi kaip subjektine teise. Vis dėlto tai negali būti atliekama savo iniciatyva išimties tvarka, remiantis ZPK 19 straipsnio 6 dalimi.

22

Šiomis aplinkybėmis Sofiyski rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas, Bulgarija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23

Pirma, PCB abejoja dėl pirmojo klausimo priimtinumo, nes 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendime Profi Credit Polska (C‑176/17, EU:C:2018:711) Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Direktyvą 93/13 vartotojui suteiktų teisių veiksmingą apsaugą galima užtikrinti tik tuomet, kai pagal nacionalinę proceso sistemą, be kita ko, vykstant mokėjimo įsakymo išdavimo procedūrai, galima savo iniciatyva patikrinti, ar atitinkamoje su vartotoju sudarytoje sutartyje nėra potencialiai nesąžiningų sąlygų.

24

Vis dėlto šiuo klausimu primintina, viena vertus, kad net jeigu esama Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kuri leidžia išspręsti nagrinėjamą teisės klausimą, nacionaliniai teismai išsaugo visišką laisvę kreiptis į Teisingumo Teismą, jei mano, kad to reikia, ir aplinkybė, kad prašomas išaiškinti nuostatas Teisingumo Teismas jau išaiškino, nesudaro kliūčių Teisingumo Teismui iš naujo priimti sprendimo (2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bauer ir Willmeroth, C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25

Kita vertus, remiantis suformuota jurisprudencija, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Taigi iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiamas klausimas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo (2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bauer ir Willmeroth, C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26

Antra, dėl PCB teiginio, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenustatė Bulgarijos teisės nesuderinamumo su Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi, kurią prašoma išaiškinti, bet siekia, kad šios teisės nuostatos būtų išaiškintos, reikia pažymėti, jog iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis teismas kelia klausimą dėl šios nuostatos išaiškinimo, siekdamas sužinoti, ar pagal Sąjungos teisės viršenybės principą jis turi netaikyti nacionalinės teisės normos, kurią išaiškino aukštesnės instancijos teismas, kurio jurisprudencija jam yra privaloma.

27

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą, įskaitant pirmąjį klausimą, yra priimtinas.

28

Pirmajame–trečiajame klausimuose, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, vartotojui-skolininkui nedalyvaujant procese iki šio mokėjimo įsakymo išdavimo, privalo savo iniciatyva netaikyti vartojimo kredito sutartyje, sudarytoje tarp šio vartotojo ir atitinkamo pardavėjo ar tiekėjo, esančios nesąžiningos sąlygos, kuria grindžiama dalis pareikšto reikalavimo, ir ar tokiu atveju šis teismas turi galimybę atmesti šį reikalavimą tik iš dalies.

29

Pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jeigu ji gali išlikti be nesąžiningų sąlygų.

30

Šia imperatyvia nuostata siekiama formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Šiuo tikslu, pirma, nacionalinis teismas, laikydamasis nacionalinėje teisėje nustatytų sąlygų, turi savo iniciatyva įvertinti, ar sutarties sąlyga, patenkanti į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, yra nesąžininga, ir jos netaikyti tam, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, nebent vartotojas tam prieštarauja (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, EU:C:2019:250, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

32

Šiuo klausimu reikia priminti, kad nors nacionalinis teismas taip prisideda prie pusiausvyros tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sukūrimo, tai įmanoma tik su sąlyga, kad jam žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Darytina išvada, kad prireikus nacionalinis teismas, nesant atitinkamo vartotojo prieštaravimo ir, jei reikia, savo iniciatyva, turi imtis tyrimo priemonių bylos medžiagai papildyti ir, paisydamas rungimosi principo, prašyti šalių pateikti jam papildomos informacijos (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 26 d. Sprendimo DSK Bank ir FrontEx International, C‑807/19, EU:C:2020:967, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 54 punktą).

33

Šie motyvai taip pat taikomi mokėjimo įsakymo išdavimo procedūrai (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Antra, remiantis suformuota jurisprudencija, pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį nereikalaujama, kad nacionalinis teismas netaikytų ne tik nesąžininga pripažintos sutarties sąlygos, bet ir kitų sąlygų, kurios nebuvo pripažintos nesąžiningomis (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Šia nuostata, be kita ko, jos antrąja sakinio dalimi, siekiama ne panaikinti visas sutartis, kuriose yra nesąžiningų sąlygų, bet atkurti pusiausvyrą tarp šalių ir netaikyti nesąžiningomis laikomų sąlygų, iš esmės išsaugant kitų atitinkamos sutarties sąlygų galiojimą. Ši sutartis iš principo turi išlikti be jokių kitų pakeitimų, išskyrus tuos, kurių atsiranda dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo. Taigi minėta sutartis gali būti toliau taikoma, jei, remiantis vidaus teisės normomis, toks sutarties tolesnis vykdymas be nesąžiningų sąlygų yra teisiškai įmanomas (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Banco Santander ir Escobedo Cortés, C‑96/16 ir C‑94/17, EU:C:2018:643, 75 punktą ir 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 83 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36

Be to, šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad minėta nuostata draudžia nacionalinės teisės normą, pagal kurią nacionaliniam teismui leidžiama papildyti atitinkamą sutartį pakeičiant sąlygos, kurios nesąžiningumą jis konstatavo, turinį (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Abanca Corporación Bancaria ir Bankia, C‑70/17 ir C‑179/17, EU:C:2019:250, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, grindžiamas vartojimo kredito sutartimi, kurioje yra nesąžininga sąlyga, gali patenkinti šį prašymą ir netaikyti tokios sąlygos, jeigu tokia sutartis gali išlikti be jokių kitų pakeitimų ar papildymų, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Tokiu atveju minėtas teismas turi turėti galimybę atmesti minėtą prašymą tik dėl reikalavimų dalies, kylančios iš tos sąlygos, jeigu juos galima atskirti nuo likusios reikalavimo dalies.

38

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį–trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, vartotojui-skolininkui nedalyvaujant procese iki šio mokėjimo įsakymo išdavimo, privalo savo iniciatyva netaikyti vartojimo kredito sutartyje, sudarytoje tarp šio vartotojo ir atitinkamo pardavėjo ar tiekėjo, esančios nesąžiningos sąlygos, kuria grindžiama dalis pareikšto reikalavimo. Tokiu atveju šis teismas turi teisę atmesti šį prašymą iš dalies su sąlyga, kad ši sutartis gali išlikti be jokių kitų pakeitimų ar papildymų, o tai turi patikrinti minėtas teismas.

39

Ketvirtajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, įpareigojamas savo iniciatyva nustatyti pasekmes, kylančias dėl vartojimo kredito sutarties sąlygos nesąžiningumo, kai dėl šios sąlygos buvo atliktas mokėjimas, taigi privalo savo iniciatyva įskaityti šį mokėjimą į pagal šią sutartį mokėtiną likutį.

40

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jei ši pareiga tenka nacionaliniam teismui pagal šios direktyvos 6 straipsnį, atitinkamas vartotojas, siekdamas apginti savo teisę į įskaitymą, nebeturėtų inicijuoti atskiros procedūros.

41

Remiantis suformuota jurisprudencija, nacionalinis teismas pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį turi nustatyti visas pasekmes, kurios pagal nacionalinę teisę kyla konstatavus sąlygos nesąžiningumą, kad įsitikintų, jog sąlyga nėra privaloma atitinkamam vartotojui (2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, C‑488/11, EU:C:2013:341, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Kaip priminta šio sprendimo 31 punkte, tokia pareiga reiškia, kad nacionalinis teismas turi netaikyti nesąžininga laikomos sąlygos, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių šiam vartotojui.

42

Kadangi tokia sąlyga iš esmės turi būti laikoma niekada neegzistavusia (taigi ji negali turėti poveikio šiam vartotojui), nacionalinio teismo pareiga netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, pagal kurią privaloma mokėti tam tikrą sumą, iš principo reiškia atitinkamą restitucinį poveikį šios sumos atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 61 ir 62 punktus).

43

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės turi nacionalinėje teisėje nustatyti tvarką, pagal kurią konstatuojamas sutartyje įtvirtintos sąlygos nesąžiningumas ir sukonkretinami šio konstatavimo teisiniai padariniai. Vis dėlto toks konstatavimas turi leisti atkurti teisinę ir faktinę situaciją, kurioje būtų buvęs vartotojas, jei nebūtų šios nesąžiningos sąlygos, be kita ko, nustatant teisę į nesąžiningos sąlygos pagrindu atitinkamo pardavėjo ar tiekėjo nepagrįstai ir vartotojo nenaudai įgytos naudos grąžinimą. Toks nacionalinis teisinis Direktyvoje 93/13 vartotojams garantuojamos apsaugos reglamentavimas negali pažeisti šios apsaugos esmės (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 65 ir 66 punktus).

44

Taigi, nors pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo savo nacionalinėje teisėje numatyti procedūrines taisykles, leidžiančias užtikrinti šios teisės į restituciją laikymąsi, vis dėlto tai nelemia nacionalinio teismo pareigos savo iniciatyva įgyvendinti šią teisę atliekant įskaitymą, nors toks teismas privalo netaikyti nesąžiningos sąlygos.

45

Darytina išvada, kad nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, turi atmesti šį prašymą, jeigu jis grindžiamas nesąžininga sąlyga, tačiau neturi teisės savo iniciatyva įskaityti pagal šią sąlygą atliktų mokėjimų į mokėtiną likutį, ir dėl to skolininkas, nedalyvaujantis mokėjimo įsakymo išdavimo procedūroje, privalo inicijuoti atskirą procedūrą savo teisei į visišką restituciją įgyvendinti, iš esmės neprieštarauja Direktyvos 93/13 6 straipsniui.

46

Vis dėlto, remiantis suformuota jurisprudencija, Sąjungos teisėje įtvirtinta teisių apsaugos priemonių tvarka, kurią valstybės narės nustato remdamosi procesinės autonomijos principu, turi tenkinti dvigubą sąlygą – ji neturi būti mažiau palanki nei reglamentuojanti panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir dėl jos neturi tapti praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti pagal Sąjungos teisę vartotojams suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 18 d. Sprendimo Finanmadrid EFC, C‑49/14, EU:C:2016:98, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Visų pirma, kalbant apie lygiavertiškumo principą, reikia pažymėti, kad pagal prašyme priimti prejudicinį sprendimą aprašytą vidaus teisės padėtį ZPK 19 straipsnio 6 dalyje numatytas įskaitymas savo iniciatyva, kai sąlyga negalioja pagal ZPK 19 straipsnio 5 dalį, kiek tai susiję su mokėjimais, atliktais pagal sąlygą, kuri viršija ZPK 19 straipsnio 4 dalyje nustatytą bendros kredito kainos metinę viršutinę normą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, ZPK 19 straipsnio 6 dalies, siejamos su ZZD 76 straipsniu, taikymas pagal analogiją leistų nagrinėjant bylą dėl mokėjimo įsakymo, iš dalies grindžiamo nesąžininga sąlyga, išdavimo savo iniciatyva įskaityti, be kita ko, pagal šią sąlygą atliktus mokėjimus, kad atitinkamam vartotojui nebereikėtų inicijuoti atskiros procedūros, siekiant susigrąžinti neteisėtai sumokėtas sumas. Vis dėlto, kadangi atsakydamas į Teisingumo Teismo šiuo klausimu pateiktą prašymą pateikti informacijos nacionalinis teismas nurodė, kad, pirma, egzistuoja prieštaringa jurisprudencija dėl sąlygų, kuriomis nacionalinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl įsakymo išdavimo, privalo savo iniciatyva įskaityti mokėjimus tuo atveju, kai konstatuojama nesąžininga sąlyga, kaip antai numatyta ZPK 19 straipsnio 6 dalyje, ir, antra, kad jurisprudencija dėl šios nuostatos taikymo pagal analogiją teisėtumo, siekiant savo iniciatyva įskaityti mokėjimus tais atvejais, kai nėra pagrindo taikyti vien ZPK 19 straipsnio 4 dalį, skiriasi, Teisingumo Teismas neturi pakankamai informacijos, kad galėtų įvertinti, ar laikomasi lygiavertiškumo principo. Taigi nacionalinis teismas, kuris vienintelis gali tiesiogiai žinoti teisės į restituciją procesines taisykles, nustatytas vidaus teisės sistemoje, turi patikrinti, ar laikomasi šio principo, atsižvelgdamas į šių procesinių taisyklių dalyką, priežastį ir esminius elementus.

48

Antra, kalbant apie veiksmingumo principą, pažymėtina, kad iš nacionalinio teismo pateiktos informacijos, be kita ko, susijusios su GPK 410 straipsnio, pagal kurį atitinkamo reikalavimo egzistavimo kontrolė nepatenka į teismo jurisdikciją nagrinėjant mokėjimo įsakymo išdavimo bylą ir dėl to atitinkamas vartotojas, siekdamas įgyvendinti savo teisę į visišką restituciją pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnį, įpareigojamas inicijuoti atskirą procedūrą, nematyti, kad dėl šio straipsnio tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti šia teise, nors ši pareiga reikalauja aktyvaus atitinkamo skolininko elgesio ir rungimosi principu pagrįstos procedūros vykdymo. Taigi neatrodo, kad vien dėl šių procesinių taisyklių tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisėje numatyta teise į restituciją; vis dėlto tai turės patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Be to, šiuo klausimu reikia priminti, kad veiksmingumo principo laikymasis negali visiškai kompensuoti atitinkamo vartotojo visiško pasyvumo (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Kušionová, C‑34/13, EU:C:2014:2189, 56 punktą).

49

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nors pagal šią nuostatą nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, įpareigojamas nustatyti visas pasekmes, kurios pagal nacionalinę teisę kyla konstatavus vartojimo kredito sutartyje, sudarytoje tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo, esančios sąlygos nesąžiningumą, kad įsitikintų, jog ši sąlyga nėra privaloma vartotojui, iš esmės nereikalaujama, kad šis teismas savo iniciatyva įskaitytų pagal minėtą sąlygą atliktą mokėjimą į pagal šią sutartį mokėtiną likutį, tačiau turi būti laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.

50

Pirmiausia reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė penktąjį klausimą, jeigu į ketvirtąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai.

51

Taigi penktajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, jeigu pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais, nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, turėtų savo iniciatyva įskaityti mokėjimą, atliktą remiantis nesąžininga vartojimo kredito sutarties sąlyga, į pagal šią sutartį mokėtiną likutį, ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad šis teismas privalėtų netaikyti aukštesnės instancijos teismo jurisprudencijos, draudžiančios tokį įskaitymą savo iniciatyva.

52

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog toks nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į Sąjungos teisės viršenybės principą, turi netaikyti aukštesnės instancijos teismo jurisprudencijos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurią jam draudžiama mokėjimo įsakymo išdavimo kontekste savo iniciatyva įskaityti sumas, kurias atitinkamas skolininkas sumokėjo nesąžiningomis laikomų sąlygų pagrindu, į grąžintiną likutį pagal vartojimo sutartį, nes tokioje pačioje situacijoje ši jurisprudencija būtų nesuderinama su Sąjungos teise (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 74 punktą).

53

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai pagal šią nuostatą, siejamą su lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais, nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, turėtų savo iniciatyva įskaityti mokėjimą, atliktą remiantis nesąžininga vartojimo kredito sutarties sąlyga, į pagal šią sutartį mokėtiną likutį, šis teismas privalėtų netaikyti priešingos aukštesnės instancijos teismo jurisprudencijos.

54

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia: