–

Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos M. Georgieva ir L. Zaharieva,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Drambozova, C. Giolito ir J. Jokubauskaitės,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1, toliau – PVM direktyva) 273 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio, 49 straipsnio 3 dalies ir 50 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant MV‑98 ir Nachalnik na otdel „Operativni deynosti“ – Sofia v Glavna direktsia „Fiskalen kontrol“ pri Tsentralno upravlenie na Natsionalna agentsia za prihodite (Generalinės direkcijos „Fiskalinė kontrolė“ prie Nacionalinės pajamų agentūros centrinės administracijos Sofijos miesto skyriaus „Operatyvinė veikla“ viršininkas) dėl priemonės užplombuoti komercines patalpas, kuriose MV‑98 pardavė cigarečių pakelį, neišdavusi fiskalinio kasos kvito.

3

Pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punktą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) apmokestinamas prekių tiekimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks.

4

Šios direktyvos 273 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai renkamas PVM ir užkertamas kelias sukčiavimui, atsižvelgdamos į reikalavimą vienodai traktuoti apmokestinamųjų asmenų vykdomus nacionalinius sandorius ir sandorius tarp valstybių narių, tačiau dėl šių prievolių prekyboje tarp valstybių narių neturi atsirasti su sienų kirtimu susijusių formalumų.

Pirmoje pastraipoje nustatyta galimybė negali būti naudojama nustatant papildomas su sąskaitų faktūrų išrašymu susijusias prievoles be tų, kurios nustatytos 3 skyriuje.“

5

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 2006 m. liepos 21 d.Zakon za danak varhu dobavenata stoynost (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas; DV, Nr. 63, 2006 m. rugpjūčio 4 d., p. 8; toliau – PVM įstatymas) 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kiekvienas pagal šį įstatymą registruotas arba neregistruotas asmuo privalo savo komercinėse patalpose įvykdytus tiekimo ar pardavimo sandorius užregistruoti ir įtraukti į apskaitą, išduodamas fiskalinį kasos kvitą, atspausdintą fiskaliniu apskaitos prietaisu (fiskalinis kvitas), arba kasos kvitą, išduotą naudojant integruotą automatinę verslo valdymo sistemą (sisteminį kvitą), neatsižvelgiant į tai, ar prašoma pateikti kokį nors kitą mokestinį dokumentą. Gavėjas turi gauti kasos kvitą arba sisteminį kvitą ir jį saugoti tol, kol išvyksta iš patalpos.“

6

Šio įstatymo 185 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„(1)   Asmeniui, kuris neišdavė kvito pagal 118 straipsnio 1 dalį, skiriama 100–500 Bulgarijos levų [BGN] bauda, kai jis yra fizinis asmuo ir ne verslininkas, arba 500–2 000 BGN dydžio piniginė sankcija, kai jis yra juridinis asmuo arba individualus prekybininkas.

(2)   Išskyrus 1 dalyje numatytus atvejus, asmeniui, kuris pažeidė arba leido pažeisti 118 straipsnį arba jo įgyvendinimo nuostatą, skiriama 300–1 000 BGN bauda, kai jis yra fizinis asmuo ir ne verslininkas, arba 3 000–10 000 BGN dydžio piniginė sankcija, kai jis yra juridinis asmuo arba individualus prekybininkas.

Kai pažeidimas nelemia pajamų nenurodymo, skiriamos sankcijos pagal 1 dalį.“

7

Minėto įstatymo 186 straipsnyje nurodyta:

„(1)   Administracinės prievartos priemonė – komercinių patalpų užplombavimas ne ilgiau kaip 30 dienų – neatsižvelgiant į numatytas baudas ir pinigines sankcijas, skiriama asmeniui, kuris:

1) nesilaiko procedūros arba tvarkos, susijusios su:

a) atitinkamo pardavimo kvito išdavimu pagal nustatytus tiekimo ar pardavimo formalumus;

<…>

(3)   1 dalyje numatyta administracinė prievartos priemonė taikoma pateikiant motyvuotą pajamų tarnybos nurodymą arba ji taikoma tos tarnybos įgalioto pareigūno.

(4)   3 dalyje nurodytas nurodymas gali būti skundžiamas Administracinio proceso kodekse nustatyta tvarka.“

8

To paties įstatymo 187 straipsnio 1 ir 4 dalys suformuluotos taip:

„(1)   Tais atvejais, kai taikoma 186 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė prievartos priemonė, taip pat draudžiama patekti į asmens patalpą ar patalpas, o tose patalpose ir jose esančiuose sandėliuose esantį turtą pasiima asmuo arba jo atstovas. Priemonė taikoma patalpai ar patalpoms, kuriose nustatyti pažeidimai, įskaitant atvejus, kai užplombavimo metu trečioji šalis valdo patalpą ar patalpas, jei tas trečiasis asmuo žino, kad patalpa bus užplombuota. Nacionalinė pajamų agentūra savo interneto puslapyje skelbia komercinių patalpų, kurios turi būti užplombuotos, sąrašus ir jų vietą. Laikoma, kad asmuo žino, jog buvo užplombuotos patalpos, jeigu ant patalpų yra nuolat pritvirtintas pranešimas apie užplombavimą arba jeigu informacija apie užplombuojamas komercines patalpas ir jų buvimo vietą yra paskelbta mokesčių administratoriaus interneto puslapyje.

<…>“

(4)   Pažeidėjo prašymu ir su sąlyga, kad jis pateikia visos baudos ar piniginės sankcijos sumokėjimo įrodymus, institucija nutraukia savo paskirtą administracinę prievartos priemonę. Plombų nuėmimas siejamas su pažeidėjo pareiga bendradarbiauti. Pakartotinio pažeidimo atveju patalpos plombos negali būti nuimtos, kol nesibaigė vienas mėnuo nuo jos užplombavimo.“

9

PVM įstatymo 188 straipsnyje nurodyta:

„186 straipsnio 1 dalyje nurodyta administracinė prievartos priemonė laikinai vykdoma Administracinio proceso kodekse numatytomis sąlygomis.“

10

Šio įstatymo 193 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Administracinių nusižengimų ir sankcijų įstatymas reglamentuoja šio įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių aktų pažeidimų nustatymą, sprendimų, kuriais skiriamos administracinės sankcijos, priėmimą ir vykdymą, taip pat šių sprendimų apskundimą.

(2)   Pažeidimus nustato pajamų tarnybos, o sprendimus, kuriais skiriamos administracinės sankcijos, priima Nacionalinės pajamų agentūros vykdomasis direktorius arba šiuo tikslu jo įgaliotas pareigūnas.“

11

Pagal Administrativnoprotsetsualen kodeks (Administracinio proceso kodeksas; DV, Nr. 30, 2006 m. balandžio 11 d.; pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytina redakcija) 6 straipsnio 5 dalį administracinės institucijos turi susilaikyti nuo veiksmų ar elgesio, kurie gali sukelti žalą, akivaizdžiai neproporcingą siekiamam tikslui.

12

Šio kodekso 60 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Administracinis aktas apima nutartį dėl jo laikino vykdymo, kai to reikia dėl piliečių gyvybės ar sveikatos, siekiant apsaugoti ypač svarbius valstybės ar visuomenės interesus, kai sprendimo įvykdymas gali būti atidėtas ar labai apsunkintas arba kai delsimas įvykdyti sprendimą gali sukelti didelę ar sunkiai atitaisomą žalą, arba vienos iš šalių prašymu – siekiant apsaugoti vieną iš jos ypač svarbių interesų. Šiuo atveju administracinė institucija reikalauja atitinkamos garantijos.

(2)   Nutartis dėl laikino vykdymo turi būti motyvuota.

<…>

(5)   Nutartis, kuria leidžiama arba atsisakoma leisti laikinai vykdyti sprendimą, gali būti skundžiama pirmiausia per administracinę instituciją teismui per tris dienas nuo pranešimo apie nutartį, neatsižvelgiant į tai, ar administracinis aktas buvo apskųstas.

(6)   Skundas kuo skubiau išnagrinėjamas Tarybos posėdžių salėje, neišsiunčiant jo kopijų šalims. Skundas nesustabdo laikino vykdymo, tačiau teismas gali sustabdyti laikiną vykdymą, kol priims galutinį sprendimą dėl skundo.

(7)   Panaikinus skundžiamą nutartį, teismas priima sprendimą dėl esmės. Jeigu laikinas vykdymas panaikinamas, administracinė institucija atkuria iki įvykdymo buvusią padėtį.

(8)   Teismo nutartis gali būti skundžiama.“

13

Pagal minėto kodekso 128 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylas dėl, be kita ko, administracinių aktų pakeitimo arba panaikinimo.

14

To paties kodekso 166 straipsnio „Administracinio akto vykdymo sustabdymas“ 1 ir 2 dalyse numatyta:

„(1)   Pateikus skundą administracinio akto vykdymas sustabdomas.

(2)   Kiekviename proceso etape iki tol, kol teismo sprendimas tampa galutinis, Teismas pareiškėjo prašymu gali sustabdyti laikiną vykdymą, kuris leidžiamas 60 straipsnio 1 dalyje nurodytą aktą priėmusios institucijos galutine nutartimi, jeigu laikinas vykdymas gali padaryti didelę arba sunkiai atitaisomą žalą pareiškėjui. <…>“

15

Pagal pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Zakon za administrativnite narushenia i nakazania (Administracinių nusižengimų ir sankcijų įstatymas; DV, Nr. 92, 1969 m. lapkričio 28 d.; toliau – Administracinių nusižengimų ir sankcijų įstatymas) 22 straipsnį administracinės prievartos priemonės gali būti taikomos siekiant užkirsti kelią administraciniams nusižengimams ir juos nutraukti, taip pat užkirsti kelią jų neigiamoms pasekmėms ir jas pašalinti.

16

Šio įstatymo 27 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalyse numatyta:

„(1)   Administracinė sankcija nustatoma pagal šio įstatymo nuostatas, neviršijant už padarytą nusižengimą nustatytų ribų.

(2)   Nustatant sankciją atsižvelgiama į nusižengimo sunkumą, jo padarymo motyvus ir kitas lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, taip pat į pažeidėjo turtinę padėtį.

<…>

(4)   Išskyrus 15 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus, už nusižengimus skiriamos sankcijos negali būti pakeistos švelnesnėmis sankcijomis.

(5)   Taip pat neleidžiama nustatyti mažesnės, nei numatyta minimali, sankcijos, nesvarbu, ar tai būtų bauda, ar laikinas teisės užsiimti tam tikra profesija ar vykdyti tam tikrą veiklą atėmimas.“

17

Pagal minėto įstatymo 59 straipsnį sprendimas dėl administracinės sankcijos gali būti apskųstas Rayonen sad (apylinkės teismas) per vieną savaitę nuo pranešimo apie jį dienos.

18

MV‑98, kurios pagrindinė veikla yra prekių, pavyzdžiui, cigarečių, pirkimas ir perpardavimas, šiuo tikslu eksploatuoja komercines patalpas Goce Delčeve (Bulgarija).

19

2019 m. spalio 9 d. atlikęs patikrinimą šiose komercinėse patalpose, Bulgarijos mokesčių administratorius konstatavo, kad MV‑98 neužregistravo 5,20 BGN (apie 2,60 EUR) vertės cigarečių pakelio pardavimo ir neišdavė šio pardavimo fiskalinio kasos kvito. Šiuo pagrindu buvo konstatuotas administracinis nusižengimas pagal PVM įstatymo 118 straipsnio 1 dalį.

20

Mokesčių administratorius, pirma, pagal PVM įstatymo 185 straipsnį skyrė MV‑98 piniginę baudą ir, antra, pagal to paties įstatymo 186 straipsnį nustatė administracinė prievartos priemonę 14 dienų užplombuoti aptariamą patalpą. Kartu su pastarąja priemone pagal Administracinio proceso kodekso 60 straipsnį nutartimi buvo suteiktas leidimas dėl laikino vykdymo, nes šis laikinas vykdymas buvo būtinas siekiant apsaugoti valstybės, visų pirma valstybės iždo, interesus.

21

MV‑98 apskundė užplombavimo priemonę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, tvirtindama, kad ši priemonė neproporcinga atsižvelgiant į minimalią inkriminuojamo pardavimo vertę ir į tai, kad tai buvo pirmas jos PVM įstatymo 118 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

22

Konstatavęs, kad PVM įstatymu į nacionalinę teisę perkeltos PVM direktyvos nuostatos ir įgyvendinta Sąjungos teisė, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl minėto įstatymo 185 ir 186 straipsniuose nustatytos tvarkos atitikties Chartijos 50 straipsniui.

23

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad PVM įstatymo 118 straipsnio 1 dalies pažeidimo atveju šio įstatymo 185 straipsnyje numatyta ne tik piniginė sankcija, bet ir 186 straipsnyje nustatyta pareiga dėl tų pačių veikų skirti priverstinę priemonę – užplombuoti atitinkamą patalpą. Šis teismas priduria, kad tiek piniginė sankcija, tiek užplombavimas yra baudžiamojo pobūdžio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 50 straipsnį ir Teisingumo Teismo jurisprudenciją, be kita ko, 2012 m. birželio 5 d. Sprendimą Bonda (C‑489/10, EU:C:2012:319). Be to, Varhoven administrativen sad (Vyriausiasis administracinis teismas, Bulgarija) taip pat pripažino, kad užplombavimas yra baudžiamojo pobūdžio.

24

Vis dėlto piniginė sankcija skiriama ir užplombavimas nustatomas per atskiras ir savarankiškas procedūras. Be to, nors šios dvi priemonės gali būti apskųstos, jos priklauso skirtingų teismų, t. y. apylinkės teismo (piniginės sankcijos atveju) ir administracinio teismo (užplombavimo atveju), jurisdikcijai. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Bulgarijos proceso teisės normose nenumatyta galimybės sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus užbaigta kita procedūra, todėl nėra koordinavimo mechanizmo, leidžiančio užtikrinti proporcingumo padaryto nusikaltimo sunkumui reikalavimo laikymąsi. Taigi PVM įstatymo 185 ir 186 straipsniuose nustatyta tvarka neatitinka Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, visų pirma 2018 m. kovo 20 d. Sprendime Menci (C‑524/15, EU:C:2018:197), nustatytų kriterijų.

25

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar teisminė kontrolė, kuri gali būti vykdoma dėl nutarties dėl užplombavimo priemonės laikino vykdymo, atitinka Chartijos 47 straipsnio reikalavimus. Šiuo klausimu jis paaiškina, kad teismas, kuriam pateiktas skundas dėl tokios nutarties, negali iš naujo nagrinėti faktinių aplinkybių, nes jos laikomos įrodytomis, jeigu nurodytos mokesčių administratoriaus surašytame protokole dėl komercinių patalpų patikrinimo. Taigi teismas, į kurį kreiptasi, gali tik palyginti valstybės interesų apsaugą ir didelės arba sunkiai atitaisomos žalos atitinkamam asmeniui riziką.

26

Šiomis aplinkybėmis Administrativen sad – Blagoevgrad (Blagojevgrado administracinis teismas, Bulgarija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 273 straipsnis ir Chartijos 50 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias mokesčių mokėtojui už tą patį mokestinės prievolės pažeidimą, pasibaigus atskiroms ir savarankiškoms procedūroms, gali būti skirta piniginė sankcija ir priemonė užplombuoti komercines patalpas ir šios priemonės gali būti skundžiamos skirtingiems teismams.

28

Komisija teigia, kad pirmasis klausimas yra nepriimtinas, nes prašymas priimti prejudicinį sprendimą neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje nustatytų reikalavimų – kiek tai susiję su pareiškėjai pagrindinėje byloje skirta pinigine sankcija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepakankamai tiksliai nustatė pagrindinės bylos teisines ir faktines aplinkybes.

29

Pagal Procedūros reglamento 94 straipsnio a ir b punktus prašyme priimti prejudicinį sprendimą turi būti „trumpai išdėstomas ginčo dalykas ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikiančio teismo nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės ar bent jau išdėstomi faktai, kuriais grindžiami klausimai“, ir „pateikiamas nacionalinių nuostatų, kurios nagrinėjamu atveju galėtų būti taikomos, turinys ir prireikus reikšminga nacionalinė teismų praktika“.

30

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją sprendimuose dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija turi ne tik leisti jam pateikti naudingus atsakymus, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims galimybę pateikti pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Reikėtų užtikrinti, kad ši galimybė išliktų, turint omenyje tai, jog pagal šį straipsnį suinteresuotosioms šalims įteikiami tik sprendimai, kuriais prašoma priimti prejudicinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 5 d. Sprendimo Ognyanov, C‑614/14, EU:C:2016:514, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31

Nagrinėjamu atveju prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytas pagrindinės bylos dalykas ir reikšmingos faktinės aplinkybės, taip pat atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos, įskaitant nuostatas dėl piniginės sankcijos, skiriamos už PVM įstatymo 118 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

32

Be to, iš procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dalyvavusių valstybių narių vyriausybių ir Komisijos pateiktų pastabų matyti, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija leido joms veiksmingai pareikšti nuomonę dėl pateikto klausimo.

33

Šiomis aplinkybėmis pirmasis prejudicinis klausimas priimtinas.

34

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinių mokesčių administratorių PVM srityje skirtomis administracinėmis sankcijomis įgyvendinami PVM direktyvos 2 ir 273 straipsniai, taigi, ir Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Vadinasi, jomis turi būti paisoma pagal Chartijos 50 straipsnį garantuojamos pagrindinės teisės (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo BV, C‑570/20, EU:C:2022:348, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35

Šiuo klausimu Chartijos 50 straipsnyje numatyta, kad „[n]iekas negali būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikalstamą veiką, dėl kurios Sąjungoje jis jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu pagal įstatymą“. Taigi pagal ne bis in idem principą draudžiama kartu vykdyti persekiojimus ir taikyti baudžiamąsias sankcijas, kaip tai suprantama pagal minėtą straipsnį, už tą pačią to paties asmens veiką (2022 m. kovo 22 d. Sprendimo bpost, C‑117/20, EU:C:2022:202, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Šiuo atveju neginčijama, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės buvo skirtos tai pačiai įmonei, t. y. pareiškėjai pagrindinėje byloje, ir už tą pačią veiką, t. y. cigarečių pardavimą, kuris nebuvo įregistruotas ir užfiksuotas išduodant fiskalinį kasos kvitą. Be to, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Bulgarijos vyriausybės pateiktos informacijos matyti, kad šios priemonės buvo nustatytos pasibaigus atskiroms ir savarankiškoms procedūroms.

37

Šiomis aplinkybėmis, siekiant nustatyti, ar taikytinas Chartijos 50 straipsnis, dar reikia išnagrinėti, ar atitinkamos priemonės, t. y. piniginė sankcija, nustatyta pagal PVM įstatymo 185 straipsnį, ir pareiškėjos pagrindinėje byloje komercinių patalpų užplombavimas, nustatytas pagal to paties įstatymo 186 straipsnį, gali būti laikomos „baudžiamosiomis sankcijomis“.

38

Dėl atitinkamų persekiojimo ir sankcijų baudžiamojo pobūdžio vertinimo reikia priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, svarbūs trys kriterijai. Pirmasis – tai teisinis pažeidimo kvalifikavimas pagal vidaus teisę, antrasis – pats pažeidimo pobūdis ir trečiasis – suinteresuotajam asmeniui gresiančios sankcijos griežtumo laipsnis (2022 m. kovo 22 d. Sprendimo bpost, C‑117/20, EU:C:2022:202, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į šiuos kriterijus, privalo įvertinti, ar atitinkamas persekiojimas ir administracinės sankcijos yra baudžiamojo pobūdžio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 50 straipsnį, Teisingumo Teismas, priimdamas prejudicinį sprendimą, gali pateikti paaiškinimų, kurie padėtų nacionaliniam teismui atlikti savąjį aiškinimą (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Menci, C‑524/15, EU:C:2018:197, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Šiuo atveju, kiek tai susiję su pirmuoju kriterijumi, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos procedūros ir priemonės pagal nacionalinę teisę laikomos administracinėmis.

41

Vis dėlto Chartijos 50 straipsnis taikomas ne tik persekiojimui ir sankcijoms, kurie nacionalinėje teisėje kvalifikuojami kaip „baudžiamieji“; jis taip pat apima, neatsižvelgiant į tokį kvalifikavimą pagal vidaus teisę, persekiojimą ir sankcijas, kurie turi būti laikomi esančiais baudžiamojo pobūdžio remiantis kitais dviem šio sprendimo 38 punkte nurodytais kriterijais. Iš tikrųjų toks pobūdis gali išplaukti iš paties nagrinėjamo pažeidimo pobūdžio ir sankcijų, kurias jis gali lemti, griežtumo lygio (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Menci, C‑524/15, EU:C:2018:197, 30 punktą ir 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai), C‑439/19, EU:C:2021:504, 88 punktą).

42

Vertinant antrą kriterijų, susijusį su pačiu pažeidimo pobūdžiu, reikia patikrinti, ar aptariama priemonė, be kita ko, siekiama baudžiamojo tikslo, tačiau vien aplinkybė, kad ja taip pat siekiama prevencinio tikslo, nereiškia, kad ji negali būti kvalifikuojama kaip baudžiamoji sankcija. Iš tiesų baudžiamosios sankcijos jau vien dėl savo pobūdžio skirtos ir nubausti už neteisėtus veiksmus, ir jų prevencijai užtikrinti. Tačiau priemonė, kuria siekiama tik atlyginti dėl atitinkamo pažeidimo padarytą žalą, nėra baudžiamojo pobūdžio (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai), C‑439/19, EU:C:2021:504, 89 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad abiem pagrindinėje byloje nagrinėjamomis priemonėmis siekiama atgrasymo ir baudimo už pažeidimus PVM srityje tikslų.

44

Nors savo rašytinėse pastabose Bulgarijos ir Lenkijos vyriausybės teigė, kad užplombavimo priemonės tikslas yra apsauginis, o ne baudžiamasis, vis dėlto reikia pažymėti, kad, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, šia priemone nesiekiama nei leisti išieškoti mokestinių skolų ar surinkti įrodymų, nei užkirsti kelią jų nuslėpimui. Kaip matyti iš Administracinių nusižengimų ir sankcijų įstatymo 22 straipsnio, šia priemone siekiama nutraukti padarytus administracinius nusižengimus ir užkirsti kelią naujiems nusižengimams, neleidžiant atitinkamam prekybininkui eksploatuoti savo komercinių patalpų. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad užplombavimo priemone siekiama ir prevencinio, ir baudžiamojo tikslo, nes ja taip pat siekiama atgrasyti atitinkamus asmenis nuo PVM įstatymo 118 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos pažeidimo.

45

Dėl trečiojo kriterijaus, t. y. pagrindinėje byloje nagrinėjamų priemonių griežtumo laipsnio, reikia konstatuoti, kad, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Komisija, kiekviena iš šių priemonių yra labai griežta.

46

Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad griežtumo lygis vertinamas atsižvelgiant į atitinkamose nuostatose numatytą maksimalią bausmę (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 9 d. EŽTT sprendimo Ezeh ir Connors prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:2003:1009JUD003966598, 120 punktas).

47

Užplombavimas laikotarpiui, kuris gali trukti 30 dienų, ypač individualiam prekybininkui, kuris turi tik vieną komercinę patalpą, galėtų būti laikomas griežtu, be kita ko, dėl to, kad jis negali vykdyti savo veiklos, taip atimant iš jo pajamas.

48

Kalbant apie piniginę sankciją, pažymėtina, jog tai, kad už pirmąjį nusižengimą jos suma negali būti mažesnė nei 500 BGN (apie 250 eurų) ir gali siekti iki 2000 BGN (apie 1000 eurų), taip pat tai, kad santykis tarp pagrindinėje byloje nagrinėjamo cigarečių pakelio pardavimo PVM, t. y. mažesnės nei 1 BGN (apie 0,50 EUR), sumos, ir paskirtos sankcijos, kuri, kaip nurodo Bulgarijos vyriausybė, siekia 500 BGN (apie 250 eurų), rodo, kad minėta sankcija yra griežta.

49

Šiomis aplinkybėmis, jeigu, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos, pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės turi būti kvalifikuojamos kaip baudžiamosios sankcijos, reikėtų manyti, kad šių sankcijų kumuliacija lemia Chartijos 50 straipsnyje užtikrinamos pagrindinės teisės apribojimą.

50

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Chartijos 50 straipsnyje užtikrinamos pagrindinės teisės apribojimas gali būti pateisinamas remiantis jos 52 straipsnio 1 dalimi (2022 m. kovo 22 d. Sprendimo bpost, C‑117/20, EU:C:2022:202, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Remiantis Chartijos 52 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu, bet koks Chartijoje pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Pagal tos pačios dalies antrą sakinį, remiantis proporcingumo principu, teisių ir laisvių apribojimai galimi tik tuo atveju, jeigu jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

52

Nagrinėjamu atveju, pirma, kiek tai susiję su sąlyga, kad bet koks Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo, minėta sąlyga yra įvykdyta, nes PVM įstatyme aiškiai numatyta, kad šio įstatymo 118 straipsnio 1 dalies pažeidimo atveju kumuliatyviai taikoma piniginė sankcija ir užplombuojamos atitinkamos komercinės patalpos.

53

Antra, kiek tai susiję su Chartijos 50 straipsnyje užtikrinamos pagrindinės teisės esmės laikymusi, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tokiai kumuliacijai iš esmės turi būti taikomos griežtai nustatytos sąlygos, taip užtikrinant, kad šiame 50 straipsnyje įtvirtinta teisė nebūtų paneigta (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Menci, C‑524/15, EU:C:2018:197, 43 punktą).

54

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad automatinė kumuliacija, kuriai netaikoma jokia griežtai nustatyta sąlyga, negali būti laikoma atitinkančia šios teisės esmę.

55

Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Bulgarijos vyriausybės pateiktos informacijos matyti, kad abiejų priemonių, numatytų atitinkamai PVM įstatymo 185 ir 186 straipsniuose, kumuliacija, atrodo, yra automatinė, nes tuo atveju, kai padaromas vienas ir tas pats šio įstatymo 118 straipsnio 1 dalies pažeidimas, mokesčių administratorius privalo sistemingai taikyti abi iš šių priemonių. Taigi neatrodo, kad tokiai kumuliacijai būtų taikomos griežtai nustatytos sąlygos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 53 punkte nurodytą jurisprudenciją, todėl neatrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose būtų nustatyti apribojimai, būtini Chartijos 50 straipsnyje numatytos teisės esmės laikymuisi užtikrinti.

56

Trečia, kalbant apie proporcingumo principo laikymąsi, primintina, kad pagal šį principą reikalaujama, kad nacionalinės teisės aktuose numatyta persekiojimo ir sankcijų kumuliacija neviršytų to, kas tinkama ir būtina įgyvendinant teisėtus tikslus, kurių siekiama šiais teisės aktais, o tuo atveju, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, turi būti taikoma mažiausiai ribojanti ir šios priemonės sukeliami nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo BV, C‑570/20, EU:C:2022:348, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57

Teisingumo Teismas patikslino, kad tokiuose nacionalinės teisės aktuose turi būti numatytos aiškios ir tikslios taisyklės, kurios visų pirma leidžia teisės subjektui numatyti, kokiems veiksmams ir neveikimui gali būti taikoma tokia persekiojimo ir sankcijų kumuliacija, paskui užtikrinamas procedūrų koordinavimas, būtinas siekiant griežtai sumažinti naštą, atsirandančią dėl savarankiškai vykdomų baudžiamųjų procesų kumuliacijos, ir galiausiai tai, kad visų paskirtų sankcijų griežtumas atitiktų atitinkamos nusikalstamos veikos sunkumą (2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo BV, C‑570/20, EU:C:2022:348, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

58

Nagrinėjamu atveju, nors neginčijama, kad priemonėmis, kaip antai nagrinėjamomis pagrindinėje byloje, siekiama užtikrinti teisingą PVM surinkimą ir užkirsti kelią sukčiavimui, kurie yra PVM direktyvos 273 straipsnyje nurodyti bendrojo intereso tikslai, ir kad atitinkamos PVM įstatymo nuostatos yra tinkamos šiems tikslams pasiekti ir yra pakankamai aiškios ir tikslios, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto turės išnagrinėti, ar šiomis nuostatomis užtikrinamas procedūrų koordinavimas, kad būtų kuo labiau sumažinta papildoma našta, atsirandanti dėl taikomų priemonių kumuliacijos, ir užtikrinta, kad visų šių priemonių griežtumas atitiktų atitinkamo pažeidimo sunkumą.

59

Iš tiesų, kalbant apie procedūrų koordinavimą, reikia pažymėti, kad nors pagal atitinkamai Administracinio proceso kodekso 6 straipsnio 5 dalį ir Administracinių pažeidimų ir sankcijų įstatymo 27 straipsnio 2 dalį mokesčių administratorius, taikydamas PVM įstatymo 185 ir 186 straipsniuose numatytas sankcijas, privalo laikytis proporcingumo principo, vis dėlto pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus jam neleidžiama nevykdyti pareigos skirti abi šias sankcijas, atsižvelgiant į tai, kad šio sprendimo 55 punkte nurodyta kumuliacija yra automatiška, ar sustabdyti vienos iš procedūrų vykdymą iki kitos procedūros užbaigimo. Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad pagal šiuos teisės aktus administratorius taip pat negali bendrai įvertinti kartu taikomų sankcijų proporcingumo.

60

Be to, nors pagal PVM įstatymo 187 straipsnio 4 dalį pažeidėjui leidžiama iš anksto nutraukti užplombavimo priemonės taikymą savanoriškai sumokėjus kaip piniginę sankciją reikalaujamą sumą, niekas neįpareigoja mokesčių administratoriaus ją skirti, kol taikomas užplombavimas. Šiuo atveju pagrindinėje byloje piniginė sankcija buvo skirta tik praėjus keliems mėnesiams po užplombavimo, taigi per tą laiką jo taikymas galėjo pasibaigti.

61

Galiausiai, nors atitinkamai PVM įstatymo 185 ir 186 straipsniuose numatytos priemonės gali būti apskųstos, tai turi būti padaryta skirtinguose teismuose, t. y. apylinkės teisme (piniginės sankcijos atveju), ir administraciniame teisme (užplombavimo atveju). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės patikslina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nenumatyta procedūros, užtikrinančios būtiną šių skundų arba šių teismų koordinavimą, ir kad kiekvienas teismas turi savarankiškai įvertinti jiems pateiktų nagrinėti priemonių proporcingumą.

62

Dėl klausimo, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos leidžia užtikrinti, kad visų skirtų priemonių griežtumas atitiktų atitinkamo pažeidimo sunkumą, reikia priminti, kad šiuo atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 47 ir 48 punktų, kiekviena pareiškėjai pagrindinėje byloje skirta priemonė iš esmės yra labai griežta. Vadinasi, atrodo, kad šių priemonių bendras poveikis gali viršyti pareiškėjos pagrindinėje byloje padaryto nusižengimo sunkumą ir prieštarauti proporcingumo principo reikalavimams, primintiems šio sprendimo 56 ir 57 punktuose, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

63

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 273 straipsnis ir Chartijos 50 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias mokesčių mokėtojui už tą patį mokestinės prievolės pažeidimą, pasibaigus atskiroms ir savarankiškoms procedūroms, gali būti skirta piniginė sankcija ir priemonė užplombuoti komercines patalpas ir šios priemonės gali būti skundžiamos skirtingiems teismams, tiek, kiek šiomis teisės nuostatomis neužtikrinamas procedūrų koordinavimas, kad iki to, kas griežtai būtina, būtų sumažinta papildoma našta, atsirandanti dėl šių priemonių kumuliacijos, ir neleidžiama užtikrinti, kad visų paskirtų sankcijų griežtumas atitiktų atitinkamo pažeidimo sunkumą.

64

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

65

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 47 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias teismas, kuriam pateiktas skundas dėl leidimo laikinai taikyti komercinių patalpų užplombavimo priemonę, ir kuriomis įgyvendinamas PVM direktyvos 273 straipsnis, turi teisę tik įvertinti, ar atitinkamam mokesčių mokėtojui gali būti padaryta didelė arba sunkiai atitaisoma žala, ir jis neturi teisės iš naujo išnagrinėti mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių, pateisinančių tokios priemonės priėmimą.

66

Siekiant užtikrinti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą atitiktų su Sąjungos teise susijusio ginčo veiksmingo sprendimo poreikį, tokio prašymo turinys turi atitikti aiškiai Procedūros reglamento 94 straipsnyje nustatytus reikalavimus, kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vykdydamas SESV 267 straipsnyje nustatytą bendradarbiavimą, turi žinoti ir kurių privalo griežtai laikytis (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 22 d. Nutarties Mitliv Exim, C‑81/20, nepaskelbta Rink., EU:C:2021:510, 29 ir 30 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

67

Nagrinėjamu atveju Komisija abejoja, ar nacionaliniam teismui bus pateiktas skundas dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo leidimo laikinai vykdyti užplombavimo priemonę.

68

Šiuo klausimu iš Administracinio proceso kodekso 60 straipsnio 5 dalies matyti, kad nutartis, kuria leidžiama laikinai vykdyti užplombavimo priemonę, turi būti skundžiama atskirai nuo tos priemonės.

69

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nenurodyta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateiktas toks atskiras skundas, taip pat nenurodyti argumentai, kuriais tokiomis aplinkybėmis galėjo remtis pagrindinės bylos šalys, ypač dėl tariamo poreikio suderinti valstybės interesus ir didelės arba sunkiai atitaisomos žalos pareiškėjai pagrindinėje byloje atsiradimo rizikos. Taigi atrodo, kad ginčas pagrindinėje byloje susijęs tik su užplombavimo teisėtumu, o ne su leidimu laikinai šią priemonę vykdyti.

70

Vadinasi, trečiasis klausimas neatitinka Procedūros reglamento 94 straipsnio c punkto reikalavimų, nes jo motyvuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškina ryšio, kurį jis siekia nustatyti tarp Chartijos 47 straipsnio pirmos pastraipos ir pagrindinės bylos dalyko.

71

Šiomis aplinkybėmis trečiasis klausimas yra nepriimtinas.

72

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 273 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias mokesčių mokėtojui už tą patį mokestinės prievolės pažeidimą, pasibaigus atskiroms ir savarankiškoms procedūroms, gali būti skirta piniginė sankcija ir priemonė užplombuoti komercines patalpas ir šios priemonės gali būti skundžiamos skirtingiems teismams, tiek, kiek šiomis teisės nuostatomis neužtikrinamas procedūrų koordinavimas, kad iki to, kas griežtai būtina, būtų sumažinta papildoma našta, atsirandanti dėl šių priemonių kumuliacijos, ir neleidžiama užtikrinti, kad visų paskirtų sankcijų griežtumas atitiktų atitinkamo pažeidimo sunkumą.