1.

Šiuo ieškiniu dėl įsipareigojimų neįvykdymo Latvijos Respublika priekaištauja Švedijos Karalystei dėl jai pagal 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų ( 2 ) 14 straipsnio 3 dalį tenkančių įsipareigojimų neįvykdymo. Konkrečiau kalbant, šio ieškinio dalykas – įnašų, kuriuos tam tikri bankai kiekvienais metais privalo mokėti indėlių garantijų sistemai (toliau – IGS), nustatytai valstybės narės teritorijoje, surinkimo tvarka, kai perleidžiami kitose valstybėse narėse esantys banko filialai, todėl, taikant šio 14 straipsnio 3 dalį, šių filialų per dvylika mėnesių iki perleidimo banko būstinės vietos IGS sumokėti įnašai po perleidimo turi būti pervesti kompetentingoms nacionalinėms IGS. Latvijos Respublika taip pat priekaištauja Švedijos Karalystei dėl to, kad atsisakiusi pervesti įnašus ši neįvykdė įsipareigojimų, jai tenkančių pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį, ir taip padarė neigiamą poveikį bendrosios rinkos integracijai ir pažeidė valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principą ( 3 ).

2.

Estijos Respublika, Lietuvos Respublika ir Europos Komisija įstojo į bylą palaikyti Latvijos Respublikos reikalavimų. Iš tikrųjų banko būstinė buvo Švedijoje, o minėti filialai – Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

3.

Dėl nedidelio skaičiaus tarpvalstybinių ieškinių dėl įsipareigojimų neįvykdymo ( 4 ) ši byla suteiks Teisingumo Teismui galimybę patikslinti ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo, grindžiamo SESV 259 straipsniu, priimtinumo sąlygas.

4.

Atlikęs analizę siūlysiu Teisingumo Teismui pripažinti ieškinį priimtinu, bet atmesti jį dėl esmės, atsižvelgiant į tai, kad vien teleologinis direktyvos aiškinimas negali būti ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagrindas, kai aiškios šios direktyvos nuostatos buvo pažodžiui perkeltos ir neįrodyta, kad taikoma priešinga, bendra ir pastovi praktika.

5.

Taikytinos Direktyvos 2014/49 3 ir 37 konstatuojamosios dalys, 6 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 1, 2, 6 ir 8 dalys, 13 straipsnio 1 dalis ir 14 straipsnio 1–4 dalys.

6.

1995 m. gruodžio 20 d.Lag om insättningsgaranti (Indėlių garantijų įstatymas) ( 5 ) 13 straipsnyje nustatyta, kad garantijų institucija kiekvienais metais priima sprendimą dėl mokėtinų įnašų dydžio ir kad jie turi būti sumokėti per mėnesį nuo šio sprendimo priėmimo dienos.

7.

Pagal šio įstatymo 14 straipsnį tuo atveju, jei perleidžiama visa kredito įstaiga ar jos dalis ir ji priskiriama kitai IGS, per dvylika mėnesių iki perleidimo jos sumokėti įnašai pervedami į kitą IGS.

8.

Europos finansinių paslaugų grupė, kurios buveinė – Švedijoje (Nordea Bank AB), pervedanti įnašus, mokėtinus Švedijos IGS, įskaitant už savo filialus, įsteigtus kitose valstybėse narėse, 2017 m. ir 2018 m. buvo restruktūrizuota.

9.

2017 m. spalio 1 d. trys šios grupės filialai ( 6 ), esantys atitinkamai Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, buvo perleisti kitam bankui. Šių valstybių narių indėlių garantijų institucijos atitinkamai pateikė prašymus Švedijos indėlių garantijų institucijai pervesti už kiekvieną perleistą filialą sumokėtus įnašus. Ši institucija 2017 m. spalio 3 d. sprendimu atsisakė tenkinti šiuos prašymus, motyvuodama tuo, kad per dvylika mėnesių iki 2017 m. spalio 1 d. nebuvo sumokėta jokių įnašų.

10.

2018 m. spalio 1 d.Nordea Bank, perleidęs minėtus filialus, savo buveinę iš Švedijos perkėlė į Suomiją. Suomijos indėlių garantijų institucijos prašymu Švedijos indėlių garantijų institucija 2018 m. spalio 4 d. ir lapkričio 13 d. pervedė šios finansinių paslaugų grupės įnašus, sumokėtus per dvylika mėnesių iki 2018 m. spalio 1 d.

11.

Švedijoje įnašai IGS mokami už laikotarpį nuo sausio iki gruodžio mėn., per mėnesį nuo garantijų institucijos sprendimo, kuriuo nustatomas įnašų dydis ( 7 ). Taigi dėl 2016 m. ši institucija priėmė metinį sprendimą 2016 m. rugsėjo 2 d., o Nordea Bank sumokėjo įnašus 2016 m. rugsėjo 30 d. ( 8 ). Dėl 2017 m. ši institucija priėmė sprendimą 2017 m. rugsėjo 14 d., o įnašai buvo sumokėti 2017 m. spalio 13 d. ( 9 ). Dėl 2018 m. minėta institucija priėmė metinį sprendimą 2018 m. rugsėjo 27 d., o Nordea Bank sumokėjo įnašus 2018 m. rugsėjo 28 d. ( 10 ).

12.

Latvijos Respublika ir Lietuvos Respublika sprendimo, kuriuo atsisakyta pervesti įnašus Švedijos IGS, Švedijos teismuose neginčijo.

13.

Estijos Respublika, priešingai, dėl sprendimo dėl atsisakymo pateikė skundą, jį Kammarrätten i Stockholm (Stokholmo apeliacinis administracinis teismas, Švedija) 2018 m. gegužės 15 d. sprendimu atmetė, motyvuodamas tuo, kad Sąjungos teisė tinkamai perkelta į Švedijos teisę. 2018 m. lapkričio 7 d.Högsta förvaltningsdomstolen (Vyriausiasis administracinis teismas, Švedija) neleido jai apskųsti šio patvirtinamojo sprendimo ir atmetė jos prašymą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, laikydamasis nuomonės, kad ginčas nesusijęs su Sąjungos teisės aiškinimu, dėl kurio Teisingumo Teismas turi priimti prejudicinį sprendimą.

14.

Atsakydama į jai Latvijos indėlių garantijų institucijos skirtą 2019 m. kovo 27 d. raštą Komisija 2020 m. spalio 10 d. raštu pripažino, kad neišsamioje Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalies formuluotėje iš esmės nenumatyta konkrečių įsikišimo scenarijų tais atvejais, kai nacionalinė indėlių garantijų institucija priima sprendimus, pavyzdžiui, pratęsti įnašų mokėjimo terminą, taip palikdama galimybę įvairiems aiškinimams.

15.

Estijos, Latvijos ir Lietuvos indėlių garantijų institucijos pradėjo tarpininkavimo procedūrą su Švedijos indėlių garantijos institucija, padedant Europos bankininkystės institucijai (EBI), kuri, nepasiekus susitarimo, 2019 m. užbaigė bylą.

16.

Pagal SESV 259 straipsnio antrą ir trečią pastraipas Latvijos Respublika 2021 m. gegužės 10 d. paprašė Komisijos pateikti pagrįstą nuomonę (toliau – pirminis skundas). Paprašiusi Švedijos Karalystės pateikti pastabas ir išklausiusi šalis Komisija 2021 m. liepos 30 d. pateikė pagrįstą nuomonę, joje nurodė mananti, kad atsisakiusi pervesti Latvijos IGS įnašus, Nordea Bank sumokėtus už Latvijos filialą per dvylika mėnesių iki perleidimo, Švedijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų, jai tenkančių pagal Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalį, siejamą su šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalimi. Vis dėlto Komisija buvo tos nuomonės, jog tai, kad Švedijos Karalystė tariamai pažeidė ESS 4 straipsnio 3 dalyje nustatytą lojalaus bendradarbiavimo principą, nėra įrodyta.

17.

2021 m. gruodžio 30 d. Latvijos Respublika Teisingumo Teisme Švedijos Karalystei pareiškė ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo; jame Teisingumo Teismo prašo:

18.

2022 m. gegužės 19, 25 ir 30 d. sprendimais atitinkamai Estijos Respublikai, Lietuvos Respublikai ir Komisijai buvo leista įstoti bylą palaikyti Latvijos Respublikos reikalavimų.

19.

Lietuvos Respublika palaiko visus ieškinyje pateiktus reikalavimus, Estijos Respublika – tik pirmąjį ir trečiąjį, o Komisija – tik pirmąjį.

20.

Švedijos Karalystė Teisingumo Teismo prašo:

21.

Pirmiausia Švedijos Karalystei kyla klausimas, ar galima abejoti dėl jos pateikiamo Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalies aiškinimo, kalbant apie ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kai, pirma, Latvijos Respublika turėjo galimybę ginčyti Švedijos indėlių garantijų institucijos priimtą sprendimą Švedijos nacionaliniuose teismuose ir, antra, ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra nepriimtinas, jei apsiriboja prašymu išaiškinti Sąjungos teisę. Be to, Švedijos Respublika priduria, kad tai minimalaus suderinimo nuostata.

22.

Dėl pirmojo priekaišto, grindžiamo Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalies pažeidimu, Švedijos Karalystė mano, kad bylos nagrinėjimo teisme stadijoje Latvijos Respublika pakeitė ieškinio dalyko ribas, nebesiremdama šios direktyvos 10 straipsniu, kuris buvo nurodytas 2021 m. liepos 1 d. vykstant Komisijos surengtam šių dviejų valstybių narių klausymui.

23.

Švedijos Karalystė teigia, kad antrąjį priekaištą, grindžiamą ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu, reikia atmesti, nes vykstant administracinei procedūrai Latvijos Respublika rėmėsi vienodo požiūrio principo pažeidimu atsižvelgiant į tai, kokio požiūrio buvo laikomasi dėl Suomijos Respublikos, kurios IGS situacija buvo tokia pati kaip ir Latvijos IGS.

24.

Dėl Latvijos Respublikos reikalavimo, susijusio su Švedijos IGS įnašų pervedimu Latvijos IGS, Švedijos Karalystė teigia, kad ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo dalykas negali būti kompensacijos sumokėjimas.

25.

Latvijos Respublika atsako, pirma, kad Direktyvą 2014/49 (net ir minimalios suderinimo nuostatos atveju) reikia aiškinti taip, kad būtų iš tikrųjų pasiektas jos tikslas didinti ir garantuoti bankų sistemos stabilumą bei indėlininkų apsaugą, ir, antra, kad ieškiniui dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 259 straipsnį nėra nustatyta sąlyga, kad turi būti išnaudotos visos nacionalinės teisių gynimo priemonės.

26.

Dėl pirmojo reikalavimo pripažinti, kad neįvykdyti įsipareigojimai, Latvijos Respublika neigia, jog pakeitė ieškinio dalyko ribas, kurios nebuvo nei išplėstos, nei pakeistos, palyginti su pirminiu skundu, grindžiamu Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalimi, laikydamasi nuomonės, kad pagal analogiją turi būti taikoma jurisprudencija, susijusi su Komisijos ieškiniais dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pagal kurią neturi visiškai sutapti pagrįstoje nuomonėje išdėstyti priekaištai ir ieškinyje pateikti reikalavimai, jei pagrįstoje nuomonėje apibrėžtas ginčo dalykas nebuvo išplėstas arba pakeistas.

27.

Dėl savo trečiojo reikalavimo Latvijos Respublika teigia, kad įsipareigojimų neįvykdymas, dėl kurio priekaištaujama Švedijos Karalystei, turi būti ne tik nustatytas, bet ir nutrauktas, ir kad šis nutraukimas gali įvykti tik pervedus Latvijos IGS įnašus, kuriuos atsisakyta pervesti, o tai nėra kompensacija.

28.

Latvijos Respublika neginčija Švedijos Karalystės atlikto perkėlimo tikrumo. Ji mano, kad Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalis neturi būti aiškinama formaliai ir pažodžiui, kaip daro Švedijos Karalystė, bet turi būti siejama su šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalimi. Jos nuomone, įsipareigojimų neįvykdymas yra įnašų, gautų Latvijos filialui vykdant veiklą, nepervedimas.

29.

Iš tikrųjų, jos nuomone, šio 14 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodyta, kad, „jei kredito įstaiga nebedalyvauja IGS ir prisijungia prie kitos IGS, įnašai, sumokėti per 12 mėnesių iki dalyvavimo pabaigos <…>, perkeliami į kitą IGS“, turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos kontekstą ir siekiamus tikslus. Ji priduria, kad šios direktyvos 3 konstatuojamoji dalis šiuo aspektu aiški, nes joje nurodyta, kad „ir įsisteigimo laisvės, ir laisvės teikti finansines paslaugas atžvilgiu ši direktyva yra esminė priemonė siekiant sukurti vidaus rinką kredito įstaigų srityje; ja kartu didinamas bankų sistemos stabilumas ir indėlininkų apsauga“. Iš to ji daro išvadą, kad IGS pakeitimo atveju priimančiosios valstybės narės IGS turi gauti įnašus, kurie buvo apskaičiuoti ir kuriuos pagal perleistą veiklą prašoma pervesti, už dvylikos mėnesių laikotarpį, neatsižvelgiant į tai, kada jie faktiškai buvo sumokėti. Ji patikslina, kad pagal Švedijos Karalystės pateikiamą formalų šio straipsnio aiškinimą Direktyva 2014/49 netenka veiksmingumo, juo labiau dėl to, kad ši valstybė narė nustato ilgesnį nei vienų metų įnašų mokėjimo terminą.

30.

Latvijos Respublika priduria, kad pagal Direktyvoje 2014/49 nustatytos sistemos logiką įnašai, susiję su dvylika mėnesių iki veiklos perleidimo, pervedami priimančiosios valstybės narės IGS, nes pastaroji nuo perleidimo dienos tampa atsakinga už garantijos su šia veikla susijusiems indėlininkams pervedimą. Ji pažymi, kad panaši sistema įgyvendinama, kai filialo indėlininkams reikia sumokėti kompensacijas: jas sumoka priimančiosios valstybės narės IGS, vadovaudamasi buveinės valstybės narės IGS, kuri prieš sumokant indėlininkams turi skirti reikiamą finansavimą ir kompensuoti priimančiosios valstybės narės IGS patirtas išlaidas, nurodymais.

31.

Komisija pritaria Latvijos Respublikos argumentams, patikslindama, kad Direktyvos 2014/49 10 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, jog įnašai turi būti mokami bent kas metus, reikia sieti su šios direktyvos 14 straipsnio 3 dalimi, nes šios dvi nuostatos yra labai glaudžiai susijusios, siekiant užtikrinti, kad būtų pasiekti šios direktyvos tikslai, be kita ko, jos 37 konstatuojamojoje dalyje minimas kredito įstaigų solidarumas įsipareigojimų nebevykdymo atveju ( 12 ). Jos teigimu, įnašai buvo laikomi indėlių garantijos atitikmeniu tam tikram laikotarpiui, todėl jie turi būti pervesti, kai garantijos našta perkeliama kitai IGS.

32.

Estijos Respublika ir Lietuvos Respublika daro tokią pačią išvadą kaip ir Latvijos Respublika, nes perleidus jų teritorijose esančius filialus Švedijos IGS dėl tokių pačių priežasčių atsisakė jų nacionalinėms IGS pervesti įnašus, gautus vykdant veiklą šiems filialams.

33.

Švedijos Karalystė, priešingai, teigia, kad teleologinis aiškinimas negali būti taikomas siekiant panaikinti Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalyje esančią spragą, kai nėra numatytas išsamus sprendimas dėl lėšų pervedimo iš vienos sistemos į kitą. Šis straipsnis turėtų būti performuluotas, kad būtų atsižvelgta į nenumatytus atvejus, kaip siūlo EBI ir European Forum of Deposit Insurers ( 13 ). Švedijos Karalystė taip pat ginčija, be kita ko, dėl kredito įstaigos garantuojamų indėlių sumos ir minimalaus įnašų dydžio neproporcingumo, reikšmę, kurią Komisija teikia šio straipsnio pažodinio aiškinimo pasekmėms, nurodydama rimtus padarinius baigiant kurti vidaus rinką ir neigiamą poveikį pasitikėjimui IGS bei valstybių narių bendradarbiavimui. Be to, ji mano, kad ryšio tarp veiklos, taigi ir rizikos kitai valstybei narei, perleidimo, taip pat įnašų perleidimo klausimas nėra aiškiai išspręstas.

34.

Švedijos Karalystės manymu, Direktyvos 2014/49 10 straipsnio formuluotė yra įprasta Sąjungos teisėje ir pagal ją nenustatyta nei konkreti mokėjimo data, nei tai, kad bent kasmet mokamas įnašas turi būti susijęs su konkrečiu įnašų mokėjimo laikotarpiu (be kita ko, ginčo dėl įnašų sumos atveju).

35.

Švedijos Karalystė atkreipia dėmesį į argumentų nenuoseklumą, nes, jei mokėjimas turi būti atliktas atsižvelgiant į įnašų mokėjimo laikotarpį (nepažodinis Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalies aiškinimas), mokėjimo bent kasmet data nebeturi reikšmės.

36.

Latvijos Respublika teigia, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš lojalaus bendradarbiavimo principo, įtvirtinto ESS 4 straipsnio 3 dalyje, valstybėms narėms kyla pareiga, pirma, imtis visų tinkamų priemonių užtikrinti Sąjungos teisės taikymo sritį ir veiksmingumą bei panaikinti neteisėtas šios teisės pažeidimo pasekmes ir, antra, tarpusavio pagarbą ir pagalbą vykdant pagal Sutartis tenkančias užduotis. Tuo remdamasi ji daro išvadą, kad Švedijos IGS atsisakymas pervesti Latvijos IGS įnašus, kuriuos ji gavo iš Latvijos filialo, prieštarauja lojalaus bendradarbiavimo principui ir lygybės principui, nes, esant panašiai teisinei situacijai, Švedijos IGS sutiko pervesti įnašus Suomijos IGS.

37.

Švedijos Karalystė, priešingai, ginčija tai, kad pažodžiui aiškinant Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalį gali būti pažeistas lojalaus bendradarbiavimo principas. Ji priduria, kad dauguma įnašų pervedimo atvejų buveinės valstybės narės IGS atsižvelgė būtent į faktinio mokėjimo datą. Be to, ji nurodo, kad laikėsi kitokio požiūrio į Suomijos IGS prašymą, nes įnašai buvo sumokėti per dvylika mėnesių iki buveinės perkėlimo.

38.

Pirma, kalbant apie ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo dalyką pažymėtina, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija yra aiški dviem aspektais.

39.

Pirma, Teisingumo Teismas primena, jog procedūra pagal SESV 259 straipsnį siekiama, kad būtų konstatuoti ir nutraukti valstybės narės veiksmai, kuriais pažeidžiama Sąjungos teisė ( 14 ). Tai reiškia, kad pagal šį straipsnį pareikštas ieškinys, susijęs su būsimu ir galimu įsipareigojimų neįvykdymu arba tik su prašymu išaiškinti Sąjungos teisę, nepriimtinas ( 15 ).

40.

Taigi, priešingai, nei teigia Švedijos Karalystė, Latvijos Respublikos ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo, susijęs su pirmosios valstybės narės veiksmais dėl Švedijos IGS įnašų pervedimu Latvijos IGS, yra priimtinas, nes juo siekiama, kad būtų pripažintas padarytas pažeidimas, ir tik dėl šios priežasties antroji valstybė narė prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Direktyvą 2014/49 dėl to, kaip turi būti pervedami įnašai perleidžiant veiklą, susijusią su indėliais abiejose valstybėse narėse. Be to, tokį šios direktyvos aiškinimą bent iš dalies perėmė Komisija 2021 m. liepos 30 d. pagrįstoje nuomonėje. Taip pat neginčijama, kad Švedijos Karalystė perkėlė šios direktyvos 14 straipsnio 3 dalį. Vadinasi, Latvijos Respublikos ieškinyje pateiktas pirmasis priekaištas, kuriuo Teisingumo Teismo prašoma ne išaiškinti direktyvą, o pripažinti direktyvos nuostatos, kaip ją aiškina ši valstybė narė ir Komisija, pažeidimą, mano manymu, yra priimtinas.

41.

Antra, Teisingumo Teismas primena, kad ieškinyje dėl įsipareigojimų neįvykdymo Teisingumo Teismo galima prašyti tik konstatuoti įsipareigojimų neįvykdymą, siekiant, kad jis būtų nutrauktas, ir, be kita ko, nurodyti valstybei narei imtis konkrečių veiksmų, kad ji laikytųsi Sąjungos teisės ( 16 ).

42.

Vis dėlto Latvijos Respublika neapsiriboja reikalavimu pripažinti tariamą įsipareigojimų neįvykdymą, ji taip pat prašo Teisingumo Teismo nurodyti Švedijos Karalystei pervesti Latvijos IGS įnašus, kuriuos Nordea Bank Latvijos filialas, vykdydamas veiklą, sumokėjo Švedijos IGS, tuo atveju, jei Teisingumo Teismas Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalį aiškintų siaurai. Vadinasi, Latvijos Respublikos reikalavimus, susijusius su įnašų pervedimu iš Švedijos IGS Latvijos IGS, reikia pripažinti nepriimtinais.

43.

Antra, kalbant apie ginčo dalyko apimties pakeitimą nuo bylos ikiteisminio etapo iki teisminio etapo, pažymėtina, kad, esant nedideliam tarpvalstybinių ieškinių dėl įsipareigojimų neįvykdymo skaičiui ( 17 ), Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su Komisijos pagal SESV 258 straipsnį pareikštais ieškiniais dėl įsipareigojimų neįvykdymo, taikymo pagal analogiją klausimo niekada nekilo. Ši byla leis Teisingumo Teismui paaiškinti padėtį.

44.

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, kalbant apie ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, ikiteisminės procedūros tikslas – suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę, viena vertus, laikytis įsipareigojimų, kylančių iš Sąjungos teisės, ir, kita vertus, veiksmingai pateikti savo gynybos priemones, atsakant į Komisijos priekaištus. Tai reiškia, kad pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dalykas apibrėžiamas šioje nuostatoje numatytoje ikiteisminėje procedūroje, todėl negali būti išplėstas per teismo procesą ( 18 ).

45.

Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Komisijos pagrįsta nuomonė ir ieškinys turi būti grindžiami tokiais pačiais motyvais ir pagrindais, nes jis negali nagrinėti priekaišto, kuris nebuvo nurodytas pagrįstoje nuomonėje, kur turi būti pateikta nuosekli ir išsami priežasčių, dėl kurių Komisija susidarė nuomonę, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimo pagal Sutartį, santrauka ( 19 ). Vis dėlto pagal šį reikalavimą bet kuriuo atveju neturi visiškai sutapti pagrįstoje nuomonėje išdėstyti priekaištai ir ieškinyje pateikti reikalavimai, jei ginčo dalykas, apibrėžtas pagrįstoje nuomonėje, nebuvo išplėstas arba pakeistas ( 20 ).

46.

Vis dėlto SESV 259 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta, kad, jei Komisija per tris mėnesius nuo tos dienos, kai į ją kreipėsi valstybė narė, nepareiškia savo nuomonės, tai valstybei narei neužkerta kelio kreiptis į Teisingumo Teismą. Tokiu atveju pagrįsta nuomone negali būti remiamasi ginčui apriboti.

47.

Mano manymu, kadangi iš SESV 259 straipsnio antros pastraipos matyti, jog ikiteisminė tarpvalstybinio ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo stadija yra privaloma, pirmoji argumentų dalis ( 21 ) galėtų visiškai būti perkelta šiai procedūrai. O siekiant apibrėžti ginčo dalyką reikėtų iš esmės atsižvelgti į valstybės narės prašymą ir į pagrįstą nuomonę, jeigu ji buvo pateikta.

48.

Taigi dėl pirmojo nurodyto įsipareigojimo neįvykdymo, priešingai, nei teigia Švedijos Karalystė, tik remiantis teleologiniu Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalies aiškinimu, dėl šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies buvo pradėti ginčai ikiteisminio tyrimo stadijoje Latvijos Respublikos iniciatyva, kaip matyti iš Komisijos pagrįstos nuomonės. Be to, pastaroji nuostata neminima nei pirminio skundo reikalavimuose, nei Latvijos Respublikos ieškinio reikalavimų dalyje. Taip pat pažymėtina, kad nuoroda į minėtą 10 straipsnį ir ieškinyje, ir pirminiame skunde buvo daroma panašiai, neteigiant, kad šis straipsnis buvo pažeistas. Taigi pirmąjį nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą reikia atmesti.

49.

Dėl antrojo įsipareigojimo neįvykdymo, susijusio su lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu, priešingai nei iš pagrįstoje nuomonėje pateikiamos Latvijos Respublikos reikalavimų santraukos, iš pirminio Latvijos Respublikos skundo matyti, kad siekiant pagrįsti šį priekaištą buvo nurodytas tiek tariamai klaidingas Švedijos Karalystės pateikiamas Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalies aiškinimas, neatsižvelgiant į šios direktyvos tikslus, tiek skirtingas požiūris į Latvijos IGS ir Suomijos IGS. Taigi Švedijos Karalystė galėjo pateikti savo argumentus šiais dviem klausimais, o ginčo dalyko apimtis teismo proceso stadijoje nebuvo nei pakeista, nei išplėsta. Šį antrąjį nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą taip pat reikia atmesti.

50.

Dėl nacionalinių teisių gynimo priemonių neišnaudojimo šalys, įskaitant Švedijos Karalystę, pateikusią atitinkamą pastabą triplike, sutinka, kad SESV 259 straipsnyje tokia sąlyga nenustatyta. Šis trečiasis nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas turi būti atmestas.

51.

Neginčijama, kad Švedijos Karalystė į savo nacionalinės teisės aktus pažodžiui perkėlė Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalį, Indėlių garantijų įstatymo 14 straipsnyje nustatydama, kad, jei kredito įstaiga perleidžiama, taigi priskiriama kitai IGS, įnašai, sumokėti per dvylika mėnesių iki perleidimo, pervedami šiai kitai IGS. Švedijos Karalystė taikė šią taisyklę atsižvelgdama į įnašų sumokėjimo datą, kaip nurodyta Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalyje, todėl nebuvo pervesti įnašai Estijos, Latvijos ir Lietuvos IGS, nes jie buvo sumokėti prieš dvylikos mėnesių laikotarpį iki perleidimo arba po šio laikotarpio, ir buvo du kartus pervesti įnašai Suomijos IGS.

52.

Latvijos Respublika, palaikoma Komisijos, taip pat Estijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos, iš esmės teigia, kad Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti ne pažodžiui, o vien teleologiškai, atsižvelgiant, pirma, į šios nuostatos sąsają su šios direktyvos 10 straipsniu, ir, antra, į šia direktyva siekiamus tikslus, primintus jos 3 ir 37 konstatuojamosiose dalyse, – baigti kurti vidaus rinką didinant bankų sistemos stabilumą ir indėlininkų apsaugą, kartu užtikrinant visų atitinkamoje finansų rinkoje veikiančių kredito įstaigų solidarumą. Latvijos Respublika, taip pat Estijos Respublika, Lietuvos Respublika ir Komisija iš to daro išvadą, kad perleidus kredito įstaigą įnašų pervedimas turi atitikti atsakomybės perkėlimą kitai IGS.

53.

Pirma, Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalį siejant su šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, galima manyti, kad arba šis įnašo mokėjimas IGS turi būti atliekamas kiekvienais metais nustatytą dieną, arba šis mokėjimas turi būti susijęs su įnašu, mokėtinu už praėjusius dvylika mėnesių.

54.

Tam, kad būtų galima įnašus mokėti nustatytą dieną, reikia turėti galimybę atlikti pervedimus kiekvieną dieną, o tai nebūtinai įmanoma.

55.

Jei būtų laikomasi nuomonės, kad, remiantis Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalies siejimu su šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, įnašas, kuris turi būti pervestas – tai įnašas už dvylika mėnesių iki kredito įstaigos perleidimo, tai būtų nelogiškas samprotavimas, nes, kaip pažymi Švedijos Karalystė, jei mokėtina suma atitinka tam tikrą laikotarpį (dvylika ankstesnių mėnesių), nebereikia nurodyti, kaip padaryta šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, kad įnašai mokami kas metus.

56.

Be to, minėto 10 straipsnio 1 dalies antros pastraipos formuluotė iš esmės panaši į vartojamą dėl įnašų į bankų pertvarkymo finansavimo struktūras ( 22 ) arba į Bendrą pertvarkymo fondą ( 23 ); joje numatytas įnašų surinkimas „bent kas metus“, o tai suteikia valstybėms narėms veiksmų laisvę organizuoti šį surinkimą. Vis dėlto bankų pertvarkymo srityje nenumatytas įnašų pervedimas pasikeitus finansavimo struktūrai.

57.

Vis dėlto nemanau, kad Indėlių garantijų įstatymo 13 straipsnyje nurodytas vieno mėnesio terminas, per kurį turi būti sumokėtas reikiamas įnašas, prieštarauja Direktyvos 2014/49 10 straipsnio 1 dalies antrai pastraipai, kurioje nustatyta tik pareiga bent kartą per metus sumokėti įnašą IGS. Be to, šios direktyvos 14 straipsnio 3 dalyje kalbama tik apie mokėjimus, atliktus „per 12 mėnesių iki dalyvavimo [sistemoje] pabaigos“.

58.

Tiesa, atsižvelgdama į tai, kas, atrodo, buvo netinkamai suformuluota pirminėje Direktyvos 2014/49 redakcijoje, Komisija turėjo galimybę patikslinti šios direktyvos 14 straipsnio 3 dalies formuluotę savo pasiūlyme dėl šios direktyvos dalinio pakeitimo, pateiktame 2023 m. balandžio 18 d., nurodydama, kad, jei kredito įstaiga arba jos veiklos dalis perleidžiama kitos valstybės narės IGS, buveinės valstybės IGS perveda priimančiosios valstybės narės IGS įnašus, mokėtinus už dvylika mėnesių iki IGS pakeitimo ( 24 ).

59.

Antra, Direktyvos 2014/49 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad IGS turimi finansiniai ištekliai turi pasiekti bent 0,8 % jos narių apdraustųjų indėlių sumos tikslinį lygį. Vis dėlto, nors, priešingai, nei teigia Švedijos Karalystė, yra ryšys tarp įnašo IGS dydžio ir apdraustųjų indėlių sumos dydžio įnašo nustatymo metu ( 25 ), reikia konstatuoti, kad tas ryšys nebeturi reikšmės, kai (ir jei) šis tikslinis lygis pasiekiamas.

60.

Iš tikrųjų šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad „tais atvejais, kai [IGS] finansavimo galimybės nesiekia [minėto] tikslinio lygio, įnašų mokėjimas atnaujinamas bent iki tol, kol vėl bus pasiektas tikslinis lygis“.

61.

Vadinasi, į IGS įtraukus naują kredito įstaigą automatiškai padidės bendra apdraustųjų indėlių suma ir veikiausiai bus reikalaujama mokėti įnašus šiai IGS. Jei ši kredito įstaiga yra iš kitos valstybės narės IGS, ją įtraukus prireikus turėtų būti pervedamas įnašas, kurį ji sumokėjo buveinės valstybės narės IGS per dvylika mėnesių iki jos įtraukimo ir neturėtų būtų reikalaujama mokėti naują įnašą, jei pervesto įnašo suma padengia naujų apdraustųjų indėlių dalį.

62.

Vis dėlto į valstybės narės IGS įtraukus kredito įstaigą iš trečiosios šalies įnašai nebus pervedami ir atsakomybė už tikslinio lygio sumos padidinimą, taip pat galimą įnašų atsiėmimą arba padidinimą teks visoms kredito įstaigoms, priklausančioms šiai IGS.

63.

Taip pat kredito įstaigą perkėlus iš valstybės narės IGS, kurioje tikslinis lygis buvo pasiektas ir kuriai ši įstaiga per pastaruosius dvylika mėnesių nemokėjo įnašų, ne tik nebus pervedami įnašai priimančiosios valstybės narės IGS, bet ir, kaip minėta pirmesniame šios išvados punkte, dėl padidėjusios apdraustųjų indėlių sumos, taigi ir padidėjusio tikslinio lygio, gali net padidėti įnašai priimančiosios valstybės IGS.

64.

Vadinasi, yra daug atvejų, kai, kredito įstaigą įtraukus į IGS, įnašai šios IGS naudai nebus pervedami. Taigi sunku remtis argumentu dėl kredito įstaigos perleidimo pasekmių, kiek tai susiję su atsakomybe už įnašų pervedimą.

65.

Trečia, dėl Direktyvos 2014/49 tikslų, primintų jos 3 ir 37 konstatuojamosiose dalyse, manau, kad jie nepagrindžia vien teleologinio šios direktyvos 14 straipsnio 3 dalies aiškinimo.

66.

Iš tikrųjų nuo to momento, kai, kaip minėta, nebėra glaudaus ryšio tarp atsakomybės perkėlimo ir įnašų pervedimo, taip pat reikia daryti išvadą, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė šį neatitikimą, kartu siekdamas bankų sistemos stabilumo ir indėlininkų apsaugos bei užtikrindamas kredito įstaigų tarpusavio solidarumą.

67.

Bet kuriuo atveju bankų sistemos stabilumas užtikrinamas visų pirma per indėlių garantiją, kuria siekiama išvengti masinio į banko įstaigas įneštų sumų išėmimo. Taip pat indėlininkai apsaugomi nustačius, kad, indėliams tapus negrąžinamiems, kiekvieno indėlininko indėliams kiekvienoje banko įstaigoje taikoma draudimo suma būtų lygi 100000 EUR ( 26 ). Be to, visų kredito įstaigų solidarumas, minimas Direktyvos 2014/49 37 konstatuojamojoje dalyje, yra susijęs su visomis atitinkamoje finansų rinkoje veikiančiomis kredito įstaigomis, o ne su visomis Sąjungos kredito įstaigomis, taigi nėra nenuoseklu, kad galima naujos kredito įstaigos, įtraukiamos į IGS nesant pervestų įnašų, atsakomybė perkeliama kitoms šiai IGS priklausančioms kredito įstaigoms.

68.

Taigi sunku pripažinti, jog numačiusi, kad tik per dvylika mėnesių iki kredito įstaigos perleidimo sumokėti įnašai IGS bus pervedami priimančiosios valstybės narės IGS, Švedijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalį, net jei ši nuostata taikoma kartu su šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies antra pastraipa.

69.

Dėl vieno mėnesio nuo indėlių garantijų institucijos sprendimo priėmimo termino įnašui sumokėti pažymėtina, kad pagal jurisprudenciją pripažįstama, jog pakankamai pastovi ir bendra praktika, neatitinkanti tinkamo direktyvos perkėlimo, gali būti ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo dalykas ( 27 ).

70.

Nagrinėjamu atveju, nors tokio termino nustatymas, atrodo, neprieštarauja Direktyvai 2014/49, reikia išnagrinėti klausimą, ar Švedijos IGS taiko bendrą ir pastovią praktiką, neatitinkančią šios direktyvos arba įstatymo, kuriuo ji perkelta, ir pažeidžiančią šios direktyvos 14 straipsnio 3 dalyje nustatytą įmokų pervedimo principą.

71.

Iš tikrųjų dėl įnašo už 2016 m. sprendimas buvo priimtas 2016 m. rugsėjo 2 d., o įnašas sumokėtas 2016 m. rugsėjo 30 d., taigi per vieno mėnesio terminą. Dėl įnašo už 2017 m. sprendimas buvo priimtas 2017 m. rugsėjo 14 d., o įnašas sumokėtas 2017 m. spalio 13 d. Galiausiai dėl įnašo už 2018 m. sprendimas buvo priimtas 2018 m. rugsėjo 27 d., o įnašas sumokėtas rytojaus dieną.

72.

Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad, „jei kredito įstaiga ketina pereiti iš vienos IGS į kitą pagal šią direktyvą, ji apie tokį ketinimą praneša ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius“.

73.

Taigi ne vėliau kaip 2017 m. balandžio 1 d.Nordea Bank turėjo pranešti Švedijos IGS apie savo ketinimą 2017 m. spalio 1 d. perleisti savo filialus. Taip pat ne vėliau kaip 2018 m. balandžio 1 d.Nordea Bank turėjo pranešti šiai IGS apie savo ketinimą perkelti savo buveinę į Suomiją.

74.

Nors gali atrodyti keista, kad Švedijos indėlių garantijų institucija kiekvienais metais iš trejų nurodytų metų keitė savo sprendimo, kuriuo nustatoma įnašų IGS suma, datą, to nepakanka, kad būtų įrodyta bendra, pastovi ir apgalvota praktika, kuria siekiama užkirsti kelią įnašų pervedimui kitai IGS.

75.

Iš tikrųjų, jei numatydama savo filialų perleidimą 2017 m. spalio 1 d.Nordea Bank žinojo, kad įnašas už 2016 m. nebus pervestas, nes buvo sumokėtas 2016 m. rugsėjo 30 d., ši kredito įstaiga 2017 m. spalio 13 d., t. y. po 2017 m. rugsėjo 30 d., sumokėjusi įnašą už 2017 m., negalėjo nežinoti, kad tas įnašas nebus pervestas perleistų filialų priimančiųjų valstybių narių IGS. Be to, numačiusi, kad jos buveinė bus perkelta 2018 m. spalio 1 d., ir įnašą už 2018 m. sumokėjusi kitą dieną po sprendimo dėl įnašo dydžio nustatymo priėmimo, t. y. 2018 m. rugsėjo 28 d., Nordea Bank žinojo, kad jos įnašai už 2017 m. ir 2018 m. bus pervesti Suomijos IGS.

76.

Taigi ne tik neįrodyta, kad Švedijos IGS taiko bendrą ir pastovią praktiką, nes trejų metų laikotarpio nepakanka tokiai praktikai nustatyti, vadinasi, nebuvo automatiškai atsisakyta pervesti įnašus; kartu tai, kad nebuvo pervesti įnašai, lėmė Nordea Bank pasirinkimas, susijęs su jų sumokėjimo Švedijos IGS data.

77.

Apibendrindamas nemanau, kad Švedijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų, kylančių iš Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalies, siejamos su šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, todėl pirmąjį priekaištą reikia atmesti.

78.

Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, nors „iš ESS sutarties 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto lojalaus bendradarbiavimo principo matyti, kad valstybės narės turi imtis visų priemonių, galinčių užtikrinti Sąjungos teisės galiojimą ir veiksmingumą“ ( 28 ), „bendrosios lojalaus bendradarbiavimo pareigos, kylančios iš ESS 4 straipsnio 3 dalies, pažeidimas gali būti konstatuotas tik jeigu jis susijęs su elgesiu, kuris skiriasi nuo elgesio, sudarančio konkrečių įsipareigojimų pažeidimą, dėl kurio priekaištaujama valstybei narei“ ( 29 ).

79.

Taigi reikia išnagrinėti abu pagrindus, kuriais grindžiamas Latvijos Respublikos prašymas.

80.

Pirma, dėl Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalies klaidingo aiškinimo, neatsižvelgiant į šios direktyvos tikslus, pažymėtina, kad šis tariamas įsipareigojimų neįvykdymas faktiškai susijęs su tuo pačiu elgesiu, kuriuo grindžiamas pirmasis priekaištas, nes šis atsisakymas tiesiogiai susijęs su šio 14 straipsnio 3 dalies aiškinimu. Kaip nurodė generalinė advokatė T. Ćapeta, tai, kad valstybė narė Sąjungos teisę supranta kitaip nei Komisija, savaime nereiškia, kad ta valstybė narė pažeidžia lojalaus bendradarbiavimo principą ( 30 ). Tas pats taikytina ir tuo atveju, jei viena valstybė narė Sąjungos teisę supranta kitaip nei kita valstybė narė. Taigi šiuo pagrindu grindžiamas priekaištas yra nepagrįstas.

81.

Antra, dėl skirtingo požiūrio į Estijos, Latvijos ir Lietuvos IGS prašymus, palyginti su požiūriu į Suomijos IGS prašymą, pakanka pažymėti, kad šis teiginys taip pat grindžiamas prieštaringu Direktyvos 2014/49 14 straipsnio 3 dalies aiškinimu.

82.

Bet kuriuo atveju skirtingas požiūris gali būti konstatuotas tik jei vienodos situacijos vertinamos skirtingai arba skirtingos situacijos vertinamos vienodai.

83.

Vis dėlto nagrinėjamu atveju Estijos, Latvijos ir Lietuvos IGS situacijos skiriasi nuo Suomijos IGS situacijos. Iš tikrųjų per dvylika mėnesių nuo IGS pakeitimo, t. y. nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d., Švedijos IGS nebuvo sumokėta jokių įnašų pagal perleistų filialų veiklą, o įnašai šiai IGS buvo sumokėti per dvylika mėnesių iki buveinės perkėlimo į Suomiją ir šie įnašai buvo pervesti Suomijos IGS. Vadinasi, lojalaus bendradarbiavimo pareigos nevykdymas negali būti grindžiamas šiuo pagrindu.

84.

Priekaištą, grindžiamą lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu, reikia atmesti.

85.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: