1.

Šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) Izba Kontroli Nadzwyczajnej i Spraw Publicznych (Išimtinės kontrolės ir viešųjų reikalų kolegija, toliau – Išimtinės kontrolės kolegija), nagrinėdama L. G., Sąd Okręgowy w K. (K. apygardos teismas, Lenkija) teisėjo (toliau – apeliantas), pateiktą apeliacinį skundą dėl Krajowa Rada Sądownictwa (Nacionalinė teismų taryba, Lenkija, toliau – KRS) nutarimo nutraukti procedūrą dėl sutikimo leisti jam toliau eiti teisėjo pareigas sulaukus pensinio amžiaus, nes pareiškimas dėl tokio pageidavimo pateiktas praleidus terminą.

2.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą pirmiausia keliamas keblus klausimas, ar Išimtinės kontrolės kolegija yra „teismas“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš esmės pateiktas dėl teisėjų nepašalinamumo ir nepriklausomumo principo, kylančio iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje įtvirtinto „veiksmingos teisminės gynybos“ principo, išaiškinimo, atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatą, kurioje, viena vertus, nurodyta, kad pareiškimo dėl pageidavimo toliau eiti teisėjo pareigas sulaukus pensinio amžiaus veiksmingumas priklauso nuo KRS sutikimo ir, kita vertus, dėl šio pareiškimo nurodytas absoliutus naikinamasis terminas.

3.

Ši byla susijusi su naujausiomis Lenkijos teismų sistemos reformomis ( 2 ) ir gausia tam skirta Teisingumo Teismo jurisprudencija, suformuota išnagrinėjus pirmiausia Europos Komisijos pareikštus ieškinius dėl įsipareigojimų neįvykdymo ( 3 ) arba Lenkijos teismų pateiktus prašymus priimti prejudicinį sprendimą ( 4 ).

4.

2017 m. gruodžio 8 d.Ustawa o Sądzie Najwyższym (Aukščiausiojo Teismo įstatymas) ( 5 ), kuriuo, be kita ko, įsteigta Išimtinės kontrolės kolegija, 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„[Išimtinės kontrolės kolegijos] jurisdikcijai priklauso specialieji skundai, rinkimų ginčai ir ginčai dėl nacionalinio ar konstitucinio referendumų teisėtumo, rinkimų ir referendumo teisėtumo nustatymas, kitos viešosios teisės bylos, įskaitant bylas dėl konkurencijos apsaugos, energetikos reguliavimo, telekomunikacijų ir geležinkelio transporto, taip pat skundai dėl Przewodniczy Krajowej Rady Radiofonii i Telewizji [(Nacionalinės radijo ir televizijos tarybos pirmininkas, Lenkija)] sprendimų ar skundai dėl pernelyg ilgos proceso bendrosios kompetencijos ir kariniuose teismuose ir [Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas)] trukmės.“

5.

2001 m. liepos 27 d.Ustawa – Prawo o ustroju sądów powszechnych (Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymas) su vėlesniais pakeitimais ( 6 ) 69 straipsnio 1 ir 1b dalyse nurodyta:

„1.   Teisėjai išeina į pensiją, kai jiems sukanka 65 metai, išskyrus atvejus, kai ne vėliau kaip likus 6 mėnesiams ir ne anksčiau kaip likus 12 mėnesių iki to amžiaus pateikia [KRS] pareiškimą dėl pageidavimo toliau eiti teisėjo pareigas ir pagal kandidatams į teisėjo pareigas taikomas taisykles išduotą pažymą, patvirtinančią, kad sveikatos būklė leidžia toliau dirbti teisėjo darbą.

<…>

1b.   [KRS] gali sutikti, kad teisėjas toliau eitų savo pareigas, jei galimybė toliau eiti šias pareigas atitinka teisėtą teisingumo vykdymo interesą arba svarbų visuomenės interesą, atsižvelgdama į racionalų bendrosios kompetencijos teismų darbuotojų naudojimą ir poreikius, kylančius dėl atskirų teismų darbo krūvio. [KRS] nutarimas yra galutinis. Tuo atveju, jei procedūra dėl pareigas toliau einančio teisėjo dar nėra baigta jam sulaukus 1 dalyje nurodyto amžiaus, teisėjas lieka eiti savo pareigas iki šios procedūros pabaigos.

<…>“

6.

2011 m. gegužės 12 d.Ustawa o Krajowej Radzie Sądownictwa (KRS įstatymas) su vėlesniais pakeitimais ( 7 ) 42 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Individualiais atvejais priimti Tarybos nutarimai yra motyvuoti.

2.   Nutarimo motyvai surašomi per mėnesį nuo jo priėmimo.

3.   Apie individualiais atvejais priimtus nutarimus pranešama procedūros dalyviams, nurodant motyvus ir pateikiant informaciją, susijusią su šių nutarimų apskundimo Aukščiausiajame Teisme tvarka.“

7.

KRS įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Procedūros dalyvis gali pateikti skundą [Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas)], remdamasis [KRS] nutarimo neteisėtumu, jei specialiosiose taisyklėse nenumatyta kitaip. <…>“

8.

Apeliantas 2020 m. gruodžio 30 d. raštu KRS išreiškė pageidavimą pagal Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo 69 straipsnį toliau eiti teisėjo pareigas, nurodęs, kad 2021 m. birželio 12 d. jam sukaks 65 metai ( 8 ). 2020 m. gruodžio 31 d. raštu apeliantas KRS pateikė ir prašymą pratęsti jo praleistą pareiškimo pateikimo prieš šešis mėnesius iki tos dienos, kai sukanka pensinis amžius, terminą, nurodytą šioje nuostatoje ( 9 ).

9.

2022 m. vasario 18 d. nutarimu KRS pripažino minėtą pareiškimą nepriimtinu, nes jis buvo pateiktas praleidus minėtoje nuostatoje nurodytą šešių mėnesių iki tos dienos, kai sukanka pensinis amžius, terminą, ir priėmė nutarimą, kad nereikia priimti sprendimo dėl šio pareiškimo, taip nutraukdama procedūrą dėl sutikimo leisti toliau eiti teisėjo pareigas ( 10 ).

10.

Gavus apelianto skundą dėl šio nutarimo ( 11 )Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) Išimtinės kontrolės kolegijai – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – kyla klausimas, ar Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo 69 straipsniu pažeidžiamas teisėjų nepašalinamumo ir nepriklausomumo principas, įtvirtintas ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, nes, viena vertus, pagal šią nuostatą galimybė toliau eiti teisėjo pareigas sulaukus pensinio amžiaus priklauso nuo kitos valdžios institucijos sutikimo, o tai gali turėti įtakos atitinkamo teisėjo priimamų sprendimų turiniui, ir, kita vertus, šioje nuostatoje numatyta, kad pareiškimas dėl tolesnio teisėjo pareigų ėjimo sulaukus pensinio amžiaus yra negaliojantis, jeigu jis pateikiamas praleidus tam nustatytą terminą, neatsižvelgiant į išėjimo į pensiją pasekmes konkrečiomis aplinkybėmis, pirmiausia kiek tai susiję su teisingumo vykdymo interesais ar galimu svarbaus visuomenės intereso buvimu.

11.

Šiomis aplinkybėmis Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) Išimtinės kontrolės kolegija nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

12.

Rašytines pastabas pateikė KRS, Lenkijos, Danijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Komisija. KRS, Lenkijos, Belgijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Komisija per teismo posėdį, įvykusį 2022 m. lapkričio 8 d., pateikė žodines pastabas. Apeliantas, KRS, Belgijos ir Nyderlandų vyriausybės bei Komisija pateikė rašytines pastabas dėl 2022 m. lapkričio 3 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutarties, kuria jis Teisingumo Teismui pateikė papildomas pastabas prie savo prašymo priimti prejudicinį sprendimą, susijusias pirmiausia su jo laikymu „teismu“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį.

13.

Komisija, taip pat Belgijos ir Nyderlandų vyriausybės išreiškė abejonių dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo laikymo „teismu“, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį.

14.

Iš tikrųjų Išimtinės kontrolės kolegijos, įsteigtos Aukščiausiojo Teismo įstatymu, nariai Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) teisėjais KRS siūlymu buvo paskirti 2018 m. rugpjūčio 28 d. Nutarimu Nr. 331/2018 (toliau – Nutarimas Nr. 331/2018) šiomis aplinkybėmis:

15.

Šiomis aplinkybėmis prieš atsakant į prejudicinius klausimus, mano manymu, reikėtų patikrinti, ar Išimtinės kontrolės kolegija, kurią sudaro trys teisėjai, yra „teismas“, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį, taigi, ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į jos pateiktus prejudicinius klausimus.

16.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tam, kad įvertintų, ar atitinkama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija yra „teismas“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį (o tai yra tik su Sąjungos teise susijęs kausimas), Teisingumo Teismas atsižvelgia į aplinkybių visumą, be kita ko, į tai, ar ši institucija yra įsteigta pagal įstatymus, ar ji nuolatinė, ar jos jurisdikcija yra privaloma, ar procesas joje yra grindžiamas rungimosi principu, ar ji taiko teisės aktus ir ar ji yra nepriklausoma ( 15 ). Nagrinėjamu atveju abejojama tik dėl pastarojo aspekto, t. y. dėl Išimtinės kontrolės kolegijos nepriklausomumo, nes manoma, kad prima facie akivaizdu – ir bet kuriuo atveju neginčijama, – jog ši institucija atitinka kitus minėtus kriterijus.

17.

Taip pat pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją teismų nepriklausomumo reikalavimas, kurio valstybės narės turi laikytis pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ( 16 ), kiek tai susiję su nacionaliniais teismais, turinčiais jurisdikciją spręsti klausimus dėl Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo, apima du aspektus, iš kurių pirmasis, išorinio pobūdžio, yra susijęs su institucijos autonomija ( 17 ), o antrasis, vidinio pobūdžio, – su jos nešališkumu ( 18 ). Šios autonomijos ir nešališkumo garantijos, t. y. dvi sąvokos „nepriklausomumas“ dalys, susijusios su reikalavimu, kad būtų taisyklės dėl teismo sudėties, jo narių skyrimo, įgaliojimų trukmės bei nusišalinimo, nušalinimo ir atšaukimo priežasčių tam, kad teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar teismui neturi įtakos išorės veiksniai, ir dėl jo neutralumo, kai susikerta interesai ( 19 ).

18.

Būtent dėl nepriklausomumo reikalavimo, neatsiejamo nuo sąvokos „teismas“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, Teisingumo Teismas Sprendime Getin Noble Bank iš esmės nustatė prezumpciją, pagal kurią nacionalinis teismas, kaip antai Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas), atitinka reikalavimus, kuriuos turi tenkinti institucija tam, kad ji galėtų būti laikoma „teismu“, neatsižvelgiant į jo faktinę sudėtį ( 20 ), patikslindamas, kad per SESV 267 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą jam nepriklauso tikrinti, ar sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą buvo priimtas pagal nacionalines teismo veiklos organizavimo ir proceso taisykles ( 21 ). Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad ši prezumpcija gali būti paneigta, viena vertus, jei nacionalinio ar tarptautinio teismo priimtas galutinis sprendimas lemtų išvadą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas nėra nepriklausomas, nešališkas ir pagal įstatymą įsteigtas teismas, kaip jis suprantamas pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su Chartijos 47 straipsniu ( 22 ), arba, kita vertus, jei kitos aplinkybės, nesusijusios su teisėjų, oficialiai pateikusių prašymą pagal SESV 267 straipsnį, asmenine padėtimi, galėtų turėti įtakos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kuriam priklauso šie teisėjai, veiklai, ir taip pat kenktų šio teismo nepriklausomumui ir nešališkumui ( 23 ).

19.

Tai patikslinus, atrodo, svarbu pažymėti, kad, mano nuomone, nepriklausomumo principo aiškinimas atsižvelgiant į SESV 267 straipsnį reikalauja kitokio nagrinėjimo nei atitinkamai pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir Chartijos 47 straipsnį, atsižvelgiant į skirtingus šių normų tikslus ir funkcijas. Šio požiūrio, kurį iš esmės išplėtojo kai kurie generaliniai advokatai ( 24 ), mano žiniomis, nėra visiškai patvirtinęs Teisingumo Teismas, kuris savo sprendimuose, susijusiuose su nepriklausomumo reikalavimu, neatsiejamu nuo sąvokos „teismas“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, ir toliau nurodo, kad atitinkama institucija turi turėti nepriklausomo, nešališko ir pagal įstatymą įsteigto teismo, „kaip jis suprantamas pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su Chartijos 47 straipsni[u]“ ( 25 ), požymius.

20.

Iš esmės pagal minėtą požiūrį skiriamos tokios trijų aptariamų nuostatų taikymo sąlygos:

21.

Be to, svarbu patikslinti, kad labai specifinės sąvokos „nepriklausomumas“ vertinimas atsižvelgiant į SESV 267 straipsnį – tai paskiausias iš daugelio elementų, kurie nėra stricto sensu kumuliatyvūs, bet sudaro bendro nagrinėjimo dalį ir kaip visuma leidžia daryti išvadą, kad yra „teismas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą ( 32 ). Taigi teismo nepriklausomumas nagrinėtinas atsižvelgiant į kitus elementus, todėl, mano nuomone, jo vertinimas yra dar griežtesnis, kai kyla abejonių dėl tam tikrų kitų elementų buvimo, ir atvirkščiai ( 33 ). Be to, man atrodo, kad Teisingumo Teismas linkęs atlikti tokį „nepriklausomumo patikrinimą“ dažniausiai dėl institucijų, kurios veikia už tradicinės nacionalinės teismų sistemos ribų arba kurios pagal nacionalinę teisę nelaikomos „teismu“ ( 34 ), bet ne visada linkęs abejoti institucijos, formaliai integruotos į atitinkamos valstybės narės teismų sistemą, nepriklausomumu ( 35 ); tą, beje, patvirtina prezumpcija, nustatyta Sprendime Getin Noble Bank ( 36 ).

22.

Toks „minimalistinis“ sąvokos „nepriklausomumas“ aiškinimas atsižvelgiant į SESV 267 straipsnį, mano nuomone, pranašus tuo, kad, viena vertus, jis pernelyg nepažeidžia nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo principo vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai, atsižvelgiant į šios sistemos svarbą užtikrinant vienodą ir nuoseklų Sąjungos teisės aiškinimą ( 37 ), ir, kita vertus, leidžia išlaikyti esminį prašymų priimti prejudicinį sprendimą vaidmenį ginant teisės subjektų teises. Iš tikrųjų tik Teisingumo Teismo jurisdikcija priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį leidžia šiems teisės subjektams tam tikrais atvejais pasinaudoti veiksminga teismine gynyba, kurią užtikrina Sąjungos teisė ( 38 ). Taip yra juo labiau šios bylos aplinkybėmis, atsižvelgiant į įvairias Lenkijos teisės aktų leidėjo pastangas, kuriomis buvo siekiama, be kita ko, trukdyti priimti sprendimus dėl Teisingumo Teismui pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą Lenkijos teismų nepriklausomumo klausimu ( 39 ).

23.

Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į specifinę „teismo“ funkciją, jo nepriklausomumo sąvokos, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, aiškinimas netrukdo aiškinti šios sąvokos atsižvelgiant į ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą arba Chartijos 47 straipsnį. Kitaip tariant, neatmestina galimybė, kad institucija iš esmės gali būti „teismas“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, nepaisant to, kad, atsižvelgiant į vienkartinio ar sisteminio pobūdžio bylos aplinkybes, būtų galima daryti išvadą, jog ši institucija nėra nepriklausomas, nešališkas ir pagal įstatymą įsteigtas teismas, kaip tai suprantama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą arba Chartijos 47 straipsnį ( 40 ).

24.

Tiesa, gerai suprantu, kad iš esmės pagrindinė teisingumo vykdymo sistema nėra „laipsniška“, o pagal pirma nurodytą požiūrį, grindžiamą Sprendime Getin Noble Bank nustatyta prezumpcija, patikslinant jos taikymą, lankstesniu sąvokos „nepriklausomumas“ aiškinimu atsižvelgiant į SESV 267 straipsnį siekiama leisti nacionaliniam teismui, net jei kyla abejonių dėl jo nepriklausomumo, atlikti savo pagrindines funkcijas, sudarant jam galimybę, viena vertus, padedant Teisingumo Teismui išnagrinėti savo paties nepriklausomumą, ir, kita vertus, užtikrinti Sąjungos piliečiams pagrindinę teisę į veiksmingą teisminę gynybą, kai pažeidžiamos pagal Sąjungos teisę užtikrinamos teisės.

25.

Vis dėlto, ar, priešingai, nebūtų tikslingiau laikytis kitokio požiūrio, pagal kurį šiuo atveju reikėtų apriboti iki šiol toleruojamą įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių piktnaudžiaujamąjį poveikį teisminei valdžiai Lenkijoje, taigi pagal kurį būtų palaikomas pagal senąją sistemą paskirtų Lenkijos teisėjų siekis, laikantis teismų nepriklausomumo principo, iš Sąjungos teisminės sistemos pašalinti „naujuosius teisėjus“, paskirtus pasibaigus neseniai vykdytoms reformoms nepaisant šio principo? Į šį klausimą atsakyti nelengva. Bet kuriuo atveju šis griežtesnis požiūris nėra be pasekmių: kaip matyti iš teismo posėdžio, Lenkijoje maždaug kas ketvirtas bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų teisėjas dabar yra skiriamas pagal naująją sistemą. Laikantis minėto požiūrio daugumai Lenkijos teismų būtų labai apribota galimybė pasinaudoti prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, paliekant ją tik tiems teismams, kuriuos sudaro vien teisėjai, paskirti pagal senąją sistemą. Tai reikštų, kad Lenkijos teismai faktiškai būtų pašalinti iš Sąjungos teisminės sistemos, o tai, mano nuomone, galėtų netgi lemti neigiamą poveikį ESS 7 straipsnyje numatytai procedūrai ( 41 ).

26.

Apibendrinant pažymėtina, kad, nors paprastai, kaip sakoma, „ne tas ponas, kurio gražus žiponas“, manau, jog, formaliai ir ribotai vertinant sąvoką „teismas“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, apytiksliai galima teigti, kad „teisėją atpažinsi iš mantijos“ ( 42 ).

27.

Nurodžius ir patikslinus jurisprudencijos kontekstą, susijusį su sąvoka „nepriklausomas teismas“ pagal SESV 267 straipsnį, primintina, kad šiuo atveju abejonės dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nepriklausomumo kyla atsižvelgiant į jį sudarančių teisėjų skyrimo taisykles. Taigi reikėtų taikyti pirmesniame skirsnyje nurodytus principus, atsižvelgiant į konkrečias teisėjų skyrimo taisykles, būtent į taisykles, susijusias su teisminei valdžiai nepriklausančių įstaigų, nagrinėjamu atveju – KRS, dalyvavimu skiriant teisėjus.

28.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog vien aplinkybės, kad valstybės narės, įgyvendindamos savo kompetenciją, susijusią teisingumo sistemos organizavimu, teisminei valdžiai nepriklausančią įstaigą, kaip antai administracinę įstaigą, įtraukia į sprendimų, susijusių, be kita ko, su teisėjų skyrimu ar galimybe toliau eiti teisėjo pareigas, priėmimo procedūrą, nepakanka tam, kad būtų galima nuspręsti, jog yra pažeistas taip paskirtų teisėjų nepriklausomumo principas ( 43 ). Iš tikrųjų, Teisingumo Teismo teigimu, vien tai, kad įstatymų leidžiamoji ar vykdomoji valdžia dalyvauja skiriant teisėją, negali lemti jo priklausomumo nuo šios valdžios arba sukelti abejonių dėl jo nešališkumo, jei po paskyrimo suinteresuotasis asmuo nepatiria jokio spaudimo ir negauna jokių nurodymų vykdydamas savo pareigas ( 44 ).

29.

Tai, mano nuomone, reiškia, kad dėl galimų pažeidimų, susijusių su teisėjų kolegijos narių skyrimu, institucija gali netekti „nepriklausomo teismo“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, statuso tik tuo atveju, jei šie pažeidimai kenkia pačiam tokios institucijos gebėjimui nepriklausomai priimti sprendimus ( 45 ). Todėl, jei paskirtieji teisėjų kolegijos nariai turi šioms pareigoms eiti būtiną kompetenciją ir turėtų (pagal taikytinas taisykles) priimti sprendimus visiškai nepriklausomai, to turėtų pakakti tam, kad būtų įvykdyta laikymo „nepriklausomu teismu“, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį, sąlyga.

30.

Išimtinės kontrolės kolegija yra tam tikros sudėties Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) kolegija. Nors Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis nacionalinis teismas iš esmės atitinka SESV 267 straipsnyje nustatytus reikalavimus ( 46 ), jo Išimtinės kontrolės kolegija buvo įsteigta vykstant naujausioms Lenkijos teismų sistemos reformoms ir ją sudarantys teisėjai Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) teisėjais buvo paskirti labai prieštaringomis sąlygomis, primintomis šios išvados 14 punkte.

31.

Iš esmės abejonės dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nepriklausomumo yra susijusios su netiesioginiu vykdomosios valdžios dalyvavimu skiriant jį sudarančius teisėjus; tai įvyko įsikišus KRS, kuri dėl naujausių Lenkijos teismų sistemos reformų tapo „užvaldyta institucija“, kontroliuojama vykdomosios valdžios.

32.

Visiškai nenorėdamas pateisinti tokios reglamentavimo raidos, patenkančios į, deja, regresuojančios Lenkijos teismų sistemos kontekstą, primenu, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, nurodytą šios išvados 28 punkte, vien dėl to, kad teisminei valdžiai nepriklausanti įstaiga dalyvauja skiriant teisėjus, negalima daryti išvados, jog yra pažeistas teisėjų nepriklausomumo principas. Be to, iš bylos medžiagos visai nematyti, kad reikėtų manyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teisėjai, paskirti įvykus reformai, nėra tinkami eiti savo pareigas ar kad taikytinas teisinis pagrindas arba šių teisėjų statusas trukdo jiems nepriklausomai eiti savo pareigas ( 47 ).

33.

Taip pat pažymėtina, kad pagal Sprendime Getin Noble Bank Teisingumo Teismo nustatytus vertinimo kriterijus Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) taikoma „nepriklausomumo prezumpcija“, kuri gali būti paneigta arba galutiniu teismo sprendimu, kuriame konstatuojama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas nėra nepriklausomas, nešališkas ir pagal įstatymą įsteigtas teismas, arba dėl kitų aplinkybių, kenkiančių šio teismo nepriklausomumui ir nešališkumui ( 48 ).

34.

Vis dėlto, nesant būtinybės grįžti prie mano pasiūlymo patikslinti šį principą ( 49 ), mano manymu, ši byla nesusijusi nė su vienu iš šių atvejų.

35.

Tiesa, 2021 m. lapkričio 8 d. Sprendime Dolińska‑Ficek ir Ozimek prieš Lenkiją ( 50 ), kuriuo kelis kartus buvo remiamasi vykstant procesui, EŽTT nustatė, kad teismo sudėtis, suformuota iš tos pačios Išimtinės kontrolės kolegijos teisėjų ( 51 ), neatitinka pagal įstatymą įsteigto teismo, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, reikalavimo. Šiomis aplinkybėmis abejoju, kad tai galėtų reikšti galutinį teismo sprendimą, kuriuo patvirtinama, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nėra nepriklausomas teismas, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, atsižvelgiant į Sprendimą Getin Noble Bank ( 52 ). Mano manymu, tas sprendimas susijęs veikiau su teisės į veiksmingą teisminę gynybą paisymu, kuris patenka į EŽTK 6 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, taigi kuris galėtų turėti reikšmės taikant Chartijos 47 straipsnį, bet nebūtinai jos galėtų turėti taikant SESV 267 straipsnį ( 53 ).

36.

Taigi manau, kad, remiantis bylos medžiagoje esančia informacija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą galima laikyti „teismu“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, nes, neatsižvelgiant į ginčus, susijusius su jo narių skyrimu, jis iš esmės turi priimti sprendimą pagrindinėje byloje visiškai nepriklausomai nuo vykdomosios valdžios, kuri (netiesiogiai) dalyvauja juos skiriant ( 54 ), ir visiškai nešališkai, kiek tai susiję su šalių interesais.

37.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad šioje byloje iš trijų teisėjų sudaryta Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) Išimtinės kontrolės kolegija gali būti laikoma „teismu“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, todėl Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į šio teismo pateiktus prejudicinius klausimus.

38.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo 69 straipsnis, pagal kurią teisėjo galimybė toliau eiti savo pareigas sulaukus pensinio amžiaus priklauso nuo kitos institucijos, nagrinėjamu atveju – KRS, sutikimo.

39.

Pirmiausia primintina, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs dėl galimybės taikyti ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir jos taikymo srities atsižvelgiant į nacionalinės teisės (be kita ko, Lenkijos teisės) aktus, reglamentuojančius teismų sistemą, įskaitant taisykles, susijusias su teisėjų galimybe toliau eiti pareigas sulaukus pensinio amžiaus ( 55 ).

40.

Toliau, kiek tai svarbu nagrinėjamu atveju, išnagrinėsiu ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos taikymo sritį (1 skirsnis) ir jurisprudenciją, susijusią su teisėjų galimybe toliau eiti savo pareigas sulaukus pensinio amžiaus (2 skirsnis), o paskui pasiūlysiu atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą (3 skirsnis).

41.

ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse, todėl valstybės narės turi nustatyti teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, pagal kurią šiose srityse būtų užtikrinta veiksminga teisminė kontrolė ( 56 ). Be to, kadangi šioje nuostatoje daroma nuoroda į reikalavimą užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą, ji turi būti aiškinama atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, nepaisant to, ar pastaroji nuostata pati taikytina nagrinėjamu atveju ( 57 ).

42.

Kadangi pagal šią nuostatą nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui tenka pareiga užtikrinti visapusišką Sąjungos teisės taikymą visose valstybėse narėse, taip pat teisės subjektams pagal šią teisę suteikiamą teisminę gynybą ( 58 ), tai reiškia, kad ji susijusi su „Sąjungos teisei priklausančiomis sritimis“, neatsižvelgiant į situaciją, kuriai esant valstybės narės įgyvendina šią teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį ( 59 ).

43.

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad Lenkijos teismams gali tekti priimti sprendimus dėl klausimų, susijusių su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu, taigi jie priskiriami prie Lenkijos teisių gynimo priemonių „Sąjungos teisei priklausančiose srityse“ sistemos, kaip tai suprantama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, todėl šie teismai turi atitikti veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus ( 60 ).

44.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją siekiant užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą remiantis ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, labai svarbu, kad institucija išliktų nepriklausoma, kaip nurodyta Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, kurioje, be kitų su pagrindine teise į veiksmingą teisinę gynybą susijusių reikalavimų, nustatytas reikalavimas užtikrinti teisę į tai, kad bylą išnagrinėtų „nepriklausomas“ teismas ( 61 ).

45.

Kaip priminta šios išvados 17 ir 18 punktuose, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nacionalinių teismų nepriklausomumo reikalavimas apima du aspektus, iš kurių pirmasis, išorinio pobūdžio, yra susijęs su institucijos autonomija, o antrasis, vidinio pobūdžio, – su jos nešališkumu, ir kad tokios autonomijos ir nešališkumo garantijos susijusios su reikalavimu, kad būtų taisyklės dėl teismo sudėties, jo narių skyrimo, įgaliojimų trukmės bei nusišalinimo, nušalinimo ir atšaukimo priežasčių tam, kad teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar teismui neturi įtakos išorės veiksniai, ir dėl jo neutralumo ( 62 ).

46.

Konkrečiai dėl teismų „išorinio“ nepriklausomumo (autonomijos) Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad teisėjų laisvė nuo bet kokio išorinio poveikio ar spaudimo reikalauja tam tikrų garantijų (kaip antai nepašalinamumo garantijos), padedančių apsaugoti asmenis, kuriems pavesta užduotis priimti teismo sprendimus ( 63 ).

47.

Pagal nepašalinamumo principą reikalaujama, kad teisėjai galėtų eiti savo pareigas, kol sulauks privalomo pensinio amžiaus arba kol baigsis jų įgaliojimai, jeigu nustatyta šių įgaliojimų trukmė. Nors šis principas nėra absoliutus, jo išimtys gali būti taikomos tik kai tai pateisinama teisėtais ir privalomaisiais pagrindais, laikantis proporcingumo principo. Visuotinai pripažįstama, kad teisėjai gali būti atšaukti iš pareigų laikantis atitinkamos tvarkos, jeigu jie nebetinkami pareigoms dėl nedarbingumo arba šiurkštaus pažeidimo ( 64 ).

48.

Mano nuomone, tas pats pasakytina ir apie taisykles, susijusias su galimybe toliau eiti teisėjo pareigas sulaukus pensinio amžiaus, taigi joms taikomi iš teisėjų nepašalinamumo principo kylantys reikalavimai.

49.

Pirmiausia primintina, kad Lenkijos teisės aktų nuostatos dėl teisėjų galimybės toliau eiti savo pareigas sulaukus pensinio amžiaus buvo neseniai priimtų dviejų Teisingumo Teismo sprendimų dalykas:

50.

Šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tik valstybės narės turi nuspręsti, ar leisti pratęsti teisminių įgaliojimų vykdymo sulaukus įprasto pensinio amžiaus terminą, ir kad vien aplinkybės, jog tokioms institucijoms, kaip antai Respublikos Prezidentas (Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) teisėjų įgaliojimų pratęsimo atveju) ir teisingumo ministras (bendrosios kompetencijos teismų teisėjų įgaliojimų pratęsimo atveju), suteikiami įgaliojimai nuspręsti dėl tokio galimo pratęsimo, nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog pažeistas teisėjų nepriklausomumo principas ( 69 ). Vis dėlto Teisingumo Teismas nusprendė, jog pasirinkdamos tokias sistemas valstybės narės privalo užtikrinti, kad tokio pratęsimo materialinės sąlygos ir procedūrinės taisyklės nepažeistų teisėjų nepriklausomumo principo ( 70 ).

51.

Konkrečiai dėl šių materialinių sąlygų ir procedūrinių taisyklių Teisingumo Teismas nusprendė, kad atitinkamai Respublikos Prezidentui ir teisingumo ministrui suteikta diskrecija duoti sutikimą toliau eiti teisėjo pareigas gali sukelti pagrįstų abejonių, be kita ko, teisės subjektams dėl to, ar atitinkamiems teisėjams nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl šių teisėjų neutralumo, kai jų nagrinėjamoje byloje susikerta interesai ( 71 ).

52.

Darydamas šią išvadą Teisingumo Teismas iš esmės rėmėsi aplinkybe, kad sprendimai leisti toliau eiti teisėjo pareigas arba to neleisti grindžiami pernelyg neaiškiais kriterijais, kurių neįmanoma patikrinti, be to, šie sprendimai nėra motyvuoti ir negali būti skundžiami teismine tvarka ( 72 ), o kiek tai susiję su teisingumo ministro sprendimų priėmimo įgaliojimais, – aplinkybe, kad jam nenustatytas joks terminas, per kurį jis turi priimti sprendimą dėl pareiškimo dėl pratęsimo ( 73 ). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad teisingumo ministro įgaliojimais leisti bendrosios kompetencijos teismo teisėjui toliau eiti pareigas arba to neleisti pažeidžiamas pirmiausia nepašalinamumo principas, nes šie įgaliojimai buvo suteikti įgyvendinant platesnio masto reformą, dėl kurios buvo sumažintas įprastas atitinkamų teisėjų pensinis amžius ( 74 ).

53.

Nagrinėjamu atveju vertinimas turi būti beveik identiškas tam, kuris pateiktas Sprendime Bendrosios kompetencijos teismų nepriklausomumas, kartu atsižvelgiant į tai, kad priėmus šį sprendimą Lenkijos Respublika pakeitė savo teisės aktus, susijusius su bendrosios kompetencijos teismų teisėjų galimybe toliau eiti savo pareigas sulaukus pensinio amžiaus, pirmiausia vėl nustatydama anksčiau galiojusį teisėjų amžių ir ne teisingumo ministrui, o KRS suteikdama įgaliojimus tam tikromis sąlygomis leisti teisėjui toliau eiti savo pareigas sulaukus šio amžiaus.

54.

Nagrinėjamu atveju primintina, kad Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo 69 straipsnio 1b dalyje, kiek tai reikšminga šioje byloje, nurodyta, jog KRS gali sutikti, kad teisėjas, pageidaujantis toliau eiti savo pareigas sulaukęs pensinio amžiaus, galėtų jas eiti, jei tokia galimybė atitinka teisėtą teisingumo vykdymo interesą arba svarbų visuomenės interesą, atsižvelgdama į racionalų bendrosios kompetencijos teismų darbuotojų naudojimą ir poreikius, kylančius dėl atskirų teismų darbo krūvio ( 75 ).

55.

Tolesniuose punktuose, remdamasis šios išvados 50 punkte nurodyta jurisprudencija, pateiksiu ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos aiškinimo gaires šios bylos aplinkybėmis, atsižvelgdamas, viena vertus, į KRS pobūdį (a) ir, kita vertus, į jo sprendimų dėl teisėjų galimybės toliau eiti pareigas priėmimo materialines sąlygas ir procedūrines taisykles (b).

56.

Dėl KRS pobūdžio pirmiausia primintina, jog Teisingumo Teismo neseniai suformuotoje jurisprudencijoje ne kartą nustatyta, kad įvykus naujausioms Lenkijos teismų reformoms ši institucija nėra nepriklausoma nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių ( 76 ).

57.

Ši išvada patvirtinta ir EŽTT jurisprudencijoje, susijusioje su EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi. Iš tikrųjų 2021 m. lapkričio 8 d. Sprendime Dolińska‑Ficek ir Ozimek prieš Lenkiją ( 77 ) EŽTT pripažino, kad Išimtinės kontrolės kolegija nėra „pagal įstatymą įsteigtas teismas“, taigi Lenkijos Respublika veikė pažeisdama EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, nes šios kolegijos nariai buvo paskirti KRS siūlymu, o ši institucija nėra nepriklausoma nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių ( 78 ).

58.

Be to, minėtą išvadą ne kartą patvirtino Lenkijos aukščiausieji teismai. Iš tikrųjų, viena vertus, Naczelny Sąd Administracyjny (Vyriausiasis administracinis teismas) 2021 m. gegužės 6 ir 13 d. sprendimuose konstatavo, kad KRS nesuteikia pakankamų nepriklausomumo garantijų ir kad jos priklausomumas nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių yra toks didelis, kad tai negali neturėti reikšmės sprendžiant klausimą, ar jos atrenkami teisėjai atitinka objektyvius nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimus, nustatytus Chartijos 47 straipsnyje. Kita vertus, Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) 2020 m. sausio 23 d. nutarime taip pat nurodė, kad KRS nėra nepriklausoma institucija, nes ji tiesiogiai pavaldi politinėms institucijoms ( 79 ).

59.

Tai patikslinus pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, kad ir kaip būtų gaila, vien aplinkybės, kad institucija, kaip antai KRS, yra įgaliota nuspręsti, ar leisti pratęsti teisminių įgaliojimų vykdymą sulaukus įprasto pensinio amžiaus, nepakanka tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog yra pažeistas teisėjų nepriklausomumo principas ( 80 ). Iš tikrųjų Teisingumo Teismas, pripažindamas valstybių narių principinę kompetenciją organizuoti teisingumo vykdymą, neprieštarauja, kad jos, įgyvendindamos šią kompetenciją, leistų teisminei valdžiai nepriklausančiai įstaigai (tiek nuo įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios nepriklausomai, tiek nuo jos priklausomai) dalyvauti priimant sprendimus, susijusius, be kita ko, su teisėjų skyrimu arba jų galimybe toliau eiti pareigas ( 81 ).

60.

Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją reikia užtikrinti, kad tokių sprendimų priėmimo materialinės sąlygos ir procedūrinės taisyklės būtų tokios, kad teisės subjektams negalėtų kilti pagrįstų abejonių dėl to, ar atitinkamiems teisėjams neturi įtakos išorės veiksniai, ir dėl jų neutralumo, kai susikerta interesai ( 82 ); šį klausimą išnagrinėsiu toliau.

61.

Dėl sprendimų dėl teisėjų galimybės sulaukus pensinio amžiaus toliau eiti pareigas priėmimo materialinių sąlygų ir procedūrinių taisyklių primintina, kad pagal Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo 69 straipsnio 1b dalį, kuri buvo Sprendimo Bendrosios kompetencijos teismų nepriklausomumas dalykas ( 83 ), teisingumo ministras galėjo nuspręsti leisti teisėjui toliau eiti pareigas, „atsižvelgdamas į racionalų bendrosios kompetencijos teismų darbuotojų naudojimą ir poreikius, kylančius dėl atskirų teismų darbo krūvio“. Teisingumo Teismas, viena vertus, nusprendė, kad šie kriterijai yra pernelyg neaiškūs ir jų neįmanoma patikrinti, kartu priekaištaudamas dėl to, kad nenustatyta pareiga motyvuoti tokį sprendimą ir jis negali būti skundžiamas teismine tvarka, ir, kita vertus, kritikavo tai, kad nenustatytas terminas, per kurį teisingumo ministras turi priimti savo sprendimą ( 84 ).

62.

Pirma, dėl materialinių sąlygų pažymėtina, kad pagrindinėje byloje taikytinos Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo redakcijos 69 straipsnio 1b dalyje nurodyta, kad KRS gali duoti sutikimą teisėjui toliau eiti savo pareigas, „jei galimybė toliau eiti šias pareigas atitinka teisėtą teisingumo vykdymo interesą arba svarbų visuomenės interesą, atsižvelgdama į racionalų bendrosios kompetencijos teismų darbuotojų naudojimą ir poreikius, kylančius dėl atskirų teismų darbo krūvio“. Taigi, palyginti su ankstesne redakcija, aptariama nuostata yra papildyta sąlyga, kad teisėjo galimybė toliau eiti savo pareigas turi „atiti[kti] teisėtą teisingumo vykdymo interesą arba svarbų visuomenės interesą“.

63.

Vis dėlto abejoju, ar dėl šio naujo patikslinimo kriterijai, kuriais grindžiamas KRS nutarimas, tapo aiškesni ir leidžia apriboti diskreciją, kurią kritikavo Teisingumo Teismas ( 85 ).

64.

Antra, dėl procedūrinių taisyklių pirmiausia manau, kad, kaip ir ankstesniuose teisės aktuose, kuriuos kritikavo Teisingumo Teismas, naujuosiuose nenumatytas terminas, per kurį KRS turi priimti nutarimą, o Lenkijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose ir per teismo posėdį tik patikslino, kad, kaip nurodyta Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo 69 straipsnio 1b dalies paskutiniame sakinyje, tuo atveju, jei procedūra dėl pareigas toliau einančio teisėjo dar nėra baigta, jis lieka eiti savo pareigas iki šios procedūros pabaigos.

65.

Be to, mano nuomone, kadangi KRS įstatymo 42 straipsnio 1 ir 2 dalys taikomos tokiems nutarimams (prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti), jie motyvuojami per vieną mėnesį nuo jų priėmimo, o tai iš esmės turi leisti atsakyti į kritiką, šiuo klausimu Teisingumo Teismo išsakytą galiojant ankstesniems teisės aktams.

66.

Galiausiai, kaip matyti iš pagrindinės bylos, KRS nutarimas, kitaip nei pagal ankstesnius teisės aktus, gali būti apskųstas Išimtinės kontrolės kolegijai ( 86 ), tačiau dėl jos nepriklausomumo labai abejojama ( 87 ).

67.

Taigi, neatsižvelgiant į patikrinimus, kuriuos, remdamasis pirma pateiktomis gairėmis, turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, abejoju, ar KRS sutikimo davimo teisėjams toliau eiti pareigas sulaukus pensinio amžiaus sistema garantuoja pakankamą nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, atsižvelgiant į visas svarbias faktines ir teisines aplinkybes, susijusias tiek su sąlygomis, kuriomis buvo paskirti šios institucijos nariai, tiek su tuo, kaip ši institucija konkrečiai atlieka savo vaidmenį.

68.

Taigi į pirmąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti: ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią teisėjo pareiškimo dėl pageidavimo toliau eiti pareigas sulaukus pensinio amžiaus veiksmingumas priklauso nuo institucijos, kurios priklausomumas nuo įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios yra įrodytas ir kuri priima sprendimus remdamasi neaiškiais ir sunkiai patikrinamais kriterijais, sutikimo.

69.

Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą draudžiamas nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo 69 straipsnio, aiškinimas, pagal kurį pavėluotai pateiktas teisėjo pareiškimas dėl pageidavimo toliau eiti savo pareigas sulaukus pensinio amžiaus yra negaliojantis, neatsižvelgiant į aptariamo termino praleidimo aplinkybes ir pasekmes.

70.

Primintina, kad aptariama nacionalinės teisės nuostata turi įtakos bendrosios kompetencijos teismų teisėjų įgaliojimų trukmei, todėl ji patenka į teisėjų nepašalinamumo principo, neatsiejamo nuo teismo nepriklausomumo principo, kaip tai suprantama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, taikymo sritį ( 88 ).

71.

Be to, nesant išsamių taisyklių Sąjungos lygiu, minėtos nuostatos suderinamumą su nepriklausomumo principu reikia nagrinėti atsižvelgiant į procesinės autonomijos ir veiksmingumo principus ( 89 ).

72.

Nagrinėjamu atveju pirmiausia pažymėtina, kad nuostatos, analogiškos aptariamai nuostatai, Komisija nekritikavo bylose, kuriose buvo priimti sprendimai Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas ( 90 ) ir Bendrosios kompetencijos teismų nepriklausomumas ( 91 ).

73.

Kaip savo rašytinėse pastabose pažymi Komisija, aiškūs ir numatomi terminai, per kuriuos atitinkamas teisėjas turi pareikšti pageidavimą toliau eiti savo pareigas sulaukęs pensinio amžiaus, reiškia objektyvius procedūrinius reikalavimus, galinčius prisidėti prie teisinio saugumo ir visos leidimo toliau vykdyti teisminius įgaliojimus procedūros objektyvumo. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad aptariamas terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai teisėjui sukanka 64 metai ir pasibaigia likus šešiems mėnesiams iki tos dienos, kai jam sukanka 65 metai, viena vertus, yra nustatytas atsižvelgiant į įvykį, apie kurį gerai žino atitinkamas teisėjas, t. y. savo 65 metų sukakties datą, ir, kita vertus, yra pakankamai ilgas, kad šis teisėjas galėtų priimti pagrįstą sprendimą dėl tikslingumo pareikšti pageidavimą toliau eiti savo pareigas.

74.

Taigi, viena vertus, manau, kad šis naikinamasis terminas yra aiškus procedūrinis reikalavimas, galintis prisidėti prie procedūros objektyvumo ir teisinio saugumo, todėl jis naudingas tinkamam teismų sistemos organizavimui.

75.

Kita vertus, dėl to, kad šio termino, lemiančio pareiškimo, pateikto jam pasibaigus, nepriimtinumą, neįmanoma pratęsti, pažymėtina, kad iš esmės dėl jo teisėjai nepatiria jokio spaudimo ar įtakos iš išorės, be to, jis atima iš KRS galimybę naudotis diskrecija.

76.

Vienintelė abejonė, kuri, mano nuomone, gali kilti dėl Bendrosios kompetencijos teismų sistemos įstatymo 69 straipsnio, yra susijusi su absoliutaus naikinamojo termino proporcingumu, kai neatsižvelgiama, be kita ko, į būtinumo ar force majeure principus, jei tai patvirtintų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

77.

Vis dėlto manau, viena vertus, kad šios bylos aplinkybėmis ši situacija lieka hipotetinė, nes nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neužsimenama nei apie jokį force majeure atvejį, nei apie kokią nors ypatingą aplinkybę, galėjusią trukdyti atitinkamam teisėjui laiku pateikti savo pareiškimą ( 92 ), ir, kita vertus, kad galimas situacijos, nepriklausančios nuo atitinkamo teisėjo valios, susiklostymas, kai jis negalėtų laikytis naikinamojo termino, bet kuriuo atveju turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į teisingumo sistemos organizavimo reikalavimus ( 93 ).

78.

Taigi, atsižvelgiant į minėtus patikrinimus, kuriuos turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, mano manymu, neatrodo, kad šios bylos aplinkybėmis nagrinėjama nacionalinės teisės nuostata pažeidžia teisėjų nepriklausomumo principą.

79.

Apibendrindamas siūlau į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti: ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją iš esmės nedraudžiamas nacionalinės teisės nuostatos aiškinimas, pagal kurį pavėluotai pateiktas teisėjo pareiškimas dėl pageidavimo toliau eiti savo pareigas sulaukus pensinio amžiaus yra negaliojantis, neatsižvelgiant į termino praleidimo aplinkybes ir šio praleidimo reikšmę procedūrai dėl sutikimo leisti toliau eiti teisėjo pareigas, jei ši nuostata atitinka proporcingumo principą.

80.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: