1.

Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija) turi išspręsti ginčą dėl prekių ženklo, kuris bendrosios nuosavybės teise priklauso keliems tos pačios šeimos nariams. Bendrasavininkiai tam tikru momentu susitarė konkrečiai bendrovei perleisti išimtinę teisę naudoti šį prekių ženklą, tačiau vėliau vienas iš jų tą susitarimą norėjo nutraukti, o kiti tam prieštaravo.

2.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl taisyklių, susijusių su išimtinės teisės naudoti prekių ženklą perleidimu, kai tą ženklą perleidžia savininkas, valdantis jį bendrosios nuosavybės teise. Siekdamas išsklaidyti šias abejones, jis prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Direktyvos (ES) 2015/2436 ( 2 ) 10 straipsnį ir Reglamento (ES) 2017/1001 ( 3 ) 9 straipsnį.

3.

Konkrečiai kalbant, Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas) nori sužinoti, ar Sąjungos teisėje ( 4 ) reglamentuojama tvarka, pagal kurią išreiškiamas bendras sutikimas tiek suteikti trečiajai šaliai licenciją naudoti prekių ženklą, tiek panaikinti šią licenciją.

4.

5 straipsnyje („Prekių ženklo suteikiamos teisės“) nustatyta:

„1.   Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims be jo sutikimo vartoti prekybos veikloje <…>

<…>“

5.

8 straipsnyje („Licencijavimas“) numatyta:

„1.   Licencija gali būti suteikiama prekių ženklu žymėti visas arba tiktai kai kurias prekes ar paslaugas, kurioms jis įregistruotas, naudoti jį visoje valstybėje narėje arba tik jos dalyje. Licencija gali būti išimtinė arba neišimtinė.

<…>“

6.

9 straipsnyje („Bendrijos prekių ženklo suteikiamos teisės“) nurodyta:

„1.   Bendrijos prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. <…>

<…>“

7.

16 straipsnyje („Bendrijos prekių ženklų vertinimas kaip nacionalinių prekių ženklų“) teigiama:

„1.   Jeigu 17–24 straipsniuose nenumatyta kitaip, Bendrijos prekių ženklas, kaip nuosavybės objektas, yra vertinamas visa apimtimi ir visai Bendrijos teritorijai taip, kaip ir nacionalinis prekių ženklas, įregistruotas valstybėje narėje, kurioje, sprendžiant iš Bendrijos prekių ženklų registro:

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nenurodytais atvejais joje minima valstybė narė yra ta valstybė narė, kurioje yra įsikūrusi Tarnybos būstinė.

3.   Jeigu Bendrijos prekių ženklų registre bendrasavininkiais nurodyti du ar daugiau asmenų, šio straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos pirmuoju nurodytam bendrasavininkiui; jeigu taip nėra, nuostatos taikomos kitiems bendrasavininkiams ta eilės tvarka, kuria jie nurodyti. Jeigu 1 dalies nuostatos negali būti pritaikytos nė vienam iš bendrasavininkių, taikomos 2 dalies nuostatos.“

8.

19 straipsnyje („Daiktinės teisės“) nustatyta:

„1.   Kad ir kokia būtų įmonė, Bendrijos prekių ženklas gali būti suteikiamas kaip [prievolių įvykdymo] užtikrinimas arba gali būti [kitų] daiktinių teisių dalyku.

<…>“

9.

21 straipsnyje („Nemokumo procedūros“) numatyta:

„1.   Bendrijos prekių ženklas gali būti įtraukiamas tik į toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų centras, pradėtas nemokumo procedūras.

<…>

2.   Bendrijos prekių ženklo bendrosios nuosavybės atveju šio straipsnio 1 dalis taikoma bendrasavininkio daliai.

<…>“

10.

22 straipsnyje („Licencijavimas“) nurodyta:

„1.   Teisė [Licencija] naudotis Bendrijos prekių ženklu gali būti suteikiama visoms ar daliai prekių ar paslaugų, kurioms šis ženklas yra įregistruotas, taip pat visoje Bendrijoje arba jos dalyje. Licencija gali būti išimtinė arba neišimtinė.

<…>“

11.

97 straipsnyje („Taikoma teisė“) teigiama:

„1.   Bendrijos prekių ženklų teismai taiko šio reglamento nuostatas.

2.   Visais šio reglamento nereglamentuojamais klausimais Bendrijos prekių ženklų teismas taiko savo nacionalinę teisę, taip pat ir savo privatinės tarptautinės teisės normas.

<…>“

12.

6 straipsnyje („Bendroji nuosavybė“) nustatyta:

„1.   Jeigu teisė į pramoninę nuosavybę priklauso keliems asmenims, šiai teisei, jei nenumatyta kitaip, mutatis mutandis taikomos Civilinio kodekso nuostatos dėl bendrosios nuosavybės.

<…>“

13.

20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad registruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtinę teisę į jį ir savininkas turi teisę uždrausti trečiosioms šalims vykdant ekonominę veiklą naudoti prekių ženklą be jo sutikimo.

14.

23 straipsnyje numatyta, kad savininkas teisę į prekių ženklą gali perduoti dėl visų prekių ar paslaugų, kurioms jis buvo įregistruotas, arba dėl jų dalies, ir leidžiama suteikti išimtinę licenciją naudoti prekių ženklą.

15.

1108 straipsnyje („Naujovės ir kiti veiksmai, nesusiję su įprasta administravimo veikla“) numatyta:

„Bendrasavininkių, kurių dalys sudaro bent du trečdalius visos bendro daikto vertės, balsų dauguma gali būti diegiamos bet kokios naujovės, skirtos daiktui pagerinti arba naudojimuisi juo palengvinti ar padaryti naudojimąsi pelningesnį, jeigu jos netrukdo kitiems bendrasavininkiams naudotis daiktu ir nereikalauja pernelyg didelių išlaidų.

Tokia pačia tvarka gali būti atliekami kiti veiksmai, nesusiję su įprasta administravimo veikla, jeigu jie nepažeidžia kitų dalyvių interesų.

Parduodant bendrą daiktą arba nustatant jam daiktines teises ir sudarant ilgesnes nei devynerių metų jo nuomos sutartis reikalingas visų bendrasavininkių sutikimas. <…>“

16.

1990 m. VW, SW, CQ ir ET įsteigė tikrąją ūkinę bendriją, kuri 1992 m. liepos 29 d. pateikė paraišką įregistruoti nacionalinį prekių ženklą „Legea“, skirtą sporto prekėms. 1995 m. gegužės 11 d. prekių ženklas įregistruotas numeriu 650850.

17.

1993 m. prekių ženklo „Legea“ bendrasavininkiai vienbalsiai suteikė Legea Srl (toliau – bendrovė Legea) licenciją naudoti šį prekių ženklą nemokamai ir neribotą laiką ( 7 ).

18.

2006 m. gruodžio mėn. VW pareiškė nesutinkantis, kad ir toliau būtų leidžiama naudotis licencija ( 8 ).

19.

2009 m. bendrovė Legea pareiškė ieškinį Tribunale di Napoli (Neapolio teismas, Italija); be kita ko, ji reikalavo pripažinti tam tikrų VW įregistruotų prekių ženklų su pavadinimu „Legea“ registraciją negaliojančia. VW toje pačioje byloje pareiškė priešieškinį.

20.

Byloje buvo nagrinėjama:

21.

2014 m. birželio 11 d.Tribunale di Napoli (Neapolio teismas) priėmė sprendimą, jame nurodė, kad bendrovė Legea: a) iki 2006 m. gruodžio 31 d. prekių ženklą naudojo teisėtai, nes darė tai vienbalsiu visų bendrasavininkių sutikimu; b) po 2006 m. gruodžio 31 d. prekių ženklą naudojo neteisėtai, nes bendrasavininkis VW pareiškė nesutikimą.

22.

Šis sprendimas buvo apskųstas Corte d’appello di Napoli (Neapolio apeliacinis teismas, Italija), šis 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu jį iš dalies panaikino.

23.

Apeliacinis teismas nurodė, kad bendrovė Legea prekių ženklą naudojo teisėtai ir po 2006 m. gruodžio 31 d., nes bendrasavininkiai trijų ketvirtadalių balsų dauguma teisėtai nusprendė leisti šiai bendrovei toliau naudoti prekių ženklą po šios datos. Teismo nuomone, bendrosios nuosavybės atveju nereikia vienbalsio bendrasavininkių sprendimo tam, kad trečiosioms šalims būtų suteiktos išimtinės teisės naudoti prekių ženklą.

24.

VW dėl priimto sprendimo pateikė kasacinį skundą Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas). Šis teismas, grįsdamas savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, iš esmės pažymi, kad:

25.

Šiomis aplinkybėmis Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas) pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme užregistruotas 2021 m. lapkričio 15 d.

27.

Rašytines pastabas pateikė bendrovė Legea, SW, CQ, ET, VW, Lenkijos vyriausybė ir Europos Komisija.

28.

Nuspręsta, kad teismo posėdžio rengti nebūtina.

29.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą siekiama, kad būtų išaiškinta prekių ženklus reglamentuojanti Sąjungos teisė. Jį nagrinėjant turi būti nustatyta, kaip galima naudotis iš nuosavybės teisės į prekių ženklą kylančiomis išimtinėmis teisėmis, kai šis ženklas priklauso keliems bendrasavininkiams ( 9 ).

30.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad „kai kurie nagrinėjami prekių ženklai yra Europos Sąjungos prekių ženklai“, tačiau nepatikslina, ar toks yra prekių ženklas Legea, su kuriuo susijusi byla ( 10 ).

31.

Iš šalių pastabų matyti, kad ginčas kilo dėl įvairių žymens Legea ( 11 ) registracijų (nacionalinės, Sąjungos ir tarptautinės), tačiau, kartoju, remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą negalima tiksliai nustatyti, ar EUIPO nurodytas prekių ženklas atitinka nurodytąjį prašyme priimti prejudicinį sprendimą ( 12 ).

32.

Šiomis aplinkybėmis, siekiant išnagrinėti visas galimybes, tikslinga pateikti ir Sąjungos, ir nacionalinių prekių ženklų reglamentavimo analizę.

33.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudiciniai klausimai susiję su Reglamento 2017/1001 ir Direktyvos 2015/2436 aiškinimu. Vis dėlto, kaip jau minėjau, laikausi nuomonės, kad šių dviejų teisės aktų nuostatos netaikytinos 1993 m. ir 2006 m. gruodžio mėn. susiklosčiusioms faktinėms aplinkybėms.

34.

Iš tiesų:

35.

Bet kuriuo atveju, kadangi abiejų teisės aktų rinkinių (pirma, Direktyvos 89/104 ir Reglamento Nr. 40/94, antra, Direktyvos 2015/2436 ir Reglamento 2017/1001) turinys šiuo klausimu yra panašus, argumentus dėl pirmojo teisės aktų rinkinio galima taikyti antrajam. Siekdamas pabrėžti panašumą, nurodysiu esamus sutapimus.

36.

SW CQ ir ET tvirtina, kad pirmasis prejudicinis klausimas nereikalingas sprendimui pagrindinėje byloje priimti ( 14 ). Jie teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog bendrasavininkiai vienbalsiai pritarė licencijos suteikimui ( 15 ), yra nesvarbu, ar šiam sprendimui priimti pakako balsų daugumos.

37.

SW, CQ ir ET požiūris tikriausiai yra teisingas, tačiau negalima atmesti galimybės, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas svarbus tuo atveju, jeigu teismas norėjo tam tikras teisines pasekmes susieti su aplinkybe, kad vienbalsį prekių ženklo bendrasavininkių sprendimą tuo metu buvo galima priimti balsų dauguma.

38.

Šiuo požiūriu tai, kad teisė į keliems savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausantį prekių ženklą trečiosioms šalims gali būti perleista balsų dauguma ir nebūtinai vienbalsiu sprendimu, gali turėti įtakos vėlesniems naudojimo licencijos statuso pasikeitimams (konkrečiai kalbant, jos panaikinimui) ( 16 ).

39.

Bendrovė Legea pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą – ji nurodė, kad Sąjungos teisėje neapibrėžtos sąlygos, kuriomis turi būti išreikšta prekių ženklo bendrasavininkių valia tiek suteikti trečiajai šaliai licenciją naudoti prekių ženklą, tiek ją panaikinti.

40.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas) nėra aišku, ar Sąjungos teisė gali padėti išspręsti nagrinėjamą klausimą. Teismas savo klausimus pateikė būtent dėl to, kad jam kyla abejonių dėl šio aspekto.

41.

Tokiomis aplinkybėmis prejudiciniams klausimams taikoma svarbos prezumpcija ( 17 ) ir Teisingumo Teismas gali išaiškinti Sąjungos teisės normas, kad nustatytų, ar jos taikytinos pagrindinėje byloje.

42.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal prekių ženklų srities Sąjungos teisės aktus tuo atveju, kai prekių ženklas priklauso keliems bendrasavininkiams, sprendimas perleisti teisę nemokamai ir neribotą laiką jį naudoti gali būti priimtas balsų dauguma, ar, priešingai, jį reikia priimti vienbalsiai.

43.

Šis klausimas susijęs su problemomis, kurios teisininkams rūpėjo nuo pat romėnų teisės laikų. Yra ir kitų klausimų, į kuriuos ne visada buvo atsakoma vienodai: bendrosios nuosavybės teisė į turtą, jos bendras ar solidarus pobūdis, sprendimams priimti reikalaujama balsų dauguma, atsižvelgiant į didesnę ar mažesnę šių sprendimų reikšmę bendrosios nuosavybės teise valdomam daiktui ar į tų sprendimų galiojimo laikotarpį, arba balsų dauguma, kurios reikia priimti aktams dėl bendro turto valdymo ar disponavimo juo ( 18 ).

44.

Prekių ženklus reglamentuojančioje Sąjungos teisėje yra nedaug (ir atsargiai suformuluotų) nuostatų dėl bendrosios nuosavybės teisės į prekių ženklus, o šios nuostatos turi atitikti šią sritį reglamentuojančias nacionalinės teisės normas. Pabandysiu tai paaiškinti pastabose, toliau pateiktose ir dėl Sąjungos prekių ženklų, ir dėl nacionalinių prekių ženklų, kuriems taikomos suderintos nuostatos. Visų pirma išnagrinėsiu pačią vienų ir kitų prekių ženklų priklausymo bendrosios nuosavybės teise keliems savininkams galimybę.

45.

Sąjungos prekių ženklai yra pramoninės nuosavybės rūšis. Pagal Reglamento Nr. 40/94 5 straipsnį „[Sąjungos] prekių ženklų savininkais gali būti visi fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų ir pagal viešosios teisės reikalavimus įsteigtos institucijos“ ( 19 ).

46.

Reglamente Nr. 40/94 numatyta, kad Sąjungos prekių ženklas gali priklausyti keliems bendrasavininkiams. Ši nuostata aiškiai įtvirtinta keliose jo nuostatose:

47.

Kitaip nei Sąjungos prekių ženklų atveju, bendrosios nuosavybės teisė į prekių ženklą Direktyvoje 89/104 aiškiai neminima. Vis dėlto tai nereiškia, kad direktyva šiai nuosavybės teisei netaikoma.

48.

Nacionalinės teisės aktų leidėjas nuosavybės teisę į prekių ženklą gali reglamentuoti savo nuožiūra. Direktyvoje 89/104 nenustatytos sąlygos, kuriomis jis turi imtis veiksmų, taigi nei draudžiama, nei įpareigojama nacionalinės teisės aktuose pripažinti, kad nacionalinis prekių ženklas gali būti bendrosios nuosavybės objektas.

49.

Pripažinus, kad bendrasavininkiai gali turėti bendrosios nuosavybės teisę į prekių ženklą, kyla klausimas, kaip jie turi pareikšti bendrą valią perleisti trečiosioms šalims to prekių ženklo naudojimą pagal licenciją (arba galbūt panaikinti tokią licenciją).

50.

Dar kartą atskirai išnagrinėsiu Sąjungos ir nacionalinių prekių ženklų sistemą.

51.

Pagal Reglamento Nr. 40/94 22 straipsnio 1 dalį ( 23 )„[t]eisė [licencija] naudotis [Sąjungos] prekių ženklu gali būti suteikiama visoms ar daliai prekių ar paslaugų, kurioms šis ženklas yra įregistruotas, taip pat visoje Sąjungoje arba jos dalyje. [Tokia] [l]icencija gali būti išimtinė arba neišimtinė“ ( 24 ).

52.

Jo 97 straipsnio 2 dalyje ( 25 ) nurodyta, kad „[v]isais [Reglamento 40/94] nereglamentuojamais klausimais [Sąjungos] prekių ženklų teismas taiko savo nacionalinę teisę“.

53.

Reglamente Nr. 40/94 nepateikta nei licencijų sutarčių sudarymo, nei jų nutraukimo sąlygų. Tai, kad tokių sąlygų nenumatyta, reiškia, kad jos reglamentuojamos nacionalinėje teisėje, nesvarbu, ar Sąjungos prekių ženklas priklauso vienam savininkui, ar keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise ( 26 ).

54.

Kaip pabrėžia Komisija ( 27 ), iš tikrųjų visiems Europos lygmeniu tiesiogiai nereglamentuotiems klausimams, susijusiems su Sąjungos prekių ženklo, kaip „nuosavybės objekto“, sistema, taikoma atitinkama nacionalinė teisė.

55.

Jeigu pirma pateiktos pastabos taikomos Sąjungos prekių ženklų statusą reglamentuojančioms taisyklėms, juo labiau jos galioja mažiau griežtam teisiniam reguliavimui, kaip antai nacionalinių prekių ženklų suderinimui pagal Direktyvą 89/104.

56.

Direktyvoje 89/104 tik nurodyta, kad savininko teisė į prekių ženklą yra išimtinė (5 straipsnis) ir kad leidžiama suteikti licencijas (8 straipsnis), tačiau joje nėra reglamentuojami aspektai, susiję su bendrosios nuosavybės teise į prekių ženklą ar sprendimu suteikti tokias licencijas ( 28 ).

57.

Šiomis aplinkybėmis siekiant nustatyti, kaip turi būti išreikšta bendra valia perleisti bendrosios nuosavybės teise priklausančio prekių ženklo naudojimą, visų pirma reikia remtis nacionalinės teisės nuostatomis. Tose nuostatose gali būti pateiktos nuorodos į bendrasavininkių susitarimus. Subsidiariai taikomos kiekvienos valstybės narės civilinės teisės bendrosios taisyklės ( 29 ).

58.

Pagal lojalaus bendradarbiavimo, Sąjungos teisės viršenybės ir jos veiksmingumo principus nacionalinėje teisėje, įskaitant bendrosios nuosavybės teisę į prekių ženklus reglamentuojančius teisės aktus, turi būti užtikrintas visiškas Sąjungos teisės veiksmingumas ( 30 ).

59.

Nagrinėjamos bylos atveju nei prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nei Teisingumo Teismui pateiktose pastabose nėra jokios informacijos, kad taikant Italijos teisės aktus, susijusius su bendrosios nuosavybės teise į prekių ženklus, būtų neįmanoma ar pernelyg sudėtinga naudotis Sąjungos teisės aktuose suteikiamomis teisėmis.

60.

Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas) siekia išsiaiškinti, ar pagal Sąjungos teisę:

61.

Taip suformuluotame klausime nenurodyta, kuri Sąjungos teisės norma yra taikoma, tik minimi „Sąjungos teisės principai“ (jų nekonkretizuojant). Kadangi šie principai, jeigu egzistuoja, buvo įtvirtinti Reglamento Nr. 40/94 ir Direktyvos 89/104 (arba prireikus Reglamento 2017/1001 ir Direktyvos 2015/2436) nuostatose, atsakymas į šį klausimą turi būti grindžiamas tomis nuostatomis.

62.

Remdamasis Direktyva 89/104 Teisingumo Teismas pripažino, kad prekių ženklo savininkas, suteikęs licenciją naudoti prekių ženklą trečiajai šaliai, gali atšaukti šį sutikimą ( 31 ). Tokį teiginį galima lengvai pritaikyti prekių ženklo bendrasavininkiams (t. y. keliems bendrosios nuosavybės teisę turintiems savininkams).

63.

Vis dėlto, kaip ir teisės naudoti prekių ženklą suteikimo trečiajai šaliai sąlygų atveju, Sąjungos teisėje nenurodyta, kaip turi būti priimamas sprendimas atšaukti arba panaikinti naudojimo licenciją, kai prekių ženklai valdomi bendrosios nuosavybės teise. Toks sprendimas yra teisinis veiksmas, o Sąjungos teisėje, kartoju, neapibrėžtos sąlygos, kuriomis jį atlieka bendrasavininkiai.

64.

Taigi sprendimų dėl licencijos naudoti prekių ženklą, valdomą bendrosios nuosavybės teise, panaikinimo ar atšaukimo ypatumai turi būti reglamentuojami nacionalinėje teisėje. Tokiam panaikinimui ar atšaukimui gali būti mutatis mutandis taikomi pirma išdėstyti argumentai dėl bendro sutikimo suteikti licenciją pareiškimo (nesvarbu, ar tai yra licencija naudoti nacionalinį, ar Sąjungos prekių ženklą).

65.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija) tokį atsakymą:

1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 5 straipsnis ir 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 9 straipsnio 1 dalis, taip pat prireikus atitinkamos 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti ir 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo nuostatos

turi būti aiškinamos taip:

bendrosios nuosavybės teisės į prekių ženklą atveju bendrasavininkių bendro sutikimo suteikti trečiajai šaliai licenciją naudoti prekių ženklą – ir nacionalinį, ir Europos Sąjungos – arba panaikinti tokią licenciją pareiškimo tvarka apibrėžiama taikytinose valstybės narės teisės normose.