GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2023 m. vasario 16 d.(1)
Byla C‑663/21
Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl,
dalyvaujant
AA
(Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas, Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
ir
Byla C‑8/22
XXX
prieš
Commissaire général aux réfugiés ir aux apatrides
(Conseil d’État (Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Prieglobsčio politika – Direktyva 2011/95/ES – Normos, susijusios su pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso suteikimo sąlygomis – 14 straipsnio 4 dalies b punktas – Pabėgėlio statuso panaikinimas – Trečiosios šalies pilietis, padaręs itin sunkų nusikaltimą – Pavojus visuomenei – Proporcingumo vertinimas – Įrodinėjimo pareiga – Direktyva 2008/115/EB – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Išsiuntimo atidėjimas – Išsiuntimas, laikomas neteisėtu dėl negrąžinimo principo – Negalėjimas priimti sprendimo grąžinti“
I. Įžanga
1. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų(2) 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse, greta pabėgėlio statuso netekimo (11 straipsnis) ir nesuteikimo (12 straipsnis) pagrindų, numatyta, kad valstybės narės gali panaikinti pabėgėlio statusą arba atsisakyti jį suteikti, jei kyla pavojus jų saugumui ar visuomenei.
2. Šios galimybės, grindžiamos valstybių narių noru pasinaudoti sverto efektu prieš pavojų jų saugumui ar visuomenei keliančius pabėgėlius, kurie negali būti grąžinti, suteikimas yra kritikuojamas, priekaištaujant, kad tokia galimybė neatitinka Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso(3), papildytos Protokolu dėl pabėgėlių statuso(4) (toliau – Ženevos konvencija), 1 straipsnio C–F skirsniuose nustatytų pabėgėlio statuso nesuteikimo ir netekimo pagrindų.
3. Vis dėlto 2019 m. gegužės 14 d. Sprendime M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas)(5) Teisingumo Teismas neišskyrė jokio aspekto, kuris paveiktų Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4–6 dalių galiojimą atsižvelgiant į SESV 78 straipsnio 1 dalį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 18 straipsnį. Priimdamas minėtą sprendimą Teisingumo Teismas, be kita ko, laikėsi pozicijos, kad pagal šios direktyvos 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytą sistemą pabėgėlio statuso panaikinimas arba atsisakymas jį suteikti nereiškia, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, atitinkantis tos pačios direktyvos 2 straipsnio d punkte, siejamame su jos III skyriaus nuostatomis, nustatytas sąlygas, nustoja būti pabėgėlis, kaip tai suprantama pagal Ženevos konvencijos 2 straipsnio d punktą ir 1 straipsnio A punktą(6).
4. Atsižvelgiant į Sprendimą M. ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas), šiais prašymais priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma patikslinti sąlygas, kuriomis valstybės narės gali nuspręsti panaikinti pabėgėlio statusą.
5. Konkrečiau kalbant, šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse(7) 5, 6, 8 ir 9 straipsnių išaiškinimo.
6. Byloje C‑663/21 prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant trečiosios šalies piliečio AA ir Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl (Federalinė užsieniečių ir prieglobsčio teisės tarnyba, Austrija, toliau – Tarnyba) ginčą dėl šios Tarnybos sprendimo panaikinti jo pabėgėlio statusą, atsisakyti suteikti jam papildomos apsaugos statusą arba leidimą gyventi šalyje dėl ypatingų priežasčių, į kurias būtina atsižvelgti, priimti sprendimą jį grąžinti, nustatant draudimą būti šalyje, nustatyti savanoriško išvykimo terminą ir paskelbti, kad jo išsiuntimas yra neleistinas.
7. Byloje C‑8/22 prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas nagrinėjant trečiosios šalies piliečio XXX ir Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides (Generalinis pabėgėlių ir asmenų be pilietybės reikalų komisaras, Belgija, toliau – Generalinis komisaras) ginčą dėl šio komisaro sprendimo panaikinti XXX pabėgėlio statusą.
8. Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas, Austrija) (byla C‑663/21) ir Conseil d'État (Valstybės Taryba, Belgija) (byla C‑8/22) užduoti klausimai vienas kitą papildo ir iš dalies sutampa, todėl šioje išvadoje juos nagrinėsiu kartu. Šiais klausimais Teisingumo Teismo visų pirma prašoma pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą patikslinti pabėgėlio statuso panaikinimo sąlygas.
9. Šioje nuostatoje numatyta, kad „valstybės narės gali panaikinti statusą, kurį pabėgėliui suteikė [vyriausybės], administracinė, teisminė arba [kvaziteisminė] institucija, arba nutraukti ar atsisakyti pratęsti jo galiojimą, kai <…> jis yra galutiniu teismo sprendimu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų tos valstybės narės visuomenei“.
10. Šis pabėgėlio statuso panaikinimo pagrindas tiesiogiai grindžiamas Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalies formuluote, iš kurios matyti, kad negrąžinimo principu negali remtis pabėgėlis, „nuteist[as] [galutiniu teismo] nuosprendžiu už ypač sunkų nusikaltimą ir [keliantis] pavojų [šalies, kurioje jis yra] visuomenei“. Tokia pat negrąžinimo principo išimtis nustatyta Direktyvos 2011/95 21 straipsnio 2 dalyje(8).
11. Šioje išvadoje iš pradžių palaikysiu aiškinimą, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte nustatytos dvi kumuliacinės valstybės narės galimybės panaikinti pabėgėlio statusą sąlygos. Šiuo klausimu paaiškinsiu, kodėl manau, kad įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis už itin sunkų nusikaltimą yra būtina, bet nepakankama sąlyga, kad valstybė narė galėtų panaikinti šį statusą.
12. Tada nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad grėsmė, kurią nuteistasis kelia atitinkamos valstybės narės visuomenei tuo metu, kai priimamas sprendimas panaikinti pabėgėlio statusą, turi būti reali, esama ir pakankamai rimta.
13. Galiausiai patikslinsiu, kad, mano nuomone, sprendimas panaikinti pabėgėlio statusą turi atitikti proporcingumo principą ir apskritai atitinkamo asmens pagrindines teises, kurios užtikrintos Chartijoje.
14. Byloje C‑663/21 keliamas papildomas klausimas, susijęs su Direktyvos 2008/115 aiškinimu. Iš esmės kyla klausimas, ar sprendimas grąžinti turi būti priimtas, kai atitinkamas trečiosios šalies pilietis negali būti grąžintas į savo kilmės šalį. Remdamasis naujausia Teisingumo Teismo jurisprudencija, pasiūlysiu Teisingumo Teismui į šį klausimą atsakyti neigiamai.
II. Ginčų pagrindinėse bylose faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
A. Byla C‑663/21
15. 2014 m. gruodžio 10 d. AA neteisėtai atvyko į Austriją ir tą pačią dieną pateikė tarptautinės apsaugos prašymą. 2015 m. gruodžio 22 d. Tarnybos sprendimu jam buvo suteiktas pabėgėlio statusas.
16. 2018 m. kovo 22 d. AA buvo nuteistas vienų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme ir 180 darbo dienų užmokesčio dydžio bauda už pavojingą grasinimą, svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą, draudžiamą disponavimą ir prekybą narkotinėmis medžiagomis. 2019 m. sausio 14 d. AA buvo nuteistas trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme už tyčinį kūno sužalojimą ir pavojingą grasinimą. 2019 m. kovo 11 d. jis buvo nuteistas šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme už pasikėsinimą padaryti kūno sužalojimą ir pavojingą grasinimą. Visos šios laisvės atėmimo bausmės buvo pakeistos lygtinėmis bausmėmis.
17. 2019 m. rugpjūčio 13 d. AA buvo skirta bauda už agresyvų elgesį su viešosios tvarkos pareigūnu.
18. 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Tarnyba panaikino AA pabėgėlio statusą ir nusprendė nesuteikti jam papildomos apsaugos statuso ar leidimo gyventi šalyje dėl ypatingų priežasčių, į kurias būtina atsižvelgti. Tarnyba taip pat nurodė, kad bus priimtas sprendimas grąžinti AA, nustatant draudimą atvykti, kad jam bus nustatytas savanoriško išvykimo terminas, o jo išsiuntimas į Siriją neleistinas.
19. AA apskundė Tarnybos 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija). Vėliau jis pareiškė, kad atsiima skundą tiek, kiek jis susijęs su šio sprendimo rezoliucinės dalies dalimi, kurioje jo išsiuntimas iš šalies pripažintas neteisėtu.
20. 2020 m. birželio 16 d. ir spalio 8 d. AA buvo nuteistas keturių ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmėmis, nepanaikinus ankstesnių lygtinių bausmių.
21. 2021 m. gegužės 28 d. sprendimu Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) panaikino 2019 m. rugsėjo 24 d. Tarnybos sprendimą. Šis teismas nurodė, kad norint panaikinti pabėgėlio statusą turi būti įvykdytos keturios sąlygos, t. y. kad pabėgėlis padarė itin sunkų nusikaltimą, kad jis buvo nuteistas galutiniu teismo nuosprendžiu, kad jis kelia grėsmę visuomenei ir kad viešasis interesas nutraukti jo buvimą šalyje yra svarbesnis už jo interesą išlaikyti prieglobsčio valstybės apsaugą.
22. Minėtas teismas nustatė, kad AA atitinka pirmas tris sąlygas, tačiau dėl ketvirtosios sąlygos nusprendė, kad reikia įvertinti Austrijos Respublikos ir AA interesus, atsižvelgiant į priemonių, kurios jam grėstų panaikinus tarptautinę apsaugą, mastą ir pobūdį. Vis dėlto, kadangi grąžinus AA į kilmės šalį, jam grėstų kankinimai arba mirtis, Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nusprendė, kad jo interesai yra svarbesni už Austrijos Respublikos interesus ir kad jo pabėgėlio statusas neturėtų būti panaikintas.
23. Dėl šio sprendimo Tarnyba pateikė kasacinį skundą Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas).
24. Grįsdama savo ieškinį Tarnyba teigia, kad Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas) jurisprudencija, kurioje numatyta minėta ketvirtoji sąlyga, buvo suformuota tokiomis aplinkybėmis, kurių negalima palyginti su dabartine padėtimi. Išsiuntimas į kilmės šalį nuo šiol nėra leidžiamas tuo atveju, jei atitinkamam asmeniui gresia pasekmės, dėl kurių būtų pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos(9) 2 ar 3 straipsniai. Taigi interesų palyginimas, kurį šioje byloje nagrinėjamu atveju atliko Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas), nėra būtinas, nes šis asmuo gautų apsaugą nuo išsiuntimo pagal sprendimą, kuriuo konstatuojama, kad grąžinimas negalimas. Tarnybos teigimu, toks interesų palyginimas taip pat galėtų pakenkti Sąjungos teisėje pagal Ženevos konvenciją numatytos apsaugos sistemos patikimumui.
25. Atsižvelgdamas į Tarnybos pateiktus argumentus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą būtina palyginti esamus interesus, nustačius, kad atitinkamas asmuo buvo nuteistas galutiniu teismo nuosprendžiu už itin sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų visuomenei. Remdamasis Tarnybos jam pateiktais argumentais(10), minėtas teismas visų pirma nurodo, kad tokio interesų palyginimo galėtų būti atsisakyta dėl to, kad šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkto tikslas yra panaikinti pabėgėlio statusą asmenims, kurie dėl didelio polinkio nusikalsti ir dėl to – visuomenei keliamo pavojaus pasirodė neverti išsaugoti šį statusą.
26. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad bet kuriuo atveju pabėgėlio statuso panaikinimas neleistų atsižvelgti į būtinybę užkirsti kelią grėsmei, kylančiai dėl asmens, turinčio didelį polinkį nusikalsti, nes tokio asmens išsiuntimas yra neteisėtas dėl grąžinimo draudimo.
27. Remdamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (EASO) doktrina ir pareiškimais, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad yra skirtingų nuomonių dėl būtinybės palyginti interesus, kai atitinkamo trečiosios šalies piliečio keliamą pavojų visuomenei reikia palyginti su grėsmėmis, kurių šiam piliečiui keltų grįžimas į savo kilmės šalį. Minėtas teismas taip pat pažymi, kad Austrijos teismų jurisprudencija šiuo klausimu Sąjungoje atrodo pavienė ir kad dėl šios jurisprudencijos gali būti neįmanoma iš minėto piliečio atimti pabėgėlio statuso.
28. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog Austrijos teisėje numatyta, kad tais atvejais, kai tarptautinė apsauga panaikinama, tačiau išsiuntimas į kilmės šalį yra neteisėtas, turi būti priimtas sprendimas grąžinti, prireikus kartu uždraudžiant atvykti. Tada atitinkamo trečiosios šalies piliečio gyvenimas Austrijoje yra toleruojamas tol, kol jo neįmanoma išsiųsti iš šalies, tačiau jis nėra teisėtas.
29. Tokia praktika galėtų būti laikoma nesuderinama su Direktyva 2008/115 visų pirma dėl to, kad ji reiškia, kad reikės priimti sprendimą grąžinti, kuris negalios neribotą laiką, nes atitinkamo trečiosios šalies piliečio išsiuntimas laikomas neteisėtu, kol bus priimtas priešingas sprendimas, kuriuo išsiuntimas būtų pripažintas teisėtu. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, be kita ko, kokia yra 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Westerwaldkreis(11) taikymo sritis.
30. Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar vertinant, ar leidžiama panaikinti prieglobsčio statusą, kurį kompetentinga institucija yra suteikusi pabėgėliui remdamasi [Direktyvos 2011/95] 14 straipsnio 4 dalies b punkte nustatytu pagrindu, būtina kaip atskirą kriterijų taikyti interesų palyginimą preziumuojant, kad panaikinti prieglobsčio statusą galima tik tuo atveju, kai visuomenės interesai, kad pabėgėlis būtų grąžintas, nusveria pabėgėlio interesus, kad prieglobstį suteikusi valstybė ir toliau tebetaikytų jam apsaugą; atliekant interesų palyginimą, reikia palyginti nusikaltimo smerktinumą ir, viena vertus, visuomenei potencialiai keliamą grėsmę ir, kita vertus, užsieniečio interesus gauti apsaugą, kurie apima ir jam gresiančių priemonių mastą ir pobūdį?
2. Ar [Direktyvos 2008/115] nuostatas, visų pirma jos 5, 6, 8 ir 9 straipsnius, pažeidžia nacionalinės teisės normos, pagal kurias dėl trečiosios šalies piliečio, iš kurio, jam panaikinus prieglobsčio statusą, atimama iki tol turėta teisė būti šalyje kaip pabėgėliui, sprendimas grąžinti turi būti priimtas net ir tuo atveju, kai jau priimant tą sprendimą yra aišku, kad neribotą laiką nebus galima išsiųsti jo iš šalies dėl grąžinimo draudimo, ir kai tai pripažįstama sprendimu, kuris gali įgyti res judicata galią?“
31. Rašytines pastabas pateikė Austrijos, Belgijos, Čekijos, Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Europos Komisija.
B. Byla C‑8/22
32. 2007 m. vasario 23 d. Generalinio komisaro sprendimu XXX buvo suteiktas pabėgėlio statusas.
33. 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu Cour d’assises de Bruxelles (Briuselio prisiekusiųjų teismas, Belgija) skyrė XXX 25 metų laisvės atėmimo bausmę(12).
34. 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu Generalinis komisaras panaikino jo pabėgėlio statusą.
35. XXX apskundė tokį sprendimą Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija).
36. 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu minėtas teismas atmetė XXX skundą, nusprendęs, kad jo pavojingumą visuomenei lėmė jo nuteisimas už itin sunkų nusikaltimą. Šiomis aplinkybėmis Generalinis komisaras neprivalėjo įrodyti, kad XXX kelia realų, esamą ir pakankamai didelį pavojų visuomenei. Kaip tik XXX turi įrodyti, kad nebekelia pavojaus visuomenei.
37. 2019 m. rugsėjo 26 d. XXX padavė kasacinį skundą Conseil d’État dėl tokio sprendimo.
38. Grįsdamas savo kasacinį skundą jis iš esmės teigia, jog Generalinis komisaras turi įrodyti, kad yra realus, esamas ir pakankamai didelis pavojus visuomenei, ir kad būtina patikrinti proporcingumą, siekiant nustatyti, ar jo keliamas pavojus pateisina pabėgėlio statuso panaikinimą.
39. Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2011/95] 14 straipsnio 4 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad pavojus visuomenei konstatuojamas vien dėl to, jog pabėgėlio statusą turintis asmuo paskutinėje instancijoje buvo nuteistas už itin sunkų nusikaltimą, ar taip, kad, norint konstatuoti pavojų visuomenei, nepakanka vien fakto, jog tas asmuo paskutinėje instancijoje buvo nuteistas už labai sunkų nusikaltimą?
2. Jeigu vien nuteisimo paskutinėje instancijoje už itin sunkų nusikaltimą nepakanka pavojui visuomenei nustatyti, ar [Direktyvos 2011/95] 14 straipsnio 4 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį reikalaujama, kad valstybė narė įrodytų, jog kasatorius ir po to, kai buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, toliau kelia pavojų visuomenei? Ar valstybė narė turi įrodyti, kad šis pavojus yra realus ir esamas, ar pakanka potencialaus pavojaus buvimo? Ar [šios direktyvos] 14 straipsnio 4 dalies b punktas, vertinamas atskirai arba siejamas su proporcingumo principu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį pabėgėlio statusas gali būti panaikintas tik tuo atveju, jeigu jo panaikinimas yra proporcingas, o pavojus, kurį kelia šio statuso turėtojas, yra pakankamai didelis, kad juo būtų galima pateisinti šio statuso panaikinimą?
3. Jeigu valstybė narė neprivalo įrodyti, kad ir po to, kai buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kasatorius toliau kelia pavojų visuomenei ir kad šis pavojus yra realus, esamas ir pakankamai didelis, kad juo būtų galima pateisinti pabėgėlio statuso panaikinimą, ar [Direktyvos 2011/95] 14 straipsnio 4 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį pavojus visuomenei iš esmės konstatuojamas dėl to, kad asmuo, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, paskutinėje instancijoje buvo nuteistas už itin sunkų nusikaltimą, bet gali įrodyti, kad nekelia arba nebekelia pavojaus visuomenei?“
40. XXX, Belgijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Komisija pateikė rašytines pastabas.
41. Per abiem byloms bendrą teismo posėdį, vykusį 2022 m. lapkričio 10 d., XXX, Belgijos vyriausybė, Nyderlandų vyriausybė ir Komisija pateikė žodines pastabas ir atsakė į Teisingumo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.
III. Analizė
A. Dėl Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto aiškinimo
42. Dėl Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto aiškinimo pažymėtina, kad teisinės diskusijos šiose bylose vyksta keliais aspektais.
43. Pirma, ar reikia manyti, kad šioje nuostatoje įtvirtintos dvi kumuliacinės sąlygos, kad valstybė narė galėtų panaikinti pabėgėlio statusą, t. y. pirma, turi būti priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis už itin sunkų nusikaltimą ir, antra, turi būti įrodyta, kad asmuo, dėl kurio buvo priimtas šis nuosprendis, kelia grėsmę šios valstybės narės visuomenei?
44. Antra, jei į šį pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, kokie turi būti šio pavojaus visuomenei požymiai? Konkrečiai kalbant, ar valstybė narė turi įrodyti, kad nuo to laiko, kai atitinkamas trečiosios šalies pilietis buvo nuteistas, jis ir toliau kelia pavojų šios valstybės narės visuomenei? Be to, pagal analogiją su Teisingumo Teismo sprendimais dėl kitų Sąjungos teisės normų, ar tai turi būti reali, esama ir pakankamai didelė grėsmė?
45. Trečia, ar valstybės narės sprendimas panaikinti pabėgėlio statusą pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą turi atitikti proporcingumo principą? Jei taip, kokius interesus reikėtų palyginti? Konkrečiai kalbant, ar kompetentinga institucija turi palyginti priimančiosios valstybės narės interesą apsaugoti savo visuomenę ir atitinkamo trečiosios šalies piliečio interesą toliau gauti apsaugą šioje valstybėje narėje?
46. Prieš pradėdamas nagrinėti šiuos klausimus pateiksiu kelias įžangines pastabas dėl sąlygos, susijusios su galutiniu apkaltinamuoju nuosprendžiu už itin sunkų nusikaltimą.
1. Įžanginės pastabos dėl galutinio apkaltinamojo nuosprendžio už itin sunkų nusikaltimą sąlygos
47. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad nė vienas iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų užduotų klausimų nėra susijęs su tuo, ką reiškia, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis turi būti „galutiniu teismo sprendimu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą“. Vis dėlto šis klausimas tiesiogiai keliamas byloje Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (C‑402/22), kuri šiuo metu nagrinėjama Teisingumo Teisme Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) iniciatyva. Kadangi ši byla bus tinkamas pagrindas apibrėžti šios sąlygos ribas(13), apsiribosiu tik tolesnėmis pastabomis, kurias pateiksiu atsižvelgdamas į šiose bylose atitinkamai paskelbtų nuosprendžių prieštaringumą.
48. Pavyzdžiui, byla C‑663/21 susijusi su trečiosios šalies piliečiu, kurio pabėgėlio statusas panaikintas po to, kai jis už įvairius nusikaltimus buvo nuteistas keliomis lygtinėmis laisvės atėmimo bausmėmis. Byla C‑8/22 susijusi su trečiosios šalies piliečiu, kurio pabėgėlio statusas panaikintas po to, kai jis buvo nuteistas 25 metų laisvės atėmimo bausme už įvairius nusikaltimus, įskaitant tyčinį nužudymą.
49. Intuityviai ir atsižvelgiant į tai, kad toliau išsamiau išanalizuosiu sąvoką „nuteistas už itin sunkų nusikaltimą“, atrodo, kad nuteisimas tokios trukmės laisvės atėmimo bausme ir už tokią nusikalstamą veiką, kaip byloje C‑8/22, patenka į šią sąvoką arba bent jau nėra akivaizdžiai už jos taikymo srities ribų.
50. Vis dėlto nagrinėjant bylą C‑663/21 galima kelti klausimą, ar kelios laisvės atėmimo bausmės, kurių vykdymas atidėtas, paskirtos už nusikaltimus, kurių nė vieno atskirai negalima laikyti „itin sunkiu nusikaltimu“, atitinka Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatytą sąlygą. Dėl to visų pirma kyla klausimas, ar kelių nusikalstamų veikų bendras poveikis gali leisti pasiekti šioje nuostatoje reikalaujamą ypatingo sunkumo laipsnį.
51. Šioje išvadoje nenagrinėsiu klausimų, dėl kurių nebuvo diskutuojama šiose bylose, tik atkreipsiu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų dėmesį į tai, kad, atsižvelgdami į Teisingumo Teismo atsakymus į jų klausimus, jie negalės neatlikti išankstinio patikrinimo, susijusio su nuosprendžiu už „itin sunkų nusikaltimą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą. Iš tiesų tai yra būtina sąlyga siekiant pasinaudoti šioje nuostatoje numatyta galimybe panaikinti pabėgėlio statusą.
52. Vis dėlto, ar tai yra pakankama sąlyga, kad būtų galima pasinaudoti tokia panaikinimo galimybe? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išsiaiškinti, taikant Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą, ryšį tarp galutinio apkaltinamojo nuosprendžio už itin sunkų nusikaltimą ir grėsmės visuomenei buvimo, siekiant nustatyti, ar tai yra dvi kumuliacinės sąlygos.
2. Dėl ryšio tarp galutinio apkaltinamojo nuosprendžio už itin sunkų nusikaltimą ir grėsmės visuomenei buvimo
53. Pirmuoju ir trečiuoju klausimais byloje C‑8/22 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje numatytas pabėgėlio statuso panaikinimo pagrindas gali būti taikomas, kai nustatoma, jog atitinkamas asmuo galutiniu teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už itin sunkų nusikaltimą, ir nebūtina atskirai tikrinti, ar šis asmuo kelia grėsmę valstybės narės, kurioje jis yra, visuomenei.
54. Norint atsakyti į šiuos klausimus reikia nustatyti, ar ryšys tarp dviejų elementų – galutinio apkaltinamojo nuosprendžio už itin sunkų nusikaltimą ir grėsmės atitinkamos valstybės narės visuomenei buvimo – yra savaiminis priežastinis ryšys, todėl pirmasis elementas būtinai lemia antrąjį, ar tai yra du elementai, kurie, nors ir susiję vienas su kitu, turi būti įrodinėjami atskirai.
55. Kitaip tariant, ar reikia manyti, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte nustatyta tik viena pabėgėlio statuso panaikinimo sąlyga, t. y. kad grėsmę visuomenei lemia tik tai, kad pabėgėlio statuso turėtojas buvo galutiniu teismo nuosprendžiu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą? O gal reikia manyti, kad šioje nuostatoje nustatytos dvi šio statuso panaikinimo sąlygos, todėl, be galutinio nuosprendžio už itin sunkų nusikaltimą, valstybė narė dar turi įrodyti, kad pabėgėlis kelia pavojų jos visuomenei?
56. Atrodo, kad šiuo klausimu valstybių narių nuomonės šiek tiek skiriasi. Vienos valstybės narės yra tos nuomonės, kad nuteisimo už itin sunkų nusikaltimą bet kuriuo atveju pakanka, kad būtų galima manyti, jog atitinkamas asmuo kelia pavojų visuomenei. Kitos mano, kad reikia įrodyti tokio pavojaus buvimą, ir tai yra atskira sąlyga(14).
57. Kaip ir Komisija, manau, kad nors galutinis apkaltinamasis nuosprendis už itin sunkų nusikaltimą yra būtina sąlyga pabėgėlio statusui panaikinti pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą, ji nėra pakankama(15). Šiuo tikslu taip pat reikia išsiaiškinti ir nustatyti, ar atitinkamas asmuo kelia pavojų valstybės narės, kurioje jis yra, visuomenei. Taigi šioje nuostatoje numatytos dvi sąlygos, kurios yra atskiros, nors ir susijusios, todėl turi būti įvykdytos kartu. Vadinasi, pagal šią nuostatą galutinis nuosprendis už itin sunkų nusikaltimą yra ir pavojaus visuomenei buvimo sąlyga, ir svarbus šio pavojaus vertinimo aspektas. Vis dėlto, kaip paaiškinsiu toliau, šis nuteisimas nėra vienintelis tokio vertinimo aspektas.
58. Mano nuomone, tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto formuluotė.
59. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad nors šios nuostatos kalbinėse versijose esama skirtumų(16), joje išreiškiama mintis, kad atitinkamas asmuo ne tik turi būti nuteistas už itin sunkų nusikaltimą, bet ir turi būti nustatyta, kad tarp nusikaltimo, už kurį nuteistas šis asmuo, ir jo keliamos grėsmės yra ryšys. Vadinasi, atitinkamas asmuo turi kelti grėsmę dėl padaryto nusikaltimo(17).
60. Taigi Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte reikalaujama grėsmė visuomenei neįrodyta, jeigu ji grindžiama įtarimais, susijusiais su atitinkamo asmens padarytomis nusikalstamomis veikomis arba bendru jo elgesiu, dėl kurio nebuvo priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis už itin sunkų nusikaltimą.
61. Kaip Teisingumo Teismas nurodė dėl Direktyvos 2004/83 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto atitinkamo motyvo, kuriuo remiantis leidžiama grąžinti pabėgėlį, darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą pabėgėlio statuso panaikinimui taikomi griežti reikalavimai, nes būtent tik pabėgėlis, nuteistas galutiniu teismo nuosprendžiu už „itin sunkų nusikaltimą“, gali būti laikomas „keliančiu pavojų tos valstybės narės visuomenei“(18). Šios griežtos sąlygos yra svarbios pabėgėlio statuso panaikinimo pasekmėms, t. y. kad atitinkamas asmuo nebeturės visų teisių ir lengvatų, nurodytų šios direktyvos VII skyriuje, nes jos susietos su šiuo statusu(19).
62. Vis dėlto, mano nuomone, tai, kad tarp šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytų dviejų elementų yra tarpusavio ryšys, nereiškia, kad pavojaus visuomenei buvimas visais atvejais turėtų būti laikomas automatiškai atsirandančiu dėl nuteisimo už itin sunkų nusikaltimą, todėl tokio pavojaus įrodinėjimas tampa nereikalingas.
63. Nepriklausomai nuo kalbinių versijų ir to, kaip jose išreiškiamas ryšys tarp galutinio apkaltinamojo nuosprendžio už itin sunkų nusikaltimą ir pavojaus visuomenei buvimo, tai, kad šios nuostatos formuluotėje nurodomi šie du elementai, skatina manyti, kad taip Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė, jog norint panaikinti pabėgėlio statusą turi būti įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos. Jei pavojus visuomenei nebūtų savarankiška sąlyga, logiška, kad šiam teisės aktų leidėjui būtų pakakę leisti panaikinti pabėgėlio statusą tik dėl nuteisimo už itin sunkų nusikaltimą(20).
64. Tai minėtas teisės aktų leidėjas ir padarė, pavyzdžiui, Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 2 dalies b punkte kaip vieną iš pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindų nurodydamas „sunkaus nepolitinio nusikaltimo“ padarymą, o tos pačios direktyvos 17 straipsnio 1 dalies b punkte kaip vieną iš papildomos apsaugos nesuteikimo pagrindų paminėdamas „sunkaus nusikaltimo“ padarymą. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad tarp papildomos apsaugos nesuteikimo pagrindų svarios priežastys, dėl kurių manoma, kad atitinkamas asmuo „kelia pavojų valstybės narės, kurioje jis yra, visuomenei ar saugumui“, yra atskiras ir savarankiškas statuso nesuteikimo pagrindas.
65. Lygindamas su šiomis nuostatomis, iš konkrečios Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto formuluotės darau išvadą, kad pavojus visuomenei negali būti automatiškai ir visais atvejais nustatomas dėl nuteisimo už itin sunkų nusikaltimą, antraip reikalavimas, kad atitinkamas asmuo turi kelti pavojų visuomenei, taptų perteklinis.
66. Priešingai, nei teigia Belgijos vyriausybė, aiškinimas, pagal kurį pirmenybė teikiama dviejų kumuliacinių sąlygų buvimui, nereiškia, kad kitas pabėgėlio statuso panaikinimo pagrindas, nurodytas Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies a punkte, neturi prasmės, kai yra pagrįstų priežasčių manyti, kad pabėgėlis „kelia pavojų valstybės narės, kurioje jis yra, saugumui“. Mano nuomone, šis pagrindas turi savarankišką taikymo sritį, nes apima ir valstybės narės vidaus saugumą, ir jos išorės saugumą. Todėl grėsmė institucijų ir pagrindinių viešųjų tarnybų veikimui ir gyventojų išlikimui, taip pat rimto išorinių santykių arba taikaus tautų sugyvenimo sutrikdymo pavojus ir grėsmė kariniams interesams gali paveikti visuomenės saugumą(21). Taip suvokiant pavojų valstybės narės saugumui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies a punktą, jis skiriasi nuo pavojaus valstybės narės visuomenei, apie kurį kalbama šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkte ir kuris, be to, susijęs su atitinkamos valstybės narės viešosios tvarkos palaikymu(22).
67. Mano nuomone, aiškinimas, pagal kurį reikalaujama, kad kompetentinga institucija, tam, kad galėtų panaikinti pabėgėlio statusą pagal šią nuostatą, atsižvelgtų ne tik į ankstesnio teistumo faktą, yra pagrįstas poreikiu aiškinti šią nuostatą siaurai, atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95 tikslą.
68. Kaip nurodyta šios direktyvos 12 konstatuojamojoje dalyje, šios direktyvos tikslas yra, viena vertus, užtikrinti, kad visos valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, nustatymo kriterijus, ir, kita vertus, garantuoti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos.
69. Pabėgėlio statusas asmeniui turi būti suteiktas, jeigu jis atitinka Sąjungos teisės aktuose nustatytus būtiniausius reikalavimus. Taigi pagal Direktyvos 2011/95 13 straipsnį valstybės narės suteikia pabėgėlio statusą bet kuriam trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuris atitinka sąlygas, kad galėtų būti laikomas pabėgėliu pagal šios direktyvos II ir III skyrius.
70. Vis dėlto Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte nustatytas pabėgėlio statuso panaikinimo pagrindas, kuris yra šios direktyvos 13 straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės išimtis ir dėl kurio apribojamos šios direktyvos VII skyriuje nustatytos teisės ir lengvatos. Mano nuomone, šis panaikinimo pagrindas turi būti aiškinamas siaurai, t. y. jis gali būti taikomas tik tada, kai kompetentinga institucija įrodo, kad, pirma, atitinkamas trečiosios šalies pilietis galutiniu nuosprendžiu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir, antra, šis pilietis kelia pavojų valstybės narės, kurioje jis yra, visuomenei.
71. Man atrodo, toks aiškinimas taip pat atitinka Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalies aiškinimą, o šioje nuostatoje, be kita ko, numatyta, kad negrąžinimo principu negali remtis pabėgėlis, „nuteist[as] įsigaliojusiu nuosprendžiu už ypač sunkų nusikaltimą ir keliant[is] pavojų [šalies, kurioje jis yra, bendruomenei]“. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad, nors šios nuostatos tikslas yra kitas, nes joje nenumatyta negrąžinimo principo išimčių, neginčijama, kad ja remtasi nustatant pabėgėlio statuso panaikinimo pagrindus, kuriuos Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodė Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalyje. Taigi man atrodo tinkama atsižvelgti į šios konvencijos 33 straipsnio 2 dalies aiškinimą, nes ši nuostata, kaip matyti iš Direktyvos 2011/95 4, 23 ir 24 konstatuojamųjų dalių, yra tarptautinės teisinės pabėgėlių apsaugos sistemos kertinis akmuo(23).
72. Apskritai manau, jog dėl to, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytos aplinkybės, kuriomis valstybės narės gali panaikinti pabėgėlio statusą arba atsisakyti jį suteikti, iš esmės atitinka aplinkybes, kuriomis valstybės narės gali grąžinti pabėgėlį pagal šios direktyvos 21 straipsnio 2 dalį ir Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalį, šiose nuostatose nurodyti pagrindai turėtų būti aiškinami vienodai.
73. Vis dėlto, kadangi atrodo, kad pagal Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalies aiškinimą pirmenybė teikiama abiejų sąlygų – galutinio nuosprendžio už itin sunkų nusikaltimą ir pavojaus šalies, kurioje asmuo yra, visuomenei buvimui(24), tai sustiprina mano įsitikinimą, kad, remiantis atitinkamais pagrindais, nustatytais tiek Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte, tiek šios direktyvos 21 straipsnio 2 dalies b punkte, taip pat reikalaujama šių dviejų kumuliacinių sąlygų įvykdymo.
74. Iš to, kas išdėstyta, mano nuomone, darytina išvada, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip: šioje nuostatoje numatytą pabėgėlio statuso panaikinimo pagrindą valstybė narė gali taikyti tik tada, kai nustato, kad, pirma, atitinkamas asmuo buvo nuteistas galutiniu nuosprendžiu už itin sunkų nusikaltimą ir, antra, šis asmuo kelia grėsmę šios valstybės narės visuomenei.
75. Dabar būtina išsiaiškinti tokios grėsmės požymius.
3. Dėl grėsmės visuomenei požymių
76. Antruoju klausimu byloje C‑8/22 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad pabėgėlio statuso panaikinimas, remiantis šia nuostata, priklauso nuo to, ar yra reali, esama ir pakankamai rimta grėsmė šios valstybės narės visuomenei.
77. Klausdamas Teisingumo Teismo, ar šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkte nurodyta grėsmė visuomenei turi būti reali, esama ir pakankamai rimta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar šiai nuostatai reikia pritaikyti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su grėsmėmis viešajai tvarkai, nustatytą standartą.
78. Visų pirma Teisingumo Teismo jurisprudencijoje Sąjungos piliečių judėjimo laisvės srityje nustatytas standartas, pagal kurį Sąjungos pilietis, pasinaudojęs teise laisvai judėti, gali būti laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai tik tuo atveju, jeigu jo individualus elgesys kelia realią, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę vienam iš pagrindinių visuomenės interesų(25); šis standartas vėliau buvo kodifikuotas antrinėje teisėje(26). Jis taip pat buvo taikomas trečiųjų šalių piliečiams, kurie nėra Sąjungos piliečio šeimos nariai. Taigi keliais atvejais jis buvo taikomas pagal asociacijos sutartis suteikiamų teisių gavėjams(27), vėliau tam tikru mastu – ilgalaikiams gyventojams(28), taip pat siekiant pripažinti, kad per grąžinimo procedūrą nesuteikiamas savanoriško grįžimo terminas(29), kad pabėgėliui išduota leidimo gyventi šalyje kortelė gali būti atimta(30), kad prieglobsčio prašytojui gali būti taikomas administracinis areštas(31), kad, priimant sprendimą grąžinti, kartu gali būti nustatytas draudimas atvykti į šalį(32); arba, norint pateisinti sulaikymą, apgyvendinant įkalinimo įstaigoje siekiant išsiųsti(33).
79. Vis dėlto realios, esamos ir pakankamai didelės grėsmės pagrindiniam visuomenės interesui standartas buvo atmestas kitomis aplinkybėmis, ypač atsisakant išduoti vizas studentams(34).
80. Taigi galima daryti išvadą, kad bet kokia Sąjungos teisės aktų leidėjo nuoroda į sąvoką „grėsmė viešajai tvarkai“ nebūtinai turi būti suprantama kaip išimtinai nurodanti individualų elgesį, keliantį realų, esamą ir pakankamai didelį pavojų pagrindiniam atitinkamos valstybės narės visuomenės interesui, ir kad būtina atsižvelgti į nagrinėjamų nuostatų tekstą, jų kontekstą ir teisės akto, kuriame jos įtvirtintos, tikslus(35).
81. Iš šio glausto Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su grėsme viešajai tvarkai, apibūdinimo matyti, kad jo pozicija gali skirtis, nelygu Sąjungos teisės normos, kurias šis teismas turi aiškinti, kiekvienu atveju atsižvelgdamas į atitinkamų nuostatų formuluotes, jų kontekstą ir teisės akto, kuriame jos įtvirtintos, tikslą. Taigi, mano nuomone, Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte nurodyto pavojaus visuomenei požymius reikia apibrėžti atsižvelgiant į konkrečią šios nuostatos formuluotę, jos kontekstą ir šios direktyvos tikslą. Taip pat reikėtų pažymėti, kad nors dviejų rūšių pavojaus, t. y. pavojaus viešajai tvarkai valstybėje narėje ir pavojaus šios valstybės narės visuomenei, panašumas neabejotinai leidžia palyginti tokio pavojaus kvalifikavimo kriterijus, tai nepakeičia konkretaus šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkto nagrinėjimo pasitelkiant pažodinį, kontekstinį ir teleologinį jos aiškinimą.
82. Iš Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto formuluotės matyti, kad šioje nuostatoje minima grėsmė visuomenei turi būti reali. Šioje nuostatoje numatyta, kad atitinkamas asmuo „kelia“ pavojų valstybės narės, kurioje jis yra, visuomenei. Vis dėlto, kaip teisingai nurodo Komisija, reikalavimas, kad pavojus būtų realus, nereiškia, kad jis tikrai atsiras ateityje.
83. Be to, Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto kontekstas ir sąlygos, kad atitinkamas asmuo kelia pavojų visuomenei, veiksmingumas, mano nuomone, reiškia, kad tai turi būti esama grėsmė.
84. Dėl šios nuostatos konteksto norėčiau pažymėti, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pagal Direktyvos 2004/83 sistemą į esamą pavojų, kurį pabėgėlis gali kelti atitinkamai valstybei narei, atsižvelgiama taikant ne jos 12 straipsnio 2 dalį, o jos 14 straipsnio 4 dalies a punktą, pagal kurį ši valstybė narė gali panaikinti pabėgėliui suteiktą statusą, be kita ko, jei yra rimtas pagrindas laikyti jį pavojingu tos valstybės narės saugumui, ir jos 21 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad priimančioji valstybė narė gali, kaip leidžiama ir pagal Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalį, grąžinti pabėgėlį, jei yra svarių priežasčių manyti, kad jis kelia pavojų šios valstybės narės saugumui arba visuomenei(36).
85. Mano nuomone, nėra pagrindo manyti, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktas šios direktyvos sistemoje skiriasi nuo jos 14 straipsnio 4 dalies a punkto ir 21 straipsnio 2 dalies, kurie, norėčiau patikslinti, yra tapatūs atitinkamoms Direktyvos 2004/83 nuostatoms, kiek tai susiję su reikalavimu, kad atitinkamas asmuo keltų esamą pavojų valstybei narei, kurioje jis yra. Kitoks aiškinimas lemtų šių įvairių nuostatų aiškinimo nenuoseklumą.
86. Be to, mano nuomone, kadangi nuteisimas už itin sunkų nusikaltimą savaime įrodo, kad pabėgėlis labai rimtai sutrikdė visuomenės gyvenimą ir dėl to už tokį elgesį būtina taikyti baudžiamąsias sankcijas, Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte esanti nuoroda į pavojaus visuomenei buvimą turi atitikti savo tikslą, antraip ji būtų perteklinė.
87. Tokiu atveju siekiant, kad nuoroda, jog atitinkamas asmuo kelia pavojų visuomenei, būtų veiksminga, kompetentingai institucijai reikėtų įrodyti, kad tuo metu, kai ji svarsto pabėgėlio statuso panaikinimo klausimą, asmuo, anksčiau nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, po nuteisimo vis dar kelia pavojų valstybės narės, kurioje yra, visuomenei.
88. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad asmuo, kuriam taikoma pabėgėlio statuso panaikinimo procedūra, turi kelti esamą pavojų valstybės narės, kurioje jis yra, visuomenei tuo metu, kai kompetentinga institucija turi priimti sprendimą.
89. Be to, Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte reikalaujamas didelio sunkumo laipsnis, susijęs su nuteisimu už nusikaltimą, mano nuomone, logiškai reiškia, kad pavojus visuomenei, susijęs su šiuo nuteisimu, pats savaime turi būti pakankamai didelis tuo metu, kai priimamas sprendimas panaikinti pabėgėlio statusą, kad toks statuso panaikinimas būtų pateisinamas.
90. Standarto, susijusio su realia, esama ir pakankamai didele grėsme, taikymas atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą man atrodo pagrįstas, atsižvelgiant į tai, kad šia nuostata nukrypstama nuo šios direktyvos 13 straipsnyje numatytos pabėgėlio statuso suteikimo taisyklės. Kadangi tai yra nukrypti leidžianti nuostata, kaip jau minėjau, šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punktas turi būti aiškinamas siaurai; tai yra pagrįsta dar ir todėl, kad pagrindinis direktyvos tikslas yra ne grėsmių valstybių narių saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei prevencija, o jos 12 konstatuojamojoje dalyje nurodytas tikslas(37).
91. Šio standarto taikymą taip pat galima pagrįsti Teisingumo Teismo sprendimu T. dėl leidimo gyventi šalyje, išduoto pabėgėlio statusą turintiems asmenims, panaikinimo dėl imperatyvių priežasčių, susijusių su nacionaliniu saugumu ar viešąja tvarka. Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į Direktyvos 2004/83 24 straipsnio 1 dalį, tiesiogiai taikė standartą, suformuotą jo jurisprudencijoje, susijusioje su laisvu Sąjungos piliečių judėjimu(38). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nors Direktyva 2004/38 siekiama kitokių tikslų nei Direktyva 2004/83 ir nors valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinius poreikius, kurie gali skirtis, nelygu valstybė narė ir laikotarpis, iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo reikalavimus, šių pagrindinių interesų apsauga, kurią visuomenė siekia jiems suteikti, negali skirtis atsižvelgiant į juos pažeidusio asmens teisinę padėtį(39).
92. Tame pat sprendime Teisingumo Teismas nustatė priemonių, kurios gali būti taikomos pabėgėliui, skirstymą pagal tai, ar jų pasekmės pabėgėliui yra sunkesnės, ar ne tokios sunkios. Pabėgėlio išsiuntimas, kurio padariniai gali būti labai sunkūs(40), yra tik ultima ratio, kurią valstybė narė gali panaudoti, kai jokia kita priemonė neįmanoma arba nepakankama atsižvelgiant į grėsmę, kurią atitinkamas pabėgėlis kelia šios valstybės narės saugumui ar visuomenei(41). Leidimo gyventi šalyje panaikinimas dėl grėsmės nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai pagal Direktyvos 2011/95 24 straipsnio 1 dalį sukelia ne tokių sunkių padarinių kaip pabėgėlio statuso panaikinimas arba kraštutinė priemonė – grąžinimas(42). Šis skirstymas paaiškina, kad, kaip nurodė Teisingumo Teismas, tam tikros nesudėtingos aplinkybės, dėl kurių valstybė narė gali pasinaudoti minėtos direktyvos 21 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi ir priimti sprendimą išsiųsti, vis dėlto gali jai leisti pagal tos pačios direktyvos 24 straipsnio 1 dalį panaikinti atitinkamo pabėgėlio leidimą gyventi šalyje(43).
93. Nors pastarosios nuostatos ir Direktyvos 2011/95 21 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyti kriterijai, panašūs į tos pačios direktyvos 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus kriterijus, formuluotės skiriasi(44), esu linkęs manyti, kad, logiškai mąstant, jei tam, kad būtų galima imtis ne tokių sunkių padarinių sukeliančios priemonės, t. y. leidimo gyventi šalyje atėmimo iš pabėgėlio, pagal minėtos direktyvos 24 straipsnio 1 dalį reikalaujama realios, esamos ir pakankamai didelės grėsmės pagrindiniam visuomenės interesui, tų pačių grėsmės požymių turėtų būti juo labiau reikalaujama, kad būtų galima priimti sunkesnių padarinių sukeliančius sprendimus, t. y. sprendimus panaikinti pabėgėlio statusą arba grąžinti atitinkamą asmenį.
94. Siekiant nustatyti, ar asmuo kelia realią, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę atitinkamos valstybės narės visuomenei, reikia atsižvelgti į visas su pabėgėlio padėtimi susijusias faktines ar teisines aplinkybes, kurios leidžia nustatyti, ar jo asmeninis elgesys kelia tokią grėsmę. Pabėgėlio, nuteisto pagal baudžiamąją teisę, atveju prie tokių svarbių aplinkybių, be kita ko, priskiriamas tokios veikos pobūdis arba sunkumo laipsnis ir nuo jos padarymo praėjęs laikas(45). Taigi manau, kad, be baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo atlikto vertinimo, kuris, be abejo, yra lemiamas veiksnys vertinant atitinkamo asmens pavojingumą, reikėtų atsižvelgti į šio asmens elgesį laikotarpiu nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo iki to momento, kai vertinamas grėsmės visuomenei buvimas. Šiuo tikslu reikia atsižvelgti į tai, kiek laiko praėjo nuo šio nuosprendžio, į šio asmens riziką nusikalsti pakartotinai ir jo pastangas reintegruotis(46). Jei pabėgėlio elgesys rodo, kad jis ir toliau linkęs daryti kitas veikas, kurios gali rimtai pakenkti pagrindiniams visuomenės interesams, tuomet, mano nuomone, galima konstatuoti realią, esamą ir pakankamai didelę grėsmę visuomenei.
95. Taip pat reikėtų patikslinti, kad kompetentinga institucija, kuri svarsto galimybę panaikinti pabėgėlio statusą, turi įrodyti, kad laikomasi Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte nustatytų sąlygų. Nors šios 4 dalies formuluotė šiuo klausimu nėra tokia aiški kaip šio straipsnio 2 ir 3 dalių, kuriose reikalaujama, kad valstybės narės atitinkamai įrodytų arba nustatytų, kad įvykdytos šiose nuostatose numatytos sąlygos, nematau priežasčių laikytis kitokios nuomonės(47). Taigi pabėgėlis neturi įrodinėti, kad jo statusas neturėtų būti panaikintas.
96. Be to, nepritariu trečiajame prejudiciniame klausime, pateiktame byloje C‑8/22, siūlomai išeičiai, kad pavojus visuomenei gali būti preziumuojamas nustačius, kad atitinkamas asmuo buvo galutiniu nuosprendžiu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą. Net jei, kaip paaiškinau pirma, pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatytam panaikinimo pagrindui būdingą logiką tarp įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio už labai sunkų nusikaltimą ir grėsmės visuomenei buvimo yra ryšys, kompetentinga institucija kiekvienu atveju turi nustatyti, ar, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, ypač nuo laiko, praėjusio nuo nuteisimo, ir pabėgėlio elgesio per tą laikotarpį, priimant sprendimą dėl panaikinimo šis nuteisimas tebėra lemiamas veiksnys nustatant, ar yra tokia grėsmė. Šiomis aplinkybėmis turi būti laikomasi 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos(48) 45 straipsnyje nustatytų procedūrinių taisyklių, visų pirma suteikiant atitinkamam asmeniui galimybę ginčyti priežastis, dėl kurių kompetentinga institucija mano, kad jo pabėgėlio statusas turėtų būti panaikintas.
97. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktas, mano nuomone, turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje numatytą pabėgėlio statuso panaikinimo pagrindą valstybė narė gali taikyti tik tada, kai įrodo, jog atitinkamas asmuo kelia realią, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę šios valstybės narės visuomenei.
4. Dėl proporcingumo principo taikymo
98. Pirmuoju klausimu byloje C‑663/21 ir antruoju klausimu byloje C‑8/22 siekiama išsiaiškinti, ar taikant pabėgėlio statuso panaikinimo pagrindą pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą turi būti laikomasi proporcingumo principo.
99. Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑663/21 pateikęs teismas iš esmės klausia, ar ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad pagal ją trečiosios šalies piliečiui suteiktą pabėgėlio statusą galima panaikinti tik tuo atveju, jei viešasis interesas grąžinti šį pilietį į jo kilmės šalį nusveria šio piliečio interesą išsaugoti tarptautinę apsaugą, atsižvelgiant į priemonių, kurios taikomos šiam piliečiui, mastą ir pobūdį. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nurodydamas priemones, kurios gresia atitinkamam asmeniui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ketina, be kita ko, atsižvelgti į galimo grąžinimo į kilmės šalį padarinius šiam asmeniui.
100. Siekdamas atsakyti į šiuos klausimus, pradėsiu nuo to, kad, kiek tai susiję su tyrimo, kuriuo remdamasi kompetentinga institucija gali nustatyti tarptautinės apsaugos nesuteikimo arba panaikinimo pagrindo buvimą, taisyklėmis, Teisingumo Teismas dėl Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies a punkto ir 17 straipsnio 1 dalies d punkto neseniai nusprendė, jog pagal kiekvieną iš šių nuostatų reikalaujama, kad kompetentinga valdžios institucija kiekvienu konkrečiu atveju įvertintų jai žinomas tikslias faktines aplinkybes, kad nustatytų, ar yra pagrįstų priežasčių manyti, jog atitinkamo asmens, kuris, be kita ko, atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo ar išsaugojimo kriterijus, padėtis patenka į vieną iš šiose nuostatose nurodytų atvejų(49).
101. Kaip nurodė Teisingumo Teismas, šis vertinimas yra neatsiejama tarptautinės apsaugos procedūros, kuri turi būti vykdoma pagal direktyvas 2011/95 ir 2013/32, dalis(50). Tik sprendžiančioji institucija(51), prižiūrima teismo, turi atlikti visų reikšmingų faktų ir aplinkybių, įskaitant tų, kurios susijusios su Direktyvos 2011/95 14 ir 17 straipsnių taikymu, vertinimą, kuriuo remdamasi priims sprendimą(52).
102. Taigi Teisingumo Teismas atmetė bet kokio automatinio taikymo galimybę ir bet kokį priklausymą nuo kitos institucijos, kai sprendimą turi priimti sprendžiančioji institucija(53). Priešingai, ši institucija turi turėti visą reikšmingą informaciją ir, atsižvelgdama į ją, pati įvertinti faktus ir aplinkybes, kad būtų nustatyta jos sprendimo prasmė ir jis būtų išsamiai motyvuotas(54).
103. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pabrėžė, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies a punkto, sprendžiančioji institucija turi turėti diskreciją nuspręsti, ar dėl priežasčių, susijusių su atitinkamos valstybės narės nacionaliniu saugumu, turi būti panaikintas pabėgėlio statusas, o tai reiškia, kad pavojaus šiam saugumui konstatavimas savaime nelemia tokio panaikinimo(55).
104. Mano nuomone, pirma išdėstyti argumentai gali būti pritaikyti šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punktui. Taigi kompetentinga institucija taip pat turi turėti diskreciją, kai sprendžia, ar pavojaus visuomenei buvimas turėtų būti pagrindas panaikinti pabėgėlio statusą.
105. Kaip sprendžiančioji institucija, atsižvelgdama į savo funkcijas, turi turėti galimybę laisvai įvertinti, ar yra pavojus nacionaliniam saugumui, ir neprivalo remtis nemotyvuota nuomone, kurią pateikė už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos(56), taip ir pabėgėlio statusą panaikinanti institucija turi turėti galimybę laisvai įvertinti, ar pabėgėlis, nuteistas už itin sunkų nusikaltimą, kelia pavojų visuomenei pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą.
106. Šiuo klausimu pažymėtina, jog šioje nuostatoje numatyta, kad valstybės narės turi tik galimybę panaikinti pabėgėlio statusą. Pagal analogiją su Teisingumo Teismo sprendimu dėl Direktyvos 2004/83 21 straipsnio 2 dalies, susijusios su galimybe grąžinti pabėgėlį, reikia manyti, kad, net jei įvykdomos Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto sąlygos, pabėgėlio statuso panaikinimas yra tik galimybė, palikta valstybių narių diskrecijai, ir jos gali pasirinkti kitas, ne tokias griežtas galimybes(57). Taigi ši nuostata skiriasi nuo šios direktyvos 12 straipsnio, kuriame numatyti privalomieji pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindai.
107. Pasinaudodamos joms Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte pripažįstama galimybe, valstybės narės įgyvendina Sąjungos teisę, o tai reiškia, kad jos negali naudotis šia galimybe taip, kad būtų pakenkta šios direktyvos tikslui ir veiksmingumui, ir kad taikant šioje nuostatoje numatytą pabėgėlio statuso panaikinimo pagrindą turi būti paisoma Chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių(58). Be to, direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad šia direktyva paisoma Chartijoje pripažįstamų pagrindinių teisių ir principų(59). Teisingumo Teismas taip pat yra konstatavęs, jog taikant Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4–6 dalis nedaroma poveikio atitinkamos valstybės narės pareigai laikytis reikšmingų Chartijos nuostatų, kaip antai įtvirtintų jos 7 straipsnyje, kuriame reglamentuojama teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą; 15 straipsnyje, kuriame nustatyta laisvė pasirinkti profesiją ir teisė dirbti; 34 straipsnyje, susijusiame su socialine apsauga ir socialine parama; ir 35 straipsnyje, kuriame reglamentuojama sveikatos apsauga(60).
108. Be to, taikant Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatytą pabėgėlio statuso panaikinimo pagrindą turi būti paisoma proporcingumo principo, o tai visų pirma reiškia, kad šios nuostatos taikymas turi būti tinkamas ja užsibrėžtam tikslui pasiekti ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti(61). Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad proporcingumo principas, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, yra privalomas valstybėms narėms įgyvendinant šią teisę(62).
109. Iš tikrųjų proporcingumo principas taikomas per visą procedūrą, per kurią valstybė narė gali panaikinti pabėgėlio statusą pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą: pirmiausia, kai tikrinamas nusikaltimo, dėl kurio asmuo yra nuteistas pagal baudžiamąją teisę, itin sunkus pobūdis, vėliau aiškinantis, ar yra pakankamai didelis pavojus visuomenei, ir galiausiai sprendžiant, ar reikėtų teikti pirmenybę ne tokiai griežtai priemonei kaip pabėgėlio statuso panaikinimas, atsižvelgiant į neprivalomą šios priemonės pobūdį.
110. Dėl pastarojo vertinimo etapo manau, kad pabėgėlio statuso panaikinimo klausimu reikia nukrypti nuo to, ką Teisingumo Teismas nusprendė dėl Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 2 dalies b arba c punktų pabėgėlio statuso nesuteikimo klausimu, t. y. iš esmės kad kompetentinga institucija neturi atlikti papildomo proporcingumo tikrinimo atsižvelgiant į nagrinėjamą atvejį, jei nustato, kad yra įvykdytos šiose nuostatose numatytos sąlygos(63). Kaip jau pažymėjau, minėtose nuostatose numatyti privalomi pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindai, nuo kurių negalima nukrypti(64), ir tuo jie skiriasi nuo Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalyje numatytų neprivalomų panaikinimo pagrindų.
111. Dėl klausimo, gal reikėtų rinktis švelnesnę priemonę nei pabėgėlio statuso panaikinimas, atsižvelgiant į neprivalomą pabėgėlio statuso panaikinimo pobūdį, mano nuomone, reikia atlikti vertinimą, susijusį su interesų, kuriuos būtina atidžiai apibrėžti, palyginimu.
112. Vertinant iš valstybės narės požiūrio taško, galimybe panaikinti pabėgėlio statusą siekiama apsaugoti jos visuomenę nuo pabėgėlio jai keliamos grėsmės, numatant priemonę, kuri gali būti taikoma kartu su apkaltinamuoju nuosprendžiu už itin sunkų nusikaltimą.
113. Kadangi asmuo, kuriam panaikintas pabėgėlio statusas, dėl negrąžinimo principo(65) negali būti išsiųstas iš valstybės narės, kurioje jis yra, teritorijos, galima pagrįstai abejoti sprendimo panaikinti šį statusą siekiant neutralizuoti grėsmę, kurią šis asmuo kelia šios valstybės narės visuomenei, veiksmingumu. Tokiu atveju galimybė panaikinti pabėgėlio statusą gali atlikti ir atgrasomąją, ir baudimo funkciją. Šiuo klausimu valstybės narės teisė panaikinti pabėgėlio statusą suteikia jai galimybę taikyti pasekmes dėl atitinkamo asmens pareigos laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų bei priemonių, kurių imtasi viešajai tvarkai palaikyti, pažeidimo. Atsižvelgiant į Ženevos konvencijos 2 straipsnio(66) ir 33 straipsnio 2 dalies nuostatas, man atrodo teisėta Sąjungos lygmeniu nustatyti, kad pabėgėlio statuso ir su juo susijusių lengvatų bei teisių suteikimas turėtų būti siejamas su tarptautinę apsaugą suteikusios valstybės narės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimu.
114. Dėl asmens, kuriam taikoma pabėgėlio statuso panaikinimo procedūra, primenu, kad jeigu šis asmuo nepraranda pabėgėlio statuso ir todėl, kaip numatyta Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 6 dalyje, toliau naudojasi tam tikromis Ženevos konvencijoje numatytomis teisėmis(67), jis nebeturės visų šios direktyvos VII skyriuje įtvirtintų teisių ir lengvatų(68). Pirmiausia jis neteks leidimo gyventi šalyje, kuris pagal minėtos direktyvos 24 straipsnį yra susietas su pabėgėlio statusu(69). Taigi, mano nuomone, lyginant interesus reikia įvertinti būtent atitinkamo asmens interesą išsaugoti šias teises ir lengvatas, atsižvelgiant į jo asmeninę ir šeiminę padėtį.
115. Vadinasi, kadangi taikant Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą, kai nustatoma, kad atitinkamas asmuo negali būti grąžintas, iškyla šios direktyvos VII skyriuje numatytų teisių ir lengvatų išsaugojimo klausimas, kompetentinga institucija turi patikrinti, ar, atsižvelgiant į šio asmens keliamos grėsmės visuomenei laipsnį ir jo asmeninę bei šeiminę padėtį, yra proporcinga atimti iš jo pabėgėlio statusą.
116. Šiuo tikslu ši institucija turi atsižvelgti į tai, kad pabėgėlio statuso suteikiamų teisių ir lengvatų panaikinimas dėl suinteresuotojo asmens nestabilios padėties, kurią jis gali sukelti, galėtų paskatinti naujus nusikalstamus veiksmus atlikus bausmę, ir dėl to grėsmė visuomenei būtų užtęsta, užuot ją neutralizavus. Ši išvada patvirtina argumentą, kad Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatyta galimybė panaikinti pabėgėlio statusą turi būti taikoma tik tiek, kiek tai yra griežtai būtina, kad vaistas nepakenktų labiau už pačią ligą.
117. Taigi valstybė narė, naudodamasi jai pagal šią nuostatą suteikta diskrecija, gali nuspręsti ne tik panaikinti atitinkamo asmens pabėgėlio statusą arba jo nepanaikinti, bet ir suteikti pabėgėliui, kurio statusą ji nori panaikinti, daugiau teisių nei šios direktyvos 14 straipsnio 6 dalyje numatytas minimumas(70). Kaip jau nurodžiau šioje išvadoje, valstybei narei naudojantis jai pagal šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punktą suteikta galimybe, turi būti kiekvienu konkrečiu atveju įvertinta, ar naudojimasis šia galimybe atitinka tam tikras Chartijoje užtikrinamas pagrindines teises(71).
118. Vis dėlto, jei atitinkamam asmeniui taikomas negrąžinimo principas, man atrodo, kad sprendžiant, ar panaikinti pabėgėlio statusą, nėra svarbu atsižvelgti į riziką, kuri šiam asmeniui kiltų, jeigu jis grįžtų į savo kilmės šalį. Taigi, mano nuomone, pagal proporcingumo principą nereikalaujama, kad lygindama interesus kompetentinga institucija atsižvelgtų į šią riziką.
119. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į byloje C‑663/21 pateiktą pirmąjį klausimą ir byloje C‑8/22 pateiktą antrąjį klausimą: Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad, naudodamasi šioje nuostatoje numatyta teise panaikinti pabėgėlio statusą, valstybė narė turi gerbti Chartijoje garantuojamas pagrindines teises ir proporcingumo principą. Todėl prieš priimdama sprendimą panaikinti pabėgėlio statusą pagal minėtą nuostatą ši valstybė narė turi palyginti, pirma, interesą apsaugoti savo visuomenę ir, antra, atitinkamo asmens interesą išlaikyti pabėgėlio statusą atsižvelgiant į pasekmes, kurių jo atėmimas galėtų turėti, be kita ko, jo asmeninei ir šeiminei padėčiai. Vis dėlto, kai pabėgėlio grąžinimas neįmanomas, nes gali kilti pavojus, kad bus pažeistos Chartijos 4 straipsnyje ir 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos jo pagrindinės teisės, pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą nereikalaujama, kad pabėgėlio statuso panaikinimas būtų susietas su atitinkamos valstybės narės intereso apsaugoti visuomenę ir šiam pabėgėliui kylančių grėsmių, jeigu jis būtų grąžintas į kilmės šalį, palyginimu.
B. Dėl galimybės priimti sprendimą grąžinti, kai taikomas negrąžinimo principas
120. Savo antruoju klausimu byloje C‑663/21 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2008/115 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama priimti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį, kurio pabėgėlio statusas buvo panaikintas, jei nustatyta, kad šio piliečio išsiuntimas yra negalimas neribotą laiką pagal negrąžinimo principą.
121. Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieną trečiosios šalies pilietį, neteisėtai esantį jų teritorijoje, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.
122. Šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą grąžinti, jei nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti arba nesilaikyta įpareigojimo grįžti per savanoriško išvykimo laikotarpį.
123. Minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad valstybės narės atideda išsiuntimą, jeigu jis pažeistų negrąžinimo principą.
124. Apskritai Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje valstybės narės įpareigojamos įgyvendinant šią direktyvą laikytis negrąžinimo principo. Praktiniu aspektu direktyvos 14 straipsnyje numatytos tam tikros apsaugos priemonės iki grąžinimo, kurios visų pirma taikomos trečiųjų šalių piliečiams, kurių išsiuntimas buvo atidėtas, ir kuriomis jiems tokiu atidėjimo laikotarpiu suteikiamas tam tikras minimalus statusas.
125. Kaip teisingai pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kai trečiosios šalies pilietis negali būti išsiųstas neribotą laiką, priimtas sprendimas jį grąžinti netenka bet kokio veiksmingumo nuo jo priėmimo momento iki naujo nurodymo, o tai paaiškina šio teismo išreikštas abejones dėl galimybės priimti tokį sprendimą.
126. Siekdami apginti nuomonę, kad esant tokiai situacijai vis dėlto turėtų būti priimtas sprendimas grąžinti, bylos C‑663/21 dalyviai remiasi 2021 m. birželio 3 d. Sprendimu Westerwaldkreis(72), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad valstybė narė, nusprendusi neišduoti leidimo gyventi šalyje neteisėtai joje esančiam trečiosios šalies piliečiui, privalo priimti sprendimą grąžinti, net jei šiam trečiosios šalies piliečiui taikomas negrąžinimo principas. Ši aplinkybė pateisina tik jo išsiuntimo atidėjimą pagal Direktyvos 2008/115 9 straipsnio 1 dalį, ir reikėtų vengti trečiosios šalies piliečių „tarpinio statuso“, kai jie gyvena valstybės narės teritorijoje neturėdami teisės ir leidimo joje gyventi ir kai jiems atitinkamu atveju nustatytas draudimas atvykti, tačiau dėl jų nėra priimto galiojančio sprendimo grąžinti(73). Vis dėlto reikia pažymėti, kad tame sprendime nagrinėta ypatinga situacija, kai pagrindinė problema buvo susijusi su tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo nustatytas draudimas atvykti, o sprendimas jį grąžinti, skirtas tokiam draudimui papildyti, buvo panaikintas. Teisingumo Teismo motyvai buvo grindžiami situacija, kuri skiriasi nuo byloje C‑663/21 nagrinėjamos situacijos.
127. Be to, nors atsižvelgiant į atitinkamų asmenų pagrindines teises ir orumą Direktyva 2008/115 siekiama nustatyti veiksmingą neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo ir repatriacijos politiką(74), Teisingumo Teismas tam tikromis aplinkybėmis atmetė galimybę priimti sprendimą grąžinti.
128. Taigi Teisingumo Teismas išaiškino, kad teisė į šeimos gyvenimą pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį galėtų būti kliūtis priimti sprendimą grąžinti, o ne jį vykdyti(75).
129. Be to, konkrečiu nelydimų nepilnamečių atveju Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad sprendimas grąžinti neturėtų būti priimamas remiantis aplinkybėmis, kurios trukdytų išsiųsti nepilnametį(76).
130. Be to, dėl trečiosios šalies piliečių, kuriems kitoje valstybėje narėje suteikta tarptautinė apsauga, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nesant jokios galimybės paskirti trečiąją šalį, į kurią gali būti išsiųsta, negalima priimti jokio sprendimo grąžinti(77).
131. Patikslinus pirma nurodytas aplinkybes, siekiant tiesiogiai atsakyti į antrąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo byloje C‑663/21 pateiktą klausimą, reikia remtis naujausia Teisingumo Teismo jurisprudencija.
132. 2022 m. lapkričio 22 d. Sprendime Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Išsiuntimas – Medicininės kanapės)(78) Teisingumo Teismas, mano nuomone, išsprendė šio teismo iškeltą problemą.
133. Teisingumo Teismas priminė: jeigu trečiosios šalies pilietis patenka į Direktyvos 2008/115 taikymo sritį, joje numatyti bendri grąžinimo standartai ir tvarka iš esmės jam turi būti taikomi tol, kol jo buvimas šalyje tam tikrais atvejais tampa teisėtas(79).
134. Šiuo klausimu, viena vertus, iš Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalies matyti, kad, nustačius neteisėtą buvimą šalyje, dėl kiekvieno trečiosios šalies piliečio, nepažeidžiant šio straipsnio 2–5 dalyse numatytų išimčių ir griežtai laikantis šios direktyvos 5 straipsnyje nustatytų reikalavimų, turi būti priimtas sprendimas grąžinti, kuriame iš Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 3 punkte minimų trečiųjų šalių turi būti nurodyta ta, į kurią jis turi būti išsiųstas(80). Kita vertus, valstybė narė negali išsiųsti neteisėtai joje esančio trečiosios šalies piliečio pagal Direktyvos 2008/115 8 straipsnį, prieš tai nepriėmusi sprendimo jį grąžinti, laikydamasi šioje direktyvoje nustatytų materialinių ir procedūrinių garantijų(81).
135. Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė yra privaloma valstybėms narėms, kai tik jos įgyvendina šią direktyvą, ir pagal ją kompetentinga nacionalinė institucija įpareigojama visuose grąžinimo procedūros etapuose laikytis negrąžinimo principo, kuris, kaip pagrindinė teisė, užtikrinamas Chartijos 18 straipsnyje, siejamame su Ženevos konvencijos 33 straipsniu, taip pat Chartijos 19 straipsnio 2 dalyje. Taip visų pirma yra, kai ši institucija, išklausiusi atitinkamą asmenį, ketina priimti sprendimą jį grąžinti(82).
136. Tuo remdamasis Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį draudžiama priimti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį, jei tame sprendime kaip paskirties šalis nurodoma šalis, kurioje – yra rimto pagrindo manyti – įvykdžius šį sprendimą piliečiui grėstų realus pavojus, kad su juo bus elgiamasi priešingai Chartijos 18 straipsniui arba 19 straipsnio 2 daliai(83).
137. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad pagal Chartijos 19 straipsnio 2 dalį niekas negali būti išsiųstas į valstybę, kurioje yra didelis pavojus, kad jam gali būti taikoma ne tik mirties bausmė, bet ir kankinimas arba nežmoniškas ar žeminamas elgesys, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį. Šiame 4 straipsnyje numatytas nežmoniško ar žeminamo elgesio arba baudimo uždraudimas yra absoliutus, nes jis glaudžiai susijęs su Chartijos 1 straipsnyje nurodyta pagarba žmogaus orumui(84).
138. Darytina išvada, kad jeigu yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies piliečiui, neteisėtai esančiam valstybės narės teritorijoje, grįžus į trečiąją šalį kiltų realus nežmoniško ar žeminamo elgesio pavojus, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, siejamą su jos 1 straipsniu, ir 19 straipsnio 2 dalį, sprendimas grąžinti jį į tą šalį negali būti priimtas, kol išlieka toks pavojus(85). Be to, tokiam piliečiui per šį laikotarpį negali būti taikoma išsiuntimo priemonė, kaip tai, beje, aiškiai numatyta Direktyvos 2008/115 9 straipsnio 1 dalyje(86).
139. Man iš Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Išsiuntimas – Medicininės kanapės) atrodo aišku, kad Direktyvos 2008/115 5 straipsnis, siejamas su Chartijos 1 ir 4 straipsniais bei 19 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinamas taip: pagal jį draudžiama priimti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį, kurio pabėgėlio statusas buvo panaikintas, jei nustatyta, kad pagal negrąžinimo principą šio piliečio išsiuntimas draudžiamas neribotą laiką.
IV. Išvada
140. Atsižvelgdamas į visas pirma išdėstytas aplinkybes siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas, Austrija) byloje C‑663/21 ir Conseil d'État (Valstybės Taryba, Belgija) byloje C‑8/22 pateiktus klausimus:
1. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 14 straipsnio 4 dalies b punktas
turi būti aiškinamas taip:
– šioje nuostatoje numatytą pabėgėlio statuso panaikinimo pagrindą valstybė narė gali taikyti tik tada, kai nustato, kad, pirma, atitinkamas asmuo buvo nuteistas galutiniu nuosprendžiu už itin sunkų nusikaltimą ir, antra, šis asmuo kelia grėsmę šios valstybės narės visuomenei,
– minėtoje nuostatoje numatytą pabėgėlio statuso panaikinimo pagrindą valstybė narė gali taikyti tik įrodžiusi, kad atitinkamas asmuo kelia realų, esamą ir pakankamai didelį pavojų šios valstybės narės visuomenei, ir
– įgyvendindama Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatytą galimybę panaikinti pabėgėlio statusą valstybė narė turi paisyti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje garantuojamų pagrindinių teisių ir proporcingumo principo. Taigi prieš nuspręsdama panaikinti pabėgėlio statusą pagal šią nuostatą ši valstybė narė turi įvertinti, viena vertus, interesą apsaugoti savo visuomenę ir, kita vertus, atitinkamo asmens interesą išlaikyti pabėgėlio statusą, atsižvelgiant į pasekmes, kurias šio statuso panaikinimas galėtų turėti, be kita ko, jo asmeninei ir šeiminei padėčiai. Vis dėlto, kai pabėgėlio grąžinimas neįmanomas dėl to, kad gali kilti pavojus, kad bus pažeistos jo pagrindinės teisės, įtvirtintos Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnyje ir 19 straipsnio 2 dalyje, pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą nereikalaujama, kad pabėgėlio statuso panaikinimas priklausytų nuo atitinkamos valstybės narės intereso apsaugoti visuomenę ir grėsmių, kurios šiam pabėgėliui kiltų, jeigu jis būtų grąžintas į kilmės šalį, palyginimo.
2. 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 5 straipsnis, siejamas su Pagrindinių teisių chartijos 1 ir 4 straipsniais bei jos 19 straipsnio 2 dalimi,
turi būti aiškinamas taip:
pagal jį draudžiama priimti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį, kurio pabėgėlio statusas buvo panaikintas, jei nustatyta, kad pagal negrąžinimo principą šio piliečio išsiuntimas yra draudžiamas neribotą laiką.
1 Originalo kalba – prancūzų.
2 OL L 337, 2011, p. 9. Šia direktyva 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL L 304, 2004, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 96) išdėstyta nauja redakcija.
3 Pasirašyta 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, Nr. 2545 (1954), įsigaliojo 1954 m. balandžio 22 d.
4 Sudaryta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke, įsigaliojo 1967 m. spalio 4 d. Žr. Janku, L., „(In)Compatibility of Article 14 (4) and (6) of the Qualification Directive with the 1951 Refugee Convention“; straipsnis paskelbtas 2017 m. gegužės 29 ir 30 d. vykusio Nordic Asylum Law Seminar proga, skelbiamas internete adresu http://mhi.hi.is/sites/mhi.hi.is/files/nalsfiles/4/nals_paper_janku.pdf
5 C‑391/16, C‑77/17 ir C‑78/17, toliau – Sprendimas M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas), EU:C:2019:403.
6 Žr. Sprendimą M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas) (97 punktas).
7 OL L 348, 2008, p. 98.
8 Žr. Sprendimą M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas) (93 punktas).
9 Pasirašyta 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje.
10 Tarnyba visų pirma nurodo 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimą B ir D (C‑57/09 ir C‑101/09, EU:C:2010:661). Šiame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad, pirma, pabėgėlio statuso nesuteikimas pagal Direktyvos 2004/83 12 straipsnio 2 dalies b arba c punktus nesiejamas su tuo, kad atitinkamas asmuo keltų realų pavojų priimančiajai valstybei narei (105 punktas) ir, antra, toks nesuteikimas nesiejamas su proporcingumo vertinimu konkrečiu atveju (111 punktas).
11 C‑546/19, EU:C:2021:432.
12 Nors nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą labai nedaug informacijos apie pagrindinėje byloje nagrinėjamas faktines aplinkybes, Belgijos vyriausybė nurodo, kad XXX iš esmės buvo nuteistas už plėšimą panaudojant smurtą ir už tyčinį nužudymą.
13 Reikia, be kita ko, nustatyti, ar reikalavimai ir kriterijai, į kuriuos būtina atsižvelgti norint konstatuoti, kad asmuo padarė „sunkų nusikaltimą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 17 straipsnio 1 dalies b punktą, taip pat yra reikšmingi sprendžiant, ar asmuo padarė „itin sunkų nusikaltimą“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punktą. Dėl Direktyvos 2011/95 17 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą Ahmed (C‑369/17, EU:C:2018:713).
14 Žr., be kita ko, Komisijos ataskaitą „Evaluation of the application of the recast Qualification Directive (2011/95/ES)“, 2019, p. 135, skelbiamą internete adresu: https://www.statewatch.org/media/documents/news/2019/feb/eu-ceas-qualification-directive-application-evaluation-1-19.pdf
15 Šiuo klausimu žr. Kraft, I., „Article 14, Revocation of, ending of or refusal to renew refugee status“, Hailbronner, K. ir Thym, D., „ES Immigration and Asylum Law: A Commentary“, 2-asis leid., C. H. Beck, Miunchenas, 2016, p. 1225–1233, visų pirma p. 1231.
16 Pavyzdžiui, žr. versijas vokiečių, nyderlandų ir suomių kalbomis, kuriose nurodyta, kad atitinkamas pabėgėlis kelia pavojų atitinkamos valstybės narės visuomenei, „nes jis“ buvo galutinai nuteistas už itin sunkų nusikaltimą.
17 Žr., be kita ko, EASO „Analyse juridique, Fin de la protection internationale: articles 11, 14, 16 et 19 de la Directive Qualification (2011/95/UE)“, 2018, p. 53, skelbiamą internete adresu https://euaa.europa.eu/sites/default/files/ending-international-protection_fr.pdf
18 Žr. 2015 m. birželio 24 d. Sprendimą T. (C‑373/13, toliau – Sprendimas T., EU:C:2015:413, 72 punktas).
19 Žr. Sprendimą M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas) (99 punktas). Visų pirma taikant Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 arba 5 dalį, be kita ko, iš atitinkamo asmens atimamas leidimas gyventi šalyje, kuris pagal šios direktyvos 24 straipsnį susietas su pabėgėlio statusu, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą (103 punktas). Taigi pabėgėlis, kuriam taikoma priemonė, kurios imtasi remiantis Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 arba 5 dalimi, gali būti laikomas atitinkamos valstybės narės teritorijoje gyvenančiu neteisėtai arba nebe teisėtai (104 punktas). Vis dėlto, kaip aiškiai numatyta šios direktyvos 14 straipsnio 6 dalyje, šis asmuo naudojasi arba toliau naudojasi tam tikromis Ženevos konvencijoje numatytomis teisėmis, o tai patvirtina, kad jis yra arba toliau yra pabėgėlis, kaip apibrėžta, be kita ko, Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnyje, nepaisant pabėgėlio statuso panaikinimo arba atsisakymo jį suteikti (99 punktas).
20 Kaip teisingai nurodė Komisija, Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkto formuluotėje esanti aiški nuoroda į pavojų atitinkamos valstybės narės visuomenei turi būti suprantama ne kaip paprasta perteklinė formuluotė, o kaip sąlyga, kuri taip pat turi būti įvykdyta.
21 Pagal analogiją dėl Direktyvos 2004/83 24 straipsnio 1 dalies žr. Sprendimą T. (78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Man taip pat atrodo svarbu atsižvelgti į sąvokos „pavojing[i] šalies, kurioje jie yra, saugumui“, kaip tai suprantama pagal Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalį, išaiškinimą. Įkvėpimo iš šios nuostatos semtasi tiek formuluojant Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies a punktą, tiek šios direktyvos 21 straipsnio 2 dalies a punktą. Remiantis šios konvencijos komentaru, kurį 1997 m. paskelbė Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (UNCHR) biuro Tarptautinės apsaugos skyrius, skelbiamu internete adresu https://www.unhcr.org/3d4ab5fb9.pdf, sąvoka „nacionalinis saugumas“ arba „šalies saugumas“ remiamasi esant tam tikro pavojingumo veiksmams, kurie kelia tiesioginę arba netiesioginę grėsmę atitinkamos šalies santvarkai (vyriausybei), teritoriniam vientisumui, nepriklausomybei arba išorės taikai“ (laisvas vertimas) (p. 140).
22 Ženevos konvencijos aiškinimas gali padėti geriau suprasti pavojaus valstybės narės visuomenei sąvoką, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punktą. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, jog iš pirmesnėje išnašoje nurodyto komentaro, kalbant apie atitinkamą šios konvencijos 33 straipsnio 2 dalies sąvoką „pavojing[i] šalies, kurioje jie yra, saugumui“, matyti, kad ji apibrėžiama taip: „pavojus taikiam visuomenės sugyvenimui daugeliu aspektų. Šiuo požiūriu asmuo bus laikomas keliančiu pavojų bendruomenei, jeigu jis sabotuoja ryšio priemones, susprogdina ar padega namus ir kitus statinius, užpuola ir sumuša taikius piliečius, vykdo įsilaužimus, plėšimus ar grobimus ar pan., trumpai tariant, jeigu jis trikdo ar griauna pilietinį gyvenimą, ir ypač jei tai daroma dideliu mastu, todėl atitinkamas asmuo iš tikrųjų tampa grėsme visuomenei“ (laisvas vertimas) (p. 143).
23 Žr., be kita ko, Sprendimą M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas) (81 punktas). Taip pat dėl būtinybės aiškinti Direktyvos 2011/95 nuostatas pagal Ženevos konvenciją žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą Ahmed (C‑369/17, EU:C:2018:713, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
24 Žr. „The refugee Convention, 1951: the Travaux préparatoires analysed with a Commentary by Dr Paul Weis“, p. 246, skelbiama internete adresu https://www.unhcr.org/protection/travaux/4ca34be29/refugee-convention-1951-travaux-preparatoires-analysed-commentary-dr-paul.html
25 Visų pirma žr. 1977 m. spalio 27 d. Sprendimą Bouchereau (30/77, EU:C:1977:172, 28 ir 35 punktai) ir 1999 m. sausio 19 d. Sprendimą Calfa (C‑348/96, EU:C:1999:6, 24 ir 25 punktai).
26 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46), 27 straipsnio 2 dalis.
27 Žr., be kita ko, 2000 m. vasario 10 d. Sprendimą Nazli (C‑340/97, EU:C:2000:77, 57 ir 58 punktai); 2001 m. lapkričio 20 d. Sprendimą Jany ir kt. (C‑268/99, EU:C:2001:616, 59 punktas) ir 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Ziebell (C‑371/08, EU:C:2011:809, 82 punktas).
28 Žr. 2017 m. gruodžio 7 d. Sprendimą López Pastuzano (C‑636/16, EU:C:2017:949, 25–28 punktai).
29 Žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimą Zh. ir O. (C‑554/13, EU:C:2015:377, 60 punktas).
30 Žr. Sprendimą T. (79 punktas).
31 Žr. 2016 m. vasario 15 d. Sprendimą N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 67 punktas).
32 Žr. 2018 m. sausio 16 d. Sprendimą E (C‑240/17, EU:C:2018:8, 49 punktas).
33 Žr. 2020 m. liepos 2 d. Sprendimą Stadt Frankfurt am Main (C‑18/19, EU:C:2020:511, 45 punktas).
34 Žr. 2017 m. balandžio 4 d. Sprendimą Fahimian (C‑544/15, EU:C:2017:255, 40 punktas).
35 Dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygų pagal 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (OL L 77, 2016, p. 1) žr. 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimą E. P. (Grėsmė viešajai tvarkai) (C‑380/18, EU:C:2019:1071, 31–33 punktai), o dėl šeimos susijungimo žr. 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimą G. S. ir V. G. (Grėsmė viešajai tvarkai) (C‑381/18 ir C‑382/18, EU:C:2019:1072, 54 ir 55 punktai). Pastarajame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL L 251, 2003, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 224) 6 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos kaip nedraudžiančios nacionalinės praktikos, pagal kurią kompetentingos institucijos viešosios tvarkos interesais gali, pirma, atmesti šia direktyva pagrįstą prašymą leisti atvykti į šalį ir gyventi joje dėl teistumo už nusikalstamą veiką per ankstesnį gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje laikotarpį ir, antra, panaikinti šia direktyva pagrįstą leidimą gyventi arba atsisakyti jį atnaujinti, kai pareiškėjui buvo skirta pakankamai griežta bausmė, palyginti su gyvenimo šalyje trukme, jeigu tokia praktika taikoma tik tuomet, kai pažeidimas, kuriuo grindžiamas konkretus teistumas už nusikalstamą veiką, yra pakankamai sunkus, kad būtų galima konstatuoti, kad būtina atmesti pareiškėjo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje galimybę, ir institucijos atlieka tos pačios direktyvos 17 straipsnyje numatytą individualų vertinimą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (70 punktas). Teisingumo Teismas patikslino, kad šiuo tikslu minėtos valdžios institucijos neprivalo nustatyti, kad minėto prašytojo individualus elgesys kelia tikrą, esamą ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam atitinkamos valstybės narės visuomenės interesui (63 punktas).
36 Žr. 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimą B ir D (C‑57/09 ir C‑101/09, EU:C:2010:661, 101 punktas).
37 Žr. šios išvados 68 punktą.
38 Žr. Sprendimą T. (78 ir 79 punktai).
39 Žr. Sprendimą T. (77 punktas).
40 Žr. Sprendimą T. (72 punktas).
41 Žr. Sprendimą T. (71 punktas).
42 Dėl Direktyvos 2004/83 žr. Sprendimą T. (74 punktas).
43 Dėl Direktyvos 2004/83 žr. Sprendimą T. (75 punktas).
44 Tiek Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies b punkte, tiek jos 21 straipsnio 2 dalies b punkte kalbama apie pavojų atitinkamos valstybės narės visuomenei, o šios direktyvos 24 straipsnio 1 dalyje – apie svarbias priežastis, susijusias visų pirma su šios valstybės narės „viešąja tvarka“. Nors šios dvi sąvokos neturėtų būti laikomos tapačiomis, niuansai, kuriais remiantis jas būtų galima atskirti, man neatrodo pakankamai svarbūs, kad analizės tikslais nebūtų galima palyginti šių nuostatų taikymą lemiančių kriterijų.
45 Žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimą Zh. ir O. (C‑554/13, EU:C:2015:377, 61 ir 62 punktai).
46 Akivaizdu, kad jei kompetentinga institucija priima sprendimą iš karto po to, kai trečiosios šalies pilietis nuteisiamas už itin sunkų nusikaltimą, šis nuosprendis bus lemiamas įrodymas, kad trečiosios šalies pilietis kelia grėsmę visuomenei. Kita vertus, kadangi sprendimo panaikinti pabėgėlio statusą priėmimo momentas vis labiau tolsta nuo to laiko, kai tas pilietis buvo nuteistas, jo elgesys po nuteisimo bus svarbesnis vertinant grėsmės visuomenei buvimą.
47 Kaip pažymėjo Komisija, HCR taip pat mano, kad įrodinėjimo pareiga siekiant įrodyti, jog Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 dalies sąlygos yra įvykdytos, turi tekti valstybei narei, kuri remiasi šia nuostata. Žr. „Commentaires annotés du HCR sur la [directive 2004/83]“, p. 31 ir 32, skelbiami internete adresu https://www.unhcr.org/fr/protection/operations/4b151d86e/commentaires-annotes-hcr-directive-200483ce-conseil-29-avril-2004-concernant.html
48 OL L 180, 2013, p. 60.
49 Žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimą Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt. (C‑159/21, toliau – Sprendimas Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt., EU:C:2022:708, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
50 Žr. Sprendimą Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt. (73 punktas).
51 Sprendžiančioji institucija Direktyvos 2013/32 2 straipsnio f punkte apibrėžta kaip „bet kokia pusiau teisminė arba administracinė institucija valstybėje narėje, atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą ir kompetentinga priimti pirmosios instancijos sprendimus tokiais atvejais“.
52 Žr. Sprendimą Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt. (75 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
53 Žr. Sprendimą Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt. (79 punktas).
54 Žr. Sprendimą Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt. (80 punktas).
55 Žr. Sprendimą Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt. (81 punktas). Vis dėlto tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas laikosi kitokio požiūrio į Direktyvos 2011/95 17 straipsnio 1 dalies b punktą, kuriame nustatyta, kad trečiosios šalies piliečiui nesuteikiamas papildomą apsaugą galinčio gauti asmens statusas, jei yra svarių priežasčių manyti, kad jis padarė sunkų nusikaltimą. Teisingumo Teismo nuomone, šioje nuostatoje vartojamas žodis „nesuteikiamas“ reiškia, kad sprendžiančioji institucija, nustačiusi, jog atitinkamas asmuo padarė sunkų nusikaltimą, neturi diskrecijos (90 punktas).
56 Žr. Sprendimą Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság ir kt. (83 punktas).
57 Žr. Sprendimą T. (72 punktas).
58 Pagal analogiją žr. 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Bevándorlási és Menekültügyi Hivatal (Šeimos susijungimas – Pabėgėlio sesuo) (C‑519/18, EU:C:2019:1070, 61–64 punktai).
59 Toje konstatuojamojoje dalyje taip pat numatyta, kad šia direktyva siekiama ne tik užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui ir prieglobsčio prašytojų bei juos lydinčių šeimos narių teisei į prieglobstį, bet ir skatinti Chartijos 1, 7, 11, 14, 15, 16, 18, 21, 24, 34 ir 35 straipsnių taikymą, todėl ji turėtų būti atitinkamai įgyvendinama.
60 Žr. Sprendimą M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas) (109 punktas).
61 Pagal analogiją žr. 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Bevándorlási és Menekültügyi Hivatal (Šeimos susijungimas – Pabėgėlio sesuo) (C‑519/18, EU:C:2019:1070, 66 ir 67 punktai).
62 Žr., be kita ko, 2022 m. kovo 8 d. Sprendimą Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld (Tiesioginis veikimas) (C‑205/20, EU:C:2022:168, 31 punktas).
63 Žr. 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimą B ir D (C‑57/09 ir C‑101/09, EU:C:2010:661, 109 ir 111 punktai).
64 Žr. 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimą B ir D (C‑57/09 ir C‑101/09, EU:C:2010:661, 115 punktas). Šiame sprendime Teisingumo Teismas, be kita ko, konstatavo, kad aptariami pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindai buvo įtvirtinti siekiant nesuteikti pabėgėlio statuso asmenims, kurie laikomi nevertais su juo susijusios apsaugos, ir išvengti to, kad dėl šio statuso suteikimo tam tikrus sunkius nusikaltimus padarę asmenys galėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės (104 punktas).
65 Žr. Sprendimą M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas) (95 punktas), iš kurio matyti, kad pabėgėlio grąžinimas, patenkantis į vieną iš Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse ir 21 straipsnio 2 dalyje nurodytų atvejų, draudžiamas, jei kiltų grėsmė, kad bus pažeistos šio pabėgėlio pagrindinės teisės, įtvirtintos Chartijos 4 straipsnyje ir 19 straipsnio 2 dalyje.
66 Šiame straipsnyje nurodyta, kad „kiekvienas pabėgėlis turi įsipareigojimų šaliai, kurioje jis yra, t. y. paklusti jos įstatymams ir kitiems teisės aktams, taip pat priemonėms, kurių imtasi viešajai tvarkai palaikyti.
67 Žr. Sprendimą M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas) (107 punktas).
68 Žr. Sprendimą M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas) (99 punktas).
69 Žr. Sprendimą M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas) (103 punktas).
70 Žr. generalinio advokato F. Jacobs išvadą sujungtose bylose M. ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas) (C‑391/16, C‑77/17 ir C‑78/17, EU:C:2018:486, 129 punktas). Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad pagal Direktyvos 2011/95 3 straipsnį valstybėms narėms leidžiama numatyti palankesnius reikalavimus, susijusius, be kita ko, su tarptautinės apsaugos turiniu, jeigu jie suderinami su šia direktyva.
71 Kaip generalinis advokatas M. Wathelet pažymėjo savo išvadoje sujungtose bylose M. ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas) (C‑391/16, C‑77/17 ir C‑78/17, EU:C:2018:486), „jei pasinaudojusi [Direktyvos 2011/95 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytomis] galimybėmis valstybė narė neleistų pabėgėliui naudotis tam tikromis medicinos paslaugomis, tai pažeistų Chartijos 35 straipsnį (susijusį su teise į sveikatos apsaugą)“. Be to, ši valstybė narė turi atsižvelgti į tai, kad „vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad atsisakymu leisti pabėgėliui dalyvauti darbo rinkoje, išėjus iš kalėjimo, kai jis net negali būti išsiųstas į trečiąją šalį ir turi likti neapibrėžtą laiką prieglobsčio valstybėje narėje, tam tikromis aplinkybėmis gali būti pažeistas Chartijos 7 straipsnis“ (134 punktas).
72 C‑546/19, EU:C:2021:432.
73 Žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimą Westerwaldkreis (C‑546/19, EU:C:2021:432, 57–59 punktai).
74 Žr., be kita ko, 2022 m. spalio 20 d. Sprendimą Centre public d’action sociale de Liège (Sprendimo grąžinti panaikinimas arba sustabdymas) (C‑825/21, EU:C:2022:810, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
75 Žr. 2018 m. gegužės 8 d. Sprendimą K. A. ir kt. (Šeimos susijungimas Belgijoje) (C‑82/16, EU:C:2018:308, 104 punktas).
76 Žr. 2021 m. sausio 14 d. Sprendimą Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nelydimo nepilnamečio grąžinimas) (C‑441/19, EU:C:2021:9, 51–56 punktai). Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas nusprendė, kad „prieš priimdama sprendimą grąžinti atitinkama valstybė narė turi atlikti tyrimą, siekdama konkrečiai patikrinti, ar atitinkamam nelydimam nepilnamečiui užtikrinamas priėmimas valstybėje, į kurią jis grąžinamas“, ir kad, „nesant tokio priėmimo, negali būti priimtas sprendimas grąžinti šį nepilnametį pagal [Direktyvos 2008/115] 6 straipsnio 1 dalį“ (55 ir 56 punktai).
77 Žr. 2021 m. vasario 24 d. Sprendimą M ir kt. (Perdavimas kitai valstybei narei) (C‑673/19, EU:C:2021:127, 42 ir 45 punktai).
78 C‑69/21, toliau – Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Išsiuntimas – Medicininės kanapės), EU:C:2022:913.
79 Žr., be kita ko, Sprendimą Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Išsiuntimas – Medicininės kanapės) (52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
80 Žr. Sprendimą Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Išsiuntimas – Medicininės kanapės) (53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
81 Žr. Sprendimą Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Išsiuntimas – Medicininės kanapės) (54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
82 Žr., be kita ko, Sprendimą Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Išsiuntimas – Medicininės kanapės) (55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
83 Žr. Sprendimą Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Išsiuntimas – Medicininės kanapės) (56 punktas).
84 Žr. Sprendimą Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Išsiuntimas – Medicininės kanapės) (57 punktas).
85 Žr. Sprendimą Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Išsiuntimas – Medicininės kanapės) (58 punktas).
86 Žr. Sprendimą Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Išsiuntimas – Medicininės kanapės) (59 punktas).