Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2023 m. liepos 13 d.(1)
Byla C‑551/21
Europos Komisija
prieš
Europos Sąjungos Tarybą
„Ieškinys dėl panaikinimo – Sprendimas (ES) 2021/1117 – Gabono Respublikos ir Europos bendrijos žvejybos partnerystės susitarimo įgyvendinimo protokolas (2021–2026 m.) – Pasirašymas Europos Sąjungos vardu ir laikinas taikymas – Įgaliojimas pasirašyti – Tarybos pirmininko įgaliojimas – Portugalijos Respublikos nuolatinio atstovo ir Valstybių narių vyriausybių nuolatinių atstovų komiteto (COREPER) pirmininko pasirašymas – ESS 13 straipsnio 2 dalis ir 17 straipsnio 1 dalies šeštas sakinys – SESV 218 straipsnio 2 ir 5 dalys, 220 ir 221 straipsniai – Komisijos įgaliojimas atstovauti Sąjungai išorės santykiuose – Tarybos kompetencija sudaryti tarptautines sutartis – Sąjungos institucijų lojalaus bendradarbiavimo principas – SESV 296 ir 297 straipsniai – Pareiga motyvuoti – Įgaliojimo sprendimo paskelbimas“
Turinys
I. Įvadas
1. Šiuo ieškiniu, pareikštu pagal SESV 263 straipsnį, Europos Komisija prašo panaikinti 2021 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo (ES) 2021/1117 dėl Gabono Respublikos ir Europos bendrijos žvejybos partnerystės susitarimo įgyvendinimo protokolo (2021–2026 m.) pasirašymo Europos Sąjungos vardu ir laikino taikymo(2) (toliau – ginčijamas sprendimas) 2 straipsnį. Pagal jį Tarybos pirmininkas įgaliojamas paskirti asmenį (‑is), įgaliotą (‑us) Sąjungos vardu pasirašyti protokolą. Be to, Europos Komisija prašo panaikinti Tarybos pirmininko įgaliojimą Portugalijos Respublikos nuolatiniam atstovui ir Valstybių narių vyriausybių nuolatinių atstovų komiteto (COREPER) pirmininkui pasirašyti šį protokolą Sąjungos vardu (toliau – ginčijamas įgaliojimas).
2. Komisija iš esmės tvirtina, kad Taryba viršijo savo kompetenciją ir taip pažeidė savo įgaliojimus atstovauti Sąjungai išorės santykiuose pagal ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštą sakinį. Pagal SESV 218 straipsnio 5 dalį Taryba tik priima sprendimą, kuriuo įgalioja pasirašyti susitarimą ir prireikus laikinai jį taikyti jam dar neįsigaliojus, bet ne nurodyti, kad jį pasirašytų atstovas. Tai priklauso Komisijos kompetencijai.
3. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje šie klausimai vis dar neišspręsti. Jie susiję su Sąjungos institucinės pusiausvyros išsaugojimu tarptautinių susitarimų su trečiosiomis valstybėmis ar tarptautinėmis organizacijomis sudarymo procedūros, kuri egzistavo įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, kontekste. Ginčijama Tarybos teisinė praktika egzistavo gerokai anksčiau. Vis dėlto šiuo ieškiniu Komisija ją ginčija pirmą kartą, visų pirma remdamasi tuo, kad teisinė padėtis pasikeitė įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Aiškesnis atsakomybės nustatymas yra labai svarbus ne tik Sąjungos institucinėje struktūroje, bet ir trečiųjų šalių bei tarptautinių organizacijų atžvilgiu.
II. Teisinis pagrindas
A. Dvi Vienos konvencijos
4. 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės(3) (toliau – Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės) 7 straipsnyje „Įgaliojamieji raštai“ nustatyta:
„1. Laikoma, kad asmuo atstovauja valstybei priimant sutarties tekstą, tvirtinant jo autentiškumą arba išreiškiant valstybės sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia, jei:
a) jis pateikia reikiamus įgaliojamuosius raštus; arba
b) iš suinteresuotų valstybių veiksmų ar iš kitų aplinkybių yra aišku, kad tos valstybės laiko tą asmenį tuo tikslu atstovaujančiu valstybei, nereikalaudamos pateikti įgaliojamuosius raštus.
2. Laikoma, kad šie pareigūnai pagal einamas pareigas yra savo valstybės atstovai, nereikalaujant, kad jie pateiktų įgaliojamuosius raštus:
a) valstybių vadovai, vyriausybių vadovai, užsienio reikalų ministrai – visiems su sutarties sudarymu susijusiems veiksmams atlikti;
b) diplomatinių atstovybių vadovai – juos akreditavusios valstybės ir valstybės, kurioje jie yra akredituoti, sutarties tekstui priimti;
c) tarptautinėje konferencijoje, tarptautinėje organizacijoje ar viename iš tokios organizacijos organų valstybės akredituoti atstovai – sutarties tekstui tokioje konferencijoje, organizacijoje ar organizacijos organe priimti.“
5. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 10 straipsnyje „Teksto autentiškumo patvirtinimas“ nurodyta:
„Sutarties tekstas laikomas autentišku ir galutiniu po to, kai:
a) atliekama tos sutarties tekste numatyta procedūra arba tokia procedūra, dėl kurios atskirai susitarė sutartį rengusios valstybės;
b) jei tokios procedūros nėra – kai minėtų valstybių atstovai pasirašo, pasirašo ad referendum arba parafuoja sutarties tekstą ar konferencijos baigiamąjį aktą, į kurį toks tekstas yra įtrauktas.“
6. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 11 straipsnyje „Sutikimo laikyti sutartį įpareigojančia išreiškimo būdai“ numatyta:
„Valstybė savo sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia gali išreikšti ją pasirašydama, pasikeisdama sutartį sudarančiais dokumentais, ją ratifikuodama, priimdama, patvirtindama, prisijungdama prie jos arba kitu sutartu būdu.“
7. Vienos konvencija taikoma tik valstybių sutartims. 1986 m. kovo 21 d. Vienos konvencijos dėl sutarčių tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarptautinių organizacijų teisės (toliau – Vienos konvencija dėl tarptautinių organizacijų sutarčių teisės), kuri nėra įsigaliojusi, 10 ir 11 straipsniuose pateiktos iš esmės tapačios nuostatos dėl sutarčių autentiško teksto nustatymo ir sudarymo. Vis dėlto 7 straipsnyje nenumatyti tarptautinių organizacijų įgaliojimai atstovauti pagal pareigas.
B. Sąjungos teisė
1. ESS
8. ESS 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų. Institucijos lojaliai tarpusavyje bendradarbiauja.“
9. ESS 15 straipsnio 6 dalies antroje pastraipoje nustatyta:
„Europos Vadovų Tarybos pirmininkas savo lygiu ir pagal savo pareigas užtikrina atstovavimą Sąjungai užsienyje bendros užsienio ir saugumo politikos klausimais nepažeisdamas Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai įgaliojimų.“
10. ESS 17 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta:
„<...> Išskyrus bendrą užsienio ir saugumo politiką bei kitus Sutartyse nustatytus atvejus, ji užtikrina Sąjungos atstovavimą išorės santykiuose. <...>“
11. ESS 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„Bendros užsienio ir saugumo politikos reikalais Sąjungai atstovauja vyriausiasis įgaliotinis. Sąjungos vardu jis veda politinį dialogą su trečiomis šalimis ir išreiškia Sąjungos poziciją tarptautinėse organizacijose ir tarptautinėse konferencijose.“
2. SESV
12. SESV 218 straipsnyje, be kita ko, nustatyta:
„1. Nepažeidžiant 207 straipsnyje nustatytų konkrečių nuostatų, derybos dėl susitarimų tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų vedamos ir jie sudaromi toliau išdėstyta tvarka.
2. Taryba leidžia pradėti derybas, priima derybinius nurodymus, leidžia pasirašyti ir sudaryti susitarimus.
3. Kai numatytas sudaryti susitarimas išimtinai ar daugiausiai yra susijęs su bendra užsienio ir saugumo politika, Komisija arba Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai teikia rekomendacijas Tarybai, o ši priima sprendimą, kuriuo įgalioja pradėti derybas ir kuriuo, atsižvelgiant į numatyto sudaryti susitarimo dalyką, skiriamas Sąjungos derybų grupės derybininkas arba vadovas.
4. Taryba gali duoti nurodymus derybininkui ir paskirti specialų komitetą, su kuriuo privaloma konsultuotis vedant derybas.
5. Taryba, remdamasi derybininko pasiūlymu, priima sprendimą, kuriuo įgaliojama pasirašyti susitarimą ir prireikus laikinai jį taikyti jam dar neįsigaliojus.
6. Taryba, remdamasi derybininko pasiūlymu, priima sprendimą dėl susitarimo sudarymo.
Išskyrus tuos atvejus, kai susitarimas išimtinai susijęs su bendra užsienio ir saugumo politika, Taryba priima sprendimą dėl susitarimo sudarymo:
a) gavusi Europos Parlamento pritarimą šiais atvejais:
<...>
b) pasikonsultavusi su Europos Parlamentu kitais atvejais <...>
7. Sudarydama susitarimą, Taryba gali, nukrypdama nuo 5, 6 ir 9 dalių nuostatų, įgalioti derybininką Sąjungos vardu patvirtinti susitarimo pakeitimus, kai susitarimas numato, kad jie turi būti priimami pagal supaprastintą procedūrą arba kai juos priima pagal tą susitarimą įsteigtas organas. Taryba gali tokiam įgaliojimui nustatyti konkrečias sąlygas.
<...>
10. Europos Parlamentas nedelsiant ir išsamiai informuojamas visais šios procedūros etapais.
11. Valstybė narė, Europos Parlamentas, Taryba ar Komisija gali gauti Teisingumo Teismo nuomonę dėl to, ar numatytas sudaryti susitarimas yra suderinamas su Sutarčių nuostatomis. Jei Teismo nuomonė yra neigiama, numatytas sudaryti susitarimas negali įsigalioti, jei jis nėra iš dalies keistas arba Sutarys nėra peržiūrėtos.“
13. SESV 220 straipsnyje nurodyta:
„1. Sąjunga visais tinkamais būdais bendradarbiauja su Jungtinių Tautų organais ir jos specializuotomis agentūromis, Europos Taryba, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija.
Sąjunga taip pat palaiko tinkamus ryšius su kitomis tarptautinėmis organizacijomis.
2. Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisija atsako už šio straipsnio įgyvendinimą.“
14. SESV 221 straipsnyje nustatyta:
„1. Sąjungos delegacijos trečiosiose šalyse ir tarptautinėse organizacijose atstovauja Sąjungai.
2. Sąjungos delegacijos yra Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai priežiūroje. Jos veikia glaudžiai bendradarbiaudamos su valstybių narių diplomatinėmis ir konsulinėmis atstovybėmis.“
III. Teisinio ginčo istorija
15. 2015 m. spalio 22 d. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, įgaliojo pastarąją Europos Sąjungos vardu pradėti derybas su Gabono Respublika, kad būtų sudarytas naujas Gabono Respublikos ir Europos bendrijos žvejybos partnerystės susitarimo įgyvendinimo protokolas (2021–2026 m.) (toliau – protokolas). Šis susitarimas buvo sudarytas 2007 m., juo Bendrijos žvejams buvo suteiktos žvejybos Gabono Respublikos teritoriniuose vandenyse galimybės(4).
16. Derybos buvo sėkmingai užbaigtos ir protokolas parafuotas 2021 m. vasario 10 d.
17. 2021 m. gegužės 19 d. Komisija pateikė Tarybai pasiūlymą dėl sprendimo dėl protokolo pasirašymo Sąjungos vardu ir jo laikino taikymo.
18. Sprendimo pasiūlymo 2 straipsnyje nurodyta:
„Tarybos generalinis sekretoriatas įgalioja Komisijos paskirtą asmenį pasirašyti <...> protokolą su sąlyga, kad jis bus sudarytas.“
19. Taryba atmetė sprendimo pasiūlymo 2 straipsnyje pateiktą formuluotę ir vėliau priėmė ginčijamą sprendimą.
20. Ginčijamas sprendimas suformuluotas taip:
„1 straipsnis
Įgaliojama Sąjungos vardu pasirašyti <...> protokolą <...>, su sąlyga, kad minėtas Protokolas bus sudarytas.
2 straipsnis
Tarybos pirmininkas įgaliojamas paskirti asmenį (-is), įgaliotą (-us) Sąjungos vardu pasirašyti Protokolą.
3 straipsnis
Protokolas laikinai taikomas nuo jo pasirašymo dienos <...>, kol bus baigtos jo įsigaliojimui būtinos procedūros.“
21. 2021 m. birželio 28 d. ginčijamu įgaliojimu Tarybos pirmininkas suteikė įgaliojimą Portugalijos Respublikos nuolatiniam atstovui Sąjungoje ir Valstybių narių vyriausybių nuolatinių atstovų komiteto (COREPER) pirmininkui Nuno Brito, įgaliodamas jį išimtinai pasirašyti protokolą Sąjungos vardu.
22. 2021 m. birželio 30 d. Tarybos generalinis sekretoriatas dokumentu ST 10307/21 informavo Komisiją ir valstybes nares, kad protokolas pasirašytas ir kad jis taikomas nuo 2021 m. birželio 29 d. pagal protokolo 24 straipsnį.
IV. Bylos nagrinėjimas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
23. 2021 m. rugsėjo 7 d. Komisija pateikė Teisingumo Teismo kanceliarijai šį ieškinį dėl panaikinimo.
24. Komisija prašo:
– panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį;
– panaikinti ginčijamą įgaliojimą;
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
25. Taryba prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną;
– nepatenkinus šio reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą;
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas;
– nepatenkinus šio reikalavimo, tuo atveju, jei Teisingumo Teismas patenkintų prašymus dėl panaikinimo, pagal SESV 264 straipsnio 2 dalį nurodyti, kad ginčijamo sprendimo ir ginčijamo įgaliojimo pasekmės turi būti laikomos tęstinėmis.
26. 2022 m. sausio 26 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas leido Čekijos Respublikai, Prancūzijos Respublikai, Vengrijai, Nyderlandų Karalystei ir Portugalijos Respublikai įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.
27. 2022 m. kovo 3 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas leido Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui užsienio reikalams ir saugumo politikai (toliau – vyriausiasis įgaliotinis) įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.
28. Komisija, vyriausiasis įgaliotinis, Taryba, Čekija, Prancūzija ir Portugalija pateikė rašytines pastabas ir dalyvavo 2023 m. kovo 8 d. vykusiame teismo posėdyje. Vengrija ir Nyderlandai pateikė tik rašytines pastabas.
V. Teisinis vertinimas
29. Taryba ginčija tiek ieškinio dėl panaikinimo priimtinumą, tiek jo pagrįstumą.
A. Priimtinumas
30. Taryba, kuriai pritaria Vengrija, Nyderlandai ir Portugalija, ieškinio dėl panaikinimo nepriimtinumą iš esmės grindžia tuo, kad 2 straipsnyje nurodytas ginčijamas įgaliojimas negali būti atskirtas nuo likusios ginčijamo sprendimo dalies. Jo panaikinimas gali pakeisti šio sprendimo esmę.
31. Komisija, kuriai pritaria vyriausiasis įgaliotinis, su tuo nesutinka. Visų pirma, jei ginčijamas įgaliojimas būtų pripažintas negaliojančiu, neliktų jokios teisinės spragos. Komisija galėtų kreiptis į Gabono Respubliką pagal ESS 17 straipsnį ir Sąjungos vardu pasirašyti protokolą. Jau pateiktas Nuno Brito parašas liktų galioti iki to laiko, jei ginčijamo sprendimo 2 straipsnis būtų laikinai paliktas galioti pagal SESV 264 straipsnio antrą pastraipą.
32. Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisės aktą panaikinti iš dalies galima, tik jei prašomas panaikinti dalis galima atskirti nuo likusios akto dalies. Šis reikalavimas netenkinamas, jei aktą iš dalies panaikinus keičiama jo esmė. Siekiant nustatyti, ar ginčijamas nuostatas galima atskirti, reikia išnagrinėti jų apimtį, kad būtų galima įvertinti, ar jų panaikinimas pakeistų ginčijamo akto prasmę ir esmę. Tai yra objektyvus, o ne subjektyvus, su tą aktą priėmusios institucijos politine valia susijęs kriterijus(5).
33. Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Taryba įgalioja pasirašyti protokolą, o 3 straipsnyje nurodo jį taikyti laikinai. Šio sprendimo 2 straipsniu Tarybos pirmininkas įgaliojamas paskirti asmenį, įgaliotą pasirašyti protokolą.
34. Taigi, ginčijamo sprendimo 1 ir 3 straipsnių nuostatos rodo Tarybos (politinį) sprendimą patvirtinti protokolo, dėl kurio derėjosi Komisija, turinį ir laikinai jį taikyti. Šio sprendimo 2 straipsnyje numatytas įgaliojimas paskirti asmenį, įgaliotą pasirašyti protokolą, yra susijęs su Sąjungos (užsienio politikos) valios dėl Gabono Respublikos išreiškimo ir įgyvendinimo būdu. Vertinant objektyviai, negalima daryti prielaidos, kad teisinis klausimas, kas turėtų būti įgaliotas pasirašyti protokolą kaip Sąjungos atstovas, galėjo turėti įtakos Tarybos sprendimui, ar pasirašydama ji patvirtino protokolą ir nurodė jį laikinai taikyti.
35. Taip pat būtų buvę įmanoma, kad įgaliojimas ir įgalinimas būtų pasirašyti vėliau atskiru teisės aktu. Tai rodo, kad ginčijamo sprendimo 1 ir 3 straipsnių nuostatos galėtų galioti ir be jo 2 straipsnio.
36. Taigi galimas 2 straipsnio panaikinimas nepanaikintų ginčijamo sprendimo 1 ir 3 straipsnių reguliavimo turinio ir jo nepakeistų. Jokiu būdu nebūtų pakeista šio sprendimo prasmė ar esmė.
37. Vadinasi, ginčijamo sprendimo 2 straipsnis yra atskiriamas nuo likusios jo dalies ir yra tinkamas ieškinio pagrindas.
38. Tai, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnis jau įvykdytas ir protokolas pasirašytas kaip privalomas pagal tarptautinę teisę, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės. Teisinis ginčas nebuvo išspręstas dėl konkretaus pavojaus, kad tariamas neteisėtumas gali pasikartoti. Vertinant pagal Tarybos teisinę nuomonę, nekyla abejonių, kad ji ir ateityje priims teisės nuostatas, panašias į ginčijamo sprendimo 2 straipsnį(6).
39. Galiausiai reikia atmesti Tarybos argumentą, kuriam pritarė Vengrija, kad Komisija ieškinyje nurodė ir pridėjo tik 2021 m. birželio 30 d. Tarybos generalinio sekretoriato informacinį raštą, o ne ginčijamą 2021 m. birželio 28 d. įgaliojimą. Pastarasis nebuvo nei paskelbtas, nei pridėtas prie to informacinio rašto. Jis buvo išsiųstas Komisijai tik rašytinės procedūros metu kaip Tarybos atsiliepimo priedas.
40. Taigi Tarybos pateiktas prieštaravimas dėl nepriimtinumo turi būti atmestas.
B. Pagrindai
41. Komisija savo ieškinį grindžia dviem pagrindais. Pirma, Taryba pažeidė savo kompetenciją (1 punktas) ir, antra, pažeidė savo pareigą motyvuoti ir paskelbti ginčijamą sprendimą (2 punktas).
1. Ieškinio pirmasis pagrindas
42. Ieškinio pirmąjį pagrindą sudaro dvi dalys, t. y. Komisijos kompetencijos (ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštas sakinys, siejamas su ESS 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis) (pirma dalis) ir lojalaus bendradarbiavimo principo (ESS 4 straipsnio 3 dalis) (antra dalis) pažeidimas. Abi dalis nagrinėsiu kartu.
a) Neišaiškintas ESS 17 straipsnio ir SESV 218 straipsnio santykis
43. Ginčijamo sprendimo 2 straipsnio nuostata Sutartys pažeidžiamos, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio antrą pastraipą, tik tuo atveju, jei Taryba, remdamasi SESV 218 straipsnio 2 ir 5 dalimis, siejamomis su ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštu sakiniu, turėjo pavesti Komisijai paskirti atstovą protokolui pasirašyti. Pagal SESV 218 straipsnį esminę kompetenciją pagal tarptautinių susitarimų sudarymo procedūrą turi Taryba(7). Vis dėlto pagal ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštą sakinį Komisija, laikydamasi kitų Sutarties taisyklių, užtikrina Sąjungos atstovavimą išorės santykiuose.
44. Taigi kyla klausimas, ar įgaliojimai paskirti asmenį, įgaliotą Sąjungos vardu pasirašyti tarptautinius susitarimus, priklauso Komisijos kompetencijai užtikrinti Sąjungos atstovavimą išorės santykiuose pagal ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštą sakinį, ar Tarybos kompetencijai sudaryti tokius susitarimus pagal SESV 218 straipsnį.
45. Atsakymo į šį klausimą iš šių vienodos teisinės galios sutarčių nuostatų(8) aiškiai nematyti, bet jis turi būti nustatytas aiškinant. Šio aiškinimo esmė – SESV 218 straipsnio 2 ir 5 dalių ir ESS 17 straipsnio 1 dalies šešto sakinio nuostatų santykis. Šis santykis iki šiol jurisprudencijoje beveik nebuvo aiškintas.
46. Dėl ESS 17 straipsnio 1 dalies šešto sakinio Teisingumo Teismas tik yra nusprendęs, kad Komisijos įgaliojimai atstovauti išorės santykiuose nesuteikia jai teisės pasirašyti neprivalomo susitarimo, net jei jis atspindi Tarybos jau nustatytą poziciją ar Sąjungos politiką. Tokiu atveju Komisija turėtų gauti išankstinį Tarybos leidimą(9). Vis dėlto nebuvo priimtas joks sprendimas dėl šioje byloje nagrinėjamo klausimo, ar Komisija apskritai yra įgaliota pasirašyti privalomą susitarimą su trečiąja valstybe, ar paskirti asmenį, įgaliotą tai padaryti po to, kai pasirašymą patvirtino Taryba.
47. Visų pirma reikia išsiaiškinti, ar iš ESS 17 straipsnio 1 dalies šešto sakinio galima daryti išvadą, kad Komisija, kaip ji teigia, turi išimtinę kompetenciją paskirti asmenį, įgaliotą pasirašyti tarptautinius susitarimus, kaip antai ginčijamą protokolą. Šiuo tikslu pirmiausia išnagrinėsiu sąvokos „Sąjungos atstovavimas išorės santykiuose“ reikšmę, visų pirma atsižvelgdama į tarptautinę teisę (b punktas). Vėliau išaiškinsiu ESS 17 straipsnio 1 dalies šešto sakinio ir SESV 218 straipsnio 2 ir 5 dalių ryšį, atsižvelgdama į šių nuostatų tikslus (c punktas).
b) ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštas sakinys – sąvoka „Sąjungos atstovavimas išorės santykiuose“
48. Sąjungos teisės aktuose neapibrėžta, ką reiškia sąvoka „Sąjungos atstovavimas išorės santykiuose“. Visų pirma pažymėtina, kad nėra aiškiai nurodyta, ar atstovavimas apima tarptautinių susitarimų pasirašymą.
49. ESS 17 straipsnio 1 dalies šešto sakinio teisėkūros istorija taip pat nesuteikia jokių duomenų apie tai, kad Sutarčių autoriai ketino išplėsti kompetenciją sudarant tarptautinius susitarimus Komisijos naudai arba apriboti ją Tarybos sąskaita. Šiuo klausimu trūksta išsamios informacijos. Panaši nuostata dėl jurisdikcijos jau buvo įtraukta į Sutarties dėl Konstitucijos Europai I‑26 straipsnio 1 dalį(10), tačiau nebuvo pateikta jokios informacijos apie šios nuostatos įtraukimo priežastis ar tikslus arba apie jos reguliavimo turinį.
50. Vis dėlto atstovavimas teisine prasme paprastai reiškia, kad atstovaujama šalis įgalioja atstovą atlikti tam tikrus veiksmus(11). Tai visų pirma apima ketinimų pareiškimą. Tarptautinio susitarimo pasirašymas prima facie yra toks ketinimų pareiškimas.
1) Aiškinimas atsižvelgiant į tarptautinę teisę
51. Tokį supratimą patvirtina atitinkamai Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės ir Vienos konvencijos dėl tarptautinių organizacijų sutarčių teisės 10 ir 11 straipsniai. Remiantis šiomis nuostatomis, pasirašant tokį susitarimą galima nustatyti galutinį jo tekstą arba aiškiai išreikšti sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia. Abiem atvejais pasirašant išreiškiamas sutikimas, kuriam paprastai taikomas atstovavimo įgaliojimas.
52. Pirmoji Vienos konvencija taikoma tik valstybių susitarimams, o antroji konvencija, nors Sąjunga ją pasirašė, neįsigaliojo. Vis dėlto abi konvencijos iš esmės yra bendrosios tarptautinės paprotinės teisės išraiška. Todėl vadovaujantis šiomis normomis galima remtis aiškinant Sąjungos teisę(12).
53. Remdamiesi tuo, Komisija ir vyriausiasis įgaliotinis netgi laikosi nuomonės, kad abiejose Vienos konvencijose pateikiama nuorodų, jog ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštame sakinyje tiesiogiai įtvirtinti Komisijos atstovavimo įgaliojimai pasirašyti tarptautinius susitarimus.
54. Klausimas, ar valstybės atstovas turi teisę pateikti ketinimų pareiškimą dėl kitų valstybių, reglamentuojamas dviejose Vienos konvencijose. Kalbant apie 10 ir 11 straipsniuose minimas dvi pasirašymo funkcijas, juose išskiriami, viena vertus, asmenys, įgalioti arba turintys teisę atstovauti, ir, kita vertus, asmenys, kurie dėl savo pareigų laikomi atstovaujančiais savo valstybei. Įgaliotas asmuo turi pateikti „reikiamus įgaliojamuosius raštus“ arba teisė atstovauti valstybei turi kilti iš suinteresuotų valstybių veiksmų ar iš kitų aplinkybių(13). Kai kurie pareigūnai, pavyzdžiui, valstybių vadovai, vyriausybių vadovai ir užsienio reikalų ministrai, pagal einamas pareigas taip pat laikomi savo valstybės atstovais(14).
55. Kita vertus, tarptautinių organizacijų atveju Vienos konvencijoje dėl tarptautinių organizacijų sutarčių teisės numatomi tik įgaliojimai arba teisė atstovauti pagal aplinkybes, bet ne įgaliojimai atstovauti pagal einamas pareigas(15). Kalbant apie tarptautines organizacijas, matyt, buvo sąmoningai nuspręsta nenustatyti nuostatos dėl įgaliojimų atstovauti pagal einamas pareigas, visų pirma atsižvelgiant į didelius jų struktūros ir atstovavimo taisyklių skirtumus(16).
56. Tai, kad atstovavimas pagal einamas pareigas nėra numatytas tarptautinėse organizacijose, prieštarauja prielaidai, kad ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštame sakinyje galėtų būti tiesiogiai nustatyti Komisijos atstovavimo išorės santykiuose įgaliojimai.
57. Komisijos atstovavimo išorės santykiuose įgaliojimai taip pat nėra susiję su Sąjungos ir valstybių taikoma praktika(17). Tai ne kartą patvirtino bylos šalys. Kaip matyti iš Tarybos pateiktų dokumentų, nuo pat Lisabonos sutarties įsigaliojimo Taryba laikosi savo nuolatinės praktikos, pagal kurią ji skiria ir įgalioja atstovą, Tarybai reguliariai pirmininkaujančios valstybės narės nuolatinį atstovą(18), pasirašyti tarptautinius susitarimus su trečiosiomis šalimis. Tik atskirais atvejais Taryba šiam tikslui kartu su vienu iš savo atstovų įgalioja Komisijos narį ar tarnybų narį(19). Tas pats pasakytina ir apie vyriausiąjį įgaliotinį BUSP srityje(20). Vis dėlto ši nusistovėjusi praktika, kurios aiškiai nereglamentuoja sutartis (žr. šios išvados 71 ir paskesnius punktus), negali sukurti Sąjungos institucijas įpareigojančio precedento, kuris neleistų Komisijai atstovauti(21).
58. Remiantis tokiu tarptautinės teisės supratimu ir nusistovėjusia praktika, ginčijamame sprendime taip pat daroma prielaida, kad išorės santykiuose Komisijos įgaliojimai ar atstovavimas neegzistuoja ir net nekyla iš ESS 17 straipsnio 1 dalies šešto sakinio, o juos pirmiausia turi suteikti Taryba pagal SESV 218 straipsnio 2 ir 5 dalis. Todėl pagal šio sprendimo 2 straipsnį „Tarybos pirmininkas įgaliojamas paskirti asmenį (-is), įgaliotą (-us) Sąjungos vardu pasirašyti protokolą“.
59. Galiausiai 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusios Lisabonos sutarties 17 straipsnio 1 dalies šešto sakinio įtraukimas į ESS negali būti laikomas dar viena aplinkybe(22), dėl kurios atsiranda įgaliojimas šiuo atžvilgiu. Abejotina, ar susitariančiosios šalies vidaus teisės pasikeitimas gali būti tokia aplinkybė. Visų pirma tam prieštarauja abiejų konvencijų 27 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo.
60. Klausimas, ar pagal ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštą sakinį reikalaujama, kad Komisija arba jos paskirtas asmuo būtų įgaliotas pasirašyti, yra susijęs tik su Sąjungos vidaus santykiais. Visų pirma jis neturi jokios įtakos tam, ar Tarybos įgalioto atstovo pasirašytas protokolas galėjo sukelti teisines pasekmes Gabono Respublikai, ar buvo nereikšmingas dėl atstovavimo įgaliojimų trūkumo(23).
61. Taigi, priešingai, nei mano Komisija ir vyriausiasis įgaliotinis, tarptautinėje teisėje, visų pirma abiejose Vienos konvencijose, nepateikiama jokios informacijos apie tai, kaip Tarybai ir Komisijai paskirstomi įgaliojimai pasirašyti tarptautinius susitarimus.
2) Aiškinimas pagal SESV 220 ir 221 straipsnius
62. Be to, aiškinant ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštą sakinį gali būti svarbūs SESV 220 ir 221 straipsniai. 221 straipsnio 1 dalyje visų pirma aiškiai nurodoma, kad Sąjungos delegacijos „atstovauja Sąjungai“.
63. Be kita ko, SESV 220 ir 221 straipsnių nuostatomis nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo naujai reglamentuojami Sąjungos santykiai su tarptautinėmis organizacijomis ir trečiosiomis šalimis, paskirstant šią kompetenciją Komisijai ir vyriausiajam įgaliotiniui. Nors vyriausiasis įgaliotinis yra ne nepriklausoma Sąjungos institucija, kaip apibrėžta ESS 13 straipsnio 1 dalyje, o Komisijos narys, jis, kaip Sąjungos atstovas, turi specialią, nepriklausomą kompetenciją, visų pirma BUSP srityje (ESS 18 straipsnis ir 27 straipsnio 2 dalis)(24).
64. Nepaisant to, kad vartojama sąvoka „atstovavimas“, SESV 220 ir 221 straipsniuose kalbama ne apie atstovavimą Sąjungai inicijuojant tarptautinius susitarimus, juo labiau ne apie įgaliojimus juos pasirašyti, o tik apie jos diplomatinį ar konsulinį atstovavimą ir bendradarbiavimą su tarptautinėmis organizacijomis.
65. Vis dėlto tai nereiškia, kad ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštas sakinys, kuris taip pat buvo įtrauktas Lisabonos sutartimi, ir jame vartojama sąvoka „Sąjungos atstovavimas išorės santykiuose“ turi būti suprantami plačiau (žr. šios išvados 50 punktą). Panašiai kaip pagal ESS 27 straipsnio 2 dalį, siejamą su SESV 220 ir 221 straipsniais, pagal kuriuos vyriausiajam įgaliotiniui suteikiamas įgaliojimas visapusiškai atstovauti BUSP srityje, taip ir pagal ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštą sakinį galėjo būti išplėsta Komisijos kompetencija, susijusi su tarptautinių susitarimų sudarymu.
3) Tarpinė išvada
66. Taigi, nei ESS 17 straipsnio 1 dalies šešto sakinio formuluotė, nei jos aiškinimas atsižvelgiant į tarptautinę teisę ar SESV 220 ir 221 straipsnius nesuteikia Komisijai įgaliojimų atstovauti išorės santykiuose ir Sąjungos vardu pasirašyti tarptautinius susitarimus. Vis dėlto Sąjungos vidaus santykiuose kompetencija pasirašyti sutartis prima facie apima sąvoką „Sąjungos atstovavimas išorės santykiuose“.
c) SESV 218 straipsnio 2 ir 5 dalys – Tarybos leidimas pasirašyti
67. Vis dėlto Komisijos kompetencija pagal ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštą sakinį priklauso tik nuo „kitų Sutartyse nustatytų atvejų“. Toks apribojimas galėtų atsirasti dėl SESV 218 straipsnio 2 ir 5 dalių ir jose numatytos Tarybos kompetencijos sudaryti tarptautinius susitarimus.
1) Bylos šalių pareiškimai
68. Komisijos ir vyriausiojo įgaliotinio teigimu, iš SESV 218 straipsnio 5 dalies formuluotės, struktūros ir tikslo visų pirma galima daryti išvadą, kad šia nuostata Sąjungos vidaus santykiuose reglamentuojama tik tai, kuri institucija (t. y. Taryba, remdamasi derybininko pasiūlymu) priima sprendimą, kuriuo įgaliojama pasirašyti. Vis dėlto klausimas, kas pasirašo tokį susitarimą, yra susijęs su atstovavimu Sąjungai išorės santykiuose. Tai reglamentuojama konkretesne ESS 17 straipsnio 1 dalies šešto sakinio nuostata ir priskiriama Komisijai, nesusijusiai su BUSP.
69. Kita vertus, Taryba aiškina SESV 218 straipsnio 5 dalį kaip apimančią ne tik kompetenciją įgalioti pasirašyti, bet ir patį pasirašymą. Sprendimas įgalioti pasirašyti ir įgaliojimas paskirti pasirašantį asmenį sudaro teisinį vienetą. Todėl SESV 218 straipsnio 5 dalis yra išsamesnė ir konkretesnė nuostata, palyginti su ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštu sakiniu.
70. Siekdama atsakyti į klausimą, kuri iš šių dviejų nuomonių yra teisinga, SESV 218 straipsnį aiškinu atsižvelgdama į jo formuluotę ir nuostatų struktūrą. Šio straipsnio atsiradimo istorija aiškinimui nenaudinga(25).
2) Teisinis vertinimas
71. Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad SESV 218 straipsnis tarptautinių sutarčių sudarymo srityje yra savarankiška ir bendra konstitucinio pobūdžio norma, nes ja Sąjungos institucijoms suteikiama apibrėžta kompetencija. Siekiant nustatyti šių institucijų pusiausvyrą, šioje nuostatoje pirmiausia numatyta, kad dėl Sąjungos ir vienos ar kelių trečiųjų šalių susitarimų derasi Komisija, laikydamasi Tarybos priimtų derybinių nurodymų, paskui šiuos susitarimus sudaro Taryba po Parlamento aprobavimo arba pasikonsultavusi su juo. Vis dėlto kompetencija sudaryti susitarimus suteikiama Tarybai, atsižvelgiant į Komisijos kompetenciją šioje srityje(26).
72. Pastaroji išlyga dėl Komisijos kompetencijos iš pradžių buvo numatyta EEB sutarties 228 straipsnio 1 dalyje(27), o vėliau – EB sutarties 300 straipsnio 2 dalyje, tačiau jos nėra SESV 218 straipsnyje. ESS 17 straipsnio 1 dalies šešto sakinio įtraukimas iš esmės pakeitė taisyklės ir išimties santykį. Kol kas Komisijos įgaliojimai šioje srityje priklauso nuo kitų Sutarčių nuostatų, visų pirma SESV 218 straipsnio.
73. SESV 218 straipsnio 2 dalyje pateikiamoje bendrojoje nuostatoje visų pirma nustatyta, kad Taryba „leidžia“ pasirašyti ir sudaryti susitarimus. Pasirašymas galėtų būti įtrauktas į sąvoką „susitarimo sudarymas“.
74. Vis dėlto įgaliojimas pasirašyti konkrečiai reglamentuojamas SESV 218 straipsnio 5 dalyje. Pagal jį Taryba „priima sprendimą, kuriuo įgaliojama pasirašyti susitarimą ir prireikus laikinai jį taikyti jam dar neįsigaliojus“. Be to, pagal SESV 218 straipsnio 6 dalį „Taryba <...> priima sprendimą dėl susitarimo sudarymo“.
75. SESV 218 straipsnio 5 dalis galėtų būti aiškinama taip, kad pagal ją Taryba turi „įgalioti“ pasirašyti savo įgaliotą asmenį. Toks aiškinimas atitiktų Tarybos argumentą, kad tarp įgaliojimo pasirašyti, kurio reikalaujama pagal SESV 218 straipsnio 2 ir 5 dalis, ir įgalioto asmens paskyrimo yra „teisinė vienybė.
76. Taip pat būtų atsižvelgta į „mišrų“ Tarybos veiklos pobūdį. Skirtingai nei kitos Sąjungos institucijos, šis organas nėra vienalytis ir neturi aiškios ir nuolatinės hierarchinės struktūros. Pagal ESS 16 straipsnio 2 dalį jį sudaro po vieną kiekvienos valstybės narės ministro lygio atstovą, kuris gali prisiimti įsipareigojimus savo valstybės narės vyriausybės vardu ir balsuoti jos vardu. Pagal įprastą teisėkūros procedūrą tokį atstovavimą, kaip ir šiuo atveju, vykdo valstybė narė, kuri rotacijos principu pirmininkauja Tarybai pagal ESS 16 straipsnio 9 dalį(28). Vis dėlto nesant bendrųjų organo atstovavimo įgaliojimų reikia aiškaus sprendimo konkrečiu atveju.
77. Be to, toks aiškinimas netrukdytų Tarybai įgalioti kitą organą pasirašyti tarptautinę sutartį, jei jai tai atrodo tinkama, tačiau ji neprivalėtų to daryti. Kaip minėta 57 punkte, praktikoje kartais taip nutinka.
78. Šiaip ar taip, toks supratimas neturi pakankamo pagrindo nei pagal SESV 218 straipsnio nuostatų formuluotę, nei pagal jų struktūrą.
79. SESV 218 straipsnio 2, 5 ir 6 dalyse išskiriama Tarybos kompetencija sudaryti susitarimą ir Tarybos įgaliojimas jį pasirašyti. Todėl pats pasirašymas negali būti Tarybos kompetencijos sudaryti tarptautinius susitarimus dalis.
80. Šiose nuostatose taip pat paliekamas atviras klausimas, kas turi paskirti asmenį, kuris Sąjungos vardu pasirašo tarptautinį susitarimą. Tai, kad Taryba sprendimu tik „įgalioja“ pasirašyti, šiuo atžvilgiu rodo, kad tai nepriklauso jos kompetencijai ir kad ji pati neprivalo paskirti įgalioto asmens.
81. Tai patvirtina ir Komisijos bei vyriausiojo įgaliotinio siūlomas SESV 218 straipsnio 2 ir 5 dalių aiškinimas atsižvelgiant į SESV 218 straipsnio 3 dalį.
82. Pagal SESV 218 straipsnio 3 dalį, kai numatytas sudaryti susitarimas išimtinai ar daugiausiai yra susijęs su bendra užsienio ir saugumo politika, Taryba, remdamasi Komisijos rekomendacija, priima sprendimą, kuriuo įgalioja pradėti derybas ir kuriuo paskiria Sąjungos derybų grupės derybininką arba vadovą. Kaip pripažįstama Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (žr. šios išvados 68 punktą), šie asmenys paprastai yra iš Komisijos, kuri rengė rekomendacijas dėl numatomo susitarimo, tarnybų. Komisija ir vyriausiasis įgaliotinis, remdamiesi tuo, kad pagal šią nuostatą Taryba skiria tik derybininką arba derybų grupės vadovą (iš Komisijos narių), pagrįstai daro išvadą, kad, nesant atitinkamos nuostatos SESV 218 straipsnio 5 dalyje, ji negali būti įgaliota skirti ir asmenį, įgaliotą pasirašyti sutartį.
83. Taigi vadovaujantis ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštu sakiniu tokiais atvejais tik Komisija gali būti įgaliota pasirašyti tarptautinį susitarimą arba paskirti tam įgaliotą asmenį, vykdydama savo kompetenciją atstovauti Sąjungai išorės santykiuose.
84. Kadangi Taryba pagal SESV 218 straipsnį neturi kompetencijos nustatyti asmens, įgalioto pasirašyti tarptautinį susitarimą, pagal ESS 17 straipsnio 1 dalies šeštą sakinį ši kompetencija atstovauti Sąjungai išorės santykiuose tenka Komisijai.
d) Tarpinė išvada
85. Taigi ieškinio pirmajam pagrindui reikia pritarti, nenagrinėjant kitų Komisijos ir vyriausiojo įgaliotinio argumentų, visų pirma susijusių su tariamu lojalaus bendradarbiavimo pareigos pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį pažeidimu.
2. Ieškinio antrasis pagrindas
86. Ieškinio antruoju pagrindu Komisija nurodo, kad buvo pažeista pareiga pateikti ginčijamo sprendimo motyvus ir jį paskelbti pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą ir 297 straipsnį (pirma dalis) ir institucijų lojalaus bendradarbiavimo pareiga, šiuo atveju grindžiama ESS 13 straipsnio 2 dalies antru sakiniu (antra dalis).
87. Šio ieškinio pagrindo pirma dalis yra akivaizdžiai nepagrįsta.
88. Pirma, kaip nurodyta 33 ir 34 punktuose, ginčijamo sprendimo 1–3 straipsnių reguliavimo turinys yra aiškus iš jų formuluočių. Antra, kaip savo atsakyme netiesiogiai pripažįsta pati Komisija, įgaliojimas pasirašyti sutartį su trečiąja šalimi nėra susijęs su pareiga paskelbti.
89. Taigi ieškinio antrojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.
90. Vis dėlto šio ieškinio pagrindo antra dalis yra pagrįsta. Kaip matyti iš ieškinio pirmajame pagrinde nurodytų motyvų, Taryba, viršydama savo kompetenciją, pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalies antro sakinio nuostatą ir padarė žalą Komisijai.
91. Taigi, Komisijos ieškinys yra tenkintinas.
92. Tačiau Tarybos subsidiarus prašymas pagal SESV 264 straipsnio 2 dalį išlaikyti ginčijamo sprendimo ir ginčijamo įgaliojimo teisines pasekmes turi būti atmestas.
93. Pagal SESV 264 straipsnio antrąją pastraipą, jei Teismas mano, kad tai reikalinga, jis gali nurodyti, kurie paskelbto negaliojančiu akto padariniai lieka galutiniai. Pagal jurisprudenciją tai būtina siekiant teisinio saugumo, ypač kai panaikinimo įsigaliojimas nedelsiant lemtų dideles neigiamas pasekmes suinteresuotiems asmenims(29).
94. Vis dėlto Taryba nenurodė jokių suinteresuotų asmenų ir nepaaiškino, kokių didelių neigiamų pasekmių jie patirtų akto panaikinimo atveju. Ji tik neaiškiai užsiminė apie Sąjungos, kaip tarptautinės veikėjos, teisinį saugumą ir pasitikėjimą ja.
95. Kaip tvirtina Komisija ir kaip pripažįsta Taryba, ginčijamo sprendimo ir ginčijamo leidimo panaikinimas yra susijęs tik su Sąjungos vidaus santykiais. Jis neturi įtakos protokolo pasirašymo teisinėms pasekmėms, taigi ir tinkamam žvejybos partnerystės susitarimo su Gabono Respublika veikimui. Tai, kad Tarybos atstovas neturi atstovavimo įgaliojimų, nėra akivaizdus labai svarbios nuostatos pažeidimas, kaip tai suprantama pagal abiejų Vienos konvencijų 46 straipsnį, dėl kurio galėtų kilti abejonių dėl Protokolo galiojimo pagal tarptautinę teisę. Be to, siekiant užtikrinti teisinį saugumą išorės santykių srityje, pakaktų, kad, kaip numatyta abiejų Vienos konvencijų 8 straipsnyje, Sąjunga patvirtintų Tarybos atstovo pasirašymą.
VI. Išlaidos
96. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba pralaimėjo bylą, iš jos turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos pagal Komisijos reikalavimus.
97. Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį Čekijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Vengrija, Nyderlandų Karalystė, Portugalijos Respublika ir Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
VII. Išvada
98. Siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:
1. Panaikinti 2021 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo (ES) 2021/1117 dėl Gabono Respublikos ir Europos bendrijos žvejybos partnerystės susitarimo įgyvendinimo protokolo (2021–2026 m.) pasirašymo Europos Sąjungos vardu ir laikino taikymo (OL L 242, 2021, p. 1) 2 straipsnį.
2. Panaikinti 2021 m. birželio 28 d. Tarybos pirmininko įgaliojimą Portugalijos Respublikos nuolatiniam atstovui ir Valstybių narių vyriausybių nuolatinių atstovų komiteto (COREPER) pirmininkui pasirašyti šį protokolą Sąjungos vardu.
3. Nurodyti Tarybai padengti savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodyti Čekijos Respublikai, Prancūzijos Respublikai, Vengrijai, Nyderlandų Karalystei, Portugalijos Respublikai ir Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui užsienio reikalams ir saugumo politikai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
1 Originalo kalba: vokiečių.
2 OL L 242, 2021, p. 1.
3 United Nations Treaties Series, t. 1155, p. 331.
4 2007 m. balandžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 450/2007 dėl Gabono Respublikos ir Europos bendrijos žvejybos partnerystės susitarimo sudarymo (OL L 109, 2007, p. 1).
5 Šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Komisija / Taryba (Prisijungimas prie Ženevos akto) (C‑24/20, EU:C:2022:911, 47 ir 48 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
6 Dėl ieškinio, kuriuo siekiama panaikinti aktą, kuris jau įgyvendintas ar kuris jau nebetaikomas ieškinio pareiškimo momentu, priimtinumo žr. 2022 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Parlamentas / Taryba (Techninės priemonės, susijusios su žvejybos galimybėmis) (C‑259/21, EU:C:2022:917, 45–48 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
7 Žr. šios išvados 67 ir paskesnius punktus.
8 Žr. ESS 1 straipsnio 3 dalį ir SESV 1 straipsnio 2 dalį.
9 Žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimą Taryba / Komisija (C‑660/13, EU:C:2016:616, 34–38 punktai).
10 OL C 310, 2004, p. 1.
11 Pavyzdžiui, žr. Teisingumo Teismo procedūros reglamento 119 straipsnio 1 ir 2 dalis.
12 Žr. 2010 m. vasario 25 d. Sprendimą Brita (C‑386/08, EU:C:2010:91, 40–43 punktai), 2018 m. vasario 27 d. Sprendimą Western Sahara Campaign UK (C‑266/16, EU:C:2018:118, 47 ir 48 punktai) ir 2019 m. vasario 26 d. Sprendimą N Luxembourg 1 ir kt. (C‑115/16, C‑118/16, C‑119/16 ir C‑299/16, EU:C:2019:134, 90 punktas).
13 Abiejų Vienos konvencijų 7 straipsnio 1 dalies a ir b punktai.
14 Abiejų Vienos konvencijų 7 straipsnio 2 dalis.
15 Vienos konvencijos dėl tarptautinių organizacijų sutarčių teisės 7 straipsnio 3 dalies a ir b punktai.
16 Tarptautinės teisės komisijos (TPT) 33-iojoje sesijoje parengto Vienos konvencijos dėl tarptautinių organizacijų sutarčių teisės projekto 7 straipsnio komentaro 7 ir paskesni punktai, visų pirma 12 punktas, Yearbook of the International Law Commission, 1981 m., t. II, 2 dalis, p. 129 ir 130.
17 Žr. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 7 straipsnio 1 dalies b punktą; taip pat žr. Vienos konvencijos dėl tarptautinių organizacijų sutarčių teisės 7 straipsnio 3 dalies b punktą.
18 Taip pat žr. žvejybos politikos srityje priimtus susitarimus, pavyzdžiui, Europos Sąjungos ir Grenlandijos Vyriausybės bei Danijos Vyriausybės tausios žvejybos partnerystės susitarimą (OL L 175, 2021, p. 3), Europos Sąjungos ir Seišelių Respublikos tausios žvejybos partnerystės susitarimą (OL L 60, 2020, p. 5), Europos bendrijos ir Bisau Gvinėjos Respublikos žvejybos partnerystės susitarimo įgyvendinimo protokolą (2019–2024 m.) (OL L 173, 2019, p. 3).
19 Žr., pavyzdžiui, Susitarimą dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (OL L 29, 2020, p. 7) ir Europos Sąjungos ir Japonijos susitarimą dėl civilinės aviacijos saugos (OL L 229, 2020, p. 4).
20 Žr., pavyzdžiui, 2020 m. rugsėjo 29 d. Niujorke pasirašytą Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų pagrindų susitarimą dėl tarpusavio paramos teikimo vykdant savo atitinkamas misijas ir operacijas veiksmų vietoje (OL L 389, 2020, p. 2), kurį pasirašė tik Tarybos atstovas. Bendras Tarybos atstovo ir vyriausiojo įgaliotinio parašas yra Europos Sąjungos ir Vietnamo Socialistinės Respublikos savanoriškame partnerystės susitarime dėl miškų teisės aktų vykdymo užtikrinimo, miškų valdymo ir prekybos mediena (OL L 147, 2019, p. 3). Vis dėlto taip pat žr. Europos Sąjungos ir Vietnamo Socialistinės Respublikos Vyriausybės susitarimą, kuriuo nustatomos Vietnamo dalyvavimo Europos Sąjungos krizių valdymo operacijose bendrosios sąlygos (OL L 276, 2019, p. 3), kurį pasirašė tik vyriausiasis įgaliotinis.
21 Žr. 2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Komisija / Taryba (WRC‑15) (C‑687/15, EU:C:2017:803, 41 ir 42 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
22 Žr. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 7 straipsnio 1 dalies b punktą ir Vienos konvencijos dėl tarptautinių organizacijų sutarčių teisės 7 straipsnio 3 dalies b punktą.
23 Žr. abiejų Vienos konvencijų 8 straipsnį.
24 Pagal ankstesnę ESS 26 straipsnio (Amsterdamo sutartis) nuostatą vyriausiojo įgaliotinio pareigas ėjo Tarybos generalinis sekretorius.
25 Žr. visų pirma ankstesnę EB sutarties 300 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, kuri yra panaši į SESV 218 straipsnio 5 dalį.
26 2015 m. liepos 15 d. Sprendimas Komisija / Taryba (C‑425/13, EU:C:2015:483, 62 punktas).
27 Žr. 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimą Prancūzija / Komisija (C‑327/91, EU:C:1994:305, 28 punktas).
28 Žr. Tarybos darbo tvarkos taisyklių 15 straipsnį (OL L 106, 2004, p. 22) su pakeitimais, padarytais 2006 m. rugsėjo 15 d. Tarybos sprendimu 2006/683/EB, Euratomas (OL L 285, 2006, p. 47).
29 2022 m. kovo 1 d. Sprendimas Komisija / Taryba (Susitarimas su Korėjos Respublika) (C‑275/20, EU:C:2022:142, 54 ir 55 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).