1.

Anot Ludwig Wittgenstein, „mano kalbos ribos reiškia mano pasaulio ribas“ ( 2 ). Kalbant apie ES institucijas, būtų galima teigti, kad kalbų ribos yra Europos Sąjungos ribos. Teisingumo Teismas jau yra pabrėžęs „Sąjungos kalbų įvairovės“ svarbą ( 3 ). Ši svarba išreikšta Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimu, kad 24 kalbos būtų jos institucijų darbo kalbos ( 4 ). Būtent tokiomis aplinkybėmis konkursų, skirtų įdarbinti į Sąjungos institucijas, kandidatai gali ginčyti Komisijos nustatytas kalbų vartojimo taisykles.

2.

Šiuo atveju Europos personalo atrankos tarnybos (EPSO) konkurso kandidatė ir ieškovė pirmojoje instancijoje Calhau Correia de Paiva (toliau – kandidatė) prašė panaikinti 2016 m. birželio 23 d. atviro konkurso EPSO/AD/293/14 konkurencijos teisės srityje (toliau – nagrinėjamas konkursas) atrankos komisijos sprendimą atmesti jos pateiktą prašymą dėl peržiūros po to, kai C. Correia de Paiva nebuvo įtraukta į šio konkurso rezervo sąrašą. Pateikdama neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą pagal SESV 277 straipsnį ji taip pat ginčijo šio konkurso kalbų taisykles, išdėstytas pranešime apie atvirą konkursą ( 5 ) (toliau – ginčijamas pranešimas apie konkursą). 2021 m. birželio 9 d. Sprendimu Calhau Correia de Paiva / Komisija ( 6 ) (toliau – skundžiamas sprendimas) Bendrasis Teismas minėtą sprendimą panaikino.

3.

Savo apeliaciniu skundu Europos Komisija prašo panaikinti skundžiamą sprendimą. Jame Komisija iš esmės ginčija Bendrojo Teismo išvadą, kad tarp ginčijamo sprendimo motyvų ir ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatų, susijusių su kalbų vartojimo tvarka, pagal kurias kandidatai galėjo pasirinkti antrąją kalbą tik iš anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų, buvo glaudus ryšys.

4.

Taigi šioje byloje kyla subtilus klausimas dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo pagal SESV 277 straipsnį, kuriuo kandidatas ginčija pranešimą apie konkursą dėl jame nustatytos kalbų vartojimo tvarkos, priimtinumo sąlygų. Pagal šią nuostatą bet kuri teismo proceso, kuriame ginčijamas Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo priimtas visuotinai taikomas aktas, šalis gali remtis SESV 263 straipsnio antroje pastraipoje nurodytais pagrindais, kad Teisingumo Teisme tą aktą pripažintų netaikytinu.

5.

Konkrečiai Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, kokiomis sąlygomis kandidatas pagal SESV 270 straipsnį pareikštame ieškinyje dėl individualių sprendimų panaikinimo gali remtis ankstesnių visuotinai taikomų aktų, kaip antai pranešimo apie konkursą, neteisėtumu. Be to, Teisingumo Teismas turi nuspręsti, ar pranešimams apie konkursą taikyti specialų priimtinumo standartą, užuot taikius bendrąjį priimtinumo kriterijų, nustatytą jurisprudencijoje, susijusioje su SESV 277 straipsniu. Šioje byloje taip pat kyla klausimų, kaip vertinti šios išvados 3 punkte nurodyto glaudaus ryšio buvimą, kai ginčijama kalbų vartojimo tvarka.

6.

2014 m. spalio 23 d. EPSO Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė ginčijamą pranešimą apie konkursą. Konkursas buvo surengtas kaip kvalifikacija ir testais pagrįstas konkursas.

7.

Ginčijamo pranešimo apie konkursą IV antraštinėje dalyje buvo numatyti trys kompiuteriniai atrankos testai, kuriuos sudarė klausimai su keliais atsakymų variantais, o VI antraštinėje dalyje – užduotys, kurios turėjo būti atliekamos vertinimo centre ir kurias sudarė atvejo tyrimas, grupinė užduotis ir struktūrinis pokalbis. Be to, ginčijamame pranešime apie konkursą buvo nurodyta, kad iš pradžių remiantis paraiškos formoje pateikta informacija bus tikrinama atitiktis jo III antraštinėje dalyje nurodytiems bendriesiems ir specialiesiems atrankos reikalavimams ir vykdoma V antraštinėje dalyje numatyta atranka pagal kvalifikaciją, kad atrankos komisija kiekvienam atrankos kriterijui nustatys koeficientą (nuo 1 iki 3) ir kiekvieną kandidato atsakymą įvertins 0–4 balais, o bendra balų suma bus gauta sudėjus balus, padaugintus iš kiekvieno klausimo koeficiento.

8.

Kalbant apie konkrečias priėmimo sąlygas, ginčijamo pranešimo apie konkursą III antraštinės dalies 2.3 punkte „Kalbų mokėjimas“ buvo reikalaujama, pirma, kiek tai susiję su pagrindine kalba (1 kalba), labai gerai mokėti vieną iš oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų (minimalus reikalaujamas lygis pagal Bendrą Europos kalbų mokėjimo orientacinę sistemą yra C1). Antra, kiek tai susiję su antrąja kalba (2‑oji kalba), pažymėtina, kad pagal minėtą nuostatą buvo reikalaujama pakankamai gerai mokėti anglų, prancūzų arba vokiečių kalbą bent B2 lygiu pagal minėtą sistemą. Be to, buvo reikalaujama, kad ši antroji kalba skirtųsi nuo pagrindinės kalbos. Toje pat antraštinėje dalyje, be kita ko, buvo nurodyta, kad ginčijamame pranešime apie konkursą antrosios kalbos pasirinkimo galimybės nustatytos vadovaujantis tarnybos interesais, t. y. atsižvelgiant į tai, kad įdarbinti nauji darbuotojai privalo gebėti dirbti iš karto ir veiksmingai bendrauti kasdienėje veikloje. Be to, Viešiesiems konkursams taikytinų bendrųjų taisyklių ( 7 ) (toliau – bendrosios taisyklės), į kurias daroma nuoroda ginčijamame pranešime apie konkursą ir kurios, kaip nurodyta šiame pranešime, yra sudedamoji jo dalis, II priede buvo nurodyta, kad antrosios kalbos pasirinkimo ribojimas taip pat pateisinamas dėl testų pobūdžio.

9.

Ginčijamo pranešimo apie konkursą IV antraštinės dalies 3 punkte buvo nurodyta, kad atrankos testai vyks pagrindine konkurso kalba, o VI antraštinės dalies 3 punkte – kad vertinimo centro užduotys, skirtos bendriesiems ir specialiesiems kandidatų gebėjimams įvertinti, bus atliekamos antrąja konkurso kalba.

10.

2014 m. lapkričio 25 d. kandidatė, Portugalijos pilietė, pateikė paraišką dalyvauti nagrinėjamame konkurse. Iš kandidatės paraiškos formos matyti, kad ji pasirinko portugalų kalbą, savo gimtąją kalbą, kaip pagrindinę, o prancūzų kalbą kaip antrąją.

11.

2015 m. kovo 19 d. rašte, išsiųstame kandidatei tą pačią dieną per jos EPSO paskyrą, jai buvo pranešta, kad ji išlaikė kompiuterinės atrankos testus.

12.

2015 m. balandžio 16 d. rašte kandidatė buvo pakviesta dalyvauti atvejo tyrime – atlikti užduotį, kuri buvo numatyta 2015 m. gegužės 13 d. Minėtame rašte EPSO pasiūlė kandidatei per šią užduotį naudoti AZERTY FR klaviatūrą, kartu suteikiant jai galimybę pasirinkti QWERTY UK, AZERTY FR/BE arba QWERTZ DE klaviatūrą ( 8 ). Kandidatė paprašė pakeisti klaviatūrą, kad galėtų atlikti užduotį, naudodama QWERTY UK klaviatūrą.

13.

Kandidatė dalyvavo 2015 m. gegužės 13 d. ir 2015 m. birželio 11 d. vertinimo centre Briuselyje (Belgija) surengtuose testuose.

14.

2015 m. lapkričio 9 d. laiške, išsiųstame kandidatei tą pačią dieną per jos EPSO paskyrą, EPSO pranešė, kad nagrinėjamo konkurso atrankos komisija nusprendė neįtraukti jos pavardės į to konkurso rezervo sąrašą, motyvuodama tuo, kad ji „[nebuvo] tarp kandidatų, kurie vertinimo centre surinko didžiausius bendrus balus (ne mažiau kaip 68,59)“. Kaip buvo matyti iš prie šio laiško pridėto dokumento, pavadinto „gebėjimų pasas“, kandidatė iš viso surinko 61,13 balo iš 100 galimų.

15.

2015 m. lapkričio 19 d. rašte paprašiusi peržiūrėti sprendimą neįtraukti jos į rezervo sąrašą, kandidatė 2016 m. birželio 23 d. raštu buvo informuota, kad nagrinėjamo konkurso atrankos komisija nusprendė patvirtinti tokį sprendimą (toliau – ginčijamas sprendimas).

16.

2016 m. rugpjūčio 24 d. kandidatė pateikė skundą, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Tarnybos nuostatai) 90 straipsnio 2 dalį, dėl sprendimo neįtraukti jos į rezervo sąrašą. Šiame skunde ji teigė, kad apribojimas renkantis klaviatūros tipą, naudotiną atliekant atvejo tyrimą, reiškė nevienodą požiūrį, ir tvirtino, kad nebuvo nurodyti apribojimų, susijusių su klaviatūrų tipais, iš kurių kandidatams buvo leista rinktis, ir su nagrinėjamo konkurso antrosios kalbos pasirinkimu, motyvai. Be to, kandidatė skundėsi dėl peržiūros procedūros trukmės.

17.

2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu EPSO, veikdama kaip paskyrimų tarnyba, atmetė skundą kaip nepagrįstą ir nepriimtiną dėl to, kad jis pateiktas praleidus terminą.

18.

2017 m. kovo 31 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu ieškiniu kandidatė prašė panaikinti 2015 m. lapkričio 9 d. laišką ir prireikus pagal SESV 277 straipsnį pripažinti neteisėtu ir netaikytinu jai ginčijamą pranešimą apie konkursą ir jame nustatytą kalbų vartojimo tvarką. Kandidatė taip pat siekė, kad būtų panaikintas sprendimas neįtraukti jos į rezervo sąrašą, ginčijamas sprendimas, 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimas atmesti skundą ir nagrinėjamo konkurso rezervo sąrašas.

19.

Grįsdama ieškinį kandidatė nurodė penkis pagrindus, kurių pirmasis susijęs su Pareigūnų tarnybos nuostatų 1 straipsnio d punkto ir nediskriminavimo, proporcingumo bei lygių galimybių principų pažeidimu, nes EPSO pareikalavo, kad atliekant atvejo tyrimą būtų naudojama QWERTY UK, AZERTY FR/BE arba QWERTZ DE klaviatūra. Antrajame, trečiajame ir ketvirtajame ieškinio pagrinduose kandidatė iš esmės teigė, kad dėl konkurso kalbos apribojimo ginčijamas pranešimas apie nagrinėjamą konkursą yra neteisėtas. Penktajame ieškinio pagrinde ji teigė, kad EPSO nemotyvavo savo sprendimo patvirtinti ir skatinti konkrečią kalbų vartojimo tvarką.

20.

Skundžiamame sprendime iš pradžių konstatavęs, kad ginčijamas sprendimas yra kandidatei nepalankus aktas, Bendrasis Teismas pirmiausia išnagrinėjo neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, iškeltą pateikiant antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį ieškinio pagrindus, kurio priimtinumą ir esmę ginčijo Komisija.

21.

Dėl minėto neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo priimtinumo Bendrasis Teismas priminė, kad nagrinėdamas ieškinį dėl individualių sprendimų panaikinimo Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą pagrįstai galima pareikšti dėl visuotinai taikomo akto nuostatų, kuriomis remiantis buvo priimti šie sprendimai arba kurios tiesiogiai teisiškai su jais susijusios ( 9 ).

22.

Konkrečiai dėl pranešimų apie konkursą Bendrasis Teismas nurodė, kad pagal suformuotą jurisprudenciją vykstant įdarbinimo procedūrai, t. y. sudėtingai administracinei procedūrai, kurią sudaro vienas po kito priimami sprendimai, konkurso dalyvis gali ieškinyje dėl vėliau toje procedūroje priimto akto remtis su juo glaudžiai susijusių ankstesnių aktų neteisėtumu ( 10 ) ir pirmiausia pranešimo apie konkursą, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas aktas, neteisėtumu ( 11 ).

23.

Kaip nurodė Bendrasis Teismas, jei nėra glaudaus ryšio tarp nagrinėjamo individualaus sprendimo motyvų ir pranešimo apie konkursą, kuris nebuvo laiku apskųstas, neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, šį prieštaravimą reikia pripažinti nepriimtinu taikant imperatyvias, apskundimo terminus nustatančias normas, nuo kurių tokiu atveju negalima nukrypti nepažeidus teisinio saugumo principo ( 12 ).

24.

Atsižvelgdamas į šios išvados 21–23 punktuose nurodytą jurisprudenciją Bendrasis Teismas 52–59 punktuose padarė šešias išvadas.

25.

Pirma, Bendrasis Teismas nustatė, kad savo neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu kandidatė iš esmės ginčijo ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatas, susijusias su kalbų vartojimo tvarka.

26.

Antra, Bendrasis Teismas nurodė, kad 2015 m. lapkričio 9 d. laiške išdėstytuose ginčijamo sprendimo motyvuose kandidatė buvo informuota, kad jos pavardė nebuvo įtraukta į rezervo sąrašą dėl to, kad vertinimo centre jos laikyti testai neįvertinti aukščiausiais balais.

27.

Trečia, Bendrasis Teismas laikėsi pozicijos, jog iš kandidatei išduoto „gebėjimų paso“ matyti, kad už bendrąjį gebėjimą „Bendravimas“ ji gavo 5,5 balo iš 10, o tai buvo vienas iš žemiausių jos vertinimų ir balų, gautų už bendruosius gebėjimus, vertintus vertinimo centre. Pagal bendrųjų taisyklių 1.2 punktą, į kurį buvo daroma nuoroda ginčijamo pranešimo apie konkursą 7 išnašoje, reikalavimu patikrinti šį gebėjimą buvo siekiama įvertinti, ar kandidatas gali „aiškiai ir tiksliai bendrauti tiek žodžiu, tiek raštu“. Bendrasis Teismas konstatavo, kad tuo remdamasi atrankos komisija padarė išvadą dėl kandidatės prancūzų kalbos žinių arba bent jau dėl kandidatės gebėjimo, kuriam didelę įtaką turėjo šios kalbos mokėjimas, lygio.

28.

Ketvirta, Bendrasis Teismas nurodė, kad nors ginčijamame pranešime apie konkursą nebuvo numatyta testo, kuriuo būtų tikrinamos kandidatės konkrečios žinios, susijusios su anglų, prancūzų ar vokiečių kalbos žodynu ar gramatika, negalima paneigti, kad tarp kandidatės prancūzų kalbos, kurią ji pasirinko kaip antrąją kalbą, žinių ir testų, kuriuos ji turėjo laikyti šia kalba, yra glaudus ryšys. Bendrasis Teismas konstatavo, kad kandidatės prancūzų kalbos žinias, be abejonės, atspindėjo testai, kuriais buvo siekiama patikrinti ginčijamame pranešime apie nagrinėjamą konkursą reikalaujamus bendruosius ir specialiuosius gebėjimus.

29.

Penkta, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo konkurso antrosios kalbos pasirinkimo apribojimas viena iš trijų nurodytų kalbų ne tik turėjo įtakos kandidatų gebėjimui reikšti mintis žodžiu ar raštu, bet ir lėmė tam tikro tipo klaviatūros, kuria kandidatai galėjo naudotis atlikdami atvejo tyrimą, pasirinkimą. Nebuvo ginčijama, kad kandidatė turėjo naudotis tokio tipo klaviatūra, kuria nebuvo įpratusi naudotis. Bendrasis Teismas nusprendė, kad ši aplinkybė turėjo įtakos testo, per kurį reikėjo naudojantis klaviatūra per ribotą laiką surinkti konkrečios apimties tekstą, laikymui, taigi potencialiai ir jo rezultatams.

30.

Šešta, Bendrasis Teismas atmetė Komisijos per teismo posėdį pateiktą argumentą, kad glaudus ryšys galėtų būti nustatytas, tik jei kandidatų bendrųjų gebėjimų vertinimo testų rezultatai būtų neigiami arba itin nesėkmingi. Bendrasis Teismas nurodė, kad tokiu argumentu nepagrįstai pirmenybė teikiama siauresniam glaudaus ryšio buvimo sąlygos taikymui, kai neteisėtumas, kuriuo remiamasi, siejamas su konkurso kalbų vartojimo tvarka.

31.

Atsižvelgdamas į nurodytą jurisprudenciją ir minėtas šešias išvadas Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 60 punkte konstatavo, kad tarp ginčijamo sprendimo motyvų ir ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatų, susijusių su nagrinėjamo konkurso kalbų vartojimo tvarka, yra glaudus ryšys. Taigi Bendrasis Teismas pripažino, kad ginčijamo pranešimo apie konkursą neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas yra priimtinas.

32.

Toliau Bendrasis Teismas nusprendė, kad nei ginčijamame pranešime apie konkursą nurodyti motyvai, nei Komisijos pateikti įrodymai, pagrindžiantys šiuos motyvus, negalėjo pagrįsti nagrinėjamo apribojimo. Taigi Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą reikia pripažinti pagrįstu, pripažinti ginčijamą pranešimą apie konkursą netaikytinu šioje byloje ir patenkinti antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį ieškinio pagrindus.

33.

Galiausiai nusprendęs, kad nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio pirmojo ir penktojo pagrindų, Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą.

34.

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

35.

Grįsdama šiuos reikalavimus Komisija remiasi vieninteliu pagrindu, kurį sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje teigiama, kad skundžiamo sprendimo 54 punkte padaryta faktinių aplinkybių kvalifikavimo klaida, nes Bendrasis Teismas iš atrankos komisijos išvados dėl kandidatės prancūzų kalbos žinių nusprendė, kad tarp ginčijamo sprendimo motyvų ir ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatų, susijusių su kalbų vartojimo tvarka, buvo glaudus ryšys.

36.

Antrojoje dalyje ginčijami skundžiamo sprendimo 55–57 punktai. Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai kvalifikavo faktines aplinkybes ir iškraipė įrodymus, nes remdamasis neaiškiu kriterijumi padarė išvadą, kad tarp ginčijamo sprendimo motyvų ir ginčijamo pranešimo apie konkursą, kurio teisėtumas ginčijamas, nuostatų yra glaudus ryšys.

37.

Trečiojoje dalyje Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 58 punkte klaidingai kvalifikavo faktines aplinkybes, nes pagal jurisprudenciją reikalaujamą „glaudų ryšį“ grindė ir tuo, kad kandidatė testą raštu laikė naudodama kitokios konfigūracijos klaviatūrą nei jai įprasta QWERTY-PT.

38.

Kandidatė nesutinka su Komisijos argumentais. Ji teigia, kad Bendrasis Teismas turėtų:

39.

Apeliacinio skundo analizę pradėsiu nuo pirminių pastabų dėl SESV 277 straipsnyje numatyto neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo ir šio prieštaravimo priimtinumo (A). Toliau nagrinėsiu konkrečius priimtinumo kriterijus, susijusius su EPSO pranešimais apie konkursą (B), ir, atsižvelgdama į šiuos kriterijus, tris Komisijos pateikto apeliacinio skundo vienintelio pagrindo dalis, susijusias su Bendrajame Teisme pateiktu nepriimtinumu grindžiamu prieštaravimu (C).

40.

Nuo to laiko, kaip buvo priimtas Sprendimas Les Verts ( 13 ), Teisingumo Teismas konstatuoja, kad Sutartimis buvo sukurta „išsami teisinių gynimo priemonių ir procedūrų sistema“. Priėmus, viena vertus, SESV 263 ir 277 straipsnius ir, kita vertus, SESV 267 straipsnį, ši sistema skirta visų Sąjungos aktų teisėtumo teisminei kontrolei užtikrinti ir tokia kontrolė patikėta Sąjungos teismams ( 14 ). Konkrečiai pagal SESV 277 straipsnį bet kuri šalis gali Sąjungos teismuose ginčyti Sąjungos aktus, kuriais tiesiogiai įgyvendinami visuotinai taikomi Sąjungos aktai, ir savo ieškinyje remtis šių aktų neteisėtumu.

41.

Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 277 straipsnyje sukonkretinamas bendrasis principas, pagal kurį bet kuriai proceso šaliai suteikiama teisė, siekiant panaikinti tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijusį sprendimą, ginčyti institucijų ankstesnių aktų, kurie yra tokio sprendimo teisinis pagrindas, galiojimą, jeigu ši šalis neturėjo teisės pareikšti tiesioginio ieškinio, kuriuo ginčijami šie aktai, ir, nepaisant to, kad nukentėjo, negalėjo prašyti pripažinti juos negaliojančiais ( 15 ).

42.

Be to, kadangi SESV 277 straipsnio tikslas nėra leisti šaliai visais atvejais ginčyti visuotinai taikomo akto teisėtumo, ginčijamas aktas, kuriuo įgyvendinamas toks visuotinai taikomas aktas, turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai taikomas klausimui, su kuriuo susijęs tiesioginis ieškinys ( 16 ).

43.

Taigi pagal suformuotą jurisprudenciją ieškinyje dėl panaikinimo, pareikštame dėl individualių sprendimų, neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas gali būti teisėtai pareikštas dėl visuotinai taikomo akto nuostatų, jeigu šios nuostatos yra šių sprendimų pagrindas ( 17 ) arba turitiesioginį teisinį ryšį su jais ( 18 ). Remdamasis šia jurisprudencija Teisingumo Teismas priminė šias dvi alternatyvas neseniai didžiosios kolegijos priimtame Sprendime Komisija ir Taryba / Carreras Sequeros ir kt. ( 19 ). Jis atitinkamai konstatavo, kad tuo atveju, kai ginčijamas individualus sprendimas nėra nei visuotinai taikomo akto įgyvendinimo priemonė, nei turi tiesioginį teisinį ryšį su juo, dėl šio visuotinai taikomo akto pateiktas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas yra nepriimtinas ( 20 ).

44.

Nustatydamas šiuos du alternatyvius reikalavimus Teisingumo Teismas gana plačiai aiškino pagal SESV 277 straipsnį numatyto neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo taikymo sritį, nutoldamas nuo „teisinio pagrindo“ paradigmos. Būtent nustatęs tiesioginio teisinio ryšio reikalavimą, kuris jurisprudencijoje išryškėjo labai anksti ( 21 ), Teisingumo Teismas aiškiai leido teikti neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą dėl institucijų aktų, kurie formaliai nėra aptariamo individualaus sprendimo pagrindas, tačiau su kuriais šis sprendimas turi tiesioginį ryšį ( 22 ).

45.

Mano nuomone, toks platus aiškinimas pateisinamas, pirma, poreikiu palengvinti galimybę kreiptis į teismą asmenims, kuriems neleidžiama pareikšti tiesioginių ieškinių dėl visuotinai taikomų Sąjungos aktų ( 23 ). Antra, jį galima paaiškinti SESV 277 straipsnyje numatyto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo ribotu norminiu poveikiu: šioje Sutarties nuostatoje kalbama tik apie visuotinai taikomo akto „netaikytinumą“ konkrečiu atveju. SESV 277 straipsnio atveju tokie neteisėtumo pagrindai nelemia atitinkamos nuostatos negaliojimo ar neteisėtumo ir lemia tik jos netaikytinumą konkrečioje byloje ir inter partes ( 24 ).

46.

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas pagal SESV 277 straipsnį gali būti keliamas tik jei įvykdomi trys kumuliaciniai kriterijai. Pirma, aktas, kuriuo grindžiamas ginčijamas individualus sprendimas, yra visuotinai taikomas aktas (pirmasis kriterijus). Antra, asmuo, kuris remiasi neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, neturėjo teisės pareikšti tiesioginio ieškinio dėl šio akto panaikinimo (antrasis kriterijus) ( 25 ). Ir galiausiai, trečia, visuotinai taikomo Sąjungos akto nuostatos yra individualaus sprendimo pagrindas arba turi tiesioginį teisinį ryšį su šiuo sprendimu (toliau – trečiasis kriterijus). Vis dėlto atrodo, kad EPSO pranešimų apie konkursus srityje priimtinumo reikalavimai skiriasi nuo pirma minėtų reikalavimų.

47.

Šioje byloje Komisija iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai kvalifikavo faktines aplinkybes, nusprendęs, jog tarp ginčijamo sprendimo motyvų ir ginčijamo pranešimo apie konkursą neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo yra glaudus ryšys. Be to, Komisijos teigimu, kadangi tarp ginčijamo sprendimo motyvų ir ginčijamo pranešimo apie konkursą, kuris nebuvo laiku užginčytas, neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo nėra glaudaus ryšio, šis prieštaravimas turi būti pripažintas nepriimtinu.

48.

Pažymėtina, kad Komisijos pateikti argumentai grindžiami priimtinumo standartu, kurį Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas išplėtojo būtent EPSO konkursų kontekste. Tam, kad kandidatas galėtų pareikšti pranešimo apie konkursą neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo jo paskelbimo, atitinkamoje jurisprudencijoje buvo nustatyti būtent EPSO konkursams skirti reikalavimai, kurių logika grindžiama sudėtingos administracinės procedūros doktrina. Pagal šią doktriną tarp nagrinėjamo individualaus sprendimo motyvų ir pranešimo apie konkursą neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo turi būti „glaudi sąsaja“ arba „glaudus ryšys“.

49.

Komisija tvirtina, kad, kiek tai susiję su pranešimų apie konkursą neteisėtumu grindžiamų prieštaravimų priimtinumu, jurisprudencijoje laikomasi siauro požiūrio, kuris pateisinamas būtinybe užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp teisės į teisminę kontrolę ir teisinio saugumo. Komisijos nuomone, ši teisė yra tinkamai apsaugota, nes kandidatas, pareikšdamas ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 270 straipsnį ir laikydamasis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose nustatytos tvarkos, gali ginčyti visas pranešimo apie konkursą nuostatas ir, pateikdamas neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, ginčyti pranešimo apie konkursą nuostatų, glaudžiai susijusių su jam nepalankaus sprendimo motyvais, teisėtumą.

50.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad pranešimas apie konkursą yra bendras Sąjungos institucijos aktas, skirtas visiems potencialiems kandidatams. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį asmuo turi trijų mėnesių terminą nuo pranešimo apie konkursą paskelbimo Oficialiajame leidinyje dienos administraciniam skundui paduoti. Pagal SESV 270 straipsnį konkurso kandidatas gali ginčyti individualų sprendimą, pavyzdžiui, sprendimą neįtraukti jo pavardės į rezervo sąrašą, sudarytą pasibaigus atrankos procedūrai.

51.

Šiuo klausimu, priešingai, nei teigia kandidatė, manau, kad ginčijamas pranešimas apie konkursą, kuriame nustatoma konkurso kalbų vartojimo tvarka, yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su kandidatu nuo tada, kai jis pradeda dalyvauti konkurse. Teisingumo Teismas taip pat nuosekliai konstatuoja, kad sprendimas, kurio adresatas neapskundė per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytą terminą, jam tampa galutinis ( 26 ). Vis dėlto rengdamasis konkursui kandidatas gali būti nesuinteresuotas pareikšti tokį ieškinį, baimindamasis, kad tai gali neigiamai paveikti jo galimybes laimėti konkursą, arba dėl laiko, galimai reikalingo tokiam skundui paduoti, stokos. Taigi pagal jurisprudenciją kandidatams iš esmės leidžiama ginčyti pranešimo apie konkursą teisėtumą vėlesniame etape, jeigu tarp ginčijamo individualaus sprendimo motyvų ir pranešimo apie konkursą pažeidimais grindžiamo prieštaravimo yra glaudus ryšys ( 27 ). Darant prielaidą, kad kandidatai gali pareikšti tiesioginį ieškinį dėl pranešimo apie konkursą, nes šis pranešimas yra tiesiogiai ir konkrečiais susijęs su jais, toje jurisprudencijoje nustatyta galimybė nukrypti nuo antrojo kriterijaus. Be to, toje pat jurisprudencijoje taip pat nukrypstama nuo trečiojo kriterijaus, nustatant lex specialis.

52.

Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad jurisprudencija reikšmingai pasikeitė. Iš pradžių Sprendime Adams ir kt. / Komisija Teisingumo Teismas atmetė dėl pranešimo apie konkursą pateikto neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo priimtinumą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad kandidatas, kuris mano, jog pranešimo apie konkursą neteisėtas pobūdis yra jam nepalankus, turi laiku apskųsti šį pranešimą. Priešingu atveju pranešimą apie konkursą būtų galima ginčyti praėjus daug laiko po jo paskelbimo ir po to, kai jau buvo atlikta dauguma su konkursu susijusių veiksmų arba net visi jie, o tai prieštarautų teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių ir gero administravimo principams ( 28 ).

53.

Vis dėlto byloje Komisija / Noonan Teisingumo Teismas, remdamasis „sudėtingos administracinės procedūros“ doktrina ( 29 ), patikslino savo ankstesnę jurisprudenciją. Jis nusprendė, kad dėl įdarbinimo procedūros, kuri laikoma „sudėtinga administracine procedūra, susidedančia iš kelių glaudžiai susijusių sprendimų, pareiškėjas turi teisę remtis pažeidimais, padarytais vykdant konkursą arba susijusiais su konkurso organizavimo tvarka, pareikšdamas ieškinį dėl vėlesnio individualaus sprendimo, pavyzdžiui, sprendimo neleisti kandidatui dalyvauti testuose, jei ankstesnis pažeidimas, kuriuo remiamasi, yra glaudžiai susijęs su paskesniu ginčijamu sprendimu ( 30 ).

54.

Dėl to kyla klausimas, ką galima laikyti „sudėtinga administracine procedūra“. Mano nuomone, kad konkurso procedūra pagal savo pobūdį būtų laikoma sudėtinga, ji turi būti objektyviai sudėtinga. Per EPSO konkursus priimama daug glaudžiai tarpusavyje susijusių sprendimų, kurie yra techniniai ir turi būti priimami laikantis lygybės, proporcingumo ir skaidrumo principų ( 31 ). EPSO nustatyti reikalavimai turi būti išdėstyti aiškiai, objektyviai ir numatomai. Vis dėlto objektyvus sudėtingumas pats savaime nesuteikia pagrindo konkursą apibūdinti kaip sudėtingą. Konkurso procedūra taip pat turėtų būti subjektyviai sudėtinga, o tai reiškia, kad nagrinėjamas kandidatas atsiduria tokioje padėtyje, kad negali laiku ginčyti pranešimo apie konkursą, nes dėl šio pranešimo kylantys sunkumai ar pažeidimai išryškėja vėlesniu etapu – gavus EPSO pranešimus ir kvietimą dalyvauti testuose, per egzaminus arba gavus sprendimą neįtraukti į rezervo sąrašą. Be to, kandidatas, kuris yra susitelkęs laimėti konkursą, gali neturėti galimybės pareikšti ieškinį dėl pranešimo apie konkursą panaikinimo ( 32 ). Taigi tik tada, kai administracinė procedūra yra objektyviai ir subjektyviai sudėtinga, ji gali būti kvalifikuojama kaip „sudėtinga administracinė procedūra“.

55.

Sprendime Komisija / Noonan iš esmės nukrypta nuo antrojo kriterijaus, nes kandidatui leidžiama ginčyti pranešimą apie konkursą neatsižvelgiant į šio asmens teisę pareikšti tiesioginį ieškinį dėl šio pranešimo. Kadangi Komisija argumentuodama remiasi „glaudžios sąsajos“ arba„glaudaus ryšio“ reikalavimu ( 33 ), kurį Bendrasis Teismas nurodė skundžiamame sprendime ( 34 ) ir kuriuo nukrypstama nuo antrojo kriterijaus, todėl ribojamas ir dubliuojamas trečiasis kriterijus, išnagrinėsiu šį reikalavimą išsamiau.

56.

Iš pradžių reikėtų pažymėti, kad „glaudžios sąsajos“ ar „glaudaus ryšio“ tarp visuotinai taikomo akto ir aptariamo individualaus sprendimo samprata, regis, suformuota dar ankstyvoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Sprendimuose Ley / Komisija ( 35 ) ir Alfieri / Parlamentas ( 36 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad vykstant įdarbinimo procedūrai kandidatas, pareikšdamas ieškinį dėl šios procedūros etapų, gali ginčyti ankstesnių, su jais glaudžiai susijusių etapų teisėtumą. Vėlesniame sprendime Sergio ir kt. / Komisija ( 37 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad kandidatai, kurie laiku neapskundė pranešimo apie konkursą, vis dėlto gali remtis konkurso metu padarytais pažeidimais, net jei šie pažeidimai atsirado dėl pranešimo apie konkursą formuluotės.

57.

Kaip jau minėjau, Sprendime Komisija / Noonan ( 38 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į įdarbinimo procedūros, „kuri yra sudėtinga administracinė procedūra, susidedanti iš kelių glaudžiai susijusių sprendimų“, ypatingą pobūdį, pranešimai apie konkursą gali būti ginčijami vėliau ( 39 ). Taigi atrodo, kad pranešimo apie konkursą neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo priimtinumas yra antrojo kriterijaus išimtis, pateisinama „sudėtingos administracinės procedūros“ samprata ( 40 ). Mano nuomone, ši jurisprudencija, kuria nukrypstama nuo bendros tvarkos, nes kandidatas gali pareikšti neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, nors teoriškai pranešimas apie konkursą galėjo būti ginčijamas, kai asmuo tapo konkurso kandidatu, yra pateisinama dėl toliau nurodytų priežasčių.

58.

Pirma, taikant minėtą jurisprudenciją, pagal bendrąją tvarką kandidatas dėl senaties termino nebegalėtų pareikšti neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo remdamasis SESV 277 straipsniu ( 41 ). Taigi atrodo, kad Sprendimo Giulietti ir Komisija / PB motyvai, kuriais remiamasi skundžiamame sprendime, grindžiami tuo, kad pranešimas apie konkursą „nebuvo laiku apskųstas“ ( 42 ). Vis dėlto pagal minėtą išimtį konkurso nelaimėjusiam kandidatui suteikiama galimybė pateikti neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi teisę ginčyti pranešimą apie konkursą. Be to, kad kandidatas gali negalėti (arba nenorėti) ginčyti pranešimo apie konkursą, kol konkursas dar vyksta, jis gali nežinoti apie praktinius su pranešimu susijusius klausimus, galinčius iškilti vėlesniais konkurso etapais, pavyzdžiui, susijusius su kalbų vartojimo tvarka. Šių praktinių klausimų gali kilti vėlesniais konkurso etapais, kai kandidatas bendrauja su EPSO arba laiko testus. Konkrečiai kalbant, tam tikri EPSO nustatyti reikalavimai, kylantys iš pranešimo apie konkursą, gali būti įgyvendinti arba patikslinti kvietimuose dalyvauti egzaminuose. Šiomis aplinkybėmis manau, kad kandidatas turėtų turėti galimybę iškelti pranešimo apie konkursą neteisėtumo klausimą paskesniais konkurso etapais. Taigi, siekiant įgyvendinti veiksmingos teisminės gynybos principą ( 43 ), reikėtų manyti, kad nagrinėjamas kandidatas tuo metu, kai pradėjo dalyvauti konkurse, negalėjo prašyti panaikinti visuotinai taikomo akto.

59.

Antra, kaip minėjau, kiek tai susiję su neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu pagal SESV 277 straipsnį, byloje Komisija ir Taryba / Carreras Sequeros ir kt. ( 44 ) Teisingumo Teismas šią nuostatą, konkrečiai – jos trečiąjį kriterijų, susijusį su pagrindo arba tiesioginio teisinio ryšio kriterijumi, aiškino plačiai ( 45 ). Jei Teisingumo Teismas reikalavimą, kad tarp nagrinėjamo individualaus sprendimo motyvų ir neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo turi būti „glaudi sąsaja“ arba „glaudus teisinis ryšys“ ( 46 ), aiškintų labai siaurai, dėl tokio aiškinimo šis trečiasis kriterijus būtų nepagrįstai apribotas.

60.

Be to, dėl pernelyg siauro požiūrio galėtų būti pernelyg sudėtinga ginčyti konkursų kalbos taisykles, ir taip būtų netiesiogiai pritarta praktikai, kai įprastai antroji konkurso kalba būna anglų, prancūzų ir vokiečių, nesant galimybės patikrinti, ar atitinkama institucija laikėsi iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos kylančių įpareigojimų. Be to, norėčiau pažymėti, kad nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas patvirtino ginčijamo pranešimo apie konkursą neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, nes nei šiame pranešime išdėstyti motyvai, nei juos pagrindžiantys Komisijos pateikti įrodymai nepatvirtino nagrinėjamo konkurso kalbos taisyklių pagrįstumo. Apeliaciniame skunde Komisija neginčijo skundžiamo sprendimo dalies, susijusios su neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo esme.

61.

Trečia, pažymėtina, jog Sutartyje nustatyta, kad SESV 277 straipsnyje numatyto neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo poveikis yra ribotas, nes visuotinai taikomas aktas yra ne panaikinamas, o tik tampa netaikomas konkrečiu atveju ( 47 ). Pripažinimo neteisėtu poveikis yra tik inter partes, o ne erga omnes; visuotinai taikomas aktas bus pripažintas netaikytinu tiek, kiek jis buvo pritaikytas priimant individualų sprendimą. Dėl šios priežasties taip pat esu linkusi atmesti argumentą dėl teisinio saugumo principo.

62.

Taigi nematau priežasčių, dėl kurių Teisingumo Teismas turėtų atsisakyti priimti ieškinį, kuriuo ginčijamas pranešimas apie konkursą, pateikiant neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, kai tarp ginčijamo sprendimo motyvų ir ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatų, susijusių su kalbų vartojimo tvarka, yra glaudi sąsaja arba glaudus teisinis ryšys.

63.

Atsižvelgiant į tai, glaudžios sąsajos arba glaudaus teisinio ryšio reikalavimas turėtų būti aiškinamas pakankamai siaurai, nes tai yra bendros tvarkos išimtis, leidžianti neuždrausti šaliai ginčyti visuotinai taikomo akto teisėtumo dėl senaties termino pabaigos. Be to, toks aiškinimas yra pateisinamas siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp, viena vertus, galimybės apskųsti visuotinai taikomą aktą net ir praėjus nemažai laiko po pranešimo apie konkursą paskelbimo ir, kita vertus, daugybės atskirų ieškinių dėl pranešimo apie konkursą, kurie pernelyg apkrautų Komisiją ir Bendrąjį Teismą, pareiškimo.

64.

Manau, kad Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo, jog tuo atveju, kai prieštaravimas, grindžiamas pažeidimais pranešime apie konkursą, kuris nebuvo laiku apskųstas, yra susijęs su nagrinėjamo individualaus sprendimo motyvais, pagal jurisprudenciją ieškinys pripažįstamas priimtinu ( 48 ). Vis dėlto, nesant tokio ryšio, toks prieštaravimas turi būti pripažintas nepriimtinu ( 49 ).

65.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes toliau nagrinėsiu, ar Bendrasis Teismas pagrįstai atmetė Komisijos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą dėl ginčijamo pranešimo apie konkursą neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, Bendrajame Teisme nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo.

66.

Iš pradžių reikėtų pažymėti, kad Komisija ginčija skundžiamo sprendimo 54–61 punktus. Ji neginčija dviejų Bendrojo Teismo išvadų skundžiamo sprendimo 52 ir 53 punktuose. Pirma, ji nurodo, kad neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu kandidatė iš esmės ginčija ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatas, susijusias su kalbų vartojimo tvarka, t. y. antrosios kalbos pasirinkimo apribojimą anglų, prancūzų arba vokiečių kalbomis. Antra, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad 2015 m. lapkričio 9 d. laišku kandidatei buvo pranešta, kad jos pavardė nebuvo įtraukta į rezervo sąrašą dėl to, kad jos vertinimo centre laikyti testai neįvertinti aukščiausiais balais.

67.

Kandidatė teigia, kad Komisija, suskirsčiusi vienintelį apeliacinio skundo pagrindą į tris dalis, mėgina dirbtinai atskirti motyvus, kuriais Bendrasis Teismas rėmėsi skundžiamo sprendimo 51–61 punktuose. Sutinku, kad tuose punktuose Bendrasis Teismas paaiškino, kodėl tarp ginčijamo sprendimo motyvų ir ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatų, susijusių su nagrinėjamo konkurso, kurio teisėtumas ginčijamas, kalbų vartojimo tvarka, yra glaudus ryšys. Vis dėlto manau, kad šiuose punktuose išdėstytus motyvus galima nagrinėti atskirai, nes kiekviena iš šių trijų dalių susijusi su skirtingu argumentu.

68.

Be to, kandidatės nuomone, šiomis trimis dalimis siekiama ginčyti Bendrojo Teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes. Todėl ji prašo Bendrojo Teismo atmesti visą pagrindą arba kiekvieną iš trijų jo dalių kaip nepriimtiną. Papildomai kandidatė teigia, kad šis apeliacinio skundo pagrindas arba kiekviena iš trijų jo dalių turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti. Šiuos reikalavimus aptarsiu analizuodama kiekvieną iš šių trijų dalių.

69.

Komisija tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 54 punkte padaryta faktinių aplinkybių kvalifikavimo klaida, nes Bendrasis Teismas patvirtino, kad tarp ginčijamo sprendimo motyvų ir ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatų, susijusių su kalbų vartojimo tvarka, buvo glaudus ryšys. Jos teigimu, net jei kandidatė būtų gavusi 10/10 balų už bendrąjį gebėjimą „bendravimas“, jai būtų reikėję surinkti dar 7,46 balo, kad būtų įtraukta į rezervo sąrašą. Vadinasi, visos paskesnės Bendrojo Teismo išvados dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo priimtinumo, pateiktos skundžiamo sprendimo 55–58 punktuose, grindžiamos prielaida, kad yra glaudus ryšys, ir visos jos yra paveiktos šios teisės klaidos.

70.

Iš pradžių, kaip jau minėjau ( 50 ), reikėtų pažymėti, jog minėtame 54 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad bendrojo gebėjimo „bendravimas“ įvertinimo vertinimo centre tikslas buvo patikrinti kandidatės gebėjimą „aiškiai ir tiksliai bendrauti tiek žodžiu, tiek raštu“. Todėl atrankos komisijos išvada dėl jos prancūzų kalbos mokėjimo arba bent jau dėl jos gebėjimo, kuriam didelę įtaką darė šios kalbos mokėjimas, lygio buvo neišvengiama to pasekmė.

71.

Reikėtų pažymėti, jog Komisijos argumentas grindžiamas prielaida, kad kandidatės nesėkmę nagrinėjamame konkurse lėmė ne bendrasis gebėjimas „bendravimas“, o kiti gebėjimai, už kuriuos ji negavo pakankamai balų. Vis dėlto Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime tokios faktinės aplinkybės nenustatė. Nors Teisingumo Teismas, kaip apeliacinis teismas, neturi jurisdikcijos vertinti faktinių aplinkybių ( 51 ), išskyrus atvejus, kai nurodoma, kad jos buvo iškreiptos, nagrinėdamas apeliacinį skundą jis gali patikrinti faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą ( 52 ).

72.

Kadangi skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nepareiškė pozicijos dėl gebėjimo, kuris lėmė sprendimą neįtraukti kandidatės į rezervo sąrašą, manau, kad Teisingumo Teismas turėtų remtis tame sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o jame, kiek tai susiję su kandidatės įvertinimais, nurodyta tik tai, kad „[kandidatė] gavo 61,13 balo iš 100“ ir kad, kiek tai susiję su bendruoju gebėjimu „bendravimas“, kandidatė „gavo 5,5 balo iš 10“, o tai yra vienas iš jos žemiausių vertinimų ir balų, gautų už bendruosius gebėjimus, vertintus vertinimo centre“ ( 53 ). Taigi, nagrinėdamas Komisijos argumentus Teisingumo Teismas turėtų atsispirti pagundai Bendrojo Teismo pateiktą faktinių aplinkybių vertinimą pakeisti savuoju. Vis dėlto Teisingumo Teismas turi nustatyti, ar tokios išvados nebuvimas yra svarbus nustatant faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, t. y. nustatant glaudų ryšį tarp ginčijamo sprendimo motyvų ir ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatų, susijusių su kalbų vartojimo tvarka.

73.

Šiuo klausimu laikausi nuomonės, kad nagrinėjamų faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas turėtų priklausyti ne nuo išorinių aspektų, t. y. įvertinimo, kurį kandidatė gavo už kitą bendrąjį ar specialųjį gebėjimą, o nuo konkrečių individualaus sprendimo, susijusio su konkrečiu aptariamu gebėjimu, motyvų. Kitaip tariant, tam, kad neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas būtų priimtinas, pakanka, kad kandidatė įrodytų, jog nagrinėjamas gebėjimas, kai įvertinimas buvo nepakankamas, turi glaudų ryšį su ginčijamomis ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatomis. Šiuo tikslu kiti įvertinimai, mano nuomone, neturi reikšmės.

74.

Be to, jei Teisingumo Teismas turėtų nustatyti, kuris iš įvertinimų buvo lemiamas priimant sprendimą neįtraukti kandidatės į rezervo sąrašą, toks nustatymas būtų susijęs ne su nepriimtinumu, o su kandidatės nurodytų pagrindų esme, nes jis apima individualiame sprendime nurodytų rezultatų ir kandidatės pateiktų argumentų pagrįstumo vertinimą.

75.

Taigi, tiek, kiek atrankos komisijos skirtą įvertinimą už „bendravimo“ gebėjimą lėmė ginčijamos ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatos, kandidatė gali pateikti šių nuostatų neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą pagal SESV 277 straipsnį. Be to, skundžiamame sprendime, ypač jo 54 punkte, nėra nieko, kas rodytų, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes, konstatavęs, jog tarp atrankos komisijos išvados dėl kandidatės prancūzų kalbos mokėjimo ir „bendravimo“ gebėjimo lygio yra glaudi sąsaja. Tame punkte Bendrasis Teismas teisingai taikė glaudžios sąsajos arba glaudaus ryšio kriterijus, kaip paaiškinta pirma ( 54 ), ir atrodo, kad jame nepadarė jokios teisės klaidos.

76.

Dėl viso, kas išdėstyta, manau, kad remdamasis 54 punkte padaryta išvada Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, jog tarp ginčijamo sprendimo motyvų ir ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatų, susijusių su kalbų vartojimo tvarka, nagrinėjamu atveju buvo glaudus ryšys, ir dėl to neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas yra priimtinas. Tokios išvados pakanka, kad būtų galima nustatyti tokį ryšį. Vis dėlto siekdama išsamumo išnagrinėsiu, ar toks glaudus ryšys egzistuoja ir dėl kitų priežasčių, nei jau nurodytosios, būtent dėl tų, kurios nurodytos skundžiamo sprendimo 55–57 punktuose.

77.

Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisingai kvalifikavo faktines aplinkybes ir iškraipė įrodymus, kai skundžiamo sprendimo 55–57 punktuose konstatavo, kad tarp ginčijamo sprendimo motyvų ir ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatų yra glaudus ryšys, remdamasis kriterijumi, paremtu mintimi, kad kandidatei sunkiau laikyti testus antrąja kalba nei gimtąja. Komisija teigia, kad kandidatės portugalų kalbos lygio palyginimas su jos prancūzų kalbos lygiu nėra svarbus siekiant nustatyti šį glaudų ryšį.

78.

Komisija pažymi, jog kandidatė ginčijo faktą, kad galėjo pasirinkti antrąją kalbą tik iš anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų. Kandidatė teigė, kad būtų galėjusi gauti geresnius įvertinimus, jeigu jai būtų buvę leista laikyti testus ispanų kalba, ir kad būtent dėl to ji manė, jog tarp ginčijamo sprendimo ir nagrinėjamo konkurso kalbos taisyklių yra glaudus ryšys. Bendrasis Teismas turėjo lyginti kandidatės portugalų kalbos lygį ne su jos prancūzų kalbos lygiu, o su jos ispanų kalbos lygiu.

79.

Be to, Komisija nurodo, kad minėtuose punktuose Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju kandidatė geriausiai mokėjo dvi kalbas – anglų ir prancūzų. Taigi, antrosios kalbos pasirinkimo apribojimas nenulėmė kandidatės nepalankios padėties, nes ji teigė geriau mokanti šias dvi kalbas C2 lygiu. Kandidatė nurodė dar vieną kalbą, ispanų, tačiau pažymėjo, kad moka ją žemesniu lygiu nei prancūzų ir anglų kalbas. Taigi šis apribojimas negali būti laikomas turėjusiu neigiamą poveikį kandidatės rezultatams arba glaudžiai susijusiu su ginčijamo sprendimo motyvais.

80.

Kandidatė iš esmės teigia, kad skundžiamo sprendimo 56–58 punktus reikėtų aiškinti kartu ir kad Komisija savo argumentu dirbtinai išskiria šiuos punktus.

81.

Iš pradžių norėčiau pažymėti, jog 52 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu kandidatė iš esmės ginčija ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatas, susijusias su kalbų vartojimo tvarka, t. y. antrosios kalbos pasirinkimo apribojimą anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Skundžiamo sprendimo 55 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad tarp kandidatės prancūzų kalbos žinių ir testų, kuriuos ji turėjo laikyti šia kalba, buvo glaudus ryšys. Šiuo tikslu Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 57 punkte pažymėjo, kad kandidatė geriau mokėjo portugalų kalbą nei prancūzų kalbą.

82.

Toks palyginimas negali būti teisingas, nes portugalų kalba buvo jos pagrindinė kalba, o šios kalbos lygis negali būti svarbus sprendžiant dėl antrosios kalbos pasirinkimo apribojimo tinkamumo. Todėl Bendrojo Teismo išvadų, pateiktų skundžiamo sprendimo 55–57 punktuose, teisiškai negalėjo pakakti, kad būtų galima konstatuoti glaudų ryšį tarp ginčijamo sprendimo motyvų ir ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatų, kurių teisėtumas ginčijamas ( 55 ).

83.

Vadinasi, minėtuose punktuose pateiktas palyginimas yra teisiškai klaidingas. Vis dėlto, jei Bendrojo Teismo sprendimo motyvai rodo esant Sąjungos teisės pažeidimą, bet paaiškėja, kad jo rezoliucinė dalis grindžiama kitais teisiniais motyvais, dėl tokio pažeidimo skundžiamas sprendimas negali būti panaikintas. Tačiau reikia pakeisti jo motyvus ( 56 ). Šiuo atveju tiesiog reikėtų panaikinti skundžiamo sprendimo 55–57 punktuose išdėstytus motyvus.

84.

Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 58 punkte neteisingai kvalifikavo faktines aplinkybes, nes pagal jurisprudenciją reikalaujamą glaudų ryšį grindė aplinkybe, kad kandidatė testą raštu laikė naudodama kitokios konfigūracijos klaviatūrą nei jai įprasta QWERTY PT klaviatūra.

85.

Komisija pirmiausia teigia, kad klaviatūros konfigūracijos pasirinkimas nesusijęs su ginčijamo sprendimo motyvais. Per teismo posėdį Komisija ypač akcentavo aplinkybę, kad ginčijamame pranešime apie konkursą nebuvo užsiminta apie klaviatūros pasirinkimą. Antra, Komisija teigia, kad nors EPSO iš tiesų atvejo tyrimui pasiūlė ribotą klaviatūros konfigūracijų pasirinkimą, tai yra nuo nagrinėjamo konkurso kalbų vartojimo taisyklių klausimo atskiras klausimas. Iš tikrųjų ginčijamame pranešime apie konkursą klaviatūros konfigūracijos neminimos. Be to, tai, kad kandidatė pasirinko klaviatūrą QWERTY UK, nors atvejo tyrimą rinkosi atlikti prancūzų kalba, įrodo, kad abu klausimai yra atskiri ir nesusiję.

86.

Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 58 punkte Bendrasis Teismas nurodė: „nagrinėjamo konkurso antrosios kalbos pasirinkimo apribojimas viena iš trijų nurodytų kalbų ne tik turi įtakos kandidatų gebėjimui reikšti mintis žodžiu arba raštu, bet ir lemia tam tikro tipo klaviatūros, kuria kandidatai gali naudotis atlikdami atvejo tyrimą, pasirinkimą, nes pagal EPSO praktiką (Bendrajame Teisme ją patvirtino Komisija) klaviatūros kandidatams suteikiamos atsižvelgiant į kalbą (arba tam tikrais atvejais – kelias kalbas), kuria laikytini testai“. Bendrasis Teismas pridūrė, jog šioje byloje neginčijama, kad kandidatė turėjo naudotis tokio tipo klaviatūra, kuria nebuvo įpratusi naudotis dėl gimtosios kalbos. Kaip konstatavo Bendrasis Teismas, ši aplinkybė turi įtakos testo, per kurį reikalaujama naudojantis klaviatūra per ribotą laiką surinkti konkrečios apimties tekstą, laikymui, taigi potencialiai ir jo rezultatams.

87.

Klausimą, ar klaviatūros pasirinkimas gali būti laikomas reikšminga aplinkybe nustatant glaudų ryšį, Teisingumo Teismas gali nagrinėti apeliacinėje byloje, remdamasis Bendrojo Teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

88.

Šiuo klausimu, EPSO nuomone, klaviatūrų pasirinkimas iš tiesų yra praktinis ir techninis klausimas, kuris ginčijamame pranešime apie konkursą niekur nenurodytas. Vis dėlto man atrodo, kad, kandidato požiūriu, kalbų vartojimo tvarka turi įtakos kandidatų minčių raiškai žodžiu ir raštu. Kadangi ji priklauso nuo klaviatūros pasirinkimo, negalima atmesti šių dviejų elementų tarpusavio ryšio. Rašytinė kalba išreiškiama techninėmis klaviatūros priemonėmis, todėl galima nustatyti ryšį tarp kandidato vartojamos kalbos ir kalbų vartojimo tvarkos. Neabejoju, kad šie du dalykai tarpusavyje susiję ir kad šią glaudžią sąsają rodo konkrečios šios bylos aplinkybės. Regis, tuo, kad ginčijamame pranešime apie konkursą kalbų pasirinkimas buvo apribotas iki trijų minėtų kalbų, EPSO rėmėsi teikdama klaviatūras, kurias buvo galima rinktis tik lygiai iš tų pačių kalbų. Atrodo, kad EPSO pasirinko tokį paralelizmą dėl sprendimo apriboti antrosios kalbos pasirinkimą.

89.

Be to, labai kritiškai vertinu per teismo posėdį Komisijos pateiktą argumentą, kai ji tvirtino, kad tokio ryšio nėra, nes klaviatūros pasirinkimo galimybės nenurodytos ginčijamame pranešime apie konkursą. Jeigu Teisingumo Teismas sutiktų su tokiu argumentu, Komisija, siekdama išvengti teisminės kontrolės, galėtų remtis neaiškiais ar netiksliais pranešimais apie konkursus. Tai, kad kvietime atlikti testus Komisija išsamiai aprašė klaviatūrų pasirinkimo galimybes, rodo, kad sudėtingos administracinės procedūros, kaip antai EPSO konkurso, atveju etapai yra glaudžiai susiję ir kad pranešimas apie konkursą turi būti pakankamai aiškus ir išsamus. Svarbus aspektas, kaip antai konkurse naudojamos klaviatūros pasirinkimas, turėtų būti teisminės kontrolės objektas.

90.

Vadinasi, šiomis konkrečiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nepadarė klaidos, kai skundžiamo sprendimo 60 ir 61 punktuose konstatavo, kad tarp ginčijamo sprendimo motyvų ir ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatų, susijusių su nagrinėjamo konkurso kalbų vartojimo tvarka, yra glaudus ryšys, todėl pripažino neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą priimtinu.

91.

Taigi manau, kad apeliacinio skundo vienintelio pagrindo trečioji dalis turėtų būti atmesta.

92.

Atsižvelgdama į pirma išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek jo 55–57 punktuose Bendrasis Teismas, siekdamas nustatyti glaudų ryšį tarp ginčijamo sprendimo motyvų ir ginčijamo pranešimo apie konkursą nuostatų, rėmėsi kandidatės portugalų kalbos lygio ir jos prancūzų kalbos lygio palyginimu. Likusią apeliacinio skundo dalį reikėtų atmesti.

93.

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, kai apeliacinis skundas yra pagrįstas ir Teisingumo Teismas pats priima galutinį sprendimą byloje, jis turi priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.

94.

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniam procesui pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. To paties reglamento 138 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Vis dėlto Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

95.

Šioje byloje laikausi nuomonės, kad jei Teisingumo Teismas pritartų mano siūlomiems argumentams, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, Komisija turėtų būti įpareigota padengti ne tik savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesu pirmojoje ir apeliacinėje instancijose, bet ir visas apeliacinėje ir pirmojoje instancijoje kandidatės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

96.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinį skundą, išskyrus dėl 2021 m. birželio 9 d. Sprendimo Calhau Correia de Paiva / Komisija (T‑202/17, EU:T:2021:323) 55–57 punktų, ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.