1.

Ar profesinės asociacijos nariai gali būti individualiai baudžiami už profesinei asociacijai priskirtinų sprendimų, galinčių iškreipti ar apriboti konkurenciją pagal Europos Sąjungos teisę, priėmimą?

2.

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo ( 2 ) 5 straipsnyje „Valstybių narių konkurencijos institucijų įgaliojimai“ nustatyta:

„Valstybių narių konkurencijos institucijos turi teisę atskirose bylose taikyti Sutarties 81 ir 82 straipsnius. Tuo tikslu, veikdamos savo iniciatyva ar skundo pagrindu, jos gali priimti tokius sprendimus:

Jeigu valstybių narių konkurencijos institucijos, remdamosi turima informacija, mano, kad uždraudimo kriterijai nėra tenkinami, jos gali nuspręsti, kad imtis veiksmų nėra pagrindo.“

3.

To paties reglamento 23 straipsnio 2 dalies a punkte ir 4 dalyje nustatyta:

„2.   Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo:

Vienai įmonei ar įmonių asociacijai – pažeidimo dalyvei skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.

Jei asociacijos įvykdytas pažeidimas susijęs su jos narių veikla, bauda negali viršyti 10 % visų jos narių, veikiančių šio pažeidimo paveiktoje rinkoje, bendros apyvartos.

<…>

4.   Jei bauda skiriama įmonių asociacijai atsižvelgiant į jos narių apyvartą ir asociacija yra nemoki, asociacija privalo pareikalauti iš savo narių įnašų baudos dydžiui padengti.

Jei šie įnašai asociacijai nesumokami per Komisijos nustatytą laikotarpį, Komisija gali reikalauti, kad baudą tiesiogiai sumokėtų bet kuri iš įmonių, kurios atstovai buvo asociacijos sprendimus priimančių organų nariai.

Pareikalavusi sumokėti pagal antrą pastraipą, Komisija, siekdama užtikrinti visos sumos sumokėjimą, prireikus gali reikalauti, kad likutį sumokėtų bet kuri asociacijos narė, veikusi rinkoje, kurioje padarytas pažeidimas.

Komisija nereikalauja antroje ir trečioje pastraipoje numatytų mokėjimų iš įmonių, įrodžiusių, kad neįgyvendino reikalavimus pažeidžiančio asociacijos sprendimo ir, arba nežinojo, kad jis yra, arba aktyviai nusišalino nuo jo, kol Komisija dar nebuvo pradėjusi tirti bylos.

Kiekvienos įmonės finansinė prievolė sumokėti baudą neviršija 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.“

4.

1999 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (2017 m. sausio 12 d. Įstatymo Nr. XIII-193 redakcija; toliau – Konkurencijos įstatymas), 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta:

„Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas“.

5.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 19 dalyje nustatyta:

„Susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą.“

6.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 22 dalyje nurodyta:

„Ūkio subjektas – įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos arba kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektai laikomi ūkio subjektais, jeigu jie vykdo ūkinę veiklą.“

7.

Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (2017 m. birželio 29 d. Įstatymo Nr. XIII-570 redakcija; toliau – Notariato įstatymas), 2 straipsnyje nustatyta:

„Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notaras taip pat gali būti civilinių ginčų mediatoriumi, kai sprendžiami ginčai.“

8.

Notariato įstatymo 6 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Notarų skaičių, jų buveinę ir veiklos teritoriją nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras pagal savo patvirtintą Notarų gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikių vertinimo metodiką.“

9.

Notariato įstatymo 8 straipsnyje nustatyta:

„Lietuvos Respublikos notarai vienijasi į Notarų rūmus <…>. Kiekvienas notaras yra Notarų rūmų narys. Notarų rūmai yra juridinis asmuo. Notarų rūmų statutą priima Notarų rūmų susirinkimas ir tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras.“

10.

Pagal Notariato įstatymo 10 straipsnio 7 punktą Notarų rūmai, vykdydami savo uždavinius, imasi priemonių notarinei praktikai suvienodinti.

11.

Notariato įstatymo 11 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose nurodyta:

„Šiame įstatyme numatytus norminius teisės aktus Lietuvos Respublikos teisingumo ministras tvirtina, atsižvelgdamas į Notarų rūmų prezidiumo nuomonę. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, manydamas, kad Notarų rūmų nutarimai ar sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, gali pateikti skundą Vilniaus apygardos teismui dėl tų nutarimų ar sprendimų panaikinimo. Šis skundas turi būti pateiktas per 1 mėnesį nuo skundžiamo nutarimo ar sprendimo gavimo dienos.“

12.

Notariato įstatymo 12 straipsnyje nurodyta:

„Notarai savo įgaliojimus vykdo, nepaisydami valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos, ir paklūsta tik įstatymams.“

13.

Pagal Notariato įstatymo 13 straipsnį notarai savo veikloje vadovaujasi Notarų rūmų nutarimais.

14.

Notariato įstatymo 16 straipsnyje nustatyta:

„Notaras atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą. Už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant notarinius veiksmus, už kuriuos taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, notaras atsako kaip valstybės pareigūnas.“

15.

Notariato įstatymo 19 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose numatyta:

„Už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas notaras ima atlyginimą, kurio dydį (įkainius) nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į šio įstatymo 191 straipsnyje nurodytus notarų atlyginimo dydžių (įkainių) nustatymo kriterijus ir suderinęs su Lietuvos Respublikos finansų ministru. Atlyginimo dydis turi garantuoti notaro pajamas, kurios leistų jam būti ekonomiškai nepriklausomam, sudaryti geras klientų aptarnavimo sąlygas, įdarbinti reikalingos kvalifikacijos darbuotojus ir turėti gerai techniškai aprūpintą biurą. <…> Atsižvelgdamas į kliento turtinę padėtį, notaras gali iš viso ar iš dalies atleisti jį nuo atlyginimo mokėjimo.“

16.

Notariato įstatymo 21 straipsnyje nurodyta:

„Notaras dirba savarankiškai ir yra ekonomiškai nepriklausomas. <…>“

17.

Notariato įstatymo 62 straipsnio pirmoje ir septintoje pastraipose numatyta:

„Notarų profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą, viršijanti 290 eurų, draudžiama privalomuoju draudimu. <…> Jeigu draudimo išmokos nepakanka žalai visiškai atlyginti, žalą padaręs notaras atlygina draudimo išmokos ir faktinės žalos dydžio skirtumą.“

18.

Notariato įstatymo 28 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Notariniai veiksmai gali būti atliekami pas bet kurį notarą, išskyrus turto paveldėjimo atvejus. Notarų veiklos teritoriją šiais atvejais nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras.“

19.

2008 m. sausio 3 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-3 patvirtinto Lietuvos notarų rūmų statuto (toliau – Statutas) 8 straipsnio 6 ir 7 dalyse numatyta:

„Notarų rūmai, įgyvendindami savo uždavinius, atlieka šias funkcijas:

<…>

6) imasi priemonių notarinei praktikai suvienodinti;

7) apibendrina notarinę praktiką ir savo išvadas teikia notarams.“

20.

Statuto 18 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Prezidiumas yra kolegialus Notarų rūmų valdymo organas. Prezidiumą sudaro aštuoni nariai, kuriuos skiria (renka) Notarų rūmų susirinkimas trejiems metams.“

21.

Statuto 25 straipsnyje nustatyta:

„Prezidiumo nutarimai dėl įstatymų taikymo praktikos ir kitais aktualiais klausimais Prezidiumo nutarimu per penkias darbo dienas išsiunčiami Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir paskelbiami Notarų rūmų vidinėje interneto svetainėje.“

22.

Statuto 10 straipsnio 4 punkte, be kita ko, numatyta, kad „kiekvienas Notarų rūmų narys privalo <…> vykdyti Notarų rūmų prezidiumo nutarimus“.

23.

2018 m. balandžio 26 d. Nutarimu Nr. 2S-2(2018) Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) skyrė Lietuvos notarų rūmams (toliau – Notarų rūmai) ir notarams, kurie yra Notarų rūmų prezidiumo (toliau – ir Prezidiumas) nariai (toliau kartu – pareiškėjai), baudas už 1999 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 30-856) bei SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimus.

24.

Šiame nutarime nurodyta, kad Lietuvos notarų rūmai priėmė nutarimus ( 3 ) (konkrečiai 2012 m. rugpjūčio 30 d., 2015 m. balandžio 23 d., 2016 m. gegužės 26 d. ir 2017 m. sausio 26 d. nutarimus) ir juose nurodė kriterijus, taikomus nustatant notarų imamą atlyginimą už toliau išvardytų veiksmų atlikimą (toliau – išaiškinimai): i) hipotekos (įkeitimo) sandorių tvirtinimą ir vykdomųjų įrašų atlikimą, kai sandorio šalys nenurodo įkeičiamo objekto vertės, taip pat tais atvejais, kai vienu hipotekos sandoriu įkeičiami keli nekilnojamieji daiktai; ii) notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas, kai viena sutartimi nustatomas servitutas keliems nekilnojamiems daiktams; iii) mainų sutarties patvirtinimą, kai viena sutartimi mainomos kelių daiktų dalys.

25.

Išaiškinimai buvo priimti vienbalsiai ir vėliau paskelbti Lietuvos notarų rūmų interneto svetainėje.

26.

Konkurencijos tarybos teigimu, nors Lietuvos notarų rūmai, priimdami išaiškinimus, turėjo tam tikrą diskreciją ( 4 ) nustatyti atlyginimo dydį, įskaitant apatinę ribą ir viršutinę ribą, jie nustatė maksimalią aptariamo dydžio vertę.

27.

Todėl ta pati Lietuvos institucija nustatė, kad priimdami išaiškinimus Notarų rūmai, kurių vardu veikė jų Prezidiumas ir jo nariai, pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalies a punktą. Notarų rūmai buvo kvalifikuoti kaip įmonių asociacija, o išaiškinimai – kaip įmonių asociacijos ir Prezidiumą sudarančių aštuonių notarų priimti sprendimai, kuriais gali būti ribojama notarų tarpusavio konkurencija.

28.

Konkurencijos taryba atitinkamą rinką apibrėžė kaip notarinių veiksmų Lietuvoje rinką. Minėtas pažeidimas truko nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d. Be to, baudos suma buvo sumažinta atsižvelgiant į Teisingumo ministerijos, kuri nesiėmė reikalingų nacionalinio lygmens priemonių pažeidimui pašalinti, netiesioginį sutikimą.

29.

Taigi Lietuvos notarų rūmai ir Prezidiumo nariai notarai, kurie buvo asmeniškai kaltinami SESV 101 straipsnio pažeidimu, šį nutarimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (Lietuva; toliau – Apygardos administracinis teismas).

30.

Apygardos administraciniame teisme Notarų rūmai ir baudas gavę notarai, kurie yra Prezidiumo nariai, teigė, kad notaras negali būti laikomas įmone, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų notarų teikiamoms paslaugoms negali būti taikoma kainų konkurencijos sistema. Išaiškinimais buvo siekiama įgyvendinti Notarų rūmų įgaliojimus, kaip antai: notarinės praktikos suvienodinimą, notarų konsultavimą ir notarų apsaugą nuo nepagrįstos civilinės atsakomybės pagal atitinkamus nacionalinius įstatymus. Priimtais nutarimais taip pat buvo siekiama apsaugoti vartotojus, įgyvendinant lygybės ir proporcingumo principus.

31.

Ginčijami veiksmai taip pat negalėjo būti asmeniškai priskirti notarams, kurie yra Prezidiumo nariai, nes Teisingumo ministras neginčijo Notarų rūmų nutarimų, nors žinojo, kad jie yra priimti. Pareiškėjai pagrindinėje byloje taip pat ginčijo SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto taikymą, nes nėra bendros Sąjungos notarinių paslaugų rinkos.

32.

Konkurencijos taryba savo ruožtu teigė, kad notarų paslaugoms taip pat taikoma konkuravimo kainomis tvarka, todėl notarai neturi teisės pažeisti Sąjungos teisėje nustatytų konkurencijos taisyklių.

33.

Dėl Europos Sąjungos teisės taikymo šioje byloje Konkurencijos taryba pažymėjo, kad tai nėra vien tik vidaus atvejis, nes Lietuvos notarų teikiamomis paslaugomis gali naudotis ir kitų valstybių narių piliečiai, nors ir tik Lietuvos teritorijoje.

34.

Atsižvelgdamas į tai, Apygardos administracinis teismas iš dalies panaikino nutarimą savo sprendimu; tą sprendimą Konkurencijos taryba apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

35.

Be keleto ginčytinų klausimų, kurie šioje išvadoje nebus nagrinėjami, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išreiškė abejonių dėl to, ar Teisingumo Teismas anksčiau nėra priėmęs sprendimo dėl SESV 101 straipsnio taikymo notarams, todėl pateikė klausimą, ar nagrinėjamos paslaugos gali būti laikomos ekonomine veikla, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį.

36.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, taip pat prieštaringai vertintina, ar taikytinas Sprendime Wouters nustatytas kriterijus, pagal kurį „valstybė narė <…> pasilieka sau teisę priimti sprendimą kaip paskutinė instancija“ ( 5 ), arba Sprendime Chez Elektro Bulgaria nustatytas kriterijus, pagal kurį „valstybė turi vykdyti veiksmingą kontrolę ir turėti įgaliojimų priimti galutinį sprendimą“ ( 6 ), kuriuos Teisingumo Teismas suformulavo valstybės įstaigą kvalifikuodamas kaip profesinę asociaciją, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį.

37.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad iš tikrųjų teisingumo ministras turi įgaliojimą ginčyti išaiškinimus nacionaliniame teisme ir papildyti lentelę, kurioje nurodyti atlyginimo apskaičiavimo kriterijai.

38.

Abejotinos pasirodė ir šios aplinkybės: i) galimybė išaiškinimus kvalifikuoti taip pat, kaip sprendimą įsteigti įmonių asociaciją, ir jų galimas neigiamas poveikis įmonių konkurencijai; ii) išaiškinimų tikslų tinkamumas ir proporcingumas; iii) galimybė notarus, kurie yra prezidiumo nariai, kvalifikuoti kaip įmonių asociacijos šalis ir galimybė ginčijamą pažeidimą priskirti asmeniškai jiems ir todėl jiems taikyti atitinkamą sankciją.

39.

Šiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui keletą prejudicinių klausimų ir konkrečiai klausimą, kuris svarbus rengiant šią išvadą:

40.

Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo prašymą, savo išvadą skirsiu septintajam prejudiciniam klausimui.

41.

Vis dėlto nagrinėjant bylą buvo pakartotos kelios pastabos, dėl kurių šalys pateikė papildomų argumentų, susijusių su teisiniu klausimu, kuris yra preliminarus prejudicinių klausimų atžvilgiu.

42.

Jis susijęs su SESV 101 straipsnio taikymo galimybe tais atvejais, kai konkurencijos teisės pažeidimu kaltinamos įmonės nekonkuruoja su panašiomis kitų Sąjungos valstybių narių įmonėmis, o konkurencija dėl atliekamų funkcijų specifikos ( 7 ) ir nacionalinio reglamentavimo vyksta tik nacionalinėje rinkoje. Notarų rūmai ir Lietuvos vyriausybė visų pirma suabejojo, ar galimas konkurencijos teisės pažeidimas galėjo neigiamai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

43.

Iš esmės reikia išaiškinti sąvoką „paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą“, kuri yra viena iš SESV 101 straipsnio taikymo konkurencijos teisės pažeidimams sąlygų.

44.

Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – tai konkurencijos sąlygų iškreipimas valstybių narių tarpusavio prekybos rinkoje dėl konkurenciją ribojančio kartelinio susitarimo arba piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Minėtu poveikiu apibrėžiama Europos Sąjungos teisės normų taikymo sritis, atskiriant ją nuo nacionalinės konkurencijos teisės taikymo srities ( 8 ).

45.

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje buvo tiksliau įvardytos šio reikalavimo sudedamosios dalys. Pagal suformuotą jurisprudenciją „[į]monių susitarimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, jei remiantis objektyvių teisinių ir faktinių aplinkybių visuma galima pakankamai užtikrintai numatyti, kad jis gali tiesiogiai arba netiesiogiai, iš tikrųjų arba potencialiai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą taip, kad galėtų sutrukdyti pasiekti vieningos tarpvalstybinės rinkos tikslus“ ( 9 ).

46.

Be to, tam, kad kartelinis susitarimas patektų į Sąjungos teisės taikymo sritį, reikia, kad poveikis būtų pakankamai didelis. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad „susitarimas nėra draudžiamas [SESV 101] straipsnio prasme, jei jis daro tik nereikšmingą poveikį rinkai, atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotieji asmenys užima nedidelę nagrinėjamų prekių rinkos dalį“ ( 10 ). Panašios pozicijos Komisija laikosi ir savo Gairėse ( 11 ), kuriose ji atmeta galimybę daryti pastebimą poveikį valstybių narių prekybai, jei tenkinamos dvi kumuliacinės sąlygos, leidžiančios daryti išvadą, kad neteisėto susitarimo poveikis yra nereikšmingas ( 12 ).

47.

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje taip pat nustatyta vadinamoji de minimis riba, kurios nepasiekus laikoma, kad antikonkurencinis elgesys neturi žalingo poveikio. Tačiau ši de minimis riba, lygi 10 % rinkos daliai, nelaikoma būtina, jei karteliniais susitarimais siekiama antikonkurencinio tikslo ( 13 ).

48.

Kalbant apie geografinę susitarimo taikymo sritį, kad poveikis būtų integruotas, nors to, kad vienoje valstybėje narėje įsisteigusių ūkio subjektų susitarimas nėra pakankamas pagrindas atmesti tarpvalstybinę poveikio sritį ( 14 ), tai, kad kartelinis susitarimas apima visą nacionalinę teritoriją, dėl savo pobūdžio prieštarauja ekonominės integracijos tikslui, kurio siekiama Sutartimi, nes dėl savo pobūdžio lemia rinkų suskirstymą nacionaliniu lygmeniu ( 15 ). Todėl nebūtinai turi dalyvauti kelių tarpusavyje konkuruojančių valstybių specialistai. Vis dėlto pakanka, kad atitinkama geografinė sritis apimtų visą valstybės narės teritoriją.

49.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad yra priimti tam tikri įmonių asociacijos sprendimai, turintys įtakos visiems tam tikros valstybės narės specialistams.

50.

Kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, joje nagrinėjamas kartelinis susitarimas dėl kainų nustatymo, jis gali būti kvalifikuojamas kaip neteisėta veika pagal tikslą ir turi būti daroma prielaida, kad ja siekiama užkirsti kelią konkurencijai vidaus rinkoje arba ją apriboti ar iškraipyti. Susitarimas, „kuris gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurio tikslas yra antikonkurencinis, dėl savo pobūdžio ir, neatsižvelgiant į bet kokį konkretų jo poveikį, yra reikšmingas konkurencijos apribojimas“ ( 16 ).

51.

Taigi galima teigti, kad karteliniu susitarimu, kuris taikomas visoje valstybės narės teritorijoje ir kuriuo siekiama tikslo nustatyti kainas, galiojančias visiems valstybės narės teritorijoje esantiems specialistams, dėl jo pobūdžio gali būti įtvirtintas rinkų suskaidymas nacionaliniu lygmeniu, taip trukdant vykdyti ekonominę integraciją, kurios siekiama Sutartimi.

52.

Net jei tikėtume prielaida, kad veiksminga konkurencija tarp skirtingų valstybių narių notarų nevyksta, nes atskiros valstybės narės konkrečiai reglamentuoja tiek galimybę užsiimti tokios rūšies profesija, tiek profesinės veiklos sąlygas, lygiai taip pat tiesa, kad Sąjungos piliečiai, norintys pasinaudoti notaro paslaugomis valstybėje narėje, kurioje leidžiamas minėtas nacionalinės rinkos suskaidymas, turėtų veikti ekonominėmis sąlygomis, kurios nėra įprasta laisvos konkurencijos pasekmė.

53.

Savo septintuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal SESV 101 straipsnį nacionalinei konkurencijos institucijai leidžiama skirti individualias baudas notarams, kurie dalyvavo priimant išaiškinimus kaip Lietuvos notarų rūmų prezidiumo – Lietuvos notarų rūmų organo – nariai, tuo pat metu skiriant sankciją Notarų rūmams.

54.

Taigi reikia nustatyti asmenis, atsakingus už tariamą konkurencijos teisės pažeidimą.

55.

Nacionalinė konkurencijos institucija iš tikrųjų nurodo, kad tuo pačiu metu atsakingi yra Lietuvos notarų rūmai ir pavieniai notarai, kurie yra Prezidiumo nariai.

56.

Notarų rūmai atstovauja įmonių asociacijai, kurią sudaro visi Lietuvos notarai ir kuri yra atsakinga už notaro profesijos reguliavimą įstatymų leidėjo nustatytais pagrindais ir suderinus su Teisingumo ministerija.

57.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Prezidiumas, Notarų rūmų organas, yra kolektyvinis Notarų rūmų sprendimų priėmėjas.

58.

Pagal SESV 101 straipsnio formuluotę jame nustatytas draudimas yra taikomas „įmonei“ ( 17 ).

59.

Skiriant sankcijas už konkurencijos taisyklių pažeidimus, turi būti laikomasi asmeninės atsakomybės principo ( 18 ), pagal kurį sankcija turi būti skiriama pažeidėjui, paprastai fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuris pažeidimo padarymo metu vadovavo atitinkamai įmonei ( 19 ), arba, jei nėra fizinio ar juridinio asmens, kuris, kaip įmonei vadovaujantis asmuo, galėtų būti laikomas atsakingu už pažeidimą, visiems įmonę sudarantiems fiziniams ar juridiniams asmenims ( 20 ).

60.

Iš to matyti, jog tam, kad būtų galima taikyti bendrą atsakomybę kai kurioms pavienėms įmonėms (atskiriems notarams, kurie yra Prezidiumo nariai), kurios priklauso įmonių asociacijai (Notarų rūmams), mano nuomone, būtina nustatyti konkretų šių įmonių indėlį į konkurencijos teisės pažeidimą. Norint tai padaryti, būtina nustatyti Prezidiumo ir Notarų rūmų santykius, galimus aktyvius veiksmus, kuriais buvo rengiamas konkretus sprendimas, ir teisinį pagrindą, kuriuo būtų galima pagrįsti tokią bendrą atsakomybę.

61.

Pateiksiu Teisingumo Teismui keletą pasiūlymų dėl teisingo Sąjungos teisės išaiškinimo visais šiais klausimais, turėdamas omenyje, kad nacionalinis teismas turės taikyti šiuos principus nagrinėjamoje byloje ir patikrinti, ar byloje aprašyti faktai ir aplinkybės atitinka suformuluotus principus.

62.

Kalbant apie Prezidiumo ir Notarų rūmų santykius, iš šios bylos medžiagos matyti, kad, kaip nurodė ir Lietuvos vyriausybė ( 21 ), negalima sakyti, kad išaiškinimų autoriai yra Prezidiumą sudarantys notarai, nes Prezidiumas yra Rūmų organas.

63.

Tai atsispindi Lietuvos notarų rūmų rašytinėse pastabose išdėstytuose ir teismo posėdyje patvirtintuose teiginiuose, pagal kuriuos Prezidiumo nutarimai priskiriami Notarų rūmams. Vadinasi, Prezidiumas nutarimus priima kaip sprendimus priimantis organas, kolegialiai veikiantis kaip Notarų rūmų atstovas.

64.

Tai, kad Prezidiumo nutarimai būtinai turi būti priskiriami Lietuvos notarų rūmams, patvirtina ir Prezidiumo narių statusas. Pagal Notarų rūmų statuto 19 straipsnį Prezidiumas yra kolegialus Notarų rūmų valdymo organas. Prezidiumą sudaro aštuoni nariai, kuriuos skiria (renka) Notarų rūmų susirinkimas trejiems metams. Atskirų Prezidiumo narių pavaldumą Notarų susirinkimui patvirtina Notarų rūmų statuto 19 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas Prezidiumo narys yra atskaitingas jo kandidatūrą iškėlusiam apygardos notarų susirinkimui. Tolesnis Prezidiumo grynai vykdomojo vaidmens patvirtinimas išdėstytas minėto Statuto 20 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Prezidiumas užtikrina Notarų rūmų funkcijų vykdymą.

65.

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytų ir rašytinėse pastabose bei teismo posėdyje išanalizuotų vidaus teisės šaltinių, kuriuos turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, matyti, kad notarai, kurie yra Prezidiumo nariai, yra Notarų rūmų organai ir kaip atskiros įmonės nevykdo jokios konkrečios veiklos.

66.

Kalbant apie konkretų pavienių notarų, kurie yra Prezidiumo nariai, prisidėjimą prie tariamų neteisėtų antikonkurencinių veiksmų, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad notarų, kurie yra Prezidiumo nariai, konkreti veikla gali būti siejama su jų dalyvavimu posėdžiuose ir balsavimu posėdžiuose, kuriuose buvo priimti išaiškinimai.

67.

Taigi, nėra jokios konkrečios veiklos, kurią vykdytų atskiri notarai, siekdami palengvinti įmonių asociacijos – Notarų rūmų – nutarimo priėmimą, išskyrus dalyvavimą sprendimus priimančiame organe pirmesniame punkte nurodytomis sąlygomis.

68.

Vis dėlto iš dokumentų aiškėja ir per posėdį buvo patvirtinta, kad baudos skyrimas kartu atskiriems notarams, kurie yra Prezidiumo nariai, ir Notarų rūmams yra grindžiamas argumentais, kad bausmė privalo atgrasyti.

69.

Konkurencijos taryba ne kartą pakartojo, kad, remiantis klostantis faktinėms aplinkybėms Lietuvoje galiojusiais įstatymais, baudą skyrus tik įmonių asociacijai – Notarų rūmams – jos ekonominis dydis nebūtų buvęs pakankamas, kad būtų pasiektas tinkamas atgrasomasis poveikis.

70.

Todėl baudą reikėjo skirti ir pavieniams notarams, kurie yra Prezidiumo nariai, kad baudos apskaičiavimo bazė (pavienių notarų, kurie yra Prezidiumo nariai, apyvarta) būtų didesnė nei asociacijos, kurią sudaro tik pavienių notarų periodiškai mokamos įmokos, apyvarta.

71.

Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nurodytas bendrasis prevencinis tikslas ( 22 ), kuriuo grindžiama būtinybė inkriminuoti konkurencijos teisės pažeidimą organo sudėtyje esantiems fiziniams asmenims siekiant išvengti rizikos, kad nebus pasiektas atgrasomasis poveikis, vis dėlto, mano nuomone, nėra pakankamas, kad būtų galima pateisinti tokį sankcijų skyrimą, koks buvo atliktas.

72.

Kitaip tariant, atrodo, kad Konkurencijos taryba, nesant taisyklės, leidžiančios apskaičiuoti baudą remiantis ne tik įmonių asociacijos (Notarų rūmų) apyvarta, bet ir atskirų įmonių, sudarančių asociaciją (pavienių notarų), apyvarta, nusprendė skirti individualias baudas atskiriems notarams, kurie buvo Notarų rūmų sprendimų priėmimo organo (Prezidiumo) nariai, kad būtų pasiektas pakankamas atgrasomasis sankcijos poveikis.

73.

Vis dėlto, mano nuomone, esminis argumentas yra neteisingo aiškinimo rezultatas.

74.

Taigi pereiname prie trečiojo aspekto, susijusio su teisiniu pagrindu, būtinu siekiant vienu metu taikyti sankcijas įmonių asociacijai ir pavieniams notarams, kurie yra Prezidiumo nariai.

75.

Jei teisingai supratau, nagrinėjamoje byloje Konkurencijos taryba už nustatytą konkurencijos teisės aktų pažeidimą (įmonių sprendimą dėl kainų nustatymo) skyrė dvigubą baudą: vieną baudą Notarų rūmams kaip įmonių asociacijai, apskaičiuotą pagal asociacijos apyvartą, ir kitą baudą, individualiai skirtą aštuoniems notarams, kurie yra Prezidiumo nariai, apskaičiuotą pagal notarų, kaip atskirų įmonių, apyvartą.

76.

Mano nuomone, reikia atskirti galimybę baudą už konkurencijos teisės aktų pažeidimą tuo pačiu metu skirti įmonių asociacijai, kuri priėmė sprendimus, kuriais grindžiamas pažeidimas, ir atskiroms įmonėms, kurios aktyviai bendradarbiavo darant pažeidimą, ir galimybę apskaičiuoti bendrą baudą įmonių asociacijai pagal jos apyvartą kartu su visų ar kai kurių asociaciją sudarančių pavienių įmonių apyvarta.

77.

Pirmuoju atveju, kaip minėta, būtina įrodyti konkretų atskirų įmonių indėlį, dėl kurio jos galėtų būti pripažintos pažeidimo bendrininkėmis.

78.

Antroji prielaida, leidžianti išplėsti baudos apskaičiavimo bazę, įtraukiant visų ar kai kurių darant pažeidimą dalyvavusių įmonių apyvartą, buvo nagrinėjama Sprendime Coop de France ( 23 ); ši jurisprudencija vėliau buvo kodifikuota Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje ( 24 ), kurioje apibrėžti Komisijos, kaip antimonopolinių teisės aktų įgyvendinimo institucijos, įgaliojimai.

79.

Dar kitoks ypatingas solidariosios atsakomybės atvejis numatytas Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 4 dalyje ( 25 ), kurioje Komisijai numatyta galimybė, įmonių asociacijai tapus nemokiai ir jos nariams įnašais neprisidėjus prie baudos sumokėjimo, reikalauti, kad baudą tiesiogiai sumokėtų kiekviena įmonė, kurios atstovai buvo atitinkamos asociacijos sprendimus priimančių organų nariai.

80.

Kaip aiškiai matyti iš Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 4 dalies, jei bauda skiriama įmonių asociacijai, galimybė pareikalauti, kad baudą tiesiogiai sumokėtų įmonės, kurių atstovai buvo atitinkamų asociacijos sprendimus priimančių organų nariai, suteikiama, jei tenkinamos dvi sąlygos: i) asociacija yra nemoki ir ii) asociacija pareikalauja iš savo narių sumokėti įnašus baudai padengti, bet jie to nepadaro per Komisijos nustatytą laikotarpį.

81.

Tai reiškia, kad Sąjungos teisės ir konkrečiai Reglamento Nr. 1/2003 negalima laikyti pagrindu nustatyti įmonių asociacijos sprendimus priimančių organų narių bendrą solidariąją atsakomybę, kuria remiantis įmonių asociacijai ir šių sprendimus priimančių organų nariams gali būti taikomos bendros sankcijos.

82.

Bendroji taisyklė išlieka įtvirtinta Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, pagal kurią „Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo: a) pažeidžia Sutarties 81 ar 82 straipsnio nuostatas“. Taigi susijusios įmonės ir įmonių asociacijos yra tos, kurios tyčia arba dėl neatsargumo pažeidžia SESV 101 ir 102 straipsnių nuostatas.

83.

Tai yra aiškus minėto asmeninės atsakomybės principo, kuris taip pat taikomas antimonopolinių teisės aktų pažeidimu kaltinamoms įmonėms, taikymo pavyzdys.

84.

Taigi Lietuvos konkurencijos tarybos pasirinkto sankcijos skyrimo būdo negalima teisiškai pagrįsti nei Sprendimu Coop de France, kuriame tuo atveju, kai įmonių asociacijos nariai aktyviai dalyvavo įgyvendinant antikonkurencinį susitarimą, buvo numatyta galimybė sankciją nustatyti atsižvelgiant į individualią atitinkamų narių apyvartą, nei šią jurisprudenciją kodifikuojančia Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa.

85.

Sprendime Coop de France aiškiai remtasi dar viena sąlyga, kuri buvo ne kartą priminta rašytinėse pastabose ir per posėdį; asociacijos padarytas pažeidimas turi būti susijęs su jos narių vykdoma veikla, o asociacijos antikonkurencinė praktika turi būti tiesiogiai naudinga jiems ir vykdoma bendradarbiaujant su jais ( 26 ).

86.

Nors neabejotina, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, įmonių asociacijos sprendimai buvo susiję su jos narių veikla ir kad šių sprendimų (antikonkurencinį) tikslą asociacija įgyvendino siekdama naudos savo nariams (kainų fiksavimas), taip pat akivaizdu, kad ši galima nauda negali būti skirtingai vertinama atskirų notarų, kurie yra Prezidiumo nariai, ir visų kitų notarų, kurie yra Notarų rūmų nariai, atžvilgiu.

87.

Iš tikrųjų neginčijama, kad Notarų rūmų sprendimų privalo paisyti visi Lietuvos notarai, kurie pagal teisės aktus yra Notarų rūmų nariai, ir kad dėl to bet kokia nauda, kylanti iš Notarų rūmų priimtų ir Prezidiumo patvirtintų sprendimų, yra naudinga visiems Lietuvos notarams.

88.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Reglamento Nr. 1/2003 dalyje, susijusioje su baudų skyrimo taisyklėmis, aiškiai nurodyta, jog Komisija yra įgyvendinimo užtikrinimo institucija, ir kad ši dalis nėra tiesiogiai taikoma nacionalinių konkurencijos institucijų įgaliojimams. Tai taip pat patvirtina aplinkybė, kad būtent siekiant minėtoms nacionalinėms institucijoms suteikti didesnius įgaliojimus ir labiau suvienodinti Komisijai ir nacionalinėms valdžios institucijoms galiojančias taisykles, buvo priimta Direktyva 2019/1 ( 27 ) – vadinamoji ECN+, kurios 14 straipsnyje buvo numatytas sankcijų nustatymo mechanizmas, analogiškas numatytajam Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnyje.

89.

Klostantis šioje byloje nagrinėjamiems įvykiams Direktyva 2019/1 dar nebuvo perkelta į Lietuvos teisę.

90.

Iš to darytina išvada, jog, atsižvelgiant į ankstesnes pastabas, klostantis bylos faktinėms aplinkybėms Lietuvos konkurencijos taryba negalėjo taikyti tokių baudos nustatymo mechanizmų, kokie numatyti minėtame 23 straipsnyje, nebent nacionalinis teismas nustatytų, kad tuo metu galiojo tai leidžiančios nacionalinės teisės nuostatos.

91.

Galiausiai reikia pateikti keletą pastabų dėl skaitant septintąjį prejudicinį klausimą aiškėjančios galimybės prie įmonių, vykdančių veiklą, susijusią su sprendimus priimančio organo valios išreiškimu, priskirti notarus, kurie yra Prezidiumo nariai.

92.

Šis klausimas yra svarbus, nes nuo jo priklauso galimybė šioje byloje nustatyti įmonių susitarimą kartu su įmonių asociacijos sprendimu.

93.

Kaip pažymėjo Komisija ( 28 ), iš tikrųjų pagal SESV 101 straipsnį Konkurencijos tarybai nedraudžiama asociacijos narių laikyti atsakingais už SESV 101 straipsnio pažeidimą abiem atvejais, t. y. kai sudaromas įmonių susitarimas ir kai įmonių asociacija priima sprendimą.

94.

Šiuo klausimu iš pradžių reikėtų pažymėti, kad tuo metu, kai priima išaiškinimus, notarai, kurie yra Prezidiumo nariai, negali būti laikomi įmonėmis. Kaip Notarų rūmai pažymėjo savo pastabų 2.8 punkte, norint notarus kvalifikuoti kaip įmones, reikia išnagrinėti atskirai kiekvieną subjekto vykdomos veiklos dalį ( 29 ).

95.

Todėl taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad ekonominės veiklos sąvoka sutampa su bet kokia prekių ar paslaugų siūlymo rinkoje veikla, neatsižvelgiant į tai, ar ji yra atlygintinė ir ar ja siekiama pelno ( 30 ). Teisingumo Teismas taip pat nurodė, jog tam, kad ekonominė veikla būtų priskirta asmeniui ar subjektui, ji turi būti vykdoma tiesiogiai. Sprendime Cassa di Risparmio Firenze ( 31 ) Teisingumo Teismas pabrėžė, jog norint, kad ekonominė veikla būtų priskirta akcijų turinčiam asmeniui, būtina, kad šis asmuo faktiškai dalyvautų kontroliuojant šios veiklos valdymą. Taikant šį principą nagrinėjamoje byloje, nekyla abejonių, kad notarai, priimdami sprendimus dėl sandoriams taikytinų tarifų, nevykdė jokios ekonominės veiklos, vadinasi, neveikė kaip įmonės.

96.

Be to, jei būtų laikoma, kad notarai, kurie yra Prezidiumo nariai, laikėsi Prezidiumo nustatytų įkainių dydžių ir juos taikė vykdydami notarų veiklą, neaišku, kokiu pagrindu jie galėtų būti nubausti, nes, kaip minėta, neginčytina, jog Notarų rūmų nustatytus įkainius privalo taikyti visi Lietuvos notarai.

97.

Sankcija, paskirta tik notarams, kurie yra Prezidiumo nariai, šiuo aspektu taip pat atrodo ydinga dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo.

98.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad Sąjungos teisėje negalima rasti teisinio pagrindo, kuriuo būtų galima pagrįsti tokį sankcijų mechanizmą, kokį taiko Lietuvos konkurencijos taryba, t. y. vienu metu taikyti sankcijas įmonių asociacijai, atsakingai už antikonkurencinius sprendimus, ir atskiriems jos patariamojo organo (Prezidiumo) nariams.

99.

Tai matyti ir iš Komisijos sankcijų taikymo praktikos: kaip pažymėjo Lietuvos notarų rūmai ( 32 ), ji, nagrinėdama panašius atvejus, neskyrė individualių sankcijų profesinių asociacijų valdymo organo nariams. Sprendime dėl Belgijos architektų asociacijos Komisija neskyrė individualių sankcijų Architektų asociacijos nariams, kurie priėmė rekomendaciją dėl jos nariams mokėtinų honorarų, taip apribodami konkurenciją architektų rinkoje ( 33 ). Jokia individuali sankcija lygiai taip pat nebuvo skirta Nacionalinės vaistininkų asociacijos valdymo organų nariams, nors ši asociacija apribojo konkurenciją klinikinių laboratorinių tyrimų rinkoje.

100.

Vis dėlto tai nereiškia, kad tam tikromis sąlygomis, kylančiomis iš bendrųjų sankcijų skyrimo principų, Sąjungos teisė užkerta kelią tokio sankcijų mechanizmo taikymui: taip yra ir tais atvejais, kai nustatoma konkreti tam tikrų įmonių, priklausančių įmonių asociacijai, atsakomybė (kuri negali būti vien tik narystė asociacijos sprendimus priimančiuose organuose), ir tais atvejais, kai, kaip pažymėjo Komisija ( 34 ), konkreti sprendimus priimančių organų atsakomybė yra numatyta valstybės narės nacionalinėje teisėje.

101.

Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į septintąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip:

SESV 101 straipsnis

turi būti aiškinamas taip, kad

pagal jį nedraudžiama atskiriems notarams, kurie yra Prezidiumo nariai, skirti individualias baudas kartu su Notarų rūmams skiriamomis baudomis, jeigu nacionalinis teismas, remdamasis Lietuvoje galiojančiomis teisės nuostatomis, nustato jų, kaip įmonių, ypatingą ir konkretų indėlį, kuris yra kitoks ir papildomas, palyginti su kitų Notarų rūmams priklausančių notarų indėliu, arba kai tai leidžiama pagal galiojančias nacionalinės teisės nuostatas.