1.

Ar Europos Sąjungos administracijos rūpestingumo pareiga, suprantama kaip pareiga įgyvendinant savo įgaliojimus atsižvelgti į visus svarbius veiksnius, yra teisės norma, kuria siekiama suteikti privatiems asmenims teisių, kurių pažeidimas gali lemti Sąjungos deliktinę atsakomybę? Tai yra principinis klausimas, kurį turės išnagrinėti Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliančių pagrindą, kuriuo jos grindžia savo apeliacinius skundus dėl keturių Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimų ( 2 ).

2.

Skundžiamais sprendimais Bendrasis Teismas atmetė ieškinius dėl žalos atlyginimo, kuriuos pareiškė keli aukštos temperatūros akmens anglių deguto (ATAAD) ( 3 ) gamintojai, tariamai patyrę žalą dėl klaidingo šios medžiagos klasifikavimo kaip pavojingos vandens aplinkai. Kadangi šis klasifikavimas buvo akivaizdžios Europos Komisijos vertinimo klaidos pasekmė, nustatyta ankstesniuose Bendrojo Teismo ( 4 ) ir Teisingumo Teismo ( 5 ) sprendimuose, akto, dėl kurio atsirado nurodyta žala, neteisėtumas neginčijamas. Vis dėlto vien akto neteisėtumo nepakanka Sąjungos deliktinei atsakomybei atsirasti. Viena iš sąlygų, kurios turi būti įvykdytos, kad ji atsirastų, be kita ko, yra reikalavimas, kad žala būtų padaryta pažeidus teisės normą, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims. Šioje byloje kyla klausimas, ar Sąjungos administracijos pareiga įgyvendinant savo įgaliojimus atsižvelgti į visus svarbius veiksnius yra tokia taisyklė.

3.

Reglamento Nr. 1272/2008 ( 6 ) 3 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Cheminė medžiaga arba mišinys, atitinkantys I priedo 2–5 dalyse nustatytus fizinio pavojaus, pavojingumo sveikatai arba aplinkai kriterijus, yra pavojingi ir klasifikuojami pagal atitinkamas tame priede numatytas pavojingumo klases.“

4.

Reglamento Nr. 1272/2008 I priede išdėstyti klasifikavimo pagal pavojingumo klases kriterijai. Jo 4.1.3.5.5 punkte pateikiamos nuostatos, apibūdinančios tam tikrą klasifikavimo metodą – „[sudedamųjų dalių] sumavimo metodą“.

5.

Bylos aplinkybės išsamiai aprašytos skundžiamuose sprendimuose, taigi dėl išsamesnio šių aplinkybių apibūdinimo darau nuorodą į šiuos sprendimus ( 7 ). Dėl šių bylų priminsiu tik tai, kas nurodyta toliau.

6.

2015 m. spalio 7 d. Sprendimu Bilbaína de Alquitranes ir kt. / Komisija ( 8 ) Bendrasis Teismas panaikino Reglamentą (ES) Nr. 944/2013 ( 9 ) tiek, kiek pagal jį ATAAD buvo priskirtas prie 1 kategorijos ūmaus toksiškumo vandens aplinkai medžiagų (H400) ir 1 kategorijos lėtinio toksiškumo vandens aplinkai medžiagų (H410).

7.

To sprendimo 30‐34 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė:

„30. Šiuo atveju reikia pripažinti, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą dėl to, kad ATAAD priskyrė prie 1 kategorijos ūmaus toksiškumo vandens aplinkai medžiagų (H400) ir 1 kategorijos lėtinio toksiškumo vandens aplinkai medžiagų (H410), remdamasi šios medžiagos sudedamosiomis dalimis, ir taip neįvykdė pareigos įvertinti visus reikšmingus veiksnius ir aplinkybes, kad būtų galima tinkamai atsižvelgti į ATAAD sudėtyje esančias šešiolika sudedamųjų dalių [policiklinius aromatinius angliavandenilius (toliau – PAA)] ir jų cheminį poveikį.

31. Iš tikrųjų, remiantis aiškinamojo dokumento 7.6 punktu, siekiant klasifikuoti ATAAD pagal jo sudedamąsias dalis, buvo padaryta prielaida, kad visi ATAAD sudėtyje esantys PAA tirpsta vandenyje ir gali patekti į vandens organizmus. Taip pat paminėta, kad tokia prielaida gali lemti ATAAD toksiškumo pervertinimą ir, kadangi [vandenyje ištirpusios dalies] sudėtis buvo neaiški, toks toksiškumo vertinimas galėjo būti laikomas nepalankiausiu scenarijumi.

32. Vis dėlto nei Komisija, nei [Europos cheminių medžiagų agentūra (ECHA)] Bendrajam Teismui negalėjo įrodyti, kad ATAAD priskyrimą prie 1 kategorijos ūmaus toksiškumo vandens aplinkai medžiagų (H400) ir 1 kategorijos lėtinio toksiškumo vandens aplinkai medžiagų (H410) pagrįsdama prielaida, jog visi tos medžiagos sudėtyje esantys PAA tirpsta vandenyje ir todėl gali patekti į vandens organizmus, Komisija atsižvelgė į tai, kad, remiantis aiškinamojo dokumento 1.3 punktu „Fizikinės cheminės savybės“, ATAAD sudedamosios dalys iš ATAAD gali išsiskirti tik ribotais kiekiais ir kad ta medžiaga labai stabili.

33. Iš tikrųjų, pirma, nei [rizikos vertinimo komiteto (toliau – RVK)] nuomonėje dėl ATAAD, nei aiškinamajame dokumente nėra jokių argumentų, iš kurių būtų matyti, jog darant prielaidą, kad visi tos medžiagos sudėtyje esantys PAA tirpsta vandenyje ir gali patekti į vandens organizmus, buvo atsižvelgta į mažą ATAAD tirpumą vandenyje. Be to, atsakydamos į Bendrojo Teismo rašytinį klausimą Komisija ir ECHA sugebėjo įrodyti tik tai, kad vykstant ATAAD klasifikavimo procedūrai buvo atsižvelgta į atskirai nagrinėtų jį sudarančių 16 PAA tirpumą vandenyje. Be to, atsakydamos į Bendrojo Teismo posėdyje pateiktą klausimą Komisija ir ECHA tik nurodė, kad buvo daroma prielaida, jog visi ATAAD sudėtyje esantys PAA ištirpsta vandenyje, nes šios medžiagos toksiškumas vandens aplinkai buvo ištirtas remiantis jos sudedamosiomis dalimis. Vis dėlto iš tokių argumentų negalima daryti išvados, kad buvo atsižvelgta į tos medžiagos mažą tirpumą vandenyje.

34. Antra, reikia pažymėti, kad, remiantis aiškinamojo dokumento 1.3 punktu, didžiausias ATAAD tirpumo vandenyje lygis atsižvelgiant į prisotinimą neviršija 0,0014 %. Atsižvelgiant į mažą ATAAD tirpumą vandenyje, Komisija niekaip neįrodė, kad galėtų nagrinėjamą tos medžiagos klasifikavimą pagrįsti prielaida, jog visi ATAAD sudėtyje esantys PAA tirpsta vandenyje ir gali patekti į vandens organizmus. Iš aiškinamojo dokumento 7.6.2 lentelės akivaizdu, kad šešiolika ATAAD sudėtyje esančių PAA sudedamųjų dalių sudaro 9,2 % tos medžiagos. Taigi, darydama prielaidą, kad visi PAA tirpsta vandenyje, Komisija iš esmės nagrinėjamą klasifikavimą pagrindė prielaida, jog vandenyje galėtų ištirpti 9,2 % ATAAD. Vis dėlto, kaip matyti iš aiškinamojo dokumento 1.3 punkto, tokia vertė nėra realistiška, turint omenyje, kad didžiausias tirpumas yra 0,0014 %.“

8.

Komisija pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo.

9.

Teisingumo Teismas 2017 m. lapkričio 22 d. Sprendimu Komisija / Bilbaína de Alquitranes ir kt. atmetė Komisijos apeliacinį skundą ( 10 ).

10.

To sprendimo 39 ir 46‐55 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė:

„39. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 1272/2008 I priedo 4.1.3.5.5 punkte nenumatyta remtis kitais kriterijais nei tie, kurie aiškiai nurodyti šioje nuostatoje. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad jokioje nuostatoje aiškiai nedraudžiama vertinti kitų aspektų, kurie gali turėti reikšmės UVCB medžiagos klasifikavimui.

<…>

46. Griežtas ir automatinis sumavimo metodo taikymas visomis aplinkybėmis gali lemti UVCB medžiagos, kurios sudedamosios dalys mažai žinomos, toksiškumo vandens aplinkai nuvertinimą. Toks rezultatas negalėtų būti laikomas suderinamu su aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugos tikslu, kurio siekiama [Reglamentu] Nr. 1272/2008.

47. Taigi reikia pripažinti, jog taikydama sumavimo metodą, kad nustatytų, ar UVCB medžiaga priskiriama prie ūmaus ir lėtinio toksiškumo vandens aplinkai kategorijų, Komisija neprivalo vertinimo apriboti tik tais aspektais, kurie konkrečiai išvardyti Reglamento Nr. 1272/2008 I priedo 4.1.3.5.5 punkte, ir neatsižvelgti į jokius kitus aspektus. Laikydamasi nustatytos rūpestingumo pareigos Komisija privalo kruopščiai ir nešališkai išnagrinėti kitus aspektus, kurie, nors ir nėra aiškiai nurodyti minėtose nuostatose, yra reikšmingi.

<…>

50. Skundžiamo sprendimo 28 punkte nurodytas motyvas, kad „siekiant nustatyti, jog medžiaga patenka į ūmaus ar lėtinio toksiškumo kategorijas, būtent ši medžiaga, o ne tik jos sudedamosios dalys turi atitikti klasifikavimo kriterijus“, yra neginčijamas.

51. Reglamento Nr. 1272/2008 I priedo 4.1.3.5.5 punkte nurodytas klasifikavimo metodas grindžiamas prielaida, kad vertinamos sudedamosios dalys yra 100 % tirpios. Remiantis šia prielaida, šis sumavimo metodas taikomas, kai sudedamųjų dalių koncentracijos lygis yra toks, kuriam esant negali būti pasiekta 25 % riba, ir apima sudedamųjų dalių, priskiriamų prie ūmaus ar lėtinio toksiškumo kategorijų, koncentracijų, kurioms kiekvienai taikomas M faktoriaus svertas pagal jų toksiškumo profilį, sumos apskaičiavimą.

52. Vis dėlto šiam metodui būdinga tai, kad jis tampa nebepatikimas tais atvejais, kai sudedamųjų dalių svertinė suma viršija 25 % ribą atitinkantį koncentracijos lygį mažesne proporcija nei santykis tarp vertinamos medžiagos, kaip visumos, tirpumo lygio ir hipotetinio 100 % tirpumo lygio. Tokiais atvejais tampa įmanoma, kad sumavimo metodas tam tikrais konkrečiais atvejais gali lemti aukštesnį ar žemesnį rezultatą už lygį, atitinkantį teisės aktuose nustatytą 25 % ribą, nelygu, ar atsižvelgiama į sudedamųjų dalių, ar į medžiagos, kaip visumos, hipotetinį tirpumo lygį.

53. Neginčijama, jog remiantis prie RVK nuomonės pridėtos atskaitos I priede esančia 7.6.2 lentele galima teigti, kad, pirma, pagal sumavimo metodą gaunamas 14521 % rezultatas, ir, antra, kad šis rezultatas yra 581 kartą didesnis už reikalaujamą minimalų lygį, kad būtų pasiekta 25 % riba, po to, kai pritaikomas M faktorių svertas. Taip pat neginčijama, kad remiantis šio dokumento 1.3 punktu „Fizikinės cheminės savybės“ darytina išvada, kad ATAAD maksimalus tirpumo vandenyje lygis buvo 0,0014 %, t. y. maždaug 71000 kartų žemesnis nei hipotetinis 100 % tirpumo lygis, taikomas vertinamoms sudedamosioms dalims.

54. Taigi Bendrasis Teismas, neiškraipęs faktinių aplinkybių ir nepadaręs jų teisinio kvalifikavimo klaidos, skundžiamo sprendimo 34 punkte nusprendė, jog „darydama prielaidą, kad visos šios [sudedamosios dalys] tirpsta vandenyje, Komisija iš esmės pagrindė nagrinėjamą klasifikaciją prielaida, kad vandenyje galėtų ištirpti 9,2 % ATAAD. Vis dėlto, kaip matyti iš [prie RVK nuomonės pridėto] aiškinamojo dokumento 1.3 punkto, tokia vertė nėra realistiška atsižvelgiant į tai, kad didžiausias tirpumas yra 0,0014 %“.

55. To sprendimo 32 punkte konstatavęs, kad „nei Komisija, nei ECHA negalėjo įrodyti <…>, jog <…> Komisija įvertino tai, kad, remiantis [prie RVK nuomonės pridėto] aiškinamojo dokumento 1.3 punktu „Fizikinės cheminės savybės“, ATAAD sudedamosios dalys galėjo būti ekstrahuotos [išsiskirti] iš ATAAD tik ribotai ir kad ši medžiaga yra labai stabili“, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai to sprendimo 30 punkte konstatavo, kad „Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą dėl to, kad klasifikuodama ATAAD kaip 1 kategorijos ūmaus toksiškumo vandens aplinkai medžiagą (H 400) ir 1 kategorijos lėtinio toksiškumo vandens aplinkai medžiagą (H 410) jos sudedamųjų dalių pagrindu ji nesilaikė pareigos įvertinti visus reikšmingus aspektus ir aplinkybes, kad būtų galima tinkamai atsižvelgti į šešiolikos sudedamųjų dalių buvimo lygį <…> ATAAD ir jų cheminį poveikį“.“

11.

2018 m. spalio 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktais šešiais ieškiniais ieškovės ir dar dvi bendrovės pareiškė ieškinius dėl žalos atlyginimo, prašydamos atlyginti žalą, tariamai patirtą dėl neteisėto ATAAD priskyrimo prie 1 kategorijos ūmaus toksiškumo vandeniui medžiagos (H400) ir 1 kategorijos lėtinio toksiškumo vandeniui medžiagos (H410).

12.

2020 m. gruodžio 16 d. priimtais šešiais sprendimais, įskaitant skundžiamus sprendimus ( 11 ), Bendrasis Teismas atmetė šiuos ieškinius.

13.

Pirmojo skundžiamo sprendimo 70, 71, 96, 98 ir 114 punktuose Bendrasis teismas nusprendė:

„70. Bet kuriuo atveju atsakymas į klausimą, ar šioje byloje sumavimo metodo taisyklės, kuria grindžiama neteisėta ATAAD klasifikacija, pažeidimu galima remtis, prašant atlyginti žalą, dėl to, kad nustatyti arba padidinti įpareigojimai, darantys poveikį ieškovės teisinei padėčiai, būtų lemiami sprendžiant šią bylą, tik jei šis pažeidimas būtų pakankamai akivaizdus, kaip tai suprantama pagal minėtą jurisprudenciją; tai reikia toliau išnagrinėti ( 12 ).

71. Dėl su gero administravimo principu susijusios rūpestingumo pareigos pažeidimo, kurį dublike nurodo ieškovė, reikia konstatuoti, kad ieškinyje ieškovė minėtos rūpestingumo pareigos pažeidimo konkrečiai atskirai nenurodė, grįsdama prašymą atlyginti žalą. Taip pat neatrodo, kad tokį skundą galima laikyti papildančiu ieškinyje jau pateiktus argumentus. Tokiomis aplinkybėmis prašymą atlyginti žalą, kiek jis grindžiamas rūpestingumo pareigos pažeidimu, kaip tai nurodo ir Komisija savo pastabose dėl ieškovės atsakymo į jai šiuo aspektu pateiktą rašytinį klausimą, reikia pripažinti nepriimtinu ( 13 ).

<…>

96. Pirma, dėl pažeistos taisyklės, t. y. Reglamento Nr. 1272/2008 I priedo 4.1.3.5.5 punkto, aiškumo ir tikslumo kriterijaus reikia pažymėti, kad pagal šio punkto formuluotę sumavimo metodas yra beveik mechaniškas apskaičiavimas, pagal kurį Komisija patikrina, ar labai toksiškų mišinio sudedamųjų dalių koncentracijų (procentais), padauginta iš jų M koeficientų, suma atitinka arba viršija 25 %. Jei taip yra, mišinys, šiuo atveju ATAAD, „priskiriamas“ prie 1 ūmaus arba lėtinio toksiškumo kategorijos <…>. [M]inėto reglamento I priedo 4.1.3.5.5 punkte nenumatyta remtis kitais kriterijais nei tie, kurie aiškiai nurodyti šioje nuostatoje ( 14 ).

<…>

98. T[aigi] negalima pripažinti, kad Reglamento Nr. 944/2013 priėmimo dieną Reglamento Nr. 1272/2008 I priedo 4.1.3.5.5 punkte buvo įtvirtinta visiškai aiški taisyklė dėl Komisijos turimos diskrecijos taikant sumavimo metodą. Iš jos formuluotės neaišku, kad egzistuoja tokia diskrecija, ir joje visiškai nenurodoma, kad mišinio tirpumas yra veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas, konkrečiau – Teisingumo Teismas, pripažino, jog Komisija turi diskreciją, kuria naudodamasi galėjo atsižvelgti į kitus veiksnius nei tie, kurie aiškiai numatyti 4.1.3.5.5 punkte, remdamasi vertinimais, kurie nei tiesiogiai, nei numanomai nekyla iš pačios minėto punkto formuluotės. Teisingumo Teismas konkrečiau rėmėsi vertinimais, susijusiais su bendresnio pobūdžio reglamentavimo kontekstu, t. y. faktu, kad pagal sumavimo metodą metodikos apribojimai neatmetami <…>. Dėl šių aiškinimo sunkumų, kurie apsunkina sumavimo metodo taikymą ir kuris matomas iš minėto sprendimo, Komisijos veiksmai negali būti laikomi akivaizdžiai ir šiurkščiai prieštaraujančiais pažeistai teisės normai ( 15 ).

<…>

114. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad Komisijos padaryta klaida atleistina. Atsižvelgiant į aiškumo trūkumą ir sunkumus aiškinti atitinkamas Reglamento Nr. 1272/2008 I priedo nuostatas, kaip antai dėl to, kaip vertinti kitus veiksnius nei aiškiai nurodytieji, kai taikomas sumavimo metodas, Komisijos elgesys nelabai skiriasi nuo tokio, kokio būtų galima pagrįstai tikėtis iš įprastai kruopščios ir rūpestingos administracijos institucijos, esant panašiai situacijai, kuri pasižymi mokslo požiūriu sudėtingais aspektais, susijusiais su nežinomos sudėties medžiagos, kaip antai ATAAD, klasifikavimu, siekiant užtikrinti aukštą žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį. Toks elgesys neprilygsta akivaizdžiam ir šiukščiam Komisijos diskrecijos ribų peržengimui. Taigi padaryta klaida nėra pakankamai akivaizdus teisės normos pažeidimas, tad bet kuriuo atveju nekyla deliktinė Sąjungos atsakomybė. Ši išvada taikoma tiek, kiek tai susiję su sumavimo metodo pažeidimu, tiek, siekiant išsamumo ir dėl minėtų priežasčių, kiek tai susiję su tariamu rūpestingumo pareigos pažeidimu.“ ( 16 ).

14.

Savo apeliaciniuose skunduose, pateiktuose iš esmės tokiomis pačiomis sąlygomis ir užregistruotuose numeriais C-65/21 P, C-73/21 P, C-74/21 P ir C-75/21 P, apeliantės prašo Teisingumo Teismo:

15.

Komisija, remiama ECHA, prašo Teisingumo Teismo:

16.

Ispanijos Karalystė, įstojusi į bylą Komisijos pusėje, prašo Teisingumo Teismo:

17.

Bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai priimtas sprendimas. Teismo posėdžio nebuvo surengta.

18.

Apeliantės pateikė apeliacinius skundus dėl skundžiamų sprendimų, kuriais Bendrasis Teismas atmetė jų ieškinius dėl žalos atlyginimo. Šiuose sprendimuose Bendrasis Teismas, remdamasis sprendimais Bilbaína de Alquitranes ir kt. / Komisija ( 17 ) ir Komisija / Bilbaína de Alquitranes ir kt. ( 18 ) (toliau – sprendimai dėl panaikinimo), pripažino, kad aktas, kuriuo tariamai padaryta žala ieškovėms, buvo neteisėtas dėl akivaizdžios Komisijos vertinimo klaidos. Vis dėlto jis nusprendė, kad ši klaida buvo pateisinama, todėl tai nebuvo pakankamai šiurkštus teisės normos pažeidimas ir dėl to šiuo atveju Sąjungos deliktinė atsakomybė nekyla ( 19 ).

19.

Apeliančių apeliaciniai skundai grindžiami šešiais pagrindais, iš kurių pirmasis yra tas, kad Bendrasis Teismas suklydo, kai atmetė jų argumentą, grindžiamą rūpestingumo pareiga; antrasis – kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, priėjęs prie išvados, jog nėra aiškaus precedento; trečiasis – kad Bendrasis Teismas suklydo, kai padarė išvadą, jog teisinis reglamentavimas yra sudėtingas, ketvirtasis – kad netinkamai taikytas apdairumo ir rūpestingumo kriterijus, penktasis – kad skundžiami sprendimai buvo nepakankamai motyvuoti, ir galiausia, šeštasis – kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai pripažino, kad Komisijos veiksmai gali būti laikomi atleistinais remiantis atsargumo principu.

20.

Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje bus analizuojama tiktai apeliacinių skundų pirmojo pagrindo ketvirta dalis. Vis dėlto ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo pirmoji dalis, atrodo, sutampa su pirmuoju apeliacinių skundų pagrindu tiek, kiek abu pagrindai yra susiję su Komisijos rūpestingumo klausimu. Todėl būtina išanalizuoti šio ir pirmojo apeliacinio skundo pagrindo ryšį, siekiant atsižvelgti į visus problemos aspektus, bendrus abiem apeliacinių skundų pagrindams.

21.

Pirmajame apeliacinių skundų pagrinde apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas nepagrįstai kaip nepriimtiną atmetė ( 20 ) jų argumentą dėl rūpestingumo pareigos pažeidimo. Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad šis atsiliepimuose į ieškinius nurodytas argumentas turi būti atskirtas nuo ieškiniuose nurodyto argumento, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes atidžiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų su ATAAD klasifikavimu susijusių elementų. Šiuo klausimu apeliantės remiasi Sprendimu Komisija / Bilbaína de Alquitranes ir kt. ( 21 ), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kai institucija kruopščiai ir nešališkai neišnagrinėja visų reikšmingų aplinkybių, ji neišvengiamai pažeidžia savo rūpestingumo pareigą. Todėl, jų nuomone, argumentas, grindžiamas rūpestingumo pareigos pažeidimu, neturėtų būti keliamas atskirai ir nepriklausomai, tarsi būtų savarankiškas argumentas ( 22 ).

22.

Komisija, palaikoma ECHA, mano, kad argumentas, grindžiamas rūpestingumo pareigos pažeidimu, yra netinkamas, nes Bendrasis Teismas atmetė ieškinius konstatavęs, kad padaryta klaida nėra pakankamai šiurkštus teisės normos pažeidimas.

23.

Ispanijos vyriausybė pažymi, kad ieškovai ieškiniuose turėjo konkrečiai ir savarankiškai nurodyti rūpestingumo pareigos pažeidimą. Priešingu atveju reikalavimas nurodyti pažeistą teisės normą būtų netiesiogiai įvykdytas pateikiant bet kokį reikalavimą atlyginti žalą, nes rūpestingumo pareiga yra neatsiejama nuo gero administravimo principo ir apskritai taikoma institucijų veiksmams.

24.

Ketvirtajame apeliacinių skundų pagrinde apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidingą išvadą, jog Komisija veikė kaip paprastai apdairi ir rūpestinga administracija ir kad jos klaida klasifikuojant ATAAD buvo pateisinama. Pirmoje šio pagrindo dalyje jie Bendrasis Teismui priekaištauja, kad jis neatliko analizės, atsižvelgdamas į jų pateiktus reikalavimus. Užuot išnagrinėjęs, ar tirpumas Reglamente Nr. 1272/2008 buvo aiškiai nurodytas kaip vienas iš svarbių veiksnių, Bendrasis Teismas turėjo patikrinti, ar Komisija laikėsi teisės pastovumo principo, pagal kurį reikia atsižvelgti į visus svarbius veiksnius.

25.

Komisija, palaikoma ECHA, mano, kad ketvirtasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip neveiksmingas ir nepagrįstas. Tačiau atsiliepime į ieškinį ji pateikia argumentus, susijusius su antrąja šio pagrindo dalimi, kuri nėra šios išvados dalykas.

26.

Ispanijos vyriausybė mano, kad ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde nurodyta klaida negali būti pripažinta. Ji pažymi, kad pagal deramo rūpestingumo principą reikalaujama įvertinti, ar nagrinėjamu administraciniu atveju buvo taikytas minimalus priimtinas rūpestingumo lygis, ar šis lygis buvo pagrįstas bylos aplinkybėmis, proporcingas bylos svarbai, taip pat, ar jis atitiko įprastai administracinės institucijos taikomą lygį panašiose bylose.

27.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šiuose dviejuose ieškinio pagrinduose Komisijos pareiga elgtis rūpestingai keliama skirtingomis aplinkybėmis. Pirmajame pagrinde ši pareiga aiškiai kvalifikuojama kaip teisės norma, kuria privatiems asmenims suteikiamos teisės, o ketvirtajame pagrinde ji traktuojama kaip teisės normos pažeidimo sunkumo vertinimo kriterijus.

28.

Vis dėlto, kad ir kokia būtų tiksli formuluotė bei kontekstas, mano nuomone, reikia konstatuoti, kad abiem atvejais kalbama apie tai, jog Komisija pažeidė tą pačią rūpestingumo pareigą, suprantamą kaip pareiga išnagrinėti visas svarbias bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas jos vertinimas. Iš tikrųjų pirmajame savo apeliacinių skundų pagrinde apeliantės aiškina, kad jų dublikuose nurodyta pareiga elgtis rūpestingai turėjo būti suprantama kaip lygiavertė administracijos pareigai įgyvendinant savo įgaliojimus atsižvelgti į visus nagrinėjamu atveju svarbius veiksnius. Šios pareigos pažeidimas yra skundo, kuris yra ketvirtojo apeliacinių skundų pagrindo pirmosios dalies dalykas, pagrindas.

29.

Ar ši pareiga yra teisės norma, suteikianti privatiems asmenims teises, už kurių pažeidimą Sąjungai gali kilti deliktinė atsakomybė?

30.

Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Sąjungos deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos trys sąlygos: pirmoji – pakankamai aiškus teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimas (toliau – pirmoji sąlyga), antroji – žala ir trečioji – skundo pareiškėjui tenkančios pareigos pažeidimo ir nukentėjusiųjų asmenų patirtos žalos priežastinis ryšys ( 23 ).

31.

Šių sąlygų kumuliatyvus pobūdis reiškia, kad, jeigu netenkinama nors viena iš jų, Sąjungos deliktinė atsakomybė nekyla ( 24 ). Todėl šioje byloje Bendrasis Teismas, konstatavęs, kad Komisijos padaryta ATAAD klasifikavimo klaida nėra pakankamai šiurkštus teisės normos pažeidimas, padarė išvadą, kad Sąjungos deliktinė atsakomybė nekyla, ir dėl to neanalizavo kitų su šia atsakomybe susijusių sąlygų.

32.

Tiek apeliaciniuose skunduose, tiek šioje išvadoje kalbama apie pirmąją sąlygą.

33.

Šią sąlygą sudaro dvi atskiros dalys, susijusios, pirma, su normos, už kurios pažeidimą gali būti taikoma Sąjungos deliktinė atsakomybė, pobūdžiu („teisės norma, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims“) ir, antra, su pažeistos teisės normos pažeidimo sunkumu („pakankamai aiškus pažeidimas“). Šios dvi sudedamosios dalys yra dvi kumuliacinės pirmosios sąlygos papildomos sąlygos, todėl pirmoji sąlyga laikoma neįvykdyta, jeigu neįvykdoma viena iš jų.

34.

Sąvoką „teisės norma, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims“, kaip pagrindinę pirmosios sąlygos sudedamąją dalį, Teisingumo Teismas perėmė iš savo jurisprudencijos dėl valstybių narių atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimus ( 25 ). Ja pakeitęs anksčiau vartotą sąvoką „viršesnė privačius asmenis apsauganti taisyklė“, Teisingumo Teismas nustatė Sąjungos atsakomybės ir valstybės atsakomybės už žalą, padarytą privatiems asmenims dėl Sąjungos teisės pažeidimo, lygiagretumo principą ( 26 ).

35.

Konkrečiau kalbant, Sprendime Bergaderm ir Goupil / Komisija ( 27 ) Teisingumo Teismas, remdamasis Sprendimu Brasserie du pêcheur ir Factortame ( 28 ), nusprendė, kad valstybės atsakomybės už žalą, padarytą privatiems asmenims dėl Sąjungos teisės pažeidimo, taikymo sąlygos, nesant jokio konkretaus pateisinimo, neturi skirtis nuo sąlygų, kuriomis panašiomis aplinkybėmis taikoma Sąjungos atsakomybė ( 29 ).

36.

Taigi iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos aišku, kad Sąjungos deliktinė atsakomybė gali būti taikoma ne už bet kokį pakankamai aiškų Sąjungos teisės normos pažeidimą, o tik už pakankamai aiškų teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimą ( 30 ).

37.

Kaip paaiškino Teisingumo Teismas, šiuo apribojimu siekiama, kad, nepažeidžiant Sąjungos akto teisėtumo vertinimui taikytinų taisyklių, ši atsakomybė atsirastų tik tais atvejais, kai dėl neteisėtų Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų veiksmų padaryta žala privačiam asmeniui, ir taip buvo pažeisti Sąjungos teisės konkrečiai saugomi jo interesai ( 31 ).

38.

Vis dėlto Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo jurisprudencijoje sąvoka „teisės norma, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims“ aiškinama plačiai ( 32 ). Taip buvo apibrėžti principai, kuriais užtikrinama asmens pagrindinių teisių apsauga, kaip antai vienodo požiūrio į įmones, sprendimų negaliojimo atgaline tvarka, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir pagarbos privačiam bei šeimos gyvenimui principai ( 33 ). Tik paprastos procedūrinės ar kompetencijos pasidalijimo taisyklės nelaikomos privačių asmenų apsaugos taisyklėmis ( 34 ).

39.

Savo jurisprudencijoje dėl pirmosios sąlygos antrosios dalies Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad pakankamai aiškus teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims arba subjektams, pažeidimas nustatomas, jeigu toks pažeidimas reiškia, kad atitinkama institucija akivaizdžiai ir šiurkščiai peržengė savo diskrecijos ribas ( 35 ). Šiuo klausimu svarbu, be kita ko, turėti omenyje reglamentuotinų situacijų sudėtingumą, pažeistos normos aiškumą ir tikslumą, taip pat pagal tą normą Sąjungos institucijai paliktos diskrecijos apimtį ( 36 ). Dėl pastarojo aspekto reikia pasakyti, kad, kai Sąjungos institucija ar organas turi diskreciją, tokiu pakankamai akivaizdžiu Sąjungos teisės pažeidimu gali būti laikomas tik akivaizdus ir šiurkštus atitinkamos institucijos diskrecijos ribų peržengimas ( 37 ).

40.

Bet kuriuo atveju, paprastai Sąjungos deliktinė atsakomybė gali kilti tik nustačius tokį pažeidimą, kokio panašiomis aplinkybėmis nebūtų padariusi įprastai apdairi ir rūpestinga administravimo institucija ( 38 ).

41.

Apeliančių reikalavimai atlyginti žalą ir jų apeliaciniai skundai susiję su administracijos pareiga atsižvelgti į visus svarbius veiksnius ir aplinkybes vykdant savo įgaliojimus, nes ši pareiga, pasak ieškovų, yra „automatiškai“ susijusi su gero administravimo principui būdinga rūpestingumo pareiga.

42.

Šis principas (arba teisė) įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnyje. Jeigu tam, kad taisyklę būtų galima laikyti suteikiančia teises privatiems asmenims, lemiamą reikšmę turėtų tai, kad ja siekiama apsaugoti pagal Sąjungos teisės nuostatas saugomus asmenų interesus, šią taisyklę, kaip pagrindinę teisę, įtvirtinus Chartijoje, diskusijos dėl jos pobūdžio pasibaigtų. Vis dėlto taip nėra ( 39 ).

43.

Be klasikinio klausimo, ar tam tikra Chartijos nuostata priskiriama prie „teisę ar principą įtvirtinančių nuostatų“, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tam tikrų teisių, pavyzdžiui, kylančių iš administracijos pareigos motyvuoti savo sprendimus, kuri aiškiai nurodyta Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkte, pažeidimas ne visada gali lemti Sąjungos deliktinę atsakomybę ( 40 ). Todėl atrodo, kad pats Teisingumo Teismas nelaiko šio Chartijoje įtvirtinto principo lemiamu, kad teisę į gerą administravimą būtų galima priskirti prie taisyklės, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims. Iš tikrųjų iš kiekvienos administracijos pareigos automatiškai nekyla kokia nors privačių asmenų subjektinė teisė.

44.

Šiuo klausimu, Bendrojo Teismo teigimu, teisė į gerą administravimą pati savaime nesuteikia asmenims teisių, išskyrus atvejus, kai ja išreiškiamos konkrečios teisės, kaip antai teisė į nešališką ir teisingą bylos išnagrinėjimą per pagrįstą laiką, teisė būti išklausytam, teisė susipažinti su bylos medžiaga ir teisė į sprendimų motyvavimą ( 41 ).

45.

Viena iš tokių konkrečių teisių galėtų būti teisė, atitinkanti administracijos rūpestingumo pareigą, kuri suprantama kaip kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas svarbias bylos aplinkybes, be kita ko, įtvirtinta Teisingumo Teismo sprendime byloje Technische Universität München ( 42 ). Vis dėlto tame sprendime Teisingumo Teismas nenustatė, kad dėl šios pareigos pažeidimo gali kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė.

46.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas byloje Masdar (UK) / Komisija ( 43 ) nusprendė, kad Sąjungos administracijai gali kilti deliktinė atsakomybė dėl neteisėto elgesio, jeigu ji neveikė taip rūpestingai, kaip reikalaujama, ir dėl to padarė žalą ( 44 ). Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši rūpestingumo pareiga, susijusi su gero administravimo principu, taikoma visiems Sąjungos administracijos veiksmams, atliekamiems palaikant santykius su visuomene ( 45 ), ir reikalauja, kad Sąjungos administracija veiktų kruopščiai ir apdairiai ( 46 ).

47.

Vis dėlto šiame sprendime Teisingumo Teismo išdėstyti argumentai buvo susiję su veiksmais, kurių Komisija ėmėsi konkrečiomis aplinkybėmis. Ieškovės reikalavimas atlyginti žalą buvo pareikštas atsižvelgiant į sutartinius santykius tarp Komisijos ir jos kontrahento bei tarp šio kontrahento ir ieškovės, kaip šio kontrahento subrangovės. Šis prašymas, be kita ko, buvo grindžiamas teiginiais, kad Komisija, naudodamasi savo įgaliojimais sustabdyti mokėjimus pagal sutartį, jeigu kontrahentas padarytų pažeidimų, turėjo būti pakankamai rūpestinga ir įsitikinti, kad nepadarė žalos subrangovui. Teisingumo Teismas ne tik nesutiko su pareiškėjo nuomone dėl rūpestingumo pareigos turinio šioje byloje; reikia pažymėti, kad tame sprendime Teismas rūpestingumo pareigos neapibūdino kaip „taisyklės, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims“.

48.

Atrodo, kad toks apibūdinimas dažniau sutinkamas Bendrojo Teismo jurisprudencijoje ( 47 ). Nors iš kai kurių sprendimų sunku suprasti, ar rūpestingumo pareiga vertinama kaip pažeista teisės norma, ar kaip kitos teisės normos pažeidimo sunkumo vertinimo kriterijus ( 48 ), kituose sprendimuose šis teismas aiškiai nustatė, kad rūpestingumo pareiga ar net gero administravimo principas turi būti kvalifikuojami kaip „teisės norma, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims“ ( 49 ).

49.

Vis dėlto sunku kalbėti apie aiškų ir vienareikšmį šios pareigos kvalifikavimą. Pats Bendrasis Teismas pripažįsta, kad į rūpestingumo pareigą galima atsižvelgti ne kaip į teisės normą, kuria suteikiamos teisės privatiems asmenims, o kaip į vieną iš kriterijų, kuriuo remiantis galima manyti, kad institucijos padarytas pažeidimas ar klaida yra pakankamai aiškus Sąjungos teisės pažeidimas, ir „apibūdinti“ kito Sąjungos teisės principo ar taisyklės pažeidimą ( 50 ).

50.

Bet kuriuo atveju nėra visiškai aišku, kad rūpestingumo pareiga turi būti kvalifikuojama kaip „teisės norma, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims“. Pernelyg lankstų požiūrį į šį kvalifikavimą aiškiai kritikavo generalinis advokatas N. Wahl savo išvadoje byloje Ombudsmenas / Staelen ( 51 ). Jis išreiškė abejonių, ar remiantis teisės į gerą administravimą pažeidimu suteikiama teisė į tam tikrą kompensaciją ( 52 ), ir laikėsi nuomonės, kad „tai, ar tam tikru atveju [rūpestingumo] principo nesilaikymas laikytinas privačiam asmeniui suteiktos teisės pažeidimu, priklauso nuo aplinkybių“ ( 53 ).

51.

Pritariu šiai išvadai.

52.

Pirmiausia primenu ( 54 ), kad pirmosios sąlygos pirmąja dalimi siekiama, kad ši atsakomybė atsirastų tik tais atvejais, kai dėl neteisėtų Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų veiksmų padaryta žala privačiam asmeniui, ir taip buvo pažeisti Sąjungos teisės konkrečiai saugomi jo interesai. Nematau jokios priežasties, kodėl neturėtų būti atsižvelgta į konkretų asmenų interesą, kad jų reikalus tvarkytų administracija, kuri atsižvelgia į visus svarbius konkrečios bylos aspektus. Tai susiję su privačių asmenų teise, kad administracija savavališkai ir abstrakčiai nenustatinėtų jų padėties.

53.

Kita vertus, mano nuomone, neįmanoma abstrakčiai analizuoti administracijos rūpestingumo pareigos, neatsižvelgiant į konkrečią situaciją. Sąjungos administracijos veiksmai būna įvairaus pobūdžio. Administracijos pareiga atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes priklauso nuo to, ar atliekamas tyrimas ( 55 ), vykdomi sutartiniai įsipareigojimai ( 56 ), priimami deleguotieji ir įgyvendinimo aktai ( 57 ), ar vykdoma kita administracinė procedūra, kuria siekiama nustatyti privataus asmens teisinę padėtį. Nors esant visoms šioms situacijoms galima teigti, kad administracija turi pareigą atsižvelgti į visus svarbius veiksnius, kiekvienoje iš jų ši pareiga turės konkretų turinį, kurį lems šioje byloje taikytinos nuostatos.

54.

Taigi, rūpestingumo pareigos, kuri yra visuotinė Sąjungos administracijos pareiga, apimtis nėra griežtai nustatyta. Praktiškai kiekvienu atveju, kai įsikiša administracija, prieš nagrinėjant visas svarbias aplinkybes reikės išanalizuoti administracijos įgaliojimų apimtį ir jos vertinimo laisvę, nustatytą pagal nagrinėjamoje byloje taikytinas nuostatas.

55.

Tai visų pirma pasakytina apie administracijos priimamus deleguotuosius ar įgyvendinimo aktus, kurie yra visuotinai taikomi arba individualūs aktai. Esant šiai situacijai, administracijos rūpestingumo pareigos apimtį lemia byloje taikomos nuostatos, kuriomis nustatoma administracijos įgaliojimų apimtis ir vertinimo laisvė. Remdamasi jomis administracija nustato visas svarbias aplinkybes, į kurias reikia atsižvelgti. Neįmanoma administracijos rūpestingumo pareigos analizuoti neatsižvelgiant į konkrečią situaciją, kuriai taikomos šios nuostatos. Tik kartu su šiomis pareigomis rūpestingumo pareiga gali būti laikoma teisės norma, suteikiančia asmenims teises, už kurių pažeidimą Sąjungai gali kilti deliktinė atsakomybė ( 58 ).

56.

Grįsdamos savo reikalavimus atlyginti žalą apeliantės remiasi Bendrojo Teismo ir Teisingumo Teismo sprendimais dėl panaikinimo. Todėl reikia suprasti, kad jos remiasi Komisijos pareigos pažeidimu, kurį sprendimuose dėl panaikinimo nustatė Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas. Bendrasis Teismas konkrečiai konstatavo ( 59 ), kad „[Komisija] nesilaikė pareigos įvertinti visus susijusius veiksnius ir aplinkybes“ ( 60 ).

57.

Šiomis aplinkybėmis iš šios išvados 7 ir 10 punktuose nurodytų sprendimų dėl panaikinimo ištraukų matyti, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, taikydama Reglamento Nr. 1272/2008 I priedo 4.1.3.5.5 punkte nustatytas specialiąsias cheminių medžiagų klasifikavimo taisykles. Konkrečios teisės normos taikymo klaida buvo ta, kad klasifikuojant ATAAD nebuvo tinkamai atsižvelgta į jo sudėtyje esančių 16 PAA buvimo lygį ir jų cheminį poveikį.

58.

Taigi reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai nurodo ieškovės savo atsiliepimuose į ieškinius Bendrajam Teismui, nagrinėjamu atveju teisinė norma, suteikianti joms teises, buvo Komisijos rūpestingumo pareiga, siejama su Reglamento Nr. 1272/2008 I priedo 4.1.3.5.5 punkto nuostatomis dėl medžiagų klasifikavimo. Taigi Komisijos rūpestingumo pareigos taikymo sritis buvo apribota Reglamento Nr. 1272/2008 nuostatų.

59.

Apeliantės Bendrajam Teismui priekaištauja, kad jis neišnagrinėjo, ar Komisija šiurkščiai pažeidė rūpestingumo pareigą, kuri suprantama kaip pareiga vykdant savo įgaliojimus atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes.

60.

Tikrai tiesa, kad Bendrasis Teismas skundžiamuose sprendimuose šio klausimo specialiai nenagrinėjo. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas nusprendė atmesti šios pareigos pažeidimu grindžiamą argumentą.

61.

Vis dėlto, kaip matyti iš šios išvados 55 punkto, neįmanoma neatsižvelgiant į taikomas teisės normas atlikti abstrakčios rūpestingumo pareigos pažeidimo sunkumo analizės. Be to, mano nuomone, neatmestina, kad taikomų teisės normų pažeidimo sunkumo analizė kartu yra ir jas taikant padaryto rūpestingumo pareigos pažeidimo sunkumo analizė. Taip būtų, jei tokia analizė apimtų vienodai svarbias kiekvieno pažeidimo aplinkybes.

62.

Manau, kad taip yra šioje byloje. Bendrasis Teismas neginčijo sprendimuose dėl panaikinimo padarytų išvadų, kad ginčijamo akto neteisėtumą lėmė akivaizdi Komisijos vertinimo klaida, pasireiškusi tuo, kad ji neatsižvelgė į visus svarbius veiksnius ir aplinkybes, susijusias su ATAAD klasifikavimu. Reglamento Nr. 1272/2008 I priedo 4.1.3.5.5 punkte išdėstyti Bendrojo Teismo motyvai susiję su priežastimis, dėl kurių buvo padaryta ši klaida, t. y. dėl kurių nebuvo atsižvelgta į kitus svarbius veiksnius, išskyrus aiškiai nurodytus šiame punkte. Tiesiogiai su Reglamento Nr. 1272/2008 I priedo 4.1.3.5.5 punktu susijusi analizė, mano nuomone, automatiškai apima ir Komisijos pareigą rūpestingai taikyti šią taisyklę. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 1272/2008 I priedo nuostatų neaiškumas ir aiškinimo sunkumai, susiję su kitų veiksnių, nei aiškiai numatyti taikant Reglamento Nr. 1272/2008 I priedo 4.1.3.5.5 punktą, vertinimu, yra dvi svarbios aplinkybės, susijusios tiek su šio punkto pažeidimu, tiek su pareigos rūpestingai jį taikyti pažeidimu. Šios aplinkybės yra tas pats kiekvieną iš šių pažeidimų nulėmęs trūkumas.

63.

Taigi, mano nuomone, Bendrasis Teismas, nepaisydamas ankstesnio jo sprendimo atmesti rūpestingumo pareigos pažeidimu grindžiamą argumentą, „papildomai“ nusprendė ( 61 ), kad jo išvada, jog nebuvo padarytas pakankamai aiškus sumavimo metodo pažeidimas, dėl tų pačių priežasčių taikytina ir rūpestingumo pareigos pažeidimui ( 62 ).

64.

Vis dėlto reikia išnagrinėti, ar Bendrojo Teismo vertinimas, kad klaida, padaryta taikant Reglamento Nr. 1272/2008 I priedo 4.1.3.5.5 punktą, buvo pateisinama, yra teisingas. Šis klausimas sprendžiamas ketvirtojo pagrindo antroje dalyje, kuri nėra šios išvados dalykas.

65.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, laikausi nuomonės, kad ketvirtojo pagrindo pirmoji dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

66.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinių skundų ketvirtojo pagrindo pirmą dalį.