1.

Šiuos prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikė Tribunale amministrativo regionale per la Sicilia (Sicilijos regiono administracinis teismas, Italija), nagrinėdamas du ginčus – tarp Sea Watch eV ir Ministero delle Infrastrutture e dei Trasporti (Infrastruktūros ir transporto ministerija, Italija) bei Capitaneria di Porto di Palermo (Palermo uosto administracija, Italija) pirmojoje byloje ir tarp Sea Watch E.V. ir Capitaneria di Porto di Porto Empedocle (Empedoklio uosto administracija, Italija) antrojoje byloje – dėl dviejų nurodymų sulaikyti laivus „Sea Watch 4“ ir „Sea Watch 3“ (toliau – aptariami laivai).

2.

Prejudiciniai klausimai iš esmės susiję su uosto valstybės pagal Direktyvą 2009/16/EB ( 2 ) ir kitas taikomas tarptautines normas atliekamos privačių laivų, sistemingai ir išimtinai vykdančių į sunkią padėtį ar pavojų jūroje patekusių asmenų paieškos ir gelbėjimo veiklą (toliau – paieškos ir gelbėjimo jūroje veikla), kontrolės įgaliojimų apimtimi. Kalbant konkrečiau, Teisingumo Teismo prašoma paaiškinti Direktyvos 2009/16 taikymo sritį, patikrinimų dažnumą bei intensyvumą ir sulaikymo priemonių pagrįstumą.

3.

Pagrindinis sunkumas šiose bylose kyla dėl to, kad nėra tarptautinių ar Europos teisės aktų, reglamentuojančių sistemingą privačių subjektų paieškos ir gelbėjimo jūroje veiklą ( 3 ), kurios mastas pastaraisiais metais labai išaugo, nes valstybinės ir tarptautinės organizacijos nesugeba įveikti vis kritiškesnės padėties, susijusios su asmenų, plaukiančių per Viduržemio jūrą tokioms kelionėms netinkamomis valtimis, saugumu.

4.

Iki šiol tarptautinės ir ES teisės aktų leidėjai neužpildė šios spragos ir tiesiogiai neišreiškė pozicijos dėl šio reiškinio ( 4 ), kurio svarba šiuo metu įrodyta, nes privatūs laivai, sistemingai atliekantys paieškos ir gelbėjimo jūroje veiklą, iš tikrųjų bendradarbiauja su valstybinėmis paieškos ir gelbėjimo jūroje sistemomis ( 5 ). Tačiau, nesant specialių šiai praktikai taikytinų taisyklių, gali susidaryti dviprasmiškos situacijos, kai dėl privačių laivų, nuolat vykdančių paieškos ir gelbėjimo jūroje veiklą, buvimo gali būti apeinamos atvykimo į Sąjungos teritoriją taisyklės ir net skatinama tokio pobūdžio veikla. Vis dėlto norėčiau iš karto pažymėti, kad šios bylos susijusios ne su pačia paieškos ir gelbėjimo veikla, o su paskesniu etapu, t. y. laivų inspektavimu, kai „skendusieji“ išlaipinami.

5.

Direktyva 2009/16 ( 6 ) susijusi su uosto valstybės vykdoma laivų kontrole. Šios direktyvos 6 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Atsakomybė stebėti, ar laivai laikosi tarptautinių saugos, taršos prevencijos ir gyvenimo bei darbo sąlygų laivuose standartų pirmiausiai tenka vėliavos valstybei. Tinkamais atvejais pasitelkdama pripažintąsias organizacijas, vėliavos valstybė besąlygiškai garantuoja, kad dėl atitinkamų liudijimų išdavimo vykdomas inspektavimas ir apžiūros būtų išsamūs ir efektyvūs. Už laivo būklės ir įrangos priežiūrą po apžiūros ir už tai, kad laivas atitiktų jam taikomų konvencijų reikalavimus, atsako laivybos kompanija Tačiau tam tikras skaičius vėliavos valstybių iš esmės nesusidorojo su tarptautinių standartų įgyvendinimo ir jų vykdymo užtikrinimo užduotimis. Todėl, siekiant išspręsti standartų neatitinkančių laivų problemą, nuo šiol taip pat ir uosto valstybė turėtų užtikrinti tarptautinių saugumo, taršos prevencijos ir gyvenimo bei darbo sąlygų laivuose standartų laikymosi priežiūrą, tuo pačiu pripažįstant, kad uosto valstybės kontrolės inspektavimas nėra apžiūra ir susiję inspektavimo aktai nėra tinkamumo laivybai liudijimai.“

6.

Tos pačios direktyvos 3 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma kiekvienam laivui, įplaukiančiam į valstybės narės uostą ar inkaravimo vietą laivo ir uosto sąveikos tikslu, ir jo įgulai.

<…>

Jokia šio straipsnio nuostata neturi įtakos valstybės narės teisei įsikišti pagal atitinkamas konvencijas.

<…>

4.   Ši direktyva netaikoma žvejybos, karo, pagalbiniams laivams, mediniams primityvios konstrukcijos laivams, valstybiniams laivams, naudojamiems nekomerciniais tikslais, ir pramoginėms jachtoms, nenaudojamoms prekybai.

<…>“

7.

Šios direktyvos 11 straipsnyje „Inspektavimų dažnumas“ numatyta:

„Į [Sąjungos] uostus arba į inkaravimo vietas įplaukiantys laivai periodiškai inspektuojami arba papildomai inspektuojami tokia tvarka:

8.

Direktyvos 2009/16 13 straipsnyje „Pirminis ir išsamus inspektavimas“ nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad laivų, kurie yra atrenkami inspektavimui pagal 12 straipsnį arba 14a straipsnį, pirminis arba išsamus inspektavimas būtų atliekamas tokia tvarka:

<…>

9.

Šios direktyvos 19 straipsnyje „Trūkumų pašalinimas ir laivo sulaikymas“ nustatyta:

„1.   Kompetentingos institucijos įsitikina, kad bet kokie trūkumai, patvirtinti arba užfiksuoti atliekant inspektavimą, yra šalinami arba bus pašalinti pagal konvencijų reikalavimus.

2.   Jei nustatomi trūkumai, akivaizdžiai keliantys pavojų saugai, sveikatai arba aplinkai, uosto valstybės, kurioje inspektuojamas laivas, kompetentinga institucija užtikrina, kad laivas būtų sulaikytas arba kad jo eksploatavimas, kurio metu atskleidžiami trūkumai, būtų sustabdytas. Nurodymas sulaikyti laivą arba sustabdyti jo eksploatavimą galioja tol, kol nepašalinamas pavojus arba kol pirmiau minėta institucija nenustato, kad laivas, kuriam taikytinos tam tikros būtinos sąlygos, gali išplaukti į jūrą arba kad tą laivą vėl galima pradėti eksploatuoti nesukeliant grėsmės keleivių arba įgulos saugai ir sveikatai ar kitiems laivams, arba nėra pernelyg didelės grėsmės padaryti žalos jūros aplinkai.

<…>

6.   Tuo atveju, kai laivas sulaikomas, kompetentinga institucija nedelsdama raštu, pateikdama kartu inspektavimo ataskaitą, informuoja vėliavos valstybės administraciją, o jei tai neįmanoma – konsulą, o jam nesant – artimiausią diplomatinį tos valstybės atstovą apie visas aplinkybes, kuriomis intervenciniai veiksmai laikomi būtinais. Be to, prireikus taip pat informuojami paskirti ekspertai arba pagal tarptautines konvencijas laivo liudijimus ar aktuose nustatytus liudijimus išduodančios pripažintos organizacijos. <…>

<…>“

10.

Minėtos direktyvos I priedo „Bendrijos uosto valstybės atliekamo inspektavimo sistemos elementai“ II dalies 2 punkte „Papildomi inspektavimai“ yra 2B papunktis „Nenumatyti veiksniai“, suformuluotas taip:

„Laivai, kuriems taikomi šie nenumatyti veiksniai, inspektuojami nepriklausomai nuo laikotarpio, praėjusio nuo paskutinio periodiško inspektavimo. Sprendimą dėl tokio papildomo inspektavimo atlikimo remdamasi profesiniu vertinimu priima kompetentinga institucija.

<…>

11.

Tos pačios direktyvos V priede „„Akivaizdaus pagrindo“ pavyzdžiai“ A dalyje „Akivaizdaus pagrindo atlikti išsamų inspektavimą pavyzdžiai“ nurodyti šie pavyzdžiai:

<…>

<…>“

12.

Direktyva 2009/16 į Italijos teisę perkelta 2011 m. kovo 24 d.Decreto legislativo no 53 – Attuazione della direttiva [2009/16] recante le norme internazionali per la sicurezza delle navi, la prevenzione dell’inquinamento e le condizioni di vita e di lavoro a bordo per le navi che approdano nei porti comunitari e che navigano nelle acque sotto la giurisdizione degli Stati membri (Įstatyminis dekretas Nr.o53 – Direktyvos [2009/16] dėl laivų saugumo, taršos prevencijos ir darbo bei gyvenimo sąlygų laivuose tarptautinių standartų taikymo laivams, atplaukiantiems į Sąjungos uostus ir plaukiojantiems valstybių narių jurisdikcijai priklausančiuose vandenyse įgyvendinimas) ( 7 ).

13.

Sea Watch yra humanitarinė organizacija, turinti buveinę Berlyne (Vokietija); jos įstatuose nustatytas tikslas, be kita ko, yra paieškos ir gelbėjimo jūroje veikla, ir ji šią veiklą vykdo Viduržemio jūros tarptautiniuose vandenyse, naudodama jai nuosavybės teise priklausančius ir jos pačios eksploatuojamus laivus. Vieni iš šių laivų visų pirma yra aptariami laivai, plaukiojantys su Vokietijos vėliava, kuriuos Vokietijoje įsteigta pripažinta klasifikavimo ir sertifikavimo įstaiga (toliau – sertifikavimo įstaiga) sertifikavo kaip „bendrosios paskirties universalius krovininius laivus“ ( 8 ).

14.

2020 m. vasarą, atlikus gelbėjimo operacijas Viduržemio jūros tarptautiniuose vandenyse ir išlaipinus jūroje išgelbėtus asmenis Palermo (Italija) ir Porto Empedoklio (Italija) uostuose, Italijos valdžios institucijų leidimu ir nurodymu minėti laivai buvo valomi ir dezinfekuojami, o vėliau šių dviejų miestų uostų administracijos laivuose atliko patikrinimus ir, be kita ko, išsamų inspektavimą, apibrėžtą Direktyvos 2009/16 13 straipsnyje ( 9 ).

15.

Šis išsamus inspektavimas buvo grindžiamas tuo, kad egzistuoja „itin svarbus veiksnys“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/16 11 straipsnį ( 10 ), susijęs su aplinkybe, jog aptariami laivai buvo naudojami paieškos ir gelbėjimo jūroje veiklai, nors nebuvo sertifikuoti šiai paslaugai teikti ir į juos įlaipintų asmenų skaičius gerokai viršijo šių laivų saugos liudijimuose nurodytą skaičių.

16.

Italijos valdžios institucijų teigimu, šio išsamaus inspektavimo metu buvo nustatyta nemažai techninių ir eksploatavimo trūkumų, susijusių su Sąjungos teisės aktų ir taikytinų tarptautinių konvencijų nuostatomis ( 11 ), o kai kurie iš jų atskirai ar kartu turėjo būti laikomi keliančiais akivaizdų pavojų saugai, sveikatai ar aplinkai ir tokiais rimtais, kad jais buvo galima pagrįsti šių laivų sulaikymą pagal Direktyvos 2009/16 19 straipsnį ( 12 ). Todėl abi aptariamos uostų administracijos nurodė sulaikyti minėtus laivus. Nuo to laiko Sea Watch nutraukė tam tikrus pažeidimus ir nusprendė, kad likę pažeidimai (toliau – nagrinėjami pažeidimai ( 13 )) nebuvo įrodyti.

17.

Po aptariamų laivų sulaikymo organizacija Sea Watch pateikė Tribunale amministrativo regionale per la Sicilia (Sicilijos regiono administracinis teismas) – prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – du skundus, reikalaudama panaikinti pranešimus apie šių laivų sulaikymą, inspektavimo ataskaitas, kurias pateikus buvo parengti šie pranešimai, ir „visus kitus išankstinius, susijusius ar vėlesnius aktus“. Grįsdama skundus ji iš esmės teigė, kad uostų administracijos, kurios ėmėsi šių priemonių, viršijo uosto valstybės įgaliojimus, jai suteiktus pagal Direktyvą 2009/16, aiškinamą atsižvelgiant į taikytiną tarptautinę paprotinę ir sutarčių teisę.

18.

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apskritai pažymėjo, kad yra nesutarimas dėl nagrinėjamų pažeidimų ne tik tarp pagrindinių bylų šalių, bet ir tarp atitinkamų uosto valstybės (Italija) ir vėliavos valstybės (Vokietija) institucijų ( 14 ), ir kad pagrindinėse bylose keliami sudėtingi, nauji ir itin svarbūs teisės klausimai, be kita ko, susiję su teisiniu pagrindu ir teisine sistema, taikytinais laivams, kuriuos nevyriausybinės organizacijos naudoja humanitariniais tikslais, kad galėtų specialiai, o ne vien atsitiktinai vykdyti paieškos ir gelbėjimo jūroje veiklą. Tai nurodęs prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, pirma, ar Direktyva 2009/16 taikoma aptariamiems laivams ir, antra, kokiomis sąlygomis ir kokiu pagrindu uosto valstybės įgyvendina kontrolės ir sulaikymo įgaliojimus.

19.

Šiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale per la Sicilia (Sicilijos regiono administracinis teismas) nutarė sustabdyti abiejų pagrindinių bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos abiejose bylose vienodai suformuluotus prejudicinius klausimus.

20.

Nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą Tribunale amministrativo regionale per la Sicilia (Sicilijos regiono administracinis teismas) paprašė Teisingumo Teismo nagrinėti šias bylas pagal pagreitintą procedūrą, numatytą Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnyje.

21.

2021 m. vasario 2 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu šios bylos buvo sujungtos rašytinei ir žodinei proceso stadijoms, o 2021 m. vasario 25 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas atmetė prašymą taikyti pagreitintą procedūrą, bet pažymėjo, kad atsižvelgdamas į ypatingas šių bylų aplinkybes Teisingumo Teismas, vadovaudamasis Procedūros reglamento 53 straipsnio 3 dalimi, jas išnagrinės pirmiausia.

22.

Rašytines pastabas pateikė Sea Watch, Italijos, Ispanijos ir Norvegijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Per 2021 m. lapkričio 30 d. įvykusį teismo posėdį šios šalys taip pat pateikė žodines pastabas.

23.

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti klausimai yra susiję su Direktyvos 2009/16 taikymo sritimi (A) ir su uosto valstybės kontrolės įgaliojimų apimtimi, visų pirma kiek jie susiję su papildomam išsamiam inspektavimui pagal šios direktyvos 11 straipsnį taikomais reikalavimais (B), su inspektavimo įgaliojimų apimtimi pagal tos direktyvos 13 straipsnį arba pagal Konvenciją dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje ir TJO rezoliuciją dėl uosto valstybės kontrolės (C), galiausiai su laivo sulaikymo sąlygomis pagal tos pačios direktyvos 19 straipsnį (D).

24.

Pirmuoju klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2009/16 taikoma laivams, kurie, nors buvo suklasifikuoti ir sertifikuoti kaip krovininiai laivai, yra sistemingai ir išimtinai naudojami paieškos ir gelbėjimo jūroje tikslais (klausimo a punktas), ir, jei taip, ar šių laivų veikla gali patekti į šios direktyvos taikymo sritį kaip veikla, prilyginama keleivių vežimo veiklai (klausimo c punktas). Jeigu atsakymas būtų teigiamas, šis teismas klausia, ar Įstatyminio dekreto Nr. 53/2011 3 straipsnis, kuriuo į nacionalinę teisę perkeltas minėtos direktyvos 3 straipsnis, jo taikymo sritį apribojant tik komerciniais tikslais naudojamais laivais, yra suderinamas su šia direktyva (klausimo b punktas).

25.

Minėtas teismas mano, kad Direktyva 2009/16 turi būti suprantama taip, kad ji netaikoma laivams, kaip antai aptariamiems, todėl jie negali būti inspektuojami pagal šią direktyvą.

26.

Pirma, priešingai nei prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, kad Direktyva 2009/16 taikoma tokiems laivams, kaip aptariami, kurie, nors buvo įregistruoti kaip „universalūs krovininiai laivai“, vykdo paieškos ir gelbėjimo jūroje veiklą.

27.

Iš tikrųjų, pirma, Direktyvos 2009/16 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ši direktyva taikoma kiekvienam laivui, įplaukiančiam į valstybės narės uostą ar inkaravimo vietą laivo ir uosto sąveikos tikslu, ir jo įgulai. Aptariami laivai yra įregistruoti kaip „laivai“ ( 15 ). Be to, man akivaizdu, kad šie laivai vykdo veiklą, be kita ko, susijusią su asmenų judėjimu iš laivo į uostą, taigi vykdo „laivo ir uosto sąveiką“ ( 16 ), ir aplinkybė, kad ši veikla nevykdoma reguliariai ar nuspėjamai, neturi įtakos nagrinėjamai apibrėžčiai.

28.

Antra, Direktyvos 2009/16 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad į šios direktyvos taikymo sritį nepatenka, be kita ko, valstybiniai laivai, naudojami nekomerciniais tikslais, ir pramoginės jachtos, nenaudojamos prekybai. Nors tiesa, kad aptariami laivai naudojami nekomerciniais tikslais, panašiai kaip dviejų pirma minėtų kategorijų laivai, vien dėl šios priežasties jie negali būti prilyginami „valstybiniams laivams“ ar „pramoginiams laivams“.

29.

Šiuo klausimu pirmiausia pažymiu, kad nors šiais laivais de facto prisidedama vykdant paieškos ir gelbėjimo jūroje misijas, už kurias iš principo atsakingos pakrantės valstybės valdžios institucijos, ir tam tikra apimtimi privalo bendradarbiauti su paieškos ir gelbėjimo jūroje veiklos koordinavimo sistema ( 17 ), jie nėra „valstybiniai“ laivai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/16 3 straipsnio 4 dalį. Be to, man atrodo, ši išimtis susijusi ne su vykdomos veiklos viešuoju interesu, o veikiau su visišku imunitetu nuo bet kurios valstybės, išskyrus vėliavos valstybę, jurisdikcijos, kurį pagal Jūrų teisės konvencijos 96 straipsnį ( 18 ) garantuotai turi „laivai, kurie priklauso valstybei ar yra jos eksploatuojami ir kurie yra naudojami tik valstybės ne komerciniais tikslais“.

30.

Be to, aptariami laivai negali būti laikomi „pramoginiais laivais“, nes jie įregistruoti kaip universalūs krovininiai laivai, kuriais naudojantis vykdoma neabejotinai pagirtina, bet ne rekreacinė, sporto ar panaši veikla.

31.

Galiausiai manau, kad aiškus šių dviejų nekomercinę veiklą vykdančių laivų kategorijų neįtraukimas negali būti laikomas papildomu rodikliu, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo į Direktyvos 2009/16 taikymo sritį neįtraukti visos laivų, kuriuose nevykdoma komercinio pobūdžio veikla, kategorijos. Atvirkščiai, man atrodo, kad nustatant dvi labai specifines išimtis, susijusias su nekomerciniais tikslais naudojamais laivais (t. y. valstybiniais laivais ir pramoginiais laivais), veikiau patvirtinama, kad šis teisės aktų leidėjas norėjo aptariamą išimtį taikyti tik šioms dviem kategorijoms.

32.

Taigi, atsižvelgiant į šios direktyvos 3 straipsnio 1 ir 4 dalių formuluotę, reikia konstatuoti, kad nekomerciniams tikslams naudojami laivai, išskyrus dvi minėtas kategorijas, patenka į minėtos direktyvos materialinę taikymo sritį.

33.

Mano nuomone, teleologinis Direktyvos 2009/16 aiškinimas patvirtina šią išvadą, nes, remiantis jos 1 straipsniu ir 4 konstatuojamąja dalimi, ja siekiama padėti radikaliai sumažinti jūrų transportą, vykdomą naudojant standartų neatitinkančius laivus, kurie plaukioja valstybių narių jurisdikcijai priklausančiuose vandenyse, be kita ko, siekiant pagerinti saugą, taršos prevenciją ir gyvenimo bei darbo sąlygas laivuose. Tačiau vien tai, kad aptariami laivai sistemingai vykdo paieškos ir gelbėjimo jūroje veiklą nekomerciniais tikslais, nėra pagrindas atimti iš uosto valstybės įgaliojimus šių laivų atžvilgiu, visų pirma susijusius su atitikties tarptautiniams saugos, taršos prevencijos ir gyvenimo bei darbo laivuose sąlygų standartams kontrole. Iš esmės negalima atmesti galimybės, kad, atsižvelgiant į tai, kaip minėti laivai naudojami, dėl jų gali kilti problemų, susijusių su sauga, tarša ir gyvenimo bei darbo laivuose sąlygomis ( 19 ). Be to, tokia išimtis prieštarautų deklaruojamam šios direktyvos tikslui, turint omenyje, kad šioje direktyvoje numatyti įpareigojimai taikomi laivams, kuriuose ta pati ar panaši veikla vykdoma siekiant pelno ir kurie dėl savo pobūdžio kelia tokį patį pavojų saugai, taršos prevencijai ir gyvenimo bei darbo laive sąlygoms.

34.

Be to, priešingai, nei teigia Sea Watch, nemanau, kad paieškos ir gelbėjimo jūroje veikla, kaip nekomercinio pobūdžio veikla, negali būti Sąjungos teisėkūros procedūra priimto akto, kaip antai Direktyvos 2009/16, priimtos remiantis EB 80 straipsnio 2 dalimi (dabar – SESV 100 straipsnio 2 dalis), dalykas. Iš tikrųjų šioje nuostatoje iš esmės numatyta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas gali nustatyti atitinkamas jūrų ir oro navigacijos nuostatas ir nedaro skirtumo tarp komercinės ir nekomercinės veiklos. Be to, Direktyva 2009/16, priimta remiantis minėta nuostata, tiesiogiai susijusi ne su laivų, kuriems ji taikoma, veikla, o su laivybos sąlygomis, konkrečiau – su atitinkamais uosto valstybės turimais kontrolės įgaliojimais.

35.

Galiausiai dėl prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos galimybės taikyti Direktyvą 2009/16 aptariamiems laivams dėl to, kad jų veikla gali būti prilyginta keleivių vežimo veiklai, manau, kad, atsižvelgiant į tai, jog ši direktyva taikoma šiems laivams, neatsižvelgiant į jų klasifikaciją pagal vėliavos valstybės teisę, tokios veiklos prilyginimas keleivių vežimo veiklai nėra nei būtinas, nei svarbus, kad aptariamiems laivams būtų galima taikyti minėtą direktyvą ( 20 ).

36.

Antra, vertinant Įstatyminio dekreto Nr. 53/2011 3 straipsnio suderinamumą su Sąjungos teise, pažymėtina: kadangi atrodo, jog pagal šią nuostatą Direktyva 2009/16 taikoma tik laivams, vykdantiems komercinę veiklą, darytina išvada, kad šioje direktyvoje nustatytas vienodas požiūris, kuriuo siekiama užtikrinti, kad laivuose, plaukiojančiuose valstybių narių jurisdikcijai priklausančiuose vandenyse ir įplaukiančiuose į jų uostus, būtų veiksmingai laikomasi tarptautinių saugos, taršos prevencijos ir gyvenimo bei darbo laivuose sąlygų standartų ( 21 ), siekiant prisidėti prie radikalaus laivybos, vykdomos naudojant standartų neatitinkančius laivus, plaukiojančius šiuose vandenyse, sumažėjimo ( 22 ). Todėl man atrodo, kad pagal minėtą direktyvą valstybėms narėms nepalikta jokios diskrecijos, kuria naudodamosis jos galėtų į jos taikymo sritį įtraukti tik komercinei veiklai naudojamus laivus.

37.

Atkreipus į tai dėmesį, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui teks patikrinti, ar Įstatyminio dekreto Nr. 53/2011 3 straipsnis iš esmės riboja Direktyvos 2009/16 taikymo sritį, o jei taip – įvertinti, ar galima šią nuostatą aiškinti taip, kad ji atitiktų šios direktyvos 3 straipsnį, ar, atvirkščiai, reikia atsižvelgti į tai, kad ši nuostata iš dalies nesuderinama su Sąjungos teise, ir padaryti atitinkamas išvadas – prireikus jos netaikyti ( 23 ).

38.

Taigi į pirmąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti taip, kad Direktyva 2009/16 taikoma laivams, kurie, nors yra vėliavos valstybės suklasifikuoti ir sertifikuoti kaip „universalūs krovininiai laivai“, išimtinai ir sistemingai vykdo paieškos ir gelbėjimo jūroje veiklą, ir kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi į tai visapusiškai atsižvelgti, darydamas išvadas dėl nacionalinės teisės aktų, kuriais ši direktyva perkelta į nacionalinę teisę, aiškinimo ir taikymo.

39.

Antruoju klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar aplinkybė, kad vykdant gelbėjimo operacijas, dėl kurių buvo imtasi pagrindinėse bylose nagrinėjamų priemonių, aptariamais laivais gabentų asmenų skaičius viršijo didžiausią leistiną asmenų skaičių, kurį buvo galima gabenti pagal tų laivų saugos liudijimus, gali būti „itin svarbus veiksnys“ arba „nenumatytas veiksnys“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/16 I priedo II dalies 2.A ir 2.B punktus, konkrečiau – nenumatytas veiksnys, susijęs su tuo, kad aptariami „laivai [buvo] eksploatuojami taip, kad kėlė pavojų žmonėms, turtui ar aplinkai“ ( 24 ), pateisinantis tai, kad šie laivai buvo papildomai inspektuojami pagal šios direktyvos 11 straipsnį.

40.

Šis teismas mano, kad nors asmenų gelbėjimas jūroje ir galimas laivo vėliavos valstybės išduotų saugos liudijimų neatitikimas, palyginti su faktiškai laive esančių asmenų skaičiumi, nėra nei „itin svarbūs veiksniai“, nei „nenumatyti veiksniai“, kaip tai suprantama pagal minėtas nuostatas, akivaizdus asmenų, kurie gali būti gabenami pagal liudijimus, ir asmenų, kurie faktiškai vežami vykdant gelbėjimo operacijas, skaičiaus skirtumas ir neatitikimas galėtų būti kvalifikuojami kaip „nenumatytas veiksnys“.

41.

Šiuo klausimu pažymiu, jog iš Direktyvos 2009/16 6 konstatuojamosios dalies matyti, kad, jei atsakomybė už laivų atitikties tarptautiniams saugos, taršos prevencijos ir gyvenimo bei darbo laivuose sąlygų patikrinimą ir laivų atitiktį standartams dažniausiai tenka laivo vėliavos valstybei, ta laivo vėliavos valstybė taip pat turėtų užtikrinti antrąją gynybos nuo minėtų standartų neatitinkančio jūrų transporto liniją, turint omenyje tai, kad šiai valstybei atliekant patikrinimą vykdomas inspektavimas nėra apžiūra (siekiant išduoti liudijimus) ir kad atitinkamos inspektavimo ataskaitų formos nėra tinkamumo laivybai liudijimai ( 25 ).

42.

Pagal šios direktyvos 11 straipsnį uosto valstybė turi papildomai tikrinti laivus tik esant „itin svarbių veiksnių“ arba „nenumatytų veiksnių“, kurie išsamiai išvardyti atitinkamai šios direktyvos I priedo II dalies 2A ir 2B punktuose ( 26 ). Tarp nenumatytų veiksnių įvardyti ir prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyti „laivai, kurie buvo eksploatuojami taip, kad kėlė pavojų žmonėms, turtui ar aplinkai“, dėl kurių šiam teismui kyla aiškinimo sunkumų.

43.

Šiuo atžvilgiu man atrodo akivaizdu, kad laivas, kuriuo sistemingai gabenama daugiau asmenų, nei gali būti vežama pagal liudijimus, tam tikromis aplinkybėmis gali kelti pavojų žmonėms, turtui ar aplinkai. Tokia aplinkybė iš principo gali būti „nenumatytas veiksnys“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/16 I priedo II dalies 2B punktą, ir ja galima pateisinti „papildomą inspektavimą“ pagal šios direktyvos 11 straipsnį.

44.

Vis dėlto nacionalinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti faktinį patikrinimą ir jis negali tiktai formaliai konstatuoti, kad gabenamų asmenų skaičius ir asmenų, kuriuos leidžiama gabenti pagal liudijimus, skaičius skiriasi ( 27 ), bet privalo konkrečiai įvertinti tokio elgesio riziką ( 28 ).

45.

Be to, reikia pažymėti, kad tokia situacija, kokia susiklostė nagrinėjamu atveju, kartais gali būti tiesioginė ir neišvengiama gabenimo pasekmė vykdant laivo kapitonui pagal tarptautinę paprotinę teisę tenkančią gelbėjimo jūroje pareigą, kuri, be kita ko, įtraukta į Jūrų teisės konvencijos 98 straipsnį ( 29 ) (toliau – pareiga suteikti pagalbą jūroje). Iš tikrųjų pagal paprotinę jūrų teisę laivai, jeigu atlieka šią pareigą, yra atleidžiami nuo laivo klasifikavimo pagrindu taikomų reikalavimų ( 30 ). Tokiomis aplinkybėmis vien tai, kad laivu gabentas asmenų skaičius tiesiog viršija jo maksimalią galią, savaime negali būti laikoma „nenumatytu veiksniu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/16 11 straipsnį ir I priedo II dalies 2B punktą ( 31 ).

46.

Turint tai omenyje, iš principo negalima atmesti galimybės, kad, laikantis pareigos suteikti pagalbą jūroje, konkrečiu atveju laivai gali būti eksploatuojami taip, kad keltų pavojų žmonėms, turtui ar aplinkai, o tai gali būti laikoma „nenumatytu veiksniu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/16 11 straipsnį ir I priedo II dalies 2B punktą. Taip gali būti, be kita ko, tuo atveju, kai įrodoma, jog, neatsižvelgiant į normas, susijusias su jų klasifikavimu, vykdydamas pagrindinę laivo veiklą juo sistemingai pažeidžiamos laivų saugos taisyklės ( 32 ). Galiausiai kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi įrodyti, kad šioje byloje aptariami laivai buvo eksploatuojami taip, kad kiltų pavojus asmenims, turtui ar aplinkai, o ne tik veiklai, kuria griežtai būtina siekiant įvykdyti pareigą suteikti pagalbą jūroje.

47.

Taigi siūlau į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Direktyvos 2009/16 11 straipsnis ir I priedo II dalies 2A ir 2B punktai, siejami su pareiga suteikti pagalbą jūroje, be kita ko, įtvirtinta Jūrų teisės konvencijos 98 straipsnyje, turi būti aiškinami taip, kad vien aplinkybė, jog, atlikus gelbėjimo operacijas jūroje, laivu gabentų asmenų skaičius viršijo įrangos saugos liudijime nurodytą didžiausią talpinamą asmenų skaičių, pati savaime negali būti laikoma „itin svarbiu veiksniu“ arba „nenumatytu veiksniu“, dėl kurio atitinkamai reikėtų arba būtų pagrįsta atlikti papildomą inspektavimą. Vis dėlto iš principo negalima atmesti galimybės, kad dėl sistemingo gerokai didesnio nei laivo pajėgumai keleivių skaičiaus gabenimo šis laivas gali būti paveiktas taip, kad keltų pavojų žmonėms, turtui ar aplinkai, ir tai būtų laikoma „nenumatytu veiksniu“, kaip tai suprantama pagal minėtas nuostatas, o tai turi patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

48.

Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal, viena vertus, Direktyvos 2009/16 13 straipsnį ir, kita vertus, Konvencijos dėl žmonių gyvybės apsaugos jūroje I straipsnio b punktą ir TJO rezoliucijos dėl uosto valstybės kontrolės priedo 1.3.1 punktą uosto valstybei leidžiama tikrinti, ar laivas turi būtinus liudijimus ir laikosi tarptautinių saugos, taršos prevencijos ir gyvenimo bei darbo sąlygų laive taisyklių, susijusių su to laivo faktiškai vykdoma veikla, nagrinėjamu atveju – paieškos ir gelbėjimo jūroje veikla, neatsižvelgiant į tai, kokiai veiklai jis buvo klasifikuotas ( 33 ).

49.

Šis teismas mano, kad uosto valstybės vykdoma kontrolė negali paneigti laivo vėliavos valstybėje atliktos kontrolės ir priimtų sprendimų, ir konstatuoja, kad, pirma, nei tarptautinėse sutartyse, nei Sąjungos teisėje, nei Italijos ar Vokietijos teisėje tiksliai nenustatytos sąlygos, taikomos privatiems laivams, sistemingai vykdantiems paieškos ir gelbėjimo veiklą jūroje ( 34 ), ir, antra, kad tarptautinėse sutartyse aiškiai įrašyta nuostata, jog, atsižvelgiant į tikslą suteikti pagalbą jūroje, prireikus galima nukrypti nuo pagal laivo klasifikaciją nustatytų reikalavimų ( 35 ).

50.

Pagal Direktyvos 2009/16 13 straipsnio 3 dalį išsamus inspektavimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėse bylose, apima „papildomą gebėjimo atlikti tam tikras operacijas laive patikrinimą“ ir yra atliekamas tada, kai po pirminio inspektavimo atsiranda „akivaizdus pagrindas“ manyti, kad laivo, jo įrangos arba įgulos būklė iš esmės neatitinka šios srities konvencijos reikalavimų ( 36 ). „Akivaizdaus pagrindo“ pavyzdžiai pateikiami šios direktyvos V priede ( 37 ).

51.

Kiek tai susiję su nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, išsamus inspektavimas pagal Direktyvos 2009/16 13 straipsnio 3 dalį buvo grindžiamas šios direktyvos V priedo A dalies 3 punkte nurodytu „akivaizdžiu motyvu“, t. y. tuo, kad „tikrinant liudijimus ir kitus dokumentus buvo nustatyta netikslumų“ (nagrinėjamoje byloje buvo tikrinamas Konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje XI‑2 skyriaus 9 taisyklėje numatytas saugos liudijimas) ( 38 ). Be to, Italijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose pažymi, kad pagrindinėje byloje teisė atlikti išsamų inspektavimą buvo grindžiama, be kita ko, šios konvencijos priedo I skyriaus 19 taisykle ( 39 ).

52.

Nors Direktyvos 2009/16 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta leidžiamo išsamaus inspektavimo tvarka, jame aiškiai nenurodytos šio inspektavimo ribos. Taigi kyla klausimas, ar atliekant „išplėstinį laivo įrangos eksploatavimo taisyklių laikymosi patikrinimą“ apsiribojama tik reikalavimais, taikomais laivo klasifikavimo pagrindu, ar ir konkrečiai laivo vykdomai veiklai taikomais reikalavimais.

53.

Siekiant nustatyti uosto valstybės kontrolės apimtį, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, mano nuomone, reikia pažymėti, kad, pirma, šia nuostata suteikiami kontrolės įgaliojimai neišvengiamai peržengia šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje numatyto „pirminio patikrinimo“ ribas, nes iš esmės yra susiję su laivo liudijimais ir bendra būkle, ir, antra, kad šia kontrole siekiama patikrinti atitiktį „tam tikriems konvencijos reikalavimams“. Taigi tokios kontrolės metu negalima apsiriboti tik formaliais reikalavimais, numatytais sertifikavimo įstaigos išduotuose laivo klasifikavimo liudijimuose, ji veikiau susijusi su šio laivo atitiktimi visoms tarptautinėms konvencijoms, taikomoms saugos, taršos prevencijos ir gyvenimo bei darbo laivuose sąlygų srityse, atsižvelgiant į faktinę laivo ir jo įrangos būklę bei faktiškai vykdomą veiklą, ypač jeigu ji skiriasi nuo su jo klasifikavimu susijusios veiklos ( 40 ).

54.

Taigi iš esmės galima daryti išvadą, kad, kaip teigia Italijos vyriausybė, tai, kad laivas naudojamas ne pagal jo liudijimus, gali būti laive atliekamų darbų tvarkos laikymosi reikalavimų pažeidimas ir, be kita ko, kelti pavojų asmenims, turtui ar aplinkai, o tai turi įrodyti kompetentinga valdžios institucija, remdamasi laivo faktiškai vykdomai veiklai taikomomis taisyklėmis.

55.

Tai nustačius, vis dėlto reikia pažymėti, kaip teigia prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad nei Sąjungos teisėje, nei tarptautinėje teisėje nėra paieškos ir gelbėjimo jūroje veiklą vykdančių laivų klasifikacijos ( 41 ). Todėl, nesant tokios klasifikacijos, negalima daryti išvados, kad paprasčiausias aptariamų laivų priskyrimas prie „bendrosios paskirties universalių krovininių laivų“ savaime yra „akivaizdus pagrindas“ manyti, kad laivo ar jo įrangos būklė arba jo įgula iš esmės neatitinka „tam tikrų konvencijos reikalavimų“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/16 13 straipsnio 3 dalį, nebent sistemingai naudojant šį laivą būtų pažeistos jo klasifikavimo taisyklės ( 42 ).

56.

Taigi į trečiąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti taip: uosto valstybės teisė pagal Direktyvos 2009/16 13 straipsnį atlikti su valstybės narės vėliava plaukiojančio laivo išsamų inspektavimą apima ir teisę patikrinti, ar šis laivas atitinka saugos, taršos prevencijos ir gyvenimo bei darbo sąlygų laivuose reikalavimus, taikomus veiklai, kuriai laivas yra faktiškai skirtas, kartu atsižvelgiant į veiklą, kurią vykdyti jis buvo klasifikuotas.

57.

Penktuoju klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar uosto valstybės institucijos turi teisę reikalauti, kad laivas turėtų liudijimus ir laikytųsi saugumo bei jūros taršos prevencijos reikalavimų ar nurodymų, susijusių su laivo faktiškai vykdoma veikla, nagrinėjamu atveju – su paieškos ir gelbėjimo jūroje veikla, kad laivas nebūtų sulaikytas (klausimo a punktas), o jei taip – ar šių liudijimų ir reikalavimų ar nurodymų atitikties galima reikalauti tik tuo atveju, jei yra aiški ir patikima tarptautinė arba Sąjungos teisinė sistema, reglamentuojanti paieškos ir gelbėjimo jūroje veiklos klasifikavimą ir su tuo susijusius liudijimus, reikalavimus arba nurodymus (klausimo b punktas), ar, priešingai, jų turėtų būti reikalaujama remiantis vėliavos valstybės arba uosto valstybės nacionaline teise ir ar šiuo tikslu reikalingi pirminiai arba antriniai teisės aktai, ar pakanka bendro pobūdžio administracinio reglamentavimo (klausimo c punktas).

58.

Be to, šis teismas kelia klausimą, ar uosto valstybė per patikrinimą turi nurodyti, kokiais nacionalinės teisės aktais (įstatyminiais, norminiais ar administraciniais) remiantis turi būti nustatyti reikalavimai ar nurodymai ir kokie taisymai ar korekcijos yra būtini siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi šių teisės aktų (klausimo d punktas); taip pat, ar uosto valstybės administracija, nesant tokių teisės aktų, gali kiekvienu konkrečiu atveju nurodyti, kokius reikalavimus turi atitikti inspektuojamas laivas (klausimo e punktas).

59.

Galiausiai šis teismas siekia išsiaiškinti, ar, nesant tokių teisės aktų ir konkrečių laivo vėliavos valstybės nurodymų, paieškos ir gelbėjimo veikla gali būti laikoma leidžiama (taigi jai negali būti trukdoma skiriant sulaikymo priemonę), jeigu laivas atitinka kitos kategorijos reikalavimus ar nurodymus, kurių faktinį laikymąsi patvirtino laivo vėliavos valstybė (klausimo f punktas).

60.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2009/16 19 straipsnio 1 dalį kompetentinga institucija užtikrina, kad bet kokie atliekant inspektavimą patvirtinti ar atskleisti trūkumai buvo arba bus pašalinti pagal konvencijų reikalavimus, o pagal šios direktyvos 19 straipsnio 2 dalį, – jeigu atliekant inspektavimą patvirtinti ar atskleisti trūkumai akivaizdžiai kelia pavojų, be kita ko, saugai, uosto valstybės kompetentinga institucija užtikrina, kad laivas būtų sulaikytas.

61.

Kaip matyti iš siūlomų atsakymų į ankstesnius prejudicinius klausimus, uosto valstybė, vadovaudamasi Direktyvos 2009/16 13 straipsnio 3 dalimi, gali užtikrinti taikomų tarptautinių konvencijų ir Sąjungos teisės aktų, susijusių su sauga jūroje, laivybos apsauga, jūrų aplinkos apsauga ir gyvenimo bei darbo sąlygomis, laikymąsi atsižvelgiant į laivo faktiškai vykdomą veiklą, su sąlyga, kad vykdant tokią kontrolę nepažeidžiama laivo vėliavos valstybės kompetencija, susijusi su laivo klasifikavimu ar pareigos suteikti pagalbą jūroje vykdymu.

62.

Taigi vien tai, kad laivas sistemingai vykdo paieškos ir gelbėjimo jūroje veiklą, neužkerta kelio jam laikytis pagal tarptautinę ar Sąjungos teisę taikomų reikalavimų, taip pat taikyti sulaikymo priemonių pagal šios direktyvos 19 straipsnį, jeigu toks laivas pažeidžia šias taisykles. Kitaip tariant, nors, kaip pažymi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, laivams, vykdantiems pavienes gelbėjimo jūroje užduotis, netaikomos tarptautinės teisės nuostatos dėl laivybos saugumo ir jūrų aplinkos apsaugos, jie neatleidžiami nuo visų kitų taisyklių, pagal tarptautinės teisės reikalavimus laivams taikomų atsižvelgiant į faktiškai vykdomą veiklą.

63.

Taigi į penktąjį prejudicinį klausimą visų pirma siūlau atsakyti, kad Direktyva 2009/16 turi būti aiškinama taip, kad uosto valstybės institucijos turi teisę reikalauti turėti liudijimus ir laikytis saugumo ir jūrų taršos prevencijos reikalavimų ar nurodymų, susijusių su veikla, kuriai laivas klasifikuotas, ir bet kokiu kitu liudijimu, reikalavimu ar nurodymu, grindžiamu tarptautine ar Sąjungos teisine sistema ( 43 ).

64.

Be to, manau, kad ši direktyva turi būti aiškinama taip, kad uosto valstybė inspektavimo metu turi nurodyti, pagal kokius teisės aktus turi būti nustatyti reikalavimai ar nurodymai, kurių pažeidimas nustatytas, ir kokie taisymai būtini siekiant užtikrinti šių teisės aktų laikymąsi.

65.

Galiausiai man atrodo, kad minėta direktyva turi būti aiškinama taip, kad sistemingai paieškos ir gelbėjimo jūroje veiklą vykdančiam laivui gali būti taikomos sulaikymo priemonės, kai jis pažeidžia reikalavimus, kurie jam taikytini pagal tarptautinę ar Sąjungos teisę, kad nepažeistų pareigos suteikti pagalbą jūroje ( 44 ).

66.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunale amministrativo regionale per la Sicilia (Sicilijos regiono administracinis teismas, Italija) pateiktus klausimus: