2023 m. vasario 16 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas bylose (Curtea de Apel Bucureşti (Rumunija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) IG / Agenţia Judeţeană de Ocupare a Forţei de Muncă Ilfov (C-524/21) ir Agenţia Municipală pentru Ocuparea Forţei de Muncă Bucureşti / IM (C-525/21)

(Sujungtos bylos C-524/21 ir C-525/21 (1), Agenţia Judeţeană de Ocupare a Forţei de Muncă Ilfov ir kt.)

(Prašymas priimti prejudicinį sprendimą - Socialinė politika - Darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam - Direktyva 2008/94/EB - Darbuotojams mokėtino darbo užmokesčio sumokėjimas garantijų institucijų lėšomis - Garantijų institucijų mokėjimo prievolės apribojimas darbo užmokesčio reikalavimais, susijusiais su trijų mėnesių laikotarpiu iki ar po nemokumo bylos iškėlimo - Senaties termino taikymas - Garantijų institucijos nepagrįstai išmokėtų sumų išieškojimas - Sąlygos)

(2023/C 127/11)

Proceso kalba: rumunų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Curtea de Apel Bucureşti

Šalys pagrindinėje byloje

Apeliantai: IG (C-524/21), Agenţia Municipală pentru Ocuparea Forţei de Muncă Bucureşti (C-525/21)

Kitos apeliacinio proceso šalys: Agenţia Judeţeană de Ocupare a Forţei de Muncă Ilfov (C-524/21), IM (C-525/21)

Rezoliucinė dalis

2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinamos taip:

pagal jas nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, jog atskaitos data, siekiant nustatyti laikotarpį, už kurį garantijų institucija sumoka nesumokėtą samdomų darbuotojų darbo užmokestį, yra diena, kurią šių darbuotojų darbdaviui iškeliama kolektyvinė nemokumo byla.

Direktyvos 2008/94 3 straipsnio antra pastraipa ir 4 straipsnio 2 dalis

turi būti aiškinamos taip:

pagal jas nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad garantijų institucijos prievolė išmokėti nesumokėtą samdomų darbuotojų darbo užmokestį apribojama trijų mėnesių laikotarpiu, patenkančiu į atskaitinį laikotarpį, kurį sudaro trys mėnesiai prieš ir trys mėnesiai iškart po tos bylos iškėlimo dienos.

Direktyvos 2008/94 12 straipsnio a punktas

turi būti aiškinamas taip:

valstybės narės priimtos taisyklės, pagal kurias iš samdomo darbuotojo garantijų institucija išieško sumas, kurios šiam darbuotojui, nesilaikant bendrojo senaties termino, sumokėtos kaip nesumokėtas darbo užmokestis, nesant jokio veiksmo ar neveikimo, už kurį atsakingas atitinkamas darbuotojas, negali būti pripažintos priemonėmis, būtinomis siekiant išvengti piktnaudžiavimo, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

Direktyva 2008/94, siejama su lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais, turi būti aiškinama taip:

pagal ją draudžiama taikyti valstybės narės mokesčių teisės aktus siekiant išieškoti iš samdomų darbuotojų sumas (su palūkanomis ir baudomis už vėlavimą), kurias garantijų institucija nepagrįstai sumokėjo tiems darbuotojams kaip nesumokėtą darbo užmokestį už pirmajame ir antrajame klausimuose nurodytus laikotarpius, kurių neapima tos valstybės teisės aktuose nustatytas atskaitinis laikotarpis, taip pat kurias prašoma sumokėti suėjus senaties terminui, kai:

—	šiuose nacionalinės teisės aktuose numatytos išieškojimo sąlygos samdomiems darbuotojams yra mažiau palankios nei išmokų, mokėtinų pagal nacionalinės socialinės apsaugos teisės nuostatas, išieškojimo sąlygos; arba

—

dėl nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų taikymo atitinkamiems darbuotojams tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga reikalauti, kad garantijų institucija išmokėtų sumas, susijusias su nesumokėtu darbo užmokesčiu, arba dėl minėtuose nacionalinės teisės aktuose įtvirtintos pareigos mokėti palūkanas ir baudas už vėlavimą paveikiama apsauga, darbuotojams suteikta pagal Direktyvą 2008/94 ir pagal ją įgyvendinančias nacionalinės teisės nuostatas, visų pirma pažeidžiant minimalų apsaugos, numatytos pagal šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį, lygį.

(1) OL C 513, 2021 12 20.