Byla T‑252/20

Joshua Silver ir kt.

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

2021 m. birželio 8 d. Bendrojo Teismo (dešimtoji išplėstinė kolegija) nutartis

„Ieškinys dėl panaikinimo – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Susitarimas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Euratomo – Tarybos sprendimas dėl susitarimo dėl išstojimo sudarymo – Jungtinės Karalystės piliečiai – Sąjungos pilietybės netekimas – Konkrečios sąsajos nebuvimas – Nereglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas – Nepriimtinumas“

1. Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Konkreti sąsaja su bendro pobūdžio aktu – Sąlygos – Tarybos sprendimas, kuriuo patvirtinamas susitarimo, kuriuo nustatoma Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos tvarka, sudarymas – Jungtinės Karalystės piliečių pareikštas ieškinys – Sąjungos pilietybės ir su ja susijusių teisių netekimas – Konkrečios sąsajos nebuvimas – Nepriimtinumas

   (SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa; Tarybos sprendimas (ES) 2020/135)

   (žr. 36, 38–42, 52–67 punktus)

2. Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto sąvoka, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą – Tarybos sprendimas, kuriuo patvirtinamas susitarimo, kuriuo nustatoma Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos tvarka, sudarymas – Neapėmimas

   (SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa; Tarybos sprendimas (ES) 2020/135)

   (žr. 68, 70, 71, 73, 74, 81–91, 96, 97 punktus)

Santrauka

Tarybos sprendimas, kuriuo patvirtinamas susitarimas dėl Brexit’o, nėra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip jis suprantamas pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo

Jungtinės Karalystės piliečių ieškiniai dėl šio sprendimo yra nepriimtini, nes šie piliečiai neturi teisės pareikšti ieškinio

Ieškovai, tarp kurių yra H. Shindler ir J. Silver, yra Jungtinės Karalystės piliečiai, gyvenantys Jungtinėje Karalystėje ir kelių Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje.

Po 2016 m. birželio 23 d. referendumo Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pagal ESS 50 straipsnio 2 dalį pranešė Europos Vadovų Tarybai apie savo ketinimą išstoti iš Sąjungos. 2020 m. sausio 24 d. Sąjungos ir Jungtinės Karalystės atstovai pasirašė Susitarimą dėl išstojimo ( 1 ), o paskui Europos Sąjungos Taryba priėmė ginčijamą sprendimą ( 2 ), kuriuo šis susitarimas patvirtintas Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos vardu. 2020 m. sausio 31 d. Jungtinė Karalystė išstojo iš Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos. 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojo Susitarimas dėl išstojimo.

Tokiomis aplinkybėmis ieškovai Bendrajame Teisme pareiškė du ieškinius dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo iš dalies, kiek dėl šio akto jie neteko Sąjungos piliečių statuso ir su juo susijusių teisių ( 3 ).

Šiose dviejose išplėstinės kolegijos priimtose nutartyse Bendrasis Teismas pirmą kartą konstatavo, kad sprendimas, kuriuo patvirtinamas tarptautinio susitarimo sudarymas (nagrinėjamu atveju sprendimas, kuriuo nustatoma Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos tvarka), nėra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį ( 4 ). Taigi Bendrasis Teismas atmetė abu ieškinius kaip nepriimtinus, nes ieškovai neturi teisės pareikšti ieškinio dėl tokio sprendimo.

Bendrojo Teismo vertinimas

Pirmiausia Bendrasis Teismas konstatavo, kad ieškovai nėra nei Susitarimo dėl išstojimo, nei ginčijamo sprendimo adresatai, todėl neturi teisės pareikšti ieškinio pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pirmą sakinio dalį. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar ieškovai turi teisę pareikšti ieškinį remdamiesi viena iš SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos antroje ir trečioje sakinio dalyse numatytų hipotezių.

Dėl SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos antros sakinio dalies Bendrasis Teismas priminė, kad šioje nuostatoje numatytos tiesioginės ir konkrečios sąsajos sąlygos yra kumuliacinės. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas pirmiausia nagrinėjo, ar įvykdyta antroji sąlyga dėl konkrečios sąsajos. Jis konstatavo, kad ginčijamas sprendimas, pagal kurį aktas dėl išstojimo įtraukiamas į Sąjungos teisės sistemą, pats yra visuotinai taikomas aktas, todėl susijęs su ieškovais dėl jų, kaip Jungtinės Karalystės piliečių, objektyvaus statuso. Ieškovų nurodytos aplinkybės, pirmiausia susijusios su jų priklausymu tam tikroms Jungtinės Karalystės piliečių, pasinaudojusių teise laisvai judėti Sąjungoje, kategorijoms, neleidžia daryti išvados, kad jie priklauso uždarai grupei asmenų, su kuriais ginčijamas sprendimas konkrečiai susijęs priėmimo dieną, nes Sąjungos piliečio statusas ir su juo susijusios teisės negali būti laikomi „specialiosiomis“ arba „išimtinėmis“ teisėmis, kurių praradimas sukeltų ieškovams konkrečių, skirtingų ir reikšmingų pasekmių, individualizuojančių juos visų kitų asmenų atžvilgiu taip pat kaip ir ginčijamo sprendimo adresatus.

Taigi Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškovais ir dėl to jie neturi teisės pareikšti ieškinio pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos antrą sakinio dalį.

Dėl SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečios sakinio dalies Bendrasis Teismas priminė, kad sąlygos, susijusios, pirma, su ginčijamo akto reglamentuojamuoju pobūdžiu, antra, su jo tiesiogine sąsaja su ieškovais ir, trečia, su SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečioje sakinio dalyje numatytų įgyvendinamųjų priemonių nebuvimu, yra kumuliacinės. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas pirmiausia nagrinėjo, ar ginčijamas sprendimas yra „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas“. Šiuo aspektu jis priminė, kad sąvokos „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apimtis yra siauresnė už SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pirmoje ir antroje sakinio dalyse vartojamą sąvoką „aktai“, nes ji reiškia siauresnę visuotinai taikomų aktų kategoriją ir neapima pagal teisėkūros procedūrą priimtų aktų.

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas konstatavo, kad, pirma, ginčijamas sprendimas yra visuotinai taikomas ne pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas, nes jis priimtas pagal ESS 50 straipsnio 2 dalį. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, nors šioje nuostatoje patikslinta, jog susitarimą, kuriame nustatoma valstybės narės išstojimo iš Sąjungos tvarka, gavusi Parlamento pritarimą, Sąjungos vardu sudaro Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, joje aiškiai nenurodyta nei įprasta, nei speciali teisėkūros procedūra. Vadinasi, ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pagal teisėkūros procedūrą priimtu aktu.

Antra, Bendrasis Teismas pripažino, kad Teisingumo Teismas dar neturėjo progos nagrinėti, ar sprendimai, kuriais patvirtinamas tarptautinio susitarimo sudarymas, būtent sprendimai, patvirtinantys susitarimo, kuriame nustatoma valstybės narės išstojimo iš Sąjungos tvarka, sudarymą, turi būti laikomi reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktais, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“ apima ir tokius sprendimus. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, kaip ir kiekvienas Sąjungos sudarytas tarptautinis susitarimas, susitarimas, kuriuo nustatoma valstybės narės išstojimo iš Sąjungos tvarka, yra privalomas Sąjungos institucijoms ir turi viršenybę prieš jų priimtus aktus, tiek priimtuosius pagal teisėkūros procedūrą, tiek reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktus. Taigi ginčijamu sprendimu į Sąjungos teisės sistemą įterptos Susitarime dėl išstojimo įtvirtintos normos, kurios yra viršesnės už pagal teisėkūros procedūrą priimtų ir reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų nuostatas, todėl pačios negali būti reglamentuojamojo pobūdžio. Vadinasi, sąvoka „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį, turi būti aiškinama kaip neapimanti sprendimų, kuriais patvirtinamas tarptautinio susitarimo sudarymas, be kita ko, sprendimų, kuriais patvirtinamas susitarimo, kuriuo nustatoma valstybės narės išstojimo tvarka, sudarymas.

Taigi ginčijamas sprendimas negali būti laikomas reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos trečią sakinio dalį, ir ieškovai neturi teisės pareikšti ieškinio pagal šią nuostatą ( 5 ).

( 1 ) Susitarimas dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (OL L 29, 2020, p. 7).

( 2 ) 2020 m. sausio 30 d. Tarybos sprendimas (ES) 2020/135 dėl Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos sudarymo (OL L 29, 2020, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas).

( 3 ) Tarp šių teisių yra teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje ir teisė balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus ir vietos savivaldos rinkimus valstybėje narėje, kurioje šie asmenys gyvena.

( 4 ) SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta: „Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pirmoje ir antrojoje pastraipose numatytomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ir dėl teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių.“

( 5 ) Nutartyje Price / Taryba (T‑231/20, nepaskelbta Rink.) keliami tie patys klausimai.