1.

Ar, atsižvelgiant į 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB (1) dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnį ir konstatuojamąsias dalis, kuriose nustatyta pareiga sudaryti sutartį aiškia ir suprantama kalba ir būtinybė interpretuoti abejones vartotojo naudai, sutarties sąlyga, pagal kurią paskolos, indeksuojamos užsienio valiuta, sutartyje nustatomas užsienio valiutos pirkimo ir pardavimo kursas, turi būti suformuluota vienareikšmiškai, t. y. taip, kad paskolos gavėjas vartotojas galėtų pats nustatyti tos dienos kursą, ar, atsižvelgiant į sutarties pobūdį, apie kurį kalbama tos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje, ilgą sutarties galiojimo laiką (kelis dešimtmečius) ir į tai, kad užsienio valiutos kaina nuolat (bet kuriuo metu) kinta, galima sutarties sąlygą formuluoti bendriau, o būtent – kad ji būtų susijusi su užsienio valiutos rinkos kaina, ir nesusidarytų ryškus neatitikimas tarp šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai, kaip tai suprantama pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalį?

2.

Jeigu į pirmąjį [klausimą] būtų atsakyta teigiamai, ar, atsižvelgiant į 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 5 straipsnį ir konstatuojamąsias dalis, sutarties sąlygą dėl paskolos davėjo (banko) atliekamo užsienio valiutos pirkimo ir pardavimo kurso nustatymo galima aiškinti taip, kad abejonės dėl sutarties nuostatų būtų sprendžiamos vartotojo naudai ir būtų laikoma, jog pagal sutartį užsienio valiutos pirkimo ir pardavimo kursas nustatomas ne savavališkai, bet atsižvelgiant į rinkos kainą, ypač jei abi šalys vienodai suprato sutarties sąlygas dėl užsienio valiutos pirkimo ir pardavimo kurso nustatymo, o paskolos gavėjas vartotojas nebuvo suinteresuotas ginčijama sutarties sąlyga jos sudarymo ir vykdymo metu, be to, nesusipažino su sutarties turiniu jos sudarymo ir viso galiojimo metu?