1.

Ar įvykdyti „siuntimo“ sąvokai pagal Direktyvos 2002/58/EB (1) 2 straipsnio antro sakinio h punktą keliami reikalavimai, jei pranešimą kitam naudotojui jo elektroniniu „adresu“ siunčia ne elektroninių ryšių paslaugų naudotojas, naudodamasis paslaugų teikimo įmone, bet prisijungus prie slaptažodžiu apsaugotos el. pašto paskyros tinklavietės reklamos serveriai automatiškai pateikia pranešimą tam tikrose atsitiktine tvarka atrinkto naudotojo el. pašto gautų laiškų aplanko vietose („Inbox“ reklama)?

2.

Ar apie pranešimo paėmimą pagal Direktyvos 2002/58/EB 2 straipsnio antro sakinio h punktą galima kalbėti tik su sąlyga, kad gavėjas, sužinojęs, jog gavo pranešimą, norėdamas jį paimti savo iniciatyva įjungia užprogramuotą pranešimo duomenų perdavimą, o gal pakanka, kad pranešimas pasirodytų el. pašto paskyros gautų laiškų aplanke, kai naudotojas atidaro slaptažodžiu apsaugotą savo el. pašto paskyros tinklavietę?

3.

Ar apie elektroninį paštą pagal Direktyvos 2002/58/EB 13 straipsnio 1 dalį galima kalbėti ir tuo atveju, kai pranešimas nėra siunčiamas dar prieš pranešimo perdavimą konkrečiai nustatytam individualiam gavėjui, bet rodomas atsitiktine tvarka atrinkto naudotojo gautų laiškų aplanke?

4.

Ar laikoma, kad elektroninis paštas tiesioginės rinkodaros tikslais pagal Direktyvos 2002/58/EB 13 straipsnio 1 dalį naudojamas tik tuomet, kai konstatuojama, jog naudotojui pranešimai sukelia sunkumų, kurių poveikis didesnis negu suerzinimo?

5.

Ar apie individualią reklamą, atitinkančią „raginimui“ keliamus reikalavimus pagal Direktyvos 2005/29/EB (2) I priedo 26 punkto pirmą sakinį, galima kalbėti tik tuomet, kai su klientu susisiekiama naudojantis įprasta individualiai komunikacijai tarp siuntėjo ir gavėjo skirta priemone, o gal pakanka, kad (kaip šioje byloje aptariamos reklamos atveju) individualus ryšys būtų užmegztas parodant reklamą asmeninės el. pašto paskyros gautų laiškų aplanke, t. y. tokioje vietoje, kurioje klientas tikisi gauti jam individualiai skirtus pranešimus?