1

Apeliaciniame skunde Casino, Guichard-Perrachon SA (toliau – Casino) ir Achats Marchandises Casino SAS (AMC) prašo iš dalies panaikinti 2020 m. spalio 5 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Casino, Guichard‑Perrachon ir AMC / Komisija (T‑249/17, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:T:2020:458); jame tas teismas iš dalies atmetė jų pagal SESV 263 straipsnį pareikštą ieškinį, kuriame buvo prašoma panaikinti 2017 m. vasario 9 d. Komisijos sprendimą C(2017) 1054 final, kuriuo Casino ir visoms jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamoms bendrovėms buvo nurodyta leisti atlikti patikrinimą pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 20 straipsnio 1 ir 4 dalis (AT.40466 – Tute 1) (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 25 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Nustatyti konkurencijos taisyklių pažeidimus tampa vis sunkiau, todėl siekiant veiksmingai apsaugoti konkurenciją reikia išplėsti [Europos] Komisijos įgaliojimus tyrimo srityje. Visų pirma Komisijai turėtų būti suteikta teisė apklausti bet kurį asmenį, galintį turėti naudingos informacijos, ir užfiksuoti jo paaiškinimus. Komisijos įgaliotiems pareigūnams, atliekantiems patikrinimą, turėtų būti suteikta teisė plombuoti laikotarpiui, kuris būtinas patikrinimui atlikti. Paprastai neturėtų būti plombuojama ilgiau nei 72 valandoms. Be to, Komisijos įgalioti pareigūnai turi turėti teisę prašyti bet kokios informacijos, susijusios su patikrinimo objektu ir tikslu.“

3

Šio reglamento V skyriaus „Įgaliojimai atlikti tyrimus“ 17 straipsnio „Įvairių ūkio sektorių ir susitarimų rūšių tyrimai“1 dalyje įtvirtinta:

„Jei valstybių narių tarpusavio prekybos tendencijos, kainų tvirtumas ar kitos aplinkybės rodo, kad konkurencija bendrojoje rinkoje gali būti ribojama ar iškraipoma, Komisija gali atlikti tam tikro ūkio sektoriaus ar tam tikros rūšies susitarimų įvairiuose sektoriuose tyrimus. Tokio tyrimo metu Komisija gali prašyti, kad įmonės ar įmonių asociacijos pateiktų informaciją, būtiną [SESV 101] ir [102] straipsniams įgyvendinti, ir gali atlikti tam tikslui būtinus patikrinimus.“

4

Šio reglamento 19 straipsnyje „Įgaliojimas paimti paaiškinimus“ numatyta:

„1.   Komisija, atlikdama šiuo reglamentu jai skirtas pareigas, gali apklausti bet kurį fizinį ar juridinį asmenį, sutinkantį būti apklaustu, ir surinkti su tiriamuoju objektu susijusią informaciją.

2.   Jei 1 dalyje numatyta apklausa rengiama įmonės patalpose, Komisija informuoja valstybės narės, kurios teritorijoje jos yra, konkurencijos instituciją. Valstybės narės konkurencijos institucijos nurodymu, jos pareigūnai gali padėti Komisijos įgaliotiems pareigūnams ir kitiems lydintiesiems asmenims surengti apklausą.“

5

To paties reglamento 20 straipsnyje „Komisijos įgaliojimai atlikti patikrinimus“ įtvirtinta:

„1.   Komisija, atlikdama šiuo reglamentu jai skirtas pareigas, gali atlikti visus reikiamus įmonių ir įmonių asociacijų patikrinimus.

2.   Pareigūnai ir kiti lydintieji asmenys, Komisijos įgalioti atlikti patikrinimus, turi teisę:

3.   Pareigūnai ir kiti lydintieji asmenys, Komisijos įgalioti atlikti patikrinimus, naudojasi savo teisėmis pateikę raštišką įgaliojimą, kuriame nurodytas patikrinimo objektas bei tikslas ir nuobaudos, numatytos 23 straipsnyje tuo atveju, jei pateikiamos ne visos reikalaujamos knygos ar kiti veiklos dokumentai arba jei atsakymai į klausimus, užduotus, kaip numatyta šio straipsnio 2 dalyje, neteisingi ar klaidinantys. Komisija pakankamai iš anksto informuoja apie patikrinimą valstybės narės, kurios teritorijoje jis bus atliekamas, konkurencijos instituciją.

4.   Įmonės ir įmonių asociacijos turi leisti atlikti patikrinimus, nurodytus Komisijos sprendimu. Sprendime nurodomas patikrinimo objektas ir tikslas, paskiriama patikrinimo pradžios data ir nurodomos nuobaudos, numatytos 23 ir 24 straipsniuose, bei teisė į sprendimo peržiūrėjimą [teisė pareikšti dėl sprendimo ieškinį] [Europos Sąjungos] Teisingumo Teisme. Komisija priima tokius sprendimus pasitarusi su valstybės narės, kurios teritorijoje bus atliekamas patikrinimas, konkurencijos institucija.

5.   Valstybės narės, kurios teritorijoje bus atliekamas patikrinimas, konkurencijos institucijos pareigūnai bei jos įgalioti ar paskirti pareigūnai šios institucijos ar Komisijos prašymu aktyviai padeda Komisijos įgaliotiems pareigūnams ir kitiems lydintiesiems asmenims. Tuo tikslu jie naudojasi šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytais įgaliojimais.

6.   Jei Komisijos įgalioti pareigūnai ir kiti lydintieji asmenys nustato, kad įmonė priešinasi pagal šį straipsnį atliekamam patikrinimui, suinteresuota valstybė narė suteikia jiems reikiamą paramą, kur tinkamai pasirūpindama policijos ar kitos teisėsaugos institucijos pagalba, kad jie galėtų atlikti patikrinimą.

7.   Jei 6 straipsnio dalyje [6 dalyje] numatytai paramai suteikti pagal nacionalines taisykles reikia teisminės institucijos leidimo, dėl tokio leidimo turi būti kreipiamasi. Dėl tokio leidimo gali būti kreipiamasi ir kaip dėl atsargumo priemonės.

8.   Jei kreipiamasi dėl 7 straipsnio dalyje [7 dalyje] numatyto leidimo, nacionalinė teisminė institucija patikrina, ar Komisijos sprendimas autentiškas ir ar numatytos prievartos priemonės nėra savavališkos ar perdėtos atsižvelgiant į patikrinimo objektą. Kontroliuodama prievartos priemonių proporcingumą nacionalinė teisminė institucija gali paprašyti Komisijos tiesiogiai ar per valstybės narės konkurencijos instituciją išsamių paaiškinimų, ypač dėl to, kokiu pagrindu Komisija įtaria esant [SESV 101] ir [102] straipsnių pažeidimą, ir dėl įtariamo pažeidimo sunkumo bei įmonės dalyvavimo pažeidime pobūdžio. Nacionalinė teisminė institucija neturi teisės abejoti dėl patikrinimo būtinumo ar reikalauti, kad jai būtų pateikta Komisijos byloje saugoma informacija. Komisijos sprendimo teisėtumą gali peržiūrėti tik Teisingumo Teismas.“

6

Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio „Baudos“ 1 dalyje nustatyta:

„Komisija savo sprendimu gali skirti įmonėms ir įmonių asociacijoms baudas, neviršijančias 1 % bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais, jei įmonė ar asociacija tyčia ar dėl neatsargumo:

<…>

7

2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [SESV 101] ir [102] straipsnius tvarkos (OL L 123, 2004, p. 18) 2 straipsnio „Bylų nagrinėjimo inicijavimas“ 3 dalyje numatyta:

„Prieš pradedama bylos nagrinėjimą Komisija gali pasinaudoti savo įgaliojimai[s] atlikti tyrimus pagal Reglamento [Nr. 1/2003] V skyrių.“

8

III skyrius „Komisijos tyrimai“ apima Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnį „Įgaliojimas priimti pareiškimus“, kuriame įtvirtinta:

„1.   Kai Komisija apklausia asmenį jam sutinkant pagal Reglamento [Nr. 1/2003] 19 straipsnį, apklausos pradžioje ji turi nurodyti apklausos teisinį pagrindą ir tikslą bei priminti apie savanorišką apklausos pobūdį. Ji taip pat informuoja apklausiamą asmenį apie savo ketinimus įrašyti apklausą.

2.   Apklausa gali būti vykdoma bet kokiomis priemonėmis, įskaitant telefoną ar elektronines priemones.

3.   Komisija gali įrašyti apklausiamų asmenų pareiškimus bet kokia forma. Bet kokio įrašo ar užrašų kopija turi būti pateikta apklausiamam asmeniui patvirtinti. Kai būtina, Komisija nustato terminą, per kurį apklausiamas asmuo gali pranešti jai bet kokius pareiškimų pakeitimus.“

9

Skundžiamo sprendimo 2–8 punktuose bylos aplinkybės trumpai išdėstytos taip:

„2. Pirmoji ieškovė [Casino] <…>, yra Casino grupės patronuojančioji bendrovė, vykdanti savo veiklą iš esmės maisto ir ne maisto produktų platinimo sektoriuje, visų pirma Prancūzijoje. Antroji ieškovė yra jos patronuojamoji bendrovė Achats Marchandises Casino SAS (AMC), buvusi EMC Distribution, kuri, būdama pirkimo centras, derasi su Casino grupės prekybos tinklų Prancūzijoje tiekėjais dėl pirkimo sąlygų.

3. Gavusi informacijos apie pirmosios ieškovės ir kitų įmonių ar įmonių asociacijų, be kita ko, bendrovės Intermarché, kuri taip pat vykdo veiklą maisto ir ne maisto produktų platinimo sektoriuje, keitimąsi informacija, Europos Komisija priėmė [ginčijamą] sprendimą.

4. Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„1 straipsnis

<…> Casino <…>, kaip ir visos jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamos bendrovės, turi leisti atlikti patikrinimą dėl galimo jų dalyvavimo atliekant [SESV] 101 straipsniui prieštaraujančius suderintus veiksmus kasdienio vartojimo prekių tiekimo, paslaugų pardavimo prekių ženklu žymimų prekių gamintojams ir kasdienio vartojimo prekių pardavimo vartotojams rinkose. Šie suderinti veiksmai – tai:

Šis patikrinimas gali būti atliekamas bet kurioje <…> įmonės patalpoje

Casino turi leisti Komisijos pareigūnams ir kitiems atlikti patikrinimą jos įgaliotiems asmenims, taip pat atitinkamos valstybės narės konkurencijos institucijos pareigūnams arba kitiems jiems padėti jos įgaliotiems ar paskirtiems asmenims patekti į visas patalpas ir transporto priemones įprastomis biurų darbo valandomis. Ji turi pateikti tikrinti visas buhalterines knygas ir kitus veiklos dokumentus, nesvarbu, kokioje laikmenoje jie saugomi, jei to prašo pareigūnai ir kiti įgalioti asmenys, ir leisti juos nagrinėti vietoje arba paimti ar gauti tokių knygų ar dokumentų kopijas ar išrašus bet kokia forma. Ji turi leisti užplombuoti bet kurias verslo patalpas ir buhalterines knygas ar dokumentus tokiam laikotarpiui ir tokiu mastu, koks būtinas patikrinimui atlikti. Minėtų pareigūnų ar asmenų prašymu ji turi nedelsiant vietoje pateikti paaiškinimus žodžiu dėl su patikrinimo dalyku ir tikslu susijusių faktinių aplinkybių ir leisti pateikti tokius paaiškinimus visiems jos atstovams arba darbuotojams. Ji turi leisti užfiksuoti šiuos paaiškinimus bet kokia forma.

2 straipsnis

Patikrinimas gali būti pradėtas 2017 m. vasario 20 d. arba iškart po to.

3 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Casino ir visoms jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamoms bendrovėms.

Apie šį sprendimą prieš pat patikrinimą pranešama įmonei, kuriai jis skirtas, pagal [SESV] 297 straipsnio 2 dalį.“

5. Prancūzijos konkurencijos institucija, gavusi Komisijos pranešimą apie šį patikrinimą, kreipėsi į Tribunal de grande instance de Créteil (Kretėjaus apygardos teismas, Prancūzija) ir Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas, Prancūzija) laikino sulaikymo klausimus nagrinėjančius teisėjus, prašydama jų leidimo patekti į ieškovių patalpas ir atlikti poėmį. 2017 m. vasario 17 d. nutartimis šie teisėjai suteikė prašomą leidimą patikrinti patalpas ir daryti jose poėmį prevenciniais tikslais. Ieškovėms nebuvo pranešta apie šias nutartis, nes nė vienai iš per patikrinimą priimtų priemonių įgyvendinti nereikėjo pasinaudoti „įgaliojimais taikyti prievartos priemones“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 6–8 dalis.

6. 2017 m. vasario 20 d. Komisijos inspektoriai kartu su Prancūzijos konkurencijos institucijos atstovais atvyko į Casino grupės Paryžiaus būstinę ir į antrosios ieškovės patalpas pradėti patikrinimo ir pranešė apie ginčijamą sprendimą ieškovėms.

7. Atlikdama patikrinimą Komisija, be kita ko, apsilankė biuruose, surinko medžiagą, visų pirma kompiuterinę įrangą (nešiojamuosius kompiuterius, mobiliuosius telefonus, planšetinius kompiuterius, laikmenas), apklausė kelis asmenis ir padarė surinktos medžiagos turinio kopiją.

8. 2017 m. vasario 24 d. visos ieškovės nusiuntė Komisijai laišką, kuriame išreiškė abejonių dėl ginčijamo sprendimo ir juo remiantis atlikto patikrinimo eigos.“

10

2017 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo pagal SESV 263 straipsnį pareikštą apeliančių ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Grįsdamos savo ieškinį apeliantės iš esmės nurodė tris pagrindus. Pirmasis pagrindas buvo pagrįstas Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, antrasis – pareigos motyvuoti nesilaikymu, o trečiasis – teisės į būsto neliečiamybę pažeidimu.

11

Taikydamas proceso organizavimo priemones Bendrasis Teismas paprašė Komisijos pateikti duomenis, kuriuos ji, priimdama ginčijamą sprendimą, turėjo dėl tariamų pažeidimų.

12

Atsakydama į šį prašymą Komisija, be kita ko, pateikė 2016 ir 2017 m. surengtų trylikos atitinkamų kasdienio vartojimo prekių tiekėjų, kurie reguliariai sudarydavo susitarimus su Casino ir Intermarché, apklausų ataskaitas (2019 m. sausio 10 d. Komisijos atsakymo Q.1–Q.13 priedai) (toliau – tiekėjų apklausos).

13

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas, manydamas, kad Komisija neturėjo pakankamai svarių duomenų, leidžiančių įtarti, jog daromas pažeidimas, t. y. Casino ir Intermarché keitimasis informacija apie būsimas jų prekybos strategijas, panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b punktą ir atmetė likusią ieškinio dalį.

14

Apeliaciniame skunde apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

15

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

16

Europos Sąjungos Taryba Teisingumo Teismo prašo:

17

Grįsdamos apeliacinį skundą apeliantės nurodo keturis pagrindus. Pirmasis pagrindas grindžiamas tuo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisijos surinkti žodiniai pareiškimai neturėjo būti užfiksuoti, kad būtų laikomi ginčijamą sprendimą pagrindžiančiais duomenimis. Antrasis ir trečiasis pagrindai grindžiami teisės klaidomis, kurias Bendrasis Teismas padarė, kai nusprendė, jog pagal pagrindinę teisę į būsto neliečiamybę nereikalaujama, kad ginčijamu sprendimu būtų nustatytas Komisijos įgaliojimų atlikti patikrinimą įgyvendinimo terminas, taip pat subjektų ir patalpų, kurie gali būti tikrinami, skaičius. Ketvirtasis pagrindas grindžiamas tuo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog pagrindinė teisė į veiksmingą teisinę gynybą nereiškia teisės į savarankišką ir neatidėliotiną ieškinį dėl patikrinimų eigos.

18

Kadangi ketvirtuoju pagrindu siekiama paneigti ginčijamo sprendimo teisinį pagrindą, Teisingumo Teismas mano, kad jį reikia išnagrinėti pirmiausia.

19

Apeliantės ginčija visų pirma skundžiamo sprendimo 51, 55 ir 69 punktus.

20

Iš pradžių apeliantės primena, kad Bendrajame Teisme jos tvirtino, jog nuostata, kuria grindžiamas ginčijamas sprendimas, t. y. Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnis, prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsniui tiek, kiek nenumato galimybės pasinaudoti veiksminga teisine gynyba dėl per patikrinimą patvirtintų priemonių. Iš tiesų jos teigia, kad, priešingai, nei reikalaujama, be kita ko, pagal 2008 m. vasario 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Ravon ir kiti prieš Prancūziją (CE:ECHR:2008:0221JUD001849703, 28 punktas), 2010 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Compagnie des gaz de pétrole Primagaz prieš Prancūziją (CE:ECHR:2010:1221JUD002961308, 36 ir paskesni punktai) ir 2010 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Société Canal Plus ir kiti prieš Prancūziją (CE:ECHR:2010:1221JUD002940808, 24 ir paskesni punktai), Reglamente Nr. 1/2003, kurio 20 straipsnio 4 dalyje numatytas tik ieškinys dėl sprendimo atlikti patikrinimą, joks savarankiškas ir neatidėliotinas ieškinys dėl šių priemonių nėra numatytas.

21

Pateikdamos pirmą prieštaravimą apeliantės teigia, kad, priešingai, nei Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 51 ir 55 punktuose, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nėra numatyta, jog tam, kad būtų tenkinami veiksmingos teisinės gynybos reikalavimai, kelios teisių gynybos priemonės gali būti vertinamos kaip visuma.

22

Pateikdamos antrą prieštaravimą apeliantės subsidiariai teigia, kad Bendrasis Teismas negalėjo, nepadaręs teisės klaidos, tvirtinti, kad visos jo nagrinėtos teisių gynimo priemonės, vertinamos kartu, prilygtų veiksmingai teisių gynimo priemonei, nes jis nenurodė jokios teisių gynimo priemonės, kuria būtų galima nedelsiant užginčyti į patikrinimo taikymo sritį nepatenkančių dokumentų poėmį. Kad galėtų užginčyti priemones, kurių buvo imtasi atliekant patikrinimus, tikrinama įmonė turėtų laukti sprendimo, kuriuo užbaigiama pagal SESV 101 straipsnį pradėta procedūra. 2010 m. gruodžio 21 d. Sprendime Compagnie des gaz de pétrole Primagaz prieš Prancūziją (CE:ECHR:2010:1221JUD002961308, 28 punktas) ir 2010 m. gruodžio 21 d. Sprendime Société Canal Plus ir kiti prieš Prancūziją (CE:ECHR:2010:1221JUD002940808, 40 punktas) Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad tokios teisių gynimo priemonės nepakanka.

23

Komisija ir Taryba ginčija apeliančių argumentus.

24

Pirmiausia reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 51, 55 ir 69 punktuose, kuriuos apeliantės ginčija pateikdamos ketvirtąjį pagrindą, yra nurodyta dalis motyvų, dėl kurių Bendrasis Teismas atmetė Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalies neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, susijusį su teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimu dėl to, kad nėra numatyta jokios teisių gynimo priemonės dėl vykdant patikrinimą patvirtintų priemonių.

25

Kalbant konkrečiau, skundžiamo sprendimo 46–50 punktuose Bendrasis Teismas pirmiausia priminė, kad teisė į veiksmingą teisinę gynybą yra įtvirtinta Chartijos 47 straipsnyje ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 ir 13 straipsniuose. Priminęs, kad EŽTK, kol Sąjunga prie jos nėra prisijungusi, nėra oficialiai į Sąjungos teisės sistemą įtrauktas teisinis dokumentas, todėl teisėtumo kontrolė turi būti atliekama atsižvelgiant tik į Chartijos garantuojamas pagrindines teises, jis pabrėžė, kad tiek iš Chartijos 52 straipsnio, tiek iš šio straipsnio išaiškinimų matyti, jog aiškinant ir taikant Chartijos nuostatas konkrečioje byloje turi būti atsižvelgiama į EŽTK nuostatas ir su šiomis nuostatomis susijusią Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją.

26

Šiuo klausimu jis nusprendė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teisės į veiksmingą teisinę gynybą paisymo klausimas turi būti nagrinėjamas, kiek tai susiję su patekimu į privačias patalpas, atsižvelgiant į šias keturias sąlygas: pirma, tiek faktų, tiek teisės požiūriu turi būti galima veiksmingai kontroliuoti sprendimo apsilankyti arba su apsilankymais susijusių priemonių teisėtumą, antra, teisių gynimo priemonė ar priemonės turi būti tokios, kad nustačius pažeidimą būtų įmanoma užkirsti kelią veiksmui arba, jei veiksmas jau įvykdytas, tinkamai ištaisyti suinteresuotojo asmens situaciją, trečia, galimybė pasinaudoti atitinkama teisių gynimo priemone turi būti tikra ir, ketvirta, teisminė kontrolė turi būti užtikrinta per protingą laikotarpį.

27

Tada skundžiamo sprendimo 51 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad iš šios jurisprudencijos taip pat aišku, jog patikrinimo eiga turi galėti būti veiksmingos teisminės kontrolės dalykas ir kad teisminė kontrolė turi būti veiksminga konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, o tai reiškia, kad turi būti atsižvelgta į visas teisių gynimo priemones, kuriomis gali pasinaudoti tikrinama įmonė, taigi turi būti atlikta bendra šių priemonių analizė. Skundžiamo sprendimo 54 ir 55 punktuose Bendrasis Teismas manė taip: kadangi teisės į veiksmingą teisinę gynybą paisymo tikrinimas turi būti grindžiamas bendra teisių gynimo priemonių, suteikiančių galimybę atlikti per patikrinimą priimtų priemonių kontrolę, analize, nėra svarbu tai, kad kiekviena iš nagrinėjamų teisių gynimo priemonių, vertinama atskirai, neatitinka sąlygų, būtinų teisės į veiksmingą teisinę gynybą egzistavimui pripažinti.

28

Šiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 57 ir 58 punktuose Bendrasis Teismas taip pat nurodė, kad, be galimybės kreiptis į bylas nagrinėjantį Komisijos pareigūną, egzistuoja šešios teisių gynimo priemonės, kuriomis suteikiama galimybė Sąjungos teisme užginčyti patikrinimo vykdymą, t. y. ieškinys dėl sprendimo atlikti patikrinimą, ieškinys dėl Komisijos sprendimo, kuriuo skiriama sankcija už trukdymą atlikti patikrinimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies c–e punktus, ieškinys dėl bet kokio po sprendimo atlikti patikrinimą ir vykdant patikrinimą Komisijos priimto akto, atitinkančio teismo jurisprudencijoje nustatytas sąlygas, taikomas aktui, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, pavyzdžiui, dėl sprendimo atmesti prašymą taikyti dokumentų apsaugą remiantis advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumu, ieškinys dėl sprendimo užbaigti pagal SESV 101 straipsnį pradėtą procedūrą, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškinys dėl deliktinės atsakomybės.

29

Skundžiamo sprendimo 58-66 punktuose Bendrasis Teismas paaiškino, kodėl mano, jog šios teisių gynimo priemonės leidžia Sąjungos teisme ginčyti patikrinimų eigą.

30

Galiausiai, atlikęs analizę skundžiamo sprendimo 67–80 punktuose, Bendrasis Teismas nusprendė, kad patikrinimo vykdymo kontrolės sistema, kurią sudaro visos šio sprendimo 28 punkte išvardytos teisių gynimo priemonės, gali būti laikoma tenkinančia keturias Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodytas sąlygas.

31

Skundžiamo sprendimo 81 punkte Bendrasis Teismas atmetė Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalies neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, pagrįstą tuo, kad pažeista teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

32

Dėl pirmo prieštaravimo, grindžiamo tuo, kad Bendrasis Teismas nepagrįstai bendrai nagrinėjo įvairias teisių gynimo priemones, kad patikrintų, ar užtikrinama teisė į veiksmingą teisinę gynybą dėl priemonių, kurių imtasi atliekant patikrinimą, reikia priminti, kad teisė į veiksmingą teisinę gynybą yra įtvirtinta Chartijos 47 straipsnyje.

33

Taip pat reikia priminti, kad Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje pažymėta, jog Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje konvencijoje (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 116 punktas).

34

Kaip matyti iš Chartijos 47 straipsnio išaiškinimų, į kuriuos, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalimi, ją aiškinant turi būti atsižvelgta, šio 47 straipsnio pirma ir antra pastraipos atitinka atitinkamai EŽTK 13 straipsnį ir 6 straipsnio 1 dalį (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimas A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 117 punktas). Kaip matyti iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, EŽTK 6 straipsnio 1 dalis, palyginti su šios konvencijos 13 straipsniu, yra lex specialis, o griežtesni 6 straipsnio reikalavimai apima 13 straipsnio reikalavimus (2022 m. kovo 15 d. EŽTT sprendimo byloje Grzęda prieš Lenkiją, CE:ECHR:2022:0315JUD004357218, 352 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jis turi užtikrinti, jog aiškinant Chartijos 47 straipsnio pirmą pastraipą būtų užtikrinamas toks apsaugos lygis, kuris nepažeidžia pagal EŽTK 13 straipsnį, kaip jį aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas, garantuojamo apsaugos lygio (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Belastingdienst / Toeslagen (Apeliacinio skundo stabdomasis poveikis), C‑175/17, EU:C:2018:776, 35 punktą).

36

Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad EŽTK 13 straipsnio teikiama apsauga nenumato reikalavimo dėl konkrečios teisių gynimo priemonės formos (2008 m. kovo 20 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Boudaïeva ir kiti prieš Rusiją, CE:ECHR:2008:0320JUD001533902, 190 punktas) ir kad net jei jokia pagal vidaus teisę numatyta teisių gynimo priemonė, vertinama atskirai, pati savaime netenkina šio 13 straipsnio reikalavimų, jie gali būti tenkinami vertinant šias teisių gynimo priemones kaip visumą (2020 m. liepos 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Mugemangango prieš Belgiją, CE:ECHR:2020:0710JUD000031015, 131 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Be to, EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į būsto neliečiamybę pažeidimo atveju teisinė gynyba yra veiksminga, kaip tai suprantama pagal EŽTK 13 straipsnį, jei ieškovas turi galimybę pasinaudoti procedūra, leidžiančia jam ginčyti atliktos kratos ir poėmio teisėtumą ir reikalauti ištaisyti situaciją, jei jie buvo paskirti ar atlikti neteisėtai (2017 m. sausio 19 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Posevini prieš Bulgariją, CE:ECHR:2017:0119JUD006363814, 84 punktas).

38

Šiuo atžvilgiu iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies arba 8 straipsnio matyti, kad, kiek tai susiję su patekimu į privačias patalpas, teisėjo, kuris būtų galėjęs apriboti ar kontroliuoti patikrinimo eigą, išankstinio leidimo atlikti patikrinimą nebuvimas gali būti kompensuojamas ex post facto teismine tokios tyrimo priemonės teisėtumo ir būtinumo kontrole, jeigu ši kontrolė yra veiksminga konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Tai reiškia, kad atitinkamiems asmenims turėtų būti sudaryta galimybė pasinaudoti tiek faktų, tiek teisės požiūriu veiksminga ginčijamos priemonės ir jos vykdymo teismine kontrole. Jei neteisėtu laikomas veiksmas jau įvykdytas, prieinama teisių gynimo priemonė ar priemonės turi būti tokios, kad būtų tinkamai ištaisyta suinteresuotojo asmens situacija (2014 m. spalio 2 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Delta Pekárny a.s. prieš Čekijos Respubliką, CE:ECHR:2014:1002JUD000009711, 86 ir 87 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

39

Kadangi tam tikromis sąlygomis patikrinimo ex post teisminė kontrolė gali kompensuoti išankstinės teisminės kontrolės nebuvimą, o situacija turi būti tinkamai ištaisyta „prieinama teisių gynimo priemone ar priemonėmis“, darytina išvada, kad nustatant, ar laikomasi Chartijos 47 straipsnio reikalavimų, iš esmės reikia atsižvelgti į visas prieinamas teisių gynimo priemones.

40

Be to, kadangi apeliantės rėmėsi Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio neteisėtumu ir pateikė atitinkamą prieštaravimą, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados byloje Les Mousquetaires ir ITM Entreprises / Komisija (C‑682/20 P, EU:C:2022:578) 51 punkte, Bendrasis Teismas, norėdamas priimti sprendimą dėl šio prieštaravimo, privalėjo bendrai įvertinti priemonių, kurių buvo imtasi atliekant patikrinimus, teisminės kontrolės sistemą, neapsiribodamas konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.

41

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad apeliantės neteisingai teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai bendrai analizavo visas teisių gynimo priemones, kuriomis galima ginčyti patikrinimų eigą.

42

Vadinasi, pirmą prieštaravimą reikia atmesti.

43

Dėl antro prieštaravimo, grindžiamo tuo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nenustatė jokios teisių gynimo priemonės, kuria būtų galima nedelsiant užginčyti į patikrinimo taikymo sritį nepatenkančių dokumentų poėmį, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 69 punkto, su kuriuo apeliantės nesutinka, šie argumentai yra susiję su situacija, kai atitinkamas patikrinimas, kurį vykdant galėjo būti paimti į patikrinimo taikymo sritį nepatenkantys dokumentai, užbaigiamas ne sprendimu, kuriuo konstatuojamas pažeidimas ir skiriama sankcija, o naujo tyrimo pradėjimu ir naujo sprendimo atlikti patikrinimą priėmimu.

44

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tame 69 punkte Bendrasis Teismas rėmėsi įvairiomis teisių gynimo priemonėmis, kurias išnagrinėjo skundžiamo sprendimo 57–66 punktuose. To sprendimo 59 punkte jis, be kita ko, konstatavo, kad tikrinamos įmonės galėtų pareikšti ieškinį dėl naujo sprendimo atlikti patikrinimą ir taip užginčyti jį pagrindžiančių duomenų teisėtumą, motyvuodamos tuo, kad per ankstesnį patikrinimą jie buvo gauti neteisėtai.

45

Be to, dėl teisių gynimo priemonių, kuriomis galima nedelsiant ginčyti taikant sprendimą atlikti patikrinimą patvirtintas priemones, reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 56 ir 57 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės teisingai nusprendė, jog šios įmonės turi galimybę pareikšti ieškinį dėl bet kokio akto, kurį Komisija priima po sprendimo atlikti patikrinimą ir vykdydama tyrimą, jeigu dėl šio akto galima pareikšti tokį ieškinį atsižvelgiant į jurisprudencijoje nustatytas sąlygas.

46

Taigi reikia konstatuoti, kad antras prieštaravimas yra grindžiamas neteisingu skundžiamo sprendimo, ypač jo 55–69 punktų, aiškinimu, todėl jį reikia atmesti. Vadinasi, reikia atmesti visą ketvirtąjį pagrindą.

47

Pateikdamos pirmąjį pagrindą, grindžiamą Chartijos 7 straipsnio, taip pat Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio pažeidimu, apeliantės visų pirma ginčija skundžiamo sprendimo 183–198 punktus.

48

Šį pagrindą sudaro dvi dalys.

49

Pirmoje dalyje apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę teisę į būsto neliečiamybę, kai nusprendė, kad Komisijos vienašališkai parengtos žodinių pareiškimų ataskaitos yra tinkamas įrodymas, jog esama patikrinimą pagrindžiančių duomenų.

50

Jų teigimu, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją reikalaujama, kad Bendrasis Teismas, kuriame pareikštas ieškinys dėl sprendimo atlikti patikrinimą, turi, be kita ko, įsitikinti, kad tas sprendimas nėra savavališkas, šiuo tikslu jis turi patikrinti, ar sprendimas nėra priimtas nesant jokių faktinių aplinkybių, galinčių pagrįsti patikrinimą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją taip pat reikalaujama, kad patekimo į privačias patalpas pagrįstumo kontrolė būtų ypač veiksminga ir konkreti, jei, kaip šiuo atveju, institucija gali viena priimti sprendimą dėl tokios priemonės. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas neatliko veiksmingos pavojaus, kad Komisija gali savavališkai imtis veiksmų, teisminės kontrolės ir pripažino, kad vien tokie veiksmai gali būti laikomi turimų duomenų įrodymu.

51

Apeliančių teigimu, tik užfiksavimas, nesvarbu kokia forma, leidžia įrodyti žodinių pareiškimų turinį ir jų užrašymo tikslumą, taigi turėti požymių, dėl kurių jie tampa įrodymu, kurio kontrolę, kaip matyti iš Bendrojo Teismo jurisprudencijos, gali vykdyti teismas.

52

Pareigos užfiksuoti žodinius pareiškimus negalima kvestionuoti remiantis Bendrojo Teismo atliktu duomenų, reikalingų priimant sprendimą atlikti patikrinimą, ir pažeidimo įrodymų, reikalingų priimant sprendimą skirti sankciją, atskyrimu. Apeliančių nuomone, toks atskyrimas yra susijęs su reikalaujamu įrodinėjimo lygiu ir neturi jokios įtakos formai, kuria informacija turi būti išreikšta, kad į ją būtų galima pagrįstai atsižvelgti kaip į duomenis arba kaip į pažeidimo įrodymą.

53

Nusprendęs, kad sprendimas atlikti patikrinimą gali būti grindžiamas tik Komisijos ataskaitomis, kurių turinio nepatvirtina joks trečiasis asmuo ar dokumentas, Bendrasis Teismas suteiktų Komisijai galimybę pačiai įrodinėti savo teiginius. Taigi Bendrasis Teismas atsisakytų bet kokios veiksmingos kontrolės, o jurisprudencija, pagal kurią Komisija turi įsikišti į privačios veiklos sritį tik surinkusi pakankamai svarių duomenų, taptų neveiksminga.

54

Pirmojo pagrindo antroje dalyje apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnį ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnį, kai nusprendė, kad Komisija neprivalėjo užfiksuoti tiekėjų žodinių pareiškimų.

55

Pirmiausia apeliantės pažymi, kad pati Komisija niekada neginčijo fakto, jog pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnį ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnį ji privalo užfiksuoti aptariamus žodinius pareiškimus. Bendrajame Teisme ji netgi teigė, kad jame pateiktos ataskaitos turi būti laikomos šias nuostatas atitinkančiomis užfiksavimo priemonėmis. Atsižvelgiant į principą, kad niekas negali ginčyti to, ką yra pripažinęs anksčiau, Komisija neturi turėti teisės ginčyti Teisingumo Teisme šių nuostatų taikymo.

56

Šiomis aplinkybėmis iš pradžių apeliantės teigia, kad skundžiamo sprendimo 187 punkte Bendrojo Teismo nurodytoje jurisprudencijoje dėl pradžios momento, į kurį reikia atsižvelgti vertinant administracinės procedūros trukmės protingumą, nepateikiama jokios informacijos apie tyrimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1/2003 V skyrių, pradžią.

57

Paskui apeliantės nurodo, pirma, kad tai, jog skundžiamo sprendimo 188 punkte Bendrasis Teismas teigė, kad asmens, negalinčio įrodyti savo teisėto intereso, kaip to reikalaujama pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 2 dalį, rašytinis pareiškimas gali būti laikomas patikrinimą pagrindžiančiais duomenimis, nepaneigia jų argumentų. Iš tiesų, jei toks pareiškimas yra rašytinis, jo, kaip duomenų, įrodomoji galia nekvestionuojama.

58

Antra, 2006 m. pranešime dėl atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo numatyta, kad Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnyje ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje numatyta pareiga užfiksuoti taikoma nuo momento, kai Komisija gauna pirmuosius žodinius pareiškimus. Nagrinėjamu atveju Komisija tiekėjų pareiškimus gavo tame pačiame procedūros etape kaip ir prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikusio asmens pareiškimą. Abiem atvejais tai buvo pirmoji Komisijos surinkta informacija, kuria remdamasi ji gali nuspręsti nurodyti atlikti patikrinimus. Taigi tiekėjų pareiškimai turėjo būti užfiksuoti taip pat, kaip ir prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikusio asmens pareiškimai.

59

Trečia, 2012 m. kovo 12 d. Komisijos vidaus procedūrų vadovas dėl SESV 101 ir 102 straipsnių taikymo, kuriuo Bendrasis Teismas remiasi skundžiamo sprendimo 194 punkte, neturi jokios teisinės galios.

60

Ketvirta, generalinio advokato N. Wahl išvada byloje Intel Corporation / Komisija (C‑413/14 P, EU:C:2016:788) nepatvirtina skundžiamame sprendime pateiktos analizės.

61

Tada apeliantės teigia, kad skundžiamo sprendimo 197 ir 202 punktuose nurodyti argumentai dėl Komisijos įgaliojimų atlikti tyrimą įgyvendinimo veiksmingumo yra nereikšmingi ir teisiškai negali pagrįsti Bendrojo Teismo atliktos analizės.

62

Šiuo atžvilgiu apeliantės, be kita ko, nurodo, kad protokolo, kuriame būtų užfiksuoti Komisijos surinkti pareiškimai, parengimas atgrasytų nuo pranešimo apie pažeidimus ne labiau nei Komisijos vienašališkai parengta ataskaita. Žinoma, apklaustos trečiosios šalys gali pageidauti išsaugoti anonimiškumą. Tačiau šis anonimiškumas būtų apsaugomas rengiant konfidencialias versijas. Be to, Komisija turi teisę iškart daryti garso ar garso ir vaizdo įrašą.

63

Maža to, apeliančių teigimu, yra akivaizdu, kad tiekėjai buvo apklausiami atliekant tyrimą.

64

„Neformalus“ šio tyrimo pobūdis neturi reikšmės. Iš tiesų Teisingumo Teismas kategoriškai paneigė Komisijos galimybę vykdyti „neformalius“ pokalbius, kurie leistų jai išvengti procedūrinių pareigų, nustatytų pagal Reglamentą Nr. 1/2003 ir Reglamentą Nr. 773/2004 (2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 88 punktas).

65

Galiausiai apeliantės pažymi, kad neužfiksuoti tiekėjų pareiškimai neturi jokios įrodomosios galios.

66

Todėl ataskaitų, kuriose nurodyti šie pareiškimai, negalima laikyti pakankamai svariais duomenimis.

67

Dėl šių priežasčių apeliantės mano, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisijos surengtoms tiekėjų apklausoms netaikomos Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio nuostatos.

68

Beje, apeliantės pažymi, kad jei tam tikru išimtiniu atveju Teisingumo Teismas nebūtų tikras, jog vidaus ataskaitų įrodomosios galios trūkumas teisės požiūriu yra pakankamas pagrindas visam ginčijamam sprendimui panaikinti, jis turėtų grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis iš naujo išnagrinėtų faktines aplinkybes, neatsižvelgdamas į įrodomosios galios neturinčias ataskaitas.

69

Komisija ginčija šiuos argumentus.

70

Pirmiausia Komisija pažymi, kad tyrimo pradžia skiriasi tiek nuo bylos iškėlimo, tiek nuo bylos nagrinėjimo inicijavimo, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 773/2004 2 straipsnį. Tyrimas pradedamas pirmą kartą pasinaudojus savo tyrimo įgaliojimais ir yra siejamas su priemonėmis, kuriomis priekaištaujama dėl pažeidimo padarymo ir kurios daro didelį poveikį įtariamų subjektų padėčiai. Byla iškeliama Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato kanceliarijai parengus vidaus dokumentą, kai ji suteikia bylos numerį, o vienintelis jo tikslas – išsaugoti dokumentus. Bylos nagrinėjimas inicijuojamas tada, kai Komisija, siekdama priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 III skyrių, priima sprendimą pagal Reglamento Nr. 773/2004 2 straipsnį.

71

Atsižvelgdama į tai, pirmiausia Komisija tvirtina, kad apeliančių teiginį, jog leidimas Komisijai vienašališkai rengti žodinių pareiškimų ataskaitas užkirstų kelią Bendrojo Teismo vykdomai teisminei patikrinimo proporcingumo ir teisėtumo kontrolei, paneigia nagrinėjamu atveju Bendrojo Teismo atlikta duomenų kontrolė, po kurios ginčijamas sprendimas buvo iš dalies panaikintas. Kita vertus, net jei žodiniai parodymai nebūtų užfiksuoti, Bendrasis Teismas pagal savo Procedūros reglamento 94 straipsnį turėtų galimybę apklausti liudytojus.

72

Jei reglamentuose Nr. 1/2003 ir Nr. 773/2004 nustatyti formalūs reikalavimai būtų taikomi iki tyrimo pradžios, Komisijos vykdomam konkurencijos teisės įgyvendinimui kiltų grėsmė, nes ji negalėtų rinkti ir naudoti žodžiu gautų duomenų. Tai taip pat reikštų, kad duomenys niekada negalėtų būti teikiami žodžiu, todėl nukėlus patikrinimo datą sumažėtų Komisijos tyrimų veiksmingumas.

73

Be to, pirma, apeliančių nurodyta jurisprudencija yra nereikšminga, nes yra susijusi su žodinių pareiškimų kaip įrodymų, o ne kaip duomenų naudojimu.

74

Antra, nesant užfiksavimo priemonės, 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija (C‑413/14 P, EU:C:2017:632) 99–101 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad Komisijos parengta ataskaita gali patvirtinti pokalbių, kurie turėjo būti užfiksuoti, turinį ir leidžia Teisingumo Teismui vykdyti veiksmingą teisminę kontrolę.

75

Trečia, duomenims taikomi mažesni formalūs reikalavimai nei įrodymams. Iš tiesų tyrimo pradžia laikoma administracinės procedūros pradžia ir ji atitinka datą, kai Komisija pirmą kartą pasinaudoja savo įgaliojimais atlikti tyrimą. Kaip matyti iš Reglamento Nr. 1/2003 parengiamųjų dokumentų, šio reglamento 19 straipsnio 1 dalis yra teisinis pagrindas, į kurį atsižvelgiant žodiniai pareiškimai, siekiant juos pateikti ne kaip paprasčiausius duomenis, o kaip „įrodymą“, fiksuojami „per tyrimą“.

76

Paskui Komisija tvirtina, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo nebuvo pradėjusi tyrimo. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tyrimo pradžia laikoma administracinės procedūros pradžia ir ji atitinka datą, kai Komisija pirmą kartą pasinaudoja savo tyrimo įgaliojimais.

77

Komisija priduria, pirma, kad nesvarbu, jog Bendrajame Teisme ji teigė, kad tiekėjų apklausų ataskaitos laikytinos Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnyje ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje numatytu užfiksavimu, nes Bendrasis Teismas dėl šio argumento nepateikė savo nuomonės. Antra, skunde pateikto pranešimo, neatitinkančio Reglamento Nr. 773/2004 7 straipsnio 2 dalyje numatytų formalių reikalavimų, kaip duomenų, tinkamumas patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiga užfiksuoti netaikoma. Iš tiesų tai patvirtina, kad materialus elementas gali būti laikomas duomenimis, net jei neatitinka tam tikrų formalių reikalavimų.

78

Trečia, neturi reikšmės tai, kad 2006 m. pranešime dėl atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo Komisija numatė fiksuoti pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnį ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnį žodinius prašymus atleisti nuo baudų ar jas sumažinti, pateiktus prieš jai pirmą kartą pasinaudojant savo tyrimo įgaliojimais.

79

Ketvirta, tai, kad Bendrasis Teismas atskiria etapą iki pirmojo pasinaudojimo Komisijos įgaliojimais atlikti tyrimą nuo etapo po tokio pasinaudojimo, negali būti prilyginama formalių apklausų ir neformalių apklausų atskyrimui, kurį Teisingumo Teismas atmetė 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Intel / Komisija (C‑413/14 P, EU:C:2017:632).

80

Galiausiai Komisija primena, kad skundžiamo sprendimo 197 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, nors ir tik dėl išsamumo, kad Komisijos vykdomam neteisėtų veiksmų nustatymui ir jos įgaliojimų atlikti tyrimą įgyvendinimui būtų pakenkta, jei ji būtų įpareigota užfiksuoti bet kokį iki tyrimo pradžios padarytą žodinį pareiškimą.

81

Pateikdamos pirmąjį pagrindą apeliantės iš esmės tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 186 punkte Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisija neprivalo laikytis pareigos užfiksuoti apklausas, kuri išplaukia iš kartu taikomų Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio nuostatų, kol oficialiai nepradeda tyrimo ir nepasinaudoja tyrimo įgaliojimais, suteiktais jai visų pirma pagal Reglamento Nr. 1/2003 18-20 straipsnius.

82

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į jos kontekstą, taip pat į akto, kurio dalis ji yra, tikslus ir paskirtį (2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo HOLD Alapkezelő, C‑352/20, EU:C:2022:606, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

83

Pirmiausia iš paties Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalies teksto matyti, kad ši dalis turi būti taikoma bet kokiai apklausai, per kurią siekiama surinkti su tyrimo dalyku susijusią informaciją (2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 84 punktas).

84

Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje, kuriame numatyta, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalį atliekamoms apklausoms taikomi tam tikri formalūs reikalavimai, nenurodyta pastarosios nuostatos taikymo sritis.

85

Svarbu priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio 3 dalį Komisijai nustatyta pareiga bet kuria jos pasirinkta forma užfiksuoti visas pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnį vykdomas apklausas, per kurias siekiama surinkti su jos tyrimo dalyku susijusią informaciją (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 90 ir 91 punktus).

86

Taigi reikia pažymėti, kad skirtumas turi būti daromas atsižvelgiant į Komisijos rengiamų apklausų tikslą, nes Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalis, taigi ir pareiga užfiksuoti, taikoma tik toms apklausoms, per kurias siekiama surinkti su Komisijos tyrimo dalyku susijusią informaciją.

87

Vadinasi, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalies ar Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio formuluote negalima teigti, kad šios pareigos užfiksuoti taikymas priklauso nuo to, ar Komisijos apklausa vyko iki oficialios tyrimo pradžios – siekiant surinkti duomenų apie pažeidimą, ar jį pradėjus – siekiant surinkti pažeidimo įrodymus.

88

Iš tiesų tose nuostatose nėra numatyta, kad pareigos užfiksuoti taikymas priklauso nuo to, ar fiksuojama informacija gali būti laikoma duomenimis ar įrodymais. Atvirkščiai, dėl Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalyje pavartotos sąvokos „informacija“ bendro pobūdžio turi būti laikoma, kad ši nuostata vienodai taikoma abiem šioms kategorijoms.

89

Žinoma, nereikia painioti „duomenų“ ir „įrodymų“ sąvokų, nes duomenų, kitaip nei įrodymų, dėl jų pobūdžio negali pakakti tam tikram faktui nustatyti.

90

Vis dėlto kvalifikavimas kaip duomenų ar įrodymų priklauso ne nuo konkretaus procedūros etapo, o nuo atitinkamos informacijos įrodomosios galios, nes „visuma“ pakankamai svarių ir nuoseklių duomenų gali savaime įrodyti pažeidimą ir jie gali būti panaudoti galutiniame Komisijos sprendime, priimtame pagal SESV 101 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Knauf Gips / Komisija, C‑407/08 P, EU:C:2010:389, 47 punktą).

91

Todėl, kaip generalinis advokatas nurodė išvados byloje Les Mousquetaires ir ITM Entreprises / Komisija (C‑682/20 P, EU:C:2022:578) 141 punkte, pareiga užfiksuoti apklausas negali priklausyti nuo surinktos informacijos kvalifikavimo kaip duomenų ar įrodymų, nes šios informacijos įrodomąją galią Komisija gali nustatyti tik atlikusi šias apklausas, t. y. per vėlesnius procedūros etapus.

92

Beje, Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalyje ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje taip pat nėra numatyta, kad pareigos užfiksuoti taikymas priklauso nuo to, kuriame procedūros etape atliekama apklausa. Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalyje iš tikrųjų numatyta, kad pagal šią nuostatą atliekamos apklausos, per kurias siekiama surinkti su tyrimo dalyku susijusią informaciją, o tai reiškia, kad tyrimas jau vyksta. Vis dėlto iš šios nuostatos neišplaukia, kad tokios apklausos turi būti atliekamos po oficialios tyrimo pradžios, kurią skundžiamo sprendimo 186 punkte Bendrasis Teismas apibūdino kaip momentą, kai Komisija priima priemonę, kuria priekaištaujama dėl pažeidimo padarymo.

93

Paskui dėl Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalies konteksto reikia pažymėti, viena vertus, kad šis straipsnis patenka į šio reglamento V skyrių, kuriame aptariami Komisijos įgaliojimai atlikti tyrimą. Šio skyriaus nuostatų taikymas nebūtinai priklauso nuo to, ar ši institucija priėmė priemonę, kuria priekaištaujama dėl pažeidimo padarymo.

94

Pagal to reglamento 17 straipsnį Komisija gali atlikti tam tikrų sektorių tyrimus, kuriuos atliekant įmonių atžvilgiu nereikia iš anksto priimti tokio pobūdžio priemonių.

95

Kita vertus, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 773/2004 2 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad „prieš pradedama bylos nagrinėjimą Komisija gali pasinaudoti savo įgaliojimai[s] atlikti tyrimus pagal Reglamento [Nr. 1/2003] V skyrių“, patvirtina aiškinimą, kad minėtame skyriuje išvardytos nuostatos dėl Komisijos įgaliojimų atlikti tyrimą, įskaitant 19 straipsnį, gali būti taikomos iki oficialios tyrimo pradžios, priešingai, nei teigiama skundžiamo sprendimo 193 punkte.

96

Tiesa, skundžiamo sprendimo 187 punkte nurodytose bylose, kuriose priimti 2002 m. spalio 15 d. Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 182 punktas) ir 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied / Komisija (C‑105/04 P, EU:C:2006:592, 38 punktas), Teisingumo Teismas nustatė, kad konkurencijos srityje Komisijos inicijuoto preliminaraus tyrimo pradžia laikoma data, kai Komisija, pasinaudojusi Sąjungos teisės aktų leidėjo suteiktais įgaliojimais, imasi priemonių, kuriomis priekaištaujama dėl pažeidimo padarymo ir dėl kurių daromas didelis poveikis įtariamų įmonių padėčiai.

97

Vis dėlto bylos, kuriose priimti šie sprendimai, buvo susijusios su administracinės procedūros pradžios momento nustatymu tikrinant, ar Komisija laikėsi protingo termino principo. Atliekant tokį patikrinimą reikia išnagrinėti, ar ši institucija nuo tos dienos, kai apie atliekamą tyrimą informavo įmonę, įtariamą padarius ES konkurencijos teisės pažeidimą, veikė rūpestingai.

98

Tačiau į šią datą negalima atsižvelgti nustatant momentą, nuo kurio Komisija privalo laikytis pareigos užfiksuoti apklausas, išplaukiančios iš kartu taikomų Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio nuostatų. Iš tiesų, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados byloje Les Mousquetaires ir ITM Entreprises / Komisija (C‑682/20 P, EU:C:2022:578) 150 punkte, įmonė gali būti paminėta trečiųjų šalių Komisijai pateiktuose pareiškimuose, bet gali apie tai nežinoti. Taigi jei į šią datą būtų atsižvelgta, pareigos užfiksuoti ir su šia pareiga susijusių procedūrinių garantijų, kurios pagal šias nuostatas yra numatytos apklaustiems tretiesiems asmenims ir įtariamai įmonei, taikymas būtų atidėtas iki momento, kai Komisija priims priemonę, kuria šiai įmonei pranešama apie jai reiškiamus įtarimus. Dėl šio atidėjimo iki tokios priemonės priėmimo atliktoms trečiųjų asmenų apklausoms nebūtų taikoma pareiga užfiksuoti apklausas ir joms skirtos procedūrinės garantijos.

99

Galiausiai dėl Reglamento Nr. 1/2003 tikslo iš šio reglamento 25 konstatuojamosios dalies matyti, kad nustatyti konkurencijos taisyklių pažeidimus tampa vis sunkiau, todėl Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalimi siekiama padidinti Komisijos tyrimo įgaliojimus, be kita ko, suteikiant jai teisę apklausti bet kurį asmenį, galintį turėti naudingos informacijos, ir užfiksuoti jo paaiškinimus (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 85 punktą). Šioje konstatuojamojoje dalyje pavartotas žodžių junginys „nustatyti pažeidimus“ patvirtina aiškinimą, kad apklausoms, kurias Komisija atlieka per preliminarų etapą, siekdama surinkti su tyrimo dalyku susijusius duomenis, taip pat taikoma Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalis.

100

Be to, reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio 3 dalį Komisija turi galimybę įrašyti apklausas bet kokia forma. Taigi Komisija negali pagrįstai teigti, kad pareiga užfiksuoti užkirstų jai kelią rinkti ir naudoti duomenis, kai jie gali būti teikiami tik žodžiu, ir pakenktų tyrimų veiksmingumui, nes būtų nukelta patikrinimo data. Komisija taip pat negali teigti, kad tokia pareiga turi atgrasomąjį poveikį, nes ji turi galimybę apsaugoti apklaustų asmenų tapatybę.

101

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 193 punkte Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad apklausos, kurių metu buvo surinkti duomenys, kuriais vėliau buvo grindžiamas sprendimas atlikti įmonės patikrinimą, nepatenka į Reglamento Nr. 1/2003 taikymo sritį, motyvuodamas tuo, kad tuo metu nebuvo pradėtas joks tyrimas pagal šio reglamento V skyrių, nes Komisija nebuvo priėmusi jokios priemonės, kuria šiai įmonei būtų priekaištaujama dėl pažeidimo padarymo. Siekdamas nustatyti, ar šios apklausos patenka į minėtą taikymo sritį, Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į jų turinį ir kontekstą, turėjo išnagrinėti, ar per jas buvo siekiama surinkti su tyrimo dalyku susijusią informaciją.

102

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 198 punkto, nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas nusprendė, kad per tiekėjų apklausas gauti duomenys negalėjo būti atmesti kaip neatitinkantys procedūrinių reikalavimų dėl to, kad nesilaikyta Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnyje ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje numatytos pareigos užfiksuoti, visų pirma dėl to, kad šios apklausos buvo surengtos iki tyrimo pagal Reglamentą Nr. 1/2003 pradžios ir, atliekant jas, nei apeliantėms, nei juo labiau tiekėjams nebuvo kaip nors priekaištaujama dėl pažeidimo padarymo.

103

Kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados byloje Les Mousquetaires ir ITM Entreprises / Komisija (C‑682/20 P, EU:C:2022:578) 155 punkte, šiuo atžvilgiu pakanka nurodyti, kad Komisija, rengdama apklausas, kurių dalykas yra iš anksto apibrėžtas ir dėl kurių neslepiama, kad per jas norima gauti informacijos apie konkrečios rinkos veikimą ir šios rinkos dalyvių elgesį, siekiant nustatyti galimus neteisėtus veiksmus arba patvirtinti įtarimus dėl tokio elgesio, įgyvendina Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnyje numatytus įgaliojimus paimti paaiškinimus.

104

Todėl tiekėjų apklausos patenka į Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ir Komisija privalėjo užfiksuoti šiuos pareiškimus pagal Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnį.

105

Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 198 punkte manė, kad Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnyje ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje numatyta pareiga užfiksuoti netaikoma tiekėjų apklausoms ir kad per šias apklausas gauti duomenys nėra neatitinkantys procedūrinių reikalavimų.

106

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmasis pagrindas yra pagrįstas, todėl reikia patenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą, o dėl kitų apeliacinio skundo pagrindų sprendimo priimti nereikia. Vadinasi, taip pat reikia panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą, susijusį su bylinėjimosi išlaidomis.

107

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai Bendrojo Teismo sprendimas yra panaikinamas, Teisingumo Teismas pats gali priimti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima daryti.

108

Būtent taip yra nagrinėjamu atveju.

109

Taigi reikia išnagrinėti prieštaravimą, kurį apeliantės Bendrajame Teisme pateikė dėstydamos pagrindą dėl teisės į būsto neliečiamybę pažeidimo, iš esmės grindžiamą tuo, kad į duomenis, gautus apklausiant tiekėjus, negalima atsižvelgti, nes Komisija nesilaikė Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio reikalavimų.

110

Grįsdamos šį prieštaravimą apeliantės teigia, kad tiekėjų apklausų ataskaitos nėra šias nuostatas atitinkančios užfiksavimo priemonės, nes buvo vienašališkai parengtos Komisijos ir jose buvo užfiksuotos ne visos šios apklausos.

111

Komisija teigia, kad įvykdė savo pareigą užfiksuoti, nes parengė išsamias ataskaitas, kuriose tiksliai atspindėtas tiekėjų pareiškimų turinys, ir, priskyrusi oficialų identifikavimo numerį, pridėjo jas prie bylos medžiagos. Tokio tipo ataskaita yra viena iš užfiksavimo formų, kurią pagal Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio 3 dalį Komisija gali pasirinkti lygiai taip pat, kaip ir garso arba garso ir vaizdo įrašymą arba stenogramą.

112

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys, kuriame nurodyta, kad Komisija „gali įrašyti apklausiamų asmenų pareiškimus bet kokia forma“, reiškia, kad jei Komisija, gavusi apklausiamojo asmens sutikimą, nusprendžia atlikti apklausą pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalį, ji privalo užfiksuoti visą apklausą, nesvarbu, kokią fiksavimo formą Komisija pasirinks (2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 90 punktas).

113

Be to, iš Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio 3 dalies antro ir trečio sakinių matyti, kad įrašo ar užrašų kopiją Komisija turi pateikti apklausiamam asmeniui patvirtinti, o kai būtina, turi nustatyti terminą, per kurį apklausiamas asmuo gali pranešti jai bet kokius pareiškimų pakeitimus.

114

Šiuo atveju Komisija netvirtino ir juo labiau neįrodė, kad pateikė tiekėjams patvirtinti jos parengtas ataskaitas.

115

Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnyje, siejamame su Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio 3 dalimi, numatyta Komisijos pareiga pateikti atsakovui patvirtinti įrašo arba užrašo kopiją visų pirma siekiama užtikrinti apklausto asmens pateiktų pareiškimų autentiškumą, garantuojant, kad šie pareiškimai iš tikrųjų priskirtini jam ir kad jų turinys tiksliai ir išsamiai atspindi šiuos pareiškimus, o ne Komisijos pateiktą jų interpretaciją.

116

Vadinasi, kai nesilaikoma tokio Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnyje, siejamame su Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio 3 dalimi, nustatyto reikalavimo, remiantis Komisijai pateiktu pareiškimu gauti duomenys turi būti laikomi nepriimtinais, taigi į juos negalima atsižvelgti.

117

Šios ataskaitos, kurios yra išimtinai vidaus pobūdžio, negali būti laikomos atitinkančiomis Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio 3 dalies, taikomos į Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio taikymo sritį patenkančioms apklausoms, reikalavimus.

118

Šios išvados nepaneigia 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Infineon Technologies / Komisija (C‑99/17 P, EU:C:2018:773), kuriuo Komisija rėmėsi per posėdį, 65–69 punktai.

119

Tiesa, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Sąjungos teisėje vyrauja laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį vienintelis svarbus kriterijus vertinant teisėtai pateiktų įrodymų įrodomąją galią yra jų patikimumas, ir kad dėl šios priežasties įrodymo įrodomoji galia turi būti vertinama bendrai, todėl vien nepagrįstų abejonių dėl įrodymo autentiškumo nepakanka, kad būtų paneigtas jo patikimumas (2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Infineon Technologies / Komisija, C‑99/17 P, EU:C:2018:773, 65–69 punktai).

120

Vis dėlto byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, įrodymas, dėl kurio autentiškumo kilo abejonių, buvo įmonės vidaus elektroninis laiškas, o ne Komisijos gauto pareiškimo įrašas ar užrašas, prieštaraujantis Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsniui, siejamam su Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio 3 dalimi.

121

Taigi laisvo įrodymų vertinimo principu negalima remtis siekiant nepaisyti procedūrinių normų, taikomų Komisijos surinktų pareiškimų užfiksavimui pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnį. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad konstatavus duomenų rinkimo pažeidimą, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsniu, siejamu su Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio 3 dalimi, vykstant procedūrai dėl pažeidimo Komisija negali naudoti taip surinktų duomenų (pagal analogiją žr. 2015 m. birželio 18 d. Sprendimo Deutsche Bahn ir kt. / Komisija, C‑583/13 P, EU:C:2015:404, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

122

Kadangi šioje byloje, kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados byloje Les Mousquetaires ir ITM Entreprises / Komisija (C‑682/20 P, EU:C:2022:578) 208 punkte, per tiekėjų apklausas gauta informacija yra pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, ir kadangi jis neatitinka procedūrinių reikalavimų, nes nesilaikyta Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje numatytos pareigos užfiksuoti, darytina išvada, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija neturėjo pakankamai svarių duomenų, kuriais galėjo remtis ir kurie pateisino to sprendimo 1 straipsnio a punkte išdėstytas prielaidas. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, visą minėtą sprendimą reikia panaikinti.

123

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, kai apeliacinis skundas yra pagrįstas ir Teisingumo Teismas pats priima galutinį sprendimą byloje, jis turi priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.

124

Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi apeliantės reikalavo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, o Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir apeliančių šiame apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Be to, kadangi ginčijamas sprendimas panaikinamas, iš Komisijos priteisiamos visos apeliančių pirmojoje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos.

125

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalį, jeigu apeliacinį skundą pateikia ne pirmojoje instancijoje įstojusi į bylą šalis, iš šios šalies gali būti priteistos bylinėjimosi apeliaciniame procese išlaidos tik tuo atveju, jeigu ji dalyvavo Teisingumo Teisme vykusio proceso rašytinėje arba žodinėje dalyje. Jeigu tokia šalis dalyvauja procese, Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi Taryba, t. y. į bylą įstojusi šalis pirmojoje instancijoje, dalyvavo Teisingumo Teisme vykusio proceso rašytinėje ir žodinėje dalyse, ji turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame procese ir pirmojoje instancijoje.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: