–

MPA, atstovaujamos abogada A. López Jiménez,

–

LCDNMT, atstovaujamo abogadas C. Martínez Jorba ir P. Tamborero Font,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos L. Aguilera Ruiz,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos I. Gavrilova, M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos M. Balta, H. Marcos Fraile ir C. Zadra,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos I. Galindo Martín, M. Kellerbauer, N. Ruiz García, M. Wilderspin ir W. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243), 3, 7, 8 ir 14 straipsnių, 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (OL L 7, 2009, p. 1; klaidų ištaisymai OL L 131, 2011 5 18, p. 26, OL L 8, 2013 1 12, p. 19 ir OL L 289, 2014 10 3, p. 24) 3 ir 7 straipsnių ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą, kilusį tarp MPA ir LCDNMT, dviejų Europos Sąjungos sutartininkų, paskirtų dirbti į jos delegaciją Toge, dėl prašymo nutraukti santuoką, pateikto kartu su prašymais nuspręsti dėl jų bendrų nepilnamečių vaikų globos, nustatyti tėvų pareigų vykdymo tvarką ir taisykles, skirti vaikams išlaikymo išmoką ir nustatyti Lomėje (Toge) esančio šeimos būsto naudojimo tvarką.

3

1961 m. balandžio 18 d. Vienoje pasirašytos ir 1964 m. balandžio 24 d. įsigaliojusios Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 500 t., p. 95, toliau – Vienos konvencija) 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Diplomatas naudojasi imunitetu nuo priimančiosios valstybės baudžiamosios jurisdikcijos. Jis taip pat naudojasi imunitetu nuo civilinės ir administracinės jurisdikcijos, išskyrus bylas dėl:

4

Protokolo (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų (toliau – Protokolas dėl privilegijų ir imunitetų) 11 straipsnyje, esančio šio protokolo V skyriuje „Europos Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai“, numatyta:

„Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams, neatsižvelgiant į jų pilietybę, kiekvienos valstybės narės teritorijoje:

<…>“

5

Minėto protokolo VII skyriuje „Bendrosios nuostatos“ esančio 17 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Privilegijos, imunitetai ir lengvatos Sąjungos pareigūnams ir kitiems tarnautojams yra taikom[i] tiktai Sąjungos labui.“

6

Pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 1b straipsnį Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT), jeigu šiuose nuostatuose nenumatyta kitaip, juos taikant prilyginama Sąjungos institucijoms.

7

Pareigūnų tarnybos nuostatų 23 straipsnyje patikslinama:

„Privilegijos ir imunitetai, kuriais naudojasi pareigūnai, yra suderinti tik su Bendrijų [suteikiami tik Sąjungos] interesais. Laikantis Protokolo dėl privilegijų ir imunitetų, pareigūnai neatleidžiami nuo jų privačių įsipareigojimų arba galiojančių įstatymų ir viešosios tvarkos apsaugos nuostatų vykdymo.

<…>“

8

Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) 3a straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šiose įdarbinimo sąlygose „sutartininkai“ – tai darbuotojai, nepaskirti į etatus, kurie įtraukti į etatų, nurodytų atitinkamai institucijai skirtame biudžeto skirsnyje, sąrašą, o pasamdyti dirbti visą ar sutrumpintą darbo laiką:

<…>

d) Sąjungos institucijų atstovybėse ir delegacijose,

<…>“

9

KTĮS 85 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa suformuluota taip:

„3a straipsnyje minėtų sutartininkų darbo sutartys gali būti sudarytos fiksuotos trukmės laikotarpiui, ne trumpesniam kaip trys mėnesiai ir ne ilgesniam kaip penkeri metai. Jos gali būti pratęstos fiksuotos trukmės laikotarpiui, ne ilgesniam nei penkeri metai, ne daugiau kaip vieną kartą. Pirminės sutarties ir pirmojo pratęsimo bendras terminas turi būti ne trumpesnis kaip šeši mėnesiai I pareigų grupei, ir ne trumpesnis kaip devyni mėnesiai kitoms pareigų grupėms. Visi kiti pratęsimai yra neapibrėžtos trukmės laikotarpiui.“

10

Reglamento Nr. 2201/2003 5, 11, 12, 14 ir 33 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

<…>

<…>

11

Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su:

<…>

3.   Šis reglamentas netaikomas:

<…>

e) išlaikymo pareigoms;

<…>“

12

Reglamento Nr. 2201/2003 II skyrių „Jurisdikcija“ sudaro trys skirsniai. Šio skyriaus 1 skirsnyje „Santuokos nutraukimas, gyvenimas skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimas negaliojančia“ yra 3–7 straipsniai.

13

To paties reglamento 3 straipsnio „Bendroji jurisdikcija“ 1 dalyje nustatyta:

„Bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje:

14

Šio reglamento 6 straipsnyje „Išimtinis jurisdikcijos pobūdis pagal 3, 4 ir 5 straipsnius“ nurodyta:

„Sutuoktinis:

gali būti paduotas į teismą kitoje valstybėje narėje tik 3, 4 ir 5 straipsniuose nustatyta tvarka.“

15

Reglamento Nr. 2201/2003 7 straipsnio „Kita jurisdikcija“ 1 dalyje nurodyta:

„Jeigu joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 3, 4 ir 5 straipsnius, kiekvienoje valstybėje narėje jurisdikcija nustatoma pagal jos teisę.“

16

Šio reglamento II skyriaus 2 skirsnyje, kuriame reglamentuojama jurisdikcija su tėvų pareigomis susijusiose bylose, yra 8–15 straipsniai.

17

Minėto reglamento 8 straipsnio „Bendroji jurisdikcija“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė [įprastinė] gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.“

18

Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio „Jurisdikcijos prorogacija“ 1, 3 ir 4 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės teismai, kuriems pagal 3 straipsnį yra suteikta jurisdikcija nagrinėti pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacij[os]) arba santuokos pripažinimo negaliojančia, turi jurisdikciją bet kurioje byloje dėl <…> tėvų pareigų, susijusioje su tuo pareiškimu, jeigu:

ir

<…>

3.   Valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu:

arba [ir]

4.   Jei vaiko nuolatinė [įprastinė] gyvenamoji vieta yra trečiosios valstybės, kuri nėra 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo bylose dėl tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių [susitariančioji šalis], teritorijoje, jurisdikcija pagal šį straipsnį turi labiausiai atitikti vaiko interesus, jei toje trečiojoje valstybėje nagrinėti bylą pasirodo neįmanoma.“

19

Šio reglamento 14 straipsnyje „Kita jurisdikcija“ numatyta:

„Jei joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 8–13 straipsnius, kiekvienoje valstybėje narėje jurisdikcija nustatoma pagal jos teisę.“

20

Reglamento Nr. 4/2009 8, 15 ir 16 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

21

Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnyje „Bendrosios nuostatos“ numatyta:

„Jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi:

22

Šio reglamento 6 straipsnyje „Papildoma jurisdikcija“ nustatyta:

„Jei pagal 3, 4 ir 5 straipsnius jurisdikcijos neturi joks valstybės narės teismas ir pagal Lugano konvenciją jurisdikcijos neturi joks valstybės, kuri yra tos Konvencijos šalis ir nėra valstybė narė, teismas, tai jurisdikciją turi valstybės narės, kurios piliečiai yra abi šalys, teismai.“

23

Šio reglamento 7 straipsnyje „Forum necessitatis“ nurodyta:

„Jei pagal 3, 4, 5 ir 6 straipsnius jurisdikcijos neturi joks valstybės narės teismas, tai valstybės narės teismai išimtinėmis aplinkybėmis gali nagrinėti bylą, jei bylos nagrinėjimas pagrįstai negali būti pradėtas ar vykti arba būtų neįmanomas trečiojoje valstybėje, su kuria ginčas yra glaudžiai susijęs.

Ginčas privalo būti pakankamai susijęs su valstybe nare, į kurios teismą kreiptasi.“

24

1985 m. liepos 1 d.Ley Orgánica 6/1985 del Poder Judicial (Teismų sistemos organinis įstatymas Nr. 6/1985) (BOE, Nr. 157, 1985 m. liepos 2 d., p. 20632), iš dalies pakeisto 2015 m. liepos 21 d.Ley Orgánica 7/2015 (Organinis įstatymas Nr. 7/2015) (BOE, Nr. 174, 2015 m. liepos 22 d., p. 61593), 22 quater straipsnio c ir d punktuose nustatyta:

„Nesant atitikties pirmiau nurodytiems kriterijams Ispanijos teismai turi jurisdikciją:

<…>

25

Šio iš dalies pakeisto įstatymo 22 octies straipsnyje numatyta:

„1.   Ispanijos teismai neturi jurisdikcijos tais atvejais, kai Ispanijos įstatymuose nurodyti jurisdikcijos pagrindai tokios jurisdikcijos neapima.

<…>

3.   <…> Ispanijos teismai negali susilaikyti nuo savo jurisdikcijos vykdymo ar jos atsisakyti, jei byla susijusi su Ispanija, o kitų su byla susijusių valstybių teismai atsisakė savo jurisdikcijos. <…>“

26

Código Civil (Civilinis kodeksas) 40 straipsnyje patikslinta, kad diplomatinių darbuotojų, kurie dėl savo paskyrimo gyvena užsienyje ir turi ekstrateritorialumo teisę, nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jų paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta Ispanijos teritorijoje.

27

Pagrindinėje byloje aptariamų vaikų motina MPA ir jų tėvas LCDNMT susituokė 2010 m. rugpjūčio 25 d. Ispanijos ambasadoje Bisau Gvinėjoje. Jie turi du vaikus, gimusius 2007 m. spalio 10 d. ir 2012 m. liepos 30 d. Ispanijoje. Motina yra Ispanijos pilietė, o tėvas – Portugalijos pilietis. Jų vaikai turi dvigubą Ispanijos ir Portugalijos pilietybę.

28

Sutuoktiniai nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. vasario mėn. gyveno Bisau Gvinėjoje, o vėliau persikėlė į Togą. Jie faktiškai gyvena skyrium nuo 2018 m. liepos mėn. Nuo to laiko motina ir vaikai toliau gyvena bendroje nuolatinėje sutuoktinių gyvenamojoje vietoje Toge, o tėvas – šioje valstybėje esančiame viešbutyje.

29

Abu sutuoktiniai, kurie dirba Europos Komisijoje, buvo paskirti į Sąjungos delegaciją Toge. Jų profesinė kategorija – sutartininkai.

30

2019 m. kovo 6 d. motina pareiškė ieškinį Juzgado de Primera Instancia e Instrucción no 2 de Manresa (Manresos pirmosios instancijos ir tyrimo teismas Nr. 2, Ispanija) dėl santuokos nutraukimo, kartu prašydama nuspręsti dėl jų bendrų nepilnamečių vaikų globos ir nustatyti tėvų pareigų vykdymo tvarką ir taisykles, skirti vaikams išlaikymo išmoką ir nustatyti Toge esančio šeimos būsto naudojimo tvarką.

31

Tėvas teigė, kad Juzgado de Primera Instancia e Instrucción no 2 de Manresa (Manresos pirmosios instancijos ir tyrimo teismas Nr. 2) neturi tarptautinės jurisdikcijos.

32

2019 m. rugsėjo 9 d. nutartimi šis teismas konstatavo, kad neturi tarptautinės jurisdikcijos, nes, jo nuomone, bylos šalys neturi įprastinės gyvenamosios vietos Ispanijoje.

33

Motina pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Ji tvirtina, kad abu sutuoktiniai turi diplomatinį statusą kaip darbo vietos valstybėje akredituoti Sąjungos tarnautojai, kad šį statusą suteikė priimančioji valstybė ir kad jis taikytinas ir jų nepilnamečiams vaikams. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad ją saugo Vienos konvencijos 31 straipsnyje numatytas imunitetas ir kad jos prašymai nepatenka į minėto straipsnio išimtis. Motina teigia, kad pagal reglamentus Nr. 2201/2003 ir Nr. 4/2009 jurisdikcija nagrinėti santuokos nutraukimo, tėvų pareigų ir išlaikymo išmokos klausimus nustatoma atsižvelgiant į įprastinę gyvenamąją vietą. Pagal Civilinio kodekso 40 straipsnį jos įprastinė gyvenamoji vieta yra ne jos, kaip Sąjungos sutartininkės, darbo vieta, o prieš įgyjant minėtą statusą jos gyvenamoji vieta Ispanijoje.

34

Motina taip pat remiasi Reglamente Nr. 4/2009 pripažinta forum necessitatis taisykle ir apibūdina situaciją, kurioje yra Togo teismai. Šiuo tikslu ji pateikia Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos parengtus pranešimus. Jos teigimu, viename iš šių pranešimų konstatuojamas tinkamo teisėjų parengimo ir tolesnio jų įgūdžių tobulinimo trūkumas bei pastovi nebaudžiamumo dėl žmogaus teisių pažeidimų aplinka. Kitame pranešime išreiškiamas Jungtinių Tautų susirūpinimas dėl teisminės valdžios nepriklausomumo, galimybės kreiptis į teismą ir nebaudžiamumo dėl žmogaus teisių pažeidimų.

35

Savo ruožtu tėvas tvirtina, kad nė vienas iš sutuoktinių savo atitinkamose valstybėse narėse – Ispanijos Karalystėje ir Portugalijos Respublikoje – nevykdo diplomatinių funkcijų, bet dirba Sąjungos delegacijoje Toge kaip sutartininkai. Šiuo klausimu jis nurodo, kad jų turimas laissez-passer yra ne diplomatinis pasas, o saugaus judėjimo leidimas arba kelionės dokumentas, galiojantis tik trečiosiose valstybėse. Be to, šiuo atveju taikoma ne Vienos konvencija, o Protokolas dėl privilegijų ir imunitetų. Vis dėlto pastarasis teisės aktas taikomas tik Sąjungos institucijų pareigūnų ir kitų tarnautojų veiksmams, kuriuos jie oficialiai atlieka kaip tokie pareigūnai ir tarnautojai, todėl nagrinėjamu atveju jis nekliudo Togo teismų jurisdikcijai ir nelemia forum necessitatis taisyklės taikymo.

36

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, nėra teismų praktikos nei dėl sąvokos sutuoktinių „įprastinė gyvenamoji vieta“, siekiant nustatyti jurisdikciją santuokos nutraukimo byloje, nei dėl sąvokos nepilnamečių vaikų „įprastinė gyvenamoji vieta“, todėl jis turi nustatyti tokio diplomatinio ar panašaus statuso, kokį turi asmenys, kurie vykdo Sąjungos pareigūnų ar kitų tarnautojų funkcijas ir kurie yra komandiruoti į trečiąsias valstybes vykdyti šių funkcijų, įtaką. Siekdamas nustatyti sutuoktinių, prašančių nutraukti santuoką, įprastinę gyvenamąją vietą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad sutartininkai savo darbo vietos valstybėje turi Sąjungos diplomatinių darbuotojų statusą, tačiau valstybėse narėse jie laikomi tik Sąjungos tarnautojais. Be to, jis nurodo, kad būtina nustatyti sutuoktinių buvimo Toge trukmę, įprastumą ir nuolatinumą ir kad jis negali neatsižvelgti į tai, jog jų fizinis buvimas šioje trečiojoje valstybėje yra susijęs ir atsirado dėl pareigų vykdymo Sąjungai.

37

Tokiomis aplinkybėmis Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas, Ispanija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

38

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė, kad ši byla būtų nagrinėjama taikant prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, numatytą Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje.

39

2020 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismas, remdamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, nusprendė netenkinti šio prašymo, nes neįvykdytos Procedūros reglamento 107 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos.

40

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punktas ir Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir b punktai turi būti aiškinami taip, kad siekiant nustatyti įprastinę gyvenamąją vietą, kaip ji suprantama pagal šias nuostatas, lemiamu veiksniu gali būti laikomas atitinkamų sutuoktinių, kaip Sąjungos sutartininkų, paskirtų į Sąjungos delegaciją trečiojoje valstybėje ir tariamai turinčių diplomatinį statusą toje trečiojoje valstybėje, statusas.

41

Pirma, dėl Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio aiškinimo reikia priminti, kad šioje nuostatoje įtvirtinti bendrieji jurisdikcijos kriterijai santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ir santuokos pripažinimo negaliojančia bylose. Šie objektyvūs, alternatyvūs ir išimtinio pobūdžio kriterijai atitinka būtinybę priimti teisės aktus, kurie būtų pritaikyti prie konkrečių poreikių spręsti ginčus bylose, susijusiose su santuokos ryšių nutraukimu (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo IB (Sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta – Santuokos nutraukimas), C-289/20, EU:C:2021:955, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42

Sąvoka „įprastinė gyvenamoji vieta“ vartojama nurodant šešis jurisdikcijos pagrindus Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkte. Taigi pagal šią nuostatą jurisdikcija nagrinėti klausimus, susijusius su santuokos ryšių nutraukimu, suteikiama ne hierarchine tvarka, atsižvelgiant į konkretų atvejį, valstybės narės, kurios teritorijoje yra dabartinė arba buvusi sutuoktinių ar vieno iš jų gyvenamoji vieta, teismams.

43

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Reglamente Nr. 2201/2003 neapibrėžiama sąvoka „įprastinė gyvenamoji vieta“, būtent vieno iš sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punktą. Nesant tokios apibrėžties ar tiesioginės nuorodos į valstybių narių teisę siekiant nustatyti šios sąvokos prasmę ir apimtį, ją reikia aiškinti autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatų, kuriose ji minima, kontekstą ir minėto reglamento tikslus (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo IB (Sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta – Santuokos nutraukimas), C-289/20, EU:C:2021:955, 38 ir 39 punktus).

44

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, aiškinant Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punktą, leidžiama manyti, kad sąvokai „įprastinė gyvenamoji vieta“ iš esmės būdingi du aspektai, t. y. pirma, suinteresuotojo asmens valia nustatyti įprastą savo interesų centrą konkrečioje vietoje ir, antra, pakankamai nuolatinio pobūdžio buvimas atitinkamos valstybės narės teritorijoje (2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo IB (Sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta – Santuokos nutraukimas), C-289/20, EU:C:2021:955, 57 punktas), o sutuoktinis tam tikru momentu gali turėti tik vieną įprastinę gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo IB (Sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta – Santuokos nutraukimas), C-289/20, EU:C:2021:955, 51 punktą).

45

Antra, dėl Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio išaiškinimo pažymėtina, kad iš šio straipsnio, pavadinto „Bendrosios nuostatos“, formuluotės matyti, kad jame nustatomi bendrieji jurisdikcijos priskyrimo kriterijai, taikomi valstybių narių teismams, nagrinėjantiems išlaikymo prievolių bylas. Šie kriterijai yra alternatyvūs, o tai patvirtina jungtuko „arba“ vartojimas kiekvieno iš kriterijų išdėstymo pabaigoje (2019 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo R (Jurisdikcija dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių), C-468/18, EU:C:2019:666, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46

Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnyje suteikiama galimybė pateikti reikalavimą dėl išlaikymo remiantis įvairiais jurisdikcijos pagrindais, konkrečiai arba atsakovo įprastinės gyvenamosios vietos teisme pagal šio straipsnio a punktą, arba kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos teisme pagal šio straipsnio b punktą (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Landkreis Harburg (Viešojo subjekto atliktas išlaikymo kreditoriaus teisių ir pareigų perėmimas), C-540/19, EU:C:2020:732, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Kadangi Reglamente Nr. 4/2009 nepateikiama sąvokos „įprastinė gyvenamoji vieta“, kaip ji suprantama pagal jo 3 straipsnio a ir b punktus, apibrėžtis, svarbu ją aiškinti autonomiškai ir vienodai pagal šio sprendimo 43 punkte primintus principus.

48

Šiuo klausimu, viena vertus, reikia priminti, kad Reglamente Nr. 4/2009 nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis siekiama užtikrinti ne tik išlaikymo kreditoriaus, kuris paprastai laikomas silpnesne šalimi, ir jurisdikciją turinčio teismo artumą, bet ir gero teisingumo vykdymą, suprantant jį tiek kaip siekį kuo racionaliau organizuoti teismų sistemą, tiek kaip siekį atsižvelgiant į proceso šalių (nesvarbu, ar tai būtų ieškovas, ar atsakovas) interesą visų pirma lengviau kreiptis į teismą ir galėti numatyti jurisdikciją (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 4 d. Sprendimo FX (Prieštaravimas dėl išlaikymo įsiskolinimo vykdymo), C-41/19, EU:C:2020:425, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Kita vertus, kaip matyti, be kita ko, iš Reglamento Nr. 4/2009 8 konstatuojamosios dalies ir kaip Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, šis reglamentas yra glaudžiai susijęs su Hagos protokolo dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės nuostatomis (2019 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo R (Jurisdikcija dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių), C-468/18, EU:C:2019:666, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Pagal šio protokolo 3 straipsnį išlaikymo prievoles iš esmės reglamentuoja išlaikymo kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos teisė, nes tokia gyvenamoji vieta reiškia pakankamą nuolatinumo lygį, o ne laikiną ar atsitiktinį buvimą (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo W. J. (Išlaikymo kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos pakeitimas), C-644/20, EU:C:2022:371, 63 punktą).

50

Ši nuostata atspindi sąsajos kriterijų sistemą, kuria grindžiamas šis protokolas; šia sistema siekiama garantuoti taikytinos teisės nuspėjamumą, užtikrinant, kad nurodyta teisė būtų pakankamai susijusi su nagrinėjama šeimos situacija, suprantant, kad iš esmės išlaikymo kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos teisė yra ta, kuri yra glaudžiausiai susijusi su jo situacija ir kuri geriausiai gali reglamentuoti konkrečias problemas, su kuriomis tas kreditorius gali susidurti (2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo W. J. (Išlaikymo kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos pakeitimas), C-644/20, EU:C:2022:371, 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Pagrindinis šios sąsajos privalumas yra tas, kad išlaikymo pareigos buvimas ir dydis nustatomi atsižvelgiant į valstybės, kurioje kreditorius gyvena ir vykdo didžiąją savo veiklos dalį, socialinės aplinkos teisines ir faktines sąlygas. Iš tiesų, kadangi išlaikymo kreditorius išlaikymo išmoką naudos pragyvenimo reikmėms, reikėtų įvertinti konkrečią problemą, kuri kyla konkrečioje visuomenėje, t. y. visuomenėje, kurioje gyvena ir gyvens išlaikymo kreditorius (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo W. J. (Išlaikymo kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos pakeitimas), C-644/20, EU:C:2022:371, 65 punktą).

52

Taigi pagrįsta manyti, kad, atsižvelgiant į šį tikslą, išlaikymo kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta yra ta, kurioje faktiškai yra jo įprastas gyvenimo centras, atsižvelgiant į jo šeiminę ir socialinę aplinką, ypač kai kalbama apie nepilnametį vaiką (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo W. J. (Išlaikymo kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos pakeitimas), C-644/20, EU:C:2022:371, 66 punktą).

53

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir b punktai ir Hagos protokolo 3 straipsnis grindžiami bendru sąsajos veiksniu, t. y. suinteresuotojo asmens įprastine gyvenamąja vieta, ir kad jie yra glaudžiai susiję, pateisinama, kad apibrėžiant šį veiksnį abiejuose teisės aktuose būtų vadovaujamasi tais pačiais principais ir tokiai apibrėžčiai būtų būdingi tie patys elementai. Taigi, nors konkretus išlaikymo prašytojo, kreditoriaus ar, jei taikoma, skolininko įprastinės gyvenamosios vietos nustatymas priklauso nuo kiekvienam konkrečiam atvejui būdingų aplinkybių, kurios gali skirtis, be kita ko, atsižvelgiant į suinteresuotojo asmens amžių ir aplinką, yra logiška, kad sąvoka „įprastinė gyvenamoji vieta“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir b punktus, pasižymi, viena vertus, atitinkamo asmens ketinimu nustatyti savo įprastą gyvenimo centrą tam tikroje vietoje ir, kita vertus, pakankamai nuolatinio pobūdžio buvimu atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

54

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad sutuoktiniai pagrindinėje byloje susituokė Ispanijos ambasadoje Bisau Gvinėjoje 2010 m. rugpjūčio mėn. ir kad jie gyveno šioje valstybėje nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. vasario mėn., kai persikėlė į Togą, kur, nepaisant jų faktinio išsiskyrimo 2018 m. liepos mėn., jie ir abu jų vaikai tebegyvena.

55

Vis dėlto iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos bylos medžiagos nematyti, kad pagrindinėje byloje aptariamų vaikų tėvas, kuris turi Portugalijos pilietybę, vienas ar kartu su jų bendrų vaikų motina turėjo įprastinę gyvenamąją vietą šio teismo valstybėje narėje, t. y. Ispanijos Karalystėje. Vaikų motina, kuri yra Ispanijos pilietė ir kuri šios valstybės narės teismuose pateikė prašymą nutraukti santuokos ryšius, savo ruožtu teigia išlaikiusi įprastinę gyvenamąją vietą šios valstybės narės teritorijoje, nepaisant to, kad bent nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. ji dirba Sąjungos sutartininke trečiųjų valstybių teritorijoje, o Toge – nuo 2015 m. vasario mėn., ir kad nuo tada kartu su savo vaikais gyvena šioje trečiojoje valstybėje.

56

Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į šio sprendimo 44 punkte primintus du elementus, apibrėžiančius sąvoką „įprastinė gyvenamoji vieta“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punktą, konstatuotina, kad sutuoktiniai pagrindinėje byloje, o tai, atsižvelgdamas į visas šios bylos faktines aplinkybes, turi išsamiau patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo IB (Sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta – Santuokos nutraukimas), C-289/20, EU:C:2021:955, 52 punktą), neturi įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės, į kurios teismą kreiptasi dėl santuokos ryšių nutraukimo, teritorijoje.

57

Iš tikrųjų, pirma, išskyrus tam tikrais atvejais atostogų ar vaikų gimimo laikotarpius, kurie paprastai laikytini sutuoktinių įprasto gyvenimo eigos atsitiktinėmis ir laikinomis pertraukomis (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 28 d. Sprendimo HR, C-512/17, EU:C:2018:513, 51 punktą), pagrindinėje byloje aptariamų sutuoktinių bent jau nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. fiziškai nėra Ispanijos Karalystės teritorijoje. Neginčijama, kad šiems sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium sutuoktinė pagrindinėje byloje nepersikėlė į valstybės narės, kurios teisme pateiktas prašymas dėl santuokos ryšių nutraukimo, teritoriją. Konkrečiai kalbant, bylos medžiagoje nėra jokios informacijos, kuri leistų konstatuoti, kad šešis mėnesius iki prašymo nutraukti santuokos ryšius pateikimo ši sutuoktinė gyveno minėtos valstybės narės, kurios pilietė ji yra, teritorijoje, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto šeštoje įtraukoje.

58

Tokiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad šio sprendimo 44 punkte primintas reikalavimas dėl pakankamai nuolatinio buvimo valstybės narės, kuriai priklauso prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, teritorijoje yra įvykdytas šioje byloje. Kiek tai susiję su aplinkybe, kad pagrindinėje byloje aptariamų sutuoktinių, kaip pagal neterminuotas sutartis įdarbintų Sąjungos sutartininkų, paskirtų į Sąjungos delegaciją trečiojoje valstybėje pagal KTĮS 85 straipsnio 1 dalies nuostatas, taikomas KTĮS 3a straipsnyje nurodytiems sutartininkams, kuriems netaikoma rotacija buveinėje Briuselyje, buvimas Toge yra tiesiogiai susijęs su jų pareigų vykdymu, reikia patikslinti, kad tai savaime nereiškia, kad dėl šios aplinkybės būtų trukdoma šį buvimą laikyti turinčiu tokį nuolatinumo lygį (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 28 d. Sprendimo HR, C-512/17, EU:C:2018:513, 12 ir 47 punktus) ar kad nebūtų leidžiama laikyti, jog šioje byloje atitinkamų asmenų fizinis nebuvimas valstybės narės, kurios teismui pateiktas prašymas dėl santuokos ryšių nutraukimo, teritorijoje yra tik laikinas ar atsitiktinis.

59

Antra, iš bylos medžiagos visiškai nematyti, kad sutuoktiniai pagrindinėje byloje arba bent jau sutuoktinė nusprendė, nepaisant to, kad daug metų buvo nuolat fiziškai nutolę nuo Ispanijos Karalystės teritorijos, nustatyti nuolatinį ar įprastinį savo interesų centrą šioje valstybėje narėje. Nors vienas iš šių sutuoktinių išreiškė ketinimą ateityje įsikurti Ispanijoje, tačiau, kaip patikslinta šio sprendimo 57 punkte, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, kad, nepaisant jų faktinio gyvenimo skyrium nuo 2018 m. liepos mėn., nė vienas iš sutuoktinių pagrindinėje byloje neišvyko iš Togo. Beje, kaip savo išvados 50 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, kadangi į pareigas Sąjungos delegacijose, kaip antai Togo delegacijoje, priimami savanoriškai pasiprašę pareigūnai ir kiti tarnautojai, abejotina, ar šie sutuoktiniai nuo faktinio gyvenimo skyrium pradžios iš tikrųjų ketino išvykti iš Togo, kad perkeltų savo įprastinę gyvenamąją vietą į Ispanijos Karalystės teritoriją.

60

Iš esmės panašus vertinimas nagrinėjamu atveju reikalingas ir dėl atsakovo arba dėl išlaikymo kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos, kaip tai suprantama atitinkamai pagal Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir b punktus, nes nėra jokių duomenų, įrodančių, o tai turi išsamiau patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad suinteresuotieji asmenys perkėlė savo įprastinę gyvenamąją vietą į Ispanijos Karalystės teritoriją.

61

Šių išvadų nepaneigia Ispanijos vyriausybės argumentas, pateiktas, beje, tik dėl Reglamento Nr. 2201/2003 išaiškinimo, kad sutuoktiniai pagrindinėje byloje, kurie dėl jų, kaip sutartininkų, paskirtų į Sąjungos delegaciją Toge, padėties, turi diplomatinį statusą šioje trečiojoje valstybėje, todėl pagal Vienos konvencijos 31 straipsnio 1 dalį jie naudojasi imunitetu nuo priimančiosios valstybės civilinės jurisdikcijos, o tai, anot Ispanijos vyriausybės, pagal Civilinio kodekso 40 straipsnį turėtų lemti valstybės narės, kurioje šie tarnautojai neturi diplomatinio statuso, t. y. nagrinėjamu atveju Ispanijos Karalystės, teismų jurisdikcijos pripažinimą.

62

Iš tiesų, nors šis teiginys teisingas, jis vis dėlto neturi įtakos sąvokos „įprastinė gyvenamoji vieta“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punktą ir Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir b punktus, aiškinimui, nes pagal šias nuostatas teismas, į kurį kreiptasi, gali pripažinti savo jurisdikciją tik jeigu sutuoktiniai kartu arba atskirai ir (arba) jų vaikai, kaip išlaikymo kreditoriai, taikant Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punktą, turi įprastinę gyvenamąją vietą to teismo valstybės narės teritorijoje, o tokia įprastinė gyvenamoji vieta atitinka šio sprendimo 44 ir 53 punktuose nurodytus kriterijus.

63

Tokios įprastinės gyvenamosios vietos nebuvimas valstybėje narėje, į kurios teismą kreiptasi, yra pakankamas pagrindas konstatuoti to teismo jurisdikcijos nebuvimą pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punktą ir Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir b punktus, neatsižvelgiant į tai, ar sutuoktiniai pagrindinėje byloje ir jų vaikai galimai naudojasi imunitetu Toge nuo šios trečiosios valstybės civilinės jurisdikcijos.

64

Joks priešingas argumentas negali būti grindžiamas Reglamento Nr. 2201/2003 14 konstatuojamąja dalimi, kuria taip pat rėmėsi Ispanijos vyriausybė ir iš kurios matyti, kad kai pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas negali naudotis savo jurisdikcija dėl diplomatinio imuniteto pagal tarptautinę teisę buvimo, jurisdikcija turi būti nustatoma valstybėje narėje, kurioje atitinkamas asmuo neturi jokio imuniteto pagal šios valstybės narės teisę.

65

Kaip teisingai pažymėjo Komisija, ši konstatuojamoji dalis susijusi su situacija, kai valstybės narės teismas, nors ir turi jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas, negali naudotis šia jurisdikcija dėl diplomatinio imuniteto buvimo. Neginčijama, kad pagrindinėje byloje nei sutuoktiniai, nei jų vaikai neturi diplomatinio imuniteto jokioje valstybėje narėje. Konkrečiai kalbant, iš Protokolo dėl privilegijų ir imunitetų 11 straipsnio a punkto matyti, kad Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai turi imunitetą nuo jurisdikcijos valstybių narių teritorijoje tik dėl veiksmų, atliktų „einant pareigas“, t. y. vykdant Sąjungai patikėtą užduotį (2021 m. lapkričio 30 d. Sprendimo LR Ģenerālprokuratūra, C‑3/20, EU:C:2021:969, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Darytina išvada, kad, kaip tą patvirtina Pareigūnų tarnybos nuostatų 23 straipsnis, toks imunitetas nuo jurisdikcijos netaikomas teismo byloms, kurių dalykas susijęs su privačiais santykiais, pavyzdžiui, sutuoktinių prašymams bylose dėl santuokos, tėvų pareigų ar vaikų išlaikymo prievolių, nes tokie santykiai dėl savo pobūdžio nėra susiję su imunitetu besinaudojančio asmens dalyvavimu vykdant Sąjungos institucijos, kurioje jis dirba, užduotis (šiuo klausimu žr. 1968 m. liepos 11 d. Sprendimo Sayag ir Zurich, 5/68, EU:C:1968:42, p. 585).

66

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punktas ir Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir b punktai turi būti aiškinami taip, kad siekiant nustatyti įprastinę gyvenamąją vietą, kaip ji suprantama pagal šias nuostatas, lemiamu veiksniu negali būti laikomas atitinkamų sutuoktinių, kaip Europos Sąjungos sutartininkų, paskirtų į jos delegaciją trečiojoje valstybėje ir tariamai turinčių diplomatinį statusą toje trečiojoje valstybėje, statusas.

67

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kokią įtaką tuo atveju, jei sutuoktinių įprastinės gyvenamosios vietos nustatymas priklausytų nuo jų, kaip Europos Sąjungos sutartininkų, paskirtų į jos delegaciją trečiojoje valstybėje, statuso, tokia situacija turėtų nepilnamečių vaikų įprastinės gyvenamosios vietos nustatymui, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnį.

68

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

69

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad, siekiant nustatyti vaiko įprastinę gyvenamąją vietą, reikia atsižvelgti į ryšį su motinos pilietybe ir į iki santuokos sudarymo buvusią jos gyvenamąją vietą valstybėje narėje, kurios teismui pateiktas prašymas dėl tėvų pareigų, arba į tai, kad nepilnamečiai vaikai gimė šioje valstybėje narėje ir turi jos pilietybę.

70

Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės teismo jurisdikcija su tėvų pareigomis vaikui susijusiose bylose nustatoma remiantis šio vaiko įprastinės gyvenamosios vietos tuo metu, kai kreipiamasi į šį teismą, kriterijumi.

71

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad vaiko įprastinė gyvenamoji vieta yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti atsižvelgiant į nuostatų, kuriose vartojama ši sąvoka, kontekstą ir į Reglamento Nr. 2201/2003 tikslus, visų pirma į jo 12 konstatuojamojoje dalyje nurodytą tikslą nustatyti jurisdikcijos taisykles atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų (2018 m. birželio 28 d. Sprendimo HR, C-512/17, EU:C:2018:513, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

72

Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, vaiko įprastinė gyvenamoji vieta turi būti nustatoma atsižvelgiant į visas kiekvienam konkrečiam atvejui būdingas faktines aplinkybes. Be fizinio vaiko buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis ir kad ten gyvendamas vaikas yra tam tikra apimtimi integravęsis į socialinę ir šeimos aplinką (2018 m. birželio 28 d. Sprendimo HR, C-512/17, EU:C:2018:513, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), o tai yra vieta, kurioje faktiškai yra jo gyvenimo centras (2018 m. birželio 28 d. Sprendimo HR, C-512/17, EU:C:2018:513, 42 punktas).

73

Tarp šių veiksnių yra vaiko gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje trukmė, reguliarumas, sąlygos ir priežastys bei šio vaiko pilietybė, o reikšmingi veiksniai skiriasi atsižvelgiant į atitinkamo vaiko amžių (2017 m. birželio 8 d. Sprendimo OL, C-111/17 PPU, EU:C:2017:436, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taip pat svarbu, kur ir kokiomis sąlygomis vaikas mokosi ir kokie yra jo šeimos ir socialiniai santykiai atitinkamoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 28 d. Sprendimo HR, C-512/17, EU:C:2018:513, 43 punktą).

74

Dėl tėvų ketinimo įsikurti su vaiku tam tikroje vietoje Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad į šį ketinimą taip pat gali būti atsižvelgta, jeigu jis išreikštas tam tikromis konkrečiomis priemonėmis, kaip antai būsto atitinkamoje valstybėje narėje įsigijimu arba išsinuomojimu (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 28 d. Sprendimo HR, C-512/17, EU:C:2018:513, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

75

Darytina išvada, kad, kaip savo išvados 72 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, nustatant vaiko įprastinę gyvenamąją vietą tam tikroje valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį, reikalaujama, kad atitinkamas vaikas bent jau fiziškai būtų toje valstybėje narėje ir kad papildomi veiksniai, į kuriuos būtų galima atsižvelgti, parodytų, jog šis buvimas jokiu būdu nėra laikinas ar atsitiktinis ir jis atspindi šio vaiko integracijos į socialinę ir šeimos aplinką laipsnį.

76

Vadinasi, siekiant pagrindinėje byloje nustatyti nepilnamečių vaikų įprastinę gyvenamąją vietą, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį, neturi būti atsižvelgiama į ryšį su motinos pilietybe ir į iki santuokos sudarymo ir vaikų gimimo buvusią jos gyvenamąją vietą Ispanijoje, nes šiuo klausimu tai nėra svarbu.

77

Kita vertus, pagrindinėje byloje aptariamų nepilnamečių vaikų Ispanijos pilietybė ir aplinkybė, kad jie gimė Ispanijoje, gali būti laikomos reikšmingais, bet ne lemiamais veiksniais. Iš tiesų aplinkybė, kad vaikas yra kilęs iš vieno iš tėvų valstybės narės ir kad dėl to jam yra artima šios valstybės kultūra, nelaikoma lemiamu veiksniu siekiant nustatyti šio vaiko įprastinę gyvenamąją vietą (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 28 d. Sprendimo HR, C-512/17, EU:C:2018:513, 52 punktą). Ši išvada juo labiau taikytina tuo atveju, jei, kaip ir pagrindinėje byloje, nė viena bylos aplinkybė nerodo, kad atitinkami vaikai fiziškai nuolat buvo valstybės narės, į kurios teismą kreiptasi, teritorijoje ir, atsižvelgiant į jų amžių, ten buvo tam tikru mastu integruoti, visų pirma mokykloje, socialinėje ir šeimos aplinkoje.

78

Taigi į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad, siekiant nustatyti vaiko įprastinę gyvenamąją vietą, ryšys su motinos pilietybe ir iki santuokos sudarymo buvusi jos gyvenamoji vieta valstybėje narėje, kurios teismui pateiktas prašymas dėl tėvų pareigų, neturi reikšmės, o aplinkybės, kad nepilnamečiai vaikai gimė šioje valstybėje narėje ir turi jos pilietybę, nepakanka.

79

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, kai joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo atitinkamai dėl prašymo nutraukti santuokos ryšius pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3–5 straipsnius ir dėl prašymo su tėvų pareigomis susijusioje byloje pagal šio reglamento 8–13 straipsnius, minėto reglamento 7 ir 14 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tai, jog atsakovas pagrindinėje byloje yra kitos nei teismo, į kurį kreiptasi, valstybės narės pilietis, trukdo taikyti šiuose 7 ir 14 straipsniuose numatytas sąlygas, susijusias su kita jurisdikcija, siekiant pagrįsti šio teismo jurisdikciją.

80

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 7 straipsnis „Kita jurisdikcija“ patenka į šio reglamento II skyriaus 1 skirsnį „Santuokos nutraukimas, gyvenimas skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimas negaliojančia“, o šio reglamento 14 straipsnis, taip pat pavadintas „Kita jurisdikcija“, yra įtrauktas į to paties skyriaus 2 skirsnio „Tėvų pareigos“ nuostatas. Vadinasi, kadangi Reglamento Nr. 2201/2003 7 ir 14 straipsniai yra atitinkamai susiję su kita jurisdikcija santuokos ryšių nutraukimo ir su tėvų pareigomis vaikams susijusiose bylose, reikia paeiliui išnagrinėti šias dvi jurisdikcijos sistemas.

81

Pirma, kalbant apie kitą jurisdikciją santuokos ryšių nutraukimo bylose, iš Reglamento Nr. 2201/2003 7 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad jeigu joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal šio reglamento 3–5 straipsnius, kiekvienoje valstybėje narėje jurisdikcija nustatoma pagal nacionalinę teisę.

82

Nors, kaip savo išvados 81 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, ši nuostata, vertinama atskirai, leidžia sutuoktiniams, kurių įprastinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje ir kurie turi skirtingas pilietybes, remiantis nacionalinėje teisėje nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis kreiptis į alternatyvų teismą, tačiau šios nuostatos taikymo sritis turi būti aiškinama atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 6 straipsnį.

83

To paties reglamento 6 straipsnyje „Išimtinis jurisdikcijos pobūdis pagal 3, 4 ir 5 straipsnius“ nustatyta, kad „[s]utuoktinis[,] <…> kurio nuolatinė [įprastinė] gyvenamoji vieta yra valstybės narės teritorijoje arba <…> kuris yra valstybės narės pilietis, <…> gali būti paduotas į teismą kitoje valstybėje narėje tik 3, 4 ir 5 straipsniuose nustatyta tvarka.“

84

Taigi pagal šį 6 straipsnį atsakovui, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra valstybės narės teritorijoje ar kuris yra valstybės narės pilietis, atsižvelgiant į išimtinį jurisdikcijos pobūdį pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3–5 straipsnius, gali būti pareikštas ieškinys kitoje valstybėje narėje tik pagal šias nuostatas, taigi ne pagal nacionalinėje teisėje įtvirtintas jurisdikcijos taisykles (2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Sundelind Lopez, C-68/07, EU:C:2007:740, 22 punktas).

85

Darytina išvada, kad jei valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl prašymo nutraukti santuokos ryšius pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3–5 straipsnius, pagal šio reglamento 6 straipsnį šiam teismui draudžiama nustatyti savo jurisdikciją pagal nacionalinėje teisėje numatytas kitos jurisdikcijos taisykles, atsižvelgiant į šio reglamento 7 straipsnio 1 dalį, jei atsakovas yra kitos nei minėto teismo valstybės narės pilietis.

86

Nagrinėjamu atveju sutuoktinis, kuris yra atsakovas Ispanijos teismuose iškeltoje byloje dėl santuokos ryšių nutraukimo, yra Portugalijos pilietis, o iš informacijos, kurią pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir su sąlyga, kad šis teismas atliks išsamesnį patikrinimą, aišku, kad sutuoktiniai pagrindinėje byloje neturi įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės, būtent šio teismo valstybės narės, teritorijoje. Vadinasi, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali nustatyti savo jurisdikcijos nagrinėti šios bylos pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3–5 straipsnius, pagal šio reglamento 7 straipsnio 1 dalį jam draudžiama savo jurisdikciją grįsti nacionalinėje teisėje numatytomis kitos jurisdikcijos taisyklėmis, nes minėto reglamento 6 straipsnio b punktas neleidžia, kad atsakovui pagrindinėje byloje, kuris yra kitos nei šio teismo valstybės narės pilietis, būtų pareikštas ieškinys tame teisme.

87

Reikia pridurti, kad, kaip Komisija nurodė savo rašytinėse pastabose, toks aiškinimas nereiškia, kad sutuoktinis, kuris prašo nutraukti santuokos ryšius, netenka galimybės savo prašymą pateikti valstybės narės, kurios pilietis yra atsakovas, teismuose, jei Reglamento Nr. 2201/2003 3–5 straipsniuose nenurodytas kitas teismas. Iš tiesų tokiu atveju šio reglamento 6 straipsnio b punktu neužkertamas kelias tam, kad valstybės narės, kurios pilietis yra atsakovas, teismai turėtų jurisdikciją nagrinėti prašymą nutraukti santuokos ryšius pagal šios valstybės narės nacionalines jurisdikcijos taisykles.

88

Antra, dėl kitos jurisdikcijos su tėvų pareigomis susijusiose bylose reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 14 straipsnį, jeigu joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal šio reglamento 8–13 straipsnius, kiekvienoje valstybėje narėje jurisdikcija nustatoma pagal tos valstybės teisę.

89

Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog tai, kad valstybės narės teisme iškelta byla negali patekti į Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes vaikas neturi įprastinės gyvenamosios vietos toje valstybėje narėje, nebūtinai panaikina galimybę, kad šis teismas turėtų jurisdikciją nagrinėti šią bylą remiantis kitu pagrindu.

90

Šioje byloje tuo atveju, jei šio sprendimo 70–78 punktuose pateiktas aiškinimas, kad fizinis vaiko buvimas valstybėje narėje iš esmės yra būtina sąlyga nustatant jo įprastinę gyvenamąją vietą, lemtų tai, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas, susijusias su tėvų pareigomis, būtų neįmanoma nustatyti jurisdikciją turinčio valstybės narės teismo, vis dėlto išlieka galimybė, kad kiekviena valstybė narė, vadovaudamasi šio reglamento 14 straipsniu, gali nustatyti savo teismų jurisdikciją pagal vidaus teisės normas, nukrypstančias nuo artumo kriterijaus, kuriuo grindžiamos minėto reglamento nuostatos (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 17 d. Sprendimo UD, C-393/18 PPU, EU:C:2018:835, 57 punktą).

91

Taigi Reglamento Nr. 2201/2003 14 straipsniu nedraudžiama, kad siekdamas nustatyti savo jurisdikciją teismas, į kurį kreiptasi, taikytų vidaus teisės normas, įskaitant, jeigu reikia, atitinkamo vaiko pilietybe grindžiamas taisykles, net jei jo tėvas, atsakovas, yra kitos nei šio teismo valstybės narės pilietis.

92

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, neatmestina galimybė, kad, kaip savo išvados 95 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, tarptautinė jurisdikcija, pirma, santuokos ryšių nutraukimo bylose ir, antra, su tėvų pareigomis susijusiose bylose, galėtų priklausyti skirtingų valstybių narių teismams. Dėl šios išvados gali kilti klausimas, ar toks išskaidymas netrukdytų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus, kurių paisymas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 12 ir 33 konstatuojamąsias dalis visų pirma turi būti užtikrintas jurisdikcijos su tėvų pareigomis susijusiose bylose taisyklėmis.

93

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip nurodyta Reglamento Nr. 2201/2003 5 konstatuojamojoje dalyje, siekiant užtikrinti vaikų lygybę, šis reglamentas taikomas visiems sprendimams dėl tėvų pareigų, įskaitant vaiko apsaugos priemones, neatsižvelgiant į ryšį su santuokos byla.

94

Taigi, kaip pažymėjo ir generalinis advokatas savo išvados 96 punkte, pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, visų pirma jo 12 straipsnio 3 dalį, sutuoktiniams leidžiama išvengti ginčo išskaidymo per kelis teismus, kaip nurodyta šio sprendimo 92 punkte, pripažįstant teismo, turinčio jurisdikciją nagrinėti prašymą, susijusį su tėvų pareigomis, jurisdikciją nagrinėti bylą dėl santuokos nutraukimo, jei ši jurisdikcija atitinka geriausius vaiko interesus, nors toks išskaidymas, kuris yra galimas pagal šį reglamentą, nebūtinai yra nesuderinamas su minėtais interesais. Iš tiesų tam, kad būtų atsižvelgta į geriausius vaiko interesus, vienas iš tėvų gali pageidauti pateikti tokį prašymą kitiems teismams, įskaitant valstybės narės, kurios pilietis jis yra, teismus, o tokį pasirinkimą visų pirma gali lemti galimybė vartoti gimtąją kalbą ir galimai mažesnės bylinėjimosi išlaidos (pagal analogiją žr. 2019 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo R (Jurisdikcija dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių), C-468/18, EU:C:2019:666, 50 ir 51 punktus).

95

Reikia pridurti, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 4 dalį, kai paaiškėja, kad vaikas, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra trečiosios valstybės teritorijoje, kuri nėra 1996 m. spalio 19 d. Hagoje sudarytos Konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje susitariančioji šalis, preziumuojama, kad jurisdikcija, grindžiama būtent šio straipsnio 3 dalimi, atitinka vaiko interesus, ypač jeigu atitinkamoje trečiojoje valstybėje nagrinėti bylą tampa neįmanoma.

96

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip:

97

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, kokiomis sąlygomis tuo atveju, jei visos bylos dėl išlaikymo prievolių šalys neturi įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, būtų galima nustatyti jurisdikciją, išimtiniais atvejais grindžiamą Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnyje numatyta forum necessitatis taisykle. Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, pirma, kokios sąlygos yra būtinos, kad būtų galima laikyti, jog bylos nagrinėjimas negali būti pagrįstai pradėtas ar vykti arba būtų neįmanomas trečiojoje valstybėje, su kuria ginčas yra glaudžiai susijęs, ir ar minėtu 7 straipsniu besiremianti šalis privalo įrodyti nesėkmingai inicijavusi ar bandžiusi inicijuoti šią bylą šios trečiosios valstybės teismuose ir, antra, ar tam, kad ginčas būtų laikomas pakankamai susijusiu su teismo, į kurį kreiptasi, valstybe nare, galima remtis vienos iš šalių pilietybe.

98

Pagal Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnio pirmą pastraipą, jei pagal šio reglamento 3–6 straipsnius jurisdikcijos neturi joks valstybės narės teismas, tai valstybės narės teismai išimtinėmis aplinkybėmis gali nagrinėti bylą, jei bylos nagrinėjimas negali būti pagrįstai pradėtas ar vykti arba būtų neįmanomas trečiojoje valstybėje, su kuria ginčas yra glaudžiai susijęs. Pagal šio straipsnio antrą pastraipą ginčas privalo būti pakankamai susijęs su valstybe nare, į kurios teismą kreiptasi.

99

Taigi Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnyje įtvirtintos keturios kumuliacinės sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad valstybės narės teismas, kuriam pateiktas prašymas dėl išlaikymo prievolių, galėtų išimties tvarka nustatyti savo jurisdikciją remdamasis būtinuoju reikalingumu (forum necessitatis). Pirma, šis teismas turi konstatuoti, kad joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 4/2009 3–6 straipsnius. Antra, jo nagrinėjamas ginčas turi būti glaudžiai susijęs su trečiąja valstybe. Trečia, atitinkamas bylos nagrinėjimas negali būti pagrįstai pradėtas ar vykti arba būtų neįmanomas šioje trečiojoje valstybėje. Galiausiai, ketvirta, ginčas privalo būti pakankamai susijęs su valstybe nare, į kurios teismą kreiptasi.

100

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar visos šios sąlygos įvykdytos tam, kad prireikus galėtų remtis Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnio nuostatomis suteikta jurisdikcija, dėl kiekvienos iš šių sąlygų ir atsižvelgiant į šio teismo pateiktą informaciją reikia pateikti toliau išdėstytus paaiškinimus.

101

Pirma, dėl šio sprendimo 99 punkte nurodytos pirmos sąlygos įvykdymo svarbu pažymėti, jog nepakanka, kad teismas, į kurį kreiptasi, nustatytų, jog jis neturi jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 4/2009 3–6 straipsnius, kadangi jis taip pat turi įsitikinti, ypač kai kreipiamasi į kelis teismus, kad joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal šiuos straipsnius. Aplinkybė, kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė kaip penktojo klausimo prielaidą, kad atsakovas arba kreditorius (-iai) turi įprastinę gyvenamąją vietą trečiojoje valstybėje, vadinasi – netenkina atitinkamų Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir b punktuose nustatytų kriterijų, nėra pakankama, kad būtų galima konstatuoti, jog joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal šio reglamento 3–6 straipsnius, kaip tai suprantama pagal jo 7 straipsnį. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar turi patikrinti, ar jis ir kitų valstybių narių teismai neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl šio prašymo (dėl išlaikymo prievolių) remiantis minėto reglamento 3 straipsnio c ar d punktuose arba 4–6 straipsniuose išvardytais jurisdikcijos pagrindais.

102

Visų pirma, kalbant apie Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio c ir d punktus, pažymėtina, kad pagal šią nuostatą jurisdikcija suteikiama arba teismui, kuris pagal teismo vietos teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusį pagrindinį ieškinį, jei kartu teikiamas prašymas dėl išlaikymo, arba teismui, kuris pagal teismo vietos teisę turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl tėvų pareigų, jei kartu teikiamas prašymas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai tokia jurisdikcija grindžiama tik vienos iš šalių pilietybe.

103

Nagrinėjamu atveju, jeigu, kaip matyti iš šio sprendimo 86–92 punktų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturėtų jurisdikcijos priimti sprendimo dėl prašymo nutraukti santuokos ryšius, bet pagal Reglamento Nr. 2201/2003 14 straipsnyje numatytą sąlygą, susijusią su kita jurisdikcija, galėtų turėti jurisdikciją nagrinėti prašymą dėl tėvų pareigų, remdamasis nacionalinės teisės nuostatomis, pagrįstomis ieškovės pagrindinėje byloje pilietybe, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų nustatyti, ar dėl šios aplinkybės ir atsižvelgiant į Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio d punktą jis neturėtų jurisdikcijos nagrinėti prašymą dėl vaikų išlaikymo.

104

Toliau dėl Reglamento Nr. 4/2009 4 ir 5 straipsniuose nurodytų jurisdikcijos pagrindų pažymėtina, kad nors iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad jie būtų taikomi pagrindinėje byloje, visų pirma svarbu patikslinti, kad, viena vertus, šio reglamento 4 straipsnyje numatytas teismo pasirinkimas pagal to paties straipsnio 3 dalį bet kuriuo atveju netaikomas ginčams, susijusiems su vaiko iki aštuoniolikos metų išlaikymo prievole, ir, kita vertus, kalbant apie šio reglamento 5 straipsniu grindžiamą jurisdikciją, iš šios bylos medžiagos nematyti, kad atsakovas pagrindinėje byloje būtų dalyvavęs teismo procese savanoriškai, o ne tam, kad užginčytų valstybės narės teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikciją. Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad Portugalijos Respublikos teismai prireikus gali grįsti savo jurisdikciją to paties reglamento 6 straipsniu, remdamiesi Portugalijos pilietybe, kurią turi ir tėvas, ir jo vaikai, jeigu su prašymu dėl išlaikymo susijusioje byloje pastarieji dalyvauja kaip šalys, t. y. kaip tokio išlaikymo kreditoriai, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

105

Antra, dėl Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kad ginčas, dėl kurio kreiptasi į teismą, turi būti glaudžiai susijęs su trečiąja valstybe, reikia pažymėti, kad šiame reglamente visiškai nenurodomos aplinkybės, leidžiančios nustatyti tokio glaudaus ryšio buvimą. Vis dėlto, atsižvelgiant į jurisdikcijos kriterijus, kuriais grindžiamas minėtas reglamentas, ypač į įprastinės gyvenamosios vietos kriterijų, teismas, į kurį kreiptasi, turi galėti konstatuoti tokio glaudaus ryšio buvimą, jei iš bylos aplinkybių matyti (tai turi patikrinti šis teismas), kad visų ginčo šalių įprastinė gyvenamoji vieta yra atitinkamos trečiosios valstybės teritorijoje. Nepriklausomai nuo kriterijų, kuriais grindžiama jurisdikcija išlaikymo prievolių srityje šioje trečiojoje valstybėje, ypač kai tai valstybė, kuri nėra 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo susitariančioji šalis, iš esmės pagrįsta laikyti, atsižvelgiant į artumo kriterijų, kad valstybės, kurios teritorijoje yra nepilnamečio vaiko, išlaikymo kreditoriaus, ir išlaikymo skolininko įprastinė gyvenamoji vieta, teismai galėtų geriausiai įvertinti to vaiko poreikius, atsižvelgdami į aplinką, ypač į socialinę ir šeimos aplinką, kurioje jis gyvena ir kurioje jam teks gyventi.

106

Trečia, tam, kad valstybės narės teismas, į kurį kreiptasi, galėtų išimties tvarka naudotis savo jurisdikcija pagal Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnį, taip pat svarbu, kad aptariamas bylos nagrinėjimas negalėtų būti pagrįstai pradėtas ar vykti arba būtų neįmanomas atitinkamos trečiosios valstybės teismuose.

107

Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors šio reglamento 16 konstatuojamojoje dalyje pilietinis karas minimas kaip pavyzdys, kai bylos nagrinėjimas atitinkamoje trečiojoje valstybėje yra neįmanomas, taip parodant išimtinį atvejų, kai galima pasinaudoti forum necessitatis taisykle grindžiama jurisdikcija, pobūdį, reikia pažymėti, kad šiame reglamente nenurodytos aplinkybės, kuriomis valstybės narės teismas, į kurį kreiptasi, galėtų nustatyti, kad su išlaikymo prievolėmis susijęs bylos nagrinėjimas negali būti pagrįstai pradėtas ar vykti atitinkamos trečiosios valstybės teismuose. Vis dėlto iš tos pačios 16 konstatuojamosios dalies matyti, kad „siekiant visų pirma ištaisyti dėl teisingumo neužtikrinimo susidariusią padėtį“ buvo įtvirtinta forum necessitatis taisyklė, išimties tvarka leidžianti valstybės narės teismui, į kurį kreiptasi, nagrinėti ginčą, glaudžiai susijusį su trečiąja valstybe, „kai pagrįstai negalima tikėtis, kad pareiškėjas pradės teismo procesą ar jame dalyvaus“ šioje trečiojoje valstybėje.

108

Taigi iš šių paaiškinimų matyti, viena vertus, kad siekdamas prireikus nustatyti savo jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnį, valstybės narės teismas, į kurį kreiptasi, negali reikalauti, kad išlaikymo prašantis asmuo įrodytų, jog nesėkmingai inicijavo ar bandė inicijuoti konkrečią bylą atitinkamos trečiosios valstybės teismuose. Pakanka, kad valstybės narės teismas, į kurį kreiptasi, atsižvelgdamas į visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, galėtų įsitikinti, jog kliūtys atitinkamoje trečiojoje valstybėje yra tokios, kad būtų neprotinga reikalauti, kad pareiškėjas kreiptųsi į tos trečiosios valstybės teismus dėl išlaikymo.

109

Iš tiesų, kaip savo išvados 126 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, reikalavimas, kad toks pareiškėjas mėgintų inicijuoti bylą atitinkamos trečiosios valstybės teismuose vien tam, kad būtų įrodytas būtinasis reikalingumas siekiant taikyti forum necessitatis taisyklę, prieštarautų Reglamento Nr. 4/2009 tikslui, kuris, kaip matyti iš šio sprendimo 48 punkte primintos jurisprudencijos, visų pirma yra apsaugoti išlaikymo kreditorių ir skatinti gerą teisingumo vykdymą. Ši išvada galioja a fortiori, kai išlaikymo kreditorius yra vaikas, kurio geriausiais interesais turi būti vadovaujamasi aiškinant ir įgyvendinant Reglamentą Nr. 4/2009 ir, kaip tvirtinama Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje, tai yra esminis aspektas visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo A, C‑184/14, EU:C:2015:479, 46 punktą).

110

Kita vertus, kadangi, kaip nurodyta Reglamento Nr. 4/2009 16 konstatuojamojoje dalyje, forum necessitatis taisykle grindžiamos jurisdikcijos tikslas yra „visų pirma“ ištaisyti dėl teisingumo neužtikrinimo susidariusią padėtį, iš esmės pateisinama, kad valstybės narės teismas, į kurį kreiptasi, išimtiniais atvejais ir išsamiai išanalizavęs atitinkamos trečiosios valstybės procedūrines sąlygas, galėtų ja remtis, jei teisė kreiptis į teismą toje trečiojoje valstybėje yra teisiškai ar faktiškai apsunkinta visų pirma dėl diskriminacinių ar pagrindinėms teisingo bylos nagrinėjimo garantijoms prieštaraujančių procedūrinių sąlygų taikymo.

111

Ketvirta, svarbu, kad nagrinėjamas ginčas turėtų „pakankamą ryšį“ su valstybe nare, į kurios teismą kreiptasi. Šiuo klausimu, siekiant išsklaidyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones, pakanka pažymėti, kad Reglamento Nr. 4/2009 16 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, jog tokį ryšį gali sudaryti, pavyzdžiui, vienos iš bylos šalių pilietybė.

112

Atsižvelgdamas į šiuos paaiškinimus ir į pagrindinėje byloje aptariamų nepilnamečių vaikų motinos pateiktą informaciją, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar jis gali remtis Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnio nuostatomis, kad išnagrinėtų MPA pateiktą prašymą dėl jos vaikų išlaikymo. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali pripažinti turįs jurisdikciją, kad sumažintų teisingumo neįvykdymo pavojų, tačiau negali remtis vien tik bendromis aplinkybėmis, susijusiomis su trečiosios valstybės teismų sistemos trūkumais, neanalizuodamas pasekmių, kurias šios aplinkybės gali turėti nagrinėjamai bylai.

113

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į penktąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip:

114

Šeštuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 47 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama, jog net ir tuo atveju, kai atitinkami sutuoktiniai turi glaudžius ryšius su valstybėmis narėmis, nes jie yra jų piliečiai ir jose turėjo gyvenamąją vietą, dėl reglamentų Nr. 2201/2003 ir Nr. 4/2009 nuostatų taikymo joks valstybės narės (teismas) neturėtų jurisdikcijos.

115

Kaip matyti, be kita ko, iš šio sprendimo 87–92 ir 98–113 punktų ir kaip Komisija iš esmės pažymėjo savo rašytinėse pastabose, pagal reglamentų Nr. 2201/2003 ir Nr. 4/2009 nuostatas, visų pirma pagal Reglamento Nr. 2201/2003 7 ir 14 straipsnius ir Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnį, kuriuose įtvirtinti jurisdikciją turinčio teismo nustatymo mechanizmai, tuo atveju, jei joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal kitas šių reglamentų nuostatas, bent vienos valstybės narės teismai turėtų turėti jurisdikciją nagrinėti bylas, atitinkamai susijusias su santuokos ryšių nutraukimu, tėvų pareigomis ir išlaikymo prievolėmis.

116

Taigi, kaip pažymėjo Komisija, šeštasis klausimas yra hipotetinis, todėl į jį atsakyti nereikia.

117

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: